Ar vertinamas pedagogo profesijos prestižas?

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS EDUKOLOGIJOS KATEDRA Gintarė Norvaišaitė Dieninių studijų edukologijos magistrantūros 1 - o kurso studentė AR VERTINAMAS PEDAGOGO PROFESIJOS PRESTIŽAS? Švietimo problemos analizė Dėstytoja: doc. dr. E. Katiliūtė Šiauliai, 2008 Problema Pastaraisiais metais mokytojų vaidmuo pasikeitė – mokytojai turi atlikti daug daugiau ir įvairesnių užduočių, turi daugiau pareigų ir privalo dirbti su mokiniais iš daugiakultūrės aplinkos. Tokia užduočių įvairovė tam tikra prasme trukdo visuomenei suprasti mokytojo darbą, tačiau siaura užduočių specializacija tradiciškai buvo būdinga aukštą statusą turinčioms profesijoms. Svarbiausios statuso identifikavimo problemos susijusios su darbo aplinka, ypač su išaugusia atsakomybe ir padidėjusiu mokytojų darbo krūviu. Dėl šių priežasčių šiuo metu mokytojai sparčiai praranda motyvaciją dirbti. Įtakos pedagogo motyvacijai turi daug veiksnių: bendra mokyklos atmosfera, fizinės darbo sąlygos, vadovų pozicija, leidžianti arba ne pedagogui dirbti savarankiškai ir oriai, mokinių elgesys, darbo krūvis, biurokratizacijos laipsnis, santykiai su tėvais, galimybės tobulinti kvalifikaciją ir, aišku, atlyginimas. Pedagogai dažnai jaučiasi užguiti, nelaimingi, suirzę, nusivylę, beteisiai, visų ir viskuo kaltinami. Pensinio amžiaus sulaukę mokytojai tampa panašūs į nuvarytus arklius, nes organizmai išbalansuoti, klinikiniai tyrimai kritiški. Daugėja kraujotakos ir onkologinių ligų atvejų tarp palyginti jaunų pedagoginį darbą dirbančių žmonių. Šiandien mokytojai ir dėstytojai meta savo profesiją, gabiausi studentai nesirenka pedagogikos, o iš pedagogiką baigusiųjų tik 20 proc. eina dirbti pedagoginio darbo. Aukštosiose mokyklose kadrų problemos panašios. Visuomenė pedagogo profesiją laiko neprestižine. Darbo tikslas: Išanalizuoti mokytojo profesijos prestižo vertinimą visuomenėje. Uždaviniai: 1. Nustatyti priežastis, neigiamai veikiančias mokytojo profesijos prestižą; 2. Atskleisti, kokie veiksniai formuoja mokytojo profesijos prestižą bei kokiomis priemonėmis jis galėtų būti keliamas; 3. Apžvelgti mokslinių tyrimų rezultatus mokytojo profesijos prestižo klausimu. Mokytojo profesijos statusas (arba „prestižas") yra sudėtinė sąvoka, nusakanti visuomenei reikšmingą profesiją tarp kitų valstybėje priimtų profesijų, ji apima mokytojo išsilavinimo bei kompetencijų „rinkinį", darbo sąlygas, uždavinius atitinkantį atlygį, profesinę autonomiją (autoritetą) ir galimybę daryti įtaką priimant sprendimus. Pedagogo profesijos prestižas visuomenėje šiuo metu yra nepelnytai smukęs. Daug žmonių pagarbiai, šiltai prisimena savo mokytojus, bet patys būti mokytojais nenori ir savo vaikams tokio pasirinkimo nelinki. Vertinant švietimo ir mokslo būklę Lietuvoje akivaizdu, jog švietimas valstybei – ne prioritetas. Jis yra tik deklaruojamas. Nacionaliniame biudžete lėšų, skiriamų švietimui, procentas nuosekliai mažėja (25 proc. 2004 m., 18,9 proc. 2008 m.). Mokyklose lieka vis mažiau mokytojų. 