Adomas Bernardas Mickevičius. Odė jaunystei

ADOMAS BERNARDAS MICKEVIČIUS 1. Susirašykite svarbiausius A. Mickevičiaus biografijos faktus (trumpai). Akcentuokite sąsajas su Lietuva. • Adomas Bernardas Mickevičius (1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko – 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje, Osmanų imperija) – iš istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilęs, lenkų kalba rašęs poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, politinis aktyvistas. • Naugarduke A. Mickevičius praleido laimingus vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus. Poeto tėvas išugdė sūnui gilų patriotizmo jausmą. Šeimoje A. Mickevičius pažino liaudies buitį, papročius, pamėgo liaudies kūrybą. • 1815 m. baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą, Adomas Mickevičius, palaidojęs tėvą, tų pačių metų rugsėjo 10 arba 12 d. atvyko į Vilnių • Nuo 1832 m. – A. Mickevičius įsikūrė Paryžiuje, parašė poemą „Ponas Tadas“, dalyvavo politinėje veikloje, tapo laikraščio „Pielgrzym Polski“ redaktoriumi. • 1834 m. vedė Celiną Šimanovską, su kuria susilaukė 3 sūnų ir 3 dukterų. • 1839 m. išvyko į Šveicariją, Lozanos akademijoje dėstė lotynų kalbą ir literatūrą. • Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą. • Nuo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje faktiškai prasidėjo Lietuvos atgimimas. 2. Kokia Vilniaus universiteto reikšmė asmenybei ir kūrybai? Universitete jis įsigijo aukštąjį humanitarinį išsilavinimą, gavo puikų literatūrinį pasirengimą, išmoko svetimų kalbų, kurioms ir vėliau skyrė daug dėmesio. 1817m. universitete buvo įkurta slapta Filomatų draugija, kurios literatūros ir moralės mokslų skyriui vadovavo A. Mickevičius. Universiteto profesoriaus J. Lelevelio veikiamas, A. Mickevičius susidomėjo istorija, ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau buvo labai reikšminga jo kūryboje. 3. Slaptosios Vilniaus universiteto draugijos ir A. Mickevičiaus įsitraukimas į jų veiklą. Filaretų byla. • 1817 m. Adomas Mickevičius kartu su Vilniaus universiteto studentais įsteigė nelegalią Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje. • Draugijos veiklai plečiantis, caro valdžia susekė Filomatų, taip pat ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jų narių. Adomas Mickevičius buvo suimtas Vilniuje 1823 m. lapkričio 22 d. naktį į 23 d. Mickevičius buvo vedamas tardyti Aušros Vartų gatve į buvusius Vyskupų rūmus. Poetas iškalėjo 6 mėnesius ir buvo paleistas iš kalėjimo 1824 m. gegužę, profesoriui Joachimui Leleveliui sumokėjus už jį užstatą. Taip pat Mickevičius buvo priverstas pasirašyti lojalumo raštą. • Mickevičius buvo nuteistas tremtimi į Rusijos gilumą. Teismo sprendimo sulaukė 1824 m. vasarą. Adomas Mickevičius į tremtį išvyko 1824 m. spalio mėn. iš Vilniaus. Rusijos gilumoje Mickevičius buvo paskirtas mokytojauti. Lietuvos daugiau poetas nebepamatė • 1819 m. pavasarį Mickevičius inicijavo „Bičiulių sąjungos” steigimą, parengė šios draugijos įstatus. Adomas Mickevičius buvo išrinktas šios sąjungos prezidentu. 4. Meilės išgyvenimai Marilei Vereščak. Keleri Kaune praleisti metai jaunuoliui buvo gana sunkūs: jis skundėsi esąs vienišas, išgyveno gilią meilę Marilei Vereščak, kurią įsimylėjo 1820 m. vasarą. Per vasaros atostogas jaunasis poetas lankydavosi pas savo draugus: Vereščakos buvo turtingi provincijos bajorai. Jie turėjo jauną ir dar tuomet netekėjusią dukterį Marilę. Jaunuoliai netruko įsimylėti. Deja, Marilė jau buvo susižadėjusi. Jos išrinktasis buvo turtingas grafas Putkameris. A. Mickevičius puolė į neviltį, nes tebuvo vargšas mokytojas, negalintis nieko pakeisti, tačiau jaunuolis nepalūžo, toliau rašė. Tuo sunkiu laikotarpiu jis parašė du kūrinius: „Odę jaunystei“ ir „Romantiką“. 