Abituriento konspektas

 MARTYNAS MAŽVYDAS apie 1510-1563 ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA XVI a. Europoje ėmė plisti Reformacija - religinis sąjūdis, siekiantis reformuoti katalikybę. Daugiakalbei Lietuvai tai būtų buvusi galimybė valstybės gyvenime įtvirtinti lietuvių kalbą, mat protestantizmo pradininkas Martynas Liuteris (Martin Luther) reikalavo tikėjimą skleisti tautinėmis kalbomis. Bet oficialioji tikyba čia buvo katalikų, todėl rašyta lotyniškai, o kalbėta daugiausia lenkiškai. Todėl rašytinė lietuvių kalba gimė ne Didžiojoje Lietuvoje, t. y. LDK, o Prūsijos Kunigaikštystėje - istorinėse baltų žemėse, vadinamose Mažąja Lietuva, kurių oficialioji religija buvo liuteronybė. Taigi nors lietuvių raštijos šaknys LDK, nes iš čia kilę jos kūrėjai humanistai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis, Baltramiejus Vilentas, Martynas Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga buvo išspausdinta Mažojoje Lietuvoje. Taip XVI a. viduryje prasidėjo naujas Lietuvos kultūros istorijos etapas, kuriam jau būdinga lietuviška raštija. Minėtieji europinį išsilavinimą įgiję lietuviai šviesuoliai savo veiklą siejo su evangelikų liuteronų tikyba kaip tik dėl to, kad ji buvo demokratiška ir laikėsi principo Dievo žodį skleisti tikinčiųjų gimtąja kalba. Vienam iš jų - Martynui Mažvydui - buvo lemta sukurti pirmąją lietuvišką knygą. BIOGRAFIJA Išsilavinimas Manoma, kad Martynas Mažvydas gimė Didžiojoje Lietuvoje, greičiausia Šilutėje: tai patvirtina jo žemaitiška tarmė. Tikrų žinių esama nuo 1546 m., kai Prūsijos kunigaikštis Albertas laišku pakvietė jį į Karaliaučių. Kunigaikštis ieškojo išsilavinusių lietuvių, galinčių dirbti liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Atvykęs Mažvydas Karaliaučiuje baigė universitetą - beje, jis priklauso pirmajai šios alma mater laidai (1548 m.). Iš viso bakalauro laipsnį įgijusiųjų buvo septyni, Mažvydas vienintelis lietuvis. Jis mokslus išėjo per tris semestrus vietoj aštuonių, tad turėjo būti kur nors studijavęs anksčiau, nes jau kunigaikštis Albertas laiške jį vadino eruditu - mokytu žmogumi. Taigi tiek biografijos faktai, tiek šešios parengtos lietuviškos knygos, tiek laiškų stilius leidžia laikyti Mažvydą humanistu - itin išsilavinusiu asmeniu, išsiskiriančiu filologine kultūra. Socialinė padėtis Iš Mažvydo lotyniškai rašytų laiškų (jų išlikę trylika, dvylika - kunigaikščiui Albertui) matyti, kad jis buvo neturtingas, nes studijuodamas nuolat gaudavo stipendiją, o vėliau, eidamas klebono pareigas Ragainėje, ne kartą kreipėsi j kunigaikštį įvairios paramos. Mažvydas vedė ankstesnio Ragainės klebono vyriausiąją dukterį Benigną Lauterštern ir ne vienus metus rūpinosi jos gausia šeima - broliais ir seserimis. Materialinę padėtį sunkino dar ir tai, kad jam rūpėjo ne ūkininkavimas, o lietuviškų knygų rengimas. Gyvenimo pabaigoje neapsikentęs jis paprašė kunigaikščio išvaduoti nuo nesisekančių ūkio darbų ir skirti metinį išlaikymą iš valstybės iždo, bet šis noras nebuvo patenkintas. Mažvydas mirė Ragainėje 1563 m. gegužės 21 d., ten ir palaidotas. Kūrybinis darbas Be kunigavimo ir ūkininkavimo, Mažvydas uoliai darbavosi kurdamas lietuvišką raštiją. Jam buvo lemta parašyti šešias knygas lietuvių kalba, trys išleistos dar esant gyvam - „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos** (trumpai - „Katekizmas”, 1547 m.), „Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino" (1549 m.) ir „Forma krikštymo“ (1559 m.). Kitos trys - „Giesmės krikščioniškos" (pirma dalis 1566m., antra dalis 1570 m.) ir „Parafrazis" (1589 m.) - išėjo po Mažvydo mirties, tuo pasirūpino pusbrolis ir bendradarbis Baltramiejus Vilentas. Be pirmosios lietuviškos knygos, itin svarbios giesmės, nes liuteronai giedojimą laikė svarbiausia pamaldų dalimi. „KATEKIZMAS"-PIRMOJI LIETUVIŠKA KNYGA Pirmosios lietuviškos knygos reikšmė Pirmoji lietuviška knyga - mažo formato (18 x 11 cm) 79 puslapių knygelė, išspausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Manoma, kad tiražas buvo du trys šimtai egzempliorių, šiuo metu išlikę du: vienas saugomas Vilniaus universitete, kitas Torunės universitete Lenkijoje. Knygą sudaro kelios dalys - dedikacija, dvi prakalbos (lotyniška ir lietuviška), elementorius, katekizmas, giesmynas. Itin iškalbinga, kad knyga dedikuojama LDK. Vadinasi, autorius galvojo apie visą Lietuvą, kurios dalis, Mažąją ir Didžiąją, turi sujungti evangelikų liuteronų tikėjimas. Apskritai rašytinio žodžio radimasis yra tautos kultūrinės brandos ženklas, todėl pirmoji lietuviška knyga simbolizuoja nacionalinės kultūros pradžią. Taigi šios knygos autorius Martynas Mažvydas atliko istorinę misiją - tautos kultūrą pakylėjo į aukštesnį lygmenį. Autorystė Pirmoji lietuviška knyga, trumpai vadinama „Katekizmu", nėra pasirašyta. Kad autorius tikrai Martynas Mažvydas, liudija Baltramiejus Vilentas vienos savo knygos 10 pratarmėje ir 1938 m. kalbininko Jano Safarevičiaus (Jan Safareivicz) atrastas akrostichas - lietuviškojoje prakalboje iš pirmųjų 3-19 eilutės raidžių sudėtas lotyniškas autoriaus vardas MARTINUS MASVIDIUS. MIKALOJUS DAUKŠA apie 1532-1613 ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA Kontrreformacija Istorijos aplinkybės susiklostė taip, kad lietuviškų knygų Didžiojoje Lietuvoje ėmė rastis tik XVI a. pabaigoje. Protestantai, kaip antai M. Mažvydas, anksčiau už katalikus supratę knygų gimtąja kalba svarbą, vyko jų rengti ir leisti į liuteronišką Prūsiją. LDK pirmoji lietuviška knyga, parengta bene šviesiausios asmenybės Renesanso epochos Lietuvos katalikų bažnyčioje Mikalojaus Daukšos, pasirodė praėjus beveik penkiasdešimt metų po Mažvydo „Katekizmo". Kas tai nulėmė ? Lietuvos, kaip katalikiškos valstybės, kultūros raidai didžiulę įtaką padarė 1545-1563 m. Italijos Tridento (Trento) mieste vykęs visuotinis Katalikų bažnyčios susirinkimas, skirtas kovai su Reformacijos padariniais. Po Tridento susirinkimo kilo galingas kontrreformacijos sąjūdis. Jam atstovauja ir M. Daukša, lietuviškomis knygomis siekęs stabdyti protestantizmo plitimą. Jėzuitų ordinas Dideli kultūrinį vaidmenį to meto LDK suvaidino Jėzaus draugijos, Romos katalikų vienuolių ordino, nariai. Jėzuitus į Lietuvą pakvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Viena svarbiausių jų veiklos sričių buvo švietimas. Turėdami pakankamai intelektinių pajėgų ir politinės galios, jėzuitai 1579 m. įkūrė Vilniaus universitetą. Kaip tik universiteto spaustuvėje išleistos pirmosios LDK lietuviškos knygos. GYVENIMAS Biografijos faktai Mikalojus Daukša gimė tikriausiai Babėnuose, dabar tai Kėdainių miesto dalis. Kilęs iš bajorų, ilgainiui tapo aukštu katalikų dvasininku. Iš pradžių klebonavo Krakėse netoli Kėdainių, vėliau gavo Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas ir persikėlė į Varnius - ne tik Žemaičių vyskupijos, bet ir lituanistinės kultūros centrą. Nežinoma, kur Daukša mokėsi, bet buvo puikiai išsilavinęs, turėjo nemažą biblioteką. Jo išprusimą patvirtina Žemaičių vyskupiją vizitavęs popiežiaus Grigaliaus XIII įgaliotinis Tarkvinijus Pekulas. SVARBIAUSI KŪRINIAI M. Daukša išvertė iš lenkų kalbos dvi knygas - ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos „Katekizmą" (1595 m.) ir lenkų jėzuito Jokūbo Vūjeko „Postilę” (1599 m.). Abi išspausdintos Vilniaus universiteto spaustuvėje. „Katekizmas", kurį Daukša parengė Varniuose, supažindina skaitytoją su pagrindinėmis katalikų tikėjimo tiesomis. Kaip ir M. Mažvydo „Katekizme", čia itin smerkiama pagonybė. Sis leidinys svarbus tautinei kultūrai kaip seniausia LDK išleista lietuviška knyga. Vienintelis išlikęs jos egzempliorius saugomas Vilniaus universitete. „POSTILĖS“PRAKALBA Humanistinės idėjos Svarbiausias darbas, Mikalojui Daukšai pelnęs didžiausią pripažinimą, yra „Postilė" - pamokslų rinkinys. Pagrindinis knygos tikslas - neleisti Lietuvoje plisti protestantizmui ir skleisti katalikybę. Neteisinga būtų į Daukšą žiūrėti tik kaip į vertėją - „Postilės" prakalbose lotynų ir lenkų kalba jis pasirodo kaip Renesanso idėjų propaguotojas. Ypač svarbi lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją", nes čia Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, iškelia ją kaip didžiausią tautos vertybę. Jis smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos ugdymu. Prakalba parašyta lenkiškai, kad suprastų visas Lietuvos elitas - bajorai ir dvasininkai. Dėl šių minčių lenkiškąją prakalbą galima laikyti manifestu - iškilmingu programiniu kreipimusi dėl lietuvių kalbos teisių ir puoselėjimo. Daugiakalbėje LDK Daukšos požiūris turėjo atrodyti originalus, nes buvo įprasta laikytis viduramžių pažiūros - tautiškumą tapatinti su valstybe ar religija. O čia mėginama įtvirtinti visiškai nauja idėja, renesansinė tautos samprata: vienos tautos žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir svarbiausias bruožas - gimtoji kalba. Renesansinė argumentacija „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ stilius - itin raiškus renesansinės retorikos pavyzdys. Meninių vaizdų šaltiniai yra du: gamtos dėsniai ir žmogaus prigimtis. Per gamtą reiškiasi Dievas, vadinasi, ji yra dieviškosios tvarkos modelis. Neprieštaraudami gamtai, imdami iš jos pavyzdį žmonės gali darniai sugyventi ir susikalbėti. Nė vienam gyvūnui nešauna į galvą keisti savo prigimtį, todėl ir žmogus neturi pažeisti gamtai būdingos tvarkos. Daukša sako, kad prigimtis labiausiai susaisto žmogų su tauta ir pirmiausia reiškiasi gimtosios kalbos vartojimu. Pateikia pavyzdžių iš įvairių šalių gyvenimo: Persijos ir Lenkijos Karalystės, Romos ir Graikijos, arabų ir italų valstybių. Tos šalys išliko galingos ir žinomos, nes pakluso gamtos ir žmogaus prigimties dėsniui - mylėjo ir saugojo savą kalbą. Lietuviai turi sekti kitų kraštų pavyzdžiu, kad neišnyktų gimtoji kalba ir nesumenktų valstybė. Taigi gimtosios kalbos paniekinimas tolygus prigimties išsižadėjimui ir neprotingam priešinimuisi Dievo ir gamtos tvarkai. Vertimų svarba Daukšai svarbus knygų vertimas į lietuvių kalbą - tai ir pagarbos gimtajai kalbai argumentas, ir tautos kultūros ženklas. Verstiniai tekstai ugdo meilę bei pagarbą gimtajai kalbai, parodo tautos išprusimą. Leisdamas verstinį pamokslų rinkinį Daukša tikisi savo pavyzdžiu paraginti lietuvių šviesuomenę