2007 m. rudenį prasidėję mokytojų streikai tik išryškino gilias, neleistinai įsisenėjusias Lietuvos mokyklos problemas: žemi atlyginimai, smukęs profesijos prestižas, sunkios ir neretai žeminančios darbo sąlygos mokytojus tiesiog ginte gena iš mokyklos. Lietuvoje jau dabar trūksta daugiau kaip 2000 mokytojų. Būti mokytoju darosi nepatrauklu. Mokytojo profesija tapo nepatraukli darbo rinkoje – studijas pedagoginiame universitete renkasi itin mažai gabių abiturientų, o iš baigusių pedagogines specialybes vos dešimtadalis nueina dirbti į mokyklas. Kenksmingos darbo sąlygos. Kai kuriose mokyklų pašlijusi drausmė kuria nebaudžiamumo aplinką, kuri kelia grėsmę pačių moksleivių saugumui, sudaro sąlygas plisti narkotikams, griauna ugdymo procesą ir nepaprastai sunkina mokytojų darbą. Tyrimai perša vieną neabejotiną išvadą: kitomis kryptimis pažangos pasiekti nepavyks, jeigu pirmiau nebus atlikti kardinalūs, ryžtingi žingsniai atkuriant mokytojo profesijos prestižą ir mokytojo autoritetą. Mokykla gali egzistuoti be langų, be kompiuterių ir netgi be vadovėlių, bet be mokytojo mokykla egzistuoti negali. Todėl visų permainų pradžia turi būti mokytojas, jo darbo sąlygos, jo motyvacija, jo autoritetas ir profesijos prestižas. Būtina atkurti mokytojo autoritetą, grąžinti socialinį ir ekonominį prestižą mokytojo profesijai. Žemas mokytojo profesijos statusas laikomas vienu svarbiausių vis didėjančio mokytojų trūkumo priežasčių. Tai trukdo pritraukti jaunus specialistus į mokyklas, o tie, kurie ten lieka dirbti, pavargsta nuo visuomenės abejingumo, neigiamo požiūrio ir svarsto galimybę pakeisti darbą. Lietuvoje mokytojo prestižui atstatyti siūloma: ilgalaikė atlyginimų kėlimo programa; tobulėjimo atostogos mokytojams; galimybė anksčiau išeiti į pensiją; mokytojų stygiui kompensuoti – pakaitiniai mokytojai. Be abejo, nė viena šių priemonių nebūtų įvedinėjama staiga: t.y. mokytojų teisė išeiti kūrybinių atostogų priklausytų nuo to, ar mokyklos vadovas rado jiems pakaitą. Kokiais žingsniais ketinama mokytojo autoritetą atkurti? 1. Atlyginimų kėlimas (darbo iššūkius, atitinkantis, orias gyvenimo sąlygas užtikrinantis atlyginimas yra pirmas būtinas žingsnis siekiant atkurti profesijos prestižą. Jeigu mokytojo profesija netaps darbo rinkoje patraukli ir konkurencinga, negalima tikėtis, jog pavyks į šį nelengvą kelią pritraukti pakankamai gabių jaunų žmonių – tiek, kad išaugtų derama pamaina dabar dirbantiems pedagogams. Kaip teigiama ilgalaikėje pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo programoje dėl mažo atlygio pedagogo specialybė prarado savo patrauklumą. Ją renkasi vis mažiau pedagogo išsilavinimą įgijusių jaunuolių. Pastaraisiais metais aukštosios mokyklos kasmet parengdavo vis daugiau pedagogų: 2005 metais studijas baigė 4738, o 2006 metais – 5768 studentai. Absolventų daugėjo, tačiau jau trečius metus paeiliui jaučiama didelė mokytojų stoka: parengtieji pedagogai renkasi kitas, patrauklesnes darbo vietas. Siekiant keisti susidariusią situaciją Vyriausybė patvirtino Ilgalaikę pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo programą. Joje numatyta, kad programos įgyvendinimo laikotarpiu (nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) pedagoginių darbuotojų atlyginimai padidės vidutiniškai 92 procentais. Šios Programos tikslas – didinti pedagogo specialybės patrauklumą, gerinti ugdymo kokybę ir pedagoginių darbuotojų socialinę padėtį, užtikrinant ilgalaikį pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didėjimą. Padidinus darbo užmokestį, pagerės pedagoginių darbuotojų socialinė padėtis. Tai padės spręsti mokytojų trūkumo problemas ir gerinti ugdymo kokybę. Pedagogo specialybė taps patrauklesnė. Bus sudarytos sąlygos mokyklose išlaikyti kvalifikuotus pedagogus ir