Senovės Egiptas ir jo menas

Nuo seniausių laikų Egiptas traukė keliautojų, mokslininkų, kaimyninių tautų dėmesį. Graikai Egipto civilizacijos smukimo laikais stebėjo jo paminklus ir gyvenimo būdą, žavėjosi protu ir vaizduote, sukūrusia nuostabios konstrukcijos pastatus. Romėnai dvi didžiąsias piramides – Cheopso ir Chefreno – priskyrė prie septinių didžiųjų pasaulio stebuklų. 450m. pr. Kr. Egiptą išvaikščiojo ir aprašė Herodotas, vėliau šalį lankė daugelis kitų ano meto istorikų, bei geografų, jie skelbė savo žinias atskirose knygose.
Domėjimasis Egiptu prasidėjo renesanso laikais, mokslinis senojo Egipto paminklų tyrinėjimas pradėtas tik XIXa., po to, kai čia lankęsi Napoleono ekspedicijos dalyviai išleido veikalą “Egipto aprašymas” (1798-1801), o Žanas Fransua Šampoljonas 1822m. paskelbė darbą, padėjusį pagrindus hieroglifų raštui skaityti. Įsidėmėtina, kad vien archeologų kasinėjimai nebūtų leidę atkurti, išaiškinti bei suprasti senovės Egipto gyvenimą ir meną. Didelę reikšmę turėjo skaitymas hieroglifų tekstų, padėjusių Egipto istoriją, religiją, kultūrą ir dailę.
Į šį kraštą ėmė veržtis ir plėšikai. Jie nesivaržydami barbariškai naikino paminklus, o išplėštas meno vertybes pardavinėjo Europos šalių muziejams bei kolekcininkams.
c) Naujoji Egipto karalystė (apie 1570 – 525m. pr. Kr.).
525m. pr. Kr. persų karalius Kambizas nugalėjo Egiptą ir pavertė jį Persijos provincija. Šiuo įvykiu baigėsi senovės Egipto istorija. O 323m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis užkariavo Egiptą ir įkūrė Aleksandriją, kuri tapo helenizmo kultūros centru.
Senovės Egipto meno samprata apėmė amatus, mokslus ir menus. Menas turėjo aukštą socialinį statusą, jis laikytas dieviškos kilmės. Visose su religiniais ritualais, faraonų ir mirusiųjų kultu susijusiose sferose ypač svarbus vaidmuo teko menui. Žmogaus gyvenimo šiame pasaulyje esmė – pasiruošimas pomirtiniam gyvenimui, kuris rėmėsi mitais ir spalvingais vaizdiniais. Egiptiečiai tikėjo, kad žmogui mirus siela toliau gyvena ir kartais aplanko kūną. Todėl jie kruopščiai saugojo mirusiojo kūną, jį balzamavo ir laidojo tvirtuose statiniuose. Konservuojančios mumifikavimo medžiagos buvo įvairūs aliejai, bičių produktai, taip pat molis, smėlis, sakai, pjuvenos, vilna, kvepalai, svogūnai. Širdį pakeisdavo akmeniniu skarabėjumi – amuletu, buvo liejamos pomirtinės kaukės, daromos galvos iš akmens,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!