Antanas Miškinis (1905-1983). „Psalmės“ (40 eilėraščių ciklas, kurtas 1948-1953 m.)

ANTANAS MIŠKINIS (1905-1983). „PSALMĖS“ (40 eilėraščių ciklas, kurtas 1948-1953 m.) • Literatūrologas Jonas Šlekys Antano Miškinio tremtyje parašytas “Psalmes“ pavadino vertingiausiu tremties poezijos kūriniu, kuriam nusakyti tiktų paties poeto mintis: “Didelė kančia, man rodos, yra lygi džiaugsmui.“ • Už “Psalmių“ skaitymą (šis eilėraščių ciklas plito iš rankų į rankas ir buvo perrašinėjamas) 1957 metais buvo galima gauti penkerius metus kalėjimo. • A. Baltakis ,,Psalmes“ yra pavadinęs tautos kančių metraščiu, o R. Tūtlytė – asmenybės dvasios drama pokario pragare. A. Miškinio dramatiški išgyvenimai ir sukrėtimas, kilęs lagerio pragare, susišaukia temų artumu su partizanų kūryba, kurioje išryškėja tie patys vienos akimirkos, vieno fragmento, abejonių ateitimi, siaubo, kaip elgiamasi su žmogumi ir tauta, motyvai. • Įsteigta Antano Miškinio vardą įamžinanti literatūrinė premija, skiriama už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. „Psalmių“ netikėtumai • 1989 metais pasirodžiusi knyga „Sulaužyti kryžiai“ sukrėtė visuomenę, nes joje išspausdinta tremties lyrika, laiškai broliui Motiejui ir kartu su poetu lageryje kalėjusių draugų prisiminimai netikėtai atvėrė A. Miškinį kaip visai kitą, niekam nepažįstamą poetą. „Psalmių“ eilėraščių ciklas visai Lietuvai leido suvokti poeto gyvenimo ir kūrybos dramą, kuri buvo slėpta daugelį metų. „Psalmės“ atvėrė kaip ir kiek poetas suvokia sovietinę sistemą ir kiek ji jam buvo nepriimtina. Žmogaus vidinė laisvė ir neišvengiamas pavojus, kai nebeturi kito pasirinkimo ir gali būti sunaikintas, leido poetui prabilti visiškai neįpareigojančia poetine kalba. • 1948 m. A. Miškinis, nugabentas į Sibiro mirtininkų lagerius, susidūrė su žiauria lagerių gyvenimo tikrove, žmogaus nužmoginimo, absurdiška stalinistinio režimo tvarka, laužančia žmogų ir „iš išorės“, ir „iš vidaus“. Poetas negalėjo susitaikyti ir likti pasyvus. Nuo gimimo buvęs judrus, atlapaširdis, optimistas, šviesus, džiaugsmingas žmogus lageryje stengėsi morališkai palaikyti tautiečius bei savo nuoširdžia tautišką savimonę keliančia kūryba skatino savo nuteistųjų bendražygių viltį ir tikėjimą Dievu bei šviesesne ateitimi. • Stiprus dvasia ir tikintis Dievą A. Miškinis buvo mažu vilties švyturiu visiems – net ir vilties nustojusiems lagerio gyventojams. Jis visą gyvenimą buvo tvirtai įsitikinęs, kad poetas – tai aukščiausia žmogaus kategorija, o poeziją suprato kaip dieviškąją dovaną, kaip sielos, jausmų, emocijų atsivėrimą pasauliui. • Poetas Sibiro lageriuose patyrė baisią asmeninę dramą, kurią stengėsi išgyventi savyje ir neafišuoti kitiems. Jis viešai neprotestavo ir prieš žiaurų stalinistinį režimą, nes joks protestas tokiomis sąlygomis buvo neįmanomas. Jo susitvardymas virto tyliu vidiniu protesto balsu prieš totalitarinį režimą, žmogaus niekinimą, nužmoginimą