Antika ir jos ženklai literatūroje (skaidrės)

Antika ir jos ženklai literatūroje Antikinė literatūra Antikinę (lot. ,,antiquus“ – senovinis) literatūrą sukūrė senovės graikai ir senovės romėnai. Seniausi rašytiniai graikų literatūros paminklai išliko iš VIII a. prieš Kr., o seniausi romėnų literatūros paminklai – iš III a. prieš Kr. V a. žlugo Vakarų Romos imperija ir baigėsi antikinės graikų bei romėnų literatūros epocha. Tad nuo pirmųjų rašytinių paminklų pasirodymo iki viduramžių literatūros antikinės literatūros epocha truko apie 1200 metų. Antikinės literatūros periodizacija • Pirmasis laikotarpis (archajinis). Vyrauja sakytinė liaudies kūryba (beveik neišlikusi, apie ją šiek tiek sužinome iš vėlesnės antikinės lit.). Išlikę literatūros paminklai – Homero poemos ,,Iliada“ ir ,,Odisėja“. Baigiasi VIII-VII a. prieš Kr. • Antrasis laikotarpis (klasikinis). Gausios lyrikos ir dramos formos, prozinė literatūra: filosofų, istorikų, oratorių veikalai. Baigiasi IV a. prieš Kr. • Trečiasis laikotarpis (helenistinis). Šiam laikotarpiui priklauso ir romėnų literatūra (146 m. Graikija tapo Vakarų Romos imperijos dalimi). Graikų mitinio pasaulio prasmė Daugelis tautų pasaulio pradžią matė panašiai. Iš pradžių tebuvo chaosas - iš jo kilo visokia gyvybė. Štai ir atspirties taškas. Pirmapradis chaosas suvaldytas, tačiau lieka nemažiau sudėtinga užduotis – atsakyti į amžinuosius klausimus. Kas yra pasaulis? Kaip turiu gyventi savo gyvenimą? ir pan. Taip gimsta mitai, pateikiantys apibrėžtus atsakymus. Mitai saugo ir perspėja, kalba apie pasaulio tvarką ir padeda ją užtikrinti. Graikų mitai pasakoja apie dievų kilmę, koduoja bendruomenės moralę, vaizdais parodo, kas laukia harmonijos ir saiko principo nesilaikančių žmonių. Harmonijos ir saiko pasaulis Žr. dalomoji medžiaga „Harmonijos ir saiko pasaulis“. Komentaras: Kalokagatija – vidinio ir išorinio grožio vienovė. Senovės graikai tikėjo, kad žmogus turi būti gražus tiek vidumi, tiek siela. Harmoniją trukdė pasiekti hubris – žmogiška puikybė, noras prilygti dievams arba ignoruoti jų įsakymus. Socialinio gyvenimo bruožas – bendruomenė senovės graikams buvo svarbiau nei individo gerovė. Senovės graikų pasaulėjauta. Senovės graikai tikėjo, kad pasaulis yra iš chaoso atsiradęs kosmosas. Žmogus privalo būti harmoningo kosmoso dalis, o tą gali padaryti tik laikydamasis saiko: nekeldamas savo asmeninės gerovės virš bendruomeninių idealų. Graikų dievai buvo harmonijos garantas: jie susikuria karių visuomenės laikotarpiu - dominuoja vyriškieji dievai. Žmogus turėjo paklusti dievų įstatymams ir laikytis kalokagatijos principo – gražus turėjo būti ir fiziškai, ir dvasiškai. Toks turėjo būti ir graikų menas: teikti gėrio, grožio, tvarkos ir harmonijos pradus. „Prometėjas“11-14 psl. Komentaras. Prometėjo mitas yra žmonijos pradžios mitas. Sukuriami žmonės, kurių stokojo žemė. Tais kūriniais Prometėjas pašalina stoką – apgyvendina žemę. Tačiau žmonės, gavę iš Atėnės dieviškąją proto kibirkštį, nemoka gyventi – stokoja įgūdžių. Prometėjas pašalina ir šį stygių: išmoko juos visokių darbų ir gudrybių, supažindina su žemės ir dangaus paslaptimis. Toliau mito tekstas kreipia dievų ir žmonių santykių link: dievai nusprendžia iki tol laisvus žmones apkrauti