Ekonominio modelio samprata

EKONOMINIO MODELIO SAMPRATA.
Įvadas
Pasak, V. Makutėno ir D. Makutėnienės išleistos knygos „Ekonomika“, ekonomikos modelis (economic model) – tai supaprastintas visos ekonomikos arba jos dalies veikimo vaizdas tam tikromis sąlygomis, leidžiantis paaiškinti ir prognozuoti ekonominius reiškinius. Zigmo Lydekos teigimu, ekonomine teorija (economic theory) vadinama susisteminta visuma kategorijų, dėsnių, teiginių ir principų apie eknomiką ar jos dalį. Ekonomikos teorijos ir modeliai neatsiejama ekonomikos raidos dalis. Nuo pat ekonomikos kaip mokslo atsiradimo ( ~1500m.) jos labai pakito. Šiame referate ir nagrinėsime ekonominių modelių ir ekonominių teorijų įvairovę.
Ekonomikos modelis
Ekonomikos modelio kintamieji rodo:
• kintamųjų ryšį;
• ryšio ekonominį rezultatą;
• ekonominiam rezultatui daromą įtaką keičiant kintamuosius [1, 25].
Nėra didelio skirtumo tarp ekonominio modelio ir realaus gyvenimo. Pasak vadovėlio, modeliai mums leidžia numatyti būsimus įvykius (pvz., tobulesnių gamybos metodų, naujų investicijų, mokesčių normos mažinimo ir kt), kuriais remdamiesi galime prognozuoti, kas turi įvykti, kas duos naudą, kokios ekonominės politikos laikytis ir t.t. [1, 26].
Ekonominės teorijos
Cituojant Z. Lydeką, ekonomikai paaiškinti mokslininkai yra sukūrę daug įvairių teorijų, iš kurių ryškiausiomis yra laikomos šios – ekonominio nacionalizmo teorija, ekonominio liberalizmo teorija, marksizmas, maržinalizmas [2, 130].
Merkantilizmas yra ekonominių idėjų sistema, įsivyravusi XVIIa. Anglijoje [1, 11]. Merkantilistai svarbiais laikė mainus ir prekybą, mokė, remiant eksportą ir neskatinant importo, didinti tautos gerovę ir galią, kad tai padėtų šaliai sukaupti aukso [1, 11]. Vėlesni klasikinės mokyklos atstovai šias idėjas kritikavo [1, 11].
Vakarų Europoje merkantilistų ekonominės idėjos buvo pakeistos klasikine politine ekonomija, kurios pasekėjai turto kūrimu laikė gamybą, o ne prekybą [1, 11]. Prancūzijoje pasklido fiziokratų teorija, žemę ir žemdirbystę laikiusi vieninteliu turto šaltiniu, o žemės ūkį – vienintele gamybine darbo šaka [1, 11].
Fransua Kenė (Fransua Queanay (1694-1774)) – vienas žymiausių fiziokratizmo atstovų [1, 11]. Jis analizavo kapitalą, suprasdamas, kad, pvz., išlaidos statyti pastatams ar sausinti žemei yra vienas avansų tipas, o išlaidos sėklų pirkimui ar algos mokėjimas samdiniams – kitas [1, 14].
F. Kenė tikėjo šalies ekonominės...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!