Arbitražo teismas

Arbitražo teismas TURINYS ĮVADAS...........................................................................................................................................3 ARBITRAŽO SAMPRATA Teismų kompetencijos sąvoka..........................................................................................................4 Arbitražo samprata............................................................................................................................5 Arbitražo požymiai...........................................................................................................................9 Tarptautinio komercinio arbitražo ypatumai ir bruožai...................................................................11 ARBITRAŽINIO IR CIVILINIO PROCESO SANTYKIS, PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI Arbitražinio ir civilinio proceso santykis........................................................................................14 Arbitražinio ir civilinio proceso panašumai ir skirtumai.................................................................16 ARBITRAŽO PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI.............................................................................20 ARBITRAŽO RŪŠYS.....................................................................................................................25 ARBITRAŽO FORMAVIMO TVARKA IR PRINCIPAI Arbitrų skaičius..........................................................................................................................31 Arbitrų skyrimo tvarka ir jiems keliami reikalavimai................................................................32 IŠVADOS.........................................................................................................................................37 LITERATŪRA.................................................................................................................................38 ĮVADAS Visuomenės gyvenime nuolat vyksta įvairūs ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ir kt. pokyčiai, keičiasi ir pati teisė, požiūris į ją. Sparčiai augant civilizacijai, ekonomikai, žmonės ieško civilizuotų būdų savo pažeistoms teisėms apginti. Tai patvirtina faktas, kad vis daugėja civilinių bylų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Dėl spartaus bylų daugėjimo teismuose vis ilgėja bylinėjimosi laikas, o kartais ir ginčų sprendimo kokybė ir efektyvumas nukenčia. Esant rinkos ekonomikai, verslo subjektų konkurencijai ir sparčiam vystimuisi, toks uždelstas teisių gynimo būdas gali būti neefektyvus, nes įmanomi atvejai, kai bus ilgam apribotos subjektų tam tikros teisės pvz. kaip laikinoji apsaugos priemonė areštuotas turtas ar pan. Verslo subjektams tai gali reikšti jų ekonominės veiklos pabaigą. Taigi, kaip alternatyva tokiam uždelstam teisminiam ginčo sprendimui yra numatytas teisės sistemoje (tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje) kitas teisėtas ginčo sprendimo būdas- arbitražas. Būtent jis ir yra mūsų kursinio darbo objektas. Dėl supaprastinto ginčų nagrinėjimo tvarkos, galimybės šalims nustatyti savo procesines teises ir pareigas, taip pat pasirinkti taikomą materialinę teisę, manoma, kad arbitraže komercinis ginčas gali būti išspręstas greitai ir efektyviai. Kad geriau atskleistume arbitražo esmę, pabandysime jį palyginti su teisminiu komercinių ginčų nagrinėjimu, nurodyti jo trūkumus ir privalumus, taip pat esminius bruožus. Šios temos aktualumą Lietuvoje atspindi ir tai, kad visai neseniai, 2005 m. balandžio 9 d. Lietuvoje susibūrė Arbitražo asociacija. Jos tikslai : propaguoti ir populiarinti arbitražą, siekti plataus arbitražo ir tarpininkavimo priemonių taikymo sprendžiant komercinius ginčus, telkti arbitražo specialistus bei kelti jų kvalifikaciją, konsultuoti ūkio subjektus, pageidaujančius spręsti komercinius ginčus ne teismo būdu. Ši asociacija turėtų padėti verslininkams pigiau, operatyviau spręsti komercinius ginčus. 