ir naikinimą. Lagerio siaubas įkvėpė aukščiausio poetinio lygmens lyrikai, atveriančiai meilės Tėvynei, gimtinei, motinai motyvus, krikščioniškosios pasaulėvokos ir tautinės pasaulėžiūros įvaizdžius. • „Psalmėmis“ išreiškė humaniškumo ir filosofinio mąstymo principus, pilietinį žmogaus apsisprendimą nesitaikyti su okupantų ideologija. „Psalmių“ ciklas buvo „neįsipareigojusi poezija“, net nesitikint, jog ji kada nors bus išspausdinta. • „Psalmės“ tapo poeto rezistencinės kovos tęsiniu, liudijančiu aukštą žmogaus – poeto moralę, pasmerkusią žmogaus engimą, pasaulio moralinį skurdumą bei dvasinę degradaciją. Ši lyrika virto išsigelbėjimu daugybei žmonių. Kaliniai ,,Psalmių“ tekstus, rašytus ant cemento maišų skiaučių, išmokdavo atmintinai – kaip tikėjimo maldą. • „Psalmių“ žodžiai tapo savotišku dvasios apsivalymo ritualu: išsikalbėjimas, išsiraudojimas apvalo skaudančią sielą ir teikia vilties bei tikėjimo šio siaubo laikinumu ir šviesesne ateitimi gimtinėje, ten, kur esi laukiamas, mylimas ir kur tuo metu „nuvesti gali tik sapnai“. • Dėl to poetas net ir žiauriausiomis sąlygomis priėmė pasaulį tokį, koks jis yra, ir vykdė savo misiją – kurti ir tikėti Lietuvos laisve bei priešintis stalinistinei ideologijai. • A. Miškiniui ypač būdingas brandus suvokimas, kad esi kenčiančios ir kovojančios tautos dalis, o priešinimąsi okupacijai jis laikė žmogaus politiniu ir moraliniu apsisprendimu. Kaip ir partizanų dainų autoriai, poetas „Psalmėse“ brėžė griežtą skiriamąją liniją: vienoje pusėje jis pastatė kenčiančią lietuvių tautą, o už jos paliko viską naikinantį blogį – svetimtaučius okupantus ir degradavusius kolaborantus. • A. Miškinis tikėjo, kad doras žmogus negali susidėti su tais, kurie ateina į tavo žemę su tankais ir automatais. Tačiau poetas nestojo į ginkluotą kovą su blogio slibinais. Jo tikėjimas, viltis, noras matyti gėrio triumfą pasireiškė pasyvesne kovos forma – kūryba, balansuojančia ant gyvenimo ir mirties ribos. A. Miškinis apie tokią kovos formą viešai pasisakė eilėraštyje ,,Regėjimas“: Mačiau, trėmimuos klykia kūdikėliai, Tuo džiūgauja per prievartą minia… Tai šito melo niekaip nepakėliau  – Kovon išstojau nuoga krūtine. • Kiekviename ,,Psalmių“ ciklo eilėraštyje ypatingai jaučiama skaudi, asmeninė, iškentėta žmogiškoji patirtis bei paties poeto moralė ir vertybės, matant gyvenimo neteisybę ir lagerio siaubą. Tiesos ieškojimas ir jos išsakymas tapo vienu iš pagrindinių „Psalmių“ motyvų. • Žmogaus būties suvokimas leido poetui priešintis pasaulio chaosui, disharmonijai išlaikyti gyvą dvasią, šviesią mintį, jausmo galią paversti regėjimo galia sapnuose, atsiminimuose apie gimtuosius namus, tėviškę, brangiausią žmogų – motiną. Prisiminimai, atsinešti iš gimtosios Lietuvos, ir visų išgyvenimų įspūdžiai iškilo kaip kuriančioji jėga, kuri apsaugojo nuo moralinio žlugimo ir dvasinio apakimo bei psichologinio paklydimo baisiuose