Adamo Smito gyvenimas bei ideologijos

ĮVADAS Darbo aktualumas. Nė vienas mokslas per visą žmonių gyvenimo istoriją neatsirado be pagrindo, ekonomika – taip pat. Jos idėjos pastebimos jau ankstyvuosiuose mainų tarp žmonių santykiuose, tačiau kaip ir kiekvienas mokslas, ji turėjo pradininką, kuris padėjo tiek fundamentalųjį, tiek empirinį pagrindą. Kalbant konkrečiai apie ekonomikos mokslą, jos pradininku laikytinas žymus XIIIa. veikėjas A.Smitas, savo geriausiai žinomame kūrinyje „Tautų turtas“ susisteminęs pagrindines savo mintis bei idėjas apie ekonominius žmonių santykius. Taigi, šiame darbe ir analizuojamas A.Smito indėlis į tolesnę šio mokslo plėtotę. Darbo naujumas. Darbas moksliniu požiūriu yra naujas tuo, jog jame susistemintai pateikiamas ne tik A.Smito pažiūrų įvertinimas (kas itin dažna įvairiose mokslinėse publikacijose ekonominiais, etiniais ar filosofiniais klausimais), bet aprašomas ir jo gyvenimas bei kūrybinė veikla. Šio kursinio darbo tyrimo objektas kiek neįprastas mokslinių darbų specifikoje – tai asmenybė, davusi pradžią ekonomikos mokslui – Adamas Smitas. Pagrindinis šio darbo tikslas yra apžvelgus A.Smito gyvenimo bei kūrybos vingius, įvertinti šio veikėjo pažiūras bei esmines idėjas, lėmusias ekonomikos mokslo plėtotę. Numatytam tikslui įgyvendinti keliami tokie uždaviniai: • įvertinti A.Smito, kaip darbo tyrimo objekto, pastebimumą įvairių Lietuvos bei užsienio mokslininkų darbuose; • supažindinti su A.Smito gyvenimu bei bibliografine veikla; • įvertinti A.Smito pažiūrų reikšmingumą ekonomikos mokslo kontekste; • atlikti įvairių žymiausios analizuojamo veikėjo knygos „Tautų turtas“ aspektų analizę; Minėtus uždavinius padėjusi įgyvendinti metodika apima: ◦ mokslinės literatūros analizę bei sintezę; ◦ lyginamąją analizę; ◦ koncepcinį modeliavimą; Darbo rašymo pagrindiniai etapai būtų šie: 1) Surinkti medžiagą (knygas, straipsnius, informaciją internete), kurioje būtų aprašoma A.Smito veikla; 2) Sudaryti planą, išskiriant svarbiausias dalis; 3) Laikantis plano parašyti numatytas darbo dalis; 4) Išskirti pagrindines mintis ir jomis remiantis, suformuluoti išvadas bei pateikti pasiūlymus. Kursinio darbo pagrindas yra įvairi literatūra anglų ir lietuvių kalbomis (mokslinė literatūra, periodinė spauda, elektroninės publikacijos). Kai kurie darbe panaudoti teoriniai teiginiai yra versti iš anglų kalbos, kadangi taip buvo siekiama kiek įvairesnio požiūrio į analizės objektą. Darbo struktūra. Šį darbą sudaro dvi pagrindinės dalys, sudarytos iš poskyrių. Pirmoji darbo dalis yra skirta supažindinti su darbo objektu bei problemos esme. Antroje darbo dalyje daugiausia pateikiama A.Smito ideologinė analize. Be to, šis darbas apima įvadą, išvadas, literatūros sąrašą, bei darbo santrauką anglų kalba. Praktinė darbo reikšmė. Teorinė darbo objekto analizė gali būti naudinga kiekvienam asmeniui, siekiančiam įsigilinti ne tik į A.Smito idėjas, bet ir jo biografiją. Praktinėje darbo dalyje atliktas tyrimas gali būti laikytinas žvalgomuoju, todėl gali būti pratęstas platesniu mastu analizei pasirenkant daugiau A.Smito veikalų. 1. A. SMITO GYVENIMO POSKLINKIAI BEI PAŽIŪROS 1.1. A. Smito kaip darbo analizės objekto interpretacija A.Smito kaip mokslininko pavardė minima beveik kiekviename mikroekonomikos ar makroekonomikos vadovėlyje, kadangi šis XVIIIa. veikėjas gali būti laikytinas ekonomikos mokslo pradininku, o kartais vadinamas net šio mokslo tėvu. Tačiau mikroekonomikos vadovėliuose, kaip asmenybė, dažniausiai jis neaptariamas, todėl šiame darbe naudojamasi ir su kitais mokslais (etikos, filosofijos, sociologijos ir kt.) susijusiais leidiniais. Pateikiant A.Smito biografiją daugiausia remiamasi internetiniais šaltiniais (anglų k.), kadangi ekonomikos ar kitų mokslų knygos yra sukoncentruotos daugiau ties šio veikėjo idėjų preziumavimu ir analize, o ne su jo, kaip asmenybės supažindinimu. Aptariant A.Smito pažiūras įvairiais ekonomikos aspektais taip pat nevengiama internetinių šaltinių, tačiau didesnis dėmesys sutelkiamas į įvairių autorių publikacijas moksliniuose leidiniuose. A.Smito žymiausio veikalo, „Tautų turtas“ analizė grindžiama pačiu kūriniu bei Černevičiūtės, Galbraight ir kt. mokslininkų pažiūromis. Šis kursinis darbas savo požiūriu daugiau apima teorinę atvejo analizę, kadangi tyrimo objektas – tai asmenybė. Dėl šios priežasties ne itin tikslingas tampa ir teorinių sąvokų aiškinimas, tačiau, norisi pabrėžti, jog su A.Smito idėjomis, susijusios sąvokos bus paaiškinamos šio darbo eigoje. Visgi, norisi pabrėžti, jog šis darbas apima esmines kursinio darbo struktūrines dalis, t.y. – teorinę bei praktinę. Pirmajame šio darbo skyriuje supažindinama su ekonomikos mokslo pradininko gyvenimu bei kūrybine veikla, na, o antrajame darbo skyriuje stengiamasi objektyviai įvertinti šios ekonomikos mokslui itin daug įtakos padariusios asmenybės požiūrį į atskirus visuomeninio ekonominio gyvenimo aspektus bei pateikti A.Smito veikalo „Tautų turtas“ įvairių aspektų analizę. 