Europos Teisingumo Teismas

ĮVADAS Šiuo metu beveik visos Lietuvos politinės jėgos, turinčios realią įtaką politiniam šalies gyvenimui, palaiko stojimo į Europos Sąjungą idėją. Galima teigti, kad stojimo procesas bus ir toliau vystomas, nepriklausomai nuo politinės konjunktūros. Todėl rašydamas šį darbą, autorius analizuoja Europos Teisingumo Teismą kaip instituciją, kuri po tam tikro laiko turės didelės įtakos Lietuvos Respublikos teisėsaugai bei daugeliui kitų sričių. Europos Sąjunga nagrinėjamu momentu peraugo tarptautinės organizacijos (kaip jį suprantama įprastai) rėmus. Tačiau Europos Sąjungos negalime vadinti konfederacine valstybe. Tam, kad geriau suvoktume, kas gi ji yra, reikia atskirai analizuoti jos institucijų teisinį statusą bei sąveiką su kitomis institucijomis bei su valstybėmis narėmis. Tai paskatino autorių susidomėti viena iš svarbiausių Europos Sąjungos institucijų – Teisingumo teismu. Dar vienas veiksnys, įtakojęs autoriaus pasirinkimą, rašytas kursinis darbas “Tarptautinis baudžiamasis teismas”. Be abejo, patys teismai, jų uždaviniai, struktūra, veikla (Tarptautinis baudžiamasis teismas dar nėra įsteigtas) yra labai skirtingi, bet sukaupta patirtis, rašant diplominį darbą, labai pravertė. Nors Teismas nėra taip plačiai žinomas visuomenei kaip Europarlamentas, Europos Taryba arba Europos Komisija, visgi galima teigti, kad jo įnašas vienas iš svariausių Europos Sąjungos raidos procese. “Istorija parodė, kad jei Bendrija neturėtų Teismo, ji nepasiektų tokių integracijos aukštumų, kokios yra pasiektos dabar.”1 Diplominio darbo apimties ribotumas neleidžia apžvelgti visus klausimus susijusius su Europos Teisingumo Teismu. Nagrinėjant šią instituciją, svarbiausios analizės kryptys yra šios: išsiaiškinti, kokia Teismo sudėtis, funkcijų ratas, metodai ir priemonės, kuriomis įgyvendinamos funkcijos, o taip pat teisės aktai, reglamentuojantys Teismo veiklą. Šiuo metu Europos Bendrijos turi du teismus – Europos Teisingumo Teismą ir Pirmos Instancijos Teismą. Nors antrasis turi labai glaudžius ryšius su aptariamu teismu, visgi tai yra atskira institucija. Todėl Pirmosios Instancijos Teismas bus nagrinėjamas tik tiek, kiek yra būtina, apibrėžiant šių teismų kompetencijos ribas. Teisingumo Teismo suformuoti EB teisės principai taip pat bus nagrinėjami tik tiek, kiek yra būtina apžvelgiant Teismo vykdomus uždavinius, funkcijas bei santykių su Lietuvos teismais perspektyvas. Vis labiau auga poreikis ne tik suvokti, kas yra Europos Sąjunga ir kokiu būdu veikia jos institucijos, bet ir kaip pasikeis teisės sistema Lietuvoje. Vienoje šio darbo dalių bus pabandyta atskleisti numatomą santykį tarp Lietuvos teismų ir Europos Teisingumo Teismo. Europos Teisingumo Teismo tema Lietuvoje yra gana mažai išnagrinėta. Lietuvių autorių darbų apžvelgiančių šios institucijos veiklą surasti nepavyko. Kita vertus užsienio autorių publikacijose Teisingumo Teismas dažniausiai nagrinėjamas bendrame Europos Sąjungos kontekste, ir gana paviršutiniškai. Visgi didžiausia problema yra tai, kad praktiškai neįmanoma su teismo veikla susipažinti “gyvai”. Spręsti apie tam tikros institucijos veiklą, remiantis tik rašytiniais šaltiniais yra išties sudėtinga. Ypatingai norėtųsi atkreipti dėmesį į Teismo svetainę internete2. Šiais laikais svetainė internete jau nebėra kažkoks išskirtinis dalykas. Jau tampa aktuali ir svetainės kokybė. Svarbiausias kriterijus šiuo atveju yra informatyvumas. Apsilankius Teismo svetainėje, galima susidaryti gana objektyvų, bet paviršutinišką nuomonę apie jo veiklą. Svetainėje pateiktas glaustas teismo funkcijų bei struktūros aprašymas. Svarbiausias jos privalumas – pagrindiniai dokumentai, reglamentuojantys Teismo veiklą. Didžiausias trūkumas – nagrinėtų bylų duomenų bazė apsiriboja tik bylų pavadinimais bei jų numerių išvardinimų, nėra jų santraukų. 1. Teismas, kaip sudėtinė Europos Bendrijų institucijų dalis 1.1 Bendra Teismo charakteristika Teismas buvo įkurtas 1952 metais, remiantis 1951 metų balandžio 18 dienos Sutartimi, įsteigiančia Europos anglies ir plieno bendriją (toliau – EAPB). Ta pačią dieną buvo pasirašytas ir šio Teismo Statutas. Be Teismo, institucijų sąraše dar buvo Vyriausioji Valdyba (dabar - Komisija), Specialioji Ministrų Taryba (dabar – Ministrų Taryba) bei parlamentinė Asamblėja (dabar – Europarlamentas) . Vyriausioji Valdyba turėjo užtikrinti tikslų, iškeltų Sutartyje, įgyvendinimą, t.y. integracijos vystymą. Specialioji Ministrų Taryba, žiūrint plačiąja prasme, turėjo užtikrinti valstybių narių interesų atstovavimą ir gynimą integracijos procese. Parlamentinė Asamblėja vykdė konsultacines ir kontrolės funkcijas. Jau iš šių institucijų aiškiu, kad Bendrija balansuoja tarp dviejų polių – integracijos bei nacionalinių interesų. Tokia situacija skatina rasti nešališką jėgą, kuri galėtų garantuoti teisingą sprendimą ar išeitį, iškilus konfliktinei situacijai. Tokia institucija tapo Teismas. Jis atstovauja nepolitinę Bendrijų institucijų šaką, nors kaip matysime toliau, tai nesutrukdė Teismui turėti didelę įtaką, formuojant Bendrijų teisę bei politiką3. Pagrindinė Teismo atsiradimo priežastis – būtinybė užtikrinti “teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį, o taip pat laikymąsi taisyklių, nustatytų šiai Sutarčiai įgyvendinti”4. Tokiu būdu teismas galėjo, remiantis valstybės narės ar Specialiosios Ministrų Tarybos pateiktais ieškiniais, paskelbti negaliojančiais Vyriausiosios Valdybos nutarimus, o remiantis valstybės narės arba Vyriausiosios Valdybos ieškiniu, – Parlamentinės Asamblėjos bei Specialiosios Ministrų Tarybos aktus. Teismas taip pat buvo vienintelė institucija, nagrinėjanti apeliacijas dėl piniginių sankcijų ir periodinių piniginių išmokų, paskirtų, remiantis Sutartimi. Ši institucija užtikrino integracijos proceso pradžios teisinį stabilumą. Pirmajame Teismo gyvavimo etape didžiąją ieškinių dalį sudarė ginčai tarp įmonių ir Bendrijos Vyriausiosios Valdybos. Šis etapas neišsiskyrė itin garsiomis bylomis, bet būtent tuo metu formavosi šiuolaikinės Europos Sąjungos teisinė kultūra. Tai buvo didžiąja dalimi Teismo nuopelnas. 1957 metų kovo 25 dieną, dviejų naujų Europos Bendrijų įsteigimas – Europos Ekonomines Bendrijos (toliau – EEB) ir Euroatomo Bendrijos (toliau – EAB) – pradėjo naują etapą Europos integracijos procese. Buvo planuota pasinaudoti EAPB teismo patirtimi kuriant atskirus EEB ir EAB teismus, bet tą pačią dieną, kai buvo pasirašytos minėtos sutartys, buvo pasirašytas dar vienas ypatingą svarbą turintis dokumentas. Tai “Konvencija dėl tam tikrų institucijų bendrų Europos Bendrijoms”. Trečiajame bei ketvirtame straipsniuose teigiama, kad EEB ir EAB Teismas yra bendras, kuris turės jurisdikciją, numatytą atitinkamose Sutartyse. Šis Teismas užims EAPB Teismo vietą, o kartu ir perims jo jurisdikciją. Tuo pat metu buvo pasirašyti EEB ir EAB Teismų statutai. Sudėtingi procesai, vykstantys integracijos keliu einančioje Europoje, atsispindėjo ir Teismo veikloje. Po 1957 metų Teismo veikla labai suaktyvėjo. Jeigu anksčiau teismas sprendė bylas dėl ginčų tik labai uždaroje pramonės sferoje, tai dabar jo kompetencija žymai prasiplėtė. Palaipsniui gausėjo fizinių ir juridinių asmenų ieškinių kiekis, daugelyje atvejų verslo sferoje. Po 1957 metų galime pastebėti bendrą Teismo įtakos augimą Europos Bendrijų institucijų tarpe. Šią tendenciją sukėlė nemažai Teismo sprendimų, kurie turėjo lemiamą įtaką visam Europos integracijos procesui. Pavyzdžiui, 1963 metais Van Gend & Loos5 byloje buvo suformuluotas Bendrijų teisės tiesioginio veikimo šalyse narėse principas. Šis pavyzdys nėra vienintelis. Bet iš kitos pusės Teismas buvo gana dažnai kritikuojamas už siekius kištis į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijos sferą. Laikui bėgant Bendrijų teisinę sistemą formuojančių sprendimų tapo mažiau, bet, ko gero, tai nebuvo sąlygota šios kritikos. Tuo metu, kai Europos Bendrijų teisė turėjo nemažai spragų, vienintelė institucija, kuri gana operatyviai ir autoritetingai galėjo jas pašalinti, buvo Teismas. Palaipsniui šis poreikis sumažėjo, tobulinant Europos Bendrijų teisės sistemą. Šiandien principiniai Bendrijų teisėtvarkos klausimai jau yra išspręsti, taigi Teismui, nesant būtinumo, nebereikia užsiimti šiais klausimais6. Bet kokiu atveju Teismas visada išliko nepriklausomas. “Kartais Teismo pozicija prieštaravo kitų institucijų pozicijai, kartais buvo suderinta, bet visad buvo siekiama sąveikos. Kartais Teismas buvo reakcingas, kartais progresyvus, o kartais ir viena, ir kita tuo pat metu. Teismas galėjo būti atsargus vienoje teisės srityje ir labai ambicingas kitoje…”7. 1.2 Teismo sudėtis ir struktūra Vienas svarbiausių dalykų aptariant bet kokią organizaciją yra šios organizacijos struktūros bei jos funkcionavimo suvokimas. Pagrindinės nuostatos apibrėžiančios Europos Teisingumo Teismo struktūrą, išdėstytos Europos Bendrijų (toliau – EB) Sutarties 165-168 straipsniuose8, EAB Sutarties 137-140 straipsniuose, EPAB Sutarties 32-32c straipsniuose. Bet čia minimi tik svarbiausi šios institucijos struktūriniai vienetai, t.y. Teismo pirmininkas, teisėjai, generaliniai advokatai, sekretorius. Detalesnį teismo struktūros bei padalinių organizacinių bei procesinių funkcijų aprašymą galime rasti Teismo Statutuose9 bei EB Teisingumo Teismo proceso taisyklėse10. Remiantis minėtais dokumentais, Teismą sudaro : 1 Teismo pirmininkas. 2. Teisėjai ir Generaliniai advokatai. 3. Pagalbiniai poskyriai: a) sekretoriatas; b) juridinis poskyris; c) vertimų poskyris; d) biblioteka ir archyvas. Taigi, Europos Teisingumo Teisme yra 15 teisėjų, kurie paskiriami bendru valstybių narių vyriausybių susitarimu. Tai numatyta EB Sutarties 165 straipsnio 1 dalyje , EAB Sutarties 137 straipsnio 1 dalyje bei EAPB Sutarties 32 straipsnio 1 dalyje. Iš jų tarpo renkamas Teismo pirmininkas11. Čia įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad A.Tatham knygoje “Europos sąjungos teisė” paminėta, jog “Teismą sudaro 16 teisėjų: po vieną iš kiekvienos valstybės narės bei Teismo pirmininkas.”12 Gana keista aptikti tokį neatitikimą Europos Sąjungos konstitucinėms nuostatoms. Tokį neatitikimą galima paaiškinti tik tuo, kad teisėjų skaičius gana dažnai keitėsi. Iš tiesų, kaip jau ir minėta yra 15 teisėjų, ką patvirtina EB Sutartis. Anksčiau teisėjų skaičius buvo mažesnis – pagal 1951 metų Paryžiaus sutartį turėjo būti septyni teisėjai. Toks pat teisėjų skaičius numatytas ir 1957 Romos Sutartyse. Bet vėliau, augant Bendrijų narių skaičiui, augo ir teisėjų skaičius. Tai nėra numatyta jokiuose teisės aktuose, bet laikomasi nuostatos, kad teisėjų skaičius turi atitikti valstybių narių skaičių. Remiantis šiomis nerašytomis taisyklėmis, galima tikėtis, kad teisėjų skaičius greitai vėl padidės į Europos Sąjungą priėmus naujas valstybes. Teisėjų skaičiaus padidinimo galimybė numatyta steigiamosiose sutartyse. Teismas pateikia teikimą Tarybai, kuri gali vienbalsiai priimti nutarimą padidinti teisėjų skaičių, kartu padarydama atitinkamų Steigiamųjų Sutarčių straipsnių pataisas. Laukiamas EB narių (atitinkamai ir teisėjų skaičiaus) skaičiaus padidėjimas kelią ir tam tikrą nerimą. “Vienas blogiausių būdų padidinti Teismo veiklos efektyvumą yra padidinti Teisėjų skaičių“13. Pratęsiant mintį apie teisiškai nesuformuluotas taisykles, galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad teritorinis teisėjų atstovavimas (iš kiekvienos valstybės narės po vieną teisėją) savo šalims taipogi nėra numatytas. Aukščiau minėtas A.Tatham teiginys šiuo klausimu daugiau atspinti faktinę padėtį nei teisinės normas. Iš tiesų galimas variantas, kad iš vienos valstybės bus paskirti du ar daugiau teisėjų. Bet iki šiol tokio precedento dar nėra pasitaikę. Teritorinio atstovavimo taisyklės laikomasi labai griežtai. Dar daugiau – nė vienas nacionalinių vyriausybių teikimas dėl teisėjų kandidatūros nebuvo atmestas, o tai reiškia, kad teisėjas faktiškai paskiriamas savo vyriausybės. Viena teisėjo kadencija tęsiasi šešerius metus, po kurios jis vėl gali būti paskirtas