Apšvietos epochos racionalizmo įtaka europos kultūrai

Apšvietos epocha - tai vienas ryškiausias ir svarbiausias istorijos periodas ir intelektualinis sąjūdis Europos civilizacijoje, pradėjęs formuotis XVII a. pabaigoje. Švietimas taip pat suprantamas kaip švietėjų idėjinis bei kultūrinis judėjimas, kuris kritikavo to meto valstybės ir visuomenės santvarką ir siūlė įvairius būdus jai patobulinti. Racionalus mąstymas buvo laikomas tiesos pažinimo šaltiniu bei protu paremta pažiūra į supantį pasaulį, palikusi Europos kultūros istorijoje ryškių pėdsakų. Iki šiol nuolat diskutuojama apie šios epochos prielaidas bei ryškiausius racionalaus mąstymo bruožus, aprėpiančius ne tik mokslą, bet ir meną. Kaskart prisimenamos švietėjų išsakytos įtaigingos mintys, idėjos, stengiamasi suprasti Apšvietos epochos reikšmę Europos kultūrai. Šio rašto darbo tikslas: išsiaiškinti Apšvietos epochos įtakos ryškiausius bruožus Europos kultūrai atsižvelgiant į to meto racionalizmo idėjas skleidusių žymių žmonių gyvenimą ir veiklą. Darbo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti Apšvietos epochos prielaidas; 2. Išnagrinėti epochos intelektualinius ir racionalaus mąstymo bruožus; 3. Pasidomėti to meto švietėjų gyvenimais bei idėjomis; 4. Sužinoti apie Švietimo epochos racionalizmo įtaką Lietuvos istorijoje; 5. Išryškinti svarbiausius to laikmečio padarinius. Apskritai Švietimo epocha padeda pamatus naujiems mokslams – estetikai, filosofijai, menotyrai – būtent šie dalykai padeda mums prisiminti šios epochos giliai istorijoje paliktus pėdsakus, naudotis švietėjų išsakytomis idėjomis, leidžia atskleisti save ir labiau domėtis mus supančiu pasauliu. Švietimo epochos prielaidos Renesansas, baroko epocha ir Švietimo amžius sudaro vientisą istorijos tarpsnį, kuris apibūdinamas kaip didžioji Europos buržuazijos kova su feodalizmu. Viena šios kovos prielaidų buvo reformacijos ir kontrreformacijos dogmų kritika. Reformacija buvo ypatingai susijusi su feodalizmo griovimu, nes feodalizmas apskritai buvo nukreiptas prieš religiją, tuo pačiu ir prieš katalikybę, bažnyčios galią. Ši kova prasidėjo Renesanso (XIV – XVI a.) laikotarpiu, kurio eigoje išaugo reformacijos sąvoka ir įvykių virtinė. Esminį vaidmenį Renesanso ideologijoje suvaidino laisvos, iniciatyvios, savarankiškos asmenybės idealas, kuriuo vadovaudamasi sukilo miesto buržuazija. Nors viduramžių požiūris suformuoja ir iškelia žmogų kaip luomo atstovą, kurio veikla griežtai varžoma feodalinės santvarkos sistemos, tačiau ,kita vertus, kiekviena laisva, savarankiška asmenybė siekia nevaržomai reikšti savo mintis ir būti laisvu žmogumi. Tad laisvės reikalavimas, nepriklausomas nuo sankcijų ar autoriteto, imamas kelti kaip natūrali ir įgimta kiekvieno žmogaus teisė bei žmogui būtina privilegija. Šis feodalinis suvaržymas brandino kiekvienoje asmenybėje principus ir požiūrį, nevaržomai skleisti žmogaus proto galimybes. Be jokios abejonės XVIII a. taip pat glaudžiai susijęs su chemijos, fizikos, mokslinio istorijos tyrinėjimų ir plėtojimų prielaidomis. Šias mokslo sritis sėkmingai dar Renesanso