stalinistinės sistemos labirintuose. • Tokio istorinio laikotarpio chaose gimusi poeto kūryba išsiskyrė savo ypatingu gimtųjų namų, mylimų žmonių ilgesiu bei viltingu žvilgsniu į šviesią ateitį, kuri kažkada dar leis apkabinti senutėlę motiną, pražydusią kaip pavasario obelis, berymančią po langu ir ašarotom, gailiom akim bežiūrinčią į šaltą laukų tolį, užuosti sprogstančių beržų kvapą, paliesti bręstančio rugio varpą, paimti į rankas gimtosios žemės saują. • Begalinis ilgesys – ne tik skaudžių regėjimų, sapnų, savotiškos meditacijos bei svaiginančių, raminančių minčių šaltinis. Jis palaiko ir paguodžia ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai nustekentą žmogų. Apie namų ilgesį ir nostalgiją A. Miškinis rašė savo broliui: „ aš mačiau alkanų ir nušalusių, pavargusių, buvo momentų, kad ir pats gyventi lyg nebenorėjau; tai vis baisūs dalykai. Bet niekas manęs iki šiol dar neįtikino, kad fizinės kančios yra baisesnės už nostalgiją.“ • Tėvynė – tai šilčiausių, žmogiškiausių jausmų bei minčių aruodas, talpinantis savyje daugybę emocijų ir išgyvenimų, kurie ypač juntami būnant toli nuo jos, būnant atskirtam, paniekintam ir išduotam. Išdavystės motyvas „Psalmėse“ tampa vienu skaudžiausių temų, todėl, kad išduoda tautiečiai, ir žmogus tremtyje nebegali pasitikėti kitu žmogumi. • Nostalgiškas kalbėjimas apie tėviškę išduoda nuolatinės grėsmės nuojautą ir baimę. O skausmingas vienatvės motyvas eilėraščiuose išreiškiamas nerimu, gyvų emocijų grandine, nes baiminamasi, kad Lietuva bus pražudyta ir išduota savų, kaip tai atsitiko pačiam poetui. • Išdavystės motyvas, tampantis skauduliu ir negyjančia žaizda, liudija A. Miškinio asmeninę patirtį. („Krūtinėj liko nuosėda karti“; „Kas bus, jeigu ir vėl tave išduos?“). • Lyrinis subjektas – ne išdavikas ir ne parsidavėlis. Tai garbingas, aiškią pilietinę poziciją turintis, tikintis krikščionis – gėrio, lygybės grožio kūrėjas, kuris nepriima svetimų idėjų ir Dievų. Dėl to pajuntama paties poeto politinė ir pilietinė pozicija: A. Miškinis niekada nepripažino naujos stalinistinės sistemos atėjimo ir valdžios, su kuria koloboravo tautiečiai išduodami savo artimus tam, kad išliktų patys. • Moralumą lyrinis subjektas atsineša iš gimtinės, iš meilės gimtai žemei, tradicijų, tikėjimo („Siekiu išbučiuot medinį kryžių“). • Kryžius – krikščioniškosios kultūros įvaizdis , kuris kai kuriose psalmių vietose įgauna kitą atspindį – biblinį motyvą – Kristaus nukryžiavimą, kurį simbolizuoja tremties kančia, nelaimė („Bet kryžius virsta tiesiai ant pečių“). Kryžius gimtinėje tampa aukščiausių sakralinių vertybių simboliu, jis suburia žmones į vieną vietą, su juo eilėraščiuose susiejamas ritualinis laikas: Kalėdos, Sekminės, Velykos. Šventadieniais kryžius gėlėm aptaisę, Nušvitę bėgome giedot maldų. • Grįžimui į tėvynę lyrinis subjektas pasirenka ypatingą sapno formą, kuri perauga į meditacinį sielos atsiskyrimą nuo išvargusio, paliegusio tremtinio kūno. Sapnas nukelia į tėvynę, kur ,,kažkas laukia, mini ir myli“, kur esi sveikas, sotus, saugus. Sapnas – vienintelė forma, išlaikanti harmoningą pasaulį. Atbudimas – baimė, grįžimas į skaudžią realybę, kurią bandoma sulaikyti („- Kur tu, brangioji, margam svietužy?