1 Taigi, Lietuvoje šios temos aktualumą lemia tai, kad verslininkai čia dar per mažai žino apie galimybes efektyviai išsrpęsti komercinius ginčus ne teismine tvarka, ir todėl praranda daug laiko ir pinigų. Tai iš esmės ir nulėmė, kad mes pasirinkom nagrinėti šią temą . ARBITRAŽO SAMPRATA Teismų kompetencijos sąvoka Teismas, kaip bet kuri valstybės institucija, veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytų ribų. Be įstatymo, teismo galias riboja valstybės teritorija, jos piliečiai ir teismo teritorinės veiklos ribos. Pavyzdžiui, teismo galia negali peržengti valstybės teritorijos ribų. Kad vienos valstybės teismas galėtų nagrinėti bylas, kuriose dalyvauja užsienio asmenys, reikia tarptautinių valstybių susitarimų. Pagrindinė teismo funkcija yra spręsti ginčus dėl teisės, t.y. nagrinėti administracines, baudžiamąsias, civilines bylas. Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine (lot. Jurisdictio – civilinė teisena, civilinių bylų nagrinėjimas). Tačiau teismas vykdo ir kitas, ne jurisdikcines funkcijas. Kai kuriose valstybėse teismas tvarko nekilnojamojo turto, prekybos registrą, skiria arbitrus, taiko paveldimo turto apsaugos priemones, skiria globėjus, tvirtina testamentus ir t.t. Taigi plačiuoju požiūriu teismas vykdo ir jurisdikcinę, ir ne jurisdikcinę funkcijas. Joms vykdyti teismui suteikta atitinkamos teisės ir įgaliojimai. Teismo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas funkcijas, visumą priimta vadinti teismo kompetencija. Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriama jurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu) ir ne jurisdikcinė kompetencija (t.y. teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu). Jurisdikcinę teismo kompetenciją reglamentuoja du institutai – priskirtinumo ir teismingumo. Pagal tai, kiek institucijų – viena ar daugiau, turi teisę nagrinėti konkrečią bylą, priskirtinumas skirstomas į vienetinį ir dauginį. Esant vienetiniam priskirtinumui, nagrinėti konkretų ginčą yra tik vienos institucijos, pavyzdžiui, teismo, kompetencija. Antai tėvų valdžios ribojimo bylos yra priskirtos tik teismo kompetencijai. Savo ruožtu dauginis priskirtinumas gali būti skirstomas į alternatyvųjį, sąlyginį ir sutartinį. Alternatyviojo priskirtinumo atveju suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią norėtų kreiptis. Pavyzdžiui, visi spręstini ginčai gali būti nagrinėjami arba teismo, arba arbitražo tvarka. Sąlyginio priskirtinumo atveju galimybė kreiptis į instituciją, kuriai priklauso spręsti ginčą, atsiranda tik jeigu suinteresuotas asmuo laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Sutartinis priskirtinumas esti tada, kai šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją. Paprastai sutartinis priskirtinumas taikomas perduodant ginčus spręsti arbitražu ir ypač ši priskirtinumo rūšis būdinga tarptautinės prekybos santykiams. 2 Arbitražo samprata Ginčo sprendimo metodas, kai ieškovas su ieškiniu kreipiasi į nacionalinį teismą, vadinamas teisminiu ginčų sprendimo būdu. Kiti teisėti ginčo sprendimo metodai, kai šalys išsprendžia ar bando spręsti ginčą nesikreipdamos į valstybės teismą, vadinami alternatyviais ginčų sprendimo metodais. Prie pastarųjų tradiciškai priskiriamas ir arbitražas. 3 Arbitražas- pagrindinis nevalstybinis ( privatus) ginčų sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, dėl tarpusavio ginčo kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą instituciją. Komercinis arbitražinis ginčas- šalių nesutarimas, kilęs iš sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių, išskyrus ginčus kuriuos pagal įstatymą negalima perduoti arbitražui. 