pritraukti daugiau jaunųjų specialistų Nuo 2008 m. sausio 1 d. pedagoginių darbuotojų darbo užmokestis bus padidintas 15 procentų: 11,3 procento – dėl bazinės mėnesinės algos padidinimo ir dar 3,7 procento – dėl pedagoginių darbuotojų tarnybinių atlyginimų koeficientų padidinimo. Vis dėlto pavieniai sprendimai netenkina pedagoginių darbuotojų lūkesčių ir negali išspręsti įsisenėjusių problemų. Mokytojo specialybės prestižo atkūrimas yra ilgas procesas, jam reikės padėti daug pastangų. Taigi būtinos ilgalaikės pedagoginių darbuotojų materialinės būklės gerinimo garantijos. Mažas darbo užmokestis mokytojų stokos problemą daro dar opesnę. Antai 2007 m. rugsėjo 1 d. mokyklose trūko 574 mokytojų. Iki 2004 metų turėta rūpesčių dėl mokytojų pertekliaus, jų įdarbinimo, nes mažėjant mokinių skaičiui mokytojų poreikis mažėjo. Padėtis pasikeitė Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą – daug mokytojų emigravo. Keičiantis ekonomikos sąlygoms, sparčiai didėjo kitų sektorių darbuotojų atlyginimai. Nuo 2005 metų mokytojų ėmė trūkti, ypač kaimo ar atokesnėse, nuo rajonų centrų nutolusiose mokyklose. Nors dedama pastangų didinti pedagoginių darbuotojų atlyginimus, mokytojų darbo užmokestis išlieka nepagrįstai mažas ir nesiekia šalies vidutinio darbo užmokesčio. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, mokytojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2007 metų III ketvirtį buvo 1859 litai, t. y. 90,8 lito (arba 4,7 procento) mažesnis už šalies vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, kuris siekė 1949,8 lito. Aptarinėjant mokytojų atlyginimo klausimą, reikia jį svarstyti kartu su socialinės paramos sistemos kūrimo klausimais – sveikatos draudimu, finansine parama studijoms ir kvalifikacijos tobulinimui, kompensacijomis už transporto ir kitas išlaidas, parama apsirūpinti būstu, mokesčių lengvatomis ir kt. Socialinės paramos politika turi būti skubiai įgyvendinta kartu su atlyginimų padidinimu. 2. Mokytojo autoritetui atkurti būtinas pačios profesijos patrauklumas – toks, kad gabiausi ir kūrybingiausi abiturientai šią specialybę mielai rinktųsi studijuoti, o pabaigę studijas noriai eitų dirbti į mokyklą. Lietuvoje yra daug talentingo, kūrybingo jaunimo, kuris savo entuziazmu ir naujomis idėjomis galėtų įkvėpti Lietuvos mokyklą atsinaujinti. Tačiau dėl menko mokytojo profesijos prestižo, ekonominių ir kitų priežasčių jie dažniausiai pasirenka kitą, ne pedagogo, kelią. Taip susidaro užburtas ratas – mokyklos neatsinaujina, nes kenčia dėl naujų mokytojų stygiaus ir naujo požiūrio stokos. Siekiant pradėti keisti šią situaciją rugsėjo mėnesį Lietuvoje startavo unikali ilgalaikė programa „Renkuosi mokyti!“. Programa „Renkuosi mokyti!“ tikimasi pritraukti perspektyvius ir iššūkių nebijančius aukštųjų mokyklų absolventus, kurie norėtų išbandyti mokytojo profesiją ir dvejiems metams po studijų tapti mokytojais šalies mokyklose. Šia programa planuojama padėti Lietuvos mokykloms atsinaujinti, kelti mokytojo profesijos prestižą ir mažinti mokytojų stygių šalyje. 