“). Sapnas apvalo, taurina sielą, nes kalinys įgauna dvasinės tvirtybės, nors akimirksnį atsiriboja nuo pažeminimo, pajunta buvusios žmogiškosios egzistencijos grožį. Lyrinis subjektas gyvena praeitimi, jos prisiminimai – gražiausi jo dabarties momentai. • Miškinio žmogus išlieka stiprus, nepaisant skausmu alsuojančių jausmų patirties, jis sugeba pamiršti kančias ir eiti dvasinių vertybių išgrįstu didžiuoju gyvenimo keliu („Kančias užmirta tautos pagaliau“) . Tai liudija apie žmogiškąją dvasios pilnatvę bei stiprybę, glaudų ryšį su pasauliu, mokėjimą atleisti net už baisias skriaudas. Tai atsinešama iš tėvų namų, šeimos dvasinės ir krikščioniškosios kultūros, kuri neatsiejama nuo moralaus žmogaus. • A. Miškinis „Psalmių“ eilėraščiuose nesigilina į nusikaltėlių psichologiją, o tik įvardija jų veiksmus, kuriamą chaoso, tragedijos nuojautą. • Gyvenimo siaubas sulaužytoj stalinistinės sistemos asmenybėj nurimsta būnant sakralinėj namų aplinkoj ir šiltame paguodžiančiame motinos glėby. Naktis ir sapnas – du slapti pagalbininkai, leidžiantys atsiskirti žmogaus sielai nuo sunkaus, iškankinto lagerių šalčio, bado ir ligų kūno. Atklydau mintimi vogčiom ištrūkęs, Kaip šešuolėlis prislinkau gatve Pakol žvaigždes pridengęs laiko rūkas, Pabūsiu, motinėlė, pas tave. • Tačiau nubudimas, naujas rytas neša ne viltį ar tikėjimą geresne diena, bet sugrąžina į realybę ir atima tai, kas šiuo metu yra brangiausia. • Tokiu žiauriu NIEKADOS nuskamba atsakymas į motinos klausimą: kada sugrįš mylimas sūnus namo: Kai mėnulėlis šildys kaip saulužė, Vidur žiemos pražydindams medžius, Kai ąžuolai atžels audroj palūžę, Kai vandenėliai ežeruos išdžius… • ,,Psalmių“ cikle vyrauja statiškas pasaulio modelis, kurio lyrinis subjektas yra žmogus, neįvardijant jo kilmės, išsilavinimo, amžiaus. • Nesunku suvokti, kad A. Miškinis itin ilgai ir atsakingai kūrė savo ,,Psalmes“, nes poetas puikiai žinojo, kad šiuo neeiliniu eilėraščių ciklu jis įamžino meno žodyje savo paties ir visos lietuvių tautos, o drauge ir XX a. žmonijos tragišką likimą. Išrašęs ant cemento maišų skiaučių visą savo ilgesį, visą skausmą, visus pokalbius su Aukščiausiuoju ir maldas jam, visą lagerio ir stalinistinės santvarkos žiaurumą, poetas tokiu būdu pasidalino savo asmenine patirtimi su ateinančiom kartom. • Prisiminimų autoriai visi kaip vienas tvirtina, kad A. Miškinis ir jo kūryba buvo jiems kaip oras, kaip balzamas, kad psalmės, nors jų autorius ir buvo fiziškai silpnas ir nuvargęs, žmones guodė ir palaikė. • Nei sovietinė stalinistinė valdžia, virtusi pragaro ugnim besispjaudančiu slibinu, nei išdavikai, nei mirties