1.2. A.Smito gyvenimas ir kūrybinė veikla Vienoje interneto svetainėje Adamas Smitas (žr. 1, 2 pav.) apibūdinamas kaip didis škotų filosofas ir ekonomistas labiausiai žinomas už savo darbą „Tautų turtas“, kuriame jis pirmasis pristatė laisvąją prekybą bei rinkos ekonomiką.1 1 pav. A.Smito atvaizdas2 Anot A.Vyšniausko, A.Smitas - vienas žymiausių liberalizmo pradininkų, garsus anglų ekonomistas Adamas Smitas. J. Brazauskas ir kt. knygoje „Naujųjų amžių istorija: nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos“ nurodo A.Smito gyvenimo laikotarpį – 1724-1790m.3 Toks šio veikėjo gyvenimo laikotarpis nurodomas ir daugelyje kitų istorijos vadovėlių, tačiau analizuojant A.Smito biografinius faktus pastebima, jog tiksli A. Smito gimimo data nėra žinoma, tačiau tiksliai žinoma, kad jis 1723 m. birželio 5 d. buvo krikštijamas. Logiška būtų manyti, kad A. Smitas turėjo gimti 1723 m. 1723-iuosius kaip A. Smito gimimo metus nurodo Encyclopedia Britannica, o taip pat ir jo biografijos, kurių galima rasti Internete. Vadinasi, teisingai šio veikėjo neretai įvardijamo ekonomikos mokslo pradininku, metus reiktų rašyti taip: 1723-1790. Beje norisi paminėti jog „A. Smitas šiaip jau buvo škotas, tai reiškia jį galima laikyti britu, tačiau ne anglu“.4 2 pav. A.Smito portretas,5 Adamas Smitas buvo pakrikštytas 1723-ųjų birželio 5d. Kirkaldyje, vietovėje, vadinamoji County Fife, Škotijoje. Jo tėvas buvo muitinės viršininkas, tačiau jis mirė prieš penkis mėnesius iki gimstant Adamui. 1738m. Smitas, būdamas 15 metų amžiaus, išvyko iš Kirkaldžio studijuoti į Glasgow universitetą, kur pas Francis Huthesoną jis studijavo moralinę filosofiją.6 Adamas Smitas baigė Glasgow Universitetą stulbinančio amžiaus – būdamas 17 metų ir tuomet pradėjo dirbti padėjėju Oxforde, o vėliau dėstytojavo Edinburgo bei Glasgow Universitetuose, keista – tačiau dėstė ne ekonomikos dalyką. Tiesą sakant, tik praėjus 10 metų po dėstytojo karjeros Glasgow Universitete pabaigos, jis parašė žymiausią savo veikalą. Maždaug 1748-aisiais jis grįžo atgal į Škotiją kartu su savo globotiniu Lordu Kamesu ir Edinburge vedė viešas paskaitas. Jo paskaitos tapo retoriškos ir beletristiškos. 1750m. jis sutiko Davidą Hume, kuris vėliau tapo vienu artimiausiu jo draugu. 1751m. Smitas tapo logikos profesoriumi, o 1752 – moralinės filosofijos profesoriumi Glasgow universitete. 1759 m. jis išleido “Moralinių sentimentų teoriją”, kurioje aiškino moralinio priimtinumo ir nepriimtinumo jausmų kilmę. Savo aiškinimus jis grindžia vaizdinio forma, kurią jis pavadina “užuojauta”: mūsų gebėjimas mintimis persikelti į kito žmogaus esybę ir pagalvoti kaip mes jaustumėmės tokioje situacijoje. Knyga pelnė neįtikėtiną pripažinimą. “Moralinių sentimentų teorija” Smitui suteikė naują užsiėmimą – pelningas privataus jaunojo Duko Buccleucho mokytojo pareigas. Jis atsisakė savo profesinės veiklos ir kartu su Duku keliavo po Prancūziją. Taip Smitas susipažino su Turgotu, D’Alembertu, Volteru, Helvétiusu, ir svarbiausia – Kvesney, Prancūzijos fiziokratinės ekonomistų mokyklos direktoriumi. Galbūt tai paskatino jį suformuluoti savo teiginius, ir kai tik jis sugrįžo į Škotiją jis pradėjo rašyti. 1776-aisiais jis išleido “Tautų turtą”, kuriame buvo akcentuojama politinė ekonomija. Šis Smito darbas vis dar išlieka įtakingiausiu kadanors parašytu veikalu ekonomikos srityje. 1778-aisiais jis buvo paskirtas į aukštas muitinės komisaro pareigas Škotijoje, ir persikraustė gyventi pas savo mamą į Edinburgą. 1790-ųjų liepos 17 d., sulaukęs 67 metų amžiaus ten jis ir mirė. Žymiausias A.Smito veikalas buvo “Tautų turtas” (tiesą sakant, pirminis šio veikalo pavadinimas buvo “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas”). Šis veikalas buvo išleistas 5 tomų rinkiniu 1776-aisiais. Gana gerai žinomas ir etikos veikalas „Moralinių sentimentų teorija“, kurioje jis plėtojo Hume'o dorovės teoriją, ypač daug dėmesio skirdamas simpatijos principui.7 Kiti žymiausi A.Smito veikalai susisteminti 1 lentelėje. 1 lentelė A.Smito bibliografija Parašymo metai Kūrinio pavadinimas 1748m. Retorikos bei beletristikos paskaitos 1759m. Moralinių Sentimentų teorija 1766m. Jurisprudencijos paskaitos 1766m. Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas 1777m. Deivido Hume gyvenimo ir kūrybos atpasakojimas 1778m. Pamąstymai apie valstybių ginčus su Amerika 1795m. Apybraižos apie filosofinius klausimus 1755m. Džonsono žodyno apžvalga 1756m. Laiškas autoriams 1758m. Pratarmė ir dedikacija Viljamo Hamiltono poemoms 1 lentelėje pateikiami šiuo laikotarpiu geriausiai žinomi A.Smito veikalai, tačiau būtina paminėti, jog tai nėra pilnas sąrašas – A.Smitas parašė ir daugiau mokslinių veikalų. Vienas žymiausių, „Tautų turtas“ bus analizuojamas kitame šio darbo skyriuje. 2. A.SMITO IDEOLOGIJOS IR KŪRYBINIO INDĖLIO Į EKONOMIKOS MOKSLĄ ĮVERTINIMAS 2.1. A.Smito nuostatos, teorijos ir idėjos: objektyvus vertinimas Adamas Smitas neretai yra vadinamas ekonomikos mokslo tėvu. Jis išvedė labai daug teorijų apie rinkų struktūras, kurios šiais laikais yra suvokiamos kaip tradicinės teorijos. Neretai net juokaujama, jog jis yra ekonomikos mokslo kaltininkas. A. Smito idėjos – bendrame klasikinio liberalizmo doktrinos kontekste – valdė anglosaksų pasaulį bent iki XIX a. pabaigos. Anot J. Buchanano, „Didysis mokslinis XVIII amžiaus atradimas, iš kurio kilo politinė ekonomija (ekonomika) kaip nepriklausoma akademinė disciplina, buvo supratimas, jog laisvės, gerovės ir taikos vertybės gali būti visos pasiektos kartu.