Ar asmenybės dvilypumas trukdo siekti tikslo?

Ar asmenybės dvilypumas trukdo siekti tikslo?

Dvilypei asmenybei kišti koją gyvenime gali pasirinkimo klausimas, tačiau tokio žmogaus gyvenimiška patirtis gali padėti jam pasiekti užsibrėžtą tikslą. Apie tai rašė XX a. vidurio lietuvių kūrėjas modernistas Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“. Pats rašytojas buvo kunigas, tačiau vėliau šių pareigų atsisakė, nes neįstengė jų suderinti su rašymu. Ši patirtis teikė medžiagos ir kūrybai - intelektualinis psichologinis romanas „Altorių šešėly“ plėtoja pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo ir nutolimo nuo kunigystės istoriją. Dėl didžiulio dėmesio žmogaus vidiniam gyvenimui ,,Altorių šešėly” laikomas psichologiniu romanu, o dėl raiškos (lotyniškų terminų, smulkios kunigo dienotvarkės aprašymo ir gilių įžvalgų) - intelektualiniu. Tik pasirodęs romanas sukėlė audringą visuomenės reakciją. Vieni kaltino Putiną, kad per daug atvirai pavaizdavo kunigų gyvenimą, kiti kūrinį vertino kaip kūrėjo autobiografiją. Tačiau, kaip pripažino pats rašytojas, pagrindinį veikėją Liudą Vasarį „kvaršinę klausimai yra autobiografinio pobūdžio“, bet jis neigė, jog siužetas, veikėjai ar santykiai su jais yra jo paties biografijos atitikmuo. Pagrindinis romano veikėjas susiduria su asmenybės dvilypumu, kuris trukdo jam siekti savo tikslo – būti laimingu. Trijose romano dalyse Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly“. Visus tuos aštuoniolika metų Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą mėgindamas suderinti kunigo ir poeto kelią. Įstojęs į kunigų seminariją skaudžiai junta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Artimo draugo Varnėno, kuriuo pasitikėjo ir kurį gerbė, pašalinimas iš seminarijos nugramzdina į dar gilesnę apatiją, mintyse sukelia chaosą. Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris išvysta Katedroje, sužadina „mistišką idealo ilgesį“, pažintis su Liuce – meilės jausmą ir pakursto vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo niekada nepasieks, įkvepia Vasarį kurti, jis parašo pirmąjį eilėraštį. Jis pajaučia, kad kūryba teikia tiek didelį džiaugsmą, tiek skausmą, nes kunigo sutana yra atitvėrusi jį nuo pasaulio. Literatūros tyrinėtojas M. Grigaitis, kalbėdamas apie Liudo Vasario santykį su bažnyčia, sakė: „Vasaris yra žmogus, kuris ieško gyvo santykio su Dievu. Jam reikia ne baudžiančio Senojo Testamento Dievo, jis ieško atleidžiančio Naujojo Testamento Dievo, kuris priimtų jį tokį, koks jis yra.“ Mokydamasis seminarijoje klierikas pamato, jog santykis su Dievu čia teigiamas kitoks nei jis norėtų turėti. Tačiau mesti mokslų jis sau neleidžia, nes žino, jog tai įskaudintų jo tėvus, bet tai trukdo jam siekti savo tikslo – išsilaisvinti iš sutanos ir būti savimi, poetu. Vėliau kūrinyje atsiradusi nauja pažįstama Auksė ragina Vasarį kovoti su asmenybės dvilypumu. Pagrindinis jos klausimas – kas bus toliau – kreipia Vasario mintis prie galimybės sukurti šeimą, tačiau jam labiau rūpi savo talento ir kūrybos likimas, dėl to jis ryžtasi mesti kunigystę. Kūrinio pabaigoje jis aiškiai suvokia save kaip poetą ir supranta savo būties prasmę: „Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.“ Ieškančią dvilypę asmenybę vaizdavo ir J. V. Gėtė tragedijoje „Faustas“. Po ilgų, visą gyvenimą trukusių kelionių ieškant jo prasmės, Faustas, kaip ir Liudas Vasaris, galų gale supranta, jog būtent patirtis, sukaupta šioje kelionėje, ir yra didžiausia gyvenimo prasmė. Taigi, žmogaus dvilypumas yra dramatiškas vidinis konfliktas, kuris padeda pažinti save bei pasiekti tikslą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!