į tas pačias pareigas. Kadencijų skaičius nėra ribojamas. Kas treji metai dalis teisėjų yra keičiama. Vieną kartą keičiami septyni, o kitą kartą aštuoni teisėjai. Praktikoje teisėjų keitimas kitais vykdomas labai retai. Tai yra sąlygota iš vienos pusės tuo, kad darbas teisme reikalauja ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir patirties, iš kitos pusės – valstybės narės įprato nekeisti, nesant rimto pagrindo, tokio lygio teisininkų14. Anksčiau termino baigti kadenciją teisėjas gali dėl šių priežasčių: 1. atsistatydinimo atveju; 2. mirties atveju; 3. dėl išėjimo į pensiją; 4. kai jis nebeatitinka reikalavimų, keliamų teisėjui arba dėl kitų priežasčių nebegali eiti teisėjo pareigų. Tokiu atveju į laisvą teisėjo vietą paskiriamas kitas teisėjas, kuris užima šias pareigas iki pasibaigs jo pirmtako kadencijos laikas. Reikalavimai kandidatui į Teisėjo postą išdėstyti Steigiamosiose Sutartyse. Tai yra : 1) jų nepriklausomumas nekelia abejonių ; 2) jie turi kvalifikaciją, reikalingą jų valstybių aukščiausioms teismo pareigoms užimti, arba yra aukščiausios kategorijos teisininkai. Tokie reikalavimai nėra labai konkretūs. Galima numanyti, kad tokia formuluotė pasirinkta didesnio lankstumo tikslais, pritaikant tuos reikalavimus visų šalių narių poreikiams. Asmuo, paskirtas atlikti teisėjo pareigas, privalo prisiekti , kad bus nešališkas bei sąžiningas, vykdydamas savo pareigas, o taip pat saugos Teismo pasitarimų paslaptį. Teisėjo nepriklausomumui užtikrinti Teismo Statuto ketvirtasis straipsnis nurodo, kad teisėjas negali užsiimti jokių kitų pareigų arba vykdyti kokią nors veiklą, nepriklausomai atlygintinai ar neatlygintinai, išskyrus Tarybos patvirtintas išimtis. Tai, kad faktiškai teisėją paskiria jo šalies vyriausybė, gali būti traktuojama kaip prielaida šališkumui atsirasti. Bet, remiantis susiklosčiusia tradicija, Teisėjai keičiami labai retai. Tokiu būdu “politinio spaudimo” tikimybė pagrįsta tuo, kad teisėjas nebus paskirtas kitai kadencijai yra nedidelė. Teismui vadovauja Teismo pirmininkas, kurį iš savo tarpo slaptu balsavimu absoliučia balsų dauguma renka teisėjai trejiems metams, remiantis EB Sutarties 167 str., EAB Sutarties 139 str. bei EPAB Sutarties 36b str. Toks terminas numatytas tam, kad kaskart atnaujinus pusę Teismo sudėties iš naujo būtų renkamas ir Teismo pirmininkas. Tačiau, jo kadencijų skaičius taip pat nėra ribotas. Svarbiausios Teismo pirmininko pareigos yra vadovauti Teismui juridinėje ir administracinėje sferose. Jis taip pat pirmininkauja Teismo plenariniuose posėdžiuose ir pasitarimuose15. Teismo pirmininkas nustato Teismo posėdžių datas ir laiką16, o taip pat paskiria gautus pareiškimus nagrinėti vienai iš Kolegijų. Šios Kolegijos teisėją Pirmininkas paskiria būti byloje pranešėju. Lig šiol Teismo pirmininko postą buvo užėmę atstovai iš šešių Europos Bendrijas įkūrusių šalių narių bei atstovai iš Jungtinės Karalystės, Danijos ir Ispanijos. Teisėjai, rinkdami Teismo pirmininką, gali visiškai neatsižvelgti į kandidato tautybę, bet vyrauja nuomonė, kad šį postą turi užimti paeiliui visų šalių narių atstovai. Labai glaudžiai su Teisėjo institutu Europos Teisingumo Teisme yra susijęs Generalinio advokato institutas. Pagal susiklosčiusį stereotipą, advokatas turi atstovauti vienai iš šalių. Tuo tarpu nagrinėjamame teisme jis atlieka visiškai kitokias funkcijas. “Generalinis advokatas, likdamas visiškai nepriklausomas ir bešališkas, viešame teismo posėdyje turi pateikti Teismui argumentuotą nuomonę dėl nagrinėjamų bylų, … ”17. Šiuo metu Teisme yra devyni Generaliniai advokatai18. Jų skaičius palaipsniui augo, kaip augo ir teisėjų skaičius, nors visuomet ir buvo už jį mažesnis. Generalinių advokatų yra mažiau nei valstybių-narių, dėl to susiklostė kitokios jų paskyrimo normos nei Teisėjų. Pagal nerašytą tradiciją, keturios vietos paliekamos didžiosioms valstybėms (Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija), o kitas penkias vietas pakaitomis užima kitų valstybių atstovai19. Paskyrimo tvarka ir kvalifikaciniai reikalavimai ir kadencijos laikas Generaliniams advokatams nesiskiria nuo tokių pačių normų taikomų teisėjams. Dėl to Generalinio advokato statusas Teisme yra labai įdomus. Iš pirmo žvilgsnio jį galima apibūdinti trejopai: a)kaip Teisėją, nedalyvaujantį bylos sprendimo priėmime; b) kaip ekspertą arba specialistą (teisės klausimais; c) kaip Teismo patarėją. Koks jo vaidmuo iš tiesų galima išsiaiškinti, atidžiau nagrinėjant jo vykdomas funkcijas. Generalinis advokatas, pagal savo vietą procese labiausiai artimas Teisėjui, ruošiančiam bylą nagrinėti teisminiame posėdyje (toliau – Teisėjas pranešėjas). Šis Teisėjas paruošia bylos procesinę pusę: rengia Teismui pranešimą, kuris reziumuoja faktus bei šalių pareiškimus, o taip pat pateikia savo nuomonę, ar byla turi būti perduota Kolegijai. Vėliau minėtas Teisėjas parengia pirmą Teismo sprendimo projektą. Tuo tarpu Generalinis advokatas turi pateikti “motyvuotą nuomonę dėl nagrinėjamos bylos”20, tai yra, išvadą dėl materialinės teisės taikymo. Po šio pranešimo jokių kitokių funkcijų byloje jis daugiau nebeatlieka bei bylos nagrinėjime nebedalyvauja, skirtingai negu Teisėjas, rengiantis bylą nagrinėti teisminiame posėdyje. Generalinio advokato išvada Teismui pateikiama žodžiu, pasibaigus žodinės procedūros stadijai21. Išvadoje dažniausiai apžvelgiama su byla susijusi Bendrijų teisė bei pateikiama nuomonė, kaip Teismas turėtų išspręsti bylą. Nors, kad Generalinio advokato išvaros reikšmė yra labai svari (apie 80% Teismo sprendimų atitinka šias išvadas), visgi ji yra tik rekomendacinio pobūdžio. Žiūrint iš tokios pozicijos, gali pasirodyti, kad Generalinis advokatas yra paprastas Teismo patarėjas, o jo vieta Teisme yra pernelyg sureikšminta. Egzistuoja netgi nuomonė, kad Generalinis advokatas iš viso nereikalingas, nes jis dubliuoja Teisėjo, rengiančio bylą teismui, darbą. Autoriaus manymu tokios nuomonės klaidingos. Joms prieštaraujant galima pateikti daug argumentų, bet svarbiausieji jų yra šie: 1. Generalinio advokato išvada yra ne tiek patarimas Teismui, kiek nepriklausoma nuomonė; 2. Teismo sprendime dažniausiai labai trumpai išdėstomi motyvai, kuriais buvo vadovautasi jį priimant. Tuo tarpu Generalinis advokatas išvadoje mažiau suvaržytas proceso rėmais, taigi gali detaliai nagrinėti su byla susijusius klausimus, įskaitant ir tokius, kurie nebuvo tiesiogiai šalių pateikti Teismui; 3. Generalinio advokato pareigos yra geriausia galimybė pasirengti tapti Teismo Teisėju22. 4. Generalinio advokato išvadoje pateikti samprotavimai, kurie patvirtinami Teismo sprendimu, faktiškai tampa Europos Bendrijų teisės dalimi. 5. Jei Teismas nesivadovavo Generalinio advokato išvada, “ji gali būti prisiminta kaip autoritetinga nuomonė vėlesnėje byloje”23; 6. Generalinio advokato išvada kartasi net lyginama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kurį vėliau tikrina aukštesnioji instancija (t.y. Teismo). Nors Generalinio advokato funkcijos laiko atžvilgiu nutrūksta pasibaigus žodinio nagrinėjimo procedūrai, jo darbas yra žymiai sudėtingesnis nei Teisėjo. Teisme byla nagrinėjama kolegialiai, ne mažiau kaip trijų Teisėjų, galinčių remtis jiems pateikta išvada. Tuo tarpu Generalinis advokatas rengia išvadą vienas. Jam tenka didesnė atsakomybė, bet kartu tai parodo didelį pasitikėjimą jo, kaip profesionalaus teisininko, sugebėjimais. Kaip išvestinį Generalinio advokato svarbos įrodymą galima paminėti tai, kad jis gauna tokio pat dydžio atlyginimą bei turi tiek pat pagalbinio personalo (tris teisininkus, tris sekretorius ir vairuotoją) kaip ir Teisėjai. Sumuojant išsakytas mintis, galima daryti išvadą, kad Generalinio advokato institutas yra visapusiško bylos išnagrinėjimo principo garantas. O prisiminus tai, kad Teismo sprendimai yra neskundžiami, tai įgauna ypatingą reikšmę. Teismas vienerių metų laikotarpiui paskiria Pirmąjį Generalinį advokatą, kuris parenka Generalinį advokatą, tirsiantį konkrečią bylą. Be minėtų dviejų pareigybių, turinčių tiesioginę įtaką bylų nagrinėjimui, Teismas negali apsieiti be kitų darbuotojų, užtikrinančių teismo funkcionavimą. Šiuo metu Teisme dirba iš viso apie 1000 žmonių. Administraciją galimą suskirstyti į keturis poskyrius – tai yra juridinis poskyris, vertėjų poskyris, sekretoriatas, biblioteka bei archyvas. Nors visi šie poskyriai yra labai svarbūs Teismo elementai, visgi jie atlieka tik pagalbines funkcijas. Todėl jų veikla plačiai aptarta nebus, apsiribojant tik esminėmis jų veiklos kryptimis. Visam administracijos personalui vadovauja Sekretorius. Jį Teisėjai renka šešeriems metams pagal tvarką, identišką Teismo pirmininko rinkimų tvarkai. Kadencijų skaičius, kaip ir kitų teismo pareigybių, nėra ribotas. Sekretorius pavaldus Teismo pirmininkui. Pagrindinė jo užduotis – padėti Teismui įgyvendinti savo funkcijas. Reikia pastebėti, kad nors didžioji administracijos dalis yra bendra tiek Europos Teisingumo Teismui, tiek ir Pirmosios Instancijos Teismui, visgi abu šie teismai turi atskirus Sekretorius bei jų padėjėjus. Teismo sekretoriatas atsakingas už keletą darbo krypčių: • priimti ir registruoti Teismui pateiktus ieškinius; • sudaryti Teismo posėdžių tvarkaraštį; • surašyti Teismo posėdžių protokolus bei Teismo sprendimus; • tvarkyti teismo korespondenciją ir kitus dokumentus; • atsakyti už teismo publikacijas. Teismo vertimų poskyrio svarbos, matyt, neįmanoma pervertinti. Juk šiuo metu Europos Sąjungoje yra 15 narių. Nors darbinė teismo kalba yra prancūzų, byla gali būti nagrinėjama bet kuria iš 12 oficialių Teisme naudojamų kalbų24. Tiek kalbų nenaudoja joks kitas pasaulio nacionalinis ar tarptautinis teismas. O juk Teismo dokumentai turi būti pateikti visomis suinteresuotų bylos šalių kalbomis. Juridinio poskyrio darbuotojai, remiantis Teismo Statutais, dalyvauja pirminiame tyrime, padėdami Teisėjams, rengiantiems bylą teisminiam nagrinėjimui. Jie yra paskiriami Tarybos25. 2. TEISMO VEIKLA 2.1 Teismo uždaviniai ir funkcijos Kaip jau anksčiau minėta, pagrindinis Teismo uždavinys – “užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį”26. Šis straipsnis nuo pat Teismo atsiradimo beveik nepakito27. Bet tai nereiškia, kad Teismo jurisdikcija apsiriboja pačios Sutarties aiškinimu ar taikymu. Naudojant sąvoką “teisės laikymasis”, turima omenyje visa EB teisė, kuri apima pirminę EB teisę, antrinę EB teisę, tarptautines sutartis, sudarytas EB, bendruosius teisės principus. Taigi, Teismo jurisdikcija apima visas šias sritis. Minėta norma yra bendro pobūdžio ir nenustato konkrečių teismo veiklos krypčių; ji tiesiog įvardina Teismo vietą kitų EB institucijų sistemoje. Kitas šio straipsnio svarbus akcentas – Teisingumo teismo kompetencija neapima nacionalinių valstybių narių teisės. Bet praktikoje tai nėra visiškai taip. Nors Teismo sprendimai tiesiogiai neįtakoja nacionalinės teisės, bet neretai juose atsispindi EB teisės viršenybės principas, kuris verčia netaikyti tam tikrų nacionalinės teisės normų. Tokiu būdu nacionalinės normos praktiškai netenka galios, nes EB teisė taikoma tiesiogiai. Taip pat šis straipsnis, nors ir netiesiogiai, realizuoja idėją apie stiprią ir efektyvią teisminę valdžią. Iš straipsnio dvasios matosi, kad Teismo jurisdikcija yra privaloma, nepriklausomai nuo to, ar abi šalys sutinka, kad ginčas būtų nagrinėjamas Teisingumo Teisme. Skirtingai, Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcija privaloma tik kai valstybė pareiškia pripažįstanti jo jurisdikciją. Europos Teisingumo Teismo privalomojo pobūdžio jurisdikcija priartina jį prie nacionalinių teismų. Nagrinėjant Teismo uždavinius ir funkcijas, tikslinga būtų išskirti du pagrindinius aspektus. Pirmas – Teismo nagrinėjamų bylų rūšys. Antras – Teismas, atliekantis daugelio teismų rūšių funkcijas. Skirtingi autoriai išskiria įvairius funkcijų ir uždavinių klasifikavimo kriterijus. Šia prasme šiek tiek neįprastai28, bet kartu ir įdomiai atrodo A.Tatham požiūris. Jis neišskiria procesinių ir materialinių normų, bet, aptardamas skirtingas Teismo teisenos (proceso) formas, kartu joms priskiria nagrinėjamų bylų rūšis. Anot A.Tatham, jos yra tokios: 1) ieškiniai dėl įsipareigojimų nevykdymo; 2) ieškiniai dėl panaikinimo; 3) ieškiniai dėl neveikimo; 4) personalo bylos; 5) ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo; 6) prašymai dėl išankstinės išvados; 7) prieštaravimai dėl neteisėtumo; 8) išvados.29 Bet čia jis aptaria ir Teisingumo Teismo, ir Pirmosios Instancijos Teismo bylas kartu. Nagrinėjant atskirai Teisingumo Teismą, toks bylų klasifikavimas atrodytų kiek kitaip. J.Tillotson, nagrinėdamas Teismo jurisdikciją, išskiria tris pagrindines bylų rūšis – (i) konstitucinės, (ii) preliminarūs nutarimai, (iii) apeliacijos. Plačiausia ir tiksliausia autoriaus manymu yra B.Topornin pateikta klasifikacija. Esminės jos struktūros autorius laikysis nagrinėdamas Teismo jurisdikciją bei funkcijas. 