Administracinė teisė - pasiruošti egzaminui

1 TEMA 3. Administracinis procesas kaip ypatinga teisinio proceso rūšis  3.1. Administracinio proceso bruožai Akcentuotina, kad administracinis procesas įvairiomis jo prasmėmis yra teisinio proceso ypatinga rūšis, todėl jam būdingi visi minėti bendrieji teisinio proceso požymiai. Tačiau egzistuoja kompleksas specialių požymių, esmingai charakterizuojančių  administracinį procesą. Administracinio proceso specifiniai požymiai : 1)      tai valdinga, tikslinga vykdomosios valdžios subjektų veikla; 2)      ši veikla yra skirta būtent spręsti vykdomajai valdžiai pavestus klausimus laikantis įstatymo reikalavimų. Kitaip tariant, tai poįstatyminė veikla; 3)      pagrindinis tokios veiklos rezultatas – valdymo aktas; 4)      ši veikla reglamentuojama administracinio proceso teisės normomis, kurios nebūtinai turi būti atskirame teisės akte; 5)      administraciniai procesai yra išoriškai paprastesni (dažniausiai nėra rungtyniškumo, pavyzdžiui, kelių policininkas surašė nutarimą skirti nuobaudą – privalai mokėti; bylos dažnai gali būti nagrinėjamos nedalyvaujant šaliai);               Kontroliniai klausimai: 1.      Išvardinkite Jums žinomus administracinio proceso požymius, esmingai charakterizuojančius šį  procesą; 2.      Paaiškinkite, kokie subjektai įgyvendina administracinį procesą; 3.      Paaiškinkite teiginį, kad administraciniai procesai dažnai būna išoriškai paprastesni už kitus teisinius procesus.   3.2. Administracinio proceso sampratos koncepcijos: siauroji ir plačioji administracinio proceso samprata Atsižvelgiant į išdėstytą, administracinis procesas gali būti apibrėžtas taip: Administracinis procesas – tai vykdomosios valdžios subjektų valdinga veikla, atliekama teisės normų reglamentuota administracine-procesine forma ir pasireiškianti konkrečių bylų, remiantis teise, sprendimu, kurių metu priimami ir įgyvendinami įvairūs valdymo (viešojo administravimo) aktai, taip pat administracinės justicijos institucijų veikla priimant sprendimus dėl teisinių ginčų, kylančių viešojo administravimo srityje. Doc. dr. S. Šedbaras pateikia tokią administracinio proceso sąvoką : Administracinis procesas – tai kompetetingų valstybės institucijų, įstaigų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų, turinčių valdžios įgaliojimus, veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta spręsti viešojo administravimo srityje kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos arba kitaip užtikrinamas jų įgyvendinimas, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečius teisinius padarinius. Pateiktos pozicijos atspindi plačiąją administracinio proceso sampratos koncepciją. Tačiau teisinėje literatūroje sutinkama šiai pozicijai oponuojančių autorių, teigiančių, jog administracinis procesas traktuotinas siaurąja prasme. Siauroji administracinio proceso samprata sietina tik su jurisdikciniu procesu, t. y. teisiniu ginčo išsprendimu. Jei nėra administracinio ginčo, nėra ir administracinio proceso, o yra tik administraciniai procedūriniai teisiniai santykiai. Atkreiptinas dėmesys, kad vykdomoji valdžia savo funkcijas įgyvendina per savo institucijų, tarnautojų veiksmus, kurių kiekvienas turi po suvereniteto gabalėlį. Vykdomoji valdžia – tik loginė abstrakti konstrukcija, modelis, vykdomosios valdžios, kaip juridinio pažinimo objekto, teisinė sąvoka. Ji atspindi esminius realių reiškinių požymius, t.y. tam tikrus valdymo institucijų ir tarnautojų teisiškai reikšmingų valdžios turėjimo veiksmų požymius. Proceso paskirtis – įgyvendinti materialinės teisės normas. Jei nėra materialinės teisės normos įgyvendinimo mechanizmo, tai – mirusi norma, egzistuojanti tik popieriuje.  LR Konstitucija įtvirtina valdžios galias ir jas riboja. Viešojoje teisėje, skirtingai nei privatinėje, leidžiama tik tas, kas konkrečiai nustatyta teisės aktais. Tai dar labiau sustiprina procesinių normų reikšmę, kadangi be jų nebūtų galima įgyvendinti materialinės teisės. Mūsų nuomone, plačioji administracinio proceso sampratos koncepcija labiau atitinka procesinių normų sąveiką su materialinėmis administracinės teisės normomis, todėl yra teisiškai labiau pagrįsta.             Kontroliniai klausimai: 1.      