akistata neprivertė A. Miškinio ,,pančius bučiuoti“, nes stipri lietuviška krikščionio siela ir dvasinė tvirtybė pasirodė esanti neįveikiama ir nepalaužiama. • Poetas išlaikė išdidaus, oraus žmogaus poziciją ir išliko žmogumi nepaisant žlugdančios santvarkos. Tai dar kartą patvirtina trumpas, bet tikrą taurų pasiryžimą likti žmogumi iki mirties atskleidžiantis eilėraštis ,,Sibire“, dedikuotas likimo draugui Antanui Dambrauskui: Jei čia mirsim, tai mirsim kaip žmonės – gražiai: Už tėvynę, už tiesą ir laisvę. Mūs kelian veidmainiai neužklys, neužeis – Jie kraujo nekalto prilaistė. Mes pakelsim kančias ir kaitras, ir speigus! Bet labiau nei nuo šalčio mes drebam, Kad išliktų taurus ir garbingas žmogus, Jis, nešiotojas dieviško prado. Jei kas grįšim, tai grįšim kaip žmonės – gražiai, Pavasariui griaudžiant aplinkui. Mūsų niekas daugiau nebeskriaus, neįžeis… Ir atleisim saviems kaltininkams.  Žmogus ir Dievas egzistencinėje siaubo akivaizdoje. Kodėl psalmės žanras?   • Sibiro mirtininkų lageriuose poetas suvokė, kad žemėje nėra tokios institucijos, kuri ištiestų pagalbos ranką šios nelaimės ir siaubo ištiktiems žmonėms, todėl beliko vienintelė viltis – Dievas, kaip amžinas tiesos nešėjas, kaip Angelas sargas, kuris, apšviesdamas žmogų savo dangiška šviesa, gali išvesti iš ,,tragiškos vergijos“ ir parodyti ,,prašvintantį rytojų“. • Dėl to visai neatsitiktinai A. Miškinis pasirinko būtent raudos, giesmės, maldos žanrus, sujungdamas juos į vientisą nuoširdų atgailos, maldavimų, tiesos ieškojimo, klausimų ir atsakymų ciklą – psalmes. • Lyrikoje psalmės žanro kūriniu išreiškiamas meldimo, padėkos ar šlovinimo motyvas. A. Miškinio „Psalmės“ kai kuriais motyvais priartėja prie Senojo Testamento biblinių psalmių. Bendravimui ir kreipimuisi į Aukščiausiąjį yra paskirtos septynios ciklo psalmės. Visos jos – tai graudūs maldavimai, kreipimaisi ir dialogai su visa valdančiu dangaus ir žemės karaliumi. • Pirmajame ciklo eilėraštyje ,,Rūpintojėlių Lietuva“ kreipiamasi į Aukščiausiąjį („O Dieve, Dieve, didis Rūpintojau“), kaip į paskutinę viltį, kurios maldaujama išvesti iš kančių ir vergijos. Tai primena šv. Mišių giesmę, kurioje šaukiamasi pagalbos, nes pragaro vartai jau atsivėrė žemėje: Baisus devyniagalvis mus užklupo Ir švaistosi gaisrais, kerštu, mirtim… • Aliteracijos principu (eilėraščio posmuose kartojasi garsai r, s, š, ž ) sukuriamas šaižumo, pykčio, nesuvaldomos jėgos įspūdis, taip įvedant į aukščiausią kulminacinį tašką – nevilties, baimės ir nusivylimo momentą. Per užuominas apie Bibliją sukuriamas žemės, virtusios pragaru, vaizdas: baisus devyniagalvis švaistosi mirtim, pragaras atsiveria arti, krauju išmintos pėdos, gedulas apėmęs laiko, užplovė mus bedievių nerštas. • Pirmasis ciklo eilėraštis virsta vidiniu monologu ne laukiant atsakymo, bet tikintis pagalbos, kad Dievas išgirs nevilties šauksmą. Dievo balsas lieka nebylus, bet išklausantis