“8 Tai buvo supratimas, jog vienų laisvė ir gerovė nebūtinai galima tik kitų pavergimo ir skurdinimo sąskaita. Yra galima sistema, kur savanaudiškumas ne tik nėra grėsmė visuomenės interesams, - priešingai, pripažinus tam tikrus bendrabūvio principus ir netrukdant individams siekti savo pačių naudos, būtent savanaudiškumas garantuoja visuomenei gerovę ir taiką. Tokie skirtingi autoriai kaip J. Schumpeteris ir M. Friedmanas su šių idėjų ir šios doktrinos įtaka sieja visus moderniosios kapitalizmo civilizacijos laimėjimus. Kad ir kaip ten būtų, neabejotina, jog A. Smito laikais liberalizmo idėjos tapo vyraujančia politine filosofija ir šią savo įtaką išlaikė dar beveik šimtmetį. A. Smitas iškėlė ir įtikinančiai išdėstė idėją, kad individai laisvai veikdami rinkoje ir vadovaudamiesi vien racionaliais savo naudos sumetimais duoda didžiausios naudos vieni kitiems. Asmeniniai interesai sutampa su visuomeniniais interesais. Kildamas nuo individo interesų prie visuomenės interesų A. Smitas daro tą pačią išvadą, kurią daro Locke‘as leisdamasis prie geros politinės santvarkos pamatų. A. Smitas kalbėjo apie prigimtinį žmonių „polinkį prekiauti, mainikauti, keistis daiktais“. Ekonomistas, kuris Antrojo pasaulinio karo metu buvo patekęs į karo belaisvių koncentracijos stovyklą, atrado, jog stovykloje spontaniškai klostėsi savotiška rinka. Tarp kalinių vyko guvi prekyba daiktais, kuriuos jie gaudavo kaip savo racioną arba kaip Raudonojo kryžiaus siuntas. Ką reiškia tokios prekybos faktas? Jis reiškia, pirma, kad vienodi daiktai gali turėti nevienodą vertę skirtingiems individams ir, antra, kad tie patys daiktai gali įgyti skirtingą vertę laiko eigoje. Tie kaliniai, kurie susitaupydavo įvairių daiktų iki raciono periodo pabaigos, juos skolindavo išlaidesniems, kad po to mainais iš jų gautų didesnį naujojo raciono daiktų kiekį. Tokiu būdu visiems gaunant vienodą racioną tarp kalinių atsirado pasiturinčių prekeivių. Įdomu ir tai, kad nors šių prekeivių paslaugomis stovykloje buvo plačiai naudojamasi, ši jų veikla klientų buvo smerkiama kaip nesąžininga.9 Anglų ekonomistas ir filosofas A. Smitas tikėjo laiminga, siekiančia pažangos visuomene (tai skatino „pinigų kultūra“). Jo nuomone, trokšdami gero sau ir siekdami pelno, „nematomos Dievo rankos dėka“, iš esmės būdami blogi ir egoistai, žmonės vis tiek pagerina visuomenę. Prekybos įstatymų vertybės ir pati verslo struktūra buvo suprantamos kaip Dievo įkvėptos tvarkos pasaulyje dalis. Tai padėjo kapitalizmo teologinio pateisinimo pagrindus ir tai, beje, tebesitęsia iki šiol.10 A.Smitas, taip pat gali būti laikytinas ir tobulos konkurencijos modelio, kaip savireguliacijos dėsniais pagristos ekonominės sistemos, autoriumi.11 Tokį rinkos struktūros modelį analizuojamas veikėjas pradėjo kurti l776 m., nors tokios sąvokos ir nevartojo. Verslo ir gamybos tikslai. Didysis kapitalizmo filosofas A. Smitas teigė, jog verslo tikslas nėra pelnas, verslo tikslas yra tarnauti visuomenės gerovei. 12 Pelnas, anot jo, nėra galutinis tikslas, o tiktai priemonė. Pasak A. Smito - “vienintelis gamybos tikslas ir rezultatas - tai vartojimas; į gamintojo interesą reikia atsižvelgti tiek, kiek to reikia vartotojo interesui skatinti”. Ši citata pilnai apibūdina gamybos funkciją, tik lieka papildyti, kad žodį “vartojimas” reikia suprasti ne vien kaip materialinių išteklių eksploatavimą, bet ir kaip galimybę ir būtinybę plėsti savo akiratį, gauti daugiau žinių, vystytis intelektualiai ir dvasiškai. Mokesčiai. Ankstyvieji klasikinės ekonomikos teorijos atstovai manė, kad mokesčiai turi būti glaudžiai susiję su gaunamomis iš valdžios paslaugomis. A.Smitas nurodė keturias “geros mokesčių sistemos” taisykles.13 Jis teigė, kad gera mokesčių sistema yra tokia sistema, kuri siekia lygybės, užtikrintumo, yra patogi mokėti mokesčius ir ekonomiška juos rinkti. Mokesčių lygybei Smitas taikė “naudos taisyklę”, kurią apibrėžė dvejopai. Jis teigė, kad asmenys turi prisidėti prie savo valdžios išlaikymo proporcingai “savo galimybėms” (t. y. galimybėms mokėti) ir taip pat “proporcingai toms mokesčių įplaukoms, kurios jiems tenka, valstybei rūpinantis savo piliečiais”. Pastaroji sąvoka, Smito supratimu, reiškia, kad turi būti mokama proporcingai tam, kokie yra asmens interesai visuomeninėje nuosavybėje. Smitas teigė, kad darbo užmokestis, kuris neviršija pragyvenimo minimumo, neturėtų būti apmokestinamas, o mokestis už surinktą nuomą, nors jį paprastai tenka mokėti turtingiesiems, atitinka naštos pasidalijimą pagal gaunamą naudą. Praktikoje naudos principas ir bandymai mokesčių naštą suderinti su “iš vyriausybės gaunama nauda” pasirodė esą labai ginčytini dalykai, kuriuos sunku praktiškai įgyvendinti. Pagrindinis sunkumas yra nuspręsti, į ką turėtų būti kreipiamas dėmesys – į paslaugos tam tikram asmeniui sąnaudas, ar tai, kiek tas asmuo pasirengęs už tokią paslaugą sumokėti. Ir  viena, ir kita labai sunku išmatuoti praktiškai, kai prekės priklauso tokioms prekės, kurios nėra vartojimo konkurentai ir kurioms būdingas “neišskyrimo” bruožas. Paslaugos. A. Smitas paslaugas vertino kaip ūkinę veiklą, kuri susijusi su namų ūkiu, samdomu darbu, amatininkų veikla: Jis išskyrė du darbo tipus: gamybinį darbą, kuriantį vertę, ir negamybinį darbą, vertės neduodantį, svarbiausiu kriterijumi laikydamas darbo apčiuopiamumą, o taip pat sudarė pirmąjį paslaugų veiklos sąrašą, į kurį įtraukė tarnautojus, dvariškius, amatininkus, menininkus, medicinos darbuotojus, tačiau pabrėždamas, jog jų darbas negamybinis ir išlaidos šiems žmonėms konkuruoja su