3. Turi būti užtikrinamas mokytojų rengimas prestižinėse, kokybiškiausiose aukštosiose mokyklose, o studijoms gaunamos tikslinės valstybės stipendijos ir finansinė parama, leidžianti mokytis ir padoriai gyventi. Svarbios ir socialinės lengvatos – pavyzdžiui, galimybė šešerius metus atidirbus septintuosius paskirti apmokamoms tobulėjimo atostogoms ir ankstesnis išėjimas į pensiją. Būtina, kad savivaldybės teiktų mokytojams socialinę paramą kartu su ta, kurią teikia valstybė. Valstybė turi padėti mažoms savivaldybėms, kurios negali užtikrinti jokios paramos savo mokytojams. Planuojant kvalifikacijos tobulinimo programas daugiau dėmesio turi būti skiriama žinioms ir įgūdžiams, kuriuos mokytojai laiko svarbiais jų profesijos statusui visuomenėje (bendradarbiavimas su tėvais, konfliktų sprendimas, darbas su įvairiomis socialinėmis ir daugiakulturėmis grupėmis ir kt.). 4. Mokytojo autoritetas negrįš, kol mokytojas švietimo sistemoje bus sistemiškai beteisis: kol jo teisės nebus ginamos lygiai tiek, kiek ir mokinių, kol jam nebus užtikrintos orios ir saugios darbo sąlygos. Svarbu geriau panagrinėti konfliktų priežastis, būtent – apibrėžti mokinių ir mokytojų teises ir pareigas, įvertinti tėvų mokykloms ir mokytojams keliamų reikalavimų adekvatumą ir nustatyti mokytojų pareigų ribas, nes konfliktai yra vienas iš veiksnių, mažinančių mokytojo profesijos statusą. Ne mažiau svarbu yra ir mokytojo galimybė realiai dalyvauti mokyklos savivaldoje, sprendžiant esminius strateginius, o ne tik kasdienės buities klausimus. Taip pat turi būti iš esmės sumažintas ir biurokratinis krūvis – ataskaitomis įbaudžiavintas mokytojas tikrai negali tapti autoritetu. 5. Sisteminis mokytojo autoriteto pašalinimas iš ugdymo turinio. Pastarąjį dešimtmetį švietimo strateginiame mąstyme dominavo ideologijos, siekusios iš mokyklos sistemiškai pašalinti bet kokias „autoritarizmo", kitaip tariant, autoriteto, apraiškas. Teisinantis tauriais tikslais – stiprinti mokinio savarankiškumą, kūrybiškumą, kritinį mąstymą – buvo išardyta kompleksiška, per amžius susiformavusi ir patikrinta mokytojo-mokinio santykio pusiausvyra. Modelis, kai mokytojo vaidmuo nebėra perteikti žinias, o tik sudaryti sąlygas ir pagelbėti mokiniui pačiam dirbti su vadovėliu, prisideda prie sisteminės mokytojo autoriteto erozijos. Anksčiau mokytojas buvo gerbiamas kaip garantuotos kompetencijos žinių šaltinis. Dabar mokytojas tampa tarsi periferinė figūra, patraukta iš ugdymo proceso centro. 6. Būtina ne tik informuoti visuomenę – pateikiama informacija turi buti suprantama, aiški ir laisvai prieinama visoms tikslinėms auditorijoms. Informacijos skleidimas turi ne tik įgauti kampanijų forma, bet ir būti nukreipiamas, koordinuojamas ir planuojamas ilgesniam laikotarpiui. Viena iš priemonių siekti ilgalaikio poveikio būtų sukurti tam tikrus pranešimus, kuriais būtų siekiama pagerinti mokytojo profesijos statusą. Šiuos pranešimus politikos formuotojai galėtų nuolat naudoti bendraudami su žiniasklaida. Politikos formuotojams susitikus su mokytojais, patartina surengti neformalią diskusiją, dalyvaujant regioninėms visuomenės informavimo priemonėms. Diskusijoje būtų paaiškinti politiniai sprendimai ir pateiktos įžvalgos dėl mokytojo darbo. Reguliarūs neformalūs susitikimai su nacionaline žiniasklaida suteiktų galimybę paaiškinti švietimo politiką ne tokiame jautriame kontekste ir sumažintų neigiamus žurnalistų stereotipus. Kalbant apie švietimo politikos sprendimus būtina pasitelkti ne tik informacinį, bet ir aiškinamąjį formatą. 