Akimirkos įspūdžiai A. Vaičiulaičio romane “Valentina“. Emociniai virpesiai bičių kopinėjimo scenoje

Akimirkos įspūdžiai A. Vaičiulaičio romane “ Valentina “. Emociniai virpesiai bičių kopinėjimo scenoje “ Valentina “ - tai vienas ryškiausių A. Vaičiulaičio romanų meilės tema, parašytų iki karo. Kūrinyje nėra ryškių įvykių grandinės, kuri betarpiškai liestų veikėjus ir būtų su jais susijusi , taip pat ir veikėjai neįtakoja romano įvykių eigos, tačiau čia visas dėmesys skiriamas jausminiam veikėjų santykiavimui su daugybe reiškinių iš karto. Išryškėja ypač gilus ir rafinuotas A. Vaičiulaičio žmogaus savojo “ aš “ pajautimas, į kurį, atrodo, sutelpa visas aplinkinis pasaulis. Siekdamas atskleisti intensyviai jaučiančio ( mylinčio ) žmogaus emocinio pasaulio kitimą, išorinės , žmogų supančios aplinkos poveikį jo vidinio pasaulio, jausmų kaitai, A. Vaičiulaitis romane akcentuoja akimirkos įspūdžio galią. Galėtume sakyti, jog čia jis artimas impresionistams. Svarbiausias romano herojus - Antanas ypač jautrus kiekvienai jį supančios tikrovės detalei, kiekvienam savo nuotaikos niuansui. Net mažas jį supančios tikrovės pasikeitimas atsiliepia jo viduje, pažadina jausmą. Visą romaną tarsi “ gaubia “ nuojauta. Daiktai ir reiškiniai slepia mistiškas prasmes, veikėjai tarsi gyvena simbolių pasaulyje, kur kiekviena dalelė juos supančios aplinkos ir jie patys ( Antano ir Valentinos meilė ) tampa amžinybės atspindžiais. Antano atmintyje vaizdas atgyja kaip begalės kadrų iš kino filmo juostos : vaizduotėje išlikusius fragmentus jis dėlioja tarsi atskirus paveikslėlius iš pabirų mozaikos gabalėlių. … Už rugių augo laukinė obelis, po ja stovėjo aną vakarą, grįždami iš kunigo Motiejaus, Antanas ir Valentina Valentina laužė obels ūgį, kurį vadino vilku, ir rodė savo tėviškę: “ Tenai prie ežero - mūsų namai “… Antano sąmonėje atsiveria mistiškas momentas - jis ir Valentina stovi po obelimi. Laukinė obelis lietuvių mitologijoje - pasaulio modelio simbolis; bernelio ir mergelės, besišnekučiuojančių po obelimi, motyvas lietuvių liaudies dainose turi kosmogoninę prasmę : simbolizuoja pasaulio atsiradimą. Krikščioniškoje tradicijoje tai taip pat reikštų visa ko pradžią - pirmieji žmonės - vyras ir moteris rojuje. Belaužianti nuo obels ūgį Valentina - tarsi pirmoji moteris - Ieva, skinanti uždraustą vaisių nuo pažinimo medžio. ( Valentina nuskina medžio ūgį - tarsi neleidžia medžiui augti į viršų, bando užkirsti kelią jam stiebtis į aukštyn - tai tarsi Valentinos ir Antano meilės likimo metafora ) Šia prasme rašytojas kuria savotišką nuorodą vėlgi į visa ko pradžią - į žmogaus išvarymą iš rojaus. Obelis - tai tarsi sava sfera, jauki ir pažįstama : … Ligi obels Antanui viskas buvo sava … Peržengus jos ribą atsiveria svetima, nepažįstama ir baugi plotmė: ..Atrodė, kad už šakų ir kamienų tankmės būtų kitas pasaulis, kiti žmonės, kiti balsai, pas kuriuos nyku ir drovu įžengti… Iš tikrųjų, Antanas tampa lyg pažinimo vaisiaus paragavęs pirmasis vyras, besidrovintis savo nuogumo, savo jausmų. Romane persipina dvigubo tikėjimo ženklai bei simboliai: Valentina pamoja Antanui į tą pusę, kur jos namai - ten, už ežero, ir pradingsta snaudžiančioje vakaro tyloje: “ paskęsta rugių lauke” . Archaiškajame tikėjime rugiai, žiemkenčiai, kaip tvirčiausi ir ištvermingiausi kultūriniai augalai, siejami su Dievo sfera. Ši Antano vizija tampa tarsi iš pasąmonės gelmių vaizduotėn iškylanti Valentinos likimo nuojauta. Ypač svarbiu simboliu romane tampa ežeras, skiriąs Valentinos namus nuo miestelio, kuriame apsigyveno Antanas. Jo nuolat besikeičianti stichija - ne tik kliūtis. Ežeras sujungia juos, nes kaip tik ant ežero vieną švelnų vasaros vakarą, pilną žmonių balsų, lempų ir