"Anykščių šilelio" analizė

ANYKŠČIŲ ŠILELIS A. Baranauskas poema "Anykščių šilelis", klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme metafora "Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę". Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus. Lietuvių literatūrai "Anykščių šilelis" - pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A. Baranausko Anykščių šilelis - amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse - nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora. Poetas įvardino ne tik Anykščių šilelio genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. A. Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes. A. Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu. Buvo užgautos tautinės ambicijos, kai vienas dėstytojas, kalbėdamas apie Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ kalbos grožį, įžeidžiai replikavo, kad tik lenkų kalba galima taip subtiliai perteikti miško grožį ir žmogaus jausmus. Įsižeidė, užsiplieskė A. Baranauskas, pats sau pasižadėjo, kad įrodys lietuvių kalbos vertę. ANALIZĖ 1. Kaip plėtojamas miško vaizdas 1-18 eil.? Į mišką tarsi kreipiamasi iš sielvarto, jo šaukiamasi. Ilgimasi prarastame miške patirtos ramybės ir pilnatvės. Retoriniais sušukimais ir klausimais kreipiamasi į mišką, norint sužinoti, kur dingo tas miško grožis. Kalbantysis jaučia tuštumą, ją išreiškia trinariu palyginimu, retoriniais sušukimais, kontrastas. 2. Kaip plėtojamas miško vaizdas 19-26 eil.? Kalbantysis prisimena mišką. Nusikeliame į vidinę žmogaus erdvę. Lyriniam subjektui miškas lygus rojuj. Jis ten jaučia pilnatvę ir ramybę. Kalbantysis išgyvena ne paviršutiniškus jausmus, o jie „už širdies tveria“. Įžvelgiame romantinę realybės ir idealaus pasaulio priešpriešą. Miškas lyriniam subjektui yra idealus jo pasaulis. Jam viskas jame miela, gražu, linksma, ramu. Jaučia pozityvius jausmus. 3. Kaip A. Baranauskas pavaizduoja mišką? Miško vaizdas prasideda mažiausiomis detalėmis – samanomis: „minkštučiai samanų patalai ištiesti / galvą ant save traukia ir liula užliesti“. Išreikšdamas nepakartojamą šilo grožį naudoja metaforas: „putinai krauju varva“ , „dreba epušės nusgandę“. Poemoje gausu personifikacijų, kurios ją pagyvina ir leidžia pasijausti tarsi miške: „miškas kvepuoja“. Daug epitetų: senobinei, pievos kemsotos, negailima vaizdingų veiksmažodžių: tratinti, rokuoti, ir, palyginimų: „uogienojai kaip rūtos kelmais želia“. Vaizdas baigiamas aukščiausiais šilelio medžiais – pušimis. Mišką autorius vaizduoja kaip gausų, žalią, gyvybingą. Jis yra ramybės ir pilnatvės vieta žmogui. Autorius perteikia miško kvapus. Kiekvienas krūmas, žolė ar gėlelė skleidžia savo nepakartojamą kvapą. Deminutyvai vėjelis, pušelės, žolelės, pievelė, šilelis – švelnina vaizduojamų objektų savybes. Miškas lyriniam subjektui yra idealus jo pasaulis. Jam viskas jame miela, gražu, linksma, ramu. Prozopopėjos: „Krūmai, žole barzdoti“, – suteikia miškui gyvumo. Didingais senovės miškų vaizdais poetas tarsi idealizuoja ir pačią senovės Lietuvą. Šilelio likimas – tai visos Lietuvos likimas. Šilelio iškirtimas, tai lyg žmonijos sunaikinimas. Koks yra lietuvis be miško? Tai tarsi žmogus be sielos. 4. Suraskite, kokius tautosakos motyvus pasitelkia autorius aprašydamas medžius? Autorius pasitelkia pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ motyvus: „Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo, / Lyg tartum žalktienė patį apraudojo, / Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!