Antanas Škėma 1910-1961

Antanas Škėma 1910-1961 Biografija ir kultūrinė aplinka Sukrečiantys vaikystės prisiminimai Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė Lenkijoje, Lodzėje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pa­sitraukė į Rusiją, vėliau Ukrainą. Jai teko patirti po bolševikų perversmo Rusijoje kilusio pilietinio karo baisybes. Rašytojas prisimindavo žaidimus su pakartais ant žibintų baltagvardiečiais ir išgyventą siaubą, kai į butą įsiveržę girti raudonarmiečiai vos nenušovė tėvo ir kėsinosi išprievartauti motiną. Ši vaikystės patirtis vėliau atgims apysakoje „Saulėtos dienos“. 1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. Baigęs gimnaziją, Škėma studijavo mediciną, teisę, bet mokslų nebaigė. Daugiausia laiko skirdavo teatrui: vaidino Kauno ir Vilniaus valstybiniuose dramos teatruose, režisavo spektaklius, pats ėmėsi dramaturgijos. Antrasis pasaulinis karas Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje Škėma dalyvavo kovose su besitrau­kiančia sovietų kariuomene. Karo metais su šeima gyveno Vilniuje, vaidino ir reži­savo Vilniaus dramos teatre. 1944 m., vokiečiams traukiantis, buvo kviečiamas dėtis prie partizanų, bet atsisakė ir su žmona bei dukra pasitraukė į Vokietiją. Nuo to lai­ko visuomet kritiškai vertindavo savo ir kitų patriotizmą, sakydavo, kad pirmaeiliai didvyriai žuvo ir žūsta Lietuvoje, o išeiviai visada liks antraeiliai. Pabėgėlių stovyklose ir Amerikoje Po karo Škėma kurį laiką gyveno Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Dalyvavo me­nininkų sambūriuose, bendradarbiavo periodikoje, 1947 m. išleido novelių knygą „Nuodėguliai ir kibirkštys“. 1949 m. rašytojas su šeima persikėlė į JAV. Gyvendamas Niujorke, dirbo dar­bininku fabrike, liftininku. Net ir neturėdamas palankių sąlygų kurti, rašė dramas, prozą. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos teatrinėje veikloje, bendradarbiavo lietu­viškoje spaudoje. 1961 m., grįždamas iš „Santaros-Šviesos“ kultūrininkų sąjūdžio suvažiavimo, A. Škėma žuvo autoavarijoje. Modernus žmogus Rašytojas ir aktorius Antanas Škėma buvo maištingo būdo, nepriklausomos laikyse­nos. Apie vieną svarbiausių jo bruožų prisiminimuose rašė Jurgis Blekaitis: <...> didelis, nepavargstantis intelektualinis smalsumas, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti naujausion poezijon, įeiti žingsniu ir sąmone į nūdienių dailinin­kų kūrybą. Kraštutinai priešingas senųjų vertybių archyvaro tipui, Antanas Škėma nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu, naujoviška. Savo dvasine struktūra - ne vien forma ar dėl laiko mados - jis buvo mūsų vienas nedaugelio tikrųjų modernios epochos ir modernaus žmogaus dvasios reiškėjų. Kūrybos bruožai Dramaturgija Į literatūrą A. Škėma atėjo iš teatro, jis yra sukūręs devynias dramas ir laikomas vienu pirmųjų modernios formos kūrėjų lietuvių teatre. Vienas vertingiausių scenos vei­kalų - drama „Pabudimas“. Veiksmas vyksta Vilniaus NKVD rūmuose pirmaisiais stalinistinių represijų metais: mirtinoje dvikovoje susiremia buvę jaunystės draugai ir varžovai - laisvės kovų dalyvis Kazys ir NKVD tardytojas Pijus. Kazys priverstas rinktis: išduoti ginklų sandėlio vietą ar atiduoti į prievartautojo rankas savo žmoną. „Pabudimas“ artimas prancūzų egzistencialistų literatūrai, vaizduojančiai veikėjus ribinėse gyvenimo situacijose, kai išryškėja tikroji kiekvieno žmogaus esmė ir pasi­rinkimo kaina. Smulkioji proza Kaip prozininkas A. Škėma debiutavo 1929 m. novele „Baimė“, kurioje atsispindi esminė jo ieškojimų kryptis - dėmesys žmogaus psichikos būsenoms, protu nesuvo­kiamiems likimo posūkiams. Vėliau Vokietijoje ir Amerikoje rašytojas išleido keletą novelių ir apysakų knygų: „Nuodėguliai ir kibirkštys“ (1947 m.), „Šventoji Inga“ (1952 m.), „Čelesta“ (1960 m.). Jose ironiškai žvelgiama į žmonijos istoriją, veikėjai absurdiškame pasaulyje ieško Dievo ir meilės. Į