4 Analogiškas arbitražo apibrėžimas nurodytas ir LR Komercinio arbitražo įstatyme. Tačiau reikia skirti arbitražo ir arbitražinio teismo sąvoką. Arbitražinis teismas - nustatyta tvarka paskirti visi (vienas ar keli) arbitrai, įgavę teisę spręsti šalių ginčą;5 Galima daryti išvadą, kad arbitražo sąvoka apibūdina ginčų sprendimo būdą, kuriam būdingi tam tikri požymiai, o arbitražinis teismas- tai tą ginčą sprendžiančių arbitrų visuma. Šiuolaikinėje teisės teorijoje, praktikoje bei kasdieniniame gyvenime arbitražas suprantamas penkiomis pagrindinėmis prasmėmis: 1. kaip specialus ginčo sprendimo metodas, ypatinga ginčo sprendimo procedūra; ją tiksliau apibūdintų žodis "arbitravimas"; 2. kaip šios procedūros metu įsteigtas ir suformuotas organas, tiesiogiai sprendžiantis ginčą, tai yra pats arbitras arba arbitrų kolegija; 3. kaip specializuota organizacija, teikianti arbitravimo paslaugas ir atliekanti administracines procedūros funkcijas; 4. kaip šią procedūrą taikant kylančių ar su ja susijusių teisinių santykių visuma; 5. kaip šiuos santykius reguliuojanti teisės normų sistema, sudaranti materialinį – procesinį teisės institutą. Ji dažniausiai nėra kodifikuota ir kai kurios normos yra išmėtytos įvairiausiuose teisės šaltiniuose. Gilinantis į arbitražo esmę ir prigimtį, svarbiausia pirmoji pateikta jo prasmė. Arbitražas visų pirma yra vienas iš galimų ginčo tarp šalių sprendimo būdų. Esant įprastinėms aplinkybėms, kilus ginčui tarp sutarties šalių, visose valstybėse kiekviena gali kreiptis su ieškiniu į teismą. Tokia pažeistų teisių gynybos ir grąžinimo priemonė yra absoliuti ir neginčijama. Jai kelias neužkertamas ir kai ginčo šalys priklauso skirtingoms valstybėms. Šalys taip pat gali bandyti išspręsti ginčą taikiai, organizuoti derybas, taikyti tarpininkavimo, sutaikinimo ir kitas privataus pobūdžio metodikas. Ginčo šalys turi laisvę pasirinkti, kuria procedūra vadovautis. Viena iš tokių alternatyvų ir yra arbitražas. Todėl iš esmės arbitražas pirmiausia yra priemonė, metodas, procedūra, o ne ginčą nagrinėjanti arbitrų kolegija ar institucinis arbitražas. Visos kitos čia minėtos arbitražo prasmės yra išvestinės. Žodis "arbitražas" yra pas mus plačiau vartoto "trečiųjų teismo" sinonimas. Jo idėja yra savotiškai archaiška. Du prekeiviai susiginčiję dėl prekių kainos ar kokybės kreipiasi į trečiąjį, privatų asmenį, kuriuo jie pasitiki. Prekeiviai vengia bet kokių formalių procedūrų, nes nori, kad tai, dėl ko nesusitaria, kas nors greitai išspręstų. Jie būtinai susitaria dėl asmens, kuris spręs nesutarimą, kitaip bet kuris iš jų priešingą šalį galėtų apkaltinti slaptu susimokymu su pasirinktuoju. Susitarę dėl arbitro, prekeiviai sutinka paklusti jo priimtam sprendimui. Šiuolaikinis arbitražas, žinoma, yra sudėtingas. Tačiau jis yra pagrįstas ta pačia idėja – dviejų šalių ginčą sprendžia jų susitarimu pasirinktas trečias asmuo ir jo sprendimo šalys įsipareigoja laikytis. Tai gali būti vienas, du , trys ar daugiau arbitrų. Jie gali būti skiriami šalių atskirai, jų bendru susitarimu ar kitų subjektų. Trečiasis asmuo gali būti parenkamas kokia nors reglamentuota tvarka arba visiškai privačiai. Visais šiais atvejais ginčą sprendžiantis trečiasis asmuo turi likti nepriklausomas nuo šalių. Jis nėra šalių įgaliotinis ir nepavaldus nė vienos šalies nurodymams. Nuo pat paskyrimo iki sprendimo priėmimo jis turi būti bešališkas ir nesuinteresuotas bylos baigtimi. Arbitro bešališkumo ir nepriklausomybės principas taip pat yra vienas iš pagrindinių arbitražo principų. Arbitrai turi būti nepriklausomi ir vadovautis šalių susitarimu bei teisingumo jausmu. Būtent šia prasme ginčą sprendžiantis asmuo vadinamas trečiuoju. Jis vadinamas ir arbitru, taip pat apibendrintai – arbitražu. Encyclopedia Britanica pateikia tokį arbitražo apibrėžimą: " Arbitražas – tai teisinis verslo ginčų tarp šalių sprendimo metodas, aplenkiant įprastines teismines procedūras ir kreipiantis į trečiąjį teismą, dėl kurio šalys abipusiai susitaria ir kuris turi įgaliojimus priimti teisiškai privalomą sprendimą". Paliekant nuošaly šio apibrėžimo teisinio pobūdžio trūkumus, vertėtų atkreipt dėmesį į pačią arbitražo esmę, kad tai yra trečiojo asmens ginčo sprendimo metodas. Arbitražinė ginčo sprendimo procedūra yra