laikotarpiu plėtė Mikalojus Kopernikas, Džordanas Bruno, Galilėjas Galilėjus, Izaokas Niutonas. Žymus XIX a. vidurio ir pabaigos vokiečių filosofas Frydrichas Engelsas Europos buržuazijos kovas su feodalizmu išskiria į tris dalis: reformaciją Vokietijoje, buržuazines revoliucijas Anglijoje ir Prancūzijoje. Pastarosios dvi revoliucijos būtent ir sukėlė švietėjų judėjimą. Nors švietėjai savo uždavinį laikė lavinti trečiąjį luomą, juos auklėti, skleisti pažangias idėjas, plačiąja prasme jų veikla buvo reikšmingesnė: tai buvo idėjinė revoliucija, palikusi gilius pėdsakus ne tik toje epochoje, bet ir Europos istorijoje. Šią reikšmę apibūdina trys atskiri aspektai: Proto galimybės: feodalizmą švietėjai kritikavo kaip ydingą visuomeninio gyvenimo tvarką, pagrįstą apgaule, piktnaudžiavimu žmonių fizine jėga, tamsumu ir nesupratingumu, tad atsižvelgiant į tokią situaciją, radikaliai buvo persvarstomos visos praeities vertybės. Negailestingai kritikuojama religija, pažiūros į gamtą, visuomenė ir net valstybinė santvarka. Pasak švietėjų, viskas turi pasiteisinti, kas yra logiška, ir kas neprieštarauja žmogaus savimonei.. Tad iš to sekė, kad vienintelė vertybė viskam pasidarė mąstantis protas. Žmogaus sąsaja su istorija: savo istorinę misiją švietėjai suprato ne tik kaip egzistuojančios ydingos tvarkos griovimą, bet kaip ir naujo socialinio gyvenimo tvarkos kūrimą. Pagal jų įsitikinimą, tereikia parodyti egzistuojančios tvarkos netobulumą, sukurti naują, ypatingą ir, ko gero, tobulą tvarkos projektą ir auklėti pilietį, kuris kartu priimtų naujos tvarkos privalumus ir sąmoningai siektų visuomenės gerovės, visuomenės interesus keldamas aukščiau už asmeninius. Tad proto išraiškos būdai arba kova su tamsa buvo iš vienos pusės negatyvus švietėjų bruožas, o naujos ideologijos ir visuomenės auklėjimas kiekvienos asmenybės labui – pozityvus ir teigiamas švietėjų uždavinys. Tad tik XVIII a. žmogus pasijuto galintis būti itin reikšmingas, turintis teisę spręsti, nusimanantis ir išmoningas istorijos kūrėjas, galintis sugalvoti naujas priemones ir būdus kurti ateities tobulą visuomenę. Žmogaus pažiūrų pokytis ir jausmas, galintis keisti žmogaus egzistenciją, skiepijant supančią aplinką savo jėgomis sukurtomis idėjomis ir taip kuriant istoriją, iš ties buvo revoliucinio racionalaus mąstymo padarinys. Švietimo amžius grąžino žmogui jo vertės pajautimą, bet nesugrąžino kosminio vertingumo, tokį, kokį jam buvo suteikęs Renesansas. Bet negalima teigti, kad Švietimo epocha istorijos nelaikė istorija ir jos turinį konkretizavo kaip kritikuojamą praeities. Iš tiesų šios epochos atstovai priėmė tik tai, kas buvo dvasiškai artimesni jų laikmečiui, tačiau švietėjo racionali ideologija suskirstė vienus istorijos fragmentus į „šviesiuosius“ ir kitus į „tamsiuosius“ laikotarpius. Mokslinės mąstysenos ypatybės: šviesiausius istorijos praeities laikotarpius švietėjai laikė antiką ir jos tradicijas atgaivinusį Renesansą, o tamsiausiais – viduramžius bei baroką, atgaivinusį kai kurias viduramžių tradicijas. Apeliavimas į protą, tikėjimas mokslu ir optimizmas