Alfonso Nykos-Niliūno prarasties filosofija. Keletas poetinio "aš" aspektų

Negalime teigti, kad tuomet visiškai išnyksta subjektyvumas. Jis pasireiškia, tarkim, pasirenkant modelį.
Istoriją.Tad paklausyk(…)
“Neišsipildymo istorija”
Įvardijama autentiško kalbėjimo ar sakymo galimybė – “Tu”, arba Kitas. Poetinio universumo kalba, vaizdiniai yra kuriami ir projektuojami į Kitą.Aš-tu trajektoriją yra kaip egzistencijos sąlyga. Tokiu būdu aš-tu santykis yra ne psichologinis, bet ontologinis:
Man miegančiam vienam kažkas suriko:-Kelkis!-
Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus.
Dabar esu aš dar labiau išalkęs;
Laukai pavasariu jau dvelkia,
Bet Tu nesikeli…Ir aš dainuot imu.
“Vaikystė”
Būtent šioje trajektorijoje A. Nyka-Niliūnas išpildo savo ontologinį poetinio kalbejimo aspektą. Vis dėlto tas santykis nėra natūralus. Pirmiausia jis būtinas siekiant savižinos vientisumo.Vienas prancūzas E. Levinas (psichologas) pastebi: “Žmogus gali tapti vientisu ne santykyje su pačiu savimi, bet santykyje su kitu.” Prancūzų psichoanalitikas, išplėtojęs lingvistinio simbolio sampratą ir kalbos struktūrą, J. Lacan’as Kitą įvardija “simbolišku”. Tai socialiniu kodu(vaizdiniu, draudimu, normu), kuriuos vaikas jau randa atėjęs į šį pasaulį, visuma. Tai plotmė, kurioje realizuojasi subjektas.Akivaizdu, kad A. Nyka-Niliūno poetiniai ženklai, motyvai dažnai ateina iš įvairiu istorinių laikotarpių ir kultūrų:
Aš ir dabar, kovoms prie Ksanto
Vaizduotėje seniai numirus, klausiu:
Kas tu buvai, o Astioche?
Ir iš pasamonės skeveldrų
Statausi juodą laivą,
Kad ir mane Homeras atsimintų.
“Homero laivų katalogas”
Jeigu kartezinėje tradicijoje subjektas buvo substancionali vienovė, suverenus sąmonės ir savimonės turėtojas bei vienintelis atskaitos taškas kultūroje, tai šiuo atveju priešingai-subjektas iškyla kaip kultūros funkcija, kaip taškas, kuriame susiduria simbolinės kultūrų struktūros bei pasireiškia kultūrinės pasąmonės jėgos. Ne kultūra yra individo atributas, bet pats individas tampa kultūros atributu, t.y. būdamas “nieku”, tam tikra “tuštuma”, subjektas pripildomas simbolinių matricų turinio. “Simboliška” stengiasi visiškai pajungti sau individą. Tuo tarpu individas vartoja kultūros topus, idant jiems padedant sukurtų narcizinį vaizdinį – tai yra, teikdamas “aš” vietoje subjekto, kuri jam primeta simbolinės struktūros kaip socialinį vaidmenį, sukurtų savo kultūrinį alibi:
Chalkidės kunigaikštis ir Bizantijos vasalo
Stavrakios vaikai, du garbiniuoti
Juodais plaukais berniukai, senstančių tėvų,
Ilgai ir išmintingai valdžiusių šį kraštą
Buvo ištremti
Tokia yra Chalkidės kunigaikščio
Stavrakos vaikų istorija. Tokia...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!