rinkinį „Šventoji Inga“ įėjo vaikys­tės patirtimi grįsta novelių apysaka „Saulėtos dienos“, artima tradicinei literatūrai, nors joje ryškūs ekspresionistinio pasakojimo bruožai. Kai kuriose šios apysakos vietose, vaizduojant dramatišką pilietinio karo metą, priartėjama prie siurrealizmo. Autorius kalba apie veikėjų geismus ir seksualinius kompleksus - lietuvių literatūro­je to ilgą laiką buvo vengiama. Romanas „Balta drobulė“ - vienas žymiausių romanų lietuvių literatūroje ir svarbiausias Antano Škėmos kūrinys, parašytas 1954 m., bet išspausdintas tik 1958 metais. Jis išsiskiria modernia pasakojimo forma. Net ir dabar šis romanas - vienas skaitomiausių grožinių kūrinių, nes pagrindinio veikėjo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašių dalykų: tėvų nesantaiką, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka, gyvenimo absurdą. Romanas nesiūlo kokios nors gyvenimo prasmės formulės, tik skatina skaitytoją savarankiškai spręsti pagrindinį veikėją kankinančius klausimus. Jame susipina rašytojo patirtis, daugybė apmąstytų idėjų ir novatoriškos formos ieškojimas. Publicistika, kritika A. Škėmos požiūris į literatūrą atsiskleidžia ne tik grožinėje kūryboje, bet ir publi­cistikoje, literatūros kritikoje. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose tiesiogiai dekla­ruojamos tautinės ar krikščioniškos vertybės, svarbesnės už meninius ieškojimus. Škėma šaipėsi iš miesčioniško išeivijos skonio ir antrarūšių skaitinių garbinimo. Jo nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni, priartėti prie Vakarų literatūros konteksto. Ironija Vienas būdingiausių A. Škėmos kūrybos bruožų yra ironija. Jau ankstyvuosiuose rašytojo kūriniuose matyti gebėjimas demaskuoti absurdiškus, dažnai skausmingus dalykus, kritiškas santykis su kitais ir savimi pačiu. Net ir vaizduodamas iš pažiūros nereikšmingas, komiškas gyvenimo situacijas, Škėma apmąsto pamatines žmogaus vietos istorijoje, kūrybos prasmės, meilės ir pasitikėjimo temas. Jo kūryboje ironija ir humoras yra ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir egzistencinės terapijos forma, būdas atsilaikyti prieš neperprantamą lemtį. Modernus pasakojimas Moderniame Škėmos pasakojime susipina praeitis ir dabartis, išorinė ir žmogaus vidinė tikrovė. Rašytojas buvo įvaldęs įvairius pasakojimo būdus. Sąmonės srauto technika, žvilgsnio plotmių kaita labiausiai tiko didmiestyje gyvenančio, nuolat skubančio, nervingo, pervargusio, kenčiančio žmogaus vidiniam pasauliui perteik­ti. Pasakojimo srautas, dažnai atrodantis kaip laisva tėkmė, turi savo vidinę logiką. Nuolat atsiranda nuorodų į kitus kultūros kontekstus, tarp personažų, atskirų deta­lių mezgasi asociacijų ryšys. Taigi pradinis chaotiškumo įspūdis klaidina - iš tiesų kuriama prasminga meninė visuma. Tikrumas Tikrumas - viena svarbiausių A. Škėmos gyvenimo ir kūrybos vertybių. Jis kovojo su prisitaikymu prie miesčioniškos gyvensenos standartų, priešinosi iliuzijas kurian­čiai literatūrai, kuri buvo tapusi populiari išeivijoje. Škėma nuolat demaskuodavo sumiesčionėjusios išeivijos apsimestinį patriotizmą. Jo nuomone, išeivija gyvena uždarame geto pasaulyje, sentimentaliai garbina praeitį ir gręžiasi nuo skaudžios dabarties, atsisako pripažinti savo kaltę ir atsakomybę palikus tėvynainius, kurie tre­miami į Sibirą, kovoja miškuose ar kenčia okupacijos priespaudą. Lietuvių literatū­ros atgimimo viltį Škėma siejo su Vakarų dvasios ir lietuvybės sinteze, jo nuomone, ji būdinga ne tik amžininkams Henrikui Nagiui, Henrikui Radauskui, Alfonsui Nykai-Niliūnui, Jonui Mekui, bet ir ankstesnių kartų rašytojams - Kristijonui Donelaičiui, Baliui Sruogai, Kaziui Binkiui. Romanas ,,Balta drobulė“ Pasakojimo ypatybės Romano „Balta drobulė“ veiksmas trunka beveik parą - prasideda be šešių minučių ketvirtą po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą apie dvyliktą. Šioje „paros istorijoje“ dominuoja