darė Apšvietos laikotarpį itin artimą Renesansui. Tačiau žvelgiant iš objektyvios pusės, nors Švietimo epocha ir konfrontuoja su baroko epocha, bet tuo pačiu juos sieja glaudūs ryšiai. Vienas iš epochų artimo ryšio pavyzdžių būtų tai, jog I. Niutono darbai baigėsi dar baroko epochoje (XVII a.). Septynioliktajame amžius orientavosi į racionalų teorinį mokslą, pavyzdžiui, bendrosios tvarkos gamtos mokslą, o mokslininkas buvęs teoretiku; aštuonioliktasis amžius orientavosi į patirtų faktų sisteminimą, išryškinantį konkrečią tiriamos gamtos srities tvarką, o to meto žmogus – tyrinėtojas – teikęs ypatingą reikšmę pragmatiniams savo mokslinio darbo aspektams. XVII a. laikytinas orientyras buvo matematika, o XVIII a. apibrėžiamas kaip specialių gamtotyros (ypatingai biologijos) plėtočių amžiumi. Be to, gamtamokslinis požiūris į pasaulį kartu buvo ir tuometinio ateizmo (netikėjimas į Dievą) pagrindas. Be viso to, greta gamtos mokslų plėtojamos ir tokios mokslo sritys kaip medicina ir politinė ekonomija. Filosofijos amžius XVII a. pabaiga – tai didžiųjų filosofinių sistemų formavimosi epocha. O XVIII a. pradžioje susiformuoja filosofijos kryptis, vėliau pavadinta Švietimo filosofija. XVIII a. Filosofija ėmė kelti sau praktinius tikslus, o pasak lenkų filosofo Vladislavo Tatarkevičių, norėta „siekti žinių ne sau pačiai, o protų švietimui, nuvalymui nuo jų prietarų ir jų išlaisvinimui iš tamsos. .” Visi tipiški Apšvietos epochos filosofai buvo beveik laisvamaniai, galintys mąstyti savarankiškai, vadovautis sveiku protu, o ne kažkieno pasakytomis ir užrašytomis dogmomis ir prietarais. Tad neišvengiamai populiarėjo filosofija, ji tapo netgi madingu dalyku. Žymūs švietėjai Apšvietos amžiaus pradžia ypatingai susijusi su anglų filosofo Džono Loko (1632 - 1704) darbais, padariusiais posūkį iš racionalizmo į empirizmą, pažinimo šaltinį – patyrimą. Filosofas pirmasis iškėlė visuomeninės sutarties teoriją, manė, kad reikia atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias; kad viršenybė priklauso įstatymų leidžiamajai valdžiai, t.y. parlamentui; pagal Dž. Loko filosofiją, jeigu vykdomoji valdžia – karalius ir ministrai nepaiso parlamento, piliečiai turi teisę prieš tokį karalių sukilti. Vokietijoje vienas žymiausių Apšvietos epochos laikotarpio filosofų yra Gotfrydas Leibnicas (1646 - 1716). Pasak jo, vienintelė vienybė pasaulyje yra siela, o fizinis pasaulis – tik vaizdinių visuma, kuri nuo sapno skiriasi tuo, kad visos sielos mato vieną pasaulį, tik iš skirtingų taškų. Jį pažinti, vadinasi, įsiskverbti į pasaulį mintimis, paversti jį aiškia priežasčių ir pasekmių seka1. Bene daugiausia Švietimo filosofijos plito Prancūzijoje. Ši mąstymo jėga, ko gero, buvo nemenka paskata ir jėga, veikusi 1789 m. revoliuciją. Tikėjimas, kad mokslas išvaduoja ir kad atėjo metas tuo pasinaudoti, jokioje kitoje šalyje nebuvo toks stiprus, kaip Prancūzijoje. Vienas ryškiausių Prancūzijos mąstytojų Šarlis Monteskjė (1689 – 1755) kritikavo Prancūzijos absoliutizmą, idealizavo Anglijos konstitucinę monarchiją, plėtojo Dž. Loko mokymą apie valdžių