kapitalo kaupimu. Merkantilizmo mitas. Šis mitas, skatinantis siekti balanso susideda iš devynių dogmų, o jo leitmotyvas – eksportas yra neginčijama gerybė, importas – blogybė. A. Smito vertės paradoksas. A.Smito iškeltas vertės paradoksas gali būti aiškinamas bendruoju ir ribiniu naudingumu. Paanalizuokime pavyzdį, labiausiai pasaulyje vertinama gėrybė yra vanduo. Jis labai reikalingas ir mes prireikus pasirengę ji pirkti. Tačiau vanduo parduodamas labai pigiai. Priešingai, mes galime lengvai apsieiti be deimantų ar šampano, o jie parduodami labai didelėmis kainomis. Ar visas ekonomikos pasaulis yra apverstas aukštyn kojom? Ši paradoksą paaiškinti leidžia vandens ir šampano paklausos bei pasiūlos kreivės ( žr. 3 pav.). Vandens pusiausvyros kaina yra labai maža, nes vandens yra gausybė. Mes naudojame labai daug vandens ir net tokiems tikslams, kurie nera labai svarbus (pvz. automobiliams plauti ar žolei laistyti). Maža vandens kaina atspindi mažą jo ribinį naudingumą Q1E. Šampano pasiūlos ir paklausos grafikas rodo, kad ribinis jo naudingumas Q1E yra labai didelis. 3 pav. Ribinio naudingumo įtaka kainai Tačiau bendrasis naudingumas apima ne tik paskutines stiklines naudingumą, bet visų, pradedant pirma, kuri gelbsti žmogų nuo troškulio. Bendrasis vandens naudingumas, grafike pavaizduotas užbrūkšniuotu plotu, yra labai didelis (jį turėtume tęsti į viršų iki begalybės). Taigi, vanduo yra labiau vertinamas negu šampanas, nors jo kaina yra daug mažesnė. Kainą lemia ribinis naudingumas. „Nematomos rinkos“ koncepcija. Turbūt labiausiai su A.Smitu susijusi yra “nematomos rankos” koncepcija. Šis terminas nebuvo susijęs konkrečiai su A.Smitu, o asocijuojamas su rinkos jėgomis. Jis teigė, jog rinkos valdo ekonominę veiklą ir veikia kaip nematoma ranka, paskirstanti išteklius. Kainos yra pagrindinės priemonės tam padaryti. Kainos kyla, kai atsiranda prekės trūkumas rinkoje, o esant pertekliui – kainos krenta. Darbo pasidalijimo principas. Darbo pasidalijimas, iš kurio gaunama tiek daug naudos, savo kilme nėra A.Smito kūrinys, tačiau apie šį principą jis rašė geriausiai žinomame savo kūrinyje „Tautų turtas“. Jis būdingas visiems žmonėms, bet nebūdingas jokiems kiliems gyvūnams, kuriems atrodo, nėra žinoma nei ši, nei kitokia sandėrių rūšis.14 Kai gyvūnas nori ką nors gauti iš žmogaus ar kito gyvūno, jis neturi kitokio įtikinimo būdo kaip tik įsiteikimo tam, kieno paslaugos jam reikia. Beveik kiekvienoje kitoje gyvūnų giminėje bet kuris subrendęs individas yra visiškai nepriklausomas ir savo prigimtinėje būklėje nėra reikalingas jokios kitos gyvos būtybės paramos. Tačiau žmogui beveik visada tenka naudotis savo brolių parama. Kadangi didžiąją dalį tų gerų paslaugų, kurios mums reikalingos, gauname vienas iš kito sandėrių, mainų ir prekybos būdu, būtent ši mainikavimo nuostata padėjo pamatus darbo pasidalijimui. Įgimti žmonių gabumai iš tikrųjų nėra tokie skirtingi kaip mums atrodo; ir talentų skirtingumas, kuris, atrodo, skiria įvairų pašaukimų žmones, kai jis jau subrandintas, daugeliu atvejų yra ne darbo pasidalijimo priežastis, o jo pasekmė.15 Bet jei nebūtų polinkio mainikauti, prekiauti ir keistis, tada kiekvienam žmogui tektų pačiam rūpintis visais būtinais ar pageidaujamais gyvenimo patogumais. Visiems reikėtų vykdyti tas pačias pareigas, dirbti tą patį darbą, todėl neatsirastų to užsiėmimų skirtingumo, kuris tik ir leidžia atsirasti bet kokiai talentų įvairovei. A. Smitas smerkė Epikūrą už jo mėginimą dorovę įprasminti kaip protingą apdairumą ir nepraleido progos įgelti filosofams už jų ketinimus viską apriboti protingumu. A. Smito požiūris į egoizmą artimas F. Edgeworth, kuris manė, kad ekonominiai skaičiavimai, kitaip negu etiniai vertinimai, labai tinka tik dviem veiklos rūšims – karams ir sutartims. Sutarčių sričiai nesunkiai galime priskirti mainus ir prekybą, kaip abipusiai naudingų sutarčių įgyvendinimą. Bet lieka daugybė kitokios veiklos sričių dar pačios ekonomikos rėmuose (mokesčių administravimas, kelių tiesimas ir kt.), kai tik savanaudiškumo paisymas nebūtų naudingiausias požiūris ekonomikos plėtrai. A. Smitas pabrėžė nuosavo intereso reikšmę tokiose srityse, kur kerojo biurokratiniai barjerai ir trukdė ekonominiams mainams, varžydami prekybą bei pramonę. Bet nė viename savo darbų jis nesuteikė savanaudiškumui viską apimančio aukščiausio vaidmens. Todėl galime dar pacituoti A. Smitą: „žmogus, jei sektume stoikais, turi žvelgti į save ne kaip į kažką atskirą ir atsiskyrusį, bet kaip į pasaulio pilietį, kaip į narį tos plačios gamtos bendrijos“ „vardan šitos didelės bendrijos interesų jis turi būti visada pasiruošęs aukoti savo smulkius nuosavus interesus“.16 A. Smitas padarė reikšmingą indėlį į tarpusavyje naudingų mainų prigimties ir darbo pasidalijimo reikšmės analizę. Smito pažiūrų naujumas buvo tas, kad jis aiškino, jog jokia valdžia negali padaryti žmonių ir tautos turtingų, kai į šalies gyventojus žiūrima kaip į didelio ūkio tarnautojus, kurių veikla reglamentuojama. Jis suprato, kad kiekvienas žmogus turi pats laisvai pasirinkti veiklos sritį ir gyvenamąją vietą: gaminti tai, ką nori, prekiauti tuo ir su tuo, su kuo nori, pats susitardamas dėl kainos. Jei kiekvienas dirbs sau (tik su viena sąlyga – neapgaudinėdamas, nevogdamas ir nenaudodamas prievartos), tuomet visa tauta taps turtingesnė. Iki A. Smito, galima