Antanas Miškinis (1904-1983)

Antanas Miškinis buvo tipiškas aukštaitis: ūmus, karštas ir kartu inteligentiškas, dėmesingas- kaip B. Sruoga, optimistas- kaip K. Binkis, gyvas ir judrus- kaip Vaižgantas. Be galo mokėjo žavėtis žmonėmis. Jam būtinai reikėjo įspūdžių, nuostabos. Buvo ambicingas, kandus. Akylas, pastabus kitų būdo bruožams, eisenai. Poetui patiko darbas radiofone, nes ten galėjo susitikti ir bendrauti su įvairiais žmonėmis. Mėgo literatūros vakarus, kompanijas, jam reikėjo susilieti su minia, ištirpti masėse. Lengvai bendravo ir su jaunu, ir su senu.
Sibiro lageriuose Miškinis stengėsi išlaikyti šviesų žvilgsnį, įsižiūrėti į tuos dalykus, kurie žmogų palaiko, kelia. Miškinis buvo artimas kaimo žmogui, pasiilgdavo kaimo aplinkos. Nerado atgarsio jo poezijoje nei Alpių gamta, nei Paryžaus gyvenimas(„ Jam gražu buvo, bet jo sielos nepajudino“) poetui liko Aukštaitijos vaizdai, platus banguotas horizontas, iki smulkmenų pažįstamas peizažas- su ežerais, Minčios miškų juosta, tolimų bažnyčių bokštais...
Namus suvokė ne tik kaip gimtąjį lizdą, vaikystės pasaulį, o ir kaip tėvų, protėvių žemę. Gimtasis Juknėnų kaimas buvo senas, didelis, dainingas, garsėjo oratoriais, piršliais, išdaigininkais, pasakoriais(poeto dėdė Rapolas, motina). Užaugęs tokioje gyvoje kultūroje, poetas subtiliai jautė kiekvieną jos niuansą- tiek folklorinę kūrybą, papročius ir apeigų prasmę, tiek 19 a. literatūrinę ir 20 a. romansinę kūrybą. Ypač įstrigo galvon vestuvinių dainų graudumas, atsiskyrimo dramatizmas. Dauguma jo eilėraščių situacijų ir yra suformuotos būtent šių dainų įspūdžio.
Miškinio ryšį su žeme ir tradicijomis gražiai yra nusakęs J. Aistis: „Ką jis daugiau mėgo ir mylėjo- tą žemę ar tą poeziją- sunku pasakyti, nes jis tų dalykų neskyrė ir vienos be kitos neaprėpė, nesuprato“. Liaudies dainų pasaulį Miškinis suvokė kaip tam tikrą visumą, žmogaus dvasinę erdvę. Dėl to toks lengvas jo eilėraščių alsavimas: iš nuotrupų renkamas vientisas liaudiškosios kultūros vaizdas. Viena detalė, frazė, net žodžio forma yra užuomina į platų folklorinį kontekstą ar tradicinę pasaulėjautą. Jo poezijos leksika nuolat jaučia folklorinį „ meilių žodelių“ kontekstą. Eilėraščio „Dainelė“ pradžia („Gražiausius metelius/buvau pas tėvelius“) leksiškai ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!