7. Ateityje planuojant politiką ir priemones būtina pažvelgti plačiau ir taikyti centralizuotus mokytojo profesijos statuso gerinimo metodus, kurie būtų nukreipti į jau dirbančių ir potencialių mokytojų motyvaciją. Sprendimo priėmimo procesas turi būti pagrįstas tyrimais ir reguliariu politikos vertinimu. Ateityje rekomenduojama ištirti ir biurokratinių reikalavimų poveikį mokytojų darbui ir profesijos patrauklumą įvairioms tikslinėms grupėms, nuodugniau išnagrinėti konfliktų priežastis – apibrėžti mokinių ir mokytojų teises bei pareigas, įvertinti tėvų reikalavimų mokyklai ir mokytojams adekvatumą bei nustatyti mokytojų atsakomybės ribas. Atskleisti ne tik visuomenės požiūrį į mokytojus, bet ir pačių mokytojų požiūrį į savo profesiją. Siekiant geriau suprasti mokytojo profesijos statusą nagrinėtini neformalūs mokytojo statuso aspektai: mokytojo asmeninės savybės, gebėjimai, kvalifikacija, pasiekimai, darbo kokybė. Tyrimų rezultatai, vertinat mokytojo profesijos prestižą Tarptautiniuose tyrimuose pabrėžiama, kaip svarbu, kad tie, kurie atsakingi už švietimo teikimą, gerintų mokytojo profesijos statusą. Solidus Rusijos gyventojų nuomonės tyrimo centras tyrė žmonių požiūrį į mokytojus. Rezultatai prieštaringi, bet nesunkiai nuspėjami: viena vertus, mokytojai yra mylimi, antra vertus, mokytojo likimo savo vaikams beveik niekas nelinki. Mielai apie savo mokytojus atsiliepia 78 proc. rusų; tik 6 proc. apklaustųjų prisiminimai nemalonūs, o 15 proc. visai neprisimena savo mokytojų. Du trečdaliai (66 proc.) rusų ir baigę mokyklą bendrauja su savo mokytojais. Nepaisant to, idilija yra santykinė. Beveik visi (64 proc.), kurie deklaruoja gerus savo santykius su mokytojais, nelinki mokytojo profesijos savo vaikams. Ypač nepalankiai (74 proc.) į pedagogo profesijos rinkimąsi žiūri didžiųjų Rusijos miestų gyventojai. Vienintelis veiksnys, jungiantis miesto ir kaimo gyventojų požiūrius į mokytojo profesiją, – išsilavinimas: kuo žmogus yra labiau išsilavinęs, tuo nepalankiau vertina mokytojo profesiją. Mokytojo profesija nepriimtina 47 proc. įgijusiųjų pradinį ir nebaigtą vidurinį išsilavinimą ir 68 proc. – aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį. Toks „dvigubas" mokytojo profesijos vertinimas yra dėl to, kad dauguma žmonių mano, jog šiais laikais mokytojo profesija nebėra prestižinė ir kad už pedagoginį darbą menkai atlyginama. Tik 23 proc. rusų tebemano, kad mokytojo profesija yra prestižinė. Taip mano vyresnės kartos (per 60 metų) respondentai. Beveik kas antras (48 proc.) Rusijos gyventojas tvirtai įsitikinęs, kad iš mokytojo darbo nepragyvensi. Tik kas dešimtas (11 proc.) rusas mano, kad pedagogų uždarbis visai neblogas. Rusijos pedagogai, komentuojantys tokį. visuomenės požiūrį į juos, prie dviejų apklausos įvardytų problemų (menkas mokytojo profesijos prestižas ir nepakankamas atlygis už darbą) prideda dar vieną – nutrūkęs mokytojo ir mokinio ryšys. Anot mokytojų, dėl to kalti ir jie patys, ir šeimos. Rusijoje vis garsiau kalbama apie žalą, kurią patiria visuomenė ir valstybė, kai mokytojo profesiją renkasi patys silpniausi abiturientai. Latvijoje buvo atliktas tyrimas mokytojo profesijos pres­tižo kėlimo klausimu. Tyrime „Mokytojo profesijos statusas ir būdai jį pagerinti įvairių tikslinių grupių sąmonėje” buvo nagrinėjama įvairių tikslinių grupių nuomonė apie mokytojo profesiją Latvijoje, požiūris į įvairių veiksnių poveikį statuso formavimosi raidai ir galimybes jį pagerinti. Respondentų nuomonė dėl mokytojo profesijos prestižo Latvijoje nebuvo vieninga. Tai galima paaiškinti tuo, kad profesijos prestižo sąvoka yra sudėtinga – jos suvokimas priklauso nuo