atsigręžti į gimtąją kalbą, nes ne kas kita, o kalba turi tapti visų luomų lietuvių rūpesčiu. Jo nuomone, verstinių tekstų trūkumas parodo netikusį išsilavinusių žmonių požiūrį į gimtąją kalbą. Tolerancija kitakalbiams, priekaištas savo kalbų apleidusiems lietuviams Ar galima autorių kaltinti nepagarba kitoms kalboms, ypač lenkų, dėl to, kad priekaištauja ją puikiai mokantiems ir nuolat vartojantiems lietuviams? Jokiu būdu: „Postilės" vertimas išėjo Lietuvai jau sudarius uniją su Lenkija (1569 m.), ir Daukša jos nevertina negatyviai. Jis tik skatina lietuvius atsigręžti į pamirštą gimtąją kalbą. Taigi kritika skiriama ne kitataučiams, o nutautėjusiems lietuviams. Daukša tolerantiškas kitakalbiams, su pagarba atsiliepia apie lenkus ir jų karalystę („ mūsų kaimyninės Lenkijos, kurioje kaip žydi ir turtėja kalba - kas nežino?"), tačiau nepakantus gimtosios kalbos niekintojams. JONAS RADVANAS XVIa. vid. -1592 ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA Humanizmas XVI a. Renesanso idėjos - proto ir vaizduotės galia, asmenybės laisvė, išsilavinimas - pasiekė įvairiais keliais: per lietuvius, studijuojančius Europos universitetuose, mokslininkus ir menininkus, atvykstančius iš svetur, o bajorijos kultūrinius interesus geriausiai atspindi susidomėjimas knygomis. įsigalėjus požiūriui, kad spausdintas literatūros kūrinys yra geriausias paminklas, to meto LDK poetai ima šlovinti ne tik legendinius praeities didvyrius, bet ir realius, pažįstamus asmenis. Reformacija Naujoji pasaulėžiūra - humanizmas - žmogų laiko didžiausia vertybe. Religinis Reformacijos sąjūdis įtvirtina humanistinės pasaulėžiūros nulemtus pokyčius. Reformacijai Lietuvoje plisti padeda tiek religinė tolerancija, tiek galingi globėjai - garsūs didikai Radvilos. Vienas iš šių didikų patikėtinių paragina poetą Joną Radvaną sukurti karvedį Mikalojų Radvilą Rudąjį šlovinančią poemą. ASMENYBĖ. ANTIKOS KULTŪROS AUKLĖTINIS Žinių apie Joną Radvaną nedaug, nežinomos net gimimo ir mirties datos. Spėjama, kad kilęs iš Vilniaus ar jo apylinkių arba ilgai tose vietose gyvenęs, mat pirmą savo eilėraštį pasirašė Vilnensis (Vilnietis). Buvo protestantas - tai patvirtina tiek draugystė su Radvilų aplinkos žmonėmis, tiek kūryba. Tobulai išmanė antikinę literatūrą ir kultūrą, išsilavinimą įgijo greičiausia užsienyje (kadangi neaukštos kilmės, galėjo vykti į užsienį kokio aukštakilmio palydoje ir mokytis kartu, - Lietuvoje iki Vilniaus universiteto atidarymo 1579 m. aukštųjų mokyklų nebuvo). POEMOS „RADVILIADA“ BRUOŽAI Herojinio epo tema Lotyniškai hegzametru parašyta apie 3300 eilučių poema „Radviliada“ 1592 m. išleista Vilniuje. Tai didžiausias tų laikų lietuvių literatūrinis herojinis epas. Šiam žanrui „Radviliada“ priskirtina dėl dviejų dalykų - herojaus paveikslo ir tėvynės istorijos, nulemiančios herojaus poelgius. Keturiose poemos dalyse pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Pirmoje dalyje pasakojama apie jo kilmę, šeimą, auklėjimą ir veiklos pradžią; antra aprėpia Livonijos karo pradžios įvykius, trečioje vaizduojama pergalė prie Ūlos upės ir tolesnė karo eiga, ketvirtoje - karo pabaiga ir herojaus mirtis. Panegirika „Radviliada“ - tradicinė panegirika, šlovinanti tėvynės gynėją Mikalojų Radvilą Rudąjį, vieną iš talentingiausių karvedžių Lietuvos istorijoje. Pasak poemos vertėjo Sigito Narbuto, karvedžio „gyvenime turbūt būna vienas, bet pats svarbiausias mūšis, kurį laimėjęs jis pelno nemarią nugalėtojo šlovę, šimtmečiais gyvenančią žmonių lūpose. Radvilos Rudojo gyvenime toks buvo Ūlos mūšis". Mūšyje prie Ūlos upės (dabartinėje Baltarusijoje) Mikalojus Radvila Rudasis nugali Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę, susiruošusią pulti Vilnių. Tėvynės gynėjo auklėjimas stoikų dvasia Auklėtojas Mūsajas būsimą karvedį moko esminių vertybių: materialūs dalykai laikini, o nemirtingos yra tik žmogaus dorybės. Jaunajam Radvilai auklėtojas piešia du kelius: didvyrio, tarnaujančio tėvynei, ir išpuikėlio, apakinto savo didybės, paisančio tik savo interesų. Mūsajas iš anksto įspėja Radvilą: „Tau pragaištingas garbės troškimas tegu nepakenkia. Anot jo, karžygiui, tėvynės gynėjui, tinka tik vienas kelias - tarnavimas tėvynei, paklusnumas, pagarba protėviams („žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!", „savo tėvynei tarnauk", „sek praeities karvedžiais ir senolių įstatymus dėkis"). Taigi auklėtojas moko būsimą karžygį stojiškos laikysenos - dvasios tvirtybės pagundų ir grėsmių akivaizdoje. Nenuostabu, kad tokia dvasia ugdytas Mikalojus Radvila Rudasis net mirties patale Dievo prašo malonės tėvynei. Sapnas prieš Ūlos mūšį Literatūrinį herojų - tėvynės gynėjo idealą - Radvanas piešia Livonijos karo fone. Itin svarbus Mikalojaus Radvilos Rudojo sapnas. Naktį prieš Ūlos kautynes (1564 m.) jam prisisapnavęs Vytautas puikus „kaip tada, kai po pergalės Griunvaldo mūšy / grobio paėmęs gražaus iš kryžiuočių į Lietuvą grįžo". Bet didysis kunigaikštis nelaimingas - „Argi dėl to kažkada mes žaizdas kariaudami kentėm?" J klausimą, kodėl nusiminęs, jis atsako: „Mano tautiečių dalia negarbinga / sukrėtė", „Lietuvos nelaimės mane sugraudino!' Metonimiškas jausmų srities, krūtinės, paminėjimas („Narsios krūtinės, o ne kazematai, kuorai ir sienos - / toji galybė") atskleidžia didžiausią trūkumą - meilės tėvynei stoką. Radvilą Vytautas vadina vienintele Lietuvos viltimi pasipriešinti Maskvos jėgai. Grėsmės akivaizdoje siekia sužadinti kario ambicijas, todėl ragina: „Štai kas svarbu: nugalėk!" Lietuvos likimą Vytautas patiki Mikalojui Radvilai Rudajam - „tik vienas gali nugalėti". Taigi poetas Jonas Radvanas siekė heroizuoti Radvilų giminę kaip pajėgią grąžinti prarastą LDK šlovę ir politinę įtaką. Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas Kaip būdinga antikinei tradicijai - Homero, Vergilijaus epams, - ir Radvano herojus turi skydą, ant kurio pavaizduotas garsus praeities pasaulis. Skyde iškalti didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir kiti parodomi sėkmingai kariaujantys su įvairių kraštų gentimis ir tautomis iš Rytų (rusais, totoriais) ir Vakarų (vokiečiais, kartais lenkais). Sėkmė mūšio lauke turi pabrėžti šalies galybę. Ypač svarbu buvo priminti legendą apie romėnišką lietuvių didikų kilmę: giminystė su kadaise galingiausia Romos imperija turėjo pabrėžti lietuvių kilmingumą, karingumą ir vertę, priartinti LDK prie Europos kultūros. Be šios legendos, ant skydo vaizduojamas ir Vilniaus įkūrimo mitas. Radvano pasakojimas įdomus tuo, kad Gediminas nėra LDK sostinės įkūrėjas, bet jam valdant Vilnius tampa žinomas, garsus ir galingas. Nors pats savininkas skydo puošybos nemato, ją gerai mato priešas: magiškoji tų vaizdų galia turi ne tik apsaugoti karį, bet ir paveikti priešą. Skyde pavaizduoti siužetai Radvilai tampa įkvėpimo šaltiniu. „Radviliados" pasakojime apie skydą išryškėja istoriniai, kultūriniai ir tautiniai Lietuvos valstybės pagrindai - romėniška lietuvių kilmė, sostinė Vilnius, valdovų Gediminaičių dinastija. LDK peizažas Poemos erdvė plati, atvira - vaizduojama Vytauto Didžiojo laikų Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros, lietuviams turinti kelti pasididžiavimą. Jos gūdžiose giriose apstu įvairių žvėrių, ąžuolų kamienais srūva medus, o šaltiniai girdo Dnieprą (Boristenį), Dauguvą, Nemuną, Nerį, Šventąją ir kitas upes. Upių išvardijimu pabrėžiamas kraštovaizdžio istoriškumas, nes jos tekėjo kunigaikščio Vytauto laikų Lietuvos žemėmis. Tas kraštovaizdis poetizuojamas, itin meniškai piešiama gamta, pavyzdžiui, hiperbolizuotas girių aprašymas - „jos viršūnėmis šičia žvaigždynus / remia, o medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia . Lietuva poemoje it biblinis rojaus sodas, vešintis žemėje. Nors tiek daug girių ir upių, Lietuva gana atšiauri, o palyginti su Pietų kraštais - netgi skurdi. Nedavusi švelnaus klimato, naudingųjų iškasenų motina gamta šiuo stygiumi ugdo ypatingas žmonių savybes - narsą, ištvermę, meilę gimtinei. Gamta apibūdinama epitetu „išmintinga", nes su žmonėmis elgiasi kaip protinga motina su vaikais: perteklius neretai gimdo nedorybes, o trūkumą atsveria skiepijamos dorybės. Tad rūsti, atšiauri Lietuvos gamta - kario, Lietuvos gynėjo, auklėtoja. „RADVILIADOS" REIKŠMĖ Jonas Radvanas įamžino didingą tėvynės vaizdinį, sukūrė amžinos, galingos Lietuvos mitą. Tas vaizdinys susijęs su pagrindiniais lietuvių ideologijos simboliais - karaliumi Mindaugu, didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, Mikalojumi Radvila Ruduoju, Vilniumi - ir Vytauto laikų kraštovaizdžiu. Didžiausiu savo gyvenimo kūriniu jam pavyko perteikti tokį tėvynės paveikslą, kokį vėliau romantinėse vizijose regės A. Mickevičius, S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS 1595-1640 ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA Baroko pasaulėjauta Europoje XVII amžius laikomas Renesanso idėjų žlugimo laikotarpiu, atvedusiu į barokinę minties krizę, tad baroko menas išreiškia nestabilią krizėje atsidūrusio žmogaus sąmonę. Amerikos atradimas, M. Koperniko heliocentrinė sistema, J. Keplerio ir G. Galilėjaus astronomijos atradimai, praplečiantys visatos ribas, nesiliaujantys karai - visa tai baroko žmogui kelia abejonių dėl savo pažinimo galių: jis ima nepasitikėti savimi, aplinkinį pasaulį laiko regimybe, nesupranta dieviškosios tvarkos, bijo nenuspėjamo likimo. Neatsitiktinai mene dažnas mirties motyvas - memento mori („atmink, kad mirsi“). Literatūroje įsivyrauja svarstymai apie žmogaus menkystę, dorybių aukštinimas - tam ypač tinka stoikų filosofija ir krikščionybė, didžiausios laikino ir maraus žmogaus dvasinės atramos. Baroko kultūra LDK Barokas - ryškiausias LDK kultūros laikotarpis, subrandinęs nemažai reikšmingų kultūros reiškinių (savitą architektūrą, baroko teatrą), išauginęs didelių asmenybių - pirmosios Lietuvos istorijos autorių Albertą Vijūką-Kojalavičių, kalbininką ir pamokslininką Konstantiną Sirvydą, Europoje garsaus retorikos vadovėlio autorių Žygimantą Liauksminą, pirmąjį lietuvių misionierių, krikščionybės skleidėją Kinijoje Andrių Rudaminą, populiariosios „Kelionės į Jeruzalę" autorių Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, vieną garsiausių XVII a. Europos poetų Motiejų Kazimierą Sarbievijų. BIOGRAFIJA Motiejus