Antanas Škėma 1910 – 1961

ANTANAS ŠKĖMA 1910 – 1961 Laikotarpio reiškiniai ir idėjos: • XX a. vidurio Katastrofų literatūra • Asmens ir jo vertybių išbandymas katastrofų metu • Literatūra – tragiškos patirties liudijimas • Žmogaus laikysena totalitarizmo akivaizdoje: pasipriešinimas, prisitaikymas, rezignacija, egzilis. • Kova dėl žmogaus orumo rezistencijos būdai • Skirtingos istorinės atmintys, vertinant XX a. vidurio tragediją. Žmogiškumas kaip vienijanti vertybė. Antanas Škėma – katastrofinio modernizmo įtakų bene labiausiai paveiktas lietuvių teatralas, prozininkas ir dramaturgas. Jis buvo maištingo būdo, nepriklausomos laikysenos. Kaip ir kiti egzistencialistai (Ž. P. Sartras, A. Camus), Škėma baisėjosi pasauliu absurdu, atskleidė tikrųjų vertybių besiilginčio žmogaus kančią, vienatvę, kėlė žmogaus gyvenimo prasmės klausimus. Škėmos kūrybai įtaką darė Šopenhauerio filosfija, jo pesimistinė pasaulėžiūra. (Keturiolikmetis Garšva prisikaitęs Šopenhauerio filosfijos bandė nusižudyti.) Tikrumas - viena svarbiausių A. Škėmos gyvenimo ir kūrybos vertybių. Jis kovojo su prisitaikymu prie miesčioniškos gyvensenos standartų, priešinosi iliuzijas kuriančiai literatūrai, kuri buvo tapusi populiari išeivijoje. Škėma nuolat demaskuodavo sumiesčionėjusios išeivijos apsimestinį patriotizmą. Jo nuomone, išeivija gyvena uždarame geto pasaulyje, sentimentaliai garbina praeitį ir gręžiasi nuo skaudžios dabarties, atsisako pripažinti savo kaltę ir atsakomybę palikus tėvynainius, kurie tremiami į Sibirą, kovoja miškuose ar kenčia okupacijos priespaudą. Lietuvių literatūros atgimimo viltį Škėma siejo su Vakarų dvasios ir lietuvybės sinteze, jo nuomone, ji būdinga ne tik amžininkams Henrikui Nagiui, Henrikui Radauskui, Alfonsui Nykai-Niliūnui, Jonui Mekui, bet ir ankstesnių kartų rašytojams - Kristijonui Donelaičiui, Baliui Sruogai, Kaziui Binkiui. ,,Neparašiau knygos, vadinasi, negimiau“ Antano Škėmos autobiografija 1. Kuriuos gyvenimo momentus A. Škėma išskiria kaip svarbiausius? • Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau – į Ukrainą, todėl vaikystę praleido revoliucinių neramumų draskomoje šalyse. • Medicinos, teisės studijų metais atsiskleidė aktoriniai Škėmos gabumai, jis įstojo į teatro studiją ir netrukus buvo priimtas į Valstybės teatrą Kaune, kur atliko įvairius antraeilius vaidmenis, o vėliau ir į Vilniaus valstybinį dramos teatrą. • Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžią Škėma sutiko kaip Lietuvos aktyvistų fronto surengto Birželio sukilimo dalyvis. • Vokietmečiu Škėma dirbo teatre, pratindamas publiką prie tiems laikams dar neįprastų išraiškos formų. • 1944 m. pasitraukė į Vakarus, Vokietijoje dalyvavo pabėgėlių stovyklų meniniuose susibūrimuose, čia pasirodė ir pirmasis novelių rinkinys „Nuodėguliai ir kibirkštys“. • 1949 m. persikėlus gyventi į JAV Škėmai nepavyko rasti darbo, kuris bent minimaliai atitiktų rašytojo ir teatralo profesiją, tad liko juodadarbis – fabriko darbininkas, lifto operatorius, dėžių pakuotojas. Buvo aktyvus lietuvių kultūrinio ir teatrinio gyvenimo dalyvis. 2. Kuo A. Škėmos biografija skiriasi nuo jums žinomų kitų lietuvių rašytojų? Daugelis to meto rašytojų nepajėgė suprasti ar net tyčia nesidomėjo Vakarų meno atradimais, nemokėjo anglų kalbos, stokojo platesnio akiračio ir menkai teišmanė kultūros klausimus. Tokia padėtis trukdė literatūrai savaime plėtotis ir kūrė sąlygas plėtotis antrarūšiam menui. 