Krikščionybės atsiradimas senovės romoje ir jos plėtra

Apie I a. pr. mūsų erą Judėjoje gimė pranašas Jėzus Nazarietis. Jo mokymas labai skyrėsi nuo kitų religijų: jis skelbė, kad visi prieš Dievą yra lygūs, kiekvieno valdovo valdžia turi būti nuo Dievo, reikia mylėti savo artimą, kaip save patį, ir išsigelbėti per išganymą. Po kiek laiko atsirado Jėzaus pasiekėjų - 12 apaštalų. Šie keliavo kartu su juo, ir skleidė naująją religiją. Tačiau nei romėnams, nei judėjų dvasininkams tai nepatiko, todėl apie 30 m. Pontijui Pilotui įsakius Jėzus nukryžiuojamas. Po jo mirties jo mokymą išpažinusius žmones imta vadinti krikščionimis, o religiją krikščionybe. 313 m. Milano (Tolerancijos) ediktu* suteikia bažnyčiai dideles laisves. O imperatorius Teodisijus I 380 m. paskelbia krikščionybę valstybine religija ir uždraudžia pagonių susirinkimus. Krikščionybė „nugali“.
Pagrinde 2 apaštalų – Petro ir Pauliaus – dėka krikščionybė ima plisti po visą Romos imperiją. Pradžioje krikščionimis galėjo tapti tik žydai, bet nuspręsta tikėjimą skleisti tarp visų tikėjimų. Roma manė, kad krikščionys griauna Romos imperijos pamatus, todėl ėmė juos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!