to, kaip respondentų grupė susijusi su mokytojo profesija, todėl vertindamos jos statusą įvairios grupės taiko skirtingus prestižo vertinimo kriterijus. Dalis respondentų mano, kad mokytojo profesijos prestižas yra aukštas, nes mokytojas turi didelę įtaką jaunimui, o tai reiškia – ir visuomenei. Visų grupių respondentai mano, jog faktas, kad daugybė pedagoginių mokyklų absolventų neina dirbti mokytojais arba palieka šias pareigas trumpai ten padirbėję, nėra susijęs su žemu profesijos prestižu. Jie šį faktą labiau aiškina esama padėtimi švietimo sistemoje ir valstybės politika mokytojų atžvilgiu. Šie duomenys atitinka ir kitų tyrimų rezultatus, kurie parodė, kad statusas nėra svarbiausia priežastis, kodėl mokytojai renkasi šią profesiją. Vis dėlto didesnė respondentų dalis mokytojo profesijos prestižą įvardija kaip žemą. Jų manymu, visuomenėje įsigalėjo stereotipas, kad tie, kurie pasirenka mokytojo profesiją, tiesiog neturi vilties susirasti geresnio darbo. Didesnis darbo krūvis ir daugiau atsakomybės labiau siejami su mokymu nei kitose profesijose, o didžiausia kritika taip pat tenka mokytojams. Tėvai mokytojus laiko aptarnaujančiuoju personalu, kurį galima mokyti ir plūsti. Požiūris į mokyklą, respondentų nuomone, yra išugdomas šeimoje. Dauguma apklaustų mokytojų teigė jaučiantys, kad jų darbas socialiai svarbus ir gerbiamas. Didžioji dalis mokytojų minėjo jaučiantys pareigą išsaugoti savo profesijos statusą, ypač mokinių ir jų tėvų akyse, tačiau jie jaučiasi menkai vertinami vyriausybės ir visos visuomenės. Visi respondentai pabrėžia, kad valstybė ir Vyriausybė turi vaidinti svarbiausią, lemiamą vaidmenį gerinant švietimo ir mokytojo profesijos statusą visuomenėje. Vyriausybės požiūris į švietimą ir su juo susijusius klausimus virsta visuomenės požiūriu į mokytojus. Vyriausybės parama švietimui laikoma nepakankama. Visi respondentai pažymėjo, kad per pastaruosius 10 metų mokytojo profesijos prestižas Latvijoje smuko. Respondentai tai sieja su bendrais švietimo sistemos pokyčiais, kurie paveikė mokyklų, mokytojų ir visuomenės vaidmenį ugdymo procese, su nepakankamu visuomenės informuotumu apie šiuos pokyčius, su labai lėta švietimo sistemos raida, palyginti su kitomis sferomis, su neadekvačia valstybės švietimo politika. Respondentai tiki, kad mokytojo profesijos statusą visuomenėje atspindi piliečių motyvacija įgyti pedagogo profesiją ir pagal ją dirbti. Statusas kuriamas įvairiomis priemonėmis, kurios reklamuoja profesiją ir didina motyvaciją. Iki šiol motyvacija nebuvo politikos kūrėjų dėmesio centre, o priežastys, kodėl mokytojai palieka savo profesiją, nebuvo iš esmės išnagrinėtos. Vadinasi, daugybė švietimo politikos priemonių nepasiekė savo tikslų. Apklausos ir straipsnių Latvijos periodinėje spaudoje analizė parodė, kad labai dažnai mokytojai negali suderinti mokymo ir ugdymo tikslų. Kaip klasės auklėtojas, mokytojas turi atlikti psichologo, socialinio darbuotojo, popamokinių veiklų organizatoriaus pareigas, įvairiais klausimais konsultuoti tėvus. Mokytojai, ypač jauni, dažnai stokoja pasirengimo ir profesionalumo, reikalingo tokioms užduotims atlikti. Dėl to nukenčia mokytojų statusas visuomenės akyse. Todėl dažnai siūloma kurti specialią instituciją, kuri rengtų šios srities profesionalus. Tiek jauni, tiek patyrę Latvijos mokytojai tiki gerai išmanantys savo dalyką, tačiau jaučiasi nepakankamai išmanantys, kaip komunikuoti