Antanas Škėma ir jo kūryba

Antanas Škėma XX a. vidurio rašytojas, katastrofų literatūros atstovas, kūrėjas modernistas, egzodo atstovas. XX amžiaus vidurys istorijoje yra paženklintas tragišku įvykiu - vyko Antrasis pasaulinis karas, žydų tautos genocidas, tremtis (1941m. pirmoji didžioji trėmimų banga), Europoje įsivyrauja totalitariniai režimai(fašizmas ir stalinizmas). Tokiomis aplinkybėmis žmogus nėra užtikrintas dėl ateities, jaučiasi nesaugus, , apimtas baimės dėl savo gyvybės ir artimųjų, nes pasaulis netenka atramų. Žmogus jaučiasi menkas negalintis įveikti istorinių procesų, todėl išgyvena nežinomybės, nesaugumo jausmą. Katastrofų literatūros kūrėjų tikslas yra išreikšti dramatišką XX a. vidurio žmogaus patirtį. Tikrumas - viena svarbiausių Škėmos gyvenimo ir kūrybos vertybių. Jis kovojo su prisitaikymu prie miesčioniškos gyvensenos standartų, priešinosi iliuzijas kuriančiai literatūrai, kuri buvo tapusi populiari išeivijoje. Škėma nuolat demonstruodavo sumiesčionėjusių išeivių apsimestinį patriotizmą. Svarbiausia pabėgėlių rūpestis buvo išlaikyti lietuvybę ir tradicijas. Jo nuomone, išeivija gyvena užkalama geto pasaulyje, garbina praeitį, bet ignoruoja dabartį. Škėmos požiūris atsiskleidžia ne tik grožinėje literatūroje, bet ir publicistikoje. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose tiesiogiai deklaruojams tautinės ir krikščioniškos vertybės, svarbesnės už meninį ieškojimą. Jo nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni, priartėti prie vakarų literatūros konteksto. Taigi galima spręsti, jog Škėmai autentiškumas buvo aukščiausia vertybė. Būdo bruožai Antanui Škėmai būdingas: maištingumas, kritiškas požiūris, atvirumas, neapkentė melo, nesiekė įtikti, išsiskyrė nepriklausoma laikysena, savo elgesiu Škėma dažnai siekia provokuoti. Rašytojas atvirai kritikavo miesčionišką visuomenę, išsiskyrė nihilistiniu požiūriu į pasaulį, dažnai buvo kaltinamas cinizmu, šie būdo bruožai, elgesys lėmė komplikuotus santykiu su aplinkiniais. Ir romano ,,Balta drobulė” veikėjas vaizduojamas nepritampantis prie visuomenės, turintis kitokį požiūrį į pasaulį. Antanas Škėma vertino autentiškumą ir teigė, kad kūryba tai savo paties vidinio pasaulio išraiška. Rašytojas nevengė kūrybinių eksperimentų, vertino viską kas yra drąsu ir naujovišką. Kūrybos samprata priimtina Škėmai: Škėmai buvo nepriimtinas romantinis požiūris į kūrėją ir kūrybą (romantikai išaukština menininką, jį laiko genijumi, apdovanotą ypatingomis galiomis, pabrėžia, kad kūrybai svarbus įkvėpimas). Antanas Škėma teigia, kad menininkas toks pat kaip ir kiti žmonės, o sunkus kūrybos procesas neišvengiamas. Rašytojas teigia, kad kūryba neatsiejama nuo kančios. Įkvėpimą Škėma laikė trumpu apsvaigimu, būsena, kuri nesuderinama su vertinga kūryba. Rašytojas teigia, kad tikra literatūra neatsiejama nuo modernių ieškojimų ir kritikavo antrarūšį meną. Škėma piktinosi, jog lietuvių išeivių kūryboje deklaruojamos tautinės ir krikščioniškos vertybės, atskleidžiamas tėvynės ilgesys, nutraukia nuo meniškumo. Škėmos kūrybos samprata išryškėja romane ,,Balta drobulė” , kūrinio pagrindinis veikėjas menininkas, poetas, kuriam svetima pataikauti kitiems ir prisitaikyti. Antanas Garšva išsiskiria svetimu požiūriu į kūrybą. Antanas Škėma nepritapo prie lietuvių išeivių kūrėjų. Rašytojas teigė, kad gyveno tarsi geto pasaulyje garbindami dabartį, tačiau nusigreždami nuo skaudžios dabarties. Kadangi daugelis išeivių nemokėjo anglų kalbos, todėl kūrėjams buvo neprieinamos vakarų literatūros naujovės. Daugelis lietuvių emigrantų troško malonaus skaitymo, iš literatūros tikėjosi dvasinės paguodos, o ne egzistencinių problemų svarstymų ir tiesos. Šeštajame dešimtmetyje tarp kūrėjų emigrantų susikuria antrarūšė kūryba, todėl modernūs Škėmos ieškojimai daug kam nesuprantami. Romanas ,,Balta drobulė” : tematika, problematika, struktūra, meninės ypatybės: Pasirodęs romanas sulaukė daugelio skaitytojų neigiamos reakcijos, kūrinį skaitytojai kaltino dėl vulgarumo, piktžodžiavimo prieš Dievą. Kūrinys vadintas paranoiko kliedesiu. Taip romanas vadintas dėl to, kad nebuvo nuoseklaus vientiso siužeto, kūrinys sudėtingos struktūros. ,,Balta drobulė” psichologinis intelektinis romanas , parašytas sąmonės