Kazimieras Sarbievijus gimė Lenkijos šiaurėje, septyniolikos metų Vilniuje įstojo į jėzuitų naujokyną, studijavo Braunsberge (tuometinėje Prūsijos karalystėje), vėliau dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose, o 1620 m. buvo priimtas mokytis į Vilniaus universitetą. Nuo 1622 m. studijavo teologiją Romoje, ten greitai išgarsėjo kaip talentingas poetas. Popiežius Urbonas VIII žavėjosi Sarbievijaus poezija, paskelbė jį poetu laureatu. Pirmas Sarbievijaus poezijos rinkinys buvo išspausdintas 1625 m. Kelno mieste, o antraštinio lapo eskizą 1632 m. Amsterdame leidžiamai kūrybos rinktinei nupiešė Peteris Paulis Rubensas (Peter Paul Rubens) - vienas garsiausių baroko epochos dailininkų. Ordino sprendimu 1627 m. Sarbievijus grįžo j LDK ir pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. Čia laisvu nuo paskaitų metu baigė reikšmingą literatūros teorijos veikalą „Apie aštrų ir šmaikštų stilių". Jo mintis tokia: kūrinio grožį parodo stilius, sujungiantis nedarną ir darną. Šią stiliaus teoriją vėliau išplėtojo garsiausi Europos mokslininkai. Sarbievijus garsėjo pamokslais lotynų ir lenkų kalba Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Jo talentą įvertino ATR valdovas Vladislovas IV Vaza - pakvietė į Krokuvą dvaro pamokslininku. Sarbievijus mirė 1640 m. Varšuvoje. POEZIJOS BRUOŽAI Stoikų filosofija ir krikščionybė. „Janui Libinijui“ Sarbievijui didžiulę įtaką padarė stoikų filosofija ir krikščionybė, kurių pasaulėžiūros pagrindas - dorybės. Odėje „Janui Libinijui“ dorybės sąvoka minima ne kartą: „Tad lai paslėps mane / Mana dorybė", „Dorybė vengia, net jei verta yra, / Šlovingo garso? Dorybė apgina žmogų nuo laikinų, dažnai kenksmingų pagundų. Skrydį aukštybėn nutraukia pavyduolių strėlės, sulaužančios „netvirtus ir neužgrūdintus" šlovės sparnus - „Krinta jinai ir skausmingai trenkias / Į kietą uolą". Eilėraštis baigiamas apibendrinimu. Odės moralas - stojiška laikysena (nuosaikumas, kuklumas) gali apsaugoti nuo pavojų, nes kur šlovė, ten pavydas. Atsargus protas perspėja: šlovė nėra blogis, blogis - paskui ją neišvengiamai sekantis pavydas. Sarbievijus kalba apie kuklią laimę (odės pradžioje menka trobelė priešinama svetingai kviečiantiems rūmams) - ji nebus visiems matoma, bet nejauks sielos ramybės, išsaugos nesugriautus trapius dvasios namus. Gyvenimo pilnatvė toli nuo minios - štai kas odės subjekto laimė, ir jai nereikia žiūrovų: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?" Gyvenimas tėra iliuzija, pasaulis primena teatro dekoracijas, vadinasi, viskas laikina. Tad žmogaus būtis, artima akimirkai, negali būti įvertinta kitų tokių pat laikinų žmonių. Kalbantysis nurodo vienintelį vertintoją – Dievą. Tik Dievybė, o ne mirtingas ir laikinas žmogus atstovauja dieviškajai tvarkai: „Tad jei mane gerai įvertins, / Būsiu laimingas, nors nieks nemato." Saiko principas. „Pauliui Kozlovijui“ Saikas - viena svarbiausių dorybių Sarbievijaus poezijoje. Odė „Pauliui Kozlovijui" Įdomi tuo, kad gvildendamas saiko klausimą poetas atveria Vilniaus miesto erdvę. Įtemptą mokymąsi turi keisti poilsis: „Duok Paladės darbams, Pauliau, atokvėpį!' Reikia laikytis saiko, nes „net ir menki darbai / Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali". Siekiant įtikinti moksladraugį elgtis protingai pasitelkiama ypatinga meninė kalba: Vilniaus gamtinės erdvės gyvenimas nuolat sukasi ratu, metų laikai kontrastingai keičia vienas kitą. Gamtos pasaulio kaitos vaizdais užsimenama: kaip pavasaris keičia žiemą, taip Paladės darbus - mokymąsi - turi keisti poilsis. Sykiu prieš skaitytojo akis skleidžiasi mitinė ir istorinė praeities bei dabarties erdvė. Nuo mitinių laikų (Vilnius lyginamas su antikine Roma, Gedimino pilis su Kapitolijumi2 , miesto gyventojai vadinami kviritais3 , minimas Palemono mitas) einama prie poeto gyvenamojo meto: Vilniuje taika, prieš trejus metus baigėsi ATR karas su Švedija. Politinio valstybės gyvenimo kontrastas (karas ir taika) - tai dar vienas argumentas odės adresatui, užmiršusiam aukso vidurio taisyklę. Miesto kupolai, šventyklos, dvi pilys sudaro sakralią architektūrinę Vilniaus erdvę, nes šios didingos vietos susijusios su valstybingumu ir religija. Negana to, Vilnius stebimas nuo Lukiškių kalno (dab. Tauro kalnas (Pamėnkalnis), tarsi iš paukščio skrydžio, o kalnas literatūroje dažnai simbolinė pasaulio ašis, ne tiek fizinio, kiek dvasinio regėjimo vieta, ir žiūrėjimas nuo kalno ypatingas - ne realus, bet įsivaizduojamas, nes tikrovėje draugo nėra šalia. Taigi Vilniaus erdvė (gamtinė, mitinė, architektūrinė) ir įvairialypis laikas tampa siekiamybe bei rūpesčiu išsakyti saiko principo svarbą. Bauginančio likimo, žmogaus menkumo tema. „Telefui Likui“ Viena iš dramatiškos žmogaus savijautos išraiškų - Įvairiai poezijoje perteikiamas nepastovumo pojūtis. Odėje „Telefui Likui“ žmogų gąsdina likimo ir sėkmės permainingumas. Negailestingas likimas, įvardijamas lemties rankos ir rato įvaizdžiais, žaidžia žmonėmis ir tautomis, karaliais ir valstybėmis. Nepastovumo kamuojamas žmogus it begalinių vandenų svaidomas laivelis nesupranta, kur tikrovė, o kur sapnas. Žmogaus menkumo pojūtis išsakomas žaidimo motyvu: „žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“ Besisukančio rato įvaizdis padeda suvokti bene svarbiausią kosmoso dėsnį - nuolatinį judėjimą kaip keitimosi ir atsinaujinimo galimybę. Pusiausvyros įspūdį sustiprina šokinėjančio kamuolio vaizdas. Taigi laimingas tas, kurį išmintis moko kantriai susitaikyti su neišvengiamomis likimo permainomis. Dieviškoji tvarka ir laikas - svarbiausi poezijos motyvai. „Krispui Levinijui“ Menkas akistatoje su laiku žmogus nepajėgus suprasti dieviškosios visatos tvarkos. Odėje „Krispui Levinijui“ per laiko nuorodas (valandos, mėnesiai, metai), upės įvaizdį skleidžiasi laikinumo tema („Greitai pasibaigs maloni jaunystė"). Laiko tėkmė reiškia viso, kas žemiška ir žmogiška, netvarumą. Taigi žmogus tėra amžinas vaikas ne tik dėl lemties žaidimų, bet ir dėl jam nepavaldžios pasaulio tvarkos. Nieko nėra amžino: po kurio laiko suirs šalmas, sudūlės dailus apsiaustas, sudils auksas. Iš greitai pralekiančio gyvenimo sumaišties žmogų vaduoja išminties dorybė. Stebėdamas aplinką jis turi suprasti, kad viskas greitai baigiasi, todėl neprotinga pasitikėti laikina šlove, turtais, jaunyste, negali kliautis likimu, nes jis ir duoda, ir atima. Reikia žinoti, jog trumpas žmogaus gyvenimas nulemtas dieviškosios tvarkos, kurios niekas negali pakeisti. Visatą valdo tas, kas valdo laiką, vadinasi, laikas Dievo, ne žmogaus valioje. Nesuprantamas ir nepavaldus pasaulis galbūt regisi negailestingas, bet iš tiesų visur galioja dieviškoji tvarka, tik laikinam žmogui atrodanti priešiška. ADOMAS MICKEVIČIUS 1798-1855 ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS XIX a. Lietuvos visuomenei rūpėjo tautos išlikimo problema. Viltys atkurti prarastą valstybę buvo siejamos su Napoleono armija, vėliau stiprėjo bręstant sukilimams 1830-1831, 1863 m.). Netekus valstybingumo, buvo svarbu išlaikyti kultūrinį šaltumą, piliečių atmintyje saugoti buvusios valstybės viziją. Šimtmečio pradžioje auga susidomėjimas lietuvių kalba, liaudies kūryba, istorija. Vilniaus universiteto profesoriai pabrėžia literatūros tautinį savitumą, laiko ją tautos dvasios atspindžiu. Stiprėjantis dėmesys Lietuvos ir Lenkijos istorijai, kultūrai susijęs su Tautų pavasariu Vidurio ir Rytų Europoje, sklindančiomis romantizmo idejomis. Didžiulę įtaką Lietuvos visuomenei tuo laiku daro Vilniaus universitetas - švietimo ir mokslo centras. Edukacinės komisijos reformuotose mokyklose išauklėta karta -rudijuodama rengiasi dirbti krašto gerovei. Įkvėpti patriotinės dvasios, moksleiviai ir studentai buriasi į draugijas (Filomatų, vėliau jos įkurtas Filaretų, Spindulingųjų ir Litas), pasiryžę šviestis, morališkai tobulėti, būti naudingi visuomenei. Dalis šviesuomenės jau aiškiai suvokia savo lietuviškąją tapatybę, lietuvių kalbos ir kultūros svarbą. Pirmiausia tai pasakytina apie žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikė- -is - Dionizą Pošką, Simoną Stanevičių, Simoną Daukantą. XIX a. Lietuvos literatūra kuriama keliomis kalbomis, pirmiausia lenkų ir lietuvių. Vilniaus romantinei mokyklai priskiriami rašytojai Adomas Mickevičius, Jonas Cečiotas, Juozapas Ignotas Kraševskis, Julijus Slovackis įkvėpimo ieško garbingoje LDK praeityje, tautosakoje. Jų kūriniuose šlovinami didieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Vytautas, vaizduojamos lietuvių kovos su kryžiuočiais. Taigi bendra kultūros tradicija šimtmečio pradžioje tebėra gyvybinga, ją palaiko prisirišimas prie savo krašto, domėjimasis jo istorija, liaudies kūryba. GYVENIMAS Adomas Mickevičius, talentingiausias Vilniaus mokyklos ir apskritai romantizmo epochos poetas, padarė didžiulę įtaką lietuvių tautinei savimonei ir literatūrai. Pasak Viktorijos Daujotytės, iš Mickevičiaus kelios kartos mokėsi meilės Lietuvai. Jis gimė ir augo netoli Naugarduko smulkiųjų bajorų šeimoje, puoselėjančioje patriotinę dvasią. 1815-1819 m. studijavo Vilniaus universitete, buvo aktyvus Filomatų draugijos narys. 1819-1823 m. mokytojavo Kaune. Tuo metu išgyveno aistringą, bet nelaimingą meilę Marilei Vereščak. 1823 m. caro valdžia susekė slaptąsias Filomatų ir Filaretų draugijas. Poetas su draugais buvo įkalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne, 1824 m., išvykdamas j tremtį, visiems laikams paliko Lietuvą. Mickevičius gyveno Peterburge, Odesoje (lankėsi Kryme), Maskvoje, bendravo su rusų rašytojais, būdavo maloniai priimamas aukštuomenės salonuose. 1829 m. išvažiavo į Vakarų Europą, keliavo po įvairius miestus, ilgiau gyveno Paryžiuje. 1855 m. prasidėjus Rusijos ir Turkijos karui, poetas išvyko į Turkiją telkti lenkų legionų kovoti su Rusija. Deja, Konstantinopolyje susirgo cholera ir mirė. Adomo Mickevičiaus palaikai vėliau buvo perkelti į karališkąją Vavelio pilį Krokuvoje. KŪRYBA Apžvalga Mokytojaudamas Kaune, A. Mickevičius išleido pirmąsias poezijos knygas. 1822 m. Vilniuje išėjo pirmas „Poezijos” tomas, kurio pagrindas - baladės ir romansai. Sis eilėraščių tomelis laikomas romantizmo pradžia ir Lietuvos, ir Lenkijos literatūroje. Po metų antrame tome paskelbta poema „Gražina”, „Vėlinių" II ir IV dalys. 