2.1.1 Nagrinėjamų bylų rūšys Pirmasis nagrinėjimo aspektas – Teismo nagrinėjamų bylų rūšys. Visas jas galima suskirstyti į penkias grupes: 1. Tiesioginių ieškinių bylos. 2. Bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka. 3. Preliminarių nutarimų bylos. 4. Arbitražinės bylos. 5. Konsultacinės išvados. 2.1.1.1 Tiesioginių ieškinių bylos Tiesioginių ieškinių bylas galime dar suskirstyti į kelis pogrupius, pagal atsakovų rūšis. Pirmojo pogrupio atsakovas yra valstybė narė. Valstybę patraukti atsakovu Teisme, galima remiantis EB Sutarties 93 straipsnio 2 dalimi, 169 straipsnio 2 dalimi, 170 straipsnio 2 dalimi bei 180 straipsnio pirmos dalies “a” punktu. 169 straipsnis apibrėžia Komisijos teisę kreiptis į Teismą dėl to, kad valstybė narė nevykdė EB Sutarties įpareigojimų. Šis straipsnis užtikrina Komisijos teisę kontroliuoti valstybes nares, kaip jos laikosi Sutarties. Prieš tai, kai Komisija kreipiasi į Teisingumo Teismą, turi būti išsemtos visos klausimo neteisminio išsprendimo priemonės. Jos yra trys: neformalioji stadija, oficialus raštas, motyvuotos nuomonės paskelbimas. Jeigu šių priemonių pagalba tikslas nepasiekiamas, Komisija įgauna teisę kreiptis į Teismą. Teisminiame nagrinėjime visų priemonių metu vykdyti valstybės narės bei Komisijos veiksmai yra labai svarbūs bei gali įtakoti galutinį Teismo sprendimą. Neformaliosios stadijos metu Komisijos atstovai informuoja valstybės narės atstovus dėl to, kad valstybė nevykdo įsipareigojimų tam tikroje sferoje. Derybų būdu bandoma pasiekti abi puses tenkinančio sprendimo. Dažniausiai tai gali trukti ne ilgiau kaip vienerius metus. Apie konkrečią neformalios stadijos pasibaigimo datą Komisija privalo informuoti valstybę narę. Ši stadija svarbi tuo, kad Teismas gali pateisinti Komisijos skubotumą kitų dviejų stadijų metu, jeigu klausimas buvo išsamiai išnagrinėtas pirmojoje stadijoje. Taip pat Komisija gali remtis šioje stadijoje naudotais argumentais kitų stadijų bei teisminio nagrinėjimo metu. Jeigu Komisijos bei valstybės narės nuomonių suderinti nepavyko, Komisija siunčia valstybės užsienio reikalų ministrui oficialų raštą. Daugeliu atvejų Komisija suteikia dviejų mėnesių laiko tarpą valstybei į jį atsakyti. Byloje Commission v Italy 30 Teismas pažymėjo, kad oficialus raštas turi apibrėžti ginčo dalyką bei nurodyti valstybei narei pasirengti savo gynybos argumentus. Jei ir šios stadijos metu kompromisas nepasiektas, Komisija pateikia savo argumentuotą nuomonę, kokiu būdu valstybė narė pažeidė įsipareigojimus. Joje turi būti pateikti Komisijos teisiniai argumentai, kuriais ji remiasi. Jeigu ginčas pasiekia Teismą, Komisija negali pateikti kitų argumentų nei pateikė argumentuotoje nuomonėje. Kraštutinė ginčo išsprendimo stadija – jo nagrinėjimas Teisingumo Teisme. Pastebėtina, kad jeigu ginčas pasiekė Teismą, gana didelė tikimybė, kad jį laimės Komisija. Tai nestebina, nes Komisija stengiasi nepateikti Teismui tokių ginčų, kuriuose jos nuomonė yra prastai argumentuota. Teismas taip pat atmeta standartinius gynybos būdus. Dažniausiai valstybės narės teisinasi, negalinčios įgyvendinti Sutarčių nuostatų dėl vidaus teisės problemų. Kitas gynybos būdas paremtas tuo, kad valstybė neturi kompetencijos kištis į autonominių teritorinių vienetų reikalus. Tokios valstybių pozicijos nėra pateisinamos. Taip pat valstybė narė negali naudoti “savigynos” doktrinos, kai ji nevykdo įsipareigojimų dėl to, kad kita valstybė narė taip pat nevyko įsipareigojimų. Force majour gali būti pripažįstamas kaip svarus argumentas, bet Teismas valstybės pateiktos aplinkybės tokia gali ir nepripažinti. Reikia pastebėti, kad net bylos iškėlimas netrukdo išspręsti bylą be Teismo sprendimo. EB sutarties 93 straipsnio 2 dalis praktiškai atkartoja 169 straipsnio esmę, bet susiaurina veikimo sferą. Šiuo pagrindu galima iškelti valstybei bylą dėl jos teikiamos pagalbos, kuri gali iškreipti rinką . Procedūra analogiška EB 169 straipsniui. Komisija net gali tokio pažeidimo atveju taikyti pasirinktinai arba 93 straipsnio 2 dalį, arba 169 straipsnį. Dar vienas pagrindas bylai prieš valstybę iškelti yra kitos valstybės narės ieškinys. Tai numatyta 170 EB Sutarties straipsnyje. Prieš pateikdama ieškinį, valstybė turį įvykdyti tam tikras sąlygas. Pirmasis žingsnis – pateikti Komisijai medžiagą dėl kitos valstybės narės įvykdyto (vykdomo) Bendrijų teisės pažeidimo. Komisija pateikia savo nuomonę po to, kai abiems pusėms suteikiama galimybė išdėstyti savo poziciją žodžiu bei raštu. Tuo atveju, jei Komisija nepateikia savo nuomonės per tris mėnesius, valstybė įgauna teisę pateikti ieškinį kitai valstybei narei Teisingumo Teisme. Ši ieškinių rūšis yra labai reta31. Valstybės dažniausiai stengiasi veikti per Komisiją. Tokiu būdu valstybė sutaupo lėšas, kurios būtų išeikvotos teismo proceso metu. Kartu valstybė nebeturi pareigos įrodinėti kitos valstybės kaltę. Ši pareiga atitenka Komisijai, nes būtent Komisija yra “Sutarties sergėtoja”. Gali pasirodyti, kad iš esmės toks straipsnis net nereikalingas, bet tokia nuomonė yra klaidinga. Šis straipsnis užtikrina valstybės narės teises kreiptis į Teismą tuo atveju, jei Komisija nesutinka su jos nuomone. Ieškinį prieš valstybę narę gali pateikti ir Europos Investicijų Banko Direktorių taryba. EB 180 straipsnio “a” punktas nustato, kad tokiu atveju Direktorių valdyba naudojasi tokiais pačiais įgaliojimais kaip ir Komisija, pagal 169 Sutarties straipsnį. Tai reiškia, kad ieškinio pateikimas Teismui turi būti vykdomas tokia pačia tvarka, kaip numatyta minėtame straipsnyje. Kita atsakovų grupė yra Bendrijų institucijos. Šiuo atvejų ieškinys gali remtis EB Sutarties 173 bei 175 straipsniais. Pirmasis jų numato galimybę pateikti ieškinį dėl EB institucijos priimto neteisėto teisės akto, kuris, Teismo sprendimu, gali būti pripažintas negaliojančiu (arba negaliojančia jo dalį). Šie teisės aktai gali būti priimti Europos Parlamento ir Tarybos bendrai, Tarybos atskirai, Komisijos arba Europos Centrinio Banko. Atitinkamai šios institucijos gali būti atsakovais teismo procese. Todėl minėtų institucijų teisės aktai (išskyrus rekomendacijas ir išvadas) Teismo gali būti anuliuojami, o juos priėmusi institucija įpareigota imtis visų reikiamų priemonių sprendimui įgyvendinti. Remiantis 173, straipsniu ieškinį turi teisę pateikti valstybė narė, Komisija, Taryba. Atskirais atvejais ieškinį taip pat gali pateikti ir Europos Parlamentas bei Europos Centrinis Bankas dėl jų prerogatyvų pažeidimo. Jeigu ieškinį pateikia privatus asmuo (neprivilegijuota šalis), tokį ieškinį nagrinėja Pirmosios Instancijos Teismas. Pagrindas ieškiniui pareikšti yra neturėjimas kompetencijos priimti teisės aktą, procedūrinių reikalavimų, nustatytų Sutartimi ar kitu teisės aktu, esminis pažeidimas, o taip pat dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais. EB Sutarties 175 straipsnis labai retai naudojamas kaip pagrindas ieškiniu pareikšti. Jis apibrėžia galimybę pareikšti ieškinį dėl to, kad EB institucija nevyko tam tikrų savo pareigų, o konkrečiai – nepriima sprendimo, kai privalo jį priimti. Straipsnis numato, kad kreipimasis į Teismą yra kraštutinė priemonė. Prieš tai turi būti įvykdyta eilė veiksmų, be kurių ieškinys nebus priimtas. Pirmiausiai EB institucija turi būti paraginta imtis veiksmų. Ji per du mėnesius privalo apibrėžti savo poziciją. Jei to EB institucija neįvykdo, ieškovas įgauna teisę kreiptis į teismą. Ieškovu gali būti bet kuri kita EB institucija arba valstybė narė. Privačių asmenų ieškinius nagrinėja Pirmosios instancijos teismas. Iki 1998 metų toks ieškinys baigėsi ieškovo naudai vienintelį kartą32. Daugeliu atvejų ginčas sureguliuojamas ikiteisminėmis priemonėmis. Greičiausiai dėl šių aplinkybių literatūroje šis straipsnis plačiau neaptariamas, o B.Topornin knygoje "Europos teisė"33 šio straipsnio net nemini, kaip atskiro pagrindo ieškiniui pareikšti. Teismui taip pat žinybingi ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo (nesutartinė atsakomybė), kai žalą padaro Bendrijų institucijos arba jų tarnautojai, vykdantys savo pareigas34. Teismo jurisdikcijai priklauso tik tos bylos, kuriose ieškinį pateikia valstybės narės arba Bendrijų institucijos. Privačių asmenų ieškiniai nagrinėjami Pirmosios Instancijos Teisme. Trečioji atsakovų grupė yra bankai bei jų institucijos. Remiantis EB Sutarties 180 straipsnio “b”, “c” bei “d” punktais, atsakovais Teisingumo teisme gali būti Europos Investicijų Banko Valdyba, Europos investicijų banko Direktorių taryba bei nacionaliniai centriniai bankai. Visų šių ieškinių pateikimo Teismui tvarka yra tokia pati, kaip ir ieškinių, pateiktų pagal EB Sutarties 173 arba 169 straipsnius. Europos Investicijų Banko Valdybos atžvilgiu ieškinį gali inicijuoti valstybė narė, Komisija arba šio Banko Direktorių taryba35. Europos Investicijų Banko Direktorių tarybai ieškinį gali pateikti valstybė narė arba Komisija36. Nacionaliniam bankui ieškinį gali pateikti Europos Centrinis bankas37. 2.1.1.2 Apeliacinės bylos Teismas nagrinėja apeliacine tvarka bylas, dėl kurių sprendimą buvo priėmęs Pirmosios Instancijos Teismas. Pagrindu pradėti apeliacinį procesą gali būti tik teisės klausimai, O būtent: 1) jei pirmosios instancijos teismas buvo nekompetentingas nagrinėti ginčo; 2) jei buvo pažeistos bylos nagrinėjimo procedūros; 3) Pirmosios Instancijos Teismas pažeidė Bendrijų teisę. Tam, kad atsakytume, kokios tai bylos, reikia išsiaiškinti, kokias bylas nagrinėja Pirmosios Instancijos Teismas. Jo kompetencija apima: 1. Personalo bylos, t.y. visų ginčų, tarp Bendrijų bei jų tarnautojų dėl darbo santykių, bylos. 179 EB Sutarties straipsnis38. 2. Nesutartinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo) bylos, jeigu jos yra iškeltos pagal ieškinį, pateiktą privataus asmens (fizinio ar juridinio). Tokie ieškiniai numatyti 178 bei 215(2) EB Sutarties straipsniuose. 3. Fizinių ir juridinių asmenų ieškiniai dėl neveikimo. Toks ieškinys gali būti paduotas dėl to, kad EB institucija netaikė konkretaus teisės akto (išskyrus rekomendacijas ir išvadas). 175 EB Sutarties straipsnio 3 dalis. 4. Fizinių ir juridinių asmenų ieškiniai dėl panaikinimo. Tokio tipo ieškinys galimas, kai Komisija arba Taryba priima neteisėtą sprendimą šio asmens atžvilgiu, arba kito asmens atžvilgiu, bet tai tiesiogiai ir asmeniškai susiję su ieškovo interesais. 175 EB Sutarties straipsnio ketvirta dalis. Apibendrinant galima teigti, kad pirmosios instancijos teismo kompetencija apima visas bylas, kur ieškovas yra neprivilegijuota šalis (t.y. ne EB institucija arba valstybė narė). Apeliacinio skundo pateikimas Teisingumo Teismui dažniausiai nesustabdo Pirmosios Instancijos Teismo sprendimo vykdymo. Teisingumo Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, gali panaikinti Pirmosios Instancijos Teismo sprendimą, jeigu mano, kad skundas buvo pakankamai pagrįstas. Tokiu atveju galimi du variantai – Teisingumo Teismas pats priima sprendimą arba grąžina bylą Pirmosios Instancijos Teismui priimti galutinį sprendimą. Antruoju atveju Pirmosios Instancijos Teismas privalo vadovautis Teisingumo Teismo išaiškinimais dėl teisės taikymo. Remiantis statistika, santykinai nedaug Pirmosios Instancijos Teismo apskųstų sprendimų būna panaikinami. Teisingumo Teismas patenkina apie 14 – 18 % apeliacinių skundų. Pastebima mažėjimo tendencija39. 