srauto technika. Tema: Vaizduojamas protagonisto Antano Garšvos, išeivio iš lietuvos, menininko gyvenimas Amerikoje. Svarbiausia problema: Antanui Garšvai sunku pritapti svetimos kultūros didmiestyje, protagonistas negali atskleisti savęs nei kaip asmenybė, nei kaip menininkas. Kūrinyje pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia protagonistas Garšva, išorinė tikrovė egzistuoja, kaip Garšvos sąmonės produktas. Viskas, ką veikėjas mato, girdi ir užuodžia, įtraukiama į vidinę prisiminimų, jausmų, asociacijų, vizijų erdvę. Romanui būdinga sudėtinga struktūra. Romanas yra daugiasluoksnis, jame susipina praeitis ir dabartis. Kūrinį sudaro trys ,,aukštai” I. Dabartis, vaizduojamas šeštojo dešimtmečio Niujorkas, dabarties veiksmas trunka nepilną parą. (Prasideda 15:45 ir baigiasi kelios minutės iki 12 kitos dienos). Parodomas tikslus laikas. Antanas Garšva yra viešbučio keltuvininkas, 87 numeris. Viešbutis tarsi mažytis Amerikos modelis. II. Vaizduojama Garšvos praeitis, pasakojama pirmuoju asmeniu, tai fragmentai iš Garšvos užrašų. III. Praeitis, pasakojama trečiuoju asmeniu Romanas - literatūrinis koliažas. Sudėtingai struktūrai nusakyti tinka ir kaleidoskopo principas. Protagonistui tinka asmenybės suskylimas. Romano veikėjas nejaučia harmonijos, nepatiria pilnatvės. Praeitis romane svarbi tuo, kad Antanas Garšva prisimindamas svarbius gyvenimo įvykius ir taip juos išgyvendamas siekia suprasti save, sulipdyti savo sudužusio gyvenimo skeveldras. Pavadinime minimas baltos drobulės įvaizdis yra nuoroda į krikščioniškąjį kontekstą. Balta drobulė, turino drobulė, į kurią buvo suvyniotas Kristaus kūnas, atitikmuo. Drobulė tai įkapės. Balta drobulė tai poetinis vaizdinys, atėjęs iš senojo lietuvių tikėjimo. Balta drobulė tai mirties ženklas. Romano pabaigoje vaizduojama protagonisto dvasinė mirtis, parodomas stiprus priepuolis, po kurio Antanas Garšva išprotėja. Kūrinyje svarbus epizodas atskleidžiantis kaip Antanas Garšva keltuve regi viziją: rudąjį žmogų, kuris sako, jog vėlė, apsisukusi balta drobule, yra veikėjo išganymas. Prieš romaną esantys trys epigrafai atskleidžia svarbiausias kūrinio idėjas: I. Atskleidžia, jog laimingi yra tie, kurie nieko netrokšta, nes žmogus negalėdamas įgyvendinti savo siekių išgyvena nepasitenkinimo būseną, todėl laimingi tie, kurie nėra priklausomi nuo savo norų. II. Atskleidžia, kad pasaulis yra nenuspėjamas ir žmogui iki galo nepažintas, epigrafe nuvertinama išmintis ir gražbylystė, parodoma, kad gyvenimas priverčia suabėjoti jų verte. III. Išaukština žmogaus talentus, parodoma, jog menas atskleidžia tauriąją žmogaus sielos pusę, parodo ką turi geriausią. ,,Balta drobulė’’ Antano Škėmos, XX a. vidurio kūrėjo, katastrofų literatūros atstovo, psichologinio intelektinio romano ,,Balta drobulė” pirmoje įvado pastraipoje vaizduojama protagonisto Antano Garšvos kelionė į darbą. Atskleidžiamas veikėjo santykis su aplinka, jau pirmuose sakiniuose minimos erdvės detalės: požeminio ekspreso linija, peronas, kuriama urbanistinė erdvė. Vaizduojamas Amerikos didmiestis, svarbią reikšmę turi ir minimas laikas. Minimas tikslus laikas: ,,Šešios iki keturių popiet”. Didmiesčio gyvenimas yra griežtai reguliuojamas laikrodžio rodyklių. Žmogus Niujorke tarsi didelio mechanizmo sraigtelis, judantis nustatytu ritmu. Minima požeminio ekspreso linija atskleidžia, kad aplinka slegianti, varžanti individą. Vartojamas epitetas ,,apytuštis”, apibūdinantis peroną, atskleidžia, kad protagonistas jaučiasi vienišas svetimoje aplinkoje. Kūrinio vaizdai perteikia šaltumo, nejaukumo įspūdį. Niujorkas Garšvai atrodo svetimas. Niujorkas daugelio kultūrų susitelkimo vieta (škotiški marškiniai, mokasinai, juodaodės, lietuvis keltuvininkas). Išeivis iš Lietuvos pradingsta tarp daugelio kitų daugiamilijoninio miesto gyventojų, jis susilieja su minia, niekam nėra įdomus. Didmiestyje nėra šiltų ir artimų santykių, įvade pabrėžiama, jog merginos tik stebi. Romanas ,,Balta drobulė” susijęs su paties autoriaus biografija: rašytojui pritapti Amerikoje nebuvo lengva. Protagonistui Amerikos didmiestis svetimas, tai atskleidžia įvardinta veikėjo savijauta: ,,Šąla rankų ir kojų pirštai, nors rugpjūčio mėnuo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!