Ankstyvoji krikščionybė

Krikščionybė – viena iš pasaulinių religijų, monoteistinis tikėjimas, atsiradęs Romos imperijos rytų provincijų žydų bendruomenėse I a. pr. Kr. IV a. paskelbta valstybine Romos imperijos religija. Pagrindas – tikėjimas išganytojiška Jėzaus auka ir prisikėlimu iš numirusiųjų. Ilgainiui skilo į keletą šakų: katalikybė, stačiatikybė (XI a.) ir protestantizmas (XVI a.). Šiandien turi ~1,5 mlrd. tikinčiųjų. Lietuvoje pradėjo plisti X-XI a., oficialia religija tapo nuo 1387 m.
• Pasisakė prieš privatinę nuosavybę, turtinę diferenciaciją.
• Svarbiausia jo mokyme buvo raginimas atgailauti ir tapti naujosios Dievo tautos nariais.
Pirmasis misionierius – Paulius. Tolesnė ankstyvosios krikščionybės istorija – tai Kristaus mokinių veikla. Be to, tuo metu atsirado kitas didis mokytojas – Saulius iš Tarso. Priėmęs krikščionybę, jis ėmė vadintis Pauliumi. Jis nebuvo matęs Kristaus, bet jo skelbtas mintis pavertė teologine sistema. Būtent Pauliaus nuopelnas, kad krikščionybė I a. po Kr. ėmė sparčiai plisti. Pauliaus propaguojama krikščionybė buvo pakantesnė privačiai nuosavybei, smerkė gladiatorių kovas, nepripažino imperatorių didybės. 63 m. Paulius Romoje buvo nužudytas.
I krikščionybės amžius – apaštalų amžius. Pradžioje apaštalais buvo vadinami Kristaus mokiniai. Apaštalai skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus: krikštijo, atleido nuodėmes. Jiems padėjo misionieriai ir dvasininkai. Dvasininkai buvo kulto tarnai, jie paprastai gyveno nuolatinėje vietoje, o ne keliaudavo iš vietos į vietą, kaip tai darė apaštalai. Apaštalų amžiui pasibaigus, bendruomenėms vadovavo vyskupai.
• Romos imperijoje buvo leista garbinti tik valdžios pripažintus dievus (iki 30000).
• Žydai, judėjai ir krikščionys nesutarė tarpusavyje.
• Romos imperatoriai pajuto, kad krikščionys, išpažindami tik savo Dievą, negarbino jų kaip dievų.
• Romėnų diduomenė negalėjo pakęsti, kad krikščionys skelbė visų lygybę prieš Dievą. Vergas, jų manymu, neprilygo aristokratui.
• Imperatoriui atrodė, kad krikščionybė kėlė pavojų taikai.
Valdant Konstantinui (306-337 m.), krikščionių vargai baigėsi. 313 m. Romos imperatorius pripažino krikščionybę. Konstantinas suprato, kad nors krikščionybė buvo maištinga, bet įjungė savuosius narius visur, net ir už imperijos ribų. Krikščionybė turėjo tai, ko stigo Romos imperijai – organizuojamąją galią. 313 m....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!