1826 m. Maskvoje pasirodė A. Mickevičiaus „Sonetai" - „Krymo sonetų" ciklas ir meilės sonetai, 1828 m. Peterburge poema „Konradas Valenrodas". 1832 m. Dresdene per keletą savaičių, pagautas ypatingo įkvėpimo, Mickevičius sukūrė „Vėlinių" III dalį. 1834 m. baigė paskutinį didelį poetinį kūrinį - poemą „Ponas Tadas". Jaunystės polėkiai. „Odė jaunystei “ 1820 m. parašytoje „Odėje jaunystei" reiškiamas jaunajai kartai būdingas stiprių jausmų ir plačių užmojų troškimas, jaunatviškas entuziazmas keisti pasaulį. Kaip Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller) odėje „Džiaugsmui", Mickevičius skelbia žmonių bendrystės, brolybės idėją, tikėjimą pasaulio atsinaujinimo galimybe, auštančia laisvės epocha. Pakili, neramiai pulsuojanti intonacija, iškilminga retorika liudija aistringą tikėjimą jaunųjų kūrybos galia, energija. Odėje skamba ir švietėjiškas ryžtas kovoti su ydomis, tobulėti bei tobulinti visuomenę, ir romantiniai šūkiai. Jausmo galia. „Romantika“ Pirmo „Poezijos" tomo baladėse žmogus susiduria su paslaptinga antgamtine būtimi, anapusybe. Programinis eilėraštis „Romantika" sukurtas kaip draminis vaizdelis - žmonės stebi mergaitę, kuri regi ir kalbina mirusį mylimąjį, jaučia jo buvimą. Jai artimesnis kitiems nematomas pasaulis. Eilėraščio pabaigoje supriešinamas senio ir pasakotojo požiūris: vieno racionalistinis, švietėjiškas, grįstas protu („Dvasios - gryniausia pasaka, žmonės!"), kito romantinis, kylantis iš vaizduotės, jausmo, nuojautos. Pasakotojas tvirtina, kad jausmas svarbiau už racionaliai suvokiamą tiesą, ragina: „Žvelk širdimi tik į širdį!" Tik širdis Įžvelgia paslėptus, bet esminius būties reiškinius, pasaulio gelmę, šventumą. Herojiškos aukos prasmė. „Gražina“„Konradas Valenrodas“ Poemose „Gražina. Lietuvių sakmė" ir „Konradas Valenrodas. Lietuvių ir prūsų žygių istorinė sakmė" vaizduojami kovų su kryžiuočiais laikai. Istorinius siužetus sieja pasiaukojimo tėvynei idėja, aiškiai suformuluota „Konrade Valenrode". Pagrindiniai herojai vieninteliam tikslui - tėvynės laisvei - pasiekti aukoja ne tik laimę, bet ir gyvybę. Tik taip Gražina gali išgelbėti savo vyro, Naugarduko kunigaikščio, ir gimtinės garbę, Konradas Valenrodas - įgyvendinti keršto planą (tapęs ordino magistru, pasiekia, kad kryžiuočiai pralaimėtų). Herojiška auka išgelbsti Lietuvą, atsidūrusią prie gyvenimo ir mirties ribos. Vaizduodamas praeitį, poetas kelia Lietuvos istorinės lemties, dabarties ir išlikimo klausimus. Tokie kūriniai ugdė tautinę savimonę, stiprino patriotinius jausmus. Nuo nelaimingo įsimylėjėlio iki kovotojo. „Vėlinės“ Romantikus žavėjusi kūrybos laisvė labiausiai juntama skaitant „Vėlines". Meninis pasaulis kuriamas iš liaudies tikėjimų ir asmeniškų patyrimų, iš vaizduotės ir socialinių politinių realijų, girdėti filomatų ir filaretų bylos atgarsiai. II poemos dalyje vaizduojamos paslaptingos Vėlinių apeigos nuošalioje kaimo koplyčioje. Burtininko iššauktos vaikų, žiauraus pono ir merginos vėlės pasakoja savo istorijas, jų ištarmės pabrėžia žmogaus pareigą atjausti kitą, gyventi ne vien sau, galvoti ir apie kito laimę. Taigi poetas kelia socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas. Baigiantis apeigoms pasirodo nekviesta vėlė kraujuojančia širdimi. „Saitas, nebylus ir kurčias" vaiduoklis gali priklausyti tiek mirusiųjų, tiek gyvųjų pasauliui. Sis veikėjas sieja II ir IV „Vėlinių" dalis. IV dalyje veiksmas vyksta kunigo kambaryje, kur Vėlinių vakarą atklysta atsiskyrėlis Gustavas. Jis apmąsto dramatišką savo istoriją: ieškojo nežemiškos meilės, pamilo, bet mylimoji pasirinko kilmingą, turtingą vyrą. Mylėdamas Gustavas patyrė didžiausią laimę ir baisiausią kančią. Jausmų gelmė jj iškelia aukščiau paprastų mirtingųjų. Iš naujo išgyvenęs savo didžiąją dramą, jaunuolis nusižudo. Tai simbolinis veiksmas - mirtis nelaimingą įsimylėjėlį išlaisvina iš meilės kančių. Taigi IV dalis atskleidžia skaudų svajonės, idealo ir tikrovės neatitikimą. Aistringa, pulsuojančia ir trūkinėjančia veikėjo išpažintimi Mickevičius perteikė meilės Marilei išgyvenimus. Toks gyvenimo ir kūrybos suartinimas būdingas romantikams. „Vėlinių" III dalyje įvyksta dar viena metamorfozė: skaudžios meilės kamuojamas Gustavas tampa Konradu, kovotoju už savo tautos ir visų žmonių laimę. Čia atgyja filomatų ir filaretų bylos prisiminimai. Kitų kančias atjaučiantis, prieš dvasios priespaudą maištaujantis veikėjas - visų tautos kankinių simbolis. Įspūdingiausias III dalies tekstas - „Improvizacija", didingas Konrado monologas, gimęs iš ypatingo įkvėpimo (romantikai tikėjo, kad tikra poezija randasi tik įkvėpimo akimirką, plg. Maironio „Poeziją"). Monologas atskleidžia romantinio genijaus išskirtinumą, galią kurti naujus pasaulius. MAIRONIS 1862-1932 ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais ir pačioje XX a. pradžioje, formuojantis moderniai lietuvių tautai, sparčiai brendo ir jos kultūra bei literatūra. Nors spaudos draudimo laikotarpiu sąlygos kultūrai plėtotis buvo itin nepalankios, vis dėlto nelegalūs spaudiniai, jų sklaida telkė ir brandino tautą. Pagrindinė tautinio sąjūdžio jėga buvo jauni žmonės - moksleiviai, studentai, mokslus baigę inteligentai. Į lietuviškos spaudos platinimą įsitraukė ir kaimo gyventojai, dauguma knygnešių buvo kaip tik valstiečiai. Jų aktyvumą paskatino Motiejaus Valančiaus švietėjiška veikla. Literatūra buvo suvokiama kaip tautos žadintoja, patriotinių idealų reiškėją, kūrėjai jautėsi įsipareigoję visuomenei. Grožiniai kūriniai ugdė lietuvių savimonę, skiepijo tautines vertybes, formavo lietuviškumo sampratą. Svarbu, kad jaunoji inteligentų karta suprato būtinybę lietuvių literatūrą kurti lietuvių kalba. GYVENIMAS Jonas Mačiulis-Maironis kilęs iš Raseinių krašto. „Puikūs slėniai sraunos Dubysos", lietuviška valstietiška aplinka, šeimoje puoselėjama pagarba knygai, mokslui - toks poeto vaikystės pasaulis. Mokėsi Kauno gimnazijoje, vieną semestrą studijavo Kijevo universitete, 1884 m. pasirinko Kauno kunigų seminariją. 1888-1892 m. tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, tuo laikotarpiu parašė nemažai eilėraščių, pradėjo pasirašinėti Maironio slapyvardžiu. Baigęs mokslus, dvejus metus dėstė Kauno kunigų seminarijoje, penkiolika metų - Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1909 m. Maironis grįžo į Kauną, buvo paskirtas kunigų seminarijos rektoriumi. Apsigyveno rūmuose Rotušės aikštėje (dabar Maironio lietuvių literatūros muziejus). Siame prašmatniame bute lankėsi daug žinomų to meto dvasininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Paskutinius gyvenimo dešimtmečius apkartino nusivylimas: intrigos sutrukdė tapti vyskupu, jaunoji poetų karta, išėjusi Maironio mokyklą, jo poeziją ėmė vertinti kritiškai. Maironis mirė 1932 m., palaidotas Kauno katedros kriptoje. MAIRONIO LYRIKOS ERDVĖ Poetinio įkvėpimo šaltiniai : viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misiją, troškimą būti suprastam, įvertintam. Jam svarbi romantinė nuostata, kad individuali kūryba plėtojasi tik atremdama j savo tautos kultūrą ir kalbą. Meilė tėvynei, žavėjimasis jos praeitimi ir susirūpinimas dabartimi - patriotinės poezijos šaltiniai. Eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės" lyrinis subjektas idealizuoja savo „širdies damą" - tėvynę ir pabrėžia. atsidavimą jai. Kaip romantikas, jis pasitiki giesmės galia: įkvėpta poezija geba teisti meilę, vienyti, kelti tautą. Taigi poeto kultūrinis vaidmuo tautinio atgimimo laiku ypatingas. Poetas Maironio eilėraščiuose yra išskirtinis žmogus - jam lemta patirti „danriškus jausmus", giliai jausti, kentėti. Romantizmas akcentavo kūrybinės vaizduotės, įkvėpimo svarbą, ir Maironiui poezija - grožio pasaulis. Tėvynės paveikslas Eilėraščiuose „Kur bėga Šešupė", „Mano gimtinė", „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)" Maironis sukūrė iš aukštai apžvelgiamą Lietuvos panoramą. Svarbiausias jos elementas - upės: Dubysa, Šešupė, Nemunas, Nevėžis. Nemunas - visos Lietuvos Upė, susijusi ir su tautos ypatybėmis. Romantikai mėgo sieti kraštovaizdį su tauta: jis lemia tautos charakterį ir kartu jį atspindi. Lietuvos poetiniame kraštovaizdyje svarbūs kalnai ir piliakalniai įtvirtina aukščio matmenį. Tai, kas brangiausia, pažymėta didumo, aukštumo ženklu. Gimtinės paveiksle regimi ir „broliai artojai" (tautinę bendriją telkia broliškumo ryšys, viena kalba ir ja kuriama kultūra), ir istoriniai kultūriniai Lietuvos centrai - Vilnius, Trakai, Kaunas, Birutės kalnas. Tautos atgimimo viltis Didinga tėvynės praeitis, herojiški kovų su kryžiuočiais laikai, kai „Vytautas didis garsiai viešpatavo", įkvepia su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Vilnius, kadaise švietęs „Lietuvai, mūsų tėvynei", dabar „miega giliai", bet „rytuose aušra jau teka". Amžinas apmirimo ir atgimimo ritmas siejamas su tautos istorija. Tautos atgimimą Maironis jaučia kaip esminių permainų - prisikėlimo iš ilgaamžio miego, iš istorinės nebūties - metą, tiki veiklia, prasminga pabudusios tautos būtimi. Viltį palaiko amžinoji pasaulio tvarka (po žiemos visada ateina pavasaris, po nakties išaušta rytas) ir krikščioniškoji prisikėlimo idėja. Žmogaus ryšys su tėvyne Kad išauštų nauja diena, reikalingos visų pastangos, todėl eilėraščiuose kviečiama, raginama: Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, Šarvuoti mokslu atkakliu! Paimsme arklą, knygą, lyrą, Ir eisim Lietuvos keliu! „Užtrauksme naują giesmę" Taigi tėvynės meilė yra veikli - tai darbas, kova, reikalaujanti herojiškos aukos. Dėl Tėvynės tenka užgniaužti abejones, „skausmo dūmas", įveikti vidines prieštaras (eil. „Pasitikėjimas savimi"). Herojiškas pasiaukojimas rodo žmogaus dvasinę brandą ir tokį žmogų Maironis aukština, o idealų išdavystę, pasak V. Kudirkos, dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto", negailestingai pasmerkia (satyros „Mano moksladraugiams", „Skausmo balsas"). Žmogaus išgyvenimų įvairovė Poetas aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, bet ir kas jaudina individą, kas asmeniškai išgyventa. Poezijoje skleidžiasi turtingas, romantiškai pakilus ir audringas vidinis žmogaus gyvenimas. Romantinės pasaulėjautos žmogus atsiriboja nuo išorinio pasaulio, jaučiasi vienišas todėl jis ilgisi artimo draugo, mylinčios širdies (eil. „Draugo liūdesys", „Duetas"). Bendrumo džiaugsmas poetiškai išsakytas eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero". Maironio lyrikos žmogus nenuramina troškimų, siekia to, kas yra už tikrovės ribų, - begalybės, idealybės. Šis neapibrėžtas egzistencinis ilgesys - romantikui būdinga būsena. Ji suvokiama kaip lemtis. Apie tokias sielos gelmes iki Maironio lietuvių poezija dar nekalbėjo. Laiko tėkmės tema „Pavasario balsų" žmogus skaudžiai jaučia gyvenimo laikinumą, būties dramatizmą. Darbai ir kančios, svajonės, poeto giesmės - visa laikina, netvaru. Eilėraštyje „Trakų pilis" išsakytas „kosminės dramos, bėgančio, nesustabdomo ir negrąžinamo laiko, o drauge pasaulio senėjimo ir žmogaus laikinumo pojūtis" (Sigitas Geda). MAIRONIO KŪRYBOS REIKŠMĖ Literatūros raidoje Maironio poezija tapo klasikiniu pavyzdžiu, moderniosios lietuvių poezijos atspirties tašku. Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, jaunosios kartos poetai „laikė šventa pareiga savo žygį pradėti ritualiniu atsiribojimu nuo Maironio", bet ir „jie, prieš pasiekdami sūnų palaidūnų amžių, vienu ar kitu būdu išėjo jo poezijos mokyklą". Prieš gerą šimtmetį, kai dar tik formavosi bendrinė lietuvių kalba, Maironis atkakliai stengėsi rašyti klasiškai skaidrų eilėraštį, tobulinti poetinę kalbą. Jis sukūrė savitą aukštąjį poezijos stilių, kuriam būdingi nekasdieniai žodžiai, pakilus tonas, darni visuma. Įtvirtino silabinę-toninę eilėdarą, išbandė įvairius eilėraščio tipus (oratorinis, išpažintinis, meditacinis) ir žanrus (elegija, satyra, baladė, sonetas, giesmė). Maironis meniškai įtaigiai išsakė XIX a. tautinio sąjūdžio siekius ir vertybes, pateikė apibendrintą lietuviškumo sampratą. Kaip tautos dainius, dvasios vadovas, jis siekė poetiniu žodžiu veikti jaunos Lietuvos brendimą. Į poezijos centrą jis iškėlė žmogaus vidinį gyvenimą. Nuo išorės aprašymo, pasakojimo kreipė poeziją lyrinio išsisakymo, atsivėrimo linkme. Individualios egzistencijos problemos, asmeninės patirties raiška bus pomaironinės kartos (Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries ir kitų) poezijos gairės. JONAS BILIŪNAS 1879-1907 KULTŪRINĖ APLINKA XIX a. pabaigoje randasi vis daugiau iš kaimo kilusių inteligentų, įsipareigojančių atgimstančiai Lietuvai. Konfliktą lemia tradicinės tėvų ir moderniosios sūnų kultūros skirtumas. Tėvai, numatydami savo vaikų ateitį, svajodavo bent vieną sūnų išmokslinti kunigu. Pasipriešinti tėvų valiai ir atsisakyti kunigystės reiškė netekti jų paramos. Tam galėjo ryžtis tik valingi jaunuoliai, nebijantys savarankiškai atkakliai grumtis dėl savo gyvenimo. Kultūros atsinaujinimo laikas XX a. pradžia yra lietuvių kultūros atsinaujinimo metas. 1904 m. panaikinus spaudos draudimą, radosi galimybė legaliai leisti ir platinti lietuvišką spaudą. Nepaprastai aktyvėja kultūrinis gyvenimas: steigiamos muzikos, teatro, dailės, mokslo draugijos. Populiarėja lietuviški vakarai, rengiami koncertai, mėgėjų vaidinimai. Pirmojoje lietuvių dailės parodoje savo darbus eksponuoja Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Šimtmečio pradžioje lietuvių literatūra tęsia XIX a. realizmo ir romantizmo Tradicijas, bet ryškėja rašytojų pastangos ją moderninti. Realistinė literatūra nuo socialinių temų (Žemaitė sutelkusi dėmesį į kaimo kasdienybę, žmogiškąsias ydas) nukreipia žvilgsnį į asmens psichologiją, moralines prieštaras. Prozos pasakojimas darosi subjektyvesnis, sudėtingesnis. Rašytojai nebesiekia visko paaiškinti, jiems svarbu atskleisti individo būsenas, reakcijas, todėl leidžiama pačiam žmogui kalbėti apie save. Prozos atsinaujinimas sietinas pirmiausia su Jono Biliūno kūryba. Ji yra tam tikros ribos ženklas. BIOGRAFIJA Jonas Biliūnas gimė 1879 m. Niūronių kaime, valstiečių šeimoje, mirė 1907 m. Zakopanėje, Lenkijoje. 1953 m. palaikai perlaidoti netoli gimtinės, ant Liūdiškių kalno prie Anykščių. Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet jis pasirinko rašytojo profesionalo kelią. Literatūrą studijavo Leipcige ir Ciuriche, rašė kritikos straipsnius, publicistiką, meninę prozą. Rašytojui teko patirti, kas yra skurdas ir nuolatinis nepriteklius. Kaip ne vienas bendraamžis, J. Biliūnas susirgo džiova. Dar besimokydamas Liepojos gimnazijoje jis buvo subūręs slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi būrelį, skatino puoselėti gimtąją kalbą, domėtis Lietuvos kultūra, istorija. J. Biliūnas palaikė Lietuvoje vykstantį nacionalinį pasipriešinimą carizmui. Jo gyvenimo patirtis kurstė aktyviai protestuoti prieš politinę ir socialinę neteisybę. Todėl įsitraukė į socialdemokratų judėjimą, nors vėliau nuo aktyvios politinės veiklos atitolo. Pirmieji J. Biliūno grožiniai kūriniai - darbininkiškos tematikos apsakymai. Vėliau įvyko svarbus posūkis psichologinio realizmo link - jis sukūrė noveles „Kliudžiau", „Vagis", „Žvaigždė". Paskutiniais gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Joniukas", „Lazda", „Ubagas", „Brisiaus galas", apysaką „Liūdna pasaka". Psichologizmas ir lyrizmas Subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama ne detaliam aplinkos aprašymui, o žmogaus vidiniam pasauliui, jo reakcijoms į tai, kas vyksta. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. Biliūnas gilinasi į veikėjų išgyvenimus, analizuoja psichologines būsenas. Vienas raiškiausių psichologinės savianalizės pavyzdžių - novelė „Vagis". Pagrindinis veikėjas, pasakojantis savo gyvenimo istoriją, negali pamiršti jaunystėje padaryto nusikaltimo - užmušė arkliavagį gindamas savo gyvybę ir turtą. Ši nelaimė sukrėtė dvasią, sąžinės kirminas graužia ir po daugelio metų. Rašytojas pabrėžia, kad žmogui svarbi vidinė ramybė, santarvė su pačiu savimi. Kadangi pasakojimas pirmuoju asmeniu perteikia žmogaus savijautą, nuotaikų kaitą, prisiminimus, jis būdingas lyrinei prozai. Taigi Jonas Biliūnas - lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Šią tradiciją vėliau tęs Antanas Vienuolis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas. Skriaudos ir kaltės tema Daugelio Biliūno kūrinių centre - žmogaus santykis su kitu, sąžinės, atsakomybės, apjautos temos. Novelėje „Lazda" kalbama apie atleidimą skriaudėjui. Pasakotojo veikėjas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio ir panaikinus baudžiavą priglaudžia skriaudėją savo namuose. Toks atlaidumas siejamas su krikščioniškomis vertybėmis - meile artimui, nuolankumu, atsidavimu prigimčiai. Tėvas neprisiima teisuolio vaidmens, priešingai, stengiasi suprasti kitą, pirmiausia yra reiklus sau. Atlaidumas Biliūno novelėse - graži žmogaus dvasingumo apraiška. Skriaudos ir kaltės tema plėtojama apsakymuose apie silpnojo, nereikalingo dalią. Savo nedoro poelgio nepamiršta novelės „Kliudžiau" veikėjas: skaudi pamoka jam padėjo suprasti, kad ir kitas kenčia, kad nežmoniška skriausti silpnesnį. Vadinasi, kaltės išgyvenimas žmogų daro jautresnį, geresnį, sulaiko nuo žiaurumo. Novelėje „Ubagas" liūdnas abiejų veikėjų - pasakotojo ir Petro Sabaliūno - likimas: parvažiavęs tėviškėn sergantis pasakotojas likęs vienas brolio namuose, sūnaus išvarytas senas tėvas priverstas vaikščioti pakiemiais. Ir vienas, ir kitas oriai išgyvena savo nelaimę, nieko nekaltina. Sabaliūnas sielojasi, nes patirtą skriaudą suvokia :;ndriau: pamirštama priedermė seniems tėvams, šeimoje paminamas žmoniškumas. Pasakotojas, jautrus, humaniškas žmogus, pajunta kaltės visuotinumą: „ auėiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju! Šie nelaimingi žmonės supranta ir atjaučia vienas kitą. Įsijausti į kito nelaimę, išgyventi ją kaip savą - tai yra geros širdies žmogaus bruožas. Svajonės apie laimę Biliūnui artimiausias realistinis vaizdavimas, bet jo tekstuose esama ir modernioms literatūros kryptims būdingų ypatybių. Neoromantizmui artimas alegorinis apsakymas „Laimės žiburys". Jame poetizuojamas aukojimasis dėl kitų: „Ir ėjo šitie visi drąsuoliai prie kalno savo gyvybės už žmonių laimę aukotų, užmiršdami patys save, savo mylimuosius..! Nors „erškėčiais išklotas buvo jų kelias", vis naujos drąsuolių minios lipo į kalną - žuvusiųjų pasiaukojimas ne vieno širdyje įkvėpė stebuklingą galią. Pasiryžėlių vieni gailėjo, kiti iš jų juokėsi, vadino bepročiais, svajotojais, bet daugybės aukų kaina viršūnė buvo pasiekta. APYSAKA „LIŪDNA PASAKA“ Apysakoje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas. Apibendrinant galima sakyti, kad tai visos tautos likimas 1863 metų sukilimo laikotarpiu. Petrą ir kitus vyrus j miškus išveda viltis sulaukti geresnio gyvenimo. Kaip ir „Laimės žiburyje”, kaip tik jaunieji eina kovoti už žemę ir laisvę, nors kiti iš jų juokiasi ir rūpinasi tik savimi. Juozapotos lemtis Pasakojimas atskleidžia vienos likusios namie Juozapotos nerimą, baugias nuojautas. Kankinanti nežinia, baimė pakeičia moterį. Tą pačią akimirką, kai Juozapota išvysta kartuvėse savo Petriuką, jos dvasia miršta. Aptemusioje sąmonėje išlieka dvi frazės: „Kiek ponų... kokie gražūs.ir „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?.! Ilgai sirgusi, kankinta kalėjime, išvaryta iš savo kampo, ji tampa kampininke ubagėle, klaidžioja tarp žmonių „kaip klaikus „memento mori“. Jautrus pasakotojas sakosi iš sopulingo moters veido, iš jo raukšlių išskaitęs šią istoriją - liūdną pasaką. JONO BILIŪNO PASAKOJIMO YPATYBĖS Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms. Kurdamas veikėjų paveikslus, jis pabrėžia kelis svarbiausius išorės ir charakterio bruožus, nesiekia išsamaus ir visapusiško vaizdo. Pasakoja nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlo vienintelės išvados - skaitytojas pats turi ieškoti atsakymų, nes keliamos moralinės ar egzistencinės problemos yra amžinos. Beveik visada išlaiko ramų ir švelnų kalbėjimo toną, kartais ir ritmą. ŠATRIJOS RAGANA 1877-1930 GYVENIMAS Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana gimė 1877 m. Medingėnų dvare netoli Rietavo, dvarininko šeimoje. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemaitijos dvaruose - Labūnavoje, Užventyje, - kurių aplinka formavo pasaulėjautą ir kūrybą. Ypač buvo mylimas Užvenčio dvaras su ūksmingomis liepų alėjomis, senu malūnu, Venta, netoliese ošiančia Želvių girele, medine bažnyčia, kapinynu. Šią vietą vėliau Šatrijos Ragana laikys vieninteliais savo namais, kur prabėgo laimingiausios dienos, kai visa šeima dar buvo kartu, kur pirmąsyk patyrė kūrybos džiaugsmą. Itin glaudus ryšys mažąją Mariją siejo su motina, kurią net ir suaugusi rašytoja vadino mamate - reta žemaitiška forma. Išnykus „senam dvarui“, iširus šeimos lizdui labai rūpinosi motina, norėjo kartu gyventi. „Mano Motina buvo beveik šventa - kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia, labai maldinga", - rašė Marija Pečkauskaitė, ir pati daug iš mamos perėmusi: meilę žmonėms, ypač nuskriaustiems, nelaimingiems, nuolankumą, atlaidumą, geranoriškumą, rūpestingumą ir polinkj į meną, ypač muziką (motinos sesuo buvo profesionali pianistė). Nuo mažens Marija kalbėjo lenkų kalba, lenkiškai parašė ir pirmuosius kūrinius, bet jau aštuoniolikos suvokė, kas yra gimtoji kalba, apgailestavo gerai nemokanti lietuviškai. Jaunai mergaitei didelį poveikį darė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis: iš jo mokėsi lietuvių kalbos, jo dėka tapo karšta Lietuvos patriote, demokrate. Gimnazijos kursą išėjo tėvų namuose, Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, studijavo Šveicarijoje. Marija Pečkauskaitė to meto lietuvių kultūriniame gyvenime buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidžianti naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje įsteigė lietuviškų leidinių knygyną, vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui persikėlė į Židikus. Židikuose M. Pečkauskaitė garsėjo kaip labdarė ir pedagogė. Per karą buvo įsteigusi jaunimo mokyklėlę ir pati veltui mokė vaikus, be to, savo lėšomis išlaikė senelių prieglaudą ir ambulatoriją. Ji aktyviai dalyvavo to meto jaunimo ir moterų veikloje: skaitydavo paskaitas, rengdavo vaidinimus. Nors gyveno provincijoje, bendradarbiavo su Kauno spauda - vertė iš lenkų kalbos. Pati buvo mergaičių moksleivių žurnalo „Naujoji vaidilutė“ vyriausioji redaktorė. Židikuose parašė reikšmingiausią savo kūrinį - „Sename dvare“ (1922 m.). APYSAKA „SENAME DVARE“ Tema ir kompozicija Apysaka „Sename dvare" gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms - broliams Steponui ir Vincui, motinai - ir iš didžiulio noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio. Galbūt todėl kūrinyje tokia skausminga laiko, atimančio visa, kas brangiausia, pa- -iuta. Pasak Vytauto Kubiliaus, apysaka buvo rašoma kaip pilnas liūdesio atsisveikinimas su praėjusiu laiku, kuriame liko baltų motinos rankų švelnumas, dvaro sode žydinčios rožės ir „didelis miegūstas tvenkinys". Namų ir aplinkos (gėlynų, sodo) vaizdai persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir grožio ilgesio. Atmintyje iškilę auksinės vaikystės prisiminimai, sužadinti rožių „sidabrinių akių" žvilgsnio, pradedami pasakoti kaip sapnas ar pasaka: „O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną." Ir paskutinėse apysakos eilutėse suskamba ilgesys to pasaulio, į kurį iš žemiškojo lizdo iškeliavo artimiausi žmonės, kuriame „jau nieks neirsta". Toks įrėminimas pabrėžia atminties rėmą ir padeda išlaikyti įtampą visame kūrinyje - juk visa, apie ką pasakojama, tėra praeities šešėliai. Dvaro kasdienybė Kitaip nei amžininkių XX a. pradžios rašytojų Lazdynų Pelėdos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės kūriniuose, Šatrijos Raganos apysakoje senasis dvaras yra šviesos skleidėjas. Jo gyventojai - dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir pasiaukojantys žmonės, vaizduojami su meile ir švelniu humoru: bočelis kasdien iškilmingai sėdasi prie stalo užsidėjęs krakmolintą krūtinę ir pašiaušęs kuodą, 1831 m. sukilimo dalyvis giriasi nakvojęs su Adomu Mickevičiumi, ponas Jonavičius, neseniai grįžęs iš kažin kokių užsienių į savo dvarą" vakarais muzikuoja su mamate, vis nenuleisdamas nuo jos akių. Dvare vyksta pokyliai, šokiai, medžioklės, veikėjų pokalbiuose girdėti lenkiškos frazės, vakaronėse - lenkų eilėraščiai ir dainos. Šeimininkai priima kaimo žmones, atėjusius patarimo ar pagalbos: vyrai prašo išspręsti ginčą dėl bičių spiečiaus, moterys atveda pas mamatę susirgusius vaikus. Dvarą regime jo gyventou - aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) - akimis. Kasdienė buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai - visa, kas patenka į jų akiratį, yra išgyvenama ir apmąstoma. Mamatės paveikslas Fragmentiško pasakojimo ašis - mamatės, trijų vaikų motinos, žmonos, dvaro šeimininkės, paveikslas. Tai jausminga, labai religinga, subtiliai jaučianti meną moteris. Skaitydama poeziją ji užmiršta „viską, viską..klausydamasi ar pati skambindama fortepijonu Šopeną nepastebi, kaip praeina vasaros naktis, išgirsta tylią, subtilią pakalnučių varpelių melodiją, baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą muziką. Jai atrodo, kad vidurnakčio tyloje „kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir jaučia". Aplinkui regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno „gailestinga seserim" - taip ji suvokia savo pašaukimą. Prasmė ir laimė Mamatė trokšta didesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio paviršius jai baugus ir nuobodus, tik „grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs". Vyras Liudvikas rūpinasi šeima, bet nesupranta žmonos sielos gelmės, skausmo matant lėtą dvaro mirtį - įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščias pramogas. Mamatė trokšta meilės, artimo žmogaus, abipusio supratimo. „Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim", - sako ji dukrai. Tačiau griežtos krikščioniškos nuostatos ir padorumas neleidžia jokio artumo su jai simpatizuojančiu ponu Jonavičium. Mamatė stengiasi neprarasti aukštų idealų ir sieloje liūdi dėl jų nepasiekiamumo. Dienoraščio mintys ir jausmai Be Irusios regimo mamatės paveikslo, pasigirsta ir autentiškas balsas - „Mamatės užrašai". Tai, pasak Viktorijos Daujotytės, ir laisvo mąstymo išraiška, ir džiaugsmas kalbėtis su savimi, ir savianalizė, ir svarbių idėjų pajauta. Dienoraštyje mamatė išryškėja kaip svajotoja, idealiste, nuolat besiilginti grožio - begalybės atspindžio. Jos siela veržiasi prie absoliuto, „kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti". Jai, giliai tikinčiai katalikei, „viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė - ne čia", mirtis - amžinojo pabudimo valanda. Tik gamta šioje „plačiojoje žemėj' gali sužadinti neaiškų sielos ilgesį, apgaubti paslaptimis, atverti vaizduotę, duoti impulsų kūrybai ir svajonei. „Užrašuose" mamatė ne kartą prisimena pasivaikščiojimus gamtoje, senose kapinaitėse. ŠATRIJOS RAGANOS INDĖLIS Į LIETUVIŲ LITERATŪROS PLĖTOTĘ Pačia pasakojimo maniera apysaka „Sename dvare“ yra novatoriškas kūrinys to meto lietuvių literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavimas, siekimas perteikti subtiliausius jausmus ir mintis, eksperimentavimas įvairia kalbėsena (kalbėjimas pirmuoju asmeniu, vidinis monologas, dienoraštis), polinkis į emocingumą, psichologiškumą, bandymas kurti intelektualų pasakojimą. Didžiausi autoritetai Šatrijos Raganai buvo Maironis ir Vaižgantas. Pasak V. Daujotytės, Maironis davė poezijai vyriškąjį įsipareigojimą tarnauti Tėvynei, nenuilstamai ja rūpintis, o Šatrijos Ragana to meto prozoje įkūnijo moterišką emocingumą, lyrizmą ir kartu valingą apsisprendimą gyventi ne sau, o kitiems. Ir Vaižganto romantiškąjį idealizmą Šatrijos Ragana atitiko kaip niekas kitas iš nepriklausomybės metų (1918-1940) prozininkų. VAIŽGANTAS 1869-1933 ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS Lietuvių kultūros būklė spaudos draudimo sąlygomis XIX a. pabaigoje Lietuvos kultūriniame gyvenime vyravo jtampa tarp caro politinio režimo (uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis) ir senosios aristokratiškosios kultūros (daug rašytojų susiję su lenkiška dvaro aplinka, skaitoma lenkų literatūra). Todėl svarbiausi kultūros ir literatūros uždaviniai buvo gaivinti gimtąją kalbą, priešintis rusifikacijai ir lenkėjimui, diegti tautinį susipratimą. Norminės rašomosios lietuvių kalbos nebuvo, kiekvienas autorius laikėsi savų taisyklių, bet svarbu, kad rašė lietuviškai. į raginimą kurti tautinę kultūrą Vaižgantas atsiliepė nebijodamas rizikuoti dvasininko karjera. Nemažai konservatyvių pažiūrų kunigų kovojo su nelegalia spauda, viešai iškeikdavo, įskundinėdavo jos platintojus. Vaižgantas priešingai - kiek galėdamas rūpinosi kultūros demokratėjimu, stengėsi artinti religinę ir pasaulietinę sąmonę. Romantinė tautos sielos samprata Savo grožinėje kūryboje Vaižgantas gyvai reagavo į XX a. pradžios nuostatas: ieškoti tautos sielos išraiškos, ne žavėtis protėvių žygiais, o istorijos faktuose įžvelgti „tautiškos idėjos ženklus", labiau orientuotis ne į valstiečius, o į inteligentiją, atsigręžti į tautosaką. Rašytojas gynė romantinį lietuvių literatūros pobūdį, tvirtino, kad beveik visa ji tebėra romantinė, nes lietuvis - ne praktiško veiksmo, o ilgesio, tylios meditacijos, laisvos dvasios žmogus. BIOGRAFIJA IR ASMENYBĖ Juozas Tumas gimė 1869 m. rytų Aukštaitijoje, Maleišių kaime netoli Svėdasų. Baigęs Daugpilio realinę gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją. Dar gimnazijoje įgytas konspiracinės veiklos patyrimas (priklausė slaptiems lavinimosi rateliams, nagrinėjantiems draudžiamus raštus) pravertė ir seminarijoje - jos slaptosios draugijos jaunus idealistus nuteikdavo patriotiškai, skatino dirbti tautai. „Niekam nebuvo galvoje karjeros darytis ar turtai krautis", - vėliau rašė Vaižgantas. Seminarijoje praleisti penkeri metai išugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, o gyvas ryšys su kaimu ir namais, aktyvi veikla klierikų draugijose formavo tautinę pasaulėžiūrą. Baigęs seminariją Juozas Tumas, kaip tautiškai susipratęs, todėl pavojingas, buvo paskirtas vikaru ne į Lietuvos, o į Latvijos, Mintaujos, bažnyčią, bet ir ten įsitraukė : vietos lietuvių inteligentų tautinę veiklą. Jie aktyviai rėmė V. Kudirkos leidžiamą „Varpą“, rašė straipsnius, vertė grožinius kūrinius. Grįžusio į Lietuvą J. Tumo kunigavimas primena odisėją: trylika metų vaikomas po tolimiausius užkampius (Mosėdis, Kuliai, Micaičiai, Vadaktėliai, Sidabravas), valdžios ir vyskupijos vyresnybės persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei. Visą energiją skyrė lietuviškai spaudai - uoliai bendradarbiavo Prūsijoje leidžiamuose laikraščiuose, slapta gabeno juos per sieną, įsteigė, redagavo, platino katalikišką leidinį „Tėvynės sargas", jame daug rašė apie lietuvių spaudos reikalingumą, aiškino rusiškų mokyklų žalą vaikų sąmonei, ragino mokyti juos slapta namie. 