teisinė. Ji nepažeidžia valstybių įstatymų ir tarptautinių aktų. Kalbant globaliniu mastu, arbitražas sulaukia vis didesnės valstybių įstatymų leidžiamųjų institucijų paramos. Daugelio valstybių įstatymai ir teismų praktika arbitražą ne tik pripažįsta, bet ir skatina. Tokia politika labai palengvina teismų darbą. Šiuolaikinė arbitražo technika yra pasiekusi itin aukštą lygį, todėl nebėra prasmės teismų apkrauti ūkinių ginčų sprendimu. Esant šalių susitarimui spręsti ginčą arbitražu, valstybių teismai ne tik atsisako priimti ieškininius pareiškimus, bet ir priverstine tvarka skiria arbitrus. Mūsų aptariamą arbitražą reikėtų aiškiai skirti nuo tarptautinės viešosios teisės arbitražo. Į jį kreipiasi valstybės kaip viešosios teisės subjektai tarpvalstybiniams santykiams sureguliuoti. Toks arbitražas, nors remiasi ta pačia idėja, skiriasi ginčo dalyku ir subjektais. Būtina turėti omeny, kad komercinis arbitražas nėra teisingumo vykdymas ar nustatymas, ar kokia nors jo forma. Komercinis arbitražas nėra tiesioginė pažeistų teisių gynybos ar grąžinimo priemonė. Jis iš tikrųjų nenustato, kas yra teisus, o kas ne, nes tai nėra svarbiausia. Komercinio arbitražo tikslas yra, maksimaliai įvertinus ginčo šalių interesus, rasti optimalų ginčo sprendimo variantą ir jo pagrindu priimti sprendimą. Šia prasme komercinis arbitražas yra tik efektyvi ginčo išsprendimo priemonė. Todėl nekalbama apie "arbitražinę" teisių ir teisėtų interesų gynybą. Arbitražas didžiausią populiarumą įgijo spręsdamas komercinius ginčus. Modernioje arbitražo teisėje ir praktikoje žodis "komercinis" tapo neatskiriama arbitražo sąvokos dalimi. Šiuo būdu daugiausia sprendžiami ūkiniai ginčai. Arbitražo procedūra yra itin neoficiali. Joje ne visada būtina laikytis imperatyvinių procesinių teisės normų, netaikomas viešumo principas, o savo teisine verte arbitražo sprendimas prilyginamas teismo sprendimui. Todėl visuomenės interesais tam tikros teisės sritys lieka valstybės teisingumo vykdymo funkcijos monopolis. Valstybių nacionalinė teisė paprasčiausiai draudžia arbitražu spręsti, pavyzdžiui, baudžiamąsias ar susijusias su žmogaus teisių pažeidimai, valstybine valdžia ir panašias bylas tam, kad būtų laikomasi visų teisingumo vykdymo standartų. Taigi erdvė, kur lieka vietos plisti arbitražui, iš esmės yra tik komerciniai-ūkiniai santykiai. Todėl iš tikrųjų su tam tikrom išlygom arbitražas reiškia tik komercinį arbitražą ir yra pastarojo sinonimas. Sąvoką "komercinis" reikėtų suprasti ne tiesiogine, bet pačia plačiausia prasme. Pozityvioje teisėje ši problema nėra galutinai išspręsta. 1958 metų Niujorko konvencija, skirta ne vien komercinių arbitražų sprendimams, leido konvencijos dalyvėms deklaruoti, kad konvenciją jos taikys tik komerciniams santykiams. Tokias deklaracijas pateikė daugelis valstybių, pasirašiusių šią konvenciją. Tačiau sąvoką "komerciniai" ji paliko nustatyti valstybių nacionalinei teisei. Įvairių valstybių teisės doktrinos ją interpretuoja įvairiai, be to, tose srityse, kurios nepatenka į šią sąvoką, arbitražas dažnai negalimas. Paprastai arbitražas, kaip ginčo sprendimo būdas, gali būti numatytas bet kokiai ekonominio bendravimo formai, ir ne tik tarptautiniame, bet ir nacionaliniame kontekste. Tai gali būti ginčai, kylantys laivybos, pramonės, statybos, finansų, užsienio ir nacionalinių investicijų, įmonių, technologijų ir patentų perdavimo ir panašiose srityse. Ginčams tarp privačių asmenų ir užsienių vyriausybių, kylantiems iš užsienio investicijų teisinių santykių, yra įkurtas specialus arbitražinis centras Vašingtone. Jo teisinis pagrindas yra 1966 metų konvencija dėl investicinių ginčų tarp valstybių ir kitų valstybių piliečių sprendimo. Taigi nėra tikslu sakyti, kad komercinis arbitražas yra skirtas prekybiniams ginčams siaurąja prasme. Vienintelis plačiausiai prieinamas šaltinis šiuo klausimu yra UNCITRAL pavyzdinis įstatymas. Jis neturi privalomos galios, todėl jame pateiktas komercinių teisinių santykių apibrėžimas yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, pateikiamas sąrašas nėra baigtinis. Vis dėlto jis yra itin autoritetingas šaltinis ir dažnai pasitelkiamas spręsti su tarptautiniu komerciniu arbitražu susijusias problemas. Pagal šį įstatymą, terminas "komercinis" apima komercinius santykius plačiausia prasme ir iš esmės juos sutapatina su bet kokiais ūkiniais santykiais. Taigi komercinis arbitražas sprendžia bet kokius ginčus, susijusius su veikla , kuria siekiama pelno. Pagal UNCITRAL pavyzdinį įstatymą, žodis "komercinis" interpretuojamas plačiai, taip, kad "apimtų klausimus, kylančius iš visų komercinės prigimties santykių, nepriklausomai nuo to, ar jie sutartiniai, ar nesutartiniai". Pagal UNCITRAL pavyzdinį įstatymą, komercinės prigimties santykiais reikia laikyti šiuos sandorius: "bet kokį prekybinį sandorį, pagal kurį tiekiamos prekės arba paslaugos ar keičiamasi jomis; distribucinius susitarimus; komercinį atstovavimą ar agentavimą; faktoringą; lizingą; darbo jėgos telkimą; konsultavimą; projektavimą; licencijavimą; investicijas, finansavimą; bankininkystę; draudimą; eksploatacijos sutartis ar koncesijas; bendras įmones ar kitas pramoninio ar ūkinio bendradarbiavimo formas; prekių ar keleivių pervežimus oru, jūra, keliais ir t.t. " 1961 metų Europos konvencija taip pat neišsprendžia šios problemos. Jos reguliavimo dalykas šiuo aspektu yra siauresnis nei Niujorko konvencijos. Apibrėžiant Europos konvencijos taikymo sritį, joje nurodoma, kad konvencija taikoma arbitražiniams susitarimams, sudarytiems turint tikslą išspręsti kylančius iš tarptautinės prekybos ginčus tarp fizinių ir juridinių asmenų. Tačiau, kokie teisiniai santykiai priklauso tarptautiniams prekybiniams santykiams, lieka neaišku. 6 Apibendrinant reikia pabrėžti, kad arbitražas yra vienas iš galimų ūkinio ginčo sprendimo procedūrų, kai ginčą sprendžia privatus nepriklausomas asmuo. Toks asmuo patogumo sumetimais taip pat vadinamas arbitražu. Tokių sąvokų kaip "Stokholmo arbitražas", "Paryžiaus arbitražas" nevertėtų painioti su arbitražu (kaip arbitrais ar jų kolegija). Nors sąvokos ir artimai susijusios, bet šių institucijų funkcijos turi pagalbinę reikšmę. Dažniausiai tai būna tik paslaugų ir patarnavimų, aprūpinimo teikimas bei tarpininkavimas tarp šalių ir arbitrų. Kartais arbitražo institucijos paskiria arbitrus. Bet tiesiogiai jos nieko bendra su ginčo esme neturi ir jo nesprendžia. Tarptautinėje praktikoje vengiama vartoti žodį "arbitražas" kalbant apie šias institucijas. Paprastai jos vadinamos "nuolatinėmis arbitražo institucijomis". Arbitražo požymiai Užsienio literatūroje nėra bendros nuomonės dėl esminių arbitražo požymių. Arbitražo procedūros sąvoka yra nusistovėjusi tradiciškai, todėl pabrėžiami tie arbitražo požymiai, nuo kurių kvalifikacijos priklauso konkretūs teisiniai padariniai. Pavyzdžiui, tarptautinio komercinio arbitražo specialistų A.Redfern ir M.Hunter nuomone, pagrindiniai tarptautinio komercinio arbitražo požymiai yra trys: 1. arbitražinis susitarimas, tai yra šalys būtinai turi būti susitarusios perduoti savo ginčą spręsti arbitražui; 2. arbitražas priima sprendimą dėl ginčo esmės, bet ne kitokio pobūdžio dokumentą, pavyzdžiui, kokį nors pasiūlymą dėl kompromiso; 3. arbitražo sprendimas, nors kylantis iš privataus susitarimo, sukelia svarbius viešus teisinius padarinius ir gali būti pripažintas ir įvykdytas teismine tvarka. Žymiausi Anglijos komercinio arbitražo teisės autoritetai M.J. Mustill ir S.C. Boyd, kalbėdami apie Anglijos arbitražą, siūlo sąrašą požymių, iš kurių galima atskirti, procesas yra arbitražas ar ne. Šiuos požymius jie skirsto į dvi grupes: būtinus, tačiau savaime nepakankamus ir fakultatyvinius. 