3. Kaip autobiografijoje kalbama apie save? Ką toks rašytojo kalbėjimo pobūdis leidžia suprasti apie asmenybę, gyvenimiškas nuostatas? Pasak autoriaus, rašytojas privalo laužti bet kurią tematiką per jo gyvenamosios epochos prizmę, ir jo požiūris į ją – neišvengiamas. Pats Škėma teigia esąs pesimistas, tačiau tiki Žmogaus, iš didžiosios raidės, verte ir jo galėjimu išsilaikyti šlykščiausiose situacijose. Būti savo epochoje ir būti amžinoje žmogaus gyvenimo tėkmėje – kiekvieno padoraus rašytojo uždavinys. „Mano kuklia nuomone, ...“ – rašytojas kukliai reiškia savo nuomonę, nemano, jog ji yra tinkama visiems. 4. Kaip A. Škėma vertina savo dalyvavimą kovoje su bolševikais? Kodėl rašytojas nusivilia savo heroizmu? Kaip manote, kodėl rašytojas skeptiškai vertina išeivijoje gyvenančių lietuvių heroizmą? „Apie savaitę šaudžiau į besivalkiojančius apylinkėse bolševikus. Šaudžiau nevikriai, bet su pakankamu civiliokui entuziazmu.“ Toks Škėmos poelgis darė įspūdį ne tik dėl pasiryžimo žūti už tėvynės laisvę, bet ir dėl gebėjimo peržengti savo asmenybės ribas – įsitraukimas į kovą visai neatitiko Škėmos prigimties. Teigė, jog jo heroizmas ribotas. Gavęs pasiūlymą keliauti į Žemaitiją pas partizanus, neišlaikė to žygio, su šeima atsidūrė Vokietijoje. Tačiau rašytojas gana skeptiškai vertina išeivijoje gyvenančių lietuvių heroizmą, nes jis nėra pirmos rūšies, nors ir gali būti pateisinamas. Pirmos rūšies heroizmas – buvimas kariškiu Lietuvoje. 5. Apibūdinkite rašytojo kūrybos sąlygas išeivijoje. Kaip manote, kodėl rašytojas sako, kad jis „simpatingas laukinis“? Pasak A. Škėmos, „Išsitreniravau kurti šapoje darbo metu. Namie belieka tik užrašyti.“ Tik jo bosai kiekvienoje įmonėje nutaria, kad jis yra padorus, bet neprogresuojantis darbininkas. Antano Škėmos biografija 1. Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė Lenkijoje. 2. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau Ukrainą. Jai teko patirti po bolševikų perversmo Rusijoje kilusio pilietinio karo baisybes. Rašytojas prisimindavo žaidimus su pakartais ant žibintų baltagvardiečiais ir išgyventą siaubą, kai į butą įsiveržę girti raudonarmiečiai vos nenušovė tėvo ir kėsinosi išprievartauti motiną. 3. Po Pirmojo pasaulinio karo A. Škėmos šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. 4. Vėliau jaunų dienų įspūdžiai bus įamžinti apysakoje ironišku pavadinimu ,,Saulėtos dienos“. Rašytojo motina negalėjo išsivaduoti iš pasąmonės slogių akimirkų net ir grįžus į palyginti ramią tarpukario Lietuvą. Netrukus ji išprotėjo, o patį Škėmą visą gyvenimą persekiojo psichinis nestabilumas, priepuoliai ir baimė peržengti ribą, skiriančią genijų nuo idioto. Vis dėlto rašytojas nesistengė slėpti silpnosios savo asmenybės pusės. 5. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vytauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, todėl vėliau tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. 6. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje Škėma dalyvavo kovose su besitraukiančia sovietų kariuomene. Karo metais su šeima gyveno Vilniuje, vaidino ir režisavo Vilniaus dramos teatre. 7. Vokiečiams traukiantis, buvo kviečiamas dėtis prie partizanų, bet atsisakė ir su žmona bei dukra pasitraukė į Vokietiją. Nuo to laiko visuomet kritiškai vertindavo savo ir kitų patriotizmą, sakydavo, kad pirmaeiliai didvyriai žuvo ir žūsta Lietuvoje, o išeiviai visada liks antraeiliai. 8. Po karo Škėma kurį laiką gyveno Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Dalyvavo menininkų sambūriuose, bendradarbiavo periodikoje. 9. Su šeima persikėlęs į JAV, gyveno Niujorke, dirbo darbininku fabrike, liftininku. Net ir neturėdamas palankių sąlygų kurti, rašė dramas, prozą. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos teatrinėje veikloje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 10. Pasitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. 11. Žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros - Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ostrausko pjesėje. Kūrybai bruožai 1. Jam svarbu perteikti XX amžiaus vidurio žmogaus egzistencijos patirtį – žmogaus, kuris susiduria su tikrove, patiria vertybių ir asmens tapatybės krizę, grumtynėse su lemtimi pralaimi, bet lieka ištikimas humanistiniams idealams. 2. Kūryba atvira istorijai, autobiografiška. 3. Vyrauja neigiami žmogaus padėties, jo dvasinių ir kūniškų galių ribotumo, žiaurumo, kančios, skausmo vaizdai. 4. Kančią ir mirtį rašytojas vadino „reikšmingiausia tikrove”, kurios akivaizdoje atsiskleidžia tikroji vertybių reikšmė. 5. Rašytojas stengiasi priblokšti skaitytoją atvirais smurto, žmogaus gyvenimo vaizdais, kenčia. 6. Škėmos žmogus aistringai ilgisi tiesos ir Dievo, bet yra nežinomos jėgos nuo jų atskirtas. Todėl dažni pragaro, apokalipsės vaizdiniai. 7. Vaizduoja suskilusį žmogaus pasaulį. Vartoja sąlygiškas nuorodas į Bibliją, į modernų meną, filosofiją. 8. Škėma yra žymiausias vadinamojo sąmonės srauto atstovas lietuvių literatūroje. 9. Škėmos kūrybos forma netradicinė, nelengva ją skaityti. Kūryba pritampa prie didžiųjų XX a. modernizmo rašytojų, tokių kaip Kafka, Kamiu. 10. Vienas būdingiausių A. Škėmos kūrybos bruožų yra ironija. Jau ankstyvuosiuose rašytojo kūriniuose matyti gebėjimas demaskuoti absurdiškus, dažnai skausmingus dalykus, kritiškas santykis su kitais ir savimi pačiu. Net ir vaizduodamas iš pažiūros nereikšmingas, komiškas gyvenimo situacijas, Škėma apmąsto pamatines žmogaus vietos istorijoje, kūrybos prasmės, meilės ir pasitikėjimo temas. Jo kūryboje ironija ir humoras yra ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir egzistencinės terapijos forma, būdas atsilaikyti prieš neperprantamą lemtį. 11. Kūrybinis nichilizmas – nuostata, kad egzistencinės tuštumos niekas nenuramins, tik menas suteikia dvasinio nusiraminimo iliuziją, taigi nieks negali išvaduoti nuo beprasmybės, gali tik nuraminti. A. Šopenhauerio egzistencinės filosofijos idėjos 1. Mąstančiam žmogui pasaulis yra regimasis (tai, ką mes vadiname tikrove) ir neregimasis (tai, kas egzistuoja tik mūsų sąmonėje). 2. Būdingas pesimistinis požiūris į išorinį pasaulį. Gyventi – reiškia norėti, ko nors siekti, vadinasi, kentėti dėl troškimų, kylančių iš stokos, iš nepasitenkinimo. Kentėjimo šaltinis gali būti bet kas – lytinis potraukis, meilė, pavydas, neapykanta, baimė, liga. Jeigu viso to nėra, kyla nuobodulys, kuris taip pat yra kankinantis. Todėl optimizmą laiko „absurdiška mąstysena“, žiauriu pasityčiojimu iš ,,žmonijos kančių“. 3. Tarp žmonių vyksta nuožmi kova dėl vietos po saule – žmogus žmogui yra vilkas. Jie visą gyvenimą kovoja už savo egzistenciją, rūpinasi kaip išgyventi, iš anksto žinodami, kad pralaimės, tai yra anksčiau ar vėliau mirs. Kančių pilną kasdienybę žmogui padeda ištverti tik mirties baimė, nežinomybė. Net savižudis nori gyventi. Jis nepatenkintas ne gyvenimu apskritai, o tokiu gyvenimu, kurį teko gyventi. 4. Kadangi išorinis pasaulis yra kančių buveinė, prioritetą teikė žmogaus vidiniam pasauliui, vidiniams išgyvenimams, kurie daug svarbesni negu juos sukeliantys realūs įvykiai. 5. Pabrėžė vienatvės svarbą. Žmogus esti visiškai savimi tik tada, kai jis vienas. Taigi, kas nemėgsta vienatvės, tas nemėgsta ir laisvės, nes tik būdamas vienas žmogus yra laisvas. 6. Vienatvėje menkystos jaučia visą savo menkumą, o protingieji – visą savo didybę

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!