Pateikite ir paaiškinkite administracinio proceso sąvoką; 2.      Paanalizuokite ir atskleiskite esminius administracinio proceso sampratos siaurąja prasme ir plačiaja prasme skirtumus; 3.      Argumentuotai paaiškinkite, kuri administracinio proceso samprata (siauroji ar plačioji) yra labiau moksliškai pagrįsta.   3.3. Administracinio proceso rūšys (vidinės struktūros elementai)                       Administracinius procesus galima klasifikuoti įvairiais pagrindais. Pirmiausiai, galima išskirti dvi dideles administracinio proceso rūšys: administracinį tvarkomąjį ir administracinės saugos (administracinio saugumo užtikrinimo). Tačiau paprastai išskiriama daugiau administracinio proceso rūšių. 1)      bendrasis valstybinio valdymo (viešojo administravimo) įgyvendinimo procesas (administracinė procedūra), kurio ribose santykinai  išskirtini: • licencijų ir leidimų išdavimas; • valdymo srities teisinių veiklos formų įgyvendinimas [teisės taikymo procesas]; • steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo teisena; • planavimo aktų rengimas (strateginiai, operatyviniai ir kitokie planai); • piliečių ir tarnautojų subjektinių teisių įgyvendinimas valdymo srityje; • administracinių sutarčių (sandorių) sudarymas; • kitų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimas (teisinę reikšmę turinčių faktų registravimas, teisinių dokumentų surašymas ir išdavimas ir t.t.); • įstatymų projektų rengimas, o taip pat valdymo srities teisės aktų leidyba; • valdymo srities teisės aktų laikymosi kontrolės ir priežiūros procesas; • raštvedybos procedūros; • valdymo srities kontrolės teisinės formos įgyvendinimas; • valdymo srities teisinių dokumentų surašymas; • administracinių teisinių rėžimų įgyvendinimo procedūros; 2)      tarnybinių nuobaudų taikymo procesas; 3)      administracinės prievartos priemonių taikymo procesas • administracinės teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesas; • kitų administracinės prievartos priemonių taikymo procesas; 4)      valstybinio valdymo srities teisės aktų ir veiksmų teisėtumo patikrinimo procesas(administracinė justicija). Doc.dr. Stasys Šedbaras pateikia kitokią klasifikaciją, logiškiau atspindinčią administracinio proceso struktūrą: Kontroliniai klausimai: 1.      Atskleiskite administracinio proceso struktūrą (skirstymą į atskiras rūšis); 2.      Detaliai paaiškinkite, kaip administracinio proceso struktūra (atskiros jo rūšys) atsiskleidžia administracinio proceso sąvokoje; 3.      Į kokias dvi dideles apibendrinančias rūšis galime skirti administracinį procesą? 3.4. Pagrindinių administracinio proceso kategorijų turinys: administracinė procedūra, administracinė jurisdikcija, ir administracinė justicija Kalbant apie administracinio proceso rūšis (vidinės struktūros elementus), itin dažnai susiduriama su administracinės procedūros, administracinės justicijos bei administracinės jurisdikcijos sąvokomis. Tam, kad būtų galima kvalifikuotai operuoti šiomis svarbiomis sąvokomis, būtina atskleisti jų turinį. Neįsisavinus šių sąvokų prasmės tolesnis kalbėjimas apie administracinį procesą gali būti itin apsunkintas ar net neįmanomas. Lotynų-lietuvių kalbų žodyne pateikiamas toks žodžio „procedo“ į lietuvių kalbą vertimas: 1) išeiti į priekį, 2) eiti žengti pirmyn, 6) tęstis, trukti. Lotynų kalbos žodis „procesus“ aiškinamas būtent per žodį „procedo“ ir verčiamas į lietuvių kalbą kaip žengimas į priekį, judėjimas pirmyn, eiga, procesas. Tai leidžia daryti išvadą, kad procedūra yra proceso sinonimas. Kaip teigia doc. dr. S. Šedbaras, kai kada procesas aiškinamas kaip tam tikros procedūros, t. t. kaip tam tikra proceso, kaip reiškinio, vidinė dinamika. Todėl administracine procedūra vadinti kurią nors vieną administracinio proceso rūšį ar dalį būtų netikslu, kadangi procedūros atliekamos visose administracinio proceso rūšyse. Administracinė jurisdikcija – 1. Įgalioto valstybinės valdžios, pareigūno, įstatymu sureguliuota veikla nagrinėjant individualias administracines bylas (ginčus), susijusias su administraciniu teisiniu piliečio arba nevalstybinės organizacijos su valstybiniu organu (jo pareigūnu) įgyvendinant šiam organui vykdomąją valdžią. 