Adomas Mickevičius „Odė jaunystei“

Adomas Mickevičius

„Odė jaunystei“ 1820 m.

“XIX a. pradžioje Lietuvos mokyklose ir dvaruose dar tvirtai viešpatavo prancūzų klasicizmo dvasia. <...>

Į paradinius Vilniaus balius kunigaikščiai ir grafai atvyksta pudruotomis galvomis. Kalbasi tarpusavyje elegantiška Paryžiaus salonų kalba. Grakščios manieros, lengvas sąmojis, pusiausvyros jausmas ir šaltas protas – privalomos elgesio normos. <...> Ūžaujanti ponija, regis, visiškai nebuvo sukrėsta valstybės žlugimo ir net laikė „blogu skoniu“ apie tai kalbėti. Caro valdžia mandagiai pripažįstama legalia valdžia, turinčia teisę reikalauti paklusnumo ir pagarbos.

Tai klasicistinio auklėjimo išdavos: paklusti esamos tvarkos hierarchijai ir nusistovėjusiems daiktų ryšiams yra gėris, o nepaklusti yra blogis; žmogaus pareiga yra viską žinoti ir suprasti, o ne prieštarauti; egzistencijos tiesa yra žinojimo tiesa ir niekas daugiau.”

Truputis kultūrinio konteksto:

iš: Vytautas Kubilius „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“

Odė –

(gr. odė - giesmė) lyrikos žanras, proginis eiliuotas kūrinys, iškilmingas ir patetiškas. Odėje šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė etinė ar politinė idėja.

Patetiškas – jausmingas, jaudinamas, kupinas patoso.

Odė jaunystei dėl cenzūros į debiutinį Mickevičiaus eilėraščių rinkinį Poezija, išleistą 1822 m., nepateko.

Šį tekstą Mickevičius perskaitė viename filomatų susirinkime ir tai skambėjo kaip savotiškas jaunosios veiklios kartos manifestas.

Tekstą skaito aktorius Andrius Bialobžeskis: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LG00/A._Mickevi%C4%8Dius._Od%C4%97_jaunystei.LG4852.mp3

Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!

O, duok, jaunyste, man sparnus!

Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,

Pakilsiu rojun, į kraštus,

Kur įkvėpimas kuria stebuklus,

Kur puošia jis žiedais naujovę, –

Tenai viltis – jo palydovė.

Lai tie, kuriuos jau slegia metai,

Kur žemėn linksta kaktomis,

Matuos pasaulį akimis,

Kurios aplink siaurai temato.

Pakilk, jaunyste, virš slėnių,

Kur tiek pelėsių jau priviso,

Pakilk, ir saulėtu žvilgsniu

Tu perverki žmoniją visą!

Pradžioje išsakomas santykis su racionalumu,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!