2.1.1.3 Preliminarūs nutarimai Ši Teismo nagrinėjamų bylų rūšis labai išsiskiria iš anksčiau aptartų. Didžiausi skirtumai pastebimi pačiame bylos procese (procedūrose), bei Teismo sprendimo teisinėje reikšmėje. Preliminarūs sprendimai yra minimi EB Sutarties 177 straipsnyje40. Jų tikslas – padėti EB valstybės narės nacionaliniam teismui priimti tinkamą sprendimą byloje, kai yra taikoma EB teisė. Minėtame straipsnyje numatyti trys atvejai, kada Teismas priima preliminarų nutarimą. Jie yra: dėl Sutarties aiškinimo; dėl Bendrijos institucijų ir ECB aktų galiojimo bei aiškinimo; dėl Tarybos aktu įsteigtų institucijų statutų aiškinimo, jeigu juose tai numatyta. Dėl visų šių klausimų bet kuris EB valstybių narių nacionalinis teismas gali kreiptis į Teisingumo Teismą. Atskirais atvejais nacionalinis teismas netgi privalo kreiptis į Teisingumo teismą, kai šio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Procesiniai preliminarių sprendimų klausimai bus aptarti atitinkamame diplominio darbo skyriuje, todėl čia pažymima tik jų reikšmė. Visi EB valstybių narių nacionaliniai teismai susiduria su būtinybe taikyti EB teisę, nes ši taikoma tiesiogiai. Neretai tarp nacionalinės teisės ir EB teisės gali kilti teisės normų konkurencija. Dar didesnė tikimybė, kad nacionalinis teismas turės problemų, interpretuodamas EB teisės normas41. Todėl tam, kad užtikrintų vienodą EB teisės laikymąsi, Teisingumo Teismas turi koordinuoti nacionalinių teismų EB teisės taikymą bei aiškinimą. Tas ir yra vykdoma, remiantis preliminaraus nutarimo institutu. Savo ruožtu nacionaliniai teismai irgi turi būti suinteresuoti teisingu teisės taikymu, nesvarbu ar nacionalinės, ar EB teisės. Didelę reikšmę turi tai, kad Teisingumo Teismas gali priimti sprendimus dėl labai plataus klausimų rato. Dėl to, lyginant šią Teismo veikos sferą su nacionalinių konstitucinių teismų veikla, reikia į tai atkreipti dėmesį. Nors pati teisės aiškinimo funkcija bei procesas labai panašūs, Teisingumo Teismas apima ne tik svarbiausių, bet praktiškai visų42 EB teisės aktų aiškinimą. 2.1.1.4 Arbitražinės bylos Remiantis EB sutarties 181 bei 182 straipsniais, Teismas nagrinėja bylas, kurios yra iškeltos arbitražinės išlygos pagrindu. Teismas gali priimti sprendimus dėl Bendrijos ar Bendrijos vardu sudarytos sutarties su arbitražine išlyga, nepriklausomai nuo to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją, ar pagal privatinę teisę. Taip pat Teismas kompetentingas priimti sprendimus dėl valstybių narių ginčų, kilusių dėl šios sutarties, jeigu tik ginčas Teismui perduotas šalių susitarimu. 2.1.1.5 Konsultacinės išvados Teisingumo teismas ne tik sprendžia bylas, kilusias dėl įvairaus pobūdžio ginčų, ar nacionalinių teismų užklausimų, bet ir vykdo konsultacines funkcijas. Teismas gali būti paprašytas pateikti išvadas dėl EB sudaromų tarptautinių sutarčių su trečiosiomis valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. Valstybė narė, Komisija arba Taryba gali pateikti Teismui klausimą, ar parengta tarptautinė sutartis neprieštarauja EB Steigiamosioms Sutartims43. Tokiu atveju Teismo išvada praktiškai turi lemiamą įtaką. Jei ji yra neigiama, tarptautinė sutartis gali įsigalioti tik išimtinais atvejais. Tam reikia sukviesti konferenciją, kurioje valstybių narių atstovai suderintų savo pozicijas. Sutartis įsigalios tik tuo atveju, kai ją ratifikuos visos valstybės narės, remdamosis savo konstitucinėmis procedūromis44. 2.1.2 Teismas, vykdantis daugelio specializuotų teismų funkcijas Bylų, kurias teismas yra įpareigotas spręsti, apžvalga aiškiai parodo, kad Teismo jurisdikcija yra labai įvairiapusė ir apima labai daug teisės sričių. Teisingumo Teismas nagrinėja ne tik konstitucinio pobūdžio ginčus, iškilusius dėl pirminės Bendrijų teisės, bet ir dėl antrinės teisės. Taigi, jis įgaliotas nagrinėti bet kokio lygio Bendrijų teisės aktų teisėtumo klausimus. Teismas nagrinėja Bendrijų institucijų bei valstybių narių ginčus, taip pat nagrinėja apeliacinius ginčus, vykdo konsultacines funkcijas. Šia prasme Teisingumo Teismas apima daugelio specializuotų teismų, kokie yra nacionalinėse valstybėse, funkcijas. Toks ir yra antrasis Teismo jurisdikcijos bei funkcijų nagrinėjimo aspektas. Teisingumo teismas vykdo konstitucinio teismo funkcijas. Jis yra įgaliotas spręsti ginčus, susijusius su Bendrijų institucijų teisėmis ir pareigomis, jų tarpusavio santykiais bei santykiais su valstybėmis narėmis. Teismas kompetentingas aiškinti pirmines teisės normas, spręsti klausimus dėl antrinės teisės atitikimo pirminei bei bendriesiems teisės principams. Nacionaliniams teismams Teisingumo Teismas turi teisę aiškinti Bendrijų teisės normas, kai jie dėl to kreipiasi. Teismas vykdo civilinio teismo funkcijas. Šioje srityje jis įgaliotas spęsti ginčus, susijusius su žalos atlyginimu. Jeigu Bendrijų institucija ar jos tarnautojas, vykdydamas pareigas, padaro žalą, Teisingumo teismas spendžia klausimą dėl nuostolių atlyginimo. Teismas vykdo arbitražo funkcijas. Jis įgaliotas priimti sprendimus arbitražinės išlygos pagrindu dėl bendrijų arba jų vardu sudarytų sutarčių, nesvarbu ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją, ar pagal privatinę teisę. Teismas yra apeliacinė instancija Pirmosios Instancijos Teismo atžvilgiu. Jis gali spręsti šio teismo priimtų sprendimų pagrįstumą, apsiribodamas teisės klausimais. Teismas yra konsultacinė institucija. Valstybė narės, Komisijos arba Tarybos iniciatyva Teismas pateikia išvadą dėl to, ar parengta tarptautinė sutartis neprieštarauja EB Steigiamosioms Sutartims. Tokio pobūdžio išvada įgauna juridinę galią, ir su tam tikromis išlygomis yra privaloma. Anksčiau Teismas vykdė ir administracinio teismo funkcijas. Jis nagrinėjo bylas tarp Bendrijų institucijų ir jų tarnautojų. Šiuo metu ši funkcija perduota Pirmosios Instancijos Teismui. Bet tokia byla gali būti nagrinėjama Teisingumo Teisme apeliacine tvarka. Taip pat Teismui galima priskirti drausminio teismo funkcijas, nes jis nagrinėja bei priima sprendimus dėl Komisijos (komisarų) bei teisėjų atšaukimo arba pakeitimo. Toks platus Teismo funkcijų ratas susilaukia tam tikros kritikos. Iš dalies tokią padėtį pradėta spręsti, įsteigus Pirmosios Instancijos Teismą. Jis perėmė tą dalį bylų, kuriuose ieškovas yra privatus asmuo. Bet Teismo funkcijų apimtis vis dar išlieka labai didelė. Žvelgiant į tolimą ateitį, galima numatyti du pagrindinius galimus Teismo vystymosi kelius. Pirmasis – reorganizuoti Teismą į kelis atskirus (arba santykinai atskirus) teismus pagal jų vykdomas funkcijas. Kitas – Teismo Kolegijas specializuoti tam tikroms funkcijoms vykdyti. Šis būdas būtų ir paprastesnis, ir pigesnis. Bet jis gali sukelti ir tam tikrų problemų, ypač nacionalinio atstovavimo srityje. Koks variantas bus pasirinktas, parodys ateitis. Viena iš “neformalių” Teismo funkcijų, kuri sukelia ypač daug diskusijų, yra Teismo teisės kuriamoji veikla. Išties gali pasirodyti, kad Teismo sprendimai dažnai išsiplečia už teisės aiškinimo ribų ir faktiškai sukuria naujas teisės normas. Teisingumo Teismas dėl to dažnai lyginamas su bendrosios teisės tradicijos šalių teismais, kur aprobuotas teismo sprendimas tampa precedentu. Teisingumo Teismas nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos. Atskirais atvejais, užpildydami teisės spragas, Teismo sprendimai suformuoja teisės principus. Dažniausiai Teismas nustato, kokiu būdu jau esamos teisės normos turėtų būti interpretuojamos. Teisingumo Teismas nėra suvaržytas savo ankstesniais sprendimais, tuo labiau Generalinio advokato nuomone45. Bet tai nereiškia, kad Teismo sprendimai yra nenuoseklūs. Tik išimtinais atvejais Teismas priima sprendimą, prieštaraujantį ankstesniajam. Tokiu būdu jis gali patikslinti savo praktiką. Tais atvejais, kai Teismas sprendžią bylą, panašią į tą, kuri jau buvo išspręsta, savo sprendime jis neretai panaudoja ankstesnio sprendimo idėjas bei terminus. Teismui nebūtina tiksliai nurodyti, kokiu ankstesniu sprendimu jis remiasi, bet daugeliu atvejų tai yra pažymima. Nors yra nuostata, kad Teismas yra neįpareigotas savo ankstesnių sprendimų, tai yra bendro pobūdžio taisyklė. Stephen Weatherill ir Paul Beaumont savo knygoje pateikia gana įdomų klausimą: ar Teismo Kolegija yra įpareigota plenarinės sesijos sprendimu46. Iš vienos pusės svarbiausios bylos yra sprendžiamos plenarinėje sesijoje. Akivaizdu, kad plenarinėje sesijoje priimtas sprendimas yra pats autoritetingiausiais. Bet iš kitos pusės galioja ta pati taikylė, kad Teismas nėra įpareigotas savo sprendimais. Ko gero, šį klausimą reikėtų nagrinėti analogiškai, kaip ir klausimą dėl to, ar Pirmosios Instancijos Teismas privalo sekti Teisingumo Teismo priimtais sprendimais. Praktika parodė, kad tokios pareigos Pirmosios Instancijos Teismas neturi. Jo spręstos BASF bylos47 sprendimas yra priešingas Teisingumo Teismo sprendimui byloje Nakajima v Council48 . Pirmosios Instancijos Teismas, skirtingai nei Teisingumo Teismas, nusprendė, kad fizinis arba juridinis asmuo gali būti ieškovu byloje dėl EB institucijos neveikimo. Teismo nagrinėjamų bylų rūšių schema pateikta kitame puslapyje. 2.2 Teismo Procedūros Be abejonės, pagrindiniai dokumentai, reglamentuojantys teismo procesą, yra Steigiamosios sutartys(EB Sutarties 184-188 str., EAB Sutarties 136-160 str., EAPB Sutarties 31-45 str.), bei visų trijų bendrijų teismų statutai. Visi šie dokumentai yra pirminės Europos Bendrijų teisės dalis. Juos detalizuoja Teismo priimtos ir Ministrų Tarybos patvirtintos Procedūrų taisyklės49 bei Papildomos taisyklės50. Suvokiant procedūras siaurąja prasme, kaip proceso stadijas, tada jas galima sugrupuoti į tris grupes: 1. Proceso inicijavimas. 2. Rašytinė procedūra. 3. Žodinė procedūra. 4. Sprendimo priėmimas. Bet galimas ir platesnis požiūris. Šis terminas gali apimti visas Teismo proceso taisykles. Procedūrų taisyklės (angl.- Rules of Procedure) nustato ne tik proceso stadijas ir jų įgyvendinimo tvarką, bet ir tokius klausimus, kaip teismo organizacinę struktūrą, Teismo naudojamas kalbas. Papildomos taisyklės (angl.- Supplementary Rules) apima ir nemokamos teisinės pagalbos suteikimo galimybę, liudytojų, ekspertų šaukimo dalyvauti Teisme bei kitas proceso normas. Dalis normų , apibrėžiančių teismo struktūrą jau buvo aptartos. Bet nebuvo nagrinėta Teismo pasiskirstymo į Kolegijas tvarka. Šio darbo autoriaus nuomone, daugelis normų, nustatančių Teismo suskirstymą į Kolegijas yra daugiau, procesinio pobūdžio nei organizacinio. Remiantis EB Sutarties 165 straipsniu51, Teismas “posėdžiauja plenarinėse sesijose. Be to, jis gali sudaryti iš trijų, penkių ar septynių teisėjų susidedančias Kolegijas, atliekančias tam tikrą parengtinį tyrimą arba nagrinėjančias tam tikros kategorijos bylas pagal, tokiems tikslams nustatytas taisykles”. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Steigiamosiose Sutartyse kalbama tik apie galimybę posėdžiauti ne plenarinėse sesijose. Pirmasis sakinys akcentuoja taisyklę: Teismas “posėdžiauja plenarinėse sesijose.” Bet realiai daug bylų yra nagrinėjama Kolegijose, nes tai sutaupo daug laiko ir lėšų. Šiuo metu EB Sutartis numato dvi išimtis, kai ginčas privalomai sprendžiamas plenariniame posėdyje: jei “to prašo procese dalyvaujanti valstybė narė arba Bendrijos institucija”52. Anksčiau EEB Sutarties 165 straipsnis imperatyviai nurodė, kad visas bylas, kur viena šalis yra Bendrijos institucija arba valstybė narė, Teismas privalo nagrinėti plenariniame posėdyje. Kaip matome, dabartinė EB Sutarties minėto straipsnio redakcija suteikia daugiau laisvės Teismui paskirti bylą nagrinėti vienai iš Kolegijų. Dar viena taisyklė, susijusi su bylos nagrinėjimu plenariniame posėdyje, išdėstyta Procedūrų taisyklių 95 straipsnio 1 dalyje. Jos esmė ta, kad Teismas gali paskirti bylą nagrinėti Kolegijai, jei jos sudėtingumas, svarba ar kitos išskirtinės aplinkybės nereikalauja ją nagrinėti plenariniame posėdyje. Taigi, faktiškai yra trys aplinkybės, kurioms esant, byla bus nagrinėjama plenariniame posėdyje: 1. Viena iš ginčo pusių yra valstybė narė ir ji prašo bylą nagrinėti plenariniame posėdyje. 