atskyrimą. Š. Monteskjė skyrė tris valdžių rūšis: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Jo nuomone, įstatymų leidžiamoji valdžia turi priklausyti tautos atstovams, vykdomoji – monarchui, o teisminė turi likti nepriklausoma. Didžiulę įtaką šalyje taip pat darė prancūzo publicisto Voltero (1694 – 1778) veikalai. Nors kaip mąstytojas jis ir nebuvo savarankiškas, bet filosofas svarbiausiu priešu laikė Katalikų bažnyčią, skelbė „apšviestojo absoliutizmo“ teorijas. Pažinimo klausimus taip pat nagrinėjo škotų filosofas ir istorikas Deividas Hjumas (1711-1776). Jis plėtoja Dž. Loko mintis, kad pažinimo pagrindas – patirtis. Protas tik apibendrina tai, ką patiriame. D. Hjumas savo mąstymo sistemą vadina skepticizmu, nes visas tikrovės pažinimas remiasi priežasties ir pasekmės suvokimu. Iš filosofų visiškai kitoks buvo Žanas Žakas Ruso (1712 – 1778). Jo idealas – gamta, o ne protas, nors galima teigti, kad Apšvietos epochai būdinga tapatinti racionalizmą su natūralizmu. Ž. Ž. Ruso smerkia privatinę nuosavybę - laiko ją blogio šaltiniu, smerkė teisinę ir turtinę nelygybę, siūlė riboti privatinę nuosavybę. Jis sako, kad žmonijos vienybei labiau trukdo ne asmeninis, o grupių, luomų, partijų egoizmas, teigė, kad valdžia turi priklausyti tautai. Filosofo nuomone, geriausia santvarka yra respublika. Jis pabrėžia, jog žmogus iš prigimties yra geras, tačiau civilizacija jį sugadina, o išugdyti tikrą žmogų galima tik leidžiant išsiskleisti jo tikrajai prigimčiai, nes gamta yra Kūrėjo darbas, o tai reiškia, kad ji yra gera. Be to, pažindami gamtą, pažįstame Dievą, kurio priesaikų reikia ieškoti savo širdyje. Dar iki šių dienų gerai žinoma filosofo frazė „Atgal į gamtą!“. Ž. Ž. Ruso sukuria traktatą „Pastabos apie Lenkijos valdymą ir siūlomą jos reformą“, kuriame išdėstytos Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimo priežastys: silpna karaliaus valdžia, „liberum veto“ teisė, konfederacijos, kai kurių didikų teisė turėti karių. Jis atsisako vienašališko požiūrio ir stengiasi kiek galima objektyviau įvertinti padėtį bei nurodyti tobulėjimo galimybes. Denis Didro (1713 – 1784) vienas žymiausių prancūzų švietėjo, „Enciklopedijos“ iniciatorius, leidęs šį žinių lobyną kartu su kitais švietėjais, joje buvo išdėstyti visi tuometinio mokslo sukaupti duomenys. Pirmasis „Enciklopedijos“ tomas pasirodė 1751 m. . Jo autoriai buvo apkaltinti priešiškumu religijai ir karaliaus valdžiai. Taip pat XVIII a. Karaliaučiuje gyvenęs filosofas, peržengęs Švietimo ribas ir pradėjęs naują filosofijos raidos etapą – tai žymus vokiečių mąstytojas Imanuelis Kantas (1724 – 1804). Bene svabiausias I. Kanto etinis principas, nuolat primenamas visuomenėje, tai „Elkis taip, kad visuomet galėtum norėti, jog taip elgtųsi visi.“ O posakis „Turėk drąsos pats naudotis savo protu“ tapo Švietimo epochos šūkiu. Veikusios organizacijos Švietėjiškoje visuomenėje taip pat atsiranda dar vienas labai įdomus reiškinys – masonai, organizacija, kildinanti save iš gotikinių katedrų statytojų amatininkų (mūrininkų) brolijų. Judėjimas kyla Anglijoje. 