Antano Smetonos prezidentinės kalbos retorinė analizė

Rašto darbas Kalbos analizė Antanas Smetona (Prezidento kalba, pasakyta 1930m. vasario 25 d. Laidojant Joną Jablonskį) ĮVADAS Iškalba priklauso tiems menams, kurie viską pasiekia žodžiu. Juk ji surinko ir savo rankose laiko, galima sakyti, visų menų jėgą. Platonas Iškalbą arba retoriką galime pavadinti monologinio kalbėjimo menu, jo teorija ir praktika. Anot Platono, „iškalba yra protų valdymo menas“. „ Visi geriausi valstybės žmonės <...>, geriausi filosofai, poetai, reformatoriai buvo tuo pat metu ir geriausi oratoriai <...>,“ – sako A Čechovas. Šis menas yra toks pats senas kaip ir pati žmonija. Šiais laikais inteligentiškam žmogui nemokėti kalbėti yra tarsi trūkumas, socialinė ir asmeninė tragedija, taip pat kaip ir nemokėti rašyti ar skaityti. Nėra vienos definicijos, kas tai yra retorika. Prmoji, vadinamoji graikiškoji definicija, retoriką traktuoja kaip „ įtikinimo meną“. Eugenija Ulčinaitė savo straipsnyje „ Baroko retorika: normatyvizmas ir novatoriškumas“1 mini, jog Retoriumi Antikos laikais buvo vadintas ir kalbėtojas ir iškalbos mokytojas. Ji taip pat mini, kad pirmieji retorikos mokytojai buvo sofistai – „išminties mokytojai“, kuriems „kalbėti“ visų pirma reiškė „sakyti tiesą“. Retorius kartais buvo vadinamas „sielos vadovu“, t.y. formruojančiu žmogaus sielą žodžio pagalba. Antroji definicija, susijusi su romėnų civilizacija, retoriką įvardija kaip „ meną gerai kalbėti“. Trečioji definicija perkelia mus į Viduramžių ir Renesanso epochas. Ir retoriką apibūdina kaip – ( šnekos) puošimo meną. Šių laikų definiciją mums pateikia Briuselio universiteto logikos, moralės ir filosofijos profesorius C. Perelmanas. Jis pateikia tokia definiciją – „ Retorika yra įtikinamos komunikacijos teorija“. Regina Koženiauskienė savo knygoje mums pateikia tokią retorikos definiciją – retorika – tai mokslas apie įtikinimo būdus, taikomus ne tik iš kalbos, bet ir visokiausio žanro tekstams, kurių autoriai siekia efektyvios, arba paveikios komunikacijos2 . Ji taip pat išsikria tokias oratoriaus kalbos savybes kaip : taisyklingumas, paprastumas, glaustumas, tinkamumas. Kuriant sakomąją kalba yra svarbūs keli etapai, tokie kaip: kalbos komponavimas, kalbos teksto kūrimas, kalbos repetavimas ir sakymas. Nuo žmogaus iškalbos meno priklauso, kiek jisai sudomins auditoriją.. Kalbos sakymas - tarsi komunikacija su aplinka. Kartais oratorius gali su audotorija tarsi tartis, norėdamas su ja kuo daugiau komunikuoti. Oratorius gali naudotti ADHORTACIJĄ – t.y. viena iš retorinio kreipinio formų, kai kalbėtojas paskatina arba paragina klausytojus, kviesdamas atitinkamai elgtis3 . Visa retorinė kalba gali būti tarsi retorinis klausimas, kurio ataskymo bus jieškoma pačioje kalboje. Tuo pat metu tai bus tarsi diskusija su auditorija. Kalboje gali būti vartojami ir sušukimai, tarsi prabudinti auditoriją ar akreipti demėsi į svarbesnę mintį. Kai kurie oratoriai kalbos vaizdingumui pasitelkia pauzes, kai kuriose vietose deda akcentus. Kai kurie gestais palaiko kontaktą su auditorija. Janina Bielienė savo knygoje „Iškalbos menas“ užsimena apie ryškiausią klabos turtingumo rodiklį – žodžių, formų, konstrukcijų gausumą. Kiekvienas kalbėtojas turi vis atnaujinti savo žodyną. Kalboje yra svarbu vartoti kuo daugiau metaforų, aforizmų, palyginimų, hiperbolių. Taip pat svarbi sinonimija – t.y. tos pačios arba artimos reikšmės, bet skirtingo skambesio žodžių junginio kartojimas4 . Sakant kalbą yra svarbi ir intonacija, kurią valdo kalbantysis. Reikia išmokti kalbėti ritmingai, įvairiu tempu: lėtu ir gana greitu. Reikia nepamiršti ir balso jėgos, balso stiprumo, kurį galima išugdyti. Geri kalbėtojai sugeba pamažu kelti ir nuleisti balsą. Balsas yra pagrindinis kalbėtojo įrankis. Keičiantis amžiams, keitėsi kalbėjimo teigiamų ypatybių ir ydų kiekis, tačiau iki pat šių dienų liko to mokslo kamienas, racionalių pamokymų branduolys. Kiekviena sakoma kalba turi savo įžangą dėtymą ir pabaigą. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti buvusio Lietuvos prezidento Antano Smetonos kalbą, pasakytą per Jono Jablonskio laidotuves. Pabandysime atrasti kokias klabos praturitinimo priemones vartoja. Ar kalba yra iškalbinga ir turtinga. Ar sugeba oratorius sudominti ir įtraukti auditoriją kartu su juo mąstyti, ar sugeba komunikuoti. Kaip yra komponuojama pati kalba. Naudotasi R. Koženiauskienės, Z. Nauckūnaitės, J. Bielienės, E. Ulčinaitės darbais. Kalbos analizė Susipažinus su Antano Smetonos kalba, pasakyta per Jono Jablonskio laidotuves, galime iš karto pastebėti, kad kalba pasakyta su ta intencija, kad išaukštinti mirusįjį, jo pasiekimus ir nuopelnus mūsų tautai, klutūrai, kalbai ir mums patiems. Jau pačioje įžangoje kalbantysis mums nusako mirusio žmogaus reikšmę ir didybę – „ sujudę, mes, minių minios, iškilmingai atlydėjome šį didįjį vyrą“. Palydėti į amžinojo poilsio vietą atėjo ne tik kad minia žmonių, bet „minių minios“. Tuo pačiu atsiskleidžia ir tai, kad kalbantysis kreipiasi ne į mažą minią žmonių, ne į mažą auditoriją, o į didelę gausybę – į „minių minias“. Kalboje įvardijamas „minių minias“ ir galime pavadinti kalbos adresatais. Didžiąją kalbos dalį užima dėstyymas. Jame Antanas Smetona tik sustiprina mirusio žmogaus vertę ir ją išaukština. Vėl gi galime pastebėti, kad visoje kalboje yra pabrėžiama tarsi „gausybė“, „masė“, „didybė“. „ Ne jo artimieji ir ne giminės yra paveldėję jo turtą – mes tėvonys, mes juo palikuonys, mes visi esamę jį pasidalinę“, toks įvardinimas tarsi atskleidžia tai, kad žmogaus palikimo apimtis yra tokia didelė ir plati, kad jis sugebėjo palikti ne tik šeimai, giminėm, artimiesiems bet kažką palikti ir įdėti į tėvynės turtų klodą. Kalbantysis atskleidžia ir tai, kad mirusysis buvo visiems vienodas ir visiems dosnus „Lietuvių atgimimo tėkmėje nebuvo jam nei kairiųjų, nei dešiniųjų, nei vidurio srovių: jis buvo prilaidus visiems, visi galėjo apsčiai imtis iš jo tautiškų dvasios gėrybių, kurias jis uoliai krovė ir gausinga ranka dalino“. Šiuose žodžiuose atsiskleidžia mirusiojo gera valia, jo prieinamumas, jo gerumas. Kalbantysis apibūdindamas gėrybes, jas tarsi pagausina įvardindamas jas „tautiškomis dvasios gėrybėmis“, kurias Jablonskis gausinga ranka. Apibūdinimas „ gausinga“ mums vėl gi pabrėžia ne tik kad pačio žmogaus galybė, bet ir jo suteikiamos pagalbos ir naudos galybę. Tai vėl gi atskleidžia, kad šis žmogus buvo itin svarbus mūsų tautai. Toliau nagrinėjant kalbą, atsiskleidžia, kad miręs žmogus buvo tikras letuvininkas, šalies patriotas „ragino mus ingijus mokslo grįžti savo tėvynėn, liepė eiti švyturiais“. Tai dar ienas indėlis į mūsų palikimą. Tarsi įrodymui yra pateikiama mirusiojo citat, taip vėl gi pabrėžiant jo galybę – „ Verčiau skurdas kęsti savo krašte ir džiaugtis jo gyvenimu, nekaip prabanga plaukti svetimoj šaly“. Už tai tauta turi būti dėkinga, kad daugeliui jis lenkė ranką ir visi jie buvo laukiami sugrižtant atgal „in