žiaurią gyvenimo tikrovę iš lyrinio subjekto lūpų, kurios kalba ne vien tik už save. Ypatingai juntamas lyrinio subjekto susiliejimas su savo gimtąja, nuskriaustąja tauta: O Dieve, Dieve, didis Rūpintojau, Išniekinti mes šaukiamės Tavęs – Parodyk mums prašvintantį rytojų Ir iš vergijos tragiškos išvesk. • Tokioje situacijoje lyrinis subjektas tampa atsakingas ir už kitus – ne tik už save patį. Dėl to kreipiasi į Aukščiausiąjį mes vardu ir prašo palengvinti visų, esančių tremtyje, kančias. Ieškantiems tiesos žmonėms Dievas tampa aukščiausia pasąmonės, vilties ir išsigelbėjimo forma: Jei Dievas didis Tu bei Rūpintojas, Kurs ir žvaigždynų apregi kelius, Išveski mus į švintantį rytojų Iš slibino nasrų, iš sopulių. • Šiame eilėraštyje žodis Rūpintojas įgyja dvi reikšmes: pirmojo posmo pradžioje Rūpintoju vadinamas Dievas. Taip sujungiami Dievo, kaip transcendentinės formos, ir Rūpintojėlio, kaip žemiškosios būties krikščioniškosios išraiškos, pavidalai į vieną, išryškinant žemiškojo ir dangiškojo pasaulio ribų išnykimą siaubo akimirką, kai tiesiogiai išsakomas kreipimasis bei pagalbos šauksmas. Paskutiniame posme Rūpintojėliui suteikiamas konkretus pavidalas, įkomponuojant jį į gimtinės peizažą: Lietuva – Rūpintojėlių kraštas. Nė viena tauta pasaulyje neturi tokios Dievo simbolikos, kuriai suteikiami ypatingi semantiniai kančios, atpirkimo simboliai. • Žmogiškumas ir tikėjimas ,,Psalmėse“ tampa neįkainojamomis vertybėmis, kurios tampa pagrindinėmis kovos formomis priešinantis prievartai ir smurtui. • Ypatinga padėka už tikėjimo dovaną, kaip stiprią ir blogį nugalinčią jėgą žmogaus sieloje, nuskamba eilėraštyje ,,Regėjimas“. Čia ypač artimas Išganytojui pasirodo lyrinis subjektas, kuris visa savo esybe tiki ir yra dėkingas už galimybę tikėti ir būti palaimintam Aukščiausiojo šioje absurdiškoje, triuškinančioje žmogų realybėje: Parpuolu alpdamas po Tavo kojų, Ir balsas mano girdimas danguos. Su džiaugsmo ašarom karštom dėkoju, Kad ateini rūsin mane paguost. • Kaip didžiausia pagarbos ir padėkos Aukščiausiajam išraiška yra atsiklaupimo motyvas, kuris išryškina ne tik krikščioniškąją pasaulėjautą, bet ir žmogiškąją pagarbą, toleranciją, išsiugdytą tėvų namuose ir išsaugotą net ir šiurpiausiomis gyvenimo akimirkomis. • Taip atsiveria ne tik krikščioniškoji pasaulėvoka, bet ir nacionaliniai lietuvio bruožai – ramybė, santūrumas. A. Miškinio ,, Psalmių“ lyrinis subjektas, liudydamas gyvenimo bendrumą su Dievu ( Tu – Išganytojas, Tave pažįstu – / Gyvenimas Tu, kelias ir tiesa.), klaupiasi prieš Motiną, Dievą, kryžių. Tai kreipia jo mintis į kažką labai brangaus. • Tokiu būdu atsiveria individuali lyrinio subjekto istorija ir situacija, atskleidžianti asmenybės tapsmo, tapatumo bei retrospektyvaus pasakojimo perspektyvą: tik tikintis ir Dievo žodžio besilaikantis žmogus gali atsiliepti į jo meilę, maldą, kas nulemia ir jo nusižeminimą maldos žodžiais išdrįsti