1717 m. keturios Londono mūrininkų brolijos susijungia į vieną Didžiąją ložę, kurioje amatininkai užsiėmė dvasine veikla. Ložės nurodymu, parengiami pirmieji įstatai – Nuostatų knyga. Pagrindiniai nuostatų knygos tikslai yra: • Dvasinis žmonių tobulėjimas; • Vienijimasis remiantis broliška meile, laisve, lygybe, ištikimybe, tarpusavio pagalba ir tolerancija. Iš mūrininkų perimta simbolika: skriestuvas, plaktukas, svambalas, kampainis, mentė, prijuostė, pirštinės; taip pat hierarchija: mokinys, pameistrys, meistras ir didysis meistras. Sukuriamas slaptas ritualas. Nariu galėdavo tapti kiekvienas laisvas ir ne jaunesnis kaip 25 metų vyras. Ložės greitai paplito žemyninėje Europoje. Tuo metu plito taip pat gan madinga salonų veikla – tai yra susibūrusių žmonių draugijos, kuriose filosofai galėję laisvai skleisti idėjas. Salonai kūrėsi ne tik Paryžiuje, bet ir provincijose, už Prancūzijos ribų: Vokietijoje (Berlyne), Austrijoje (Vienoje) bei Anglijoje. Tokių organizacijų pėdsakai matyti dar antikinėje kultūroje. Nuo amžiaus vidurio susikūrusios skaitymo draugijos kaupė bendro naudojimo knygas, skleidė žinias tarp mokslu ir literatūra besidominčių žmonių. Galiausiai buvo plėtojamos įvairiapusiškos skaitymo ir diskusijų formos, kurios davė pradžią atsirasti literatūrinėms kavinėms. Skaitymo draugija buvo ypatingai paplitusi Vokietijoje, nemažai jų įkurta ir Prancūzijoje musée arba cabinet de lecture pavadinimu. Skaitymo draugijose, kurias buvo galima atrasti kiekvienoje didesnėje Vokietijos gyvenvietėje, ar net kaimuose, buvo siekta lavinti plačiąją visuomenę, diegiant jai švietimo idėjas. Taigi Apšvietos epocha skatino Europoje keisti mokslą ir žmonių išsilavinimą, dėl kurio išaugo raštingų žmonių skaičius. Švietimas Lietuvoje Apšvietos epocha Lietuvoje prasidėjo kiek vėliau nei Europoje – XIX a. , nors, švietėjiško judėjimo ištakų galim ieškoti ir anksčiau. Šis švietėjiškas sąjūdis Lietuvoje vyko kiek kitokiomis sąlygomis nei Vakarų Europoje, nes vakaruose švietimo idėjos formavosi už akademinių įstaigų ribų, o Lietuvoje formavosi Vilniaus universitete. Daugelis Vakarų Europos tautų prieš krikščionybės įsivedimą neturėjo savo rašto, ir tik su krikščionybe jos priėmė lotynų raštą, kurį ir naudojo mokslo įstaigose. Tuo tarpu Lietuvoje lotynų kalba oficialiuosiuose raštuose vartojama kartu su lenkų kalba, nes sudarius uniją su Lenkija, lenkų kalba palaipsniui išstūmė lietuvių kalbą, o 1697 m. ji tapo oficialia valstybine kalba. Tad lietuvių kalbą tebevartojo tik kaimiečiai. Lietuvoje buvusį švietėjišką sąjūdį galima suskirstyti į dvi dalis: ankstyvasis, arba kitaip tariant lenkiškąjį, susijusį su dvasininkija ir mokslo įstaigomis; ir vėlesnysis arba lietuviškąjį, susijusį su tautiniu atgimimu bei kova prieš socialinę priespaudą. Lenkiškasis švietėjiškas sąjūdis skatino visus šviestis, logiškai analizuoti reiškinius, tačiau švietėjiško sąjūdžio įtaka turėjo ir neigimą reikšmę: sąjūdžio veikiami kai kurie lietuvių kilmės žmonės dirbo ne Lietuvos, o Lenkijos kultūros labui. Lietuviškasis švietėjiškas sąjūdis palietė valstiečius, žadino nacionalinius