2. Viena iš ginčo šalių yra bendrijų institucija ir ji prašo bylą nagrinėti plenariniame posėdyje. 3. Byla yra labai svarbi, sudėtinga arba joje yra kitos ypatingos aplinkybės. Teismo siekis padidinti bylų tyrimo operatyvumą tuo pat metu suteikia pretekstą kalbėti apie tyrimo objektyvumo ir visapusiškumo sumažėjimą. Bet reikia visada prisiminti “aukso vidurio” taisyklę. 1992 metais visų rūšių ieškiniai buvo vidutiniškai išnagrinėjami per 22,9 mėnesius, preliminarūs nutarimai – 20,4 mėnesių. 1994 metais šie terminai sumažėjo atitinkamai: 20,8 ir 18,053. Šiuo metu Teisme yra sudarytos dvi Kolegijos po penkis teisėjus ir keturios - po tris teisėjus54. Bylas tirti konkrečiai Kolegijai paveda Teismo pirmininkas. Pagrindiniai kriterijai, kuriais jis remiasi paskirdamas bylą Kolegijai, yra bylos sudėtingumas ir svarba. Mažiausią svarbą turinčios bylos tiriamos trijų Teisėjų Kolegijoje, svarbesnės – penkių. Tik ypatingai svarbios bylos nagrinėjamos plenarinėje sesijoje (kvorumas – aštuoni teisėjai). Didysis plenumas – 15 teisėjų – nagrinėja tik pačias svarbiausias bylas. Kaip jau buvo minėta, Teismas naudoja dvylika kalbų: danų, olandų, anglų, suomių, prancūzų, vokiečių, graikų, airių, italų, portugalų, ispanų ir švedų. Teismo posėdžiai gali vykti šiomis, visų valstybių narių, kalbomis. Konkrečioje byloje proceso kalbą pasirenka ieškovas, išskyrus atvejus, kai atsakovas yra valstybė narė arba fizinis ar juridinis asmuo. Šiuo atveju proceso metu bus naudojama šios valstybės narės kalba. Tuo atveju, kai valstybė turi dvi ar daugiau oficialių kalbų, teisė pasirinkti vieną iš jų priklauso ieškovui. Galimas ir kompromisinis variantas, kai šalys susitaria naudoti vieną iš minėtų dvylikos kalbų. Tuo atveju, kai valstybės narės nacionalinis teismas kreipiasi dėl preliminaraus nutarimo, Teisingumo Teismas procese naudoja tos valstybės narės oficialią kalbą. Europos Bendrijų institucijos, jei jos yra proceso šalimi, neturi teisės prašyti Teismo pakeisti proceso kalbą. Nepaisant to, kad proceso kalba gali būti bet kuri oficiali valstybės narės kalba, Teismas naudoja prancūzų kalbą kaip darbinę vidaus kalbą. Ši kalba naudojama teismo administracijoje, Teisėjų bei Generalinių advokatų susirinkimuose, darbiniuose posėdžiuose ir t.t. Tuo metu, kai Bendrijas sudarė šešios valstybės, prancūzų kalba buvo daugiausia naudojama teisme. Tokia tvarka išliko priėmus į Bendrijas daugiau narių. Kitose Bendrijų institucijose prancūzų kalbą gana aktyviai išstumia anglų kalba, bet Teisme šis procesas beveik praktiškai nevyksta. Tai įtakojo du faktoriai: pirmas – prancūzų kalba istoriškai turi “teisinės” bei “diplomatinės” kalbos statusą, taigi teisininkų luomo žmonėms ji nesudaro didelių problemų; antras – Prancūzijos politinių veikėjų aktyvios pastangos išlaikyti savo šalies kalbos interesus55. Toks platus naudojamų kalbų spektras, be abejo, įtakoja proceso sudėtingumą. Tai ypač ryšku, jei proceso kalba pasirenkama kuri nors iš rečiau naudojamų kalbų. Dėl to neretai šiuo metu galiojanti tvarka yra kritikuojama. Taip pat Teismas susilaukia kritikos ir dėl prancūzų, kaip darbinės kalbos naudojimo. Realiai žiūrint, anglų kalba yra žymiai populiaresnė, bet vargu ar Teismas skubės keisti nusistovėjusią tvarką. Teismo procedūros numato galimybę į nemokamą teisinę pagalbą. Taip yra užtikrinama, kad visi asmenys, ar organizacijos turėtų galimybę tinkamai atstovauti savo interesus Teisme. Teisinės pagalbos suteikimo tvarką reguliuoja Procedūrų taisyklių 76 str. ir Papildomų taisyklių II Skyrius (4-5 straipsniai). Teisinė pagalba yra suteikiama tais atvejais, kai viena iš bylos šalių iš dalies ar visiškai negali sumokėti teismo proceso išlaidų. Apie tai šalis turi pranešti pareiškimu, kartu pridedant ir tai patvirtinančius dokumentus. Klausimą dėl teisinės pagalbos suteikimo svarsto Kolegija, kurioje byla yra nagrinėjama. Jo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Bet, pasikeitus aplinkybėms, Kolegija gali panaikinti teisinę pagalbą. Asmeniui, kuriam suteikiama teisinė pagalba, atsižvelgiant į jo pageidavimus, paskiriamas advokatas. Teisininko vaidmuo procese yra labai svarbus. Proceso metu šalis privalomai turi būti atstovaujama advokato, o jei šalis yra valstybė narė arba EB institucija – atstovo. Teisme advokatu gali būti bet kurios valstybės narės advokatas, turintis teisę atstovauti klientui savo šalies teisme. Advokatas nuo jo dalyvavimo teismo procese pradžios įgauna imunitetą, dėl visų savo pareiškimų Teisingumo Teisme, nagrinėjant bylą. Taip pat jam suteikiamos tam tikros privilegijos – pavyzdžiui, draudimas apieškoti ir areštuoti dokumentus, susijusius su Teisme nagrinėjama byla. Pats Teismo procesas yra gana panašus į daugelyje kitų teismų vykstantį procesą. Esminis skirtumas, išskiriantis jį iš kitų, yra tas, kad visas teismo procesas prasideda ir baigiasi tame pačiame teisme – teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Jokia kita Bendrijų institucija negali jo peržiūrėti ar panaikinti56. Visas Teismo nagrinėjamas bylas galima suskirstyti į dvi grupes: 1. Bylos, iškeltos dėl pateikto ieškinio arba apeliacinio skundo dėl Pirmos Instancijos Teismo sprendimų. 2. Preliminarių nutarimų bylos. Procesas šiose bylų grupėse turi tam tikrų ypatybių. Pirmiausiai apie pirmąją grupę. Ieškininis pareiškimas, pateiktas teismui, turi būti pasirašytas šalies atstovo arba teisininko. Ieškininio pareiškimo originalas kartu su visais reikiamasi priedais bei penkiomis jo kopijomis pateikiamas Teismui. Kopijos turi būti patvirtintos besikreipiančios šalies. Ieškininiame pareiškime turi būti pateikti šie duomenys: 1. ieškovo vardas (pavadinimas) bei tikslus adresas; 2. įvardinimas šalies, prieš kurią pateikiamas ieškinys; 3. ieškinio dalykas, o taip pat jį patvirtinantys įrodymai bei kitos aplinkybės; 4. ieškovo siekiamas teisinis rezultatas57; 5. atitinkamais atvejais – papildomų įrodymų, pateiktų ieškiniui paremti, esmė. Prie ieškininio pareiškimo turi būti pridėti visi reikiami priedai, tokie kaip juridinio asmens registracijos dokumentai (jei ieškovas juridinis asmuo), dokumentai patvirtinantys, kreipimosi į Bendrijų institucijas faktą ir laiką (jei ieškininis pareiškimas pateiktas dėl EB sutarties 175 pažeidimo)58 ir pan. Gavus ieškininį pareiškimą, Teismo pirmininkas paskiria Teisėją pranešėją bei Kolegiją, kurioje byla bus nagrinėjama. Teismo sekretorius ieškininį pareiškimą kuo greičiau perduoda ieškinyje nurodytam atsakovui. Taip pat jis privalo paskelbti esminę informaciją apie ieškinį Oficialiame Europos Bendrijų leidinyje (angl. -Official Journal of the European Communities). Po to gali būti taikomos kai kurios Specialiosios procedūrų priemonės59. Pirma iš jų - EB institucijos sprendimo “įgyvendinimo sustabdymas bei kitos laikinosios priemonės”60. Ji gali būti taikoma, remiantis 185 ir 186 EB Sutarties straipsniais. Šios priemonės tikslas – užkirsti kelią nepageidautinų pasekmių atsiradimui, nes vienos iš šalies veiksmai ar neveikimas gali skatinti jas atsirasti. Įgyvendinimo sustabdymas yra taikomas, tik jei ieškovas Teisme ginčija EB institucijos sprendimą, o laikinosios priemonės gali būti paskirtos bet kurios šalies iniciatyva, jei tai tiesiogiai susiję su byla. Kita priemonė – intervencija (įsikišimas). Įsikišimo teisę turi EB institucijos, šalys narės bei visi kiti asmenys, suinteresuoti tam tikru bylos baigties teisniu rezultatu. Bet šis teisinis rezultatas yra ribojamas vienos iš šalių siekiamu teisiniu rezultatu. Interventas tampa proceso dalyviu, taigi įgauna ir tam tikras procesines teises ir pareigas. Per vieną mėnesį atsakovas turi pateikti atsikirtimus į ieškinį, kur turi būti nurodoma: 1. atsakovo vardas (pavadinimas) ir adresas; 2. įrodymai, paremti faktiniais duomenimis bei teisiniais argumentais; 3. siekiamas teisinis rezultatas; 4. pateiktų įrodymų prigimtis(esmė). Esant argumentuotam atsakovo prašymui, Teismo pirmininkas gali vieno mėnesio terminą pratęsti, jei atsakovas nesuspėja per šį laikotarpį pateikti atsikirtimo. Termino pratesimo ribų nėra numatyta, Teismo pirmininkas jas nustato savarankiškai. Taip pat kaip ieškovui, taip ir atsakovui, yra numatyta galimybė papildyti savo ieškinį ar atsikirtimą naujais įrodymais, kartu pateikiant pagrįstą pateisinimą, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti iškart. Pirminio tyrimo metu gali būti atliekami tam tikri papildomi procesiniai veiksmai (tyrimo priemonės). Jos gali būti Teismo paskirtos po Generalinio advokato ir šalių nuomonės išklausymo. Teismas gali skirti šiuos procesinius veiksmus: a) įpareigoti šalis dalyvauti asmeniškai; b) pareikalauti suteikti papildomą informaciją bei dokumentus; c) reikalauti paliudijimo prisiekus; d) patikrinti eksperto išvadą; e) patikrinti vietą arba daiktą. Šiuos veiksmus atlieka arba Teismas, arba Teisėjas-pranešėjas Teismo pavedimu. Atliekant papildomus procesinius veiksmus, Generalinio advokato dalyvavimas būtinas. Tuo tarpu šalys, ar jų atstovai gali, bet neprivalo dalyvauti šiuose veiksmuose. Šių papildomų veiksmų tikslas – patvirtinti arba paneigti jau surinktus įrodymus. Teismas taip pat gali savo iniciatyva, Generalinio advokato prašymu arba vienos iš šalių prašymu, apklausti liudytojus. Po to, kai liudytojas išdėsto savo parodymus, Teismo pirmininkas (dažniau – Kolegijos, kurioje vyksta parengtinis bylos tyrimas, pirmininkas), Generalinis advokatas bei šalys gali užduoti liudytojui klausimus. Kai baigiasi pirminis bylos tyrimas, kartu baigiasi ir rašytinės procedūros stadija. Tada Teisėjas-pranešėjas pateikia Teismui savo pirminę išvadą dėl tolimesnio bylos nagrinėjimo. Išvadoje turi būti pateiktos rekomendacijos apie tai, kokie dar papildomi tyrimo veiksmai turi būti atlikti bei apie tai, ar byla turi būti nagrinėjama toje pačioje Kolegijoje, kur ji buvo tiriama. Žodinė procedūra, remiantis proceso normomis, turi prasidėti Teisėjo-pranešėjo pagrindinio pranešimo išklausymu, kuriame jis turi apžvelgti pateiktus faktus, įrodymus bei teisės normas. Praktikoje viskas vyksta šiek tiek kitaip. Teisėjo-pranešėjo pranešimas yra išsiuntinėjamas paštu, ir yra preziumuojama, kad jis yra išklausytas. Žodinę procedūrą skelbia pradėtą bei jai vadovauja Pirmininkas61, kuris taip pat yra atsakingas už tinkamą nagrinėjimo eigą. Tyrimo metu Pirmininkas gali užduoti šalių atstovams ir teisininkams klausimus. Šalys gali kreiptis į Teismą tik per savo atstovus. Po to, kai šalių atstovai išklausyti, Generalinis advokatas pateikia savo išvadą žodžiu. Po Generalinio advokato pateiktos išvados Pirmininkas paskelbia apie tai, kad žodinė procedūra baigta. Bet jeigu Teismas prieina išvados, kad bylos išsprendimui iš esmės vis dar nepakanka informacijos, jis gali nuspręsti atnaujinti tyrimą arba pratęsti žodinę procedūrą. Dažniausiai tokių priemonių neprireikia. Pasibaigus žodinei procedūrai, Teisėjai pasišalina tam, kad po svarstymo priimtų sprendimą. Svarstymas yra slaptas, o jo slaptumą garantuoja ne tik įstatymai, bet ir Teisėjo priesaika. Teismo sprendimai priimami visų Teismo narių, nagrinėjusių bylą, vardu. Teismo sprendime negalima “atskira nuomonė”, t.y. kai vienas ar keli teisėjai nesutinka su Teisėjų daugumos sprendimu ir savo nuomonę išdėsto Teismo sprendime. Net jei Teisėjo-pranešėjo išvada nesutampa su Teismo sprendimu, vis vien Teismo sprendimas yra traktuojamas kaip vienbalsis. Tokia nuostata yra dažnai kritikuojama. Iš vienos pusės – viešumon nepatenka atskirų Teisėjų nuomonės. Tai reiškia, kad visuomenė praranda galimybę susipažinti su Teismo sprendimą kritikuojančiais argumentais bei juos išanalizuoti. Tokiu būdu mažėja tikimybė, kad Teismo sprendimas bus kiek įmanoma objektyvus. Iš kitos pusės – atskira nuomonė sukeltų abejones Teismo kompetencija ne tik konkrečioje byloje, bet ir iš esmės visais Teismo sprendimais. Tada Teismo sprendimai