Ar iš tiesų gamta mūsų mokytoja?

Ar iš tiesų gamta mūsų mokytoja? Gamta kiekvienam žmogui, nuo pirmųjų dienų, teikia didelę reikšmę. Visi esame kilę iš jos. Gamta yra mūsų didžioji motina, mokytoja, kuri globoja ir maitina. Nors moksliškai gamtą sudaro gyvasis ir negyvasis pasauliai, paprastam žmogui ji visada alsuoja gyvybingumu. Kartais nepastebime kiek daug dalykų ji mums suteikia, nesuprantame, kad metų kaita - mūsų veidrodis, atspindintis, koks žmogus gali būti įvairiose situacijose. Tad ko žmogų moko gamta? Labas meilė laimė ir ką veiki saulė Visų pirma, gamta žmogų moko šeimyniškumo ir bendruomeniškumo vertybių. Dažnas žmogus, gyvenantis šeimoje, rūpindamasis ja, greitai išsenka. Jį apima egzistencijos krizė, aplanko negatyvios mintys, vien dėl nesugebėjimo susidėlioti darbų, atskirti šeimos nuo darbo. Tokia tema gvildenama lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje “Metai”. Jis aprašo įvairių šeimų gyvenimus bei gamtos vaizdinius, kuriais moko žmones vertybių ir kritinio mąstymo. K. Donelaitis, rašydamas šį kūrinį, stebėjo kaip griūva daugelis šeimų ir kaip greitai pamirštamos lietuvninkų vertybės. Būtent todėl, kūrinyje būrai raginami žvelgti ir mokytis iš gamtos. Poemoje, Gandrų šeimos epizode, mokoma semtis visko iš jų. Gandrai vaizduojami kaip žmonės: dirba darbus, komunikuoja, linksminasi. Tačiau, iš kitos pusės, jie visai ne tokie kaip žmonės, nes gandrai nesibara radę subjaurotus namus, neliūdi, o iškart imasi darbų: “Kraiką jie visur didei sudriskusį rado, todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.” Taip pat, vietoj nusiminimo dėl namų, jie džiaugiasi smulkiais, bet svarbiais dalykais, kaip galimybė pavalgyti, vasaros artėjimas bei draugų sutikimas. Šiuo epizodu, įrodoma, kad svarbiausia - nepamiršti kas esi ir kas yra tavo šeima. Su brangiausiais žmonėmis visada galima išspręsti bet kokią problemą ir nepulti į liūdesio liūną. Be to, gamtoje individas randa praeities sąsajų su dabartimi. Dažnai vienas ar kitas objektas sukelia žmogui prisiminimų ir priverčia lyginti praeitį su dabartimi, vertinti ją bei samprotauti, kokia priežastis lėmė šią kaitą. Visus potyrius, kuriuos turėjome savo gyvenime, sugeriame ne tik mes, bet ir gamta. Toks dabarties ir praeities lyginimas būdingas vieno ryškiausių Lietuvos romantikų Antano Baranausko poemoje “Anykščių šilelis”. Kūrinio pasakotojas eidams iškirstu mišku, prisimena gražius praeities miškus: „Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria. Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Anot autoriaus, medžiai augo taip tankiai, kad joks priešas negalėdavo įsiveržti į šalį, taip siedamas juos su didinga Lietuvos istorija. Tačiau, matydamas iškirstą dabarties mišką, jis nusivilia, kad tarp dabarties ir praeities iškyla ryškus kontrastas. Pasakotojo nuomone, anksčiau žmonės byvo vieningi, kaip praeities miškas, o dabar tos vienybės neliko, todėl ir valstybė nebėra tokia atspari svetimšaliams. Taigi, žmogus ieškodamas gamtoje praeities pėdsakų ir lygindamas juos su dabartimi gali filosofuoti ir daug išmokti. Kodėl ką kaip nežinau tu jis ji kas kur meilė taip ne tu ne taip saulė tu kodėl Apibendrinant galiu teigti, kad gamta mus moko ne tik paprasčiausių išgyvenimo metodų, kurie žinomi nuo akmens amžiaus, bet ir įvairių dalykų, kuriuos skleidė patys geriausi lietuvių kūrėjai: istorijos, žmogaus psichologijos, jausmų ir emocijų skleidimo, bendruomeniškumo, vertybių ir prisiminimų saugojimo, kurie leidžia nepamiršti kas tokie buvom, esam ir būsim. Tu meilė ką veiki tu su juo ji jis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!