Adomas Bernardas Mickevičius

Adomas Bernardas Mickevičius Vaikystė. Mokykliniai metai. Gimė 1798 m. per Kūčias, Naugarduke (dab. vakarų Baltarusija, Gardino sritis), smulkiųjų bajorų šeimoje, antrasis iš penkių Mickevičių sūnų. Pakrikštytas buvo Adomo Bernardo vardu, tačiau antrojo vardo niekada pats nevartojo; studijų metais pasirašinėjo laiškus bičiuliams Adomo Napoleono, „Napoleono iš Naugarduko“ vardu – tapatindamasis su Prancūzijos karvedžiu, į kurį Lietuvos ir Lenkijos visuomenė buvo sudėjusi Abiejų Tautų. Respublikos atkūrimo viltis. Pro Naugarduką į Rusiją žygiavo ir nugalėta atgal sugrįžo Napoleono armija, kurioje kovėsi buvusios Respublikos piliečiai. Būsimajam poetui ji paliko didelį įspūdį. „Napoleonmečio“ realijomis vėliau parėmė savo žymiausio kūrinio – poemos Ponas Tadas – siužetą. Tėvai Mikalojus ir Barbora Mickevičiai buvo neturtingi bajorai. Vaikų atmintyje išliko šviesus jų paveikslas: vyriausiasis sūnus Pranciškus po daugelio metų atsiminimuose rašė, kad tėvai garsėję „savo dorybėmis, darnia šeima, meile artimui, gailesčiu neturtingiesiems… o labiausiai tikru prisirišimu prie numylėtos Lietuvos žemelės – mielos ir brangios mūsų tėvynės“. Tėvas Mikalojus Mickevičius, Naugarduko advokatas, buvęs Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, namuose palaikė Vyriausiojo vado kultą, patriotinę dvasią. Rašė eiles, mėgo deklamuoti, turėjo gerą atmintį. Adomas, pradėjęs eiliuoti apie dvyliktus savo metus, tėvui išdrįsęs parodyti vos kelis eilėraščius. Tėvas mirė anksti –1812-aisiais, kai Adomui ėjo keturiolikti – likus mėnesiui iki Napoleono invazijos į Rusiją. Motiną atsiminė visuomet su didele meile; poemos Ponas Tadas invokacijoje įrašyta asmeninė legenda apie ją, vaikystėje išgelbėjusią gyvybę, įgyja apibendrintą visuomet lydinčios globos ir saugos prasmę. 1820 m. rudenį motinai mirus, vilniškiai bičiuliai ilgai slėpė šią žinią nuo Kaune mokytojavusio Adomo, baimindamiesi jo nevilties. Nuo vaikystės turėjęs ryškią vaizduotę: poetas atsimena, kad jam buvo sunku mokytis rašyti, nes ant lentelės brėžiamos raidės dingodavosi kaip „sutraiškyti vorai“, kurie visuomet kėlę pasibjaurėjimą. Save įveikti padėjęs motinos pasergėjimas, kad turtingieji gali nesimokyti rašyti, nes už juos sekretorius „mojuos plunksna“, o neturtingieji turi patys mokėti savim pasirūpinti. Iš tiesų du Mickevičių sūnūs – Adomas ir jaunesnysis Aleksandras – pasiekė išsilavinimą universitete, gyveno „iš plunksnos“. Studijų metai 1815 m. baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą (mokykloje mokėsi kartu su Jonu Čečiotu), Adomas Mickevičius, palaidojęs tėvą, tų pačių metų rugsėjo 10 arba 12 d. atvyko į Vilnių, apsigyveno Bukšos namuose, po kelių dienų persikėlė į fizikos profesoriaus, kunigo Juozapo Mickevičiaus, kuris globojo neturtingus studentus, butą, buvusį Rektorių name tarp Pilies ir Skapo gatvių (Pilies g. 13). Tame pačiame name pas universiteto bibliotekininką Kazimierą Kontrimą gyveno ir Tomas Zanas bei VU profesoriaus, rektoriaus Simono Malevskio sūnus Pranciškus Jeronimas Malevskis ir pats rektorius Simonas Malevskis. 1815 m. rugsėjo 18 d., šeštadienį, Adomas Mickevičius priimtas į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, kitą dieną išlaikė stojamuosius egzaminus į mokytojų seminariją tam, kad gautų stipendiją ir turėtų pinigų pragyvenimui. Pirmaisiais metais Mickevičius klausė fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Daug bendravo ne tik su kaimynais Tomu Zanu bei Pranciškum Jeronimu Malevskiu, bet ir su kitais studentais: būsimuoju Filomatų prezidentu Juozapu Ježovskiu bei Anupru Petraškevičiumi, Teodoru Lozinskiu. Pirmo kurso pirmąjame pusmetyje ir pabaigoje laikė tris tiksliųjų mokslų ir romėnų literatūros egzaminą, kurį kartu laikė ir Andrius Tovianskis. Baigus pirmą universiteto kursą, A.Mickevičiui suteiktas filosofijos kandidato laipsnis. Grįžęs po atostogų iš Naugarduko jau kartu su studijuoti ketinusiu vaikystės draugu Jonu Čečiotu, antraisiais metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų studijas, mokėsi graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas. Susižavėjo Volteru, vertė jo kūrinius. Vilniaus universitete Adomui Mickevičiui filologiją, klasikinę literatūrą dėstė profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas, literatūros teoriją – literatūros profesorius Leonas Borovskis, matematiką ir astronomiją – Jonas Sniadeckis, chemiją – Andrius Sniadeckis. Tačiau didžiausią įtaką Vilniaus universitete Mickevičiui padarė visuotinės istorijos paskaitas skaitęs profesorius Joachimas Lelevelis. 1817 m. gegužės mėn. susirgus globėjui Juozapui Mickevičiui, Adomas Mickevičius persikraustė gyventi pas Joną Čečiotą, gyvenusį šalia Katedros proseminarijos name. 1818 m. lenkų kalba žurnale „Tygodnik Wileński“ („Vilniaus savaitraštis“) Nr. 125, Adomas Mickevičius paskelbė savo pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“. 1819 m. vasario mėnesį minėto žurnalo Nr. 33, buvo paskelbtas Adomo Mickevičiaus kūrinys „Živilė". 1819 m. balandžio mėn. filomatų posėdyje buvo perskaitytas Mickevičiaus sukurtas eilėraštis „Šaškės", skirtas bičiuliui Pranciškui Jeronimui Malevskiui. Kūrinys vėliau ne kartą redaguotas. Ankstyvaisiais kūrybiniais metais A.Mickevičius yra parašęs ir eilėraštį „Jau iš giedro dangaus… „, kuriame poetiniu tekstu aptarta filomatų programa. Per ateinančius kelerius metus poeto stilius subrendo nuo neoklasicizmo iki romantizmo pirmiausiai jo poezijos antologijose, paskelbtose Vilniuje 1822 m. ir 1823 m. Šios antologijos antroji dalis apėmė poemą „Gražina“ ir poemos „Vėlinės“ II ir IV dalis. 1819 m. gegužės – birželio mėn. Adomas Mickevičius išlaikė baigiamąjį universiteto egzaminą ir išvyko atostogauti į Naugarduką. Tą vasarą jis lankė ir Chreptavičiaus biblioteką. Dalyvavimas Filomatų veikloje 1817 m. Adomas Mickevičius kartu su Vilniaus universiteto studentais Tomu Zanu, Juzefu Ježovskiu, Pranciškumi Jeronimu Malevskiu ir kitais įsteigė nelegalią anticarinę Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje. 1817 m. į Filomatų draugiją tarp kitų narių priimtas ir Mickevičiaus vaikystės ir mokyklos draugas Jonas Čečiotas. Draugija buvo padalinta į du skyrius. Adomas Mickevičius priklausė literatūros ir moralinių mokslų skyriui. Iš pradžių šiam skyriui vadovavo Pranciškus Jeronimas Malevskis, vėliau – Adomas Mickevičius. Iki 1820–1822 m. Mickevičius jau buvo baigęs kurti eilėraštį – himną „Odė jaunystei“, skirtą filomatams, tačiau šis kūrinys buvo laikomas pernelyg patriotišku ir revoliuciniu ir daugelį metų oficialiai nebuvo publikuotas. Pagal kitus šaltinius „Odė jaunystei“ išspausdinta 1827 m. Adomas Mickevičius ne tik kūrė, bet aktyviai recenzavo ir kitų filomatų poeziją. 