kreiptis Aukščiausiojo užtarimo, kaip didžiausios gyvenimo dovanos, kurios reikšmę suvokti galima tik tada, kai žmogus priartėja prie Dievo (Tu man paguoda ir viltis didžiausia ). • Lyrinio subjekto situacijoje leidžiama suprasti, kad jo santykis su Dievu nėra atsitiktinis ir prisimenamas tik ekstremalioje situacijoje. • Malda ir kreipimasis į Dievą yra ir tautos tikėjimo bei dvasinės kultūros ženklas, liudijantis teisingą žmogaus gyvenimą, visų pirma – broliškos meilės įsakymo vykdymą. A. Miškinis pripažįsta, kad žmogus dažnai nesugeba tinkamai pajusti ir įvertinti dvasinio gyvenimo, kas veda prie egzistencinės degradacijos, visiško nesupratimo apie pasaulio harmoniją ir tikėjimo teikiamos paguodos. • „Psalmių“ maldavimų tekstai yra liūdni ir nostalgiški, nes siejami su išsiskyrimo, mirties, kančios motyvais, tačiau A. Miškinio pasirinkta giesmės, maldos žanro forma suteikia viltį ir ramybę, nes tikimasi dieviškosios palaimos ir ramybės , kuri yra kitokia – Dievas nepasišalina nuo žmogaus. Juk ir atsisveikinimo kalboje Jėzus savo kalbą baigia tipišku žydų atsisveikinimu: Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę, tačiau iš karto prideda: Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. • Taigi „Psalmių“ lyrinis subjektas reflektuoja su tokiu pasauliu, kuriame iš Dievo ramybės ir meilės žmogui grįžta viltis ir tikėjimas harmoningu pasauliu, kur žmogus yra mylimas Dievo kūrinys. Todėl eliminuojama bet kokia kerštavimo galimybė (Atsižadu ir keršto, ir puikybės ). Norima pabėgti nuo slogių nuotaikų, pasitelkiant tikėjimo galią, nugrimztant į savo paties mintis, psichologiją, tačiau niekad nepamirštant savo baisios padėties lagerio aplinkoje. • Keletas A. Miškinio psalmių primena maldą, nes kenčiančiam žmogui malda yra dvasinis apnuoginimas, skausmo pančių numetimas nuo gležnų pečių, ant kurių žiauri kasdienybė uždėjo sunkų kryžių. Dievui visada išsakoma tai, kas aktualiausia, kas labiausiai slegia širdį. Dėl to kiekvienas žodis yra svarbus ir apgalvotas. Religingumo aspektą A. Miškinio „Psalmėms“ suteikia beveik pažodžiui kartojami maldos „Tėve mūsų“ žodžiai: O! Tėve Mūsų, / Kurs Esi Danguos . Tiesioginiame kreipimesi į Dievą skamba stiprus ir skausmingas lyrinio subjekto balsas, kuriam rūpi tautos likimas, persunktas fizinės kančios: Ant sopulių mums kraujas sukrekėjo, Pašiurpo nuo tylėjimo grubaus. O Viešpatie, ar jau tikrai reikėjo Mums šitaipos paniekint ir nubaust? • Namų simbolis yra motinos paveikslas. Motinos prisiminimas, dialogas su ja išlaikomas visus kūrybos metus. Vėliau motina siejama su Lietuvos vizija. Tremtyje dialogas su motina atgimsta pačiame tekste. • Motina – rymanti prie lango, laukianti durų brakštelėjimo; motina – plaunanti ašaromis veidą, šildanti sugrubusias rankas; ant motinos krintantys balti žiedlapiai... „Pasimatymai“ su motina – sielos išgijimo akimirkos. • Motinos prisiminimas sugrąžina į