2. Įstatymu sureguliuota įgalioto organo, pareigūno veikla nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylas ir taikant administracinės atsakomybės priemones. Pagrindinis administracinės justicijos tikslas – konfliktų tarp asmenų ir valstybinio valdymo institucijų sureguliavimas. Administracinė justicija – specialių teisminių ar kvaziteisminių organų sistema, kurios pagrindinis uždavinys yra administracijos (vykdomosios valdžios institucijų) veiksmų ir sprendimų teisėtumo kontrolė, nagrinėjant asmenų ir organizacijų skundus ir prašymus dėl jų pažeistų teisių ir teisėtų interesų. Terminas justicija (lot. justitia) traktuojamas kaip teisingumas bei teisėtumas. Administracinė justicija – specialių teisminių organų arba kitų institucijų, kontroliuojančių vykdomosios valdžios veiksmų ir sprendimų teisėtumą, nagrinėjant piliečių arba organizacijų skundus dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimų, sistema. Pateiktos nagrinėjamų sąvokų reikšmės nepakankamai atspindi jų sąveiką administracinio proceso kontekste. Tam reikalinga detalesnė studija. Pažymėtina, jog Lietuvos mokslininkai procesualistai šiuos klausimus išnagrinėję gan detaliai. Akcentuota, kad pateiktos sąvokos turi būti nagrinėjamos administracinio proceso kontekste, turi būti suvokiama jų tarpusavio sąveika tiek vienos su kita, tiek su administraciniu procesu. Kontroliniai klausimai: 1.      Pateikite procedūros sąvoką; 2.      Atskleiskite administracinės procedūros ir administracinio proceso santykį; administracinio proceso sąvokoje; 3.      Paaiškinkite administracinės jurisdikcijos ir administracinės justicijos sąvokų turinį; 4.      Atskleiskite administracinės jurisdikcijos ir administracinės justicijos tarusavio sąveiką administracinio proceso kontekste;   3.5. Administracinės teisenos samprata ir santykis su administraciniu procesu Norint suvokti apskritai teisenos sampratą ir turinį, reikia išsiaiškinti jos vietą teisinėje sistemoje. Teisinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad teisena yra teisinio proceso dalis. Teisinis procesas nėra vieningas ta prasme, kad skirtingų teisės šakų materialinės normos nėra realizuojamos tų pačių procesinių teisės normų pagalba. Nekyla abejonių, kad egzistuoja savarankiškos civilinio proceso ir baudžiamojo proceso teisės šakos, tačiau “klausimas apie administracinį procesą yra vienas iš labiausiai diskutuotinų teisės moksle”. Problema ta, kad šiandien nėra vieningo kodifikuoto teisės akto, kuriame būtų įtvirtintos administracinės procesinės teisės normos. Šios normos dažniausiai yra administracinės materialinės teisės aktų sudėtyje. Be abejonės tai sąlygota ir objektyvių priežasčių, kadangi administracinės teisės normos reguliuoja pakankamai plataus spektro ir pasižyminčius tam tikra specifika visuomeninius santykius, atsirandančius valstybinio valdymo srityje, todėl ir jų realizavimas negalimas vieningo proceso rėmuose. Specifinių taisyklių būtinumas ir lemia teisenos, kaip proceso dalies buvimą. Taigi apie administracinį procesą ir teiseną galima kalbėti kaip apie visumos ir dalies santykį. Apibendrinant galima teigti, kad procesinę teiseną sudaro trys tarpusavyje susiję elementai: 1) procesiniai teisiniai santykiai; 2) procesinis įrodinėjimas; 3) procesiniai aktai – dokumentai.                       Taigi, procesinė teisena – tai pagrindinis teisinio proceso elementas, susidedantis iš sisteminių darinių ir tarpusavyje susijusių bei vienas kitą sąlygojančių veiksmų, kurie: 1. Sudaro tam tikrą procesinių teisinių santykių visumą, susijusią su materialiniais teisiniais santykiais; 2. Reikalauja nustatyti faktinius duomenis bei argumentuoti visas aplinkybes nagrinėjamoje byloje; 3. Sąlygoja būtinybę įtvirtinti ir oficialiai įforminti gautus procesinius rezultatus atitinkamais aktais – dokumentais.                       Galima teigti, jog teisena bendrąja prasme suprantama kaip konkretaus proceso dalis, visos procesinės sistemos rūšis, tvarkinga procesinių veiksmų seka, kurioje siekiama subjektinių teisių gynimo ir teisinių pasekmių įgyvendinimo.                       