1) Būtini arbitražo požymiai: • susitarimas, pagal kurį vykdomas ar turi būti vykdomas procesas, turi numatyti, kad kolegija, vedanti procesą, priims šalims privalomą sprendimą; • procesinio susitarimo šalys, proceso šalys, šalys, kurių ginčas sprendžiamas, ir šalys, kurioms privalomas kolegijos priimtas sprendimas, turi būti tos pačios; • kolegijos įgaliojimai vesti procesą ir priimti šalims privalomą sprendimą turi kilti iš šalių susitarimo; • kolegijos narius turi pasirinkti šalys arba jie turi būti paskirti remiantis procedūra, dėl kurios šalys susitarė; • procesiniame susitarime turi būti numatyta ar bent numanoma, kad kolegija spręs ginčą bešališkai ir abiejų šalių atžvilgiu turės vienodą pareigą būti sąžininga; • šalių susitarimas perduoti spręsti ginčus tokiai kolegijai turi būti galiojantis; • kolegija turi priimti sprendimą dėl ginčo, kuris turi būti apibrėžtas tuo metu, kai ji paskirta. Jeigu paskyrus kolegiją ginčas dar nėra suformuluotas, o pavyzdžiui, kyla tik jo grėsmė, tai kolegija atliks ne arbitro, o pavyzdžiui, tarpininko funkcijas. 2) Fakultatyviniai požymiai: • procesiniu susitarimu turi būti numatoma ar numanoma, kad kolegija gaus įrodymus arba šalims bent bus suteikta galimybė juos pateikti; • susitarimu turi būti bent numanoma, kad procesas bus būtent arbitražinis; • pasirinktos kolegijos ar jos pasirinkimo metodo identiškumas turi rodyti šalių ketinimą, kad procesas būtų būtent arbitražinis; • susitarimu turi būti numanoma, kad kolegija taikys materialinės teisės, o ne kitokio pobūdžio normas.7 LR Civilinio proceso kodekso komentaras taip pat išskiria esminius arbitražinio ginčų sprendimų požymius: 1. galimybė pasirinkti arbitražo rūšį (institucinį arba ad hoc), pasirinkus institucinį arbitražą, galima pasirinkti ir konkrečią arbitražo instituciją; 2. galimybė pasirinkti ginčo sprendimui taikytiną teisę; 3. galimybė pasirinkti arbitrą; 4. tam tikri kompetencijos privalumai, nes ginčus be teisininkų gali nagrinėti ir tam tikros verslo srities atstovai; 5. ginčo sprendimo operatyvumas ir ekonomiškumas dėl paprastesnių negu teisme procedūrų ir mažesnių negu teisme, bylinėjimosi išlaidų; 6. arbitražo sprendimų neskundžiamumas, nes teismų kišimosi galimybė gana ribota; 7. konfidencialumas, kuris yra labai svarbus siekiant išsaugoti komercines paslaptis; 8. galimybė pasirinkti arbitražo vietą ir laiką, proceso kalbą; 9. arbitražo sprendimų vykdymo užtikrinimas, remiantis 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo.8 Esminis arbitražo principas yra sutartinis principas. Arbitražo kertinis akmuo yra visų ginčo šalių susitarimas dėl to, kad ginčas būtų sprendžiamas arbitražo būdu. Juo šalys sąmoningai sutinka, kad ginčas būtų sprendžiamas arbitražu, ir įsipareigoja laikytis reikiamų procedūrų bei pripažinti ir vykdyti arbitrų priimtą sprendimą. Arbitražo procedūrą galima taikyti tik tada, kai visos ginčo šalys su tuo sutinka ir tiesiogiai dėl to susitaria. Nesant tokio susitarimo, nebus ir teisėto arbitražo. Todėl esminis arbitražo elementas yra arbitražinis susitarimas dėl ginčo perdavimo arbitražui. Iš jo kyla ir kiti sutartinio pobūdžio teisiniai padariniai: susitarimas dėl arbitrų, jų įgaliojimų, ginčo nagrinėjimo tvarkos, vietos, laiko, kalbos, pagaliau susitarimas dėl arbitrų priimto sprendimo vykdymo. 9 Toks susitarimas paprastai sudaromas raštu. Dažniausiai arbitražo kompetencija spręsti komercinį ginčą įforminama arbitražinėje išlygoje, kuri įrašoma į sutartį. Joje turi būti tiksliai nurodyta arbitražo institucija, kuriai šalys perduoda ginčą, todėl nepakanka sutartyje nurodyti arbitražinio ginčo sprendimo būdo, ir to, kokioje valstybėje jis turi būti sprendžiamas- turi būti įvardytas konkretus tokį ginčą kompetentingas spręsti arbitražas. Jeigu sutartyje arbitražinė išlyga nenumatyta, bylos priskirtinumas arbitražui gali būti numatytas atskiru susitarimu.10Nuoroda šalių sudarytoje sutartyje į dokumentą, kuriame yra arbitražinė išlyga, laikoma arbitražiniu susitarimu, jei sutartis sudaryta rašytine forma, o ta nuoroda yra neatsiejama šios sutarties dalis. Arbitražinis susitarimas laikomas sudarytu, jeigu: 1. įformintas bendru šalių pasirašytu dokumentu; arba 2. sudarytas šalims apsikeičiant raštais, telegramomis, telefaksais