Antanas Baranauskas (1835 m. Anykščiuose – 1902 m. Seinuose)

Antanas Baranauskas (1835 m. Anykščiuose – 1902 m. Seinuose) Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę Maironis K. Donelaitis, A. Mickevičius, A. Baranauskas – trys pagrindiniai stulpai, ant kurių laikosi lietuvių poezija. Kažin kokio aukštumo būtų pasiekę jų talentai, kad jiedu nebūtų tapę kunigais, išsižadėjusiais meilės... J. Tumas-Vaižgantas apie A. Baranauską ir Vienažindį. A. Baranauskas jau vaikystėje skyrėsi nuo savo bendraamžių savitu vidiniu gyvenimu, pilnu fantazijos, tik jam vienam težinomų paslapčių. A. Baranauskas ano meto Lietuvoje buvo didžiausias lietuvių kalbos žinovas ir tyrinėtojas. ...per paskutinę savo gyvenimo vakarienę, lyg nujausdamas mirtį, vyskupas staiga susirūpinęs, kas baigsiąs versti Šv. Raštą, kas jį išspausdinsiąs. Antanas Baranauskas: 1835 m. sausio 17 d. gimė Anykščiuose. 1851 – 1853 m. mokėsi Rumšiškių raštininkų mokykloje. 1855 m. susipažino su K. Praniauskaite. 1858 – 1862 m. įstojo į Peterburgo dvasinę akademiją (teologijos magistro laipsnis). 1862 – 1864 m. išvyksta į Miuncheną gilinti žinių. 1864 m. grįžta dėstytojauti į Peterburgo dvasinę akademiją. 1866 m. paskirtas Kauno katedros monsinjoru. Dėstytojauja Kaune — dėsto lietuvių kalbą (1870 m.) 1897 m. paskirtas Seinų vyskupu. 1902 m. mirė ir palaidotas Seinuose. A. Baranausko karjera: 1879 m. suteiktas kanauninko titulas. 1880 m. suteiktas lietuvių literatūros Tilžėje nario-korespondento vardas. 1883 m. suteiktas prelato titulas. 1884 m. suteiktas vyskupo titulas. A. Baranauskas ėjo S. Daukanto pramintu keliu. Jis buvo poetas, kalbininkas, mokslinių kūrinių autorius. Kai nutolo nuo literatūros, pradėjo domėtis matematika (begalybės sąvoka). Taip pat buvo muzikalus žmogus. A. Baranauskas prisipažįsta gyvenimo saulėlydyje Jakštui-Dambrauskui: „mano visas gyvenimas — vien klystkeliai ir klaidos“. „Anykščių šilelis“ — ryškiausias jo kūrinys. Tai lyrinė poema. (K. Donelaičio „Metai“ — epinė poema). Tai daugiaprasmis kūrinys. Kodėl A. Baranauskas kuria miško vaizdą? Kodėl A. Baranausko miško vaizdas daugiaprasmis? A. Baranausko miškas yra nerealus, atsiradęs iš gilaus gamtos pažinimo. Miškas — visos tautos atspindys. Miškas — Lietuvos likimas (išorinė situacija). Miškas — žmogaus dvasios atspindys. Miško vaizdas byloja A. Baranausko nepasitenkinimą tikrove. Poetas užsimena apie miestą kaip apie civilizacijos žūtį <...> lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė <...> Žaliuojantis, vešintis miškas – lietuvių dvasinio pasaulio garantas. Tačiau A. Baranauskas mato miške tuštumą (iškirstas miškas). Kūrinyje vyrauja kontrastai: Būti – nebūti Pilnybė – tuštuma Gausa, grožis – tuštuma Yra prarandamas saikas ir žmogus jaučiasi galįs iškirsti mišką, ir kai jis yra iškertamas, tada pažeidžiama pusiausvyra. Disproporcija yra pasaulio gaisras. Pasaulio gaisras plinta. Heraklitas Ramybė — harmonijos sinonimas A. Baranausko „Anykščių šilelyje“ atrandamos sąsajos su mitais: „Puntuko“ mitas „Eglės žalčių karalienės“ mitas „Pasaulio sukūrimo“ mitas Gamtos grožis „Anykščių šilelyje“ Keturi elementai: saulė, žemė, vėjas, vanduo įsuka į gyvybės ratą. Toji gyvybė, kylanti iš saulės, pažadinta žemės, glostomos vėjo ir lietaus, ir yra šilelio grožis. Visa gyvena. Lyriniam subjektui atsiveria gamtos slėpiniai, o vienas gamtos slėpinių galėtų būti grožis. Grožis yra begalybės, paslapties pradžia. Grožis atsiveria įsiklausius į save, įsigilinus į savo vidines pajautas. Tyloje girdima Paslaptis. Vienišystė, vienturtystė, atskirybė yra ypatinga. Atskirybė yra dvasios, didybės ženklas. Katastrofos įspūdis „Anykščių šilelyje“ (žmogaus sielos katastrofa) „Anykščių šilelis“ — aukštos prabos literatūra (yra unikalus). „Anykščių šilelis“ yra sakralinis kūrinys. Čia gausu meilės, amžinybės, senovės, rojaus, nuodėmės, kaltės vaizdinių. Jis galėtų būti skaitomas kaip religinis kūrinys. „Anykščių šilelis“ A. Baranausko suvokiamas kaip Dievo apreiškimas (Dievas „Anykščių šilelyje“ yra visur). „Anykščių šilelis“ atspindi lietuvio pasaulėvaizdį. Per medžius jaučiamas ryšys su protėviais. A. Baranausko „Anykščių šilelis“ — pati aukščiausia lietuvio sielos gaida. A. Baranauskas kalbėjo apie žmogaus sielą, girdinčią medžių šventą kalbą, rasos kritimą kosminėj tyloj, lietuvio sielą, kuri iškapotose plynėse apkursta... A. Baranauskas, sakytum, darbuojasi Dievo pavyzdžiu, lyg kurdamas pasaulį su harmonijos geresnio pasaulio rojaus ilgesiu. ...Pribloškianti senovės graikų dramų ar biblijos pranašų prie sugriautos Jeruzalės aimanų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!