jaunystę, leidžia į tekstą įterpti vestuvinių bei jaunimo dainų atšvaitus (kelelis, šimtas mylių, skambantys ant kelio akmenėliai, sūpavimo ir migdymo tema, laiškelis...). Iš šių dainų ateina ir ilgesio metafora – noras pavirsti paukščiu ir skristi į tėvo sodą. Tai bendri visai tremtinių poezijai vaizdiniai. • Motinos paveikslas skleidžia ir vaikystės pasaulio – laimingo ir aiškaus – atšvaitą. Ataidi čia ir lopšinės intonacijos. Sergstinčios savo vaiko gyvenimo kelią (motinos ranka ant sergančio vaiko kaktos suaugusio žmogaus vizijose...), ryškiai sušvintantis skaudžiuose išgyvenimuose, – toks yra A. Miškinio lyrikoje motinos paveikslas. Niekad į pirmą vietą taip ir neiškilęs, o formavęsis kaip pasaulėjautos pagrindas, jis atspindi ir tradicinių vertybių pastovumą. Čia ir dvasios atrama, tvirtumo jausmas, gebėjimas išlaikyti savyje „dievišką kibirkštį“, gebėjimas atleisti „saviems kaltininkams“. • Tremties eilėraščiuose motinos paveikslas siejamas su Dievo Motinos, Sopulingosios, vizija, su baltais drobiniais rūbais pasipuošusios moters vaizdu. Toks Dievo Motinos sužmoginimas atsiranda iš našlaitiškos dalios pajautimo, namų, tėvų netekties. Našlaitystės tema varijuojama dvejopai. Našlaitis yra kalinys, tremtinys. Su našlaitystės tema sietini neišvargstamo vargelio motyvai, saulės motulės prisiminimai. Liaudies dainose kosmoso nariai padeda našlaičiui: saulė sukrauna kraitį, sietynas brolelis palydi per lauką. Jie atstoja artimuosius, kompensuoja žemiškąją netektį. Lagerio realybėje šių našlaičio palydovų prisiminimas nepaprastai skaudus: Mėnuo tėvelis budi per naktužę, Kai mingam įsisupę skarmaluos, [...] Sietyns brolelis per laukelį lydi Į persiuntimo punktus etapus... (p. 209) Kosmoso veikėjai nebegali atstatyti harmonijos, nekompensuoja našlaitiškos dalios. Našlaitė yra ir Lietuva, skriaudžiama, išvaroma iš gimtųjų namų („Kur alpdama, sesuo, eini?“, p. 228), vaduojanti brolius („Tu būsi kaip šviesi žvaigždė / Su broliais žūstančiais, su jais“, p. 229), sukruvintais pečiais. Lietuvos temos eilėse matom asmeniškiausią atsivėrimą, šviesiausias vizijas ir skaudžiausius regėjimus. Švelniai, gražiųjų dainų žodžiais ir skambesiu kalbama su namais. • ,,Psalmės“ išreiškė poeto vidinę dramą, patirtą lagerių pragare, ir atskleidė vertybes, kurias A. Miškinis puoselėjo gyvenime ir teigė kūryboje, pasmerkdamas pasaulio moralinį skurdą ir dvasinę degradaciją, nesitaikydamas prie stalinistinės ideologijos. • Santykį su pasauliu ir moralumą poetas išlaikė, remdamasis krikščioniškąja pasaulėjauta ir žmogiškąja prigimtimi, neleidusia prarasti žmogiškumo net ir pačią dramatiškiausią gyvenimo akimirką ir tokiu būdu priešintis sovietinei ideologijai. A. Miškinis – poetas, kurio kūryba (atmetant deklaratyviąją sovietinę) turi didelę išliekamąją vertę, o moralinė poeto pozicija negali kelti abejonių dėl kolaboravimo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!