1819 m. pavasarį Mickevičius inicijavo „Bičiulių sąjungos” steigimą, parengė šios draugijos įstatus. Sąjunga buvo pirmoji filomatų atšaka. Adomas Mickevičius buvo išrinktas šios sąjungos prezidentu. Mickevičius, paskatintas bičiulių filomatų, 1820 m. dalyvavo Vilniaus universiteto Poezijos ir iškalbos katedros profesoriaus konkurse, kurio nelaimėjo. Buvo aiškinama, kad jam trūksta patirties. Filomatų draugijos posėdžiuose Adomas Mickevičius pasisakydavo už geresnes švietimo sąlygas, tautiškumo sąmoningumą, istorijos fiksavimą. Nors 1819 m. Mickevičius išvyko mokytojauti į Kauną, tačiau į draugijos posėdžius atvykdavo. Draugijos veiklai plečiantis, caro valdžia susekė Filomatų, taip pat ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus Nikolajaus Novosilcevo nurodymu, suėmė daug jų narių. Adomas Mickevičius buvo suimtas Vilniuje 1823 m. lapkričio 22 d. naktį į 23 d. Literatų gatvėje, bičiulio Kazimiero Piaseckio namo antrame aukšte, kur atvykęs iš Kauno apsistodavo. Poetas buvo patalpintas į Bazilijonų vienuolyno patalpą. Mickevičius buvo vedamas tardyti Aušros Vartų gatve į buvusius Vyskupų rūmus. Poetas iškalėjo 6 mėnesius ir buvo paleistas iš kalėjimo 1824 m. gegužę, profesoriui Joachimui Leleveliui sumokėjus už jį užstatą. Taip pat Mickevičius buvo priverstas pasirašyti lojalumo raštą. Mickevičius buvo nuteistas tremtimi į Rusijos gilumą. Teismo sprendimo sulaukė 1824 m. vasarą apsistojęs Kruonio dvare. Profesoriui Joachimui Leleveliui įdėjus į kišenę 100 rublių, Adomas Mickevičius į tremtį išvyko 1824 m. spalio mėn. iš Vilniaus vežimu kartu su Jonu Sobolevskiu. Rusijos gilumoje Mickevičius buvo paskirtas mokytojauti. Lietuvos daugiau poetas nebepamatė. „Jano Čečioto, kaip tikrojo nario, pasveikinimas“ Tai Adomo Mickevičiaus filomatų posėdyje išsakyta kalba. Šis posėdis vyko 1819 m. sausio 12 dieną. Būtent tą dieną į filomatų draugiją buvo priimtas Janas Čečiotas – Lietuvos visuomenės veikėjas, poetas bei tautosakos rinkėjas. Kaip kad ir matoma kalbos pavadinime, tai yra Jano Čečioto įstojimo į filomatų draugiją proga išsakyta Adomo Mickevičiaus kalba. Ji kupina patoso ir didingo tono. Ji prasideda nuo ypatingo kreipinio: „Garbusis mūsų bičiuli ir broli!“ ir kreipiasi į Janą Čečiotą kaip į beprotiškai svarbų filomatų draugijai žmogų. Tad pirmiausia Mickevičius džiaugsmingai praneša, kad Čečiotas buvo priimtas į narius, o vėliau ima kalbėti apie pačią draugiją ir jos svarbiausius bei kilniausius tikslus, kuriuos kartais įgyvendinti yra labai sunku dėl tam tikrų sunkumų, kurių taip pat nevengia paminėti savo kalboje. Tad Mickevičius kalboje džiaugiasi galėdamas plėsti filomatų gretas ir tokios draugijos pagalba keisti visuomenę, ją šviesti. Juk pasak jo, draugijoje yra veikti lengviau, nei kad po vieną. Draugija yra labai stiprus vienetas, kuris gali pasiekti daug, jeigu tik bus veikiama išvien. Tad kartu su tokia patoso kupina kalba Mickevičius kalbos pabaigoje iškilimingai vardina ir pačius draugijos principus, kuo jie svarbūs ir kodėl jų yra būtina laikytis. Kaip kad pats Mickevičius kalboje sako, išvardina Janui Čečiotui savotišką filomatų katekizmą, kurio šis nuolatos turi laikytis ir nuolat juo sekti. Išvardinus viską, Mickevičius dar kartą pasidžiaugia Janu Čečiotu kaip naujuoju nariu ir išreiškia savo viltis, kad šis draugijoje pritaptų ir dirbtų tikslingai. Ši kalba yra paprasta sveikinimo kalba, kurioje aiškiai išdėliojami principai, draugijos viltys ir lūkesčiai. Kaune 1819 m. baigęs universitetą būsimasis poetas rugpjūčio 27 d. Mokyklų komiteto posėdyje paskirtas dirbti į Kauno apskrities mokyklą istorijos, teisės ir literatūros mokytoju. Į 4000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams, kur jį pasitiko mokyklos direktorius Dobrovolskis, o iš Vilniaus išlydėjo bičiuliai filomatai bei brolis Aleksandras, įstojęs į Vilniaus universiteto pirmą kursą. Apgyvendintas pastate Kauno rotušės aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija, o tuo metu buvo įsikūrusi mokykla, kurioje Mickevičius mokytojavo ir gyveno mokytojai. Butą antrame aukšte, buvusio vienuolyno celę, sudarė vienas kambarys ir siauras prieškambaris. Mokykloje Adomas Mickevičius dėstė visuotinę literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką ir net politinę ekonomiją. Dokumentuose pasirašydavo kaip istorijos, literatūros, teisės mokytojas. Darbo krūvis buvo nemažas, per savaitę turėjo du laisvus popiečius. Dalyvavo ir viešajame mokyklos gyvenime, sakė kalbas per mokslo metų pradžios ir pabaigos iškilmes. Mickevičiui buvo pavesta vadovauti mokyklos bibliotekai. Jis pasirūpino, kad mokykla visą laiką gautų Vilniaus leidinius „Kurjer Litewski“ ir „Dziennik Wilenski". Iš Mickevičiaus mokinių labiausiai išsiskyrė Bernardas Gediminas, Donato Malinausko dėdė. Be to, iš 1821 m. baigusių šią mokyklą mokinių, keturi studijavo mediciną Vilniaus universitete: Feliksas Požerskis, Andrius Pičijevskis, Steponas Savickis, Vincentas Veržickis Iš Kauno Mickevičius važinėdavo į Filomatų draugijos susirinkimus Vilniuje, ruošė naujus įstatus, dalyvavo diskusijose dėl sumanyto draugijos žurnalo leidybos, paruošė leidinio projektą. Iš Kauno laikotarpio Mickevičius paliko 111 laiškų korespondenciją. 1820 m. rudenį mirė motina. 1821 m. žiemą jis išgyveno melancholiją, kai jo jo mylimoji Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Savo išgyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“. Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė „Odę jaunystei“, sukūrė daug baladžių, romansų: „Marilės kalnelį“, „Lelijas“, „Myliu“ „Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kt. Šie kūriniai, draugui J. Čečiotui padedant, 1822 m. išspausdinti Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje, pirmajame „Poezijos“ tome, kuris vėliau pavadintas „Baladės ir romansai“. Kaune mėgo lankytis Ąžuolyne ir Girstupio upelio slėnyje, sėdėti ant akmens. 1823 m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.” iškalė ir metus – „1823”. Ėmus per Kauną tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę. Šiuo metu šis akmuo yra paskelbtas saugomu ir vadinamas Adomu Mickevičiaus vardu. Sankt Peterburge, Odesoje, Kryme, Maskvoje 1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius iškeliavo į Sankt Peterburgą, kur susipažino su būsimais dekabristais – Kondratijumi Rylejevu, Aleksandru Bestuževu. Pabuvęs keletą mėnesių Sankt Peterburge gavo įsakymą vykti mokytojauti į Odesą. Kol pasiekė Odesą, valdžia sprendimą pakeitė ir nurodė išsirinkti kitą, tolesnį nuo tėvynės miestą. Poetas išsirinko Maskvą pageidaudamas dirbti Užsienio reikalų kolegijos archyve. Laukdamas atsakymo, turėjo laisvo laiko, todėl su bičiuliais du mėnesius keliavo po Krymą. Mickevičius atvykęs į Maskvą apsigyveno Sobolevskio namuose. Maskvoje susipažino ir bendravo su Aleksandru Puškinu. 1826 m. Maskvoje autoriaus lėšomis buvo išleista Adomo Mickevičiaus knyga „Sonetai", sudaryta iš 22 lyrinių sonetų ir 18 kelionės po Krymą sonetų ciklo. Kūrinys laikomas ryškiu literatūrinio orientalizmo pavyzdžiu. Netrukus po kūrinio pasirodymo, jis buvo išverstas į rusų kalbą. A.Mickevičiaus „Krymo Sonetus" yra vertę Michailas Lermontovas, Afanasijus Fetas (Šenšinas) ir kiti rusų poetai. Pirmas šio kūrinio vertimas į lietuvių kalbą pasirodė apie 1880 m. Gyvendamas Rusijoje poetas stengėsi aplankyti Lietuvą. Pirmą kartą bandė gauti leidimą caro Nikolajaus I karūnacijos proga, tačiau leidimas nebuvo duotas. Gavęs tarnybą Maskvoje bendravo su pažangiaisiais rusų inteligentais, kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius bei improvizacijas. Garsi Mickevičiaus improvizacija apie Samuelį Zborovskį. Poeto klausėsi daug garsių to meto rusų rašytojų, žurnalistų, kultūros veikėjų. 