nebūtų traktuojami kaip absoliučiai privalomi, jeigu bus žinoma, kad yra rimtas pagrindas abejoti Teismo sprendimo teisingumu. Teismo Teisėjų nuomone, dabar galiojančios tvarkos keisti nereikėtų, nes ji “netrukdo kolegialaus bylos aptarimo, bei pačių įvairiausių nuomonių pateikimo, o kartu ir padidina Teismo autoritetą”62. Autoriaus nuomone, šiandien toks požiūris pateisinamas, nes Teismas faktiškai yra Europos integracijos proceso garantas teisinėje sferoje. Teismo autoriteto sumažėjimas neišvengiamai sulėtintų ir integracijos procesą. Bet kai Europos Sąjungos struktūra nusistovės, tada dalinai keisis ir Teismas bei jo strateginės funkcijos. Šiandien Teisėjai tokią situaciją sprendžia konsensuso būdu. Gal visiško nuomonių sutapimo pasiekti ir nepavyksta, todėl gana dažnai Teismo sprendimuose stengiamasi, kur įmanoma, apeiti ginčytinus klausimus bei nesigilinti į klausimus, kurie nėra būtini sprendimui byloje priimti63. Tokiu būdu tampa aišku, kodėl Teismo sprendimai yra labai trumpi ir neišsamūs, lyginant juos su Generalinio advokato išvadomis, kuriose, priešingai, visi su byla susiję teisiniai klausimai būna kruopščiai išnagrinėti. Pats Teismo sprendimas ir jo sudėtinės dalys yra griežtai apibrėžtas. Jame privalomai turi būti išdėstyta: ieškinio gavimo data; pirmininkavusio procesui Teisėjo bei kitų procese dalyvavusių Teisėjų pavardės; Generalinio advokato pavardė; Sekretoriaus pavardė; šalių apibūdinimas; šalių atstovų pavardės; siekiamas teisinis rezultatas; pažyma apie tai, kad Generalinis advokatas buvo išklausytas; pateiktų faktų apibendrinimas; pagrindai, kuriais remtasi priimant sprendimą; rezoliucinė sprendimo dalis, apimanti taip pat ir teismo išlaidų padengimą. Šios formos yra labai pedantiškai laikomasi. Teismo sprendimas šalims paskelbiamas atvirame Teismo posėdyje, apie kurį šalys turi būti iš anksto informuotos. Jį pasirašo Pirmininkas bei dalyvavę Teisėjai bei Sekretorius. Sprendimo kopijos pateikiamos šalims. Sprendimas įsigalioja nuo jo pateikimo šalims momento. Prašymai pateikti preliminarų nutarimą nagrinėjami šiek tiek kitaip nei paprasti ieškiniai bei apeliaciniai skundai dėl Pirmosios Instancijos Teismo sprendimų. Taip yra todėl, kad šiuo atveju kitokia yra Teismo sprendimo reikšmė bei esmė. Teismas nenagrinėja konkretaus ieškinio, o atsako į valstybės narės nacionalinio teismo pateiktą klausimą dėl Europos Bendrijų teisės taikymo. Tokiu būdu, be bylos nagrinėjimo Teisingumo Teisme, yra ir pirminis etapas – bylos nagrinėjimas nacionaliniame teisme (ar teismuose,- priklausomai nuo to, kurios instancijos teismas kreipėsi į Teisingumo teismą). Po to, kai Teisingumo Teismas priima preliminarų nutarimą, nacionalinis teismas priima byloje galutinį sprendimą, remdamasis Teisingumo Teismo nutarimu. Nors ieškinių ir preliminarių nutarimų bylų esmė labai skirtinga, jų nagrinėjimo procedūros iš esmės labai panašios. Didžiausi skirtumai yra pirmuosiuose proceso etapuose – ieškinio (arba paklausimo) priėmime bei rašytinės procedūros stadijose. Preliminaraus nutarimo prašymo procesą gali inicijuoti tik nacionaliniai teismai. Tai daroma, kai bylos nagrinėjimo metu iškyla neaiškumų dėl Bendrijų teisės normų galiojimo arba aiškinimo. Teisingumo Teismo jurisdikcija apsiriboja tik EB teisės normų galiojimo bei aiškinimo klausimais, ji neapima nacionalinės teisės. Vienas svarbiausių dokumentų, apibūdinančių Teismo ir nacionalinių teismų santykius, yra “Rekomendacija nacionaliniams teismams dėl preliminarių nutarimų”64. Jau pats pavadinimas pasako, kad jis yra tik rekomendacinio pobūdžio. Taip yra, matyt, todėl, kad labai sunku unifikuoti visų valstybių narių teismų veiklą, tame tarpe ir proceso taisykles, nustatančias santykius su Teisingumo Teismu. Dalis rekomendacijų sudaryta, remiantis Teismo sprendimais, taigi galima kalbėti ir apie tam tikrą privalomąjį jų pobūdį. Rekomendacijoje, skirtingai nei 177 EB Sutarties straipsnyje, teigiama, kad nepriklausomai nuo to, kokios instancijos yra nacionalinis teismas, kuriam kilo problemų dėl EB teisės galiojimo ar aiškinimo, privalo kreiptis į Teisingumo teismą. Sutartyje kalbama tik apie tai, kad nacionaliniai teismai gali65 kreiptis į Teisingumo Teismą, kai mano, kad jo nutarimas yra būtinas bylai išspręsti. Ir tik tuo atveju, kai EB teisės galiojimo arba aiškinimo klausimas iškyla tokiame teisme, kurio sprendimas negali būti peržiūrėtas, šis privalo kreiptis į Teisingumo Teismą. Visi kiti nacionaliniai teismai tokios pareigos neturi. Net ir tais atvejais, kai viena iš bylos šalių prašo, kad būtų kreiptasi į Teisingumo Teismą, jis to daryti neprivalo. Čia taip pat reikia paminėti ir acte clair (teisės aiškumo) doktriną. “Ji gali būti apibūdinama kaip doktrina, pagal kurią nebūtina prašyti Teismo preliminaraus nutarimo, jei Bendrijos Teisės klausimas yra toks aiškus, kad nebereikia jokių paaiškinimų. Tokiu atveju nacionalinis teismas visiškai gali pats taikyti Bendrijos teisę”66. Tai taikytina ir paskutinės instancijos nacionaliniams teismams. Tokia nuostata yra CILFIT67 bylos sprendime. Teisingumo Teismas teigia, kad net ir aukščiausios instancijos nacionalinis teismas neprivalo prašyti preliminarios išvados, “kai yra nustatyta, kad kilęs klausimas yra nereikšmingas, arba kai atitinkama Bendrijos norma jau buvo Teismo aiškinta, arba kai tikslus Bendrijos teisės taikymas yra toks aiškus, jog negali būti jokių pagrįstų abejonių”. Nacionalinio teismo kreipimosi į Teisingumo Teismą forma bei tvarka nėra nustatyta. Rekomenduojama, kad kreipimasis būtų formuluojamas glaustai, bet pakankamai aiškiai būtų išdėstomos priežastys, kurios paskatino kreiptis į Teismą. Taip pat turi būti pateiktos nacionalinio teismo nagrinėtos bylos reikšmingos aplinkybės, faktai, teisės normos, kuriomis remiamasi, šalių pateikti argumentai ir kita informacija, kuri padėtų tinkamai suvokti bylos esmę. Praktikoje to laikomasi ne visada. Kartais nacionaliniai teismai apsiriboja tik trumpu klausimu, lyg įsitikinę, kad Teismas turi žinoti valstybių narių teisinio vystymosi problemas68. Po to, kai buvo gautas kreipimasis dėl preliminaraus nutarimo, jo tekstas išverčiamas į valstybių narių kalbas bei išsiunčiamas visoms valstybėms narėms (viena kopija oficialia jos kalba, kita – originalo kalba). Taip pat apie kreipimąsi informuojama Europos Taryba ir Europos Komisija. Per du mėnesius valstybės narės ir EB institucijos gali nusiųsti Teismui pareiškimus ir rašytines pastabas. Klausimai, susiję su šalių dalyvavimu arba jų atstovavimu teismo procese, sprendžiami, atsižvelgiant į nacionalinio teismo valstybės teisės normas. Rašytinės procedūros pabaiga ir žodinė procedūra iš esmės nesiskiria nuo proceso, inicijuoto ieškiniu. Keblumai atsiranda dėl Teismo nutarimų įgyvendinimo privalomumo. Skirtinguose šaltinuose aptinkamos skirtingos nuomonės. Pavyzdžiui, Walter ir Cairns teigia, kad “Teismo pateiktas aiškinimas tam teismui, kuris kreipėsi yra privalomas”69. Tuo tarpu B.Topornin knygoje priešingai – “Teismo sprendimų privalomumas preliminarių nutarimų atveju gali kelti tam tikrų abejonių”70. Teismo veiklą reglamentuojančiuose aktuose apie tai nėra užsimenama. Tokiu būdu pirmoji citata neturi jokio teisinio pagrindo. Bendrijų teisė nenustato kokios nors hierarchinės sistemos tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų. Teoriškai nacionalinis teismas gali ir nesivadovauti Teisingumo Teismo nutarimu. Dėl to jam negresia jokios sankcijos, nes visose šalyse teismas yra nepriklausoma institucija, kuriai tiesioginių nurodymų, kokiu būdu reikia išspręsti bylą, negali duoti niekas. O juk būtent nacionalinis teismas priima byloje galutinį sprendimą. Jeigu užtikrinant Teismo sprendimų vykdymą pagal ieškinį, 171 straipsnis numato poveikio priemones valstybei narei, tai nacionalinio teismo atžvilgiu tokių priemonių nenumatyta. Autoriaus nuomone, toliau vystantis Europos Sąjungai, tokia tvarka turėtų keistis. Dabar pagrindinis veiksnys, užtikrinantis, kad nacionalinis teismas vadovausis Teisingumo Teismo išvada, yra Teismo autoritetas. Todėl būtina, “kad Teismo preliminarūs nutarimai nacionaliniame teisme būtų traktuojami ne tik kaip rekomendacija, bendro pobūdžio nuostata, savos rūšies “raktas”, konkrečios bylos nagrinėjimui, bet ir kaip teisės aktai, kuriais jie turi vadovautis”71. Kaip tai būtų galima suderinti su teismų nepriklausomumo principu? Šiuo atveju Teisingumo teismas turi tapti konstitucinio pobūdžio teismu, kiek tai susiję su EB teisės galiojimu ir taikymu visų nacionalinių teismų atžvilgiu. Juk EB teisė taikoma tiesiogiai, o tai reiškia, kad kiekvienas valstybės narės teismas kartu yra ir EB teismas. Dėl to labai svarbu, kad nacionaliniai teismai vadovautųsi ne tik tais išaiškinimais, dėl kurių jie kreipėsi, bet ir visais kitais Teismo sprendimais. Juk “Teisingumo Teismas užtikrina teisės laikymąsi aiškinant ir taikant …”72 EB teisę. Ši teisės norma nenustato jokių poveikio priemonių, bet ja galima remtis, įrodinėjant Teisingumo Teismo preliminaraus nutarimo privalomąjį pobūdį. Viso teismo proceso stadijų schema pateikta kitame puslapyje. 3. TEISINGUMO TEISMO IR LIETUVOS TEISMŲ SANTYKIS 3.1 Lietuvos teismų teisės ir pareigos, prašant preliminarių išvadų Be abejo, šiuo metu kol kas dar anksti kalbėti apie realius Teisingumo Teismo bei Lietuvos teismų santykius. Bet jau dabar vyksta derybos dėl stojimo į Europos Sąjungą, tai reiškia, kad realūs santykiai gali atsirasti gana greitai. Lietuvos teismams bus gana sunku iškart teisingai taikyti Europos Bendrijų teisę. Tai turėtų skatinti juos aktyviai bendradarbiauti su Teisingumo Teismu. Teisingumo Teismas yra “atsakingas” už vienodą EB teisės taikymą, todėl jis irgi bus suinteresuotas padėti Lietuvos teismams. Pagrindinė bendradarbiavimo kryptis – kreipimaisi į Teisingumo Teismą dėl EB teisės aiškinimo bei jos galiojimo klausimų. Tam, kad būtų užtikrintas stabilus bendradarbiavimas šioje srityje, reikia, kad Lietuvos teismai aiškiai suvoktų savo teises ir pareigas, kreipiantis į Teisingumo Teismą bei Teismo sprendimų reikšmę. Kitas svarbus klausimas – Lietuvos teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atribojimas, aiškinant teisę bei sprendžiant jos galiojimo klausimus. EB teisės viršenybės prieš Lietuvos teisę problema turi būti išspręsta iki to laiko, kai Lietuva bus priimta į ES. Todėl šiame darbe nebus atsižvelgiama į Konstitucijos 7, 110 straipsnius bei kitas teisės normas, įtvirtinančias Lietuvos Respublikos Konstitucijos pirmumo prieš visus kitus teisės aktus principą. Kreiptis į Teisingumo Teismą galės visi Lietuvos teismai –Administraciniai73, Apylinkės, Apygardos, Apeliacinis, Aukščiausiasis, Konstitucinis. Taip pat nepriklausomai nuo to, kokie teismai dar gali būti įsteigti74, visi jie galės taip pat kreiptis į Teisingumo Teismą. EB Sutarties 177 straipsnio antroji dalis, apibrėžianti, kad preliminarios išvados gali prašyti teismas arba tribunolas, aiškinama labai plačiai. Teismo statusas pripažįstamas ir administraciniams teismams75, socialinės apsaugos arbitražams76 ir kartais net profesiniams susivienijimams77. Todėl galima manyti, kad esminiai kriterijai, nustatantys, ar tam tikra institucija gali prašyti preliminaraus nutarimo, yra šie :1) byla joje nagrinėjamas rungtyniškumo principu; 2) ši institucija priima galutinį sprendimą (nesvarbu ar jis gali būti vėliau apskųstas)78. Arbitražo atveju jis privalo turėti viešąjį elementą. Tokiu būdu Lietuvos institucijų ratas, galinčių kreiptis į Teisingumo Teismą, labai prasiplečia. Administracines bylas nagrinėjančių subjektų yra labai daug, nes jas nagrinėja ne tik teismai, bet ir įvairios institucijos bei pareigūnai. Į klausimą ar šiems pareigūnams ir institucijoms bus pripažįstamas teismo statusas gali atsakyti tik pats Teisingumo Teismas, nes būtent jis sprendžia, ar priimti preliminaraus nutarimo prašymą. . Autoriaus nuomone, toks statusas jiems neturėtų būti pripažįstamas, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio nuostata, kad “teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai”. Kitas klausimas – nustatyti, kurie teismai turės pareigą, o kurie turės teisę kreiptis į Teisingumo Teismą. Remiantis EB sutarties 177 straipsniu, pareigą kreiptis turi teismai, kurių sprendimas yra neskundžiamas. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas apibrėžia kiekvieno iš teismų kompetenciją. Iš šio įstatymo tampa aišku, kad į Teisingumo Teismą privalės kreiptis Apygardų teismai, kai nagrinėja kasacine tvarka Apylinkės teismo sprendimą, Aukščiausiasis teismas – visais atvejais. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato Administracinių teismų kompetenciją. Visų lygių Administraciniai teismai nagrinėja tam tikras bylas apeliacine tvarka. Nagrinėjant jas, šie teismai yra paskutinės instancijos teismai, nes kasacija administracinėse bylose negalima79. Atitinkamai, nagrinėdami tokias bylas, jie turės pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą. Remiantis Konstitucinio teismo įstatymu80 šis taip pat privalės kreiptis į Teisingumo Teismą. Bet čia yra tam tikro prieštaravimo. Jis bus aptartas, nagrinėjant Teisingumo Teismų preliminarių nutarimų privalomumą, bei Konstitucinio teismo kompetenciją. Kitais atvejais, kai besikreipiantis teismas nėra paskutinės instancijos teismas. Tada kreipimasis yra neprivalomo pobūdžio. Kreipimosi į Teisingumo Teismą bendrieji pagrindai jau buvo aptarti. Lietuvos teismas, nagrinėdamas bylą, galės susidurt su situacija, kai reikės taikyti EB teisės normas. Tokiu atveju teismas turi sau atsakyti į klausimą, ar jis jas teisingai supranta. Tolesni teismo veiksmai priklauso nuo to, ar jis yra paskutinės instancijos teismas ar ne. Net jei paskutinės instancijos Lietuvos teismas bus įsitikinęs, kad aiškiai suvokia EB teisės normos turinį, to dar nepakaks, kad jis atsisakytų kreiptis į Teisingumo Teismą. Tik tais atvejais, kai Teisingumo Teismas jau sprendė analogišką bylą ir priėmė atitinkamą sprendimą, yra manoma, kad EB teisės norma yra pakankamai aiški81. Jei tokio sprendimo nėra, tai ir Lietuvos teismas negalės būti tikras, kad jis interpretuoja EB teisę taip, kaip tai darytų Teisingumo Teismas. Iš čia seka išvada, kad tokiomis aplinkybėmis Lietuvos teismas privalės kreiptis į Teisingumo teismą dėl preliminarios išvados. Taigi, acte clair doktrina taikytina tik tada, kai Teisingumo Teismo nuomonė tuo klausimu yra žinoma. Tai reiškia, kad atsisakymą kreiptis į Teisingumo Teismą Lietuvos teismas privalės pagrįsti konkrečios Teisingumo Teismo bylos sprendimu. Kitokia situacija yra su teismais, kurių sprendimas gali būti apskųstas. Kreipimosi iniciatyva visiškai priklauso teismui. Šalių valia tam praktiškai neturi jokios įtakos. Teismas gali atsižvelgti į šalių pasiūlymus kreiptis į Teisingumo Teismą, bet šalies pareiškimas apie tai, kad byla yra susijusi su EB teisės reguliavimo sfera, visai nereiškia, kad Lietuvos teismas būtinai privalės kreiptis į Teisingumo Teismą. Iš kitos pusės Lietuvos teismas galės kreiptis į Teisingumo teismą ir nesant jokių prašymų iš šalių. Kreipimosi į Teisingumo Teismą forma yra laisva. Tai padeda išvengti nereikalingų pastangų formuluojant logiškai bei juridiškai nepriekaištingus kreipimusis. Visgi reikia atsižvelgti į tai, kad Teisingumo Teismas gali jį gana laisvai interpretuoti. Kreipimosi bei procedūra forma gali būti nustatyta šalies teisės aktais. Todėl Lietuvoje būtų naudinga sukurti unifikuotas preliminarių nutarimų prašymo formas bei jų pateikimo taisykles. Rekomenduojama, kad kreipimęsi būtų trumpai, bet aiškiai ir išsamiai pateikiama faktinė bei teisinė bylos, kurios pagrindu kreipiamasi, esmė. Taip pat reikia neužmiršti, kad kreipimęsi turi būti nurodoma, su kokios Bendrijų teisės normos aiškinimo arba galiojimo klausimais susidūrė nacionalinis teismas. Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nacionalinės teisės aiškinimo bei taikymo klausimais, taigi jis negalės daryti jokių išvadų apie Lietuvos teisės normas. Visgi, nacionalinės teisės normų taikymas gali būti įtakotas teismo sprendimo. Jeigu konkuruojanti EB teisės norma pripažįstama taikytina, tai atitinkamai nacionalinė teisės norma neturi būti taikoma. Lietuvos teismas galės kreiptis į Teisingumo Teismą lietuvių kalba (su sąlyga, kad išliks dabar galiojanti tvarka). Vertimus į kitas valstybių narių kalbas atlieka pats Teisingumo Teismas. Nacionaliniams teismams rekomenduojama sustabdyti bylą, kuria remiantis buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą82. Tokia rekomendacija yra pagrįsta, nes bylos nagrinėjimas Teisingumo Teisme užtrunka gana ilgai. 1998 metais didžioji dauguma preliminarių nutarimų bylų buvo išspręstos per 15 – 26 mėnesių83. Lietuvos įstatymuose turėtų atsirasti teisės norma, panaši į Konstitucinio teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį, kur teigiama, kad “jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją”. Kaip jau minėjau, Teisingumo Teismo preliminarių nutarimų privalomumas garantuojamas tik Teismo autoritetu. Atrodytų, kad nacionalinis teismas savo nuožiūra gali spręsti - vadovautis Teisingumo Teismo nutarimu ar ne. Tokia situacija nepateisinama nei teisiškai, nei logiškai. Nacionalinio teismo atsisakymo sekti Teisingumo Teismo sprendimu prieštaravimą logikai galima paaiškinti taip. Jeigu nacionalinis teismas negali adekvačiai interpretuoti EB teisės normos, jis kreipiasi į Teisingumo Teismą. Šio teismo išaiškinimas yra pats autoritetingiausias, dėl to nacionalinis teismas, įgyvendindamas preliminarų nutarimą, tiksliausiai pritaiko teisės normas. Priešingu atveju nacionalinis teismas nebeatstovauja teisingumo, nes nesiekia teisingai interpretuoti teisę. Prieštaravimą teisei galime aiškinti, remiantis EB Sutarties 164 straipsniu. Jis suteikia Teismui teisę užtikrinti teisės laikymąsi, aiškinant ir taikant šią sutartį. Tokia nuostata įgalina kalbėti apie tai, kad Teisingumo Teismas vykdo konstitucinio teismo funkcijas EB teisės galiojimo ir aiškinimo srityje, o konstitucinio pobūdžio teismo sprendimai yra privalomi. Ši nuostata nebereikalauja papildomo atkartojimo nacionaliniuose teisės aktuose, nes ji taikoma tiesiogiai. Remiantis minėtais teiginiais, galima tvirtinti, kad Lietuvos teismams Teisingumo Teismo preliminarūs nutarimai bus privalomi, nepriklausomai nuo to, ar tas pat teismas, kuris kreipėsi į Teisingumo Teismą, ar bet kuris kitas teismas. Teisingumo Teismo preliminarios išvados privalomumas verčia kitaip pažiūrėti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo kompetenciją. Jeigu Konstitucinis teismas susidurs su situacija, kai EB tiesės normos prieštaraus Lietuvos Respublikos Konstitucijai jis privalės kreiptis į Teisingumo Teismą. Šio išvados privalomumas gali priversti Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą pripažinti tam tikras Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas netaikytinas. Šiuo metu Konstitucinis teismas tokios kompetencijos neturi. 3.2 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo ir Teisingumo Teismo kompetencijų suderinamumas, aiškinant teisės aktus. Įstojus į ES trys teisminės instancijos turės teisę nagrinėti teisės, taikytinos Lietuvoje aiškinimo bei galiojimo klausimus. Dvi iš jų Lietuvoje yra jau dabar, taigi jų tarpusavio kompetencijos ribos yra nustatytos. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato Konstitucinio teismo jurisdikcijos ribas. Viena jo veiklos sritis – nagrinėti ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo aktai, Prezidento dekretai, Vyriausybės aktai. Kita kryptis – teikia išvadas ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai, ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam eiti pareigas, ar tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai84. Remiantis šiuo straipsniui galima pastebėti kur Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo kompetencija susidurs su Teisingumo Teismo kompetencija. Visi EB pirminės teisės aktai yra sutartinio pobūdžio. Jų priėmimo ir įsigaliojimo procedūros nesiskiria nuo kitų tarptautinių sutarčių. Jeigu bus palikta galioti dabartinė 105 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio redakciją Konstitucinis teismas galės teikti išvadas dėl EB pirminės teisės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kaip jau buvo minėta, EB teisės viršenybės prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją klausimas turėtų būti išspręstas stojant į EB. Todėl Konstitucinis teismas neturės galios pripažinti EB teisės normų netaikytinomis. Galimi du šios situacijos sprendimo variantai. Pirmuoju atveju EB teisės normų svarstymas turėtų būti išimtas iš Konstitucinio teismo kompetencijos. Antruoju - Konstitucinis teismas turi būti įpareigotas Konstitucijos ir EB teisės kolizijos atveju kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas preliminarios išvados. Bet tada Konstitucinio teismo kompetencija turėtų būti praplėsta, suteikiant jam teisę pripažinti Konstitucijos normas netaikytinomis. Tol, kol nebus aišku, kaip bus pakeista Lietuvos Respublikos Konstitucija negalima aiškiai nustatyti, kokia bus Konstitucinio teismo kompetencija aptariamu klausimu. Viena iš Aukščiausiojo teismo funkcijų yra formuoti vienodą teismų praktiką, taikant įstatymus. Tai yra daroma dvejopai: “skelbia Aukščiausiojo Teismo senato sprendimus, priimtus pagal Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimą išnagrinėtose bylose, ir Senato aprobuotus Aukščiausiojo Teismo kolegijų ir kitų teismų sprendimus”85. Kiti teismai bei institucijos turi atsižvelgti į šiuos išaiškinimus, taikant atitinkamas teisės normas. Kaip matome, toks teisės aiškinimas vykdomas post factum , t.y. po to, kai byloje priimtas sprendimas, Aukščiausiojo teismo senatas jį patvirtina. Nuo tada jis tampa sektinu pavyzdžiu kitiems teismams. Be abejo, toks sprendimas yra galutinis. Todėl, tuo atveju, jei nagrinėta byla bus susijusi EB teisės taikymu Aukščiausiojo teismo senatas privalės kreiptis į Teisingumo Teismą prašydamas preliminarios išvados (išskyrus atvejus, kai taikytina acte clair doktrina). Galimas variantas, kad dėl šios bylos Teisingumo Teismas jau bus pateikęs savo išvadą. Tada, autoriaus nuomone, Aukščiausiojo teismo senato sprendimas tampa nebereikalingas, nes Teisingumo Teismo preliminarus nutarimas nagrinėjamu aspektu atlieka tą pačią funkciją – suformuoja sektiną pavyzdį. Dar viena svarbi Aukščiausio teismo senato funkcija - neviršijant savo įgaliojimų, spręsti klausimus, kylančius iš tarptautinių sutarčių86. Tai reiškia, kad Aukščiausiojo teismo senatas gali formuoti tarptautinių sutarčių vienodo taikymo Lietuvoje praktiką. Jis nekompetentingas spręsti tarptautinių sutarčių atitikimo Lietuvos teisės aktams klausimų, nes jų prioritetas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatyme. Todėl Aukščiausiojo teismo senatas gali tik išaiškinti, kokiu būdu turi būti taikomos tarptautinės sutartys. Ši Aukščiausiojo teismo senato funkcija taikytina tiktai EB pirminės teisės atžvilgiu (tik tarptautinėms sutartims). Aiškinant EB pirminės teisės taikymą, senatas privalės kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas preliminaraus nutarimo (išskyrus tą patį acte clair atvejį). Atitinkamai Aukščiausiojo teismo senato sprendimas turės atitikti Teisingumo Teismo preliminarų nutarimą. Teisingumo Teismo kompetencija neapima nacionalinės teisės aiškinimo klausimų. Jis įgaliotas spręsti tik klausimus, susijusius su EB teise. Tam tikrais atvejais labai sunku atriboti nacionalinės teisės ir EB teisės galiojimo klausimus, todėl Teismo sprendimas gali įtakoti ir nacionalinę teisę. Jeigu Teismas EB teisės normą, konkuruojančią su Lietuvos teisės norma, pripažins taikytina, tai atitinkamai Lietuvos teisės norma taps netaikytina. Paul Graig bei Craig de Búrca knygoje “EC Law. Text, Cases & Marerials” aptariant EB teisės viršenybės principą apžvelgiama kai kurių EB valstybių narių patirtis sprendžiant kolizinius klausimus, pateikiamos ištraukos iš Teisingumo Teismo bei nacionalinių teismų sprendimų. Deja, remiantis šiomis ištraukomis negalima tiksliai nustatyti nacionalinių