su įvairiomis mokinių grupėmis, kaip bendradarbiauti su tėvais ir spręsti konfliktus. Mokytojams vis dar sunku susitaikyti, kad šiuolaikiniai mokiniai geriau išmano informacijos ir komunikacijos technologijas. Tačiau turi buti atsižvelgta į tai, kad net jei mokiniai ir geriau susipažinę su technologijomis, tik mokytojai žino, kaip šios technologijos gali padaryti mokymąsi įdomesnį ir įvairesnį. Visi respondentai pripažįsta, jog vyriausybė nemažai nuveikė, kad pakeltų mokytojų atlyginimus ir užtikrintų mokytojų kvalifikacijos tobulinimą. Tačiau to negana, ir tai nepaveikė mokytojo profesijos prestižo. Būtina sukurti profesinės ir socialinės paramos mokytojams sistemą, kuri ypač reikalinga jauniems mokytojams, neseniai pradėjusiems dirbti mokykloje. Visi respondentai pabrėžia, kad sukūrus konkrečią mokytojų politiką, mokytojo profesijos statusą galima pagerinti. Ši politika turėtų apimti apimtu šiuos aspektus: mokytojų švietimą ir kvalifikacijos tobulinimą, profesinę veiklą, mokytojų ir kitų švietimo proceso dalyvių pareigas, naujų mokytojų pritraukimą, paramos sistemas ir kt. Į personalo ugdymą būtina pažvelgti plačiau ir taikyti centralizuotus metodus. Reikia imtis įvairių veiksmų, kurie būtų nukreipti į tam tikras konkrečias mokytojų grupes. Švietimo politikos vykdymas turi įtakos mokytojų savigarbai, savimonei, misijos supratimui, o tai svarbūs statuso rodikliai. Kurdama švietimo politiką Vyriausybė turi atsižvelgti į mokytojų nuomonę. Tai taip pat visai visuomenei parodytu, kokie svarbūs švietimo procese yra mokytojai. Visi respondentai, ypač ekspertai ir politikos formuotojai, mano, kad būtina rengti išsamią švietimo sistemos plėtros strategiją ir politiką, į šį procesą įtraukiant mokytojus, ypač aukščiausios kvalifikacijos mokytojus. Per pastaruosius trejus metus vyraujanti Latvijos žiniasklaidos švietimo tema buvo mokytojų atlyginimai. Dalis visuomenės mano, kad mokytojo profesija yra gerai apmokama. Dėl mokytojų darbo krūvio, laiko ir atostogų yra skirtingų nuomonių. Laikoma norma, kad mokytojai dirba po kelis etatus. Mokytojavimas taip pat laikomas prastai atlyginamu darbu, kuriuo daugiausia užsiima moterys, nes vyrui dirbti mokytoju nėra prestižiška. Tėvai mokytojus laiko aptarnaujančiuoju personalu, kurį gali mokyti ar koneveikti. Požiūris į mokyklą susiformuoja šeimoje. Jei tėvai savo vaikų akivaizdoje aptarinėja mokytojus ir nepagarbiai apie juos kalba, vėliau tai paveikia vaikų nuomonę ir gali tapti konflikto klasėje priežastimi. Apklausoje dalyvavę Latvijos mokytojai atlyginimo nelaiko svarbiausiu veiksniu, lemiančiu šios profesijos prestižą. Tačiau esą žiniasklaida atlyginimų klausimą nuolat „dirbtinai" iškelia kaip pagrindinį profesijos prestižo (statuso) veiksnį, ir tai verčia mokytojus jaustis neprestižinės profesijos atstovais, nevertais deramo atlyginimo. Latvijos respondentų nuomone, žiniasklaida yra linkusi su švietimu susijusią informaciją pateikti „įtampą didinančiais formatais", neproporcingai teikdama pirmenybę neigiamai informacijai. Atsižvelgiant į tai, kokį didelį poveikį žiniasklaida turi formuojant viešąją nuomonę, tai sukuria neigiamą mokytojo statuso pagrindą. Tačiau žiniasklaidos tekstų analizė parodė, kad laikraščiai daugiausia dėmesio skiria mokytojų atlyginimo kėlimo klausimui, o tai anaiptol netraktuotina kaip neigiama informacija. Kai kurie respondentai mano, kad kilus konfliktams žiniasklaida