pareigomis. Prometėjas šioje situacijoje iškyla kaip žmonių gynėjas: išdrįsta įžūliai apgauti patį Dzeũsą, pakišdamas jam didesnę, bet prastesnę aukos dalį su kaulais, paslėptais taukuose. Žmonės nestokoja mėsos, bet jie neturi ugnies malonės. Norėdamas jiems pagelbėti Prometėjas pašalina paskutinę stoką: parūpina žmonėms ugnį, kurią turi dievai olimpiẽčiai. Naujieji Olimpo dievai dar nėra tokie gudrūs kaip Prometėjas. Ne veltui jo vardas reiškia „iš anksto numatantis, apgalvojantis“, plg. jo brolio Epimetėjo vardą „pavėluotai protingas“: jis, nepaisydamas Prometėjo perspėjimo, vedė Pandòrą, atnešusią daug nelaimių žmonėms. Mito „Prometėjas“ analizė pagal duotus klausimus (psl. 14) Dzeusas atidžiai stebėjo, kad niekas Žemėje nepakenktų jo valdžiai. Nusprendžia žmonių giminę atimti iš Prometėjo valdžios. Pasirinkęs netinkamą auką užsirūstina ir nusprendžia nubausti Prometėją – nebeduoti žmonėms ugnies. Supykęs ant Prometėjo, kad tas pavogė ugnį ir išdalino žmonėms, Dzeusas siunčia žmonėms nelaimes per Pandorą. Už bausmę liepia Hefaistui prikalti Prometėją prie Kaukazo kalno, o ereliui – kapoti titano kepenis. Mito „Prometėjas“ analizė pagal duotus klausimus (psl. 14) Išvada. Dzeusas elgiasi kaip tironas. Pavydžiai saugodamas savo valdžią, jis žiauriai baudžia visus, kurie kėsinasi į jo autoritetą. Dzeusas bijo valdžią prarasti – jis pats yra ją paveržęs ją savo tėvo Krono, o šis – iš savo tėvo Urano. Mito „Prometėjas“ analizė pagal duotus klausimus (psl. 14) Prometėjas atgaivino dykynes, iš molio ir vandens nulipdė žmogų. Jis pasirūpino, kad žmonėms netektų dievams aukoti gausių aukų (apgavo Dzeusą). Iš Helijo, saulės dievo, arklidžių pavogė žmonėms dieviškąją ugnį. Išmokė žmones menų, atvėrė dangaus ir žemės paslaptis, prijaukino laukinius žvėris, išmokė dirbti žemę. Net prikaltas prie uolos neišsižadėjo žmonių giminės meilės. Mito „Prometėjas“ analizė pagal duotus klausimus (psl. 14) Išvada. Prometėjas galvoja ne apie save, o apie kitus – žmones. Jis neturi savanaudiškų paskatų: žmonėms padeda, juos globoja, gina, moko. Nebijo maištauti prieš visagalį Dzeusą. Titano siekis – padaryti žmonių gyvenimą lengvesnį, pačius žmones – laimingesnius. Prometėjas – maištingumo simbolis. Meninės raiškos priemonės graikų mite „Prometėjas“ Tropas Jos paskirtis tekste Metafora: „Žemė buvo tyli ir išmirusi“. Metafora padeda perteikti tuštumo pojūtį. Palyginimas: „bejėgiai ir susnūdę jie lyg vaiduokliai slankiojo po jauną Žemę“ Tropas padeda sukurti vaizdą žmonių, dar neturinčių dieviškosios kibirkšties, ugnies. Vaizdingasis veiksmažodis „būgštaudamas“ Tiksliau apibūdinti Dzeuso emocinę būseną: jis nėra išsigandęs, bet nerimauja. Frazeologizmas: „žado neteko“ Padeda išreikšti Epimetėjo susižavėjimą Pandora. V. Mykolaičio – Putino poema „Prometėjas“ (II ir IV dalys) Vinco Mykolaičio – Putino (XXa. II p.) poemoje Prometėjas žmogiškesnis. Jis kenčia, su gėla ir ilgesiu žvelgia į žemėje gyvenančius, jo numylėtus žmones. Eilėraščio Prometėjas kaltina Dzeusą neteisingumu, beširdiškumu – juk jis tenorėjęs padėti žmonėms. Toks įvairių jausmų draskomas herojus daug artimesnis žmogui, o ne galingajam originalaus graikų mito titanui. Antikos mito žmonės Antikos mito žmonės silpni, priklausomi nuo