sakyti, ekonominės žinios nebuvo sujungtos į bendrą mokslą. Vieni mąstė apie valstybės ūkį, kiti – apie prekybą, treti – apie mokesčius, ketvirti – apie pinigus, penkti – kaip tvarkyti žemės ūkį. Ir niekas tuo metu nemokė bendrų ekonominių žinių. Bene pirmieji, klausę tokių paskaitų, buvo Glazgo universiteto studentai. Viena A. Smito paskaitų kurso dalis vadinosi „Tikslingumas“. Jų metu profesorius aiškino, kaip žmonės ūkininkauja, mainosi prekėmis, kuria savo ir visos tautos turtą. A. Smitas suprato, kad įvairios ekonominės žinios yra tartum vieno didelio ekonomikos mokslo pastato plytos ar blokai. Ir jis matė, kurios žinios turi būti klojamos į pamatus, o kurios iš jų tinka kolonoms ar fasadui puošti. Be abejo, A. Smitas šio statinio nebaigė (tai ir neįmanoma). Kiti tuoj suskubo statyti toliau, perstatinėti ir dailinti kai kurias sienas, kartais net nepažiūrėję į pamatus.17 Taigi, A.Smito, škotų mąstytojo, šiuolaikinio ekonomikos mokslo pradininko, laisvosios rinkos ideologijos patriarcho, idėjos turėjo ir tebeturi monumentalios reikšmės mokslui. 2.2. A.Smito „Tautų turtas“ atskirų aspektų analizė A. Smito veikalas „Tautų turtas“, galima sakyti, yra laikomas ekonomikos biblija. Šiandien sunku įsivaizduoti, kokia reikšminga buvo ši knyga XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Ji užvaldė inteligentijos protus ir skatino mąstyti, o kritikai ėmė teigti apie A. Smito pažiūrų pasikeitimą, mat prieš septyniolika metų jis buvo išleidęs knygą apie moralę „Moralės sentimentų teorija“. Iš tikrųjų A. Smitas neatsisakė savo ankstesnių pažiūrų ir, jei skaitytume visą veikalą „Tautų turtas“, tai pamatytume, kaip jos vėl primenamos. Tik pastarąją knygą A. Smitas daugiausia paskyrė rinkos bei jos efektyvaus veikimo analizei ir teigė, kad savanaudiškumas lemia optimalų elgesį rinkoje. Taip maksimizuojasi socialinis ir nacionalinis produktas. A. Smitas nepavadino savo darbo „politine ekonomija“ (nors tuo metu šis pavadinimas buvo labai populiarus), kadangi ne valstybės politikoje ir galioje matė ūkininkavimo funkcijos esmę. Jis savo darbą pavadino „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas“ (beje, knygos pavadinimas vėliau taip pat buvo sutrumpintas, nors čia reikšmingas kiekvienas žodis). Pagrindinė A. Smito „Tautų gerovės“ mintis apgaulingai paprasta - jeigu mainai tarp dviejų šalių savanoriški, jie nevyks, jeigu abi pusės nesitikės iš jų naudos. Dauguma ekonomikos klaidų kyla dėl šios paprastos minties nesupratimo, dėl tendencijos manyti, kad esama nustatyto dydžio pyrago ir kad viena pusė gali išlošti tik kitos sąskaita. Ši esminė įžvalga akivaizdi paprastų mainų tarp dviejų individų atveju. Kur kas sunkiau suprasti, kaip mainai leidžia žmonėms visame pasaulyje bendradarbiauti vadovaujantis vien savo individualiais interesais. Kainų sistema, anot Smito, yra tasai mechanizmas, kuris atlieka šią užduotį be jokio centrinio vadovavimo, be būtinumo žmonėms vienytis ar mėgti vienas kitą. Kainų sistema leidžia žmonėms taikiai bendradarbiauti vienu savo gyvenimo aspektu, o visais kitais aspektais kiekvienas užsiima savo paties reikalais. A. Smito knygoje „Tautų gerovės prigim­ties ir priežasčių tyrimas“ pabrėžtas darbo pasidalijimo pra­našumas, aptartas specializacijos bei apsikeitimo reikalingumas ir nu­sakytas rinkos mechanizmo funkcionavimas (kainų sistema). Smitas teigė, kad jeigu gamintojai galės laisvai siekti pelno gamindami pre­kes ir teikdami paslaugas, tuomet nematomosios rinkos jėgos garan­tuos sąlygas gaminti reikalingas prekes ir paslaugas. Jeigu rinkų ne­reguliuos valstybė, tuomet šioje „leiskite veikti" mokymo aplinkoje konkurencija nukreips gamybą tais keliais, kurie pakels visuomenės gerovę. Konkurencinėse rinkose gamintojai varžysis siekdami parduoti dau­giau prekių, numušdami kainas iki žemiausio lygio, kuris padengia gamybos sąnaudas ir leidžia gauti normalų pelną. Be to, jeigu kai kurios prekės būtų deficitinės, pirkėjai siūlytų didesnes kainas, įtrauk­dami daugiau gamintojų j šias pramonės šakas ir padidindami pa­siūlą. Šitaip rinkos sistemoje vyrautų tai, ko vartotojai nori. Smito nurodytas rinkos mechanizmas apibūdino naująją ekonomi­kos sistemą, kuri pradėjo rastis naujose pramoninėse Vakarų šalyse. Tačiau tam, kad sistema veiktų, Smitas pripažino, jog turi būti pa­tenkintos dvi svarbios sąlygos: 1) į rinką neturi kištis valstybė, neturi būti tiesioginio ekonominės veiklos valstybinio reguliavimo, koks vy­ravo iki Smito dienų; 2) savanaudiškas gamintojų elgesys gali būti panaudotas bendram labui, jeigu vyraus konkurencija, ir Smitas labai įtariai žiūrėjo į monopolijas, laikydamas jas vartotojo priešu. A. Smito genialioji įžvalga buvo jo suvokimas, kad kainos, kurios susiklosto savanoriškuose mainuose tarp pirkėjų ir pardavėjų, trumpai, laisvoje rinkoje, gali sukoordinuoti veiklą milijonų žmonių, iš kurių kiekvienas siekia savo tikslų, tokiu būdu, kuris naudingas kiekvienam. Tai buvo ir tebėra stulbinanti idėja, kad ekonominė tvarka gali būti nesiektas padarinys daugybes žmonių veiksmų, kuriais kiekvienas siekia savų interesų. A. Smito suformuluotuose ekonomikos funkcionavimo pagrinduose buvo akcentuojama, kad valstybės gerovės pagrindas – jos žmonių įgyti sugebėjimai: išsimokslinimas, patirtis, įgūdžiai. Šiandien tokios valstybės egzistuoja. Daugeliu atveju raštingumo ir išsilavinimo lygis lemia ir