Teisinėje literatūroje administracinės teisenos samprata apibrėžiama skirtingai. Apžvelgus teoretikų nuomones galima būtų išskirti tokias samprotavimų grupes: • administracinė teisena – tai visuma nustatytų procesinių taisyklių, kurių pagrindu įgyvendinama vykdomoji tvarkomoji veikla; • administracinė teisena – tai administracinių teisės normų įgyvendinimo (realizavimo) tvarka, skirta ją vykdantiems subjektams; • administracinė teisena, kaip administracinio proceso (jurisdikcinio administracinio proceso) dalis – tai ypatinga administracinė veikla bendrų ir specialių procesinių normų pagalba sprendžiant apibrėžtos kategorijos bylas. Taigi, apibendrinant galima pasakyti, jog administracinis procesas ir administracinė teisena santykiauja kaip visuma ir dalis. Teisena yra proceso dalis, o procesas – teisenų visuma. Kiekvienoje administracinio procose dalyje galima išskirti keletą teisenų.             Kontroliniai klausimai: 1.      Paaiškinkite teisenos sąvoką; 2.      Paaiškinkite kokie tarpusavyje susiję elementai sudaro procesinę teiseną; 3.      Paaiškinkite administracinės teisenos ir administracinio proceso santykį; 4. Administracinio proceso teisės šaltiniai   4.1. Teisės šaltinio samprata ir esmė   Istorijos mokslas teisės šaltinį suvokia kaip žinių apie teisę šaltinį. Šaltinis-visa tai, iš kur atsiranda, kas duoda pradžią. Teisės mokslas šiam terminui teikia kitokią-teisės normų formavimo prielaidų bei teisės normų išraiškos formos prasmę. Teisės moksle šiam terminui teikiamos kelios reikšmės. Dauguma autorių laiko teisės formą ir teisės šaltinį sinonimais, vienodais terminais ir sąvokomis, tuo atveju, kai jie vartojami kaip valstybės valios išraiškos būdas. Tačiau  prof. A.Vaišvila pagrįstai kritikuoja teisės šaltinio ir teisės formos sąvokų tapatinimą ir teisės šaltinio termino daugiareikšmiškumą, nes „ ..šaltinis –tai teisinės minties šaltinis, iš kur gauname informacijos apie praeities, buvusių visuomenių turėtas teisės normas ir bėgant laikui, keičiantis civilizacijoms,  paskesniu laikotarpiu susiformavusias teisines idėjas.Tai tik informacijos apie jas šaltinis. O forma-tai, kas, kokiu pavidalu ir būdu egzistuoja.]“ Terminą teisės šaltinis pirmasis pavartojo Romos istorikas Titas Livijus (59 m. pr. Kr. – 17 m. po Kr.) veikale „Romos istorija nuo miesto įsteigimo pradžios“. Teisės šaltinių sąvoka vartojama dviem prasmėmis: 1)      Formaliąja prasme tai yra išorinė teisės normos įtvirtinimo, jos išraiškos forma: bendrieji principai, rašytinė teisė, teismų praktika, papročiai, teisės doktrina, tarptautinė teisė. 2)      Materialiąja prasme tai  yra visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai, ideologiniai ir kiti veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę. Dažniausiai teisės šaltinio sąvoka suprantama formaliąja prasme ir apima teisės normos formą. Kaip teigia prof.A.Vaišvila, „teisės forma – tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama savo adresatui ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia – vieta kitų teisės normų hierarchijoje“[2].           Teisės šaltinio kaip teisės formos sampratai susiformuoti didžiausią įtaką turėjo normatyvistinė teisės doktrina, kuri priskyrė konkrečias teisės normas ir pačius teisėkūros rezultatus-papročius, teismų sprendimus, įstatymus prie teisės šaltinių sąvokos. Požiūris į teisės šaltinį kaip teisės formą tapo vyraujantis ir suformavo šio termino vartojimo tradiciją, nepaisant tokio vartojimo nelogiškumo. Kalbant apie administracinio proceso teisės šaltinius svarbu pabrėžti, kad jiems tinka visi bendrieji teisės šaltinių požymiai. Kartu būtina akcentuoti, kad administracinio proceso teisės šaltinių sistemoje ypač daug poįstatyminio lygmens teisės aktų, o tai yra vienas iš bruožų, išskiriančių administracinį procesą iš kitų teisinių procesų. 4.3. Administracinio proceso teisės šaltinių bendroji apžvalga 1.      Konstitucijoje yra įtvirtintos principinės, fundamentalios nuostatos, kurių pagrindu formuojamas visas administracinių procesinių santykių teisinis reguliavimas. Konstitucija yra grindžiama universaliomis ir neabejotinomis vertybėmis. Joje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas, teismų sistema, bendrieji fundamentalūs teisės principai (viešumas, universalumas, lygiateisiškumas, teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir kt.). Konstitucija-pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuluotos pamatinės administracinio proceso teisės normos, kurios saugo žmogaus teises ir laisves, nustato valstybinės valdžios ir visuomenės santykius, valdžios organizavimo principus. Būdama aukščiausios juridinės galios įstatymas, Konstitucija vertybiniu požiūriu orientuoja visą einamąją administracinių teisės aktų teisėkūrą, užtikrina vidinę visos teisinės sistemos, reguliuojančius visuomeninius santykius, vienovę. Joks įstatymas ar poįstatyminis aktas negali prieštarauti Konstitucijai.2.      