jausmus bei formavo nacionalinę kultūrą. Švietimo epochoje atsispindėjo nemažai tautos filosofinių tradicijų, bet tuo pačiu buvo veikiamas ir kitų filosofinių sistemų ir idėjinių krypčių. Viena iš tokių krypčių buvo romantizmas. Iš dalies švietėjų ir romantikų pažiūros skyrėsi. Švietėjai nelaimių šaltinių laikė žmonių tamsumą, t.y. išsilavinimo stoką, o romantikai sakė, kad žmogaus nelaimės prasideda tada, kai jis pasiduoda svetimoms įtakoms, atitrūksta nuo savo gimtinės, pamiršta tėvų papročius, nes būtent papročiuose slypi žmogaus dorovė. Tačiau šios dvi srovės turi ir bendrų bruožų: jos abi domėjosi liaudimi, kuriai jautė pagarbą ir siekė palengvinti jos būtį, likimą. Taigi Lietuvoje romantikai tuo pačiu buvo ir švietėjai. XIX a. – intensyvus kapitalistinių santykių formavimosi laikotarpis, neaplenkęs ir Lietuvos. Mokslas pasidarė būtinybe. Prijungus Lietuvos – Lenkijos valstybę į carinės Rusijos sudėtį, caro vyriausybė žūtbūt siekė sugniuždyti abiejų tautų kultūrinę patirtį, todėl vertė prorusiškus šalių gyventojus eiti į rusiškas mokyklas, uždarinėjo buvusias vietines mokyklas. Todėl Lietuvoje mokyklų skaičius ne daugėjo, o mažėjo. Carinė valdžia uždarė ne tik mokyklas, bet tuo pačiu 1832 m. gegužės 31 d. ji uždarė Vilniaus Universitetą. 1864 m. Michailas Muravjovas uždraudė Šiaurės – Vakarų krašte spausdinti ir platinti lietuviškas knygas, o nuo 1865 m. šis draudimas įsigaliojo ir visoje Rusijos teritorijoje. Pagal lenkų istoriko ir lituanisto J. Ochmanskio duomenis, 1865 – 1882 m. išėjo 241 lietuviški leidiniai; 1883 – 1886 m. („Aušros“ leidimo laikotarpiu) – 93 leidiniai; 1887 – 1890 m. išėjo 158 leidiniai2. Taigi, nors buvo imtasi griežtų priemonių, naikinant lietuvišką spaudą, bet lietuvių kultūrinė vystymosi savimonė carinės valdžios įtaką tiesiog sustabdė. Švietėjiškos idėjos Vilniaus Universitete XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Vilnius buvo stambus kultūrinis centras ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Tuometinėje Vilniaus akademijoje dirbo Europos garso mokslininkai iš Prancūzijos, Italijos, Vokietijos bei kitų šalių universitetų. Kai kuriuos Vilniaus akademijos profesorius kviesdavo skaityti paskaitų užsienio mokslo įstaigos. Nors jėzuitų nuostatai draudė remtis naujų laikų mokslininkų ir filosofų darbais, tačiau universitetas turėjo plačią filosofinę literatūrą. Pavertus akademiją Lietuvos Vyriausiąja mokykla, buvo susirūpinta gamtos mokslų dėstymu, todėl universitete buvo steigiamos naujos katedros. XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje jame jau veikė zoologijos, botanikos, žemės ūkio mokslų, anatomijos, fiziologijos ir kitos katedros. Joms vadovauti buvo kviečiami užsienio ir vietiniai mokslininkai. Nors dauguma į Lietuvą atvykusių mokslininkų neišvengė konflikto su teologais, bet jų kruopštus bei atsakingas darbas neliko be pastebėjimų. Jų dėka, Lietuvoje kilo susidomėjimas gamtos mokslais, o universitete susidarė gera tyrimų bazė bei sąlygos ruošti specialistus, kurie po pasitobulinimo užsienyje ne tik savarankiškai galėjo tęsti mokslinius