žmogaus sveikatą, jo gerovę bei tampa jo pajamų šaltiniu, praplečia jo galimybes dalyvauti visuomenės socialiniame, politiniame bei kultūriniame gyvenime. Valstybė. Savo traktate “Tautų turtas” A. Smitas rašė, kad valstybė turi atlikti tris “dideles”, paprastas ir suprantamas pareigas, būtent: 1) ginti visuomenę nuo užsienio įsiveržimo; 2) ginti kiekvieną visuomenės narį nuo kito nario neteisybės jo atžvilgiu; 3) užtikrinti tam tikras institucijas ir valstybės darbus. Smitas teigė, kad vyriausybės turi teikti gynybos paslaugas, nes gynybai pasidarius daug sudėtingesnei, asmeninės savigynos nebeužtenka. Jis teigė, kad vyriausybė turėtų užtikrinti bešališkas teisingumo paslaugas, nes natūraliai laisvei reikalinga saugumo sistema ir teisinės taisyklės. Jis pripažino, kad didėjanti nelygybė neišvengiamai ves prie konfliktų ir, kad tokius konfliktus geriau spręsti teisinėmis priemonėmis, negu jėga. Smitas taip pat teigė, kad vyriausybė turi užtikrinti ne tik tokius valstybės darbus, kurių nauda yra didelė, bet ir tokius darbus, kurių pelnas niekada negalėtų padengti vieno asmens ar grupės asmenų sąnaudas. Tačiau jis manė, kad valstybė neturėtų steigti valstybinių mokyklų ir teikti nemokamų sveikatos apsaugos paslaugų, nes, jo nuomone, tai skatintų tinginystę ir piktnaudžiavimą tokiomis paslaugomis. Laisvosios rinkos sistema. Laisvosios rinkos sistema, kurią Smitas aprašo ir gina „Tautų gerovėje“, yra tokia sistema, kurioje individų veiksmus riboja tik Locke‘o išdėstyti minimalūs teisingumo reikalavimai. Smitas juos glaustai formulavo ir ankstesniame savo darbe, „Dorovinių jausmų teorijoje“: Paprastas teisingumas daugeliu atveju yra tik negatyvi dorybė, ir jis mums tik draudžia skriausti savo kaimyną. Žmogus, kuris tik susilaiko nuo kėsinimosi į kaimyno asmenį, nuosavybę ar gerą vardą, žinoma, nėra itin nusipelnęs pozityvia prasme. Tačiau jis tenkina visus reikalavimus to, ką vadiname teisingumu. Rinka, Smito supratimu, yra toji sistema, kuri savaime susiklosto individams paisant šių teisingumo reikalavimų. Kritikuodamas merkantilizmą – tuometinę valstybinių suvaržymų sistema – jis teigė, jog visiškai pašalinus visas apribojimų sistemas savaime susiklosto akivaizdi ir paprasta prigimtinės (natural) laisvės sistema. Kiekvienam žmogui, jeigu jis nepažeidžia teisingumo dėsnių, paliekama visiška laisvė siekti savo interesų einant savo paties keliu, savo verslumu ir kapitalu varžantis su bet kurio kito žmogaus verslumu ir kapitalu. Šios sistemos pranašumą Smitas grindė ekonominiais – garsiaisiais „nematomos rankos“ argumentais, kurie šiame darbe jau buvo paminėti: kreipdamas savo pramonę tokia linkme, kur jos gaminiai turėtų didžiausią vertę, individas siekia tik savo paties naudos; ir čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, jis yra vedamas nematomos rankos įgyvendinant tikslą, kurio jis pats visiškai nesiekė.18 Ir visuomenei nėra blogiau dėl to, kad jis jo nesiekė. Siekdamas savo paties naudos jis dažnai veiksmingiau pasitarnauja visuomenės labui, negu tada, kai jis to siekia“. Teisinė „prigimtinės laisvės“ sistema, ginanti nuosavybę bei mainų laisvę, kartu yra efektyviausias visų gerovės didinimo instrumentas. Drausdama svetimo turto savinimąsi, tačiau visais kitais požiūriais leisdama individui netrikdomai siekti savo naudos, toji sistema kreipia savanaudiškumą – didžiausią tradicinės moralės ydą – į vėžes, kuriose jis tarnauja visai visuomenei, nes šioje sistemoje individas gali patenkinti savo norus tik mainais tenkindamas kitų norus. Ekonominiai argumentai nėra atsitiktinai susiję su teisiniais argumentais. Nėra atsitiktinis dalykas, kad „prigimtinė laisvės sistema“ yra taip pat „tautų gerovės“ priežastis. Smitui (kaip ir garsiam vėlesniam laissez faire principo šalininkui F. Bastiatui) teisingumas ir laimė, dorovė ir gerovė būtinai sudaro harmoningą visumą. Teisingumo reikalavimai, anot Smito, negali prieštarauti gerovės siekiui – mėginimai juos supriešinti yra klaidingi ir žalingi. Savanaudiškumas – savo naudos siekis – tai prigimtinis žmogiškųjų būtybių bruožas. Jis nėra nei žemas, nei smerktinas. Laisvė siekti savo gerovės verta tokios pat pagarbos kaip ir kitos žmogaus laisvės. Dar daugiau, būtent naudodamasis tokia laisve individas geriausiai pasitarnauja visuomenei. Siekdamas savo gerovės, „maksimizuodamas“ savo naudą, individas kreipia savo išteklius, gamybinius pajėgumus, kapitalą į tas sritis, kur jis gauna didžiausią pelną. Tačiau pelnas sistemoje, kur draudžiama savintis svetima, gali būti gautas tik mainais duodant naudos kitiems. Savanoriški mainai yra abipusiai naudingi – kiekviena pusė gauna didesnę vertę nei tą, kurią atiduoda. Didžiausią pelną visada gauna tas, kuris suteikia daugiausia naudos kitiems. Tad siekdamas didžiausio pelno individas natūraliai imasi veiklos, kuri naudingiausia visai visuomenei. Be jokių nurodymų ar direktyvų savanaudiškas žmonių racionalumas natūraliai juos skatina tenkinti svarbiausius visuomenės poreikius. Taigi, viena vertus, prigimtinių teisių argumentas įteisina grynąją laissez faire, laisvosios rinkos, sistemą. Kiekvienas individas turi prigimtinę teisę į nuosavybę – teisę įgyti turtą, jį naudoti ir jį perduoti kitam. Mainų ir sandėrių laisvė yra tiesioginis šios prigimtinės teisės vedinys. Kita vertus, ekonominis argumentas parodo, jog laissez faire sistema skatina