Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo? (Kunčinas, Tumas-Vaižgantas, Homeras)

Pirmiausia, meilė gali būti vieninteliu dalyku, suteikiančiu niūriai kasdienybei kilnumo.Gyvename žiauriame ir ne visuomet teisingame pasaulyje , kuriame, rodos, kartais ne visiems užtenka vietos. Istorinių aplinkybių sūkuryje atsidūrusi Lietuva XXa.išgyveno rusinimo laikotarpį - sovietmetį, kuomet daugybė menininkų ir kitaip mąstančiųjų buvo nepageidaujami ir tarsi atskiriami nuo visuomenės.Maištaudami prieš šią tvarką kai kurie verčiau rinkosi benamystę nei prisitaikymą.Bohemiškame Vilniaus Užupyje tokie žmonės gyveno, kūrė, o kartais – atrasdavo meilę.Apie šią ilgai nutylėtą benamių menininkų temą rašė XIXa.II pusės prozininkas Jurgis Kunčinas savo netradiciniame meilės romane „Tūla“.Kūrinys autobiografinis- autorius jį parašė apie iš tikrųjų mylėtą ir prarastą moterį, girtuokliavimus, benamystes. Purvinų Vilniaus senamiesčio tarpuvarčių vaizdai taip pat aprašyti remiantis sava patirtimi.Pagrindinis veikėjas – meniškos sielos jaunuolis, kuris vieną naktį sutinka ir įsimyli merginą, retu vardu Tūla.Jų meilė aistringa, gaivališka, tačiau trumpa.Likimui juos išskyrus jaunuolis niekad jos nepamiršta, net būdamas profilaktoriume naktimis rašo jai laiškus, kuria eiles.Tai tampa vieninteliu kilniu dalyku jo gyvenime, jis gyvena viltimi sutikti Tūlą ir atsiminimais apie jų meilę.Kunčinas parašo šį romaną sužinojęs apie Tūlos mirtį, kurią pamini ir knygoje, tačiau realiame gyvenime ji nuskęsta, o kūrinyje- sudega per išgertuves pirtyje.Taigi meilė gali būti jėga, leidžianti pakilti menininkui aukščiau purvo ir kasdienybės.
Be to, vien atsiminimai apie gražią praeitį ir meilę suteikia jėgų ir toliau kasdien stengtis dėl mylimojo.Kartu išgyventos laimingos akimirkos ir daug džiaugsmo dovanojęs gyvenimas kartu kartais tampa atspirtimi toliau judėti į priekį ir gerbti savo sutuoktinį.Meilė išmoko žmogų saugoti ir visuomet kovoti už tai , ką myli.Tokių pavyzdžių yra ir lietuvių literatūroje – rašytojo, prozininko ir už lietuvių kalbą kovojusio kunigo J.Tumo – Vaižganto apysakoje „ Dėdės ir dėdienės“. Deimančiukų ieškotojas ir tautinio lietuvių charakterio kūrėjas Vaižgantas savo kūrinyje aprašė žemiausio socialinio sluoksnio – „dėdžių“- likimus baudžiaviniame ir pobaudžiaviniame kaime.Už vyresnio ir aukštesnę padėtį užimančio tijūno Rapolo Geišės ištekėjusi Severja mėgaujasi meile, patogiu gyvenimu dvare, susilaukia vaiko.Tačiau...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!