tyrimus, bet ir vadovauti naujai įsteigtoms katedroms. Studentai analizavo gamtamokslinių katedrų profesorių filosofines pažiūras bei šių mokslų padėtį Vilniaus Universitete, lygino jį su kitais XIX a. pradžios Europos universitetais, tad iš to buvo galima spręsti, kad mokslo lygis lyginant su Vakarų Europa ne tik nebuvo žemesnis, bet kartais ir pranoko. Romantizmas filosofijoje (estetikoje) Vilniaus universitete pradėjo plisti anksčiau, negu literatūroje. Tai tam tikra prasme buvo reakcija švietėjiškam racionalizmui, nes racionalistai visur reikalavo paklusti proto balsui. Bet atsižvelgiant į Lietuvos ir Lenkijos situaciją, carizmas buvo milžiniška jėga, todėl racionaliu požiūriu kova prieš carizmą buvo beprasmiška. Taigi iš to galima daryti išvadas, kad švietėjiškasis sąjūdis Lietuvoje glaudžiai buvo susijęs su lenkų kalba, tad grynasis lietuviškasis švietėjiškas judėjimas susiformavo vėliau. Tačiau mąstant plačiąja prasme, Švietimo įtaka padarė didelį darbą formuojant žmogaus stipriavališkumą, pasitikėjimą savimi prieš būsimas kovas, brandino nacionalinį asmenybės sąmoningumą. Išvados Apšvietos epocha – tai viena svarbiausių epochų, atnešusi į Europos istoriją ne ypatingų techninių atradimų, bet racionalaus mąstymo procesą, tebegyvuojantį iki šių dienų. Skirtumas tik tas, kad masiškas švietėjų ir visuomenės noras pasiekti kažką daugiau, skleidėsi palengva nuo XVII a. pabaigos, pasiekdamas kulminaciją XVIII a., kol galiausiai XIX a. pasiekęs Lietuvos teritoriją. Švietimo epochą laikau ne tik racionaliu, bet ir dvasiniu tobulėjimu, kuris padėjo žmonijai skleistis įvairiapusiškai, tobulinti kiekvieną atskirą asmenybę, taip suvokiant, kad žmogus galintis atlikti žymiai daugiau. Darbo tikslai ir uždaviniai buvo įgyvendinti, sužinota apie tokius dalykus kaip: 1. Apšvietos epochos atsiradimo viena iš svariausių prielaidų buvo buržuazijos kova su feodalizmu; 2. Švietėjų daroma įtaka visuomenei, racionaliai pakeitė to meto gyventojų nuostatas ir požiūrį; 3. Apšvietos epocha Lietuvoje suskirstyta į dvi dalis: lenkiškąją (susijusia su Lenkijos įtaka) ir lietuviškąją (patriotine, lietuvių savimonę ugdančia priemone); 4. Smerkiami prietarai, religinis nepakantumas, žmonių išnaudojimas ir neteisingi įstatymai; 5. Europoje išliko valdžių pasiskirstymo principas. Galima nuspėti, kad daugelis žmonių Apšvietos epochą laikytų vienu svarbiausiu XVII – XIX a. besitęsusiu intelektualiniu judėjimu, suteikusi kiekvienam individui, pradėti gebėti mąstyti, spręsti ir būti pastebėtam pasitelkiant savo protą, išsilavinimą, galimybę mąstyti racionaliai. Literatūros sąrašas 1. B. Genzelis. Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje (XIX a.) . Vilnius: „Mintis“, 1972 2. K. Jablonskis. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius: „Mintis“, 1973 3. R. Laužikas. Vakarų Europos kultūros raidos bruožai. Vilnius: „Solertija“, 1998 4. Ž. Ž. Ruso. Rinktiniai raštai. Vilnius: „Mintis“, 1979 5. G. Vaitkūnas. Švietimo epochos estetinės kultūros metmenys. Vilnius: „Mintis“, 1987

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!