Lietuvos Respublikos Konstituciniai įstatymai – Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pasisakė dėl konstitucinių įstatymų teisinės galios: „Konstituciniai įstatymai nuo kitų įstatymų skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka.  Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati Konstitucija. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. Taip  užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai    įstatymais nebus reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais  įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas. Kartu pažymėtina, kad konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai, o įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams. Ar konstitucinis įstatymas   neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymas - konstituciniam įstatymui, pagal    Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas“. 1. Įstatymai. Administracinio proceso teisei svarbiausi įstatymai: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių teismų steigimo įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas ir kt. 2. Poįstatyminiai teisės aktai. Tai yra pagrindinis (gausiausias) administracinio proceso teisės šaltinis. Šių aktų yra labai daug. Tai Vyriausybės, ministrų, savivaldybių, apskričių institucijų priimami teisės aktai. Visi poįstatyminiai teisės aktai yra administracinio proceso teisės aktai, nes tai valdymo aktai, kuriais realizuojamos įstatymo normos. 3. Tarptautinės teisės normos. Tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis (ministerijų ar Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės institucijų vardu ir pagal jų kompetenciją sudaromi su atitinkamomis užsienio valstybių ar organizacijų institucijomis susitarimai nėra LR tarptautinės sutartys). Viena svarbiausių tarptautinių sutarčių administraciniam procesui yra 1950 m. Lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. 4. Europos Sąjungos teisė yra savarankiška teisės sistema, kuri negali būti priskirta nei prie tarptautinės, nei prie nacionalinės teisės. Lietuvos Respublikai tapus šios tarptautinės organizacijos nare, vis svarbesnį vaidmenį įgauna ES teisės aktai. ES teisė susideda iš pirminės (steigiamųjų sutarčių) ir antrinės teisės (steigiamųjų sutarčių pagrindu priimtos teisės). ES antrinės teisės aktai: reglamentai (privalomi visa apimtimi), direktyvos(suformuluoja privalomus uždavinius ir tikslus valstybėms narėms), sprendimai (priimami konkrečiu klausimu, privalomi tik tiems, kam jis skirtas), rekomendacijos ir išvados (neprivalomi). 5. Konstitucinio Teismo aktai. Konstitucijos 102 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Teismo paskirtis – oficialiai aiškinti Konstituciją.  Spręsdamas apie ginčijamų aktų konstitucingumą, Teismas prieš tai apžvelgia reikiamos Konstitucijos nuostatos turinio prasmę, palygina ją su ginčijamo teisės akto turiniu. Konstitucinis Teismas spręsdamas bylas, aiškina teisę remdamasis bendrąja teisės doktrina, lyginamosios konstitucijos mokslu, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Analizuodamas bylą, Teismas visada remiasi ankstesnėse bylose jau suformuluotais aiškinimais.  Konstitucinio Teimos nutarimai yra svarbus kiekvienos teisės šakos, tame tarpe ir administracinio proceso teisės šaltinis. 6. Teismų praktika. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniai nustato, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Tai, kad vienoda teismų praktika, užtikrinanti teismų jurisprudencijos tęstinumą, yra konstitucinė vertybė, 2006 m. kovo 28 d. nutarime atkreipė dėmesį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Nutarime aiškinama, kad „tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esančiais, bet paisant jau įtvirtintų. ,,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!