1828 m. Sankt Peterburge poetas išleido poemą „Konradas Valenrodas" dvejomis knygomis, palydėdamas rinkinį straipsniu „Apie Varšuvos kritikus ir recenzentus". Artimi bičiuliai 1829 m. pavasarį padėjo Adomui Mickevičiui išvykti iš Rusijos imperijos į užsienį. Jis iškeliavo gegužės mėn. pirmu laivu, išplaukusiu iš Kronštato staiga, nes buvo įspėtas, kad žandarai ketina atimti jo pasą. Adomą Mickevičių išlydėjo Aleksandras Boreika Chodzka. Romoje, Paryžiuje Adomas Mickevičius atkeliavęs į Vakarų Europą, pabuvo Berlyne, kuriame lankė Hegelio paskaitas, Drezdene, Prahoje. Pastaroje susipažino su čekų poetu Vaclovu Hanka. Aplankė čekų kurortą Karlsbadą, nuvyko į Veimarą, kuriame susipažino ir keletą dienų bendravo su Gėte. 1829 m. rugsėjo 25 d. Adomas Mickevičius kartu su Antoniu Edvardu Odinecu pradėjo kelionę po Italiją, aplankė Florenciją, Romą, išvyko į Šveicariją ir sugrįžo į Romą. Alpių kalnuose Mickevičius parašė paskutinį eilėraštį, skirtą Marilei Vereščiak-Putkamer. Kelionių metu susitiko ir su atvykusiais iš Lietuvos, tarp jų poeto Julijaus Slovackio motina Salomėja Slovacka – Bekiu. Apie sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje Mickevičiui pranešė lenkų rašytojas Henrikas Rževuckis. A. Mickevičius norėjo sukilime dalyvauti, tačiau dėl įvairių priežasčių savo sumanymo negalėjo įvykdyti. Kai 1831 m. atvyko prie Rusijos imperijos ir Didžiosios Lenkijos sienos į Poznanę, sukilimas jau buvo numalšintas. Po sukilimo kartu su sukilėlių srautu atsidūrė Drezdene, kur išgyvenęs tautiečių tragediją, rūpinosi lietuvių sukilėlių emigrantų likimu. Nuo 1832 m. Adomas Mickevičius gyveno Paryžiuje. 1832 m. pavasarį jis sukūrė poemos „Vėlinės" III dalį. Tais pačiais metais išleido politinį katekizmą emigrantams. 1833 m. pradėjo leisti laikraštį „Pielgrzym Polski". 1834 m. pradžioje Adomas Mickevičius užbaigė epinę poemą „Ponas Tadas". 1832 m. rugpjūčio 6 d. Mickevičius buvo priimtas į Lietuvos ir Rusų žemių draugiją, veikusią Paryžiuje. Draugijoje jis dirbo aktyviai, buvo išrinktas istorijos – literatūros sekcijos pirmininku. Bendravo su buvusiais sukilėliais, emigrantais Pranciškumi Šemeta, Liudviku Korilskiu, taip pat su Steponu Zanu, buvusiu filomatu Ignu Domeika, į Paryžių atvykusiu Stanislovu Moravskiu, kuris pripiršo poetui pianistės Marijos Šimanovskos dukterį Celiną. Celiną Šimanovską Adomas Mickevičius vedė Paryžiuje. Paryžiuje Adomas Mickevičius buvo patekęs Andriaus Tovianskio suburtos misticizmo grupelės, pavadintos „Dieviškų dalykų draugija", įtakon. Poetas svajojo pamatyti Lietuvą. Broliui Pranciškui rašė: Gal pasieksiu profesoriaus titulo ir be prancūzų pilietybės, nes jaučiu kažkokį gailestį atsižadėti lietuvio vardo. Pasidaryti prancūzų valdininku man nemiela (…) Iš čionykščių pažįstamų dažniausiai matausi su Zanu, Kašycu ir kita Lietuva. Nuo 1840 m. Mickevičius paskirtas aukštosios mokyklos „College de France" slavų literatūros profesoriumi, skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija. 1848 m. Europoje kilęs „tautų pavasario" sąjūdis paskatino Adomą Mickevičių atsidėti politinei vieklai. Jis vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes. 1849 m. grįžo į Paryžių, leido laikraštį „Tautų tribūna". Dirbo vien oje didžiausių Paryžiaus bibliotekų. Tremtis į Rusiją 1823 m. gegužės 3 d. vienas Vilniaus gimnazijos mokinys klasėje ant lentos užrašė šūkį, šlovinantį Abiejų Tautų Respublikos konstituciją. Tai tapo pretekstu Rusijos valdžiai Lietuvoje kelti jaunimo slaptųjų organizacijų išaiškinimo ir teismo procesą. Prasidėjo tardymai ir areštai. Rudenį buvo suimti filomatai, tarp jų ir Adomas Mickevičius, uždaryti į kalėjimu paverstą Vilniaus bazilijonų vienuolyną. Poetas čia išbuvo pusmetį. Suimta moksleivių iš Kėdainių, Kražių mokyklų. Šių įvykių patirtimi Mickevičius vėliau pasirėmė, kurdamas Vėlinių III dalies siužetą. Nuosprendis poetui buvo palyginti su kitais gana švelnus – tremtis į Rusiją. Per šį procesą buvo išblaškyta aktyvi, kūrybinga istorinės Lietuvos jaunuomenės karta. Dalis jos, kaip rašė buvęs filomatas Ignas Domeika (1802–1889), vėliau tapęs žymiu Čilės geologu ir Santjago universiteto rektoriumi – „susirinko vėl, bet jau ne studentų gegužinėje ar posėdyje, bet su kardu tautos sukilime“. Mickevičius iš Lietuvos išvyko 1824 m. spalio 25 d. – kaip pasirodys, visam laikui. Iš pradžių nukeliavo į imperijos sostinę, kartu su Malevskiu ir Ježovskiu gavo paskyrimą į Odesos licėjų. Odesoje neradęs tarnybos pragyveno keletą mėnesių, aplankė Krymą. Su šia kelione, egzotiško krašto, jo kultūros patirtimi, keliautojo, piligrimo nuotaikomis susijęs Mickevičiaus ciklas „Krymo sonetai“, paskelbtas 1826 m. Maskvoje publikuotame rinkinyje Sonetai. Ciklas pradedamas sonetu „Akermano stepės“, įvedančiu į naują gamtos vaizduoseną. Tai romantizmo epochoje susiformavusi peizažo kaip subjekto vidinių būsenų atitikmens poetika (būdinga, pvz., anglų romantikams, ypač V. Vordsvortui). Jutimiškai konkretus, tikroviškas vaizdinių sluoksnis nusakomas taupiomis, bet taikliomis detalėmis. Kartu šie vaizdiniai atveria tiesiogiai neišsakomą potekstę, egzistencinius eilėraščio motyvus: gyvenimas kaip kelionė ar klaidžiojimas, tikrų orientyrų, suvaldančių kelionės atsitiktinumą, ieškojimas, dvasinio centro (namų, tėvynės) ilgesys ir atmintis, gyvenimo ribos ir už jos plytinčios nežinomybės pojūtis, tos ribos peržengimo būtinybė, atsigręžimas atgal prie lemtingos ribos. Griežta klasikine soneto forma išsakomas gamtinio ir vidinio, žmogaus sąmonės peizažo persipynimas – nauja Mickevičiaus poetinės meistrystės išraiška. Nuo 1825 m. pabaigos Mickevičius apsistojo Maskvoje, formaliai tapo Maskvos generalgubernatoriaus kanceliarijos tarnautoju, tačiau tų pareigų nesiėmė, siekė gyventi iš literatūrinių honorarų. Čia įsitraukė į rusų aristokratinio, kūrybinio elito gyvenimą, tapo laukiamas svečias žymiausiuose Maskvos salonuose. Kaip vėliau rašė vienas jo „draugų rusų“, Mickevičius buvo vertinamas dėl „puikaus išsilavinimo ir stebinančio įvairių tautų literatūros išmanymo“, bendravimo charizmos. Ypač išgarsėjo kaip neprilygstamas improvizatorius (kuriantis eiles lenkų kalba ar prozą – prancūzų kalba spontaniškai pagal duotą temą, lydimą muzikinio akompanimento). Susipažino ir bendravo su poetu Aleksandru Puškinu. Mickevičiaus kūryba tuo metu pradėta versti į rusų ir vokiečių kalbas; poeto šlovė ėmė sklisti Europoje. Tremtyje išryškėjo naujos Mickevičiaus kūrybos tendencijos – siekis literatūrine kūryba tiesiogiai veikti skaitytojų politines nuotaikas. 1828 m. Peterburge Mickevičius išleido poemą Konradas Valenrodas – su iškalbingu epigrafu iš italų filosofo Nikolo Makiavelio (1469–1527) politinio traktato Valdovas (1523): „Nes turite žinoti, kad yra du kovos būdai… reikia būti lape ir liūtu“. Poemoje pasinaudota istorinės kaukės poetika – jos siužetas paremtas Viduramžių Lietuvos kovų su kryžiuočiais realijomis, tačiau iš tiesų keliama aktuali, į dabartį nukreipta slaptai ruošiamo maišto prieš politinę priespaudą idėja. Ją poetas traktavo romantinio mesianizmo dvasia kaip teisingą kovą ne tik prieš imperijos agresiją, bet ir metafizinį blogį, kurį galima įveikti ir neteisėtais būdais. Amžininkai šią poemą perskaitė kaip sukilimo prieš Rusijos imperiją moralinę motyvaciją: anot vieno iš 1830–1831 m. sukilimo dalyvių, „Žodis tapo kūnu, o Valenrodas – Belvederiu“. Emigracijoje Gana netikėtai gavęs užsienio pasą Mickevičius 1829 m. vasarą galėjo palikti Rusiją. Laivu pasiekė Vokietiją, Berlyne klausėsi filosofo Georgo Vilhelmo Frydricho Hegelio paskaitų, laiškuose apie jas atsiliepė be entuziazmo, ironizuodamas filosofijos disciplinos akademinį uždarumą. Lankėsi Prahoje, susipažino su čekų mokslininkais ir rašytojais. Veimare sustojo prie Šilerio kapo, susitiko su Gėte – buvo širdingai jo priimtas; Bonoje – su Augustu Šlėgeliu. Toliau keliavo į Šveicariją, Italiją. Romoje, nuo vaikystės svajotame aplankyti mieste, apsistojo ilgiau, tyrinėjo senovės paminklus – antikinės ir krikščioniškosios kultūros pėdsakus. Prieš Romos muziejus ir galerijas nublanko anksčiau matyti