1821 m. vasarį ištekėjo Adomo mylimoji. 5. Kauno etapas. • Baigęs studijas, Mickevičius buvo paskirtas mokytoju į Kauno apskritinę mokyklą ir ten vedė lotynų literatūros, lenkų retorikos, istorijos ir teisės pamokas. • Po smagaus, turiningo gyvenimo Vilniuje čia prislėgė darbo rutina. Nors mėgo iškylas po miesto apylinkes, susirado naujų pažįstamų, ilgėjosi bičiulių, jautėsi vienišas. • „Broliams filomatams“ pirmaisiais darbo metais rašė, kad yra nuobodžiaujantis, piktas, nelaimingas, tačiau ilgainiui suprato, kad vienatvė „žadina vaizduotę“. • Gyvendamas Kaune parašė „Adomo dainą“, „Filaretų dainą“, „Odę jaunystei“, baladžių ir romansų, kurie buvo išspausdinti Vilniuje. Kaune subrendo ir pirmieji jo lietuviškos tematikos kūriniai: „Gražina“, „Vėlinės“, sumanyta lietuvių ir prūsų žygių poetinė apysaka. • Dabar Kaune yra ir Kauno lenkų gimnazija, pavadinta Adomo Mickevičiaus vardu, A. Mickevičiaus slėnis, memorialinė lenta su bareljefu. • Ir tada atsirado jo gyvenime Marilė. 6. Rašytojai, įkvėpę Adomą Mickevičių. Dar universitete A. Mickevičius uoliai studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo F. Šilerio, J. V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Žukovskio baladėmis, Dž. G. Bairono poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studijų metais. Juose nesunkiai galima įžvelgti F. Šilerio kūrybos pėdsakus. Voltero veikalai, J. V. Gėtės kūryba, K. Donelaičio kūryba buvo ypač atidžiai išnagrinėta, Ž. Ž. Ruso; Šileris; 7. Adomas Mickevičius užsienyje. • 1824–1829 m. gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, lankėsi Kryme. Tremtyje buvo parašė „Krymo sonetus“ ir „Konradą Valenrodą “. • 1829 m. pavyko išvykti iš Rusijos, kurį laiką gyveno Vokietijoje, Italijoje. • Nuo 1832 m. – A. Mickevičius įsikūrė Paryžiuje, parašė poemą „Ponas Tadas“, dalyvavo politinėje veikloje, tapo laikraščio „Pielgrzym Polski“ redaktoriumi. • 1834 m. vedė Celiną Šimanovską, su kuria susilaukė 3 sūnų ir 3 dukterų. • 1839 m. išvyko į Šveicariją, Lozanos akademijoje dėstė lotynų kalbą ir literatūrą. • 1840 m. grįžo į Paryžių, vadovavo „College de France“ įsteigtai slavų literatūros katedrai, dėstė lietuvių mitologijos ir Lietuvos istorijos kursus, slavų literatūrą. • 1848 m. išvyko į Italiją, organizavo lenkų legioną kovai su Austrija. • 1852 m. rudenį poetas gavo tarnybą Arsenalo bibliotekoje Paryžiuje. • 1855 m. mirė A. Mickevičiaus žmona Celina. Kilus Krymo karui, poetas išvyko į Turkiją, kur buvo telkiami lenkų legionai kovai su carine Rusija, tačiau Konstantinopolyje A. Mickevičius susirgo ir staiga mirė. JAUNYSTĖS IŠAUKŠTINIMAS http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LG00/Adomas_Mickevi%C4%8Dius._Poezija.LG4800.pdf „Odė jaunystei“ Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios! O, duok, jaunyste, man sparnus! Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės, Pakilsiu rojun, į kraštus, Kur įkvėpimas kuria stebuklus, Kur puošia jis žiedais naujovę, – Tenai viltis – jo palydovė. Lai tie, kuriuos jau slegia metai, Kur žemėn linksta kaktomis, Matuos pasaulį akimis, Kurios aplink siaurai temato. Pakilk, jaunyste, virš slėnių, Kur tiek pelėsių jau priviso, Pakilk, ir saulėtu žvilgsniu Tu perverki žmoniją visą!