sąmonės srautas, t. y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrin­dinis veikėjas liftininkas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodoma kaip Garšvos sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai, požiūris į žmones, kuriuos kelia liftu, asociacijos, net išgyvenamos vizijos - viskas susipina ir teka fragmentišku, bet ne­nutrūkstamu srautu. Be sąmonės srauto, daugiausia perteikiamo pirmuoju asmeniu, esama ir komentaro iš šalies. Visažinis pasakotojas primena kai kuriuos Garšvos ankstesnio gyvenimo epizodus. Dar romane pateikiami Garšvos užrašai, kuriuose jis pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. Šie trys pasakojimo tipai romane nuolat kaitaliojami. Erdvės ir laiko ribos bei užribiai Romane pavaizduota tik vieno personažo - keturiasdešimtmečio Antano Garšvos, dirbančio keltuvininku, t. y. liftininku, gyvenimo istorija, bet ji atsiskleidžia skir­tingais atžvilgiais. Garšva privalo vilkėti uniformą - tai suvienodinimo ženklas, su uniforma jis jaučiasi praradęs individualybę, tapęs vien 87 numeriu, negalinčiu bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko pareigas uždaroje, kalėjimą primenančioje keltuvo erdvėje. Bet Garšva dar ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir gniuždančios aplinkos. Jis tiki, kad gelbsti ir nuo mirties, žmogų daro žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyve­nimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje. Absurdo žmogus Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai išgyvena būties beprasmybę ir savo padėties tragizmą, nes absurdą, kaip filosofas ir rašytojas Alberas Kamiu, suvokia sąmoningai, mėgina jį įveikti panieka ir ironija. Absurdišką Garšvos savijautą at­skleidžia kontrastas: vienokius žodžius jis taria mintyse, visai kitokius garsiai sako viešbučio klientams. Pavyzdžiui, prisiminęs prarastą mylimąją Jonę, tramdydamas ašaras mintyse plūstasi: Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dizenterikai, sifilitikių alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu sugalvoti? Iškart po šio vidinio monologo eina trumputė scena keltuve, kur Garšva kalba pa­brėžtinai mandagiai. - Labai malonus oras, madam. Jūs šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau, - sako Garšva hotelio gyventojai, kuri šešiasdešimties metų. -Jūs esate žavus, - atsako ji. Ir abu šypsosi. Kūryba ir meilė Pagrindinį romano veikėją galime analizuoti įvairiais atžvilgiais: kaip lietuvį išei­vį, istorijos nublokštą į svetimą žemę ir negalintį joje pritapti, kaip žlungančios humanistinės Vakarų civilizacijos atstovą, kaip absurdo žmogų, „nevykusį žemės gyventoją“, besiilgintį tikrojo ryšio su Dievu ir jo nerandantį. Vienas svarbiausių vaidmenų - poeto. Amerikoje Garšva dirba darbą, kuris toli nuo poezijos, bet kasdienybės rutinai, kitaip nei kiti viešbučio darbuotojai, priešinasi nuolatinėmis kūrybos pastangomis. Poezijos rašymu jis ne tik grumiasi su gyvenimo banalybe, bet ir aistringai, kone ma­niakiškai siekia išreikšti save, nes trokšta įveikti mirtį palikdamas pėdsaką literatūros istorijoj. „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti“, - sako jis Elenai, ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomir­tiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus jauseną. Garšvos supratimu, neišvengiama mir­timi pasibaigiantis žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug kuo skiriasi nuo šinšilų vegetacijos. Sutikęs Eleną, Garšva atgimsta kaip menininkas ir patiki, kad jam pavyks sude­rinti šeimą ir kūrybą. Jis išsako mylimajai savo svajones apie ateitį dviese: Tu nori gyventi su manimi? Būtų gerai. Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu. Pakeisiu darbo laiką, kad vakarais būtume drauge. Retkarčiais prašysiu tavęs: nueik į kiną, aplankyk pažįstamus. Aš rašysiu. Nebesityčiosiu daugiau.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!