dažniausiai stoja tėvų ir mokinių pusėn ir kursto mokytojų pojūtį, jog jie stokoja teisių, ir tai esą menkina profesijos prestižą. Publikacijų spaudoje analizė šią nuomonę patvirtina – dažniausiai žiniasklaida apie konfliktus sužino iš tėvų. Taigi respondentai žiniasklaidos vaidmenį mokytojų profesijos prestižo „byloje" dėl tariamai neigiamos jos nuostatos vertina santūriai. O štai tekstų analizė parodė, kad žiniasklaidos priemonių požiūris į mokytojus yra santykinai teigiamas ir iš esmės nušviečia platesnį teigiamų temų spektrą. Išvados: 1. Dokumentų bei straipsnių analizė atskleidė priežastis, neigiamai veikiančias mokytojo profesijos prestižą: žemi pedagogų atlyginimai, nevienodos mokinių ir mokytojų teisės ir skirtinga jų interpretacija, prastos ir neretai žeminančios darbo sąlygos, neigiamai veikianti mokyklos atmosfera; išaugusi atsakomybė ir padidėjęs mokytojų darbo krūvis, amoralus mokinių elgesys bei pašlijusi drausmė mokykloje, itin didelis biurokratizacijos laipsnis, konfliktiški santykiai su tėvais, kontroliuojanti vadovų pozicija, menkos galimybės tobulinti kvalifikaciją. 2. Mokytojo profesijos prestižą formuoja šalyje susidariusi situacija: valstybės skiriamos lėšos švietimui kasmet mažėja; dėl mažo atlygio pedagogo specialybė tapo nepatraukli darbo rinkoje, ją renkasi vis mažiau pedagogo išsilavinimą įgijusių jaunuolių, todėl didėja mokytojų trūkumas; Mokytojų prestižas galėtų būti keliamas: užtikrinant mokytojų rengimą prestižinėse, kokybiškiausiose aukštosiose mokyklose, o studijoms suteikiant tikslines valstybės stipendijas ir finansinę paramą; numatant, kad savivaldybės teiktų mokytojams socialinę paramą kartu su ta, kurią teikia valstybė; planuojant kvalifikacijos tobulinimo programas daugiau dėmesio skiriant žinioms ir įgūdžiams, kuriuos mokytojai laiko svarbiais jų profesijos statusui visuomenėje; užtikrinant mokytojų teises bei sudarant saugias darbo sąlygas; įgyvendinant mokytojo galimybę realiai dalyvauti mokyklos savivaldoje, sprendžiant esminius strateginius, o ne tik kasdienės buities klausimus; sumažinant biurokratinį krūvį. Lietuvoje mokytojo prestižui atstatyti siūloma: ilgalaikė atlyginimų kėlimo programa; tobulėjimo atostogos mokytojams; galimybė anksčiau išeiti į pensiją; mokytojų stygiui kompensuoti – pakaitiniai mokytojai. 3. Tyrimai rodo, kad tik labai nedaugelis mokytojų šią profesiją pasirenka vien dėl aukšto statuso. Daugelis mokytojų šį karjeros kelią renkasi norėdami dirbti su vaikais, rengti mokinius gyvenimui ar aukoti savo žinias ir įgūdžius visuomenei. Kai kurie mokytojai mano, kad svarbiausia – pašaukimas. Kaip rodo kai kuriu tyrimų išvados, šis pašaukimo jausmas padeda mokytojams darbe netgi tada, kai jie negauna adekvataus atlygio, o jų profesijos statusas nėra labai geras. Tačiau tai nereiškia, kad mokytojai nenorėtų, jog visuomenė geriau vertintų jų profesiją. Klausimai diskusijai: 1. Kokių konkrečių priemonių imtumėtės pedagoginio darbo prestižui padidinti bei kvalifikuotiems pedagogams paskatinti ateiti ir likti dirbti švietimo įstaigose? 2. Ką seimas galėtų padaryti, kad pedagogo profesijai netinkantys žmonės paliktų šią profesiją? Literatūra 1. Adomėnas M. (2008). Mokytojo autoriteto atkūrimo klausimu. Dialogas, 2008 m. spalio 10 d., p. 16. 2. Adomėnas M. Gelbėjimosi planas Lietuvos mokyklai [interaktyvus]. [Žiūrėta 2008-12-12]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!