ar kitais dokumentais, kuriuose fiksuojamas tokio susitarimo sudarymo faktas; arba 3. šalys apsikeičia ieškininiu pareiškimu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena iš šalių tvirtina, o kita šalis neneigia, kad tarp jų sudarytas arbitražinis susitarimas, arba yra kitokių rašytinių įrodymų, kad šalys yra sudariusios ar pripažįsta arbitražinį susitarimą.11 Arbitražinio susitarimo egzistavimas yra svarbus ir kitu aspektu. Jeigu šalys buvo jį sudariusios ir realiai iškilus ginčui viena iš šalių jo nepaisydama kreipėsi į teismą, teismas turi atsisakyti spręsti ginčą. Viena svarbiausių arbitražinio susitarimo savybių yra tai, kad šalys atsisako teismo jurisdikcijos. Arbitražo tvarka ginčą sprendžia trečiasis asmuo. Arbitražu siekiama išvengti viešosios valdžios kišimosi į privatų šalių ginčą. Todėl tam tikra prasme vidinė arbitražo proceso eiga yra nekontroliuojama. Čia negalioja proceso viešumo principas, dažnai nevedamas joks protokolas, sprendžiant ginčą dalyvauja tik šalių atstovai ir arbitrai, pati posėdžio tvarka yra laisva ir visų pirma priklauso nuo šalių susitarimo , o jo nesant – nuo arbitro. Esant visoms šioms prielaidoms, arbitražo priimtas sprendimas yra šalims privalomas ir vykdytinas. Jeigu reikia, užsienio arbitražo sprendimas gali būti įvykdytas teismine tvarka, kreipiantis į atitinkamos valstybės nacionalinį teismą. Nacionaliniai teismai, į kuriuos kreipiamasi dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo, negali peržiūrėti sprendimo turinio. Jie negali būti apeliacine ar kasacine instancija apskundžiant tokį arbitražo sprendimą, negali tokio sprendimo panaikinti ar pakeisti ir apskritai atnaujinti ginčo nagrinėjimo iš esmės. Tai reiškia, kad tokiais atvejais teismas sprendžia tik procesinio ar pagalbinio, bet ne materialinio pobūdžio klausimus. Tarptautinio komercinio arbitražo ypatumai ir bruožai Belieka išsiaiškinti, kada komercinis arbitražas yra laikomas tarptautiniu. Dažniausias tarptautinio komercinio arbitražo atvejis, kai šalys priklauso skirtingoms valstybėms. Skirtinga šalių nacionalinė priklausomybė yra vienas iš pagrindinių tarptautinio arbitražo atvejų. Nacionalinė priklausomybė nustatoma remiantis kiekvienoje teisinėje sistemoje egzistuojančiais koliziniais principais. Fizinių asmenų nacionalinei priklausomybei nustatyti taikomi pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos principai; juridinių asmenų – jų registracijos, administracijos buvimo ar pagrindinės veiklos vieta. Skirtingos nacionalinės priklausomybės šalys, siekdamos, kad iš tikrųjų būtų garantuotas bešališkas ginčo sprendimas, dažniausiai kreipiasi į neutraliose sutarties šalims valstybėse esančias arbitražines institucijas. Arbitražas iš prigimties yra mažiau saistomas nacionalinės teisės normų nei nacionalinis teismas. Todėl skirtingos nacionalinės priklausomybės šalims nesuteikiama teisinių pranašumų. Tarptautinės privatinės teisės teorijoje ir praktikoje tarptautiniais laikomi ne tik tie civiliniai teisiniai santykiai, kurių subjektai priklauso skirtingoms valstybėms. Paprastai tokį pobūdį šie santykiai įgauna, kai į juos įsipina "užsienio" elementas. Todėl tarptautinis arbitražas apima teisinius santykius su vadinamuoju "užsienio" elementu. Arbitražas bus laikomas tarptautiniu, kai jo subjektai yra skirtingos nacionalinės priklausomybės arba ginčo dalykas yra užsienyje ar juridiniai faktai, lėmę teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, yra ten įvykę. Daugelio valstybių įstatymai nenurodo, kokiais atvejais arbitražas laikomas tarptautiniu. Nacionalinės teisės aspektu svarbiau yra nustatyti, ar įgyvendinant kai kuriuos arbitražo proceso elementus reikia taikyti išimtinai nacionaliniams arbitražams skirtas teisės normas, ar tas, kurios skirtos užsienio elementą turintiems arbitražams. Teisėjui, į kurį kreipiamasi dėl arbitražo sprendimo įvykdymo, yra aktualu nustatyti, ar sprendimas prilyginamas nacionaliniam ar užsienio arbitražo sprendimui. Todėl sąvoka "tarptautinis" arbitražas yra daugiau teorinio pobūdžio. Vienintelis plačiai prieinamas šaltinis, nurodantis tarptautinio arbitražo kriterijus, yra UNCITRAL pavyzdinis įstatymas. 