"Asmeninio įsipareigojimo tautai motyvas lietuvių literatūroje" ir "Kodėl kenčia idealistas?"

XX a. II pus. – XXI a. pr. poetas, dramaturgas, vienas žymiausių sovietmečio lietuvių rašytojų Justinas Marcinkevičius istorinėje dramoje „Mažvydas“ vaizduoja tautai įsipareigojusį žmogų, kuris savo asmeninį gyvenimą pasiryžęs paaukoti dėl bendruomenės (tautos). Nors dalis literatūrologų (Algirdas Julius Greimas, Tomas Venclova) Marcinkevičiaus kartą vadina bestubure, nes, kad išlaikytų savo statusą ir galėtų būti spausdinami, jie turėjo paklusti sovietinei sistemai. Tačiau pats Marcinkevičius tokį pasirinkimą argumentuoja, kad kažkam reikėjo aukotis ir kentėti prisikaitymo naštą, kad bent slapta, kūrinių potekstėje būtų gaivinamos lietuvių viltys atgauti nepriklausomybę. Rašytojas jausdamas, kad sovietinę okupaciją tauta gali iškęsti tik tokiu atveju, jei joje atsiras asmeninę laimę dėl bendros gerovės aukojančių žmonių, ėmėsi įprasminti Lietuvos kultūrai ir valstybingumui svarbias istorines asmenybes, suteikti joms žmogišką veidą (draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“), kad ir sovietmečio lietuviai, įkvėpi jų pavyzdžio, aukotųsi dėl tautos ir valstybės. Tad drama „Mažvydas“ kėlė patriotinius jausmus, priminė Daukšos ir Radvano iškeltų vienijančių simbolių, ant kurių statoma lietuviška tapatybė (kalbos, istorijos), svarbą ir skatino asmeninę laimę aukoti dėl bendruomenės (tautos) gerovės. Toks idealistiškas pasiaukojimas yra būdingas ir pagrindiniam dramos veikėjui (ir istorinei asmenybei) Mažvydui, kuris dėl religinių persekiojimų buvo priverstas persikelti iš Lietuvos į Prūsiją. Prūsijoje jis daro gerus darbus (padeda vargšams, puoselėja lietuvybę – kuria lietuvišką raštiją, moko špitolninkus kalbėti lietuviškai) ir tikisi suvienyti suskaldytą į protestantus ir katalikus lietuvių tautą. Tačiau šie idealai reikalauja didelės aukos: Lietuvoje Mažvydas palieka savo mylimąją Mariją. Veikėjas, būdamas liuteronų kunigu, skelbia tarnystę žmogui, moko kitus daryti tik gerus darbus, tačiau pats išduoda brangiausius savo žmones – mylimąją Mariją ir sūnų Kasparą. Nors jis ginasi, kad taip elgėsi dėl pareigos Lietuvai, bet veikėjas suabejoja, ar jo pasiaukojimas dėl tėvynės buvo prasmingas, kad tam reikėjo paaukoti asmeninį gyvenimą ir šeimą. Abejones sustiprina tai, kad Mažojoje Lietuvoje Mažvydas dažnai mato lietuvninkų nutautėjimą, o jam svarbu, kad būtų norinčių puoselėti lietuviškumą. Todėl...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!