Ar kančia turi prasmę? (S. Nėris, B. Sruoga)

Žmogus buvo dvilypė asmenybė, sudaryta iš dviejų sielų, tačiau dievai pavydėjo žmogaus laimės ir pasmerkė jį amžinai ieškoti savo antrosios pusės, taip teigė Platonas savo meilės teorijoje. Remiantis šia teorija, žmogus yra pasmerktas kentėti, ieškoti, nurimti gali tik atradęs savo prarastąją sielos dalį. Toks Žmogus yra ir vokiečių rašytojo J.V.Gėtės kūrinio „Faustas“ pagrindinis veikėjas – klaidžiojantis, tačiau ieškantis savo kelio, laukiantis akimirkos žavingos. Jam lemta kentėti nerandant ramybės, o radus ją toliau ieškoti laimės. Visgi, nors kančia dažnai suprantama kaip žlugdanti jėga, neleidžianti žmogui būti laimingam, ji skatina žmogaus meninį talentą ir padeda išlikti sunkiausiomis akimirkomis.
Nebūtų galima paneigti, jog kančia gali būti įkvėpimo šaltinis. Menas, kaip ir jo atsiradimui būtinas įkvėpimas, skirtingais laikotarpiais kinta: šiandien vis mažiau žmonių kuria patriotinių jausmų įkvėptus kūrinius, kuriuos kadaise rašė Renesanso atstovas Jonas Radvanas ar romantikas Maironis. Keičiantis žmonių gyvenimo būdui, išlieka tik tai, kas amžina – kančia. Tai neišvengiamas kiekvienos epochos žmogaus jausmas, skatinantis kurti, savo kentėjimą paverčiant menu. Vien senovės graikų mite apie Dedalą ir Ikarą galima įžvelgti kančios įkvėptą kūrinį – Dedalo sukurtus vaškinius sparnus sau ir savo sūnui siekiant laisvės. Tai rodo, jog kenčiantis žmogus kūrybingas, siekiantis laimės – ją pasiekia arba išsilaisvindamas iš kentėjimų, arba kurdamas. Lietuvių poeto Vytauto Mačernio minėtąsias „aukštąsias akimirkas“ modernisto V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris patiria kurdamas. Šis psichologinis-intelektualinis romanas vaizduoja jauną klieriką, hamletišką asmenybę, pasirinkusią specialybę ne pagal pašaukimą. Kurti trokštantis Liudas Vasaris negali savęs visiškai realizuoti ir atsiduoti savo vyriškajai prigimčiai priklausydamas dvasininkų luomui – tai lemia veikėjo vidinius disonansus, jo kančią. Pasitraukimas iš kunigų luomo Liudui Vasariui kelia baimę – veikėjas nėra įsitikinęs savo talentu, bijo prarasti jį atsisakęs kančios. Taigi Liudas Vasaris, remiantis F. Nyčės filosofija, patiria dviejų pradų: apoloniškojo ir dionisiškojo, kovą. Pats V. Mykolaitis-Putinas yra teigęs, jog „be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos“, taip...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!