1918 m. pavasarį kunigas Tumas grįžo į Vilnių. Netrukus miestą užėmė bolševikai. Bijodami teroro daug žmonių iš Vilniaus pasitraukė - tik ne Tumas. Jis mėgino drauge su nauja valdžia dirbti ne politinį, bet kultūrinį darbą, nes apskritai gyvenime labiau ieškojo to, kas žmones vienija, o ne kas skiria. Kaip pats sakė, „viso mano gyvenimo tendencija - tiesti tiltą tarp vieno ir kito krypsnio inteligentų". „Aš buvau gyvas - lietuvių reikalais", - sakė apie save. Stengėsi padėti ir įkalintam buvusiam Lietuvos prezidentui, ir paprastam žmogui - yra vadavęs dešimtis įvairių politinių kalinių, prašęs paleisti ir krikščionių demokratų, ir komunistų veikėjų. Prašymai, pateikti raštu, galėjo tapti įkalčiu, bet jam svarbiau už asmeninius interesus buvo gailestingumas ir pakanta. Gindamas asmeninį apsisprendimą dirbti išvien su visais, jei tik tas darbas neš naudos Lietuvai, Vaižgantas ne kartą įrodė, kad jo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Būti tarp žmonių, nuoširdžiai mylėti tuos, kuriems tarnauji, žinoti, kad esi naudingas visuomenei, jam, kunigui, buvo didžioji gyvenimo prasmė, o giedra nuotaika, pozityvus mąstymas - jaunatviškos energijos šaltinis. „Sprogstantis optimistas", - taip Vaižgantą apibūdino V. Krėvė. Vaižgantas mirė 1933 m., palaidotas Kaune, Vytauto bažnyčioje, kurioje ilgą laiką darbavosi. APYSAKA „DĖDĖS IR DĖDIENĖS“ Tema Lietuvių etninis savitumas - pagrindinė Vaižganto kūrybos tema, meniškiausiai išplėtota apysakoje „Dėdės ir dėdienės". Apysaką sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje „Labai senai: Mykoliukas ir Severiutė" vaizduojami baudžiavos laikai, baudžiauninkų Mykolo ir Severjos bundanti meilė. Abu veikėjai susitaikę, kad jų laimei nelemta išsipildyti: Mykoliukas užgniaužia norą turėti savą gyvenimą, Severja pasiduoda tijūno Rapolo Geišės geismui ir tėvo sprendimu išteka už šio „dvaro prižiurnos". Kitose trijose dalyse pasakojama, kaip susiklostė veikėjų gyvenimas po baudžiavos panaikinimo. Beteisė socialinė padėtis, menka savivoka, nuolankumas, visiškas atsidavimas aplinkybėms ir stipresniųjų (tėvo, brolio, kaimo bendruomenės, Bažnyčios, galiausiai gamtos gaivalo - instinktų) valiai yra pagrindiniai šių žmonių bruožai, nulemiantys likimą. Pasakotojas ir jo veikėjai Apysakoje dominuoja pasyvumas. Laisvas ir aktyvus, pasak Jūratės Sprindytės, tik pasakotojas. Jis žino, supranta ir permato daugiau nei veikėjai. Štai Mykoliukas lyg „gamtos brolis žiogas" groja sau niekuo daugiau nesirūpindamas. O pasakotojas kalba ir apie savaimingai spontanišką muzikanto prigimtį, lygina su saule, kurios „dirbtinai nepasigaminsi", ir apie baudžiavos - „verguvės" - nežmoniškumą, net daro išvadą: nors ir primityvus, tas menas vis lengvina sunkų baudžiauninkų gyvenimą. Veikėjams tai nerūpėjo, nes jie „nemokėjo galvoti". Apie jų savimonę beveik nieko negalima pasakyti, nes pasakotojas nuolat primena: „nenusimanė", „nežinojo", „nesumesdavo". Vienintelis dvaro tijūnas Rapolas Geišė rodosi esąs aukštesnės savimonės, bet ir jj pasakotojas vadina „protingu beraščiu". Gamtos jausmo Vaižganto veikėjai irgi beveik neišgyvena, nes patys yra „stiprios gamtos stiprūs padarai". Kad siela ieškotų gamtoje kokio nors atbalsio, reikia refleksijos - gebėjimo suprasti ir matyti save iš šalies, o apysakos veikėjai šios savybės neturi. Pasakotojas teisina savo veikėjų primityvumą, nes grožisi jų natūralumu, spontaniškumu. Tad ir mistines gamtos pajautas dera priskirti jam, o ne veikėjams. Net ir įsijausdamas į veikėjų išgyvenimus jis nesitapatina su jais, priešingai - neretai vertina ironiškai. Pasakotojas kalba apie baudžiauninkų gyvenimą prisimindamas pavyzdžių iš Biblijos, lygindamas savo veikėjus su Europos literatūros personažais, kartais nuklysdamas į didmiesčio gatves, kur cypia tramvajai, įpindamas ne vieną tarptautinį žodį. Tokio pasakotojo iki Vaižganto lietuvių literatūroje nebuvo. Mykolas Šiukšta Mykoliukas - jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus. Portretas atskleidžia jo sveikatą ir jėgą - „gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio ir pagali. Šieno plakais, grūdų maišais jis žaiste žaidžia". Dirba neprieštaraudamas, nesiskųsdamas. Bet žmonių būryje visada vienas, į save nugrimzdęs. Jo mėlynos lipšnios akys šypsosi „kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu tame pasaulyje negalėjo būti žmonių, nes žmonių Mykoliukas nebuvo reikalingas". Visko jam užteko - ir kasdienio valgio, ir prasto rūbo. Tik paties pasidirbtą skripkelę, kuria kaimo jaunimui grieždavo negudrią melodiją, Mykoliukas brangino. Ir dar Severją - nujausdavo ją iš tolo, žinojo esant gražiausią, meiliausią ir tėvams paklusniausią. Mykoliukas „juste juto, kaip Severiutė yra jam artima, kokią didelę dalį jo būtybės sudaro". „Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę", - dainavo jo širdis, tačiau prieiti, užkalbinti, juo labiau vesti net svajoti nedrįso. į kokius namus ją parsivestų, jei pats kaip kampininkas glaudžiasi pas brolį? Gandas, kad Severja išteka už Rapolo Geišės, atėmė iš Mykoliuko visas jėgas - „nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė ko paimti". Tik Severjos, atėjusios prašyti pagroti vestuvėse, glamonė vėl prikelia Mykoliuką gyventi: „Nieko panašaus jis nebuvo prityręs per visą savo amžių. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs ir davęs jam paragauti savo saldybių!' Šią valandą jis paskui prisimena visą gyvenimą, jau tapęs Dzidoriumi Artoju. Po daugelio metų, pasipuošęs Severiutės dovanotu šaliku, bažnyčioje tarp žmonių dėdė Mykolas „laikėsi nė kiek ne menkiau už pačius didžiuosius, pačius turtinguosius ūkininkus - net rimčiau ir didesniu savo vertybės jautimu už patį kleboną". Žinojimas, kad mylėjo ir buvo mylimas, padeda jam nesugniužti, atlaikyti likimo negandas ir jaustis laimingam: „Ir buvo tiek laimingas, tiek laimingas, tiek to pilnas, jog ničnieko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko daugiau nebegalint duoti." Severja Pukštaičia Severja - darbšti, „slauni ir verta nemenko likimo“ mergina, tik jos „gyvenimas kitaip pasuko savo ratą”. Nepatenkinta tėvų namų aplinka, ji susikuria savą pasaulį: jos klėtelė iš tolo kvepia švara, džiovintais žolynais ir raugintais grybais - krembliais, pelniusiais šeimininkei namiškių ir kaimo moterų pagyras. Severja gražina savo buitį: klėtelės sienas puošia šventi paveikslai, indauja ir skrynia išmargintos gėlėmis, net vienintelės kėdės atlošas išdrožinėtas piešiniais. Iš kaimo jaunimo jai artimiausias Mykoliukas, nenuilstantis griežėjas. Jiems gera kartu tylomis sėdėti, „taip gera, kaip pilnu žiedu pražydusiems žolynams”. „Dievas juos buvo besurenkąs į dvejetą, tik gyvenimas išskyrė!1 Dėl Severjos susikerta dviejų vyrų troškimai ir laimi aktyvesnis, labiau savimi pasitikintis Rapolas Geišė. Bučiniais ir glamonėmis jis pažadina Severjos moteriškąją prigimtį - norą sukurti šeimą, auginti vaikus. Ištekėjusi už dvaro tijūno, mylima ir lepinama, Severja patiria moteriškos laimės pilnatvę. Ji tampa vaišinga šeimininke, gera žmona, laiminga motina. Tačiau panaikinus baudžiavą Rapolienei belieka dėdienės, neapmokamos darbininkės vyro brolio šeimoje, dirbančios už du, lemtis. Ji bejėgė ir prieš kasdienybės nuobodulį, rutiną, kaimo gyvenimo inerciją. Mirus vyrui dėl „per didelio neramumo” neberanda sau vietos nei Geišių namuose, nei savo jaunystės biržėse, kur tiek jos mėgstamų kremblių ir žemuogių. „Jai kažin ko viduje trūksta, ir tuščia, ir šalta!1 Minios nuotaika ją nuneša bažnyčion, minios ūpas nuveda ir karčemon. Rapolas Geišė Iš pažiūros stropus ir rūstus „dvaro prižiurna“ iš tikrųjų jautrus ir atlaidus kaimo žmonėms. Skirstydamas darbus kitiems pats taip ir neišmoko dirbti. Tijūnavimas buvo jo tikrasis pašaukimas, užtat ir tarnavo dvarui su „nematytu teisingumu ir ištikimybe". Saveikių seniūnijos žmonės gerbė Geišę, mat „nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Tipingas ramus kavalierius rodės kaip tik skirtas vienišu pragyventi amželį”. Betgi krinta jam į akį Pukštų Severja. Svarstydamas, kodėl vienaip ar kitaip susiklostė veikėjų likimai, pasakotojas ne kartą mini gamtą kaip stiprių instinktų šaltinį. Ir Geišė - „galingas gamtos epizodas” Severjos gyvenime. Jis „sutraukė Severjos giminės ryšius ir pasiėmė ją sau kaip jam skiriamą, kaip gyvenimo kovos grobį ar ką panašu. Nei kūnu, nei dvasia tai galybei nepasipriešinsi”. Vedęs Severiutę Rapolas „perkėlė ją į visai kitą buitį, į dvaro buitį, kur jis vėl buvo galingas, didžius darbus tvarkė kaip koks inžinierius, ir visi jo klausė”. Tačiau „lūžus verguvei, lūžo ir jos tarnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu”. Panaikinus baudžiavą visą savo neišnaudotą energiją jis skiria brolio vaikui Adomukui: per dienų dienas pasakoja jam tikras ir pramanytas istorijas, seka pasakas, moko atpažinti bet kurį augalėlį ar gyvį. Rapolas karšinčius tampa vieninteliu vaiko mokytoju, draugu ir patarėju, o Adomukas - vieninteliu jo klausytoju. Idealizuojamieji tautos bruožai - tvirtybė, darbštumas, sielos liūdesys Literatūros tyrinėtojai Vaižgantą dažnai vadina tautinio charakterio vaizduotoju. Kokį lietuvį regi apysakos „Dėdės ir dėdienės** pasakotojas? Pirmiausia fiziškai stiprų, sveiką, tvirtą, ištvermingą. Apie Mykoliuką sako: „Dirba tikrai už du, už tris!* O lygi, blizganti „lyg lakuota** Severjos oda „reiškė geležinį kūno padarymą ir jo patvarumą**. Lietuvis vyras kaip Mykoliukas - „gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas**. Moterys, „sveikosios ir riebiosios lietuvaitės**, „kresnos ir storagalės**, apsisegusios keliais sijonais „tyčia, kad būtų storiau pasturgalyje ir dėl to laibiau rodytųsi juosmenyje**. Riebumas - vienas svarbiausių lietuvių portretinės charakteristikos bruožų. Jei tik pasakotojas sako „gražus**, čia pat priduria ir „riebus**. Severiutė mąsto apie Mykoliuką: „Kad nebūt toks blogas, būt gražus!