kiekvieną pelningiausiai naudoti savo išteklius ir tokiu būdu tenkinti svarbiausius kitų žmonių poreikius. Esamų išteklių ribose sistema leidžia susikurti didžiausiai įmanomai visuomenės gerovei. Visuomenė, pripažįstanti „prigimtinės laisvės“ sistemą, kartu yra ir klestinti visuomenė. Rinkai nereikalingas vadovavimas. Žmonės patys geriausiai žino savo interesus ir patys pasirenka efektyviausius jų tenkinimo būdus. Naudos siekis ir praradimų baimė kreipia kiekvieno pastangas reikiama linkme. Individo gaunamas pelnas (patiriamas nuostolis) yra patikimas kriterijus, leidžiantis spręsti apie išteklių naudojimo efektyvumą; jeigu per daug išteklių nukeliauja į vieną sritį, pelnas pradeda mažėti, atsiranda nuostoliai; tada pertekliniai ištekliai pajuda į kitas, pelningesnes sritis; galiausiai visi ištekliai atsiduria savo pelningiausio panaudojimo vietose. Rinka yra savireguliuojanti ir savikoreguojanti sistema. Bet koks valstybės kišimasis į šį procesą tik trikdo ir griauna šios „natūralios“ sistemos funkcionavimą, daro žalos visuomenei. Toks kišimasis visada stumia kapitalą į sritis, į kurias savo noru jis neina, o tai reiškia, jog jis švaistomas, vadinasi, smukdoma visuomenės gerovė: „šalies pramonė tokiu būdu nukreipiama nuo labiau naudingo prie mažiau naudingo užsiėmimo, o mainomoji jos metinės gamybos vertė užuot didėjusi, kaip to siekė įstatymdavys, būtinai mažėja ...“19. Tad nesikišimas yra geriausia politika: „Valstybės vyras, kuris mėgintų nurodinėti privatiems žmonėms, kaip jiems naudoti savo kapitalą, ne tik užsikrautų visai nereikalingą rūpestį, bet ir imtųsi valdžios, kurios negalima saugiai patikėti ne tik jokiam atskiram asmeniui, bet ir jokiai tarybai ar senatui ir kuri niekur nėra tokia pavojinga, kaip rankose žmogaus, kuriam pakanka paikumo ir savimanos, kad vaizduotųsi galįs tokią valdžią vykdyti“20. Kišimasis į rinkos santykius, kad ir kokiais aukštais motyvais jis vadovautųsi, niekada neduoda visuomenei naudos ir dažniausiai padaro jai tik nuostolių. Sarkastiškai Smitas pastebi: „Nesu matęs, kad kas nors gera būtų padaryta tų, kurie vaizduojasi plušą visuomenės labui“.  Adamas Smitas demonstratyvų vartojimą suprato kaip socialinį veiksmą, kuriuo žmonės deda pastangas įsigyti simbolius, kurių jiems reikia jų statuso visuomenėje demonstravimui. Jis tvirtino, kad „komercinėse“ visuomenėse turtas visada verčiamas tuo, kas vartojama, iki jam tampant statuso pagerinimo instrumentu. Turtingieji perka prekes tiesiog todėl, kad jos yra brangios ir todėl yra „objektai, už kuriuos niekas negali įstengti mokėti“.21 Smitho požiūris į parodomąjį vartojimą buvo ambivalentiškas. Pozityvią parodomojo vartojimo naudą jis matė tame, kad turtinė nelygybė gali užtikrinti socialinę taiką, kai ji transformuojama į demonstratyvią. Parodomojo vartojimo svarbi funkcija yra laiduoti oligarchų galią. Turtingiesiems parodomasis vartojimas yra priimtinas todėl, kad vargšus skatina sunkiai dirbti, tikintis pamėgdžioti savo ponus. Nors jis ir teigė, kad toks elgesys yra neišvengiamas, kad taip turtingieji skatinami investuoti, vis dėlto pripažino, kad egzistuoja konfliktas tarp socialinio poreikio produktyviai investuoti, kad būtų užtikrintas ekonomikos augimas, ir socialinio poreikio užtvirtinti socialinį stabilumą per turtingųjų parodomąjį vartojimą.22 Savanaudiškumo mitas. Šiame darbo poskyryje jau buvo užsiminta apie Smito teiginį, jog savanaudiškumas lemia optimalų elgesį rinkoje. A. Smitas taip pat kalbėjo apie apdairumą, kurio nereikėtų tapatinti su savanaudiškumu. Apdairumą jis apibūdino kaip sujungimą dviejų savybių – apgalvojimo ir susilaikymo. Galima būtų atsekti, kaip palankumas ir ją lydintis apdairumas ilgainiui „pasimetė“ daugelio ekonomistų, gynusių A. Smito savanaudiškumo požiūrį, darbuose. Be to, savanaudiškumas nėra nesuderinamas su palankumu: gerų ir palankių santykių galima siekti taip pat iš savanaudiškumo. Be abejo, A. Smitas, kaip ir kiti, matė, kad daugelis mūsų poelgių nulemti savanaudiškumo, o kai kurie iš jų iš tikrųjų duoda gerų rezultatų visiems. Populiariausia citata, kuria remiasi A. Smito sekėjai, teigia: „Ne dėl mėsininko, aludario ar duonkepio palankumo mes gauname savo pietus, bet dėl jų siekimo sau naudos. Mes apeliuojame ne į jų humaniškumą, bet į jų egoizmą ir kalbame jiems ne apie mūsų poreikius, bet apie jų pranašumus“.23 Tuo metu dauguma susižavėjusių A. Smito garbintojų, galima sakyti, apsiribojo šia maža ištrauka ir taip įformino A. Smito nupieštą normalių rinkos santykių vaizdą, taip pat ir darbo pasidalijimo priežasčių aiškinimą. Tai, kad A. Smitas pažymėjo, jog abipusiai naudingi mainai yra įprastas reiškinys, dar visiškai nereiškia, kad jis būtent egoizmą arba plačiau suprantamą apdairumą laikė gerai sutvarkytos visuomenės požymiais. Iš tikrųjų jis laikėsi priešingos nuomonės. Taigi, akivaizdu, jog A.Smito veikalas „Tautų turtas“ ten išsakytomis idėjomis padėjo tvirtą pagrindą ekonomikos mokslui, žvelgiant tiek iš mikroekonominės, tiek iš makroekonominės perspektyvos. IŠVADOS 1) A.Smitas - didis škotų filosofas ir ekonomistas, vienas žymiausių liberalizmo pradininkų, yra įvardijamas ekonomikos mokslo pradininku, o kartais vadinamas net šio mokslo tėvu. Nustatyta, jog neretai 1724-ieji neretai klaidingai yra nurodomi kaip A.Smito gimimo metai, tačiau išanalizavus daugybę A.Smito biografijų, dėl loginių gimimo ir krikšto metų ryšių, šio veikėjo gimimo metais turi būti laikomi 1723-ieji. 2) A.Smitas savo mokslinę veiklą pradėjo būdamas gana jaunas - baigė Glasgow Universitetą stulbinančio amžiaus – būdamas 17 metų ir tuomet pradėjo dirbti padėjėju Oxforde, o vėliau dėstytojavo Edinburgo bei Glasgou Universitetuose. A.Smito interesų sfera apima ne tik ekonominius mokslus, o siejama ir su etiniais bei filosofiniais aspektais; tai patvirtina gana platus jo veikalų bibliografinis sąrašas. 3) Iki A. Smito, ekonominės žinios nebuvo sujungtos į bendrą mokslą. Vieni mąstė apie valstybės ūkį, kiti – apie prekybą, treti – apie mokesčius, ketvirti – apie pinigus, penkti – kaip tvarkyti žemės ūkį. Esminis A.Smito indėlis į ekonomikos mokslą yra tas, jog jis išvedė labai daug teorijų apie rinkas ir jų struktūras, kurios šiais laikais yra suvokiamos kaip tradicinės teorijos. A. Smitas iškėlė ir įtikinančiai išdėstė idėją, kad individai laisvai veikdami rinkoje ir vadovaudamiesi vien racionaliais savo naudos sumetimais duoda didžiausios naudos vieni kitiems. Jis kalbėjo ir apie prigimtinį žmonių polinkį prekiauti, mainikauti, keistis daiktais. 4) A.Smitas, iškėlė priešingą šiuolaikinei verslo tikslo nurodymo idėją: jis teigė, jog verslo tikslas yra ne pelnas, o tarnavimas visuomenės gerovei. Jis nurodė ir “geros mokesčių sistemos” taisykles, teigdamas, kad gera mokesčių sistema yra tokia sistema, kuri siekia lygybės, užtikrintumo, yra patogi mokėti mokesčius ir ekonomiška juos rinkti. 5) Žymiausiame A.Smito veikale „Tautų turtas“ pabrėžiamas darbo pasidalijimo pra­našumas, aptariamas specializacijos bei apsikeitimo reikalingumas, nu­sakomas rinkos mechanizmo funkcionavimas (kainų sistema). Šio veikalo pagrindinė idėja gali būti nusakoma paprastai - jeigu mainai tarp dviejų šalių savanoriški, jie nevyks, jeigu abi pusės nesitikės iš jų naudos; taip atskleidžiamas abipusės naudos principas. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 6) Brazauskas, J., Jurkevičius, S., Petrauskis, K. Naujųjų amžių istorija: nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Vilnius: Kronta, 1999. 7) Degutis, A. Laisvoji rinka: skaitiniai. Kaunas: Technologija, 1992. 8) Drilingas, B., Čiburienė, Snieška, V.Makroekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 1997. 9) Galbraight, J.K. The Affluent Society, Boston: Houghton Mifflin Company, 1984. 10) Jakutis, A. ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltija, 1999. 11) Jakutis, A. Ekonomikos nuostatų modeliavimas. Kaunas: Smaltija, 2001. 12) Laumenskaitė, E. Ekonomika, etika ir vertybės // Pinigų studijos, 2001. 13) Norvilienė, V. Pinigų dvasingumas // Prizmė, 1996, Nr. 3. 14) Poviliūnas, A. Moksliniai ekonomikos tyrimai: pasirengimas, vykdymas, realizavimas. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla, 2003. 15) Rastenienė, A. Mikroekonomika: paskaitų ciklas. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2002. 16) Sen A. On Ethics and Economics. Oxford: Blackwell, 1987. 17) Smith, A. An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations [1776]/Edit by C. I. Bullock. New York: Collier, 1965. 18) Tamašauskienė, Z. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 1998. 19) Vyšniauskas, A. Kada gimė Adamas Smithas? // Globalinė istorija, 2002, Nr. 3. 20) Wink, W. Įveik sistemą // Šiaurės Atėnai, 2002, gruodžio 14d., Nr. 632 21) http://qixite.sourceforge.net/doc/tolt/asmitas.html Prisijungimo laikas 2004m. gruodžio 12d. 22) http://www.bized.ac.uk/virtual/economy/library/economists/smith.htm Prisijungimo laikas 2005m. sausio 4 d. 23) http://www.utdallas.edu/~harpham/adam.htm Prisijungimo laikas 2004m. gruodžio 15 d. 24) http://econ161.berkeley.edu/Economists/smith.html Prisijungimo laikas 2004m. gruodžio 19 d. 25) http://filo.web1000.com/istorija/wt/tomas2/straipsniai/22.htm Prisijungimo laikas 2004m. gruodžio 28 d. 26) http://www.lls.lt/library/degutis/liberalizmo_peripetijos.htm Prisijungimo laikas 2004m. gruodžio 16 d. 27) http://www.lls.lt/library/degutis/rinkos.htm. Prisijungimo laikas 2004m. gruodžio 7 d. SUMMARY First of all, it is essential to mention that every science has a progenitor, so economics is not an exception. Adam Smith, who has organized main ideas about the economical relationship of human-beings, is frequently denominated as a father of the science of economics. The aforementioned facts have influenced the analysis theme of this work. The object of this work is the system of proceedings and ideas of Adam Smith. As a consequence, the purpose of this work is to evaluate the main ideas and creeds of Adam Smith after a brief anglysis of his life and oeuvre. The tasks of this paper have supposed the relevant structure of this work: initially, the reader is primed about the visibility of Adam Smith in various scientifical works; after that life and creational activity are analysed; moreover the most important ideas of Adam Smith are identified; at last, the most famous book of him is analysed. The methodology that benefit in fullfilling these tasks includes: the analysis and synthesis of scientifical literature; comparable analysis; concept modelling. Various scientifical literature, statistical information and researches in english and lithuanian were used for preparing this paper.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!