dailės rinkiniai. „Palengva atsiveria mano mano juslės menams, kuriuos pradedu vertinti ir pažinti“; „Roma – vienintelis miestas užsienyje, kuriame galėčiau apsigyventi visam laikui, nes vien jis pats, be žmonių daugybę metų gali teikti peno pramogai ir mokslams“, – rašė bičiuliams iš Romos 1830 metais. Aplankė Neapolį, Siciliją, didelį įspūdį paliko Pompėja. Ketino leistis kelionėn į Rytus, tačiau sulaikė Romoje įsižiebę jausmai lenkų grafaitei Henrietai Evai Ankvič. Poeto likimą nauja vaga pakreipė 1830 m. lapkritį prasidėjęs sukilimas Lenkijoje, vėliau Lietuvoje. Sukilime dalyvavo ir vyriausiasis Mickevičiaus brolis Pranciškus. Pats ketino prie kovotojų prisijungti, tačiau kažkodėl delsė, galiausiai su padirbtu pasu iškeliavo į Lenkiją. Ten praleido kelis mėnesius, bet sukilimui akivaizdžiai pralaimint, kovos lauko taip ir nepasiekė. Dėl to buvo dalies amžininkų smerkiamas. Yra liudijimų, kad tuo metu galvojo apie savižudybę. Šis metas laikomas nauju Mickevičiaus biografijos etapu, kuriame jis prisiėmė tautinio poeto vaidmenį – savo kūryba palaikyti istorijoje nukentėjusios lenkų tautos dvasią, savo raštais tarnauti tautai, iškelti jai naują, moralinę-religinę misiją Europoje – „skleisti patriotizmo evangeliją“. 1832 m. atvyko į Drezdeną ir per trumpą laiką sukūrė III Vėlinių dalį, kurioje siekiama įprasminti žmogaus ir tautos istorijoje patiriamą kančią – kaip atpirkimą, dalyvaujant Dievo numatytame žmonijos išganymo plane. Konkretus istorinis-politinis siužeto lygmuo glaudžiai persipynęs su religiniu-metafiziniu: vaizduojama, kaip Rusijos valdžios vykdytose Vilniaus studentų represijose dalyvauja kosminės gėrio ir blogio jėgos. Tais pačiais metais apsistojo Paryžiuje, parašė ir išleido Lenkų tautos ir piligrimystės knygas – evangeliniu stiliumi sukurtą „patriotinį katekizmą“, skirtą Lenkijos ir Lietuvos emigrantams, užplūdusiems Europą. Knygose keliamas buvusios Lenkijos–Lietuvos Respublikos pavyzdys kaip galimas būsimos Europos tautų konfederacijos provaizdis. Šio laikotarpio lyrikoje vis labiau ryškėjo religinės temos, naujai iškilusi proto ir tikėjimo dilema, puikybės ir nuolankumo etinė įtampa, ezoterinės minties atgarsiai. Įsitraukė į prancūzų ir vokiečių mistinę filosofiją, studijavo Liudviko Klaudijaus de Sen-Marteno (1743–1803), Jakobo Biomės (1575–1624) veikalus. 1833 m. ėmėsi poemos Ponas Tadas, kurią pabaigė per nepilnus metus (išėjo 1834 m. Paryžiuje). Paskutiniųjų metų mokslinė, visuomeninė, politinė veikla 1840 m. Mickevičius atsisakė dėstytojo vietos Lozanoje ir išvyko į Paryžių, kur tapo neseniai Collège de France įkurtos slavų literatūros katedros profesoriumi, dėstė slavų literatūros kursą. Iškalbinga, kad ketindamas įsitraukti į prancūzų akademinį gyvenimą nesiekė „natūralizuotis“ – priimti Prancūzijos pilietybę, kaip mini 1841 m. laiške broliui Pranciškui: „Gal tapsiu profesoriumi be natūralizacijos, nes man kažkaip gaila liautis buvus valstybine prasme lietuviu ir nemiela pavirsti prancūzu.“ Atskira paskaita aptarė lietuvių mitologiją, daug dėmesio skyrė lietuvių senosios tikybos religinei vaizduotei, jos ryšiui su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politika ir kultūra. Tuo pat metu Mickevičius susipažino su Andriumi Tovianskiu, iš Lietuvos atvykusiu dvarininku, kuris 1841 m. Paryžiuje sutelkė religinę sektą, pavadintą „Dievo reikalu“. Mickevičius kartu su nemaža Lenkijos ir Lietuvos emigrantų dalimi tapo tovianizmo šalininku. Šis religinis sambūris atliepė dalyvių poreikį savarankiškai kurtis savo religinį gyvenimą, puoselėti savo tikėjimą, nesusaisant jo su bažnyčia. Ypač svarbu atrodė religiniais įsitikinimais nuosekliai grįsti visuomeninę ir politinę veiklą. Dėl sektos mokymo propagavimo ir Prancūzijos valdžiai nepriimtinų politinių pažiūrų skelbimo 1844 m. Mickevičius buvo atleistas iš slavų literatūros profesoriaus pareigų. 1847 m. nutraukė ryšius su „Dievo reikalu“, dalyvavo politiniuose „Tautų pavasario“ įvykiuose Italijoje, Paryžiaus lenkų emigracijos politinėje ir visuomeninėje veikloje. 1852 m. gavo tarnybą Arsenalo bibliotekoje, karčiai juokavo, kad ten esąs palaidotas tarp mirusiųjų. 1855 m. mirus žmonai ir netrukus prasidėjus Krymo karui – Rusijos ir Turkijos konfliktui – Mickevičius išvyko į Konstantinopolį (dab. Stambulas) organizuoti Lenkų legioną kovai prieš Rusijos imperiją. Tų pačių metų lapkričio pabaigoje mirė, greičiausiai užsikrėtęs cholera. Buvo palaidotas Paryžiuje, 1890 m. jo palaikai perkelti į Krokuvą, Vavelio katedros kriptą šalia Lenkijos ir Lietuvos valdovų kapų. Įtaka Lietuvai Adomo Mickevičiaus kūryba turėjo įtakos formuojantis lietuvių nacionalinei literatūrai. Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais. Jose, kaip ir žymiausioje epinėje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą. A. Mickevičiaus sugalvotas moteriškas vardas Gražina plačiai paplito Lietuvoje ir Lenkijoje. Kitas jo sugalvotas vardas – Živilė – paplito tik Lietuvoje. A. Mickevičiaus kūryba paliko gilų pėdsaką lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje. Ji sutelkė ir formavo XIX a. skirtingomis kalbomis kalbančių Lietuvos žmonių – lietuvių, lenkų, gudų – lietuviškąjį patriotizmą, susiejo jį su Lietuvos istorine atmintimi ir su vieta, gimtine. XIX a. viduryje ir II pusėje (kai kuriais atvejais – ir daug vėliau XX a.) „tėvynė Lietuva“ nemaža dalimi buvo suvokiama pagal Mickevičiaus literatūros kūrinius. Mickevičiaus kūryba veikė A. Baranauską, S. Daukantą, Maironį, Šatrijos Raganą, ir tas poveikis buvo tuo esmingesnis, kad visus juos siejo bendra LDK kultūros tradicija. Mickevičiaus kūryba, ypač poema Ponas Tadas sukūrė įtaigų Lietuvos mitą, skirtingai veikusį Lietuvos ir Lenkijos kultūrose. Poema Konradas Valenrodas XIX a. pabaigoje buvo skaitoma kaip lietuvių tautinio atgimimo „vadovėlis“ (ypač dalis „Vaidilos sakmė“, išversta Vinco Kudirkos). Kita poemos dalis – „Daina“ („Vilija, mūsų upelių matutė…“) nuo XIX a. vidurio tapo verčiamiausiu Mickevičiaus tekstu, išreiškusiu tuo metu besiformuojančiai moderniajai lietuvių tautai aktualią savo-svetimo priešpriešą. Kartu šiame tekste pasirodąs Lietuvos upių santakos motyvas, kuriuo iškeliama kraštovaizdžio ir istorijos sąsaja, savo kilme siekia LDK Renesanso literatūrą, herojinį LDK epą – J. Radvano Radviliadą. 1948 m. visą poemą į lietuvių kalbą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas – pokario kontekste ji įgavo reikšmę kaip lietuvių patriotizmą ir slaptą kovą su priešu skatinantis tekstas. XX–XXI a. Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą dar vertė Kazys Binkis, Eduardas Mieželaitis, Alfonsas Maldonis, Vladas Šimkus, Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Vytautas Bložė, Kornelijus Platelis ir kt. 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie jo įvyko mitingas, kuriame buvo pirmąkart viešai sovietinėje Lietuvoje pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji dokumentai. Šis mitingas buvo pirmoji politinė lietuvių demonstracija, pažymėjusi Lietuvos Atgimimo – išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos – pradžią. 1990 m. Lietuvos valstybiniame akademine teatre režisierius Jonas Vaitkus pastatė dramą Vėlinės, spektaklyje dramos siužetas buvo susietas su XX a. tragiška Lietuvos istorine patirtimi, kuri Atgimimo metais iškilo į viešumą ir buvo prikausčiusi visuomenės dėmesį (okupacija, tremtys, rezistencija). Po poros dešimtmečių Mickevičiaus vėlyvosios biografijos motyvais Marius Ivaškevičius parašė satyrinę parodijų dramą Mistras, pastatytą 2010 m. Vilniaus mažajame teatre. Vilniuje, Bernardinų gatvėje, name, kur 1822 m. gyveno poetas, yra įsikūręs jo muziejus. Adomo Mickevičiaus asmenybė Atvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Pasirinkęs laisvųjų menų fakultetą, klausėsi garsių ano meto profesorių paskaitų: G.E. Grodekas (G.E. Groddeck) dėstė antikinę filosofiją, L.Borovskis (L.Borowski) – retoriką ir poetiką, J.Lelevelis (J.Lelevel) – istoriją. Legendinė Lietuvos praeitis atgimė poeto kūriniuose. Jis laikė save lietuviu, o savo tėvyne Lietuvą, nors iš tikro buvo lenkas. Lietuvių rašytojas ir tyrinėtojas Vincas – Mykolaitis Putinas rašė: “įvairių tautų plejadoje, kurią nušviečia . A.Mickevičiaus genijaus spinduliavimas, mes, lietuviai, užimame toli gražu ne paskutinę vietą. Lietuvių – lenkų raida santykių ilgų amžių raida išaiškina tą faktą, kad šis, vienas iš didžiausių lenkų literatūros kūrėjų ir laisvės kovotojų buvo kilęs iš senos lietuviškos giminės, laikė save lietuviu, o Lietuvą savo tėvyne, kad beveik visi žymesni jo kūriniai siejosi su Lietuva”. Iš lenkų tyrinėjimų žinoma, kad sena Rimvydų – Mickevičių giminė yra gyvenusi pačioje etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. Pabaigoje išsikėlė į baltarusiškas Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais. A. Mickevičius įėjo į literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. A.Mickevičiaus kūrybos poetikoje Anima turi daugybę pavidalų, sublimuojama ir į gamtą, kuri tampa Eroso veidrodžiu, simboliu. Tai instinktyvios jaunuoliškos, didele dalimi narciziškos, “veidrodinės” meilės raiška. Ankstyvojo A.Mickevičiaus Erosas dar nekyla į dvasinį lygmenį, netampa brandžios savasties dalimi, įgydamas ypatingų, individualizuotų bruožų, kaip V.Šekspyro meilės sonetuose, kur nusakoma mylimosios išvaizda, net jos kvapas. Anima, Eroso sublimacija, atveria savęs ieškojimo kelią, A.Mickevičiaus kūryboje ir gyvenime jis – jaunatviškai klaidus ir neužbaigtas, teikiąs pačiam kūrėjui daugybę kančių ir nusivylimų. (Ankstyvąjį A.Mickevičiaus gyvenimo Vilniuje ir Kaune etapą aprašęs A. Piročkinas daro digresiją į poemą “Ponas Tadas”, pastebėdamas, jog Zosės personažas neturi individualizuotų bruožų, Zosė – tik figūra balta suknele, jaunos mergaitės siluetas šviesos ir šešėlių žaismėj.) Moteris A.Mickevičiaus kūryboje kuriama iš jo paties dvasios poreikių, lūkesčių. A.Mickevičiaus poezijos moterys, patiriančios daugybę pasijų ir kančių kaip ir poeto dvasia. Tačiau meilės kelias niekuomet nesibaigia priešybių sulydymu, dvasios sužadėtuvėmis, karališkos poros sąjunga, netampa, K.G. Jungo terminu, Animos- Sofijos dvasinio lygmens išminties ir brandos mylimosiomis. A.Mickevičiaus moterys – gamtos dalis, ištirpstanti gamtoje – vandenyje, ugnyje, žemėje, ore, pirminiuose gamtos elementuose. Poetas per visą savo gyvenimą patyrė daug kančių dėl moterų, bet nė vienos moters nepavadino, kaip Dantė ar Petrarka, vedle į dangų, tik vedle į žemę, į tėvynę. A. Mickevičiaus sonetų rinkinys išleistas Maskvoje 1826 metais. Sonetuose brėžiama poeto praeities jausmų trajektorija, žmogaus, gerai pažįstančio savo polinkius, aistringumą ir romantinę idealizaciją, žvelgiančio į savo gyvenimą tarsi iš šalies, suvokiančio, kad meilė atneš jam tik kančią, tačiau ruošiančio savo širdį naujam, žemiškesniam ir žmogiškam jausmui: “Nelaimingas, kas veltui maldauja abipusio jausmo,/ Nelaimingesnis, ką vargina tuščia širdis,/ Bet tas visų nelaimingiausias,/ Kas nemyli, nes mylėjo, užmiršti negali”. Sonete tarsi fiksuojama nestabili, pereinama būsena. Toks yra ir visas sonetų rinkinys – savotiškos jausmų svarstyklės tarp moters garbinimo, sudievinimo (angelas, deivė) ir paniekos pernelyg žemiškiems, praktiškiems moters polinkiams (šaltumas, godumas, išskaičiavimas), XI sonetas “Rezignacija”. Tipiška romantizmui širdies tuštumos baimė: “Nedrįsta nužydėjusią širdį padėti prie angelo kojų”. Sonetuose kalbama apie naują gyvenimą, naujas, dar nepažįstamas moteris, bet visuose sonetuose galima atpažinti poeto meilės Mari lutė be užuolankų atskleidžia didelį susijaudinimą, ką vėliau realizmas ne sykį skeptiškai analizuos – meilę iš pirmo žvilgsnio. Tai išreiškiama užsiliepsnojimo metafora: “Vos pamačiau tave, išsyk užsiliepsnojau”. Bet pasirodo, jog nepažįstamos moters akyse ieškoma kitos, seniau pažintos moters, paslaptingas ryšys su ja nenutrūksta visą gyvenimą, ją tikimasi pamatyti, jos ilgimasi. Romantizmo atveju meilei apibūdinti erotikos terminas visiškai netinka, pirmiausia čia – giminiškos sielos atpažinimas, tobula dvasinė dermė, išreiškiama muzikos alegorija: “Tik uždainavai, man ašaros byrėjo,/ Į širdį tavo balsas smelkės ir dvasią sužavėjo,/ Rodės, kad ją angelas vardu pasveikino/ Ir dangaus laikrodyje man nuskambėjo išsivadavimo valanda”. Vėl netiesiogiai daroma aliuzija į Marijos vardą, Viešpaties angelo apreiškimą Marijai. Raginama, drąsinama grumtis už abipusę meilę: “Nesvarbu, kad žmonės ir likimas prieš mus stoja”. Tačiau soneto pabaigoje vėl rezignuojama, Dievo prašoma sužadėti nors su mylimos moters siela. I sonetas “Laurai” atskleidžia poeto dvasinę brandą, gręžiamasi į praeitį ir dar sykį pasitikrinami jausmai, o jie pasirodo neišblėsę, sonetas užbaigiamas dvasinės santuokos intencija, nors mylimos moters žemiška santuoka įvyko su kitu vyru. A.Mickevičiaus amžininkai, tuomet visi tikintys krikščionys, turėdavo suglumę nutilti, pastebėję, jog poetas mylimą moterį lygina su mergele Marija, tai pastebima ir šiuolaikiniam skaitytojui: ryto rausvumo rožės atributika (rožė – Marijos simbolis krikščionybėje), “angelo pašaukta vardu”, dvasinė sutuoktinė. Konradas Valenrodas – tragiškas personažas. Jis kovoja toli nuo tėvynės, pergalės perspektyva neaiški. Poemos romantiškumas ne vien mįslingi personažai, ypatingas istorinis įvykis; romantiškas yra dviejų Nemuno krantų supriešinimas: vienoje pusėje – pagonių šventovės, kitoje kryžiuočių kryžius. Turtinga poemos kalba, įdomus ir įvairus eiliavimas. Kūrinyje pinasi dramatiški dialogai, bažnytinės giesmės (Himno) iškilmingas skambesys, epinė vaidilos sakmė, švelni lyrinė daina, alegorinė daina (Alpuharos baladė), kurią dainuoja magistras Konradas. Pagrindiniai kūrybos bruožai. A.Mickevičiaus kūrybai būdingas objektyvus vaizdavimas, konkretus nešališkas vaizdas, būdingi psichologiniai ir socialiniai konfliktai. Plačiai savo kūriniuose A.Mockevičius naudoja tautosaką, liaudies dainų motyvus. Jaučiamas stiprus jausmingumas. Vaizduojama realybė kuria poetas norėtų matyti. A.Mickevičiaus kūrybos populiarumas Lietuvoje. Jau Simonas Daukantas susidomėjo tada dar visai jauno A.Mickevičiaus kūryba. Viename savo veikalų jis atpasakoja patriotinės A.Mickevičiaus apysakaitės “Živilė” istoriją. A.Mickevičiaus atgarsių galima rasti žymių Lietuvos rašytojų kūryboje. A.Baranauskas “Anykščių šilelis” rašo veikiamas “Pono Tado”. Maironis verčia A.Mickevičiaus “Viliją”. Mūsų laikais A.Mickevičiaus kūrinius vertė A.Churginas, E.Matuzevičius, V.Bložė ir kt. Justinas Marcinkevičius išvertė “Vėlines” ir kartu su V.Mykolaičiu–Putinu – “Poną Tadą”. Adomo Mickevičiaus kūryba Adomas Mickevičius savo kūrybos dėka garsėja kaip kovingas ir atsidavęs romantikas. Savo kūriniuose gina svarbiausią tautos ir asmenybės teisę į savo laisvę, autonomiją. Peikia baudžiavą ir skatina tautą kilti į kovą prieš tuomet įsiviešpatavusią carinę valdžią. Tačiau kaip vieną svarbiausių aspektų Adomo Mickevičiaus kūryboje galima pabrėžti begalinę meilę ir atsidavimą savo gimtajam kraštui bei didingai jo istorijai. Savo poemose kaip tikras patriotas išaukštino lietuvius, kurie drąsiai kovojo su kryžiuočiais. Jis pabrėžė jų valingumą, patriotizmą, drąsą, atsidavimą. Taip pat poetizuojama ir nuostabi Lietuvos gamta, detaliai aprašomas įspūdingas jos paveikslas. Tokie kūriniai buvo tarsi atspirties taškas tautiniams judėjimams, tautos savimonės ugdymui. A.Mickevičius įėjo i literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė i kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. A.Mickevičiaus kūrybos poetikoje Anima turi daugybę pavidalų, sublimuojama ir į gamtą, kuri tampa Eroso veidrodžiu, simboliu. Tai instinktyvios jaunuoliškos, didele dalimi narciziškos, „veidrodinės“ meilės raiška. Ankstyvojo A.Mickevičiaus Erosas dar nekyla į dvasinį lygmenį, netampa brandžios savasties dalimi, įgydamas ypatingų, individualizuotų bruožų, kaip V.Šekspyro meilės sonetuose, kur nusakoma mylimosios išvaizda, net jos kvapas. Anima, Eroso sublimacija, atveria savęs ieškojimo kelią, A.Mickevičiaus kūryboje ir gyvenime jis – jaunatviškai klaidus ir neužbaigtas, teikiąs pačiam kūrėjui daugybę kančių ir nusivylimų. (Ankstyvąjį A.Mickevičiaus gyvenimo Vilniuje ir Kaune etapą aprašęs A. Piročkinas daro digresiją į poemą „Ponas Tadas “, pastebėdamas, jog Zosės personažas neturi individualizuotų bruožų, Zosė – tik figūra balta suknele, jaunos mergaitės siluetas šviesos ir šešėlių žaisme.) Moteris A.Mickevičiaus kūryboje kuriama iš jo paties dvasios poreikių, lūkesčių. A.Mickevičiaus poezijos moterys, patiriančios daugybę pasijų ir kančių kaip ir poeto dvasia. Tačiau meilės kelias niekuomet nesibaigia priešybių sulydymu, dvasios sužadėtuvėmis, karališkos poros sąjunga, netampa, K. G.Jungo terminu, Animos – Sofijos dvasinio lygmens išminties ir brandos mylimosiomis. A. Mickevičiaus moterys – gamtos dalis, ištirpstanti gamtoje – vandenyje, ugnyje, žemėje, ore, pirminiuose gamtos elementuose. Poetas per visą savo gyvenimą patyrė daug kančių dėl moterų, bet nė vienos moters nepavadino, kaip Dantė ar Petrarka, vedle į dangų, tik vedle į žemę, į tėvynę. A.Mickevičiaus sonetų rinkinys išleistas Maskvoje 1826 m. Sonetuose brėžiama poeto praeities jausmų trajektorija, žmogaus, gerai pažįstančio savo polinkius, aistringumą ir romantinę idealizaciją, žvelgiančio į savo gyvenimą tarsi iš šalies, suvokiančio, kad meilė atneš jam tik kančią, tačiau ruošiančio savo širdį naujam, žemiškesniam ir žmogiškam jausmui: „Nelaimingas, kas veltui maldauja abipusio jausmo,/Nelaimingesnis, ką vargina tuščia širdis,/Bet tas visų nelaimingiausias,/ Kas nemyli, nes nemylėjo užmiršti negali“. Sonete tarsi fiksuojama nestabili, pereinama būsena. Toks yra visas sonetų rinkinys – savotiškos jausmų svarstyklės tarp moters garbinimo, sudievinimo (angelas, deivė) ir paniekos pernelyg žemiškiems, praktiškiems moters polinkiams (šaltumas, godumas, išskaičiavimas), XI sonetas „Rezignacija“. Tipiška romantizmui širdies tuštumos baimė: „Nedrįsta nužydėjusią širdį prie angelo kojų“. Sonetuose kalbama apie naują gyvenimą, naujas, dar nepažįstamas moteris, bet visuose sonetuose galima atpažinti poeto meilę, kuri be užuolankų atskleidžia didelį susijaudinimą, ką vėliau realizmas ne sykį skeptiškai analizuos – meilę iš pirmo žvilgsnio. Tai išreiškiama užsiliepsnojimo metafora: „Vos pamačiau tave, išsyk užsiliepsnojau“. Bet pasirodo, jog nepažįstamos moters akyse ieškoma kitos, seniau pažintos moters, paslaptingas ryšys su ja nenutrūksta visą gyvenimą, ją tikimasi pamatyti, jos ilgimasi. Romantizmo atveju meilei apibūdinti erotikos terminas visiškai netinka, pirmiausia čia – giminiškos sielos atpažinimas, tobula dvasinė dermė, išreiškiama muzikos alegorija: „Tik uždainavai, man ašaros byrėjo,/ Į širdį tavo balsas smelkės ir dvasią sužavėjo,/ Rodės, kad ją angelas vardu pasveikino/ Ir dangaus laikrodyje man nuskambėjo išsivadavimo valanda“. Vėl netiesiogiai daroma aliuzija i Marijos vardą, Viešpaties angelo apreiškimą Marijai. Raginama, drąsinama grumtis už abipusę meilę: „Nesvarbu, kad žmonės ir likimas prieš mus stoja“. Tačiau soneto pabaigoje vėl rezignuodama, Dievo prašoma sužadėti nors mylimos moters siela. I sonetas „Laurai“ atskleidžia poeto dvasinę brandą, gręžiamasi i praeitį ir dar sykį pasitikrinami jausmai, o jie pasirodo neišblėsę, sonetas užbaigiamas dvasinės santuokos intencija, nors mylimos moters žemiška santuoka įvyko su kitu vyru. A.Mickevičiaus amžininkai, tuomet visi tikintys krikščionys, turėdavo suglumę nutilti, pastebėję, jog poetas mylimą moterį lygina su mergele Marija, tai pastebima ir šiuolaikiniam skaitytojui: ryto rausvumo rožės atributika (rožė – Marijos simbolis krikščionybėje), „angelo pašaukta vardu“, dvasinė sutuoktinė. Konradas Valenrodas – tragiškas personažas. Jis kovoja toli nuo tėvynės, pergalės perspektyva neaiški. Poemos romantiškumas ne vien mįslingi personažai, ypatingas istorinis įvykis; romantiškas yra dviejų Nemuno krantų supriešinimas: vienoje pusėje – pagonių šventovės, kitoje kryžiuočių kryžius. Turtinga poemos kalba, įdomus ir įvairus eiliavimas. Kūrinyje pinasi dramatiški dialogai, bažnytinės giesmės (himno) iškilmingas skambesys, epinė vaidilos sakmė, švelni lyrinė daina, alegorinė daina (Alpuharos baladė), kurią dainuoja magistras Konradas. A.Mickevičiaus kūrybai būdingas objektyvus vaizdavimas, konkretus nešališkas vaizdas, būdingi psichologiniai ir socialiniai konfliktai. Plačiai savo kūriniuose A.Mickevičius naudoja tautosaką, liaudies dainų motyvus. Jaučiamas stiprus jausmingumas. Vaizduojama realybė kuria poetas norėtų matyti. Jau Simonas Daukantas susidomėjo tada dar visai jauno A.Mickevičiaus kūryba. Viename savo veikalų jis atpasakoja patriotinės A.Mickevičiaus apysakos „Živilės“ istoriją. A.Mickevičiaus atgarsių galima rasti žymių Lietuvos rašytojų kūryboje. A.Baranauskas „Anykščių šilelis“ rašo veikiamas „Pono Tado“. Maironis verčia A.Mickevičiaus „Viliją“. Mūsų laikais A.Mickevičiaus kūrinius vertė A.Churginas, E.Matuzevičius, V.Bložė ir kt. Justinas Marcinkevičius išvertė „Vėlines“ ir kartu su V.Mykolaičiu – Putinu – „Poną Tadą “. Vėliau jis kurį laiką gyveno Odesoje. Keliavo į Krymą, ši kelionė jam paliko didelį įspūdį ir A. Mickevičius parašė „Krymo sonetai“ (1826 m.). Gavęs tarnybą Maskvoje bendravo su pažangiausiais rusų inteligentais. Jo kūrinių klausėsi daug įžymių to meto rusų rašytojų, žurnalistų ir ne tik. Šiame, kaip ir daugelyje kitų kūrinių poetas reiškia savo jausmus ir nuotaikas. Adomo Mickevičiaus romantizmas nedangsto jausmų, priešingai, juos nevaržomai reiškia. „Krymo sonetai“ – dienoraštiškas ciklas, perteiktas kelionių metu patirtus įspūdžius. Pagrindinė kūrinio tema – kelionė stepe, lyginama su kelione jūra, meilė tėvynei ir jos ilgesys. 