12 Juo remiantis, tarptautiniam arbitražui būdingos sąlygos perkeltos ir į LR Komercinio arbitražo įstatymą. Arbitražas yra tarptautinis, jeigu: 1. ginčo šalių komercinės įmonės sudarant arbitražinį susitarimą buvo skirtingose valstybėse; 2. arbitražo vieta, jeigu ji nurodyta arbitražiniame susitarime ar aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų; 3. vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių, kylančių iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų; 4. vieta, labiausiai susijusi su ginčo dalyku, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų; 5. šalys susitarė, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs daugiau nei su viena valstybe; 6. viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos investuotas užsienio kapitalas.13 Vadinasi, remiantis šiais kriterijais, arbitražas gali būti tarptautinis, nors šalys ir yra tos pačios nacionalinės priklausomybės. Šitaip yra, pavyzdžiui, kai ginčas sprendžiamas užsienio arbitraže arba sandorio dalykas yra susijęs su užsienio valstybe, arba šalys susitarė, kad jų tarpusavio ginčui bus taikoma užsienio teisė ir pan. Transnacionalinės korporacijos vykdo savo veiklą, yra registruojamos ir turi savo administraciją daugelyje valstybių. Todėl UNCITRAL pavyzdinis įstatymas nustato, kad kai šalis turi daugiau kaip vieną komercinės – ūkinės veiklos vietą, komercinės – ūkinės veiklos vieta laikoma ta, kuri yra artimiausia arbitražiniam susitarimui. Jei šalis neturi oficialios savo komercinės – ūkinės veiklos vietos, nuoroda yra daroma į jos nuolatinę vietą. Pagaliau tarptautinis komercinis arbitražas dažnai suprantamas plačiausia prasme – kaip teisinių santykių visuma, susijusi su tokiu ginčo sprendimo metodu. Jos apima tiek materialinius, tiek procesinius, tiek ir kolizinius teisinius klausimus pradedant sąvokų aiškinimu, arbitražiniu susitarimu ir baigiant arbitražo sprendimo vykdymu. Toks požiūris yra labiausiai paplitęs tarptautinio komercinio arbitražo mokslo tikslais. Mokslas nagrinėja ne tik procedūros, bet ir teismų veiklos, arbitrų taikomos materialinės teisės ir kitus klausimus. Labai artima šiai tarptautinio komercinio arbitražo sampratai yra paskutinioji – arbitražas kaip teisės institutas. Šiandien tarptautinio komercinio arbitražo klausimus reguliuoja didžiausias teisės aktų kompleksas. Tai tarptautinės konvencijos, dvišalės tarptautinės sutartys, valstybių materialiniai ir procesiniai įstatymai ir teismų praktika, tarptautinė praktika, institucinių arbitražų taisyklės ir pan. ---------------------------------- Arbitražas yra tik vienas iš alternatyvių ginčų sprendimų būdų (angl. alternative dispute resolution) variantų. Praktiškai yra naudojamos įvairios sutaikinimo, tarpininkavimo, "mini teismų", ginčo sureguliavimo sutarčių metodikos. Tačiau jos iš esmės arba neturi jokios teisinės reikšmės ir negali būti įvykdytos priverstinai, arba jų rezultatai priverstinai vykdomi teismine tvarka, kaip ir kiekvienas sandoris, arba jose numatomas tiesioginis valstybės teismų dalyvavimas. Taigi arbitražas yra originali ir efektyvi ginčo sprendimo alternatyva, kuri, viena vertus, leidžia išvengti valstybių teismų jurisdikcijos, antra vertus, garantuoja, kad arbitrų priimti sprendimai bus įvykdyti. Arbitražas iš prigimties turi tiek sutartinių, tiek teismo požymių, nors jis nėra nei vienas, nei kitas. 14 ARBITRAŽINIO IR CIVILINIO PROCESO SANTYKIS, PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI Arbitražinio ir civilinio proceso santykis CPK 1 str. Nurodo, iš kokių teisinių santykių kylantys ginčai yra sprendžiami civilinio proceso tvarka : civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių bei ypatingajai teisenai būdingų bylų teisinių santykių

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!