dievų valios, jų gyvenimą ir likimą valdo bei lemia dievai. Todėl mite jie vaizduojami pasyvūs: pradžioje buvę silpni, bejėgiai, nieko nenutuokiantys apie darbo įnagius ir priemones apsiginti nuo laukinių žvėrių. Žmogus nedalyvauja savo gerovės kūrime, jis pasyvus vartotojas: kai Prometėjas įkūrė pirmąjį ugniakurą, žmonės patyrė, kaip gera prie liepsnojančio laužo; išsivadavo nuo šalčio, išmoko pasigaminti karšto maisto, apsiginti nuo žvėrių, išlindo iš po žemių ir buvo išmokyti įvairių amatų, atskleidė, kokie metalai glūdi žemės gelmėse. Putino poemos žmonės Putino poemos žmogus aktyvus, kūrėjas, prilygstantis dievams. Tai rodo tokios detalės: padangėse skraidys, bus kaip dievas žemėj ir danguj, naujų pasaulių viešpats ir kūrėjas, su spindinčiom akim, darbo įrankiais ginkluotom rankom. Žmogaus valiai paklūsta jautis ir arklys. Siekia pažinti amžinybės laimę, atitolinti mirtį - pats valdo gyvenimą ir likimą. Dzeusas Dzeusas pasiduoda pykčiui, nesirūpina žmonių gerove, kerštauja, baudžia žmones, nors jie nėra padarę nieko blogo. Dzeusas bijo prarasti valdžią ir piktnaudžiauja galia. Prometėjas aukojasi dėl kitų, jo tikslas – žmonių gerovė, o ne asmeninė galia ar valdžia. Būtent Prometėjas yra atsvara Dzeuso savanaudiškumui ir palaiko pusiausvyrą bei kuria harmoniją. (atsakymas į 8 klausimą pratybose). Bausmės priežastys. Pirmiausia Prometėjas pasipriešino jo valiai, tai jį, kaip vyriausiąjį dievą, įžeidė. Jis, tironas, norėjo pademonstruoti savo valdžią, pažeminti titaną. Antra, Dzeusas suvokė Prometėją esant stiprų konkurentą jam, taigi siekė susidoroti su juo. Prometėjas Prometėjas simbolizuoja dvasios stiprybę, principingumą ir pasiaukojimą dėl kitų. Jis nebijo bausmės, padeda žmonėms, nebijo Dzeuso bausmės, išmoko buities darbų, pagrobia ir padovanoja ugnį. Prometėjas vadinamas maištingumo simboliu. Maištininkai, sukylantys prieš tironiškus įstatymus, dažnai vieniši, tačiau taip jie įprasmina save, atranda ramybę, gyvenimo prasmę. Jie nepaisydami savęs siekia gėrio, prisiima atsakomybę už savo žodžius, poelgius, tai naujos civilizacijos pradžios simbolis. Tai kuriamojo maišto atstovai (partizanai). Kodėl antikinis mitas atsiranda XX a. poemoje? Putinas gyveno ir kūrė sovietinės okupacijos metais, sovietinė ideologija buvo palaikoma totalitariniu režimu (visiška visuomenės kontrole ir prievarta). Laisvas žodis, laisva mintis, veikla, prieštaraujanti sovietinei paklusnumo ideologijai buvo draudžiami, už prieštaraujančios ideologijai nuomonės turėjimą buvo baudžiama ištremiant, uždarant į kalėjimą ar psichiatrinę ligoninę. Pasirinkdamas antikinio mito apie Prometėją siužetą, poemoje rašytojas turi galimybę kalbėti apie prievartą ir despotizmą, kuriais buvo grindžiamas sovietinis režimas. Kodėl antikinis mitas atsiranda XXa. poemoje? Bijodami susidorojimo sovietų okupuotų tautų žmonės stengėsi prisitaikyti, neišsišokti, slėpdavo savo pažiūras, slapčia lankydavo bažnyčią ir kt. Taigi sovietmečiui ypač būdingas konformizmas (prisitaikėliškumas), nes su išdrįstančiais pasipriešinti režimui buvo susidorojama. Argumentavimo pratybos (psl. 15) Kadangi kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kalvis, drįsčiau teigti, kad sąmoningo pasirinkimo galimybė yra labai