Ankstyvosios empirinės vadybos teorijos

Antrasis pasaulinis karas industrinėse šalyse suaktyvino karinės pramonės vystymąsi, įmonėse vyko svarbių technologinių bei ekonominių pokyčių. Karo ir pirmaisiais pokario metais gamybinėse organizacijose buvo įgyvendinta ir įvairių vadybos naujovių. Tuo metu kai kurie vadybos tyrinėtojai paskelbė empirinio valdymo tezę, vėliau išsivysčiusią į atskirą vadybos teorijų srovę. Todėl šio pranešimo tikslas yra apžvelgti šią vadybos teoriją bei pateikti pagrindinius jos požymius, išryškinti šios teorijos atstovus, jų suformuluotus principus bei nuopelnus analizuojant ankstyvąsias empirines teorijas.
Empirinės teorijos atstovai vadybos organizavimą traktavo kaip konkrečią veiklą, kuri yra skirtinga kiekvienu konkrečiu atveju, todėl turi būti vykdoma empiriškai ištyrus konkrečias sąlygas ir parengus tik tam atvejui tinkamus siūlymus.
Šios srovės propaguotojai teigia, kad rengiant konkrečius siūlymus konkrečioje organizacijoje būtina įvertinti visus vadybos aspektus- ekonominius, inžinerinius, socialinius, teisinius ir kt. Be to, visi šie aspektai turi būti įvertinti integruotai, nustatyta vienų faktorių įtaka kitiems ir rastas optimalus visų aspektų suderinimo variantas. Todėl vadyba negali būti atskirų, autonomiškai nagrinėjamų, mokslų samplaika, o tai turi būti integratyvus mokslas, paimantis iš kitų mokslo krypčių atskirus momentus, juos sujungiantis, ir kartu su specifiniais vadybos aspektais (pvz. kontrole) sudarantis vieningą žinių visumą.
Tokios empirikų nuostatos sąlygojo kompleksinio požiūrio į valdymą atsiradimą ir vystymąsi. Todėl šią vadybos teorijų srovę vadinti empirine galima sąlygiškai, o tiksliau būtų vadinti kompleksinio požiūrio į organizacijų valdymą srovę.
Kita vertus, empirikai pirmieji pabrėžia, kad valdant organizacijas ne visada pakanka žinių ar patyrimo, o vadovai dar turi savyje turėti ir sugebėjimų bei talentą tai daryti. Taigi, empirikai įveda į vadybos terminiją valdymo meno sąvoką, ką vėliau pripažino kitų teorijų atstovai, todėl empirikų dėka šiandien vadybą traktuojame kaip integratyvaus mokslo ir specifinio meno junginį.
Vadybos, kaip integratyvaus mokslo, traktavimo pradžia siejama su industrinės sociologijos atsiradimu, kuri tyrinėjo gamybos bei darbo organizavimo, darbo santykių ir panašias problemas pramonės įmonėse, jas analizuodama kaip tarpusavyje tampriai susietus dalykus.
Ryškiausi industrinės sociologijos atstovai yra V.Form ir D.Miller, kurie gamybos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!