teismų kompetencijos ribų, aiškinant EB ir nacionalinės teisės galiojimą ir taikymą. Pastebėtina tai, kad nacionaliniai aukščiausieji teismai dažniausiai nelinkę traktuoti EB viršenybės principo, kaip absoliutaus, nacionalinių konstitucinių normų atžvilgiu. Aptarti atvejai parodo, kad Lietuvos teismų kompetencija, aiškinant EB teisės aktus, bus labai ribota. Lietuvos teisės ir EB teisės normų kolizijų atveju galiojimo klausimus spręs irgi ne Lietuvos teismai. Jų funkcija - patvirtinti Teisingumo Teismo sprendimą. Šis savo ruožtu neturi kompetencijos spręsti nacionalinės teisės galiojimo bei aiškinimo klausimų, bet Lietuvos teisė gali būti įtakota Teismo sprendimų. Išvados Europos Teisingumo Teismas yra viena iš keturių svarbiausių Europos Bendrijų institucijų. Teismo aktyvi veikla sulaukia ir kritikos dėl kišimosi į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijos sferą, ir pritarimų iš spartesnės Bendrijų integracijos šalininkų. Nepriklausomai nuo požiūrio, Teismo vaidmuo Europos integracijos procese vargu ar gali būti pervertintas. Trumpai apibrėžiant jo paskirtį, galima jį pavadinti svarbiausia teisėsaugos institucija, užtikrinančia integracijos procesą bei Bendrijų teisės vystymąsi. Teismas apjungia penkiolikos valstybių teisines sistemas į vieningą visumą. Visos šios teisinės sistemos yra labai skirtingos, nors geografiniu požiūriu yra labai artimos viena kitai. Šie skirtumai pasireiškia ne tik teisės sferoje, bet ir tradicijose, kultūroje, ekonomikos lygyje. Tai sudaro sąlygas visoms nacionalinių teisės sistemų institucijoms savaip traktuoti EB teisės normas, pirmiausiai atsižvelgiant į savo interesus. Jei šis procesas nebūtų kontroliuojamas Teisingumo Teismo, Bendrijų teisė subyrėtų į daug atskirų teisinių sistemų87. Europos Bendrija nėra nei tarptautinė organizacija, nei konfederacinė valstybė. Atitinkamai ir Teisingumo Teismas negali būti priskirtas nei tarptautinių, nei nacionalinių teismų grupėms. Jo kompetencija toli pralenkia abiejų šių teismų grupių kompetenciją. Iš vienos pusės ji apima visas valstybes nares, taigi peržengia nacionalinius barjerus. Iš kitos - Teismo jurisdikcija galioja ne tik valstybių, bet ir jų fizinių bei juridinių asmenų atžvilgiu, apima labai platų spendžiamų klausimų ratą. To nėra nė viename kitame tarptautiniame teisme. Nors Teismas buvo įkurtas 1952 metais, jis visa dar tebėra vystymosi etape, taip pat, kaip ir Europos Bendrijos. Didėjant EB narių skaičiui Teismo laukia naujos reformos. Teismo sudėtis taip pat atspinti jo išskirtinį statusą. Nei Steigiamosiose Sutartyse, nei Teismo Statutuose nėra numatyta Teisėjų bei Generalinių advokatų sąstato formavimas, remiantis nacionaliniu principu. Bet praktikoje šios nuostatos griežtai laikomasi. Net ir pats Teisėjų skaičius yra priklausomas nuo valstybių narių kiekio88. Tokia padėtis kelia tam tikrą susirūpinimą Europos Bendrijų narių gausėjimo požiūriu. Jau dabar yra 15 teisėjų, o valstybių narių skaičius gali dar žymiai išaugti. Šiuo metu derybos vyksta su septyniomis valstybėmis, pretenduojančiomis įstoti į EB. Tai reiškia, kad norint užtikrinti stabilų teismo funkcionavimą, reikės imtis jo struktūrinės bei procesinės reformos. Galimos dvi pagrindinės struktūrinės reformos kryptys – arba kurti funkciniu principu specializuotus teismus, arba funkciniu principu paskirstyti Teismo Kolegijų veiklą. Antrasis būdas yra paprastesnis bei pigesnis, bet kuris iš jų bus pasirinktas neaišku. Valstybių narių atstovavimo principas irgi gali būti pakoreguotas. Gali būti pereita prie sistemos, panašios į tą, kokia taikoma Generalinių advokatų atžvilgiu89. Teismo veikla remiasi procesinėmis normomis. Dalis jų yra Steigiamosiose Sutartyse bei Teismo Statutuose (t.y. pirminėje EB teisėje), kita dalis Procedūrų taisyklėse bei Papildomose taisyklėse. Skirtingų bylų rūšių procesas turi savų ypatumų, bet pagrindinės stadijos išlieka. Svarbiausios jų yra rašytinė procedūra bei žodinė procedūra. Pasibaigus joms, Generalinis advokatas pateikia Teismui savo išvadą. Ši išvada yra neprivalomojo pobūdžio, bet ji užtikrina nešališkos ir objektyvios nuomonės pateikimą teismui. Daugeliu atvejų, Teismas priimdamas sprendimą, vadovaujasi šia išvada. Teismo pasitarimas yra slaptas, o sprendimas pareiškiamas viso Teismo vardu. Atskiros nuomonės nėra leistinos, kad neturėtų įtakos sprendimo autoritetingumui. Teisingumo Teismas įgaliotas spręsti labai platų klausimų ratą. Jo vykdomos funkcijos apima daugelio specializuotų nacionalinių teismų veiklos sritis. Bet svarbiausia funkcija – EB teisės aktų aiškinimo bei galiojimo klausimų sprendimas. Šiuo pagrindu Teismas sprendžia ginčus tarp Bendrijų institucijų ir valstybių narių. Tie ginčai, kuriuose ieškovas yra privatus asmuo, šiuo metu nagrinėjami Pirmosios Instancijos Teisme. Kita svarbi teismo veiklos kryptis – preliminarių nutarimų pateikimas pagal nacionalinių teismų prašymus. Nacionaliniai teismai privalo tiesiogiai taikyti EB teisės normas. Teisingumo Teismas užtikrina, kad skirtingose valstybėse jos būtų taikomos vienodai. Todėl tais atvejais, kai byla nagrinėjama tokiame nacionaliniame teisme, kurio sprendimas neskundžiamas, jis turi pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl EB normų išaiškinimo. Lietuvos Teismai ateityje taps bendrosios EB teismų sistemos dalimi. Teisingumo teismas užtikrina teisės laikymąsi, aiškinant bei taikant EB teisę, todėl jis turės didelę įtaką Lietuvos teismams. Plačiausia bendradarbiavimo sritis – preliminarių išvadų pateikimas nacionaliniams teismas. Jų privalomumas nėra griežtai reglamentuotas EB teise, bet jis yra aiškiai numanomas. Konstitucinio teismo kompetencija bus įtakota EB teisės viršenybės prieš Lietuvos teisę nustatymu. Kol kas negalima aiškiai pasakyti kaip ji bus suderinta su Teisingumo Teismo kompetencija. Aukščiausiojo Teismo senato bei Teisingumo Teismo kompetencijos ribų nustatymas tiek problemų nesukelia. Aukščiausiojo Teismo senato EB teisės aiškinimas negali prieštarauti Teisingumo Teismo aiškinimui. Tais atvejais, kai Teisingumo Teismas dar nebuvo nagrinėjęs panašios bylos, Aukščiausiojo teismo senatas privalės kreiptis į Teismą prašydamas preliminarios išvados. Tokia pareiga numatoma ir visiems kitiems Lietuvos teismams, kurių sprendimas negali būti apskųstas. Summary In this graduating magister study there is analysed one of the most important institution of European Community – European Court of Justice. The Court of Justice represents non-political branch of European Community. It solves disagreements between EC institutions, member states, and private persons. But these are not all duties of the Court. As it stated in Treaty of European Community, Article 164 “The Court of Justice shall ensure that in the interpretation and application of this Treaty the law is observed”. This means Court functions as constitutional court of EC. By fulfilling this function the Court have made the great influence on European integration process. EC law supremacy against national law principles where formed due Court’s decisions. The Court of Justice was the only institution, which was able to solve legal problems in the first steps of European integration. The Court is neither international court nor national court; this situation is because EC is neither international organisation nor confederate state. There is to be analysed structure of the Court, it’s functions and jurisdiction, it’s procedures and suppositional intercourse with Lithuanian courts. While analysing structure of The Court central point is based on Judges and Advocates General. There is discussed their rights and duties, appointment procedure, their powers. Advocates General functions are quite strange for Lithuanian lawyer’s attitude. The author of this study reaches the conclusion that institution of Advocate General grants the principle of wide investigation in case. Court’s functions and jurisdiction is to be analysed in two directions. First, there is counted the kinds of Court’s cases. They are direct actions, appellate cases, preliminary rulings, and arbitration cases. Second, there is defined what specialised court functions are curried out in The European Court of Justice. Court’s procedure varies depending on case’s peculiarities. Procedure of direct actions and preliminary rulings are studied separately, emphasising their differences. The rules of procedures of the Courts contain much more then stages of the process. They define legal aid, Court’s composition and structure, languages used by Court and a lot of another questions. Some problems, which are going to rise to Court because of EC expansion, are discussed too. Also there is overviewed possible European Court’s of Justice and Lithuanian courts intercourse, when preliminary conclusions are needed. The problem based on question, which of courts would have right, and which would have duty is one of the most important of this chapter. There is to be touched compatibility of jurisdiction of European Court of Justice, Lithuanian Republic Constitutional Court and Senate of the Highest Court of Lithuanian Republic. Norminiai aktai: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija:Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d.referendume 2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymas, priimtas, 1993 m. vasario 3 d. 3. Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymas, priimtas 1999 m. sausio 14 d. 4. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas, priimtas , 1992 m. vasario 6 d. 5. Lietuvos Respublikos Administracinių teismų įsteigimo įstatymas, priimtas 1999 m. sausio 14 d. 6. Lietuvos Aukščiausiojo teismo statutas, priimtas 1995 m. balandžio 18 d. 7. Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas, priimtas 1999 m. birželio 22 d. 8. Europos Ekonominės Bendrijos Steigiamoji Sutartis. Pasirašyta 1957 kovo 25 Romoje 9. Europos Atominės Energijos Bendrijos Steigiamoji Sutartis. Pasirašyta 1957 kovo 25 Romoje 10. Europos Anglies ir Plieno Bendrijos Steigiamoji Sutartis. Pasirašyta 1951 balandžio 18 Paryžiuje 11. Europos Ekonominės Bendrijos Teisingumo Teismo Statutas. Pasirašytas 1957 balandžio 17 dieną Briuselyje. 12. Europos Atominės Energijos Bendrijos Teisingumo Teismo Statutas. Pasirašytas 1957 balandžio 17 dieną Briuselyje. 13. Europos Anglies ir Plieno Bendrijos Teisingumo Teismo Statutas. Pasirašytas 1951 balandžio 18 dieną Paryžiuje. 14. Konvencija dėl kai kurių institucijų bendrų visoms Europos Bendrijoms. Pasirašyta 1957 kovo 25 dieną Romoje. 15. Procedūrų taisyklės, priimtos 1991 birželio 19 d., su pataisom iki 1997 gruodžio 23 d., duomenys iš Teismo svetainės Internete 16. Papildomos procedūrų taisyklės, priimtos 1974 spalio 4 d., su pataisom iki 1997 kovo 11 d. ,duomenys iš oficialios Teismo svetainės Internete, Http://curia.eu.int 17. Rekomendacija nacionaliniams teismams dėl preliminarių nutarimų, dokumentas iš oficialios Teisingumo Teismo svetainės Internete, Http://curia.eu.int Literatūra: 18. Graig P., de Búrca C., EC Law. Text, Cases & Marerials, Clarendon Press, Oxford 1996 19. Show J., Law Of The European Union, Hong Kong, Macmilan Press Ltd, 1996 20. Tatham A., Europos sąjungos teisė, V., Eugrimas 1999 21. Tillotson J., European Community Law: Text, Cases & Materials, Cavendish Publishing Limited, London 1996 22. Walter, Cairns Europos Sąjungos teisės įvadas, V., “Eugrimas” 1999 23. Weatherill S., Beaumont P., EC LAW. The Essential Guide To The Legal Workings Of The European Community, Penguin Books, London 1996 24. Weiler J.H.H., The Constitution of Europe, Do the new clothes have an emperor? And other essays on European integration, UK, Cambrige University Press, 1999 25. Сиджански Д., Федералистске будущее Европы, Москва, РГГУ, 1998 26. Топорнин Б.Н., Европейское парво, Москва, "Юристь"1999 27. Энтин М.Л., Суд еврорейких сообществ, правововвые формы обеспечения западноевропейской интеграции, Москва, "Международные отношения”, 1987

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!