savuosius“. Ne tik žmogaus gerumas ir nuoširdumas bei atsidavimas tautai yra atskleidžiams kalboje, bet ir indėlis į kalbos gaivinimą. Tai vėl gi sustiprina asmenybės palikimo vertę toms“ minių minioms“, kurios tuo metu buvo susirinkę. Tarsi norima įrodyti, kokį praradimą tuo metu apturėjo tauta. „ Jis visą amžių pats mokėsi ir kitus mokė“. „Ragino pakelti atbundančią mūsų tautą iš tos paniekos, kurion buvo nustūmę ją mūsų užaušėliai didžiūnai“. Sekantis akcentas yra tas, kad vis dėlto jis pasiekė savo, tuo tik įbrėždamas dar gilesnį rėžį tautos istorijon - „štai atbudo visa mūsų tauta, pakilo iš paniekos jos kalba laisvoje išvaduotoje Lietuvoje“. Norint įrodyti, kad tai mirusiojo pasiekimas, norint užakcentuoti tai ir dar kartą priminti toms „minių monioms“, jų yra paklausiama „Atgijęs lietuvių raštas kieno dėka daugiausia?“. Tuo pačiu metu vyskta tarsi komunikacija su minia žmonių ir ta galybe susirinkusių į laidotuves. Jono Jablonskio darbas buvo ne šiaip sau atmestinas ar paviršutiniškas, jį kalbantysis apibūdina „kruopščiu“. Taip pat pabrėžiama, kad asmenybė bendravo su jį supančia aplinka iki pat savo paskutinių dienų. Dar pabrėžiama ne šiaip sau kad iki dienų, bet tarsi iš tos galybės sumažinama iki skrupulų „ligi paskutinio kvėptelėjimo“, tuo pačių įtvirtinant asmenybės pasiekimus iki pat jo gyvenimo pabaigos, iki pačių paskutinių atodusių jo palikimo vertę ir atsidavimą tautai ir jos žmonėms. Tai vėl gi yra pabrėžiama pačio mirusiojo citata „visas mano gyvenimo tikslas dirbti savo tautai“. Dėmesys skiriamas jaunajai kartai, kuri yra brangiausia, stengaintis dar kažką pakeisti tautoje, norint atgaivinti jos kalbą ir raštą, „tegu lieka man viltis, kad jaunosios kartos vertins mano darbus“. Atsiskelidžia noras prabudinti žmones per jaunąją kartą, kturi yra imlesnė ir sukalbamesnė. Ji yra labiau atsidariusi ir lengviau bei su didesniu malonumu priima tai, kas jai yra siūloma ir duodama. Kalbantysis, norėdamas apibūdinti mirusiojo sieki kelią pasitelkia labai keistus ir tuo pačiu vaizdingus sulyginimus, pabrėžiančius žmogaus siekų ir norų aprėpimo mąstą. „Jo kelias, kuriuo siekė laisvės, ne lino žiedu klotas, ne žvaigždžių šviestas, jo kelias pilnas erškėčių. Nuo Aušros ligi Varpo, nuo Varpo ligi Vilniaus Žinių jis buvo toks“. Mirusysis netgi yra prilyginamas bitėms, jų skrupulingam ir svarbiam darbui. Atrodo lyg tai sumenkintų žmogaus darbą, bet tuo tik pabrėžiamas noras skrupulingai atlikti savo pareigą „kaip bitės krauna medų korin, visokių žiedų prisirinkusios, taip ir Rygiškių Jonas rinko žiedus mūsų kalbai iš mūsų tautos invairių tarmių“. Pastebime, kad kalbantysis Jona Janonį vadina, tarsi tai būtų labai artimas jam pačiam žmogus, ne svetimas tauta „rygiškių Jonu“. Tai tik parodo meilę mirusiajam, santykį su juo, artumą bei glaudumą su žmonėmis. Jis taip pat yra prilyginamas dailininkui, kuris iš kalbos pynė vainiką bendrinei kalbai. Kalbantysis negaili epitetų ir palyginimų, taip tik atskleisdamas savo kalbos žodyną ir tarsi pripažindamas, kad pats yra mirusiojo mokinys. Mirusiojo palikime randame nepaprasto darbo pavyzdį. Pabrėžiama, kad mirusysis parodė, kaip reikia mylėti savo darbą, kaip reikia jam stiduoti ir skrupulingai it bitutė dirbti. Jo galybė netgi sulyginama su Prometėju, kuris atnešė „albos rašto šviesą“. Pačioje pabaigoje yra akcentuojama, kad jį bus prisimenama ir kad pats mirusysis kalbės „ iš ano pasaulio, iš dausų,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!