* Anot pasakotojo, „blogas - reiškė: neriebus, sublogęs, sumenkęs**. Kitas pasakotojui svarbus lietuvių bruožas - darbštumas. Mykoliukas ir Severja nuo aušros ligi sutemos darbų sūkuryje. Mykoliuko vikrumas, greitumas, bet kokių darbų nesikratymas pažymėtas pačioje apysakos pradžioje. Severja ne tik nudirba ūkio darbus namie - visam kaimui miegant dar ir prikrembliauja, kad žiemą ne tik šeimai užtektų, bet ir viešnioms būtų ko pakišti. Kiek hiperbolizuotas personažų darbštumas, matyt, padėjo susidaryti nuomonei, kad Vaižgantas laiko lietuvius darbščia tauta. Tačiau pabrėždamas Mykoliuko ir Severjos darbštumą pasakotojas šio bruožo nepriskiria visos tautos būdui, niekur plačiau to nesvarsto. Geišę, irgi lietuvį, vengiantį „mažiausio darbelio**, pavadina iškrypėliu, nes „jam tuštumo reikėjo, kad visados būtų laisvas, nieko nenusitvėręs**, o jo tingėjimą laiko pirmykščiu (suprask, paveldėtu iš protėvių, iš seniausių laikų) ir čia jau ne vieną pastraipą skiria lietuviškam nerangumui aptarti. Paskui lyg susigriebia, esą neveiklumas - „ne tų vienų lietuvių liga**, bet Geišės gyvenseną vis tiek pavadina „tautiniu tingėjimu**. Taigi lietuvis - tingus padaras, o Mykoliuko ir Severjos darbštumas greičiau ne tipiškas, o išskirtinis bruožas, kiekvienam sektinas pavyzdys. VAIŽGANTO KŪRYBOS REIKŠMĖ Lietuvių etninis charakteris ir tautinė savimonė Vaižgantui buvo svarbiausias kūrybos šaltinis. Pasak jo, gimtojo kaimo moraliniai pamatai - būdo švelnumas, širdies gerumas - yra didžioji lietuvių dvasios ir kultūros stiprybė. „Mums, daugiau romantikams, neg praktikams", būdingas žvelgimas į pasaulį dvasios akimis, daiktų ir įvykių suvokimas „gyvu jausmu". Kaip ir Vincas Krėvė, Vaižgantas kūrė tautos charakterio ypatingumo mitą, pats tuo mitu tikėjo ir jį gynė. VINCAS KRĖVĖ 1882-1954 GYVENIMO IR KŪRYBOS APŽVALGA Vincas Mickevičius-Krėvė gimė Subartonyse, Merkinės parapijoje. Jo senelis esą atsikėlęs iš kitos parapijos, kur Mickevičius vadinę Krėvėmis. Šią pravardę rašytojas vėliau pasirinko slapyvardžiu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Krėvė grįžo į Kauną, dirbo profesoriumi Kauno, vėliau Vilniaus universitete. Vasaras leisdamas tėviškėje su aistra rinko tautosaką, išleido ne vieną liaudies dainų, padavimų, patarlių rinkinį. 1940 m. V. Krėvė buvo pakviestas ministru pirmininku į SSRS okupuotos Lietuvos vyriausybę. Negalėdamas sulaikyti Lietuvos nepriklausomybės ir ekonomikos griovimo važiavo aiškintis į Maskvą, ten pokalbiuose su Viačeslavu Molotovu paaiškėjo Stalino kėslai. Matydamas, kad negalės paveikti sovietų valdžios sprendimo inkorporuoti Lietuvą į SSRS, Krėvė atsistatydino. 1947 m. pasitraukė į JAV, Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas bei literatūras. Emigracijoje jautėsi vienišas, nepritapęs - „mano vardas liko Lietuvoje, čia atsivežiau tik pavardę, kuri jau nieko nereiškia", „mano siela nesugeba nei priimti „amerikoniškojo" gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti..!' Prieš mirtį išsakė paskutinį norą - „grįžti Lietuvon ir ten atsigulti amžinam poilsiui šalia savo tėvų ir protėvių ant Subartonių kapinyno". Laukti teko ilgai. Beveik po keturiasdešimt metų, 1992 m., rašytojo palaikai perlaidoti Subartonyse. DRAMA „SKIRGAILA“ Pradinė situacija, kūrinio atmosfera Lygindami su XIX a. pabaigos - XX pradžios draminiais kūriniais, literatūrologai dramą „Skirgaila" (1924 m.) vadina pirmąja tikra drama lietuvių literatūroje. Joje yra visa, ko stigo ankstesnėms lietuviškoms pjesėms, - konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, tragiška situacija, draminė kolizija, t. y. priešingų siekių, interesų, nuomonių susidūrimas. Šiame dramos veikale dėmesys sutelktas į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos tragediją. Pirmą kartą lietuvių literatūroje skleidžiasi istorinio asmens vidinis pasaulis, parodomi valdovo dvasios pakilimai ir nuopuoliai. „Skirgailą literatūros istorikai dažnai lygina su V. Šekspyro dramomis, nes Krėvė irgi rėmėsi istorijos šaltiniais. Beveik visas dramos veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, kurią, atrodo, supa dar ne miestas, o gūdi giria. Remarkose nurodytas rekvizitas: ąžuolinės skobnys, suolai, žvėrių kailiai, rago taurės. Pasak Redos Pabarčienės, Aukštoji pilis, kaip Elsinoras „Hamlete, yra ir veikėjo dvasinės situacijos, supančio pasaulio metafora. Hamletą gaubia šiaurietiško šalčio, drėgmės atmosfera, Skirgailos „ore“ tvyro sunkumas, nerimas, įtampa, persmelkianti herojaus vidų ir simboliškai įsikūnijanti viduramžiškos pilies vaizdinyje. Abiejų dramų pagrindiniai veikėjai tragiški: jų idealai nedera su tikrove, norai su galimybėmis, tikslai su įgyvendinimo būdais. Religinės ir politinės prieštaros Skirgailą matome tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei pakeisti, nei išvengti: Lietuva jau pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, bet valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki senaisiais dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventieji ąžuolynai, kai dainius įkvėpdavo garsūs didvyrių žygiai. Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. Jis supranta, kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą („ apsupo šalį mūsų dievų priešai Mes neišgalėsim atsilaikyti visam pasauliui), tačiau širdyje gerbia pagoniškuosius dievus ir slapta pritaria Stardui: „Kas nenorėtų grąžinti garbingų senovės laikų!.. Bet jų sugrąžinti neišgali dievai, ir mes nebepajėgsime! Skirgailos vidinės prieštaros Kaimyninių šalių pasiuntiniai, su kuriais tenka bendrauti Skirgailai, apie niūrų ir rūmų etiketo nepaisantį Lietuvos valdovą atsiliepia nepagarbiai, bet patys nė kiek ne geresni. Prisidengę tėvynės ir Bažnyčios vardu jie rūpinasi tik savo nauda. Svetimšaliai dramoje vaizduojami praradę riterijos vertybes - tiesumą ir atvirumą, žodžių ir darbų dermę. Diplomatijos vingrybių ir apgaulės, naujosios Europos ginklų, vėliau griebiasi ir Skirgaila. Jo monologai valdingi, išdidumu, ironiška panieka priešams ir kitamaniams saviesiems, pykčio priepuoliais jis demonstruoja valstybės galią. Dažnai negirdi pašnekovo, gilinasi vien į save, svarsto gėrio ir blogio, žmogaus ir dievybės, gyvenimo prasmės klausimus. Kalbėdamas su Ona Duonute guodžiasi, kad visuomet nori gero, bet nemoka pasiekti: „Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta. Aš matau, kad bloga gyvent pasauly, bet kas tuo kaltas, aš nenumanau! Tačiau kai krivis Skurdulis iškelia žmogiškosios etikos principą - „išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti, - Skirgaila jo patarimus atmeta. Sakosi norįs panaikinti visa, kas yra pikta, o pats keršija, smurtauja - per prievartą veda Oną Duonutę, gyvą palaidoja Kelerį. Vienišo žmogaus tragizmas Skirgaila tragiška asmenybė, nes negeba valdovo pareigų suderinti su troškimu būti laimingam, mylimam. Įkalinęs pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad lenkams kaip kraitis neatitektų jos žemės, vis dėlto nori būti švelnus, siekia meilės ir ramybės, net pasiryžta atsisakyti sosto, bet ir čia patiria pralaimėjimą. Pripažindamas tik savo teisumą („Čia nėra kitos valios, jeigu aš savo pasakiau ) negali suprasti Onos Duonutės, niršta, kad ji jaučiasi savo likimo valdovė. Pamilusi vokiečių riterį Kelerį kunigaikštytė atstumia Skirgailą. Jos drąsa, savosios garbės pajautimas, ori laikysena rodo, kad tai stipri asmenybė, lygi Skirgailai. Keleris - Skirgailos antagonistas. Šviesusis ir Tamsusis vyras Tragišką konfliktą dramoje sustiprina ir Skirgailos priešininkas Keleris. Tai sumanus ir narsus karys, atvykęs į pilj kaip kaimyninės šalies pasiuntinys. Jis pamilsta Oną Duonutę ir pasiaukoja dėl jos garbės - neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Kelerio vidinius prieštaravimus paskutinėmis gyvenimo valandomis slepiantis Stardo karste atskleidžia sąlyginė scena: Šviesusis ir Tamsusis vyrai - du jo vidiniai balsai - išsako skirtingas gyvenimo nuostatas. Tamsusis vyras gundo gyvenimo malonumais („Juk tavęs dar laukia ir garbė, ir laimė, ir kiti gyvenimo džiaugsmai. Aš tau suteiksiu progos dar šimtą kartų pažinti moters meilės saldžius jausmus”), provokuoja vadindamas jį bailiu, praradusiu vyriškumą („ ar tu netapai panašus moteriai, kuri svyruoja ir abejoja?"), kursto savimeilę („Užtenka tau tik sujudėti karste, pakelti galvą, ir visi čia esamieji išsigandę išbėgios į visas šalis"). Šviesusis vyras kalba apie sielos išganymą, apie kilnią auką, už kurią „laukia amžina šviesa", perspėja, kad niekingas gyvenimas sunkesnis nei garbinga mirtis („Čia net išsigelbėjusio laukia tavęs gėda, kad pražudei moterį, jai išgelbėjimą pažadėjęs ir pažado netesėjęs"). Keleris morališkai stipresnis už Skirgailą, nes pamiršęs savisaugą žūsta dėl kito žmogaus. Paaukojęs gyvybę už moters garbę jis lieka ištikimas viduramžių riterių idealams. Stardas. Tautos vertybių, kolizija Skirgailos oponentas dramoje yra vaidila Stardas. Jis ištikimai saugo tautos garbę: gina senąjį tikėjimą, ragina valdovą su bendražygiais sutelkti valią ir imtis veiklos. Kaltina Skirgailą už savųjų dievų išdavystę, žadina patriotinius jausmus, kursto karžygiškas ambicijas („Panorėk, kunigaikšti, ir vėl atgims mūsų kraštui senovės didvyrių gadynė"), ragina klausyti, ką liepia širdis, moko, kaip „elgtis dera garsiųjų tėvų ainiams". Skirgailai atrėžus, kad lietuvius gali ištikti prūsų likimas, todėl reikia „tėvynę gelbėti ir tautą", o „dievais tesirūpina kriviai", Stardas valdovui ir bajorams prikaišioja bailumą, vadina vergais, praradusiais senų tėvų narsą ir garbės supratimą - geriau žūti, nei vergauti. Jis nesupranta politinių Skirgailos užmačių, jam rūpi istorinės atminties, tautos dvasios - kalbos, papročių - išsaugojimas: „ liaudis, jus pamėgdžiodama, atsižadės senų papročių, veja užželdins takus į tėvų našlaičių kapus ir pamirš šventą mūsų dainų kalbą." Svarbiausias vertybes - tautos laisvę, jėgą, grožį - Stardas regi praeityje. Dabartis jam niūri, neverta herojinių dainų: „Nebeliko didvyrių pasauly, turi mirti ir daina.“ Matydamas, kad nepajėgs Skirgailos ir bajorų krūtinėse „keršto gaisrą pakurti”, Stardas sudaužo kanklius. Ir Stardas, ir Skirgaila - abu teisūs: vienas gina protėvių tradicijas, kitas valstybės interesus, ir abu nepripažįsta kompromisų. Skirgaila supranta Lietuvos politinę situaciją, bet nieko negali pakeisti, nes yra valdomas silpnybių ir aistrų - nesugeba tramdyti pykčio, todėl keršija, nemoka mylėti, todