Apšvieta (apšvietos amžius)

Plačiausios chronologinės ribos – 1685 – 1815 m.
Apšvietos ištakų reikia ieškoti XVII a. ar dar anksčiau filosofų – racionalistų Rene Dekarto ir Barucho Spinozos, politinių filosofų Tomo Hobso ir Džono Loko, o taip pat prancūzų mastytojo Pjero Beilio darbuose. Kitas šaltinis – išaugęs pasitikėjimas savimi, kuriam pagrindą suteikė kultūrinis reliatyvizmas, atsiradęs tiriant už Europos ribų esantį pasaulį.
Pagrindinis šio laikotarpio filosofų ir intelektualų bruožas buvo absoliutus tikėjimas žmogaus protu. Laikotarpis buvo paveiktas Izaoko Niutono visuotinės traukos dėsnio atradimo. Jei žmonija gali atrasti Visatos, taigi ir Dievo, principus, tai kodėl gi ji negali ištirti gamtos ir visuomenės principų? Manyta, jog tik per protą ir pažinimą įmanomas technologinis ir moralinių vertybių progresas. Sekdami filosofu Dž. Loku, XVIII a. rašytojai teigė, jog žinojimas nėra įgimtas, bet atsiranda iš protu suvoktos patirties, todėl tinkamai auklėjant ir šviečiant žmonijos prigimtis gali būti pakeista į geresniąją. Tiesos pradėtaieškoti stebint gamtą, o ne studijuojant autoritetus – Aristotelį ar Bibliją. Nors į bažnyčią – ypač į Romos katalikų – buvo žiūrima kaip į žmogaus proto įkalintoją dauguma Apšvietos veikėjų neatmetė religingumo apskritai. Jie propagavo Deizmą – savotišką religinę filosofiją, pripažįstančią Dievo buvimą, tačiau neigė visą krikščionių teologiją. Žmonių siekiai, švietėjų teigimu, neturi koncentruotis į anapusinį gyvenimą. Reikia gyventi čia ir dabar, nuolatos gerinant gyvenimą. Pasaulietiškas džiugesys buvo iškeltas labiau už religinius išgyvenimus. Pagrindinis švietėjų kritikos objektas buvo turtingoji ir įtakingoji Bažnyčia.
Apšvieta buvo daugiau nei tam tikrų idėjų rinkinys – tai buvo mąstymo būdas. Pasak Imanuelio Kanto, epochos motto turėtų būti „išdrįsk būti protingas“. XVIII a. mintytojų raštuose jaučiamas dažnai nesuderinamas ir prieštaringas noras kvestionuoti visas esamas idėjas ir vertybes, ištirti naująsias visais įmanomais būdais. Dauguma švietėjų nebuvo filosofai tikrąja to žodžio prasme. Dažnai jie buvo populistai, save pristatantys „žmonijos dalimi“ ir besistengiantys laimėti visuomenės palaikymą anoniminių pamfletų, gausių žurnalinių ir laikraštinių straipsnių pagalba. Būdami tiek pat žurnalistai kiek ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!