žvejų laivų,susitinka Antanas ir Valentina. To paties ežero audringi vandenys tampa likimu, kada juose apsiverčiaValentinos laivelis. Ežeras tarsi simbolizuoja jų meilę : Veidrodinis paviršius gali žaisti baltais debesėliais saulėtą popietę, kada jiedu, plaukdami , giedrai šnekučiuojasi apie niekniekius, nors tame jų pokalby ( apie pavojingas eketes žiemos metu ), o ir ežero gelmėse tūno likimas, tartum susipainiojusios žolės, panašios į jų susipynusius jausmus. Čia taip pat atsiveria nelaimės grėsmė. Taip pat ir siauras, perkirstas sueižėjusių plyšių takeliukas, erdvus Skaudvilių Valentinos sodas, tarp nukalkintų kriaušių ir obelų augantys aštrių lapų agrastų ir serbentų krūmai, rūgusiu pienu aplipę šaukštai, tušti dubenys, rudas, su atšokusia pluta duonos kepalas ir spiečius musių, gale stalo vytinėj kėdėj sėdinti moteriškė ir lopanti kelnes bei begalės kitų detalių bei momentų savaip sukrečia Antano vidinį pasaulį. Kiekviena akimirka ir jos sukeltas išgyvenimas jo sąmonėj tarsi apšviečiami amžinybės šviesos. Laikinume Antanas regi begalybę. Svarbi kūrinyje ir bičių kopinėjimo scena. Antanas ateina aplankyti Valentinos tėviškės kaip tik tada, kai jos tėvas ruošiasi atidenginėti avilį ir kopti medų. Senovės lietuviai tikėjo, jog bitės pavidale įsikūnijusi Austėja - augimą ir gausėjimą skatinusi deivė. Austėja rūpinasi ir bičių avilio, ir žmonių šeimos gausėjimu. Buvo tikima, jog bitė- ištekančių ir nėščių moterų globėja. Taip pat baltų mitologijoje būdingas bitės - sielos ryšys. Kūną paliekanti siela vaizduojama kaip išskrendanti bitelė. Tai, jog bitės nemėgstančios nešvarių žmonių ir gyvenančius tik pas tuos, kurių ūkis sutvarkytas, rodo, jog Valentinos tėviškė - sakralinė, švari, tyra vieta. Medaus kopimas žinomas kaip šventas ritualas; medų išimti bitės leidžiančios tik tyros sielos žmogui. Valentinos tėvas tampa savotišku Dievo įsikūnijimu - jis senasis, derinantis gyvenimą tarp kartų, dvasinantis, švarinantis žmones. Jis turi tokią galią, nes Skaudvilis tampa savotišku bičių išrinktuoju - žmogumi, kopiančiu medų. Medaus rinkimas - tai besikartojantis judesys. Romane tai simbolizuoja būties ritmiškumą. Ritmas kaip viso gyvenimo pagrindas. …Dievo vabalėlis bitutė, ir ji miršta lygiai taip pat kaip žmogus… Galvojo Skaudvilienė. Atsiranda giedančių bičių motyvas. Bitės tarsi tarpininkės tarp žmogaus ir Dievo . (Čia vėlgi matomi krikščioniškojo tikėjimo ženklai ). Antanui bitės - …tai tūkstančiai tylių, nesuprastų balsų…Ir lyg nyku, lyg labai gražu buvo įsiklausius į tą slaptą bičių gaudesį. Regėjos, kad ten triūsia ir zurzia visai naujas, dar niekieno nepaliestas pasaulis… Jia su meile ir gailesčiu žvelgė į tą trapų ir gyvybingą tų mažų padarėliųgyvenimą, kuris jo sieloj žadino laikinumo ir žmogaus būties bei viso pasaulio bejėgiškumo jausmą. Antanas… gailėjosi, kad nori ten brautis ir suardyti vaškinius jų miestus, dailiai išvedžiotas gatves… Bitės kuria, lipdo savo korį taip, kaip žmogus kuria savo gyvenimą, todėl Antanas jaučiasi kaltu, žinodamas, jog jo galioje tą pasaulį, taip sunkiai “ sulipdytą “, sugriauti. Ypač ryškiai bičių korio kaip žmogaus gyvenimo metafora atsiskleidžia šioje scenoje: … - Koriai kokie tai keisti, vaikeli. Tokie keisti… Lyg nelaimė kokia… Ir aš žinau, dukra…Bet vis kažkaip neramu, lyg kokia ištiktis tavęs lauktų…. Čia savotišku reginčiuoju (reginčiu,nujaučiančiu likimą) tampa tėvas, riekiantis korius. Bitės siejamos su moterimi. Todėl šioje romano dalyje jos svarbios tuo, jog Antano vizijose jos lyg atveria Valentinos gyvenimo likimą: ….Meduje mirko kelios negyvos bitės - rado jos mirtį savo suneštam, iš tiekos žiedų kantriai surankiotam derliui…

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!