Adomas Mickevičius 1798-1855

Adomas Mickevičius 1798-1855 Istorinis-kultūrinis kontekstas. XVIII a. pabaigoje (1795 m.) po trečiojo Abiejų tautų respublikos padalijimo Lietuva pateko carinės Rusijos globon ir visiškai prarado valstybingumą, todėl visą XIX a. Lietuvos visuomenė, priešinasi Rusijos priespaudai, krašto rusifikacijai, rūpinasi tautos išlikimu, siekdama išlaikyti kultūrinį sa­vitumą, bei trokšta atkurti praras­tą Lietuvos valstybingumą. Iš pradžių šios viltys siejamos su Napoleono armija, kuri XIX a. pradžioje (1812 m.) užpuolė Lietuvą pavergusią carinę Rusiją, vėliau su 1830-1831 m. ir 1863 m. sukilimais. Taigi XIX šimtmečio pradžioje, Vidurio ir Rytų Europoje sklindant ,,Tautų pavasariui“ bei romantizmo idėjomis, auga susidomėjimas Lietuvos ir Lenkijos istorija, lietuvių kalba, liaudies kūryba (tautosaka), žodžiu, lietuvių kultūra. Didžiulę įtaką Lietuvos visuomenei tuo laiku turi Vilniaus universitetas bei jame dirbantys profesoriai, kurie pabrėžia literatūros tautinį savitumą, laiko ją tautos dvasios atspindžiu. Akademinio jaunimo, išauklėto Edukacinės komisijos reformuotose mokyklose, nebetenkina senosios kartos racionalizmas (praktiškumas, asmeninės naudos siekimas), pasyvumas (jaunimas prieštarauja minčiai, jog žmogaus ir tautos likimą lemia Dievas, todėl neįmanoma nieko pakeisti). Jis trokšta veikti, dirbti savo kraštui. Patriotiškai nusiteikę moksleiviai ir studentai buriasi į Filomatų, vėliau Filaretų ir kitas draugijas, yra pasiryžę šviestis, tobulėti, būti naudingi visuomenei. XIX a. Lietuvos literatūra kuriama keliomis kalbomis, pirmiausia lenkų ir lie­tuvių. Vilniaus romantinei mokyklai priskiriami tokie rašytojai kaip Adomas Mickevičius, Juozapas Ignotas Kraševskis, Julijus Slovackis, kurie įkvėpimo ieško gar­bingoje LDK praeityje, tautosakoje. Jų kūriniuose šlovinami didieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Vytautas, vaizduojamos lietuvių kovos su kry­žiuočiais. Taigi šimtmečio pradžioje bendra lietuvių-lenkų kultūros tradicija (lietuvių bajorai tebekalba lenkiškai) tebėra gyvybinga, ją palaiko prisirišimas prie savojo krašto, domėjimasis LDK istorija, liaudies kūryba. Dalis šviesuomenės aiškiau suvokia savo lietuviškąją tapatybę, lietuvių kalbos ir kultūros svarbą. Pirmiausia tai pasakytina apie žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikė­jus - Dionizą Pošką, Simoną Stanevičių, Simoną Daukantą. Biografinis kontekstas. Adomas Mickevičius, talentingiausias Vilniaus mokyklos ir apskritai romantizmo epochos poetas, padarė didžiulę įtaką lietuvių tautinei savimonei ir literatūrai. Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, iš Mickevičiaus kelios kartos mokėsi meilės Lietuvai. A. Mickevičius gimė ir augo netoli Naugarduko smulkiųjų bajorų šeimoje, puoselėjančio­je patriotinę dvasią. Jo tėvas save laikė LDK piliečiu. Ir Adomas Mickevičius vadins save lietuviu ne etnine, o istorinės Lietuvos prasme. Šeimos didžiavimasis savo kilme būsimą poetą skatina domėtis krašto istorija, semtis iš jos medžiagos kūrybai. Studijavo Vilniaus universitete, buvo aktyvus Filomatų draugijos narys. Mokytojaujant Kaune, kaip dažnai nutinka romantikams, išgyveno aistringą, bet nelaimingą meilę Marilei Vereščak, kuri ištekėjo už kito (grafo Putkamerio). Jausminga meilės drama, skaitomi poetų romantikų kūriniai sustiprino romantinę pasaulėjautą ir A. Mickevičius Kaune parašė pirmąsias poezijos knygas. Pirmasis poezijos tomelis, kurio pagrindą sudaro baladės ir romansai, laikomas romantizmo pradžia tiek Lietuvos, tiek Lenkijos literatūroje. Po metų antrame tome paskelbtos poemos „Vėlinės“ II ir IV dalys. Aktyviai dalyvavo slaptos Filomatų draugijos veikloje, todėl caro valdžiai susekus slaptąsias Filomatų ir Filaretų draugijas, poetas su draugais kurį laiką buvo įkalintas, o vėliau visam laikui ištremtas iš Lietuvos. Taigi neatsitiktinai jo kūryboje atsiranda išėjimo iš tėvynės, namų praradimo, klajūno temos ir motyvai.  Iš pradžių Mickevičius gyveno Peterburge, Odesoje (ten gyvendamas lankėsi ir Krymo stepėse), Maskvoje, bendravo su rusų rašytojais, kurie pripažino Mickevičiaus talentą. Maskvoje pasirodė A. Mickevičiaus „Sonetai“, kurį sudaro „Krymo sonetų“ ciklas ir meilės sonetai. Vėliau poetas išvyko į Vakarų Europą, kur keliavo po įvairius miestus (ilgiau užsibuvo tik Paryžiuje). Gyvendamas Vakaruose išgyveno dar vieną kūrybinio pakilimo laikotarpį ir sukūrė poemą „Ponas Tadas“, kurioje jaučiamas tėvynės ilgesys, gausu vaikystės dienų prisiminimų. Europos šalyse kylantys nacionalinio išsivadavimo judėjimai įtraukė romantiškos sielos poetą (maištautoją, kovotoją už laisvę, teisingumą, silpnesniųjų užtarėją). Todėl, prasidėjus Rusijos ir Turkijos karui, poetas persikėlė į Turkiją, kur ketino burti lenkų legionus kovai su Rusija. Deja, kaip ir Baironui Graikijoje, likimas buvo negailestingas: Konstantinopolyje susirgo cholera ir mirė. Adomo Mickevičiaus palaikai vėliau buvo perkelti į karališkąją Vavelio pilį Krokuvoje. Reikšmė. A. Mickevičiaus kūryba padarė didelį poveikį lietuvių rašytojams, ypač romantikams. Jo kūrybos elementus: istorinę atmintį, gimtinės peizažo ir žmogaus ryšių svarbą – perėmė ir interpretavo garsiausias lietuvių romantikas Maironis. Kūryba Eilėraštis „Odė jaunystei“. Jaunystės polėkiai. 1820 m. parašytame eilėraštyje „Odė jaunystei“ A. Mickevičius (jis buvo tik 22 metų) su jaunatvišku entuziazmu kviečia jaunuolius imtis darbų, stoti į kovą su priespauda, keisti pasaulį. Mickevičius skelbia žmo­nių brolybės, vienybės idėją, tiki pasaulio atsinaujinimo galimybe, auštančia laisvės epocha: Išvien visi, draugai jaunieji! (jaunimą sieja vienybės jausmas, bendri tikslai) Visų bendroji laimė - mūs tikslai. Vienybėj įkvėptoj jėga stiprėja, Išvien visi, draugai jaunieji!.. Laimingas kritęs kovoje tasai, Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant Į rūmus ateities, į garbę šviesią. Pakili, neramiai pulsuojanti intonacija, iškilminga retorika liudija aistringą tikėjimą jaunųjų žmonių kūrybos galia, energija, kartu neigiant tai, kas ,,be dvasios, be širdies“. Odėje skamba ir švietėjiškas ryžtas kovoti su ydo­mis, tobulėti bei tobulinti visuomenę: Žvelk ten, kur nepasieks akis, Laužk tai, ko nepajėgs ir protas: Jaunyste, aras tu sparnuotas, Ir nieks tavęs nesulaikys! Visas eilėraštis „Odė jaunystei“ ir komentarai: „Odė jaunystei“ Be dvasios, be širdies - tai griaučių minios! (senoji karta – tai griaučiai be dvasios) O, duok, jaunyste, man sparnus! (jaunystei būtina veržtis, skristi, lėkti į tolius) Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės, (tikrovė – žemė negyva, idealus, išsvajotas pasaulis – Pakilsiu rojun, į kraštus, žydrynės, rojus) Kur įkvėpimas kuria stebuklus, (kūrėjui svarbus įkvėpimas, viltis, tikėjimas, Kur puošia jis žiedais naujovę, - o jo kūryba – tai žiedai, puošiantys pasaulį, gyvenimą) Tenai viltis - jo palydovė! Lai tie, kuriuos jau slegia metai, (senoji karta – tie, kuriuos slegia metai, Kur žemėn linksta kaktomis, kurie linksta prie žemės, Matuos pasaulį akimis, pasaulį vertina tik akimis (protu), o ne širdimi, Kurios aplink siaurai temato. kieno siauras akiratis) Pakilk, jaunyste, virš slėnių, (jaunystė siejama su aukštybėmis, toliais, šviesa, Kur tiek pelėsių jau priviso, o senatvė su žeme, pelėsiais, tamsa) Pakilk, ir saulėtu žvilgsniu Tu perverki žmoniją visą!

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!