svarbi. Žinoma, galima sakyti, kad aplinka, autoritetai dažnai trukdo siekti savo tikslų, laimės, nes jiems nėra svarbus kitas ir jo norai. Tačiau svarbiau yra tai, jog kovodami dėl galėjimo rinktis, mes patys tampame tvirtesni, stipresni, labiau patyrę. Taigi aš manau, kad dėl galimybės pakeisti kažkieno mums primetamą lemtį verta kovoti. Literatūrinė pastraipa „Prometėjiška laikysena lietuvių literatūroje“ Putino poemos paskutinė dalis leidžia teigti, kad lietuvių literatūroje prometėjiška laikysena suvokiama kaip ryžtas iškęsti gyvenimo negandas ir sustiprėti dvasiškai, kantrus iškilusių sunkumų kentėjimas. Graikų mite kančia įrodo Prometėjo dvasios stiprybę: jis nepalūžta ir herojiškai ištveria Dzeuso bausmę, neišsižada savo vertybių. Tekste labai svarbi metafora „paini gyvenimo kelionė“, kuri ir nurodo, kad kalbama ne tiek apie konkrečią bausmę (mite Prometėjo prikalimas prie uolos), bet apie gyvenime patiriamus sunkumus, kurie gali sužlugdyti žmogų arba jį užgrūdinti. Retoriniu kreipiniu „kentėjimo Titane“ išsakomas susižavėjimas Prometėju ir jis iškeliamas kaip pavyzdys, kaip reikia pasitikti gyvenime iškylančius sunkumus. Labai svarbūs ir nakties bei ryto simboliai: naktis – tai sunkus laikas, gyvenimo sunkumų sukelta kančia, o rytas – tai šviesa, kančioje suvokta gyvenimiška tiesa. Taigi, prometėjiška laikysena suvoktina kaip kančios užgrūdinto asmens dvasinė stiprybė. „Dedalas ir Ikaras“ Mito tema – tėvo ir sūnaus siekis sugrįžti į tėvynę – į Atėnus. Priežastys, dėl ko Dedalas ėmėsi lipdyti sparnus: 1. Dedalą graužė tėvynės ilgesys, nors pagarbos ir šlovės nestokojo, jis nebuvo laimingas. 2. Kretoj viešpatavęs rūstus karalius Minas Antrasis nenorėjo Dedalo leisti už savo karalystės ribų, Dedalas vis dažniau imdavo galvoti apie pabėgimą. Taigi, svarbiausia žmoguje yra svajonė ir ją mite įkūnija sparnai. Sparnai, skrydis - išsiveržimo iš tikrovės, priešiškos aplinkos metafora. Taigi, Dedalą ir Ikarą galima laikyti maištininkais – jie sukyla prieš nelaisvę, teisių suvaržymą, bet, priešingai nei Prometėjas, jie labiau rūpinasi savimi. Mitų herojai – simboliai, ženklai Mitų herojai Europos kultūroje tapo ženklais. Tai laisvės, drąsos, svajonės, nors ir neįgyvendintos, maksimalizmo simboliai. Dedalo sumanumas, meninis talentas idealizuojamas. Neribota žmogaus proto galia: „Pagaliau Dedalas įminė gamtos paslaptį. Dabar  ne vien paukščiai viešpataus erdvėse.“ Tačiau dėl laisvės galima pasiryžti neįmanomam žygdarbiui, bet drąsa, atkaklumas, rizika be išminties, patirties nepadės įgyvendinti svajonių, tikslų. Mite apie Prometėją ugnis atlieka kuriamąją misiją, o mite apie Dedalą ir Ikarą ugnis pražudo, jos misija naikinamoji. Archetipinės temos mite Mitas kalba apie tremties, nuopuolio ir praradimo archetipines temas. TREMTIS: „Dedalas nebuvo laimingas, nors pagarbos  ir šlovės jis nestokojo. Jį graužė tėvynės ilgesys.“ NUOPUOLIS: „Apsvaigęs nuo pergalės, išdidžiai pagalvojo: – Kuo aš nelygus dievams?“ Dedalo ,,hubris“, Ikaro nepatyrimas pažeidžia kosminę tvarką - peržengiamos žmogaus galimybių ribas. Jų skrydis gali būti vertinamas kaip žmogiška arogancija, nes būdami žmonės pradeda kištis į dievų sferą. PRARADIMAS: Ikaras ,,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!