1823 m. draugijos buvo susektos, daug jaunų žmonių buvo suimti, tarp jų ir poetas Adomas Mickevičius. Šešis mėnesius jis buvo kalinamas Vilniaus bazilijonų vienuolyne, vėliau, kaip susijęs su slaptomis draugijomis ištremtas į Rusiją. „VĖLINĖS“ „Vėlinės“ – viso gyvenimo kūrinys, rašytas ne iš eilės, o atskiromis dalimis. Poetas norėjo parašyti paties patirtą, bet ne vien savo, o ir tėvynės dvasios, kovų ir kančių istoriją, siekė tautos atmintyje išsaugoti keliolika metų iš Lietuvos istorijos. Pavadinimas „Vėlinės“ siejasi su ypatingu rudens laiku, kai minimi mirusieji, lankomi kapai. „Vėlinėms“ (kaip ir kitiems kūriniams) Mickevičius rašė paaiškinimus: „Vėlinės. Tai pavadinimas iškilmingų apeigų, kurias ir šiandien paprasti žmonės atlieka daugelyje Lietuvos, Prūsijos ir Kuršo pavietų vėlių arba iš viso mirusių protėvių atminimui“. Poetas yra sakęs, kad pradinė poemos idėja yra buvusi „tikėjimas neregimojo, nematerialiojo pasaulio įtaka žmonių veiklos ir mąstymo sferai“. Tai romantizmo žymė – bandymas prasiskverbti už jutiminės realybės ribų. Svarbiausia laikoma III „Vėlinių“ dalis, parašyta 1832 metais. Ji susijusi su 1831 metų sukilimu Lenkijoje ir Lietuvoje. Ši „Vėlinių“ dalis Lietuvoje buvo draudžiama. • TREČIOJI DALIS Šios „Vėlinių“ dalies, parašytos per labai trumpą laiką, veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, bazilijonų vienuolyne, kur kalėjo ir pats Mickevičius. Mickevičius siekė atkurti 1823-1824 metų įvykius, kai, caro valdžios nurodymu, buvo suimta daug Vilniaus universiteto studentų. Poetas norėjo pateikti kaltinimus caro valdžiai už nežmonišką elgesį su jaunais politiniais kaliniais, todėl ryškiai vaizduoja likimo draugų kančias: „Didžiulė pergalė galingo šiaurės caro / Prieš nekaltus vaikus“. „Tai Vasilevskis, kurs čia netolies kalėjo; / Per tardymą, matyt, lazdų jam negailėjo, / Nes kraujo visiškai nebliko jau veide“. Taigi pirmoji idėja – tautos kankinių, tremtinių atminimo pagerbimo būtinumas. Ryškus „Vėlinių“ bruožas – realybės ir fantazijos supynimas. Poetui svarbūs ne tik tikri istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios patirtys, pasikeitimai, vykstantys vaizduotėje. Todėl vaizduojama ir tai, kas realu, tikroviška, ir kas neturi realaus pavidalo – angelai, nakties dvasios. Realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos. Romantikai išlaisvino vaizduotę, žmogaus gebėjimą įsivaizduoti. Svarbus tapo sapnas, kaip protu nesuvokiamo patyrimo išraiška. Pagrindinis „Vėlinių“ III dalies veikėjas yra kalinys – dainius, poetas; norima atskleisti menininko dvasią, parodyti, kokia ji sudėtinga. Kalinys supranta, kad išleistas iš kalėjimo, bet ištremtas iš tėvynės, praras kūrybos šaltinį. Kaip reikšmingą idėją galime suprasti Mickevičiaus mintį, kad poetui sunku kurti be tėvynės: Nuo rankų grandines sunkias nuimdami, Jie sielą surakins toli ištremdami! Klajot tarp svetimų, su savo broliais skirtis… Aš – dainius, bet daina turės krūtinėj mirti. Kalinio-dainiaus vardas – Gustavas, jis veikė ir ankstesnėse „Vėlinių“ dalyse. Suvokęs savo ir tėvynės ryšį, pasiryžęs kovoti Gustavas pasikeičia vardą. Ant kalėjimo kameros sienos užrašo: „Gustavas mirė 1823 m. lapkričio 1. Čia gimė Konradas 1823 lapkričio l“. Dėl nelaimingos meilės kentėjęs Gustavas Vėlinių dieną patiria metamorfozę, pasivadina Konradu (pagal „Konrado Valenrodo“ veikėją). Konradui suteiktos paties autoriaus savybės – ypatinga talento galia improvizuoti (reaguodamas į muziką, Mickevičius galėjo kalbėti eilėmis, kurios laisvai veržėsi iš jo dvasios). Konradas patiria dva¬sinę ekstazę – didžiausią susijaudinimą, jausmų pakilumą, būseną, kai pasaulis staiga sušvinta. Mickevičiui buvo svarbu parodyti, kad menininkas kalba tarsi iš kokių dvasios aukštybių. Tai romantinė idėja. Mažąja improvizacija – daina – Konradas išsako didelį dvasios pakilumą, pranašo galią: „Kylu, lekiu! Aukštyn – aukščiau visų, / Jau virš visos žmonijos, / Tarp pranašų esu“. Pagrindinio veikėjo paveikslu Mickevičius išreiškia romantizmui būdingą požiūrį į kūrėją – genijų, kuriam pasiekiamos pasaulio ir žmogaus paslaptys. Bet tokia patirtis išsekina Konradą – jis nualpsta celėje. Tarsi atsitokėjęs prabyla įspūdingu monologu. Tai garsioji „Improvizacija“ – įstabus romantizmo dvasios poetinis kūrinys, Mickevičiaus kūrybinių galimybių aukščiausias taškas. Kūrybinis genijus romantinį poetą iškelia iki dieviškų aukštumų, bet kartu jis jaučia įtampą tarp laisvos dvasios ir ją kaustančio kūno: „Numesiu kūną, o dvasia sparnus įgaus…“; „Bet aš esu žmogus, ir žemėj mano kūnas, – / Tenai mylėjau aš, tai ir širdis tenai“. Tėvy¬nės meilės ir jos laimės idėja iškeliama kaip apibendrinanti, kartu ir išplečianti meilės ribas: Aš niekados vienos tėvynės nemylėjau. Myliu visus, visus! Ir žmones, ir tautas! Visas jau buvusias ir būsimas kartas… Paskutinė „Improvizacijos“ dalis prasideda ryžtinga intonaci¬ja – herojus pasiryžta kovoti už tėvynę, už milijonų likimus: Nūnai, tėvyne, mūs likimai susipynė, Aš tavo dvasią savyje jaučiu. Aš – tai tas pat, kas tėvynė, Nes už milijonus myliu ir kenčiu. Užtat ir mano vardas – Milijonas! XIX a. romantikai stiprino žmogaus ir žmonijos ryšį, skatino dvasinę brolystę. Nuo didelės įtampos Konradas netenka jėgų, improvizacija nutrūksta. Pasirodo piktosios dvasios, vėliau kiti kaliniai, kunigas. Kalinys sako apie Konradą: „Ta beprotybė jį, matyt, ir vėl užpuolė“. Kasdieniškam žvilgsniui įkvėpimas atrodo panašus į beprotybę. Romantizmo kūrėjai šį panašumą ryškino, stiprino paslaptingumą. Greta Konrado pasirodo kunigas Petras, kuris stengiasi išgelbėti didžiojo maištininko sielą. Šiems pagrindiniams III dalies veikėjams skirta išsakyti svarbiausias mintis, jiems suteikiama didžiausio patyrimo, netgi ateities numatymo galimybė. Konradas ir atpažįsta kunigą Petrą kaip brolį: „Kaip keista! Niekados jo nemačiau lig šiolei, / Tačiau pažįstu jį kaip tikrą savo brolį“. Konradas perduoda kunigui žiedą. Žiedas čia yra romantinis simbolis, kuriuo išsakomas paslaptingas žmonių ryšys, vidiniai įsipareigojimai, atpažinimo galimybė. Kūrinio pabaigoje vaizduojama Vėlinių naktis. Moteris gedulo drabužiais kapinėse laukia susitikimo su dvasia, kadaise pasirodžiusia, bet nieko nepasakiusia. Ji laukia Gustavo-Konrado. Burtininkas kviečia dvasias. Mato ir laukiamąjį: „Žiaurūs budeliai tautos / Jį kankina…“ Moteris įžvelgia ant kaktos mažytę žaizdą: „Lyg raudona kruopelytė, – / Kraujo lašas kaktoje“. Burtininkas apibendrina: „Nors maža, bet jos, deja, / Nė mirtis jau neužgydys“. Šituose žo¬džiuose išryškėja dar viena idėja: kūrėjo siela yra amžinai sužeista, siekdamas nepasiekiamo, maištaudamas ir pats susižeidžia. Mickevičius dar patyrė gyvą žmonių tikėjimą, kad yra būdų, yra žodžių, padedančių užmegzti ryšį su mirusiaisiais, ypač per Vėlines. „Vėlinių“ II dalies pradžioje įrašyti Šekspyro žodžiai: „Yra stebuklų žemėj ir danguj, / Kurių net nesapnavo jūsų protas“. Pasaulis sudėtingesnis, negu suvokia kasdieniškas, pragmatiškas protas. „Vėlinėmis“ Adomas Mickevičius gilinosi į pasaulio sudėtingumą, jo paslaptis siejo su tėvynės ir savo paties likimu. „PONAS TADAS“ „Ponas Tadas“ – paskutinis didelis Adomo Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. Poema turi ilgesnį pavadinimą – „Ponas Tadas arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje“ – ir paaiškinančią paantraštę – „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“. Tai epinis pasakojimas apie istorinės Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus nutikimus, dramatiškas paslaptis ir paviršines gyvenimo intrigas. Poemą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius. Putinas yra tiksliai pastebėjęs „Pono Tado“ savitumą ir skirtumą nuo kitų poeto kūrinių: „Epinis romumas, vaizdų plastiškumas, žmonių pavidalų bei charakterių ryškumas, giedros, nuotaikingos poezijos paprastumas – štai šio paskutiniojo Mickevičiaus šedevro būdingiausi bruožai. Savo kūrybinėje raidoje juo poetas priartėja prie realistinės kūrybos krypties. Jame nėra tokios jausmus kurstančios ugnies, kaip ankstyvesniuose romantiniuose veikaluose, užtat yra gyvenimiškos teisybės ir išminties“. „Vėlinės“ yra ryškus romantiz¬mo kūrinys, o „Ponas Tadas“ – daugiau realistinis, aprašomasis. „Ponas Tadas“ rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas. Mickevičius yra sakęs, kad rašydamas gyvenąs Lietuvoje, „giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais“. Jis viską atsiminė, regėjo, girdėjo, mintimis grįždamas į gimtąsias Naugarduko apylinkes, tarsi susitikdamas su savo tėvų kaimynais, Napoleono žygio į Rusiją išvakarėse svajojančiais pasinaudoti istorijos suteikta galimybe ir atkurti Lietuvos ir Lenkijos – Abiejų Tautų – Respubliką. Poemos pradžia ypatinga. Tai prisiminimo sukelta vi¬zija, regėjimas, sujaudinto balso preliudija, meilės ir pagarbos tėvynei išreiškimas, jungiantis šlovinimo ir nuolankumo intonacijas: Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju. Pradžioje keli vietos ypatingumo – šventumo akcentai: minimas Vilnius su Aušros vartais ir stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, lietuviško vardo miestas Naugardukas su pilimi, Nemunas, banguojantis per kalvas, lankas. Atkreipkime dėmesį, koks artimas Mickevičius turėjo būti Maironiui, kai šis vaizdavo gimtinę: „Ten, kur Nemunas banguoja / Tarp kalnų, lankų“ („Mano gimtinė“) arba kai ieškojo gimtinės vaizdinio konkretumo ir minėjo tuos pačius žvangučius („Kur bėga Šešupė“). Siužetinis pasakojimas pradedamas tokiu vietos ir laiko nusakymu: Vidur tokių laukų kadaise prie upelio, Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio Bajoro senas dvaras. Tokia pat pradžios kompozicija yra ir Šatrijos Raganos „Sename dvare“: pirma jausminga įžanga, o paskui kitos intonacijos pasakojimas apie seną dvarų, kaip ir sodybą (valstietiškoji kultūros dalis), veikusį Lietuvos istoriją, meną, žmonių likimus. Į gerai tvarkomą, rūpestingai prižiūrimą seną dvarą – Soplicynę – pas seną viengungį dėdę iš mokslų grįžta ponaitis Tadas (vardą gavęs Tado Kosciuškos, 1831 metų sukilimo vado, garbei). Dvaro gyvenimas vaizduojamas idiliškai: visur žiūrima tvarkos, laikomasi gamtos ir Dievo įstatymų. Grįžęs jaunasis ponaitis pastebi permainas dvare, pamato darže gražią mergaitę Zosę, kuri krinta jam į širdį. Dėdė, Tado globėjas, turi savo planų, nori, „Kad Tadas vestų žmoną , / Kad ūkį perimtų ir kaime įsikurtų / Ir įpėdiniu liktų jo sukrautų turtų“. Ponia Telimena, vystanti gražuolė, gundo jaunąjį Tadą. Taip palengva pinamos svarbiausios siužeto gijos – Soplicų ir Horeškų nesantaikos, Tado ir Zosės meilės, paslaptinga vienuolio Robako, kaip paaiškėja – Tado tėvo, istorijos. Pasakojami įvairūs praeities įvykiai, nutikimai. Margame ir sekti įdomiame pasakojime apie bajorų gyvenimą (medžioklių, pokylių, ginčų, antpuolių, meilių, teismų scenos) neišleidžiama iš akių svarbiausia- tėvynės likimo – tema. Jei Napoleonas pultų Rusiją, atsirastų viltis: „Jei Vytis dar kovon sukeltų Žemaitiją, / Jei tūkstantis bent rankų stvertų kalaviją…“. Poema baigiama senovine bajorų puota. Tadas susižieduoja su Zose, nusprendžia paleisti į laisvę savo dvaro baudžiauninkus. Meniniais vaizdais perteikiamas senojo gyvenimo gyvybingas sūkurys, tarsi paties gyvenimo šventas ritmas, kuriame dalyvauja ir daiktai (senas servizas, pasikeičiantis pagal metų laikų spalvas). Poemos pasakotojas tarsi savotiškas gyvenimo sakmės sekėjas. Jis žino ir persako kitiems tai, ką yra girdėjęs: „Ir aš tenai buvau, tą midų, vyną gėriau, / O ką girdėjau – tą į šias knygas sudėjau“. Paskutinė poemos dalis – „Epilogas“ – kitokios nuotaikos: jame grįžtama į kitą tikrovę („Ką dar gali Paryžiuj prisiminti…“), paryškinamas kontrastas tarp romantinių prisiminimų ir realybės. Poemos įvykius perkerta poetiniai grįžimai į Lietuvos istoriją; gamta ir istorija vaizduojamos susipynusios: Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena! Baltvyžy, Paneriuos ir šiandien jie šiurena. Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą, Kai šis, medžioklėj taurą Paneriuos nudėjęs, Ant kalno, degant laužui, prietemoj ilsėjos Ir senojo Lizdeikos klausės padavimų, Liūliuojamas Vilnelės ir Neries ošimo. Mickevičius leidžiasi į priešistorinį laiką. Į laiką, apie kurį kalba padavimai, mitai (apie Vilniaus įkūrimą). Primenamas ir Dionizo Poškos Baublys. Mickevičius išsako ypatingą žavėjimąsi, pagarbą medžiams, asmeninį ryšį su jais kaip likimo broliais: „Gimtiniai mano medžiai! Jeigu Dievas duotų, / Kad laimė grįžt Tėvynėn man nepavėluotų, / Ar būtų lemta man jus vėl tenai išvysti, / Jus, prie kurių prabėgo mano kūdikystė?“ Frazė „Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!“ atskleidžia Mickevičiaus pasaulėjautą, jos artimumą lietuvių gamtojautai, persmelkiančiai literatūrą iki pat XX a. paskutinių dešimtmečių. Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus kraštovaizdis. Poetas kuria apibendrintus gamtos vaizdus, kurie suvokiami kaip konkretaus krašto vaizdai. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jos kraštovaizdį poetas mintyse regėjo kaip prarastąjį rojų. Gamtos spalvos išlieka romantinės – medžiai turi atmintį („Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena“), žemė – paslapčių, kurias išgirsti gali tik ypatingą klausą turintis žmogus, pavyzdžiui, medžiotojas, laisvasis šaulys, klajoklis: „Jis kaip raganius žemę kalbina ir klausia, / Ir ji garsų daugybę kužda jam į ausį“. Svarbiausi kraštovaizdžio akcentai – miškai ir vandenys. Giria yra paslaptis, giria slepia gyvenimo mįslę. Girios ir jūros, svarbiųjų ro¬mantizmo įvaizdžių, interpretacija Mickevičius atvėrė ir filosofinę paviršiau s ir gelmės santykio problemą. Kas Lietuvos girias lig pat gelmių ištyrė, Kur klaikūs tankumynai prieblandoje svyri? Žvejys tinklus tik jūros pakrašty padriekia, Medžiotojas girias tiktai iš krašto siekia, Tik jų paviršių, garsą, išvaizdą pažįsta, Bet jųjų paslapčių pasiekti neišdrįsta. Mickevičiaus poema „Ponas Tadas“ apima plačią XVIII a. pab.-XIX a. pr. senosios Lietuvos bajorijos gyvenimo panoramą, perteikia to laiko papročius, mąstymo būdą, garbės, orumo, įsipareigojimo valstybingumui sampratą. Mickevičius talentingai sujungia abu gyvenimo ratus: aukštąjį (valstybė, idealai) ir žemąjį (kasdienybė, papročiai). Siužetinis pasakojimas apie įvykius ir nutikimus suderinamas su pakiliais ir paslaptingais gamtos aprašymais. Visą XIX a. lietuviai mėgo ir skaitė „Poną Tadą“. Poema neabejotinai padarė poveikį literatūrai lietuvių kalba, į ją, ypač į gamtos vaizdus, buvo įsiskaitęs „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Žymiausių Adomo Mickevičiaus kūrinių datos: • 1818 m. debiutavo literatūros ir istorijos žurnale „Tygodnik Wileński“, kuriame buvo išspausdintas A. Mickevičiaus eilėraštis „Miesto žiema“ (Zima miejska). • 1820 m. Kaune sukūrė „Odę jaunystei“. Kūrinys išspausdintas 1827 m. • 1821 m. sukūrė eilėraštį „Romantika“ (Romantyczność). • 1822 m. Juozapo Zavadzkio spaustuvėje Vilniuje buvo išleistas pirmojo kūrybos rinkinio „Poezija“ I tomas, kurį sudaro ciklas „Baladės ir romansai“ bei kiti eilėraščiai. Visa tai davė pradžią lenkų romantizmui. • 1823 m. buvo išleistas antrasis rinkinio tomas, į kurį įėjo poemos „Gražina“ (Grażyna), „Vėlinių“ (Dziady) II ir IV dalys. • 1826 m. išleisti „Krymo sonetai“ (Sonety Krymskie) ir poema „Faris“ (Farys). • 1828 m. Sankt Peterburge išleista istorinė poema „Konradas Valenrodas“ (Konrad Wallenrod). • 1832 m. pasirodė trečioji „Vėlinių“ dalis ir publicistinis veikalas „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygos“ (Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego). • 1834 m. poema „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ (Pan Tadeusz, czyli Ostatni zajazd na Litwie: historia szlachecka z roku 1811 i 1812 we dwunastu księgach wierszem).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!