________ Žemyn pažvelki – plotai ten aptemę, Juos dengia rutina ir tingūs vandenai: Tai žemė! Pažvelki – plynėj negyvoj tenai Iškilo šliužas kažin koks kriauklėtas: Jūreivis, vairas, laivas – viskas jis. Ir puola gyvius mažesnius nepastebėtas, Tai pasiners, tai vėl išlįs – Ir nenuskęsdamas taip nardo po vilnis. Staiga sudužo jis, akmens vos prisilietęs. Nieks nežinos gyvenimo nei jo žūties: Savimyla tai be širdies! Gyvenimo nektaras tau saldus, Kai jį dalaisi su kitais, jaunyste! Ir širdys dangišku džiaugsmu pražysta, Kada jas jungia saitas nuostabus. Išvien visi, draugai jaunieji! Visų bendroji laimė – mūs tikslai. Vienybėj įkvėptoj jėga stiprėja, Išvien visi, draugai jaunieji!.. Laimingas kritęs kovoje tasai, Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant Į rūmus ateities, į garbę šviesią. Išvien visi, draugai jaunieji!.. Nors kelias ir uolėtas, ir slidus Ir ydos, smurtas trukdo mums žygiuoti, – Bet smurtui smurtas atkirtis tebus, Prieš ydas jaunumėj išmokime kovoti! Kas, būdamas vaiku, kapos hidras, Tas jaunas smaugs kentaurus, Iš pragaro išplėš aukas Ir parsineš iš rojaus laurus. . Žvelk ten, kur nepasieks akis, Laužk tai, ko nepajėgs ir protas: Jaunyste, aras tu sparnuotas, Ir nieks tavęs nesulaikys! Petys petin! Mes žemės rutulį apjuosim Gyvąja rankų grandine! Vienais troškimais, mintimis liepsnosim – Ir vieno židinio ugnia!.. Pasistūmėk pirmyn, planeta! Naujus parinkom tau kelius. Nusviedus kiautą nudėvėtą, Metus vėl prisimink žalius. Kaip ten, kur stichijos grumėjo, Kur siautėjo chaoso gaivalai, Vos dievo „Tebūnie!“ tik nuskambėjo, Daiktų pasaulis kėlėsi tvirtai; Ir ūžia vėjai, supas vandenynai, Nušvinta žvaigždės aukštoje mėlynėj, – Taip ir žmoniją dengia dar tamsa, Ir stichijos tarpusavy kovoja. Štai meilė ugnimi liepsnoja, Ir iš nakties pakils šviesi dvasia: Ją savo įsčiose pradės jaunystė, Sutvirtins saitais amžina draugystė. Ir dūžta jau danga ledinė, Ir prietarai tamsieji sutrupės. Sveika būk, laisvės tu aušrine! Išganymo greit saulė patekės. Vertė Eugenijus Matuzevičius [1820] Klausimai: 1. Odės 1 – 3 posmeliai komponuojami kontrasto principu. Išrašykite ir aptarkite, kas supriešinama. Priešinama jaunystė ir senatvė. Eilėraštyje su patosu aukštinama revoliucinė jaunystės energija – kūrybinė galia. Tai kūrinys, išreiškiantis pažangaus jaunimo siekius. Kūrinyje ryškus romantiko nepasitenkinimas realybę ir siekis sukurti šviesesnį pasaulį. 'Netikrai‘ klasikai priešpriešinamas jaunatviškas entuziazmas. 2. Priešpriešomis atskleidžiama skirtinga gyvenimo samprata. Remdamiesi epochos kontekstu, paaiškinkite požiūrio į gyvenimą prieštaringumą. Skelbiama ateinanti nauja laisvės epocha, apimanti visą žmoniją ir pasaulį. Kaip būdinga ankstyvojo Romantizmo literatūrai, emocingai išsakomas kūrybinis polėkis idealo link, įsipareigojimo jam vertė ir grožis, nors pats idealas – „dvasios pasaulis“ – lieka mįslingas. Gyvenimas ribotas, o romantikai siekė idealumo, todėl norima išliekant jaunam pažinti ir laužyti gyvenimo erdves, kilti už jų. 3. Kuriam požiūriui pritaria kalbantysis? Kalbantysis pritaria požiūriui, kuriame reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas ryžtas, romantinis jo šlovinimas, kartu neigiant tai, kas „be dvasios, be širdies“. 4. Argumentuotai paaiškinkite, kodėl odės kalbantįjį galima pavadinti romantiniu herojumi? Romantikai skelbė, jog pasaulį žmogus pažįsta ne protu, o nuojauta ir intuicija. „Be dvasios, be širdies – / tai griaučių minios!“ Įžvelgiama pasaulio kaip gyvo organizmo samprata; žmogus (jaunystė) vaizduojama kaip gamtos dalis, susilieja su gamta. Jaučiamas ryškus jausmas, skatinantis pažinti ir siekti neįmanomo, nesedėti, kaip senatvėj būna. Realaus ir įsivaizduojamo (idealaus) pasaulio priešprieša. 5. Kieno metonimija tekste yra jaunystė? Jauni žmonės (gretinamos sąvokos) 6. Aptarkite kalbančiojo santykį su žemiškąja erdve. Atsakymą pagrįskite citata. „Žemyn pažvelki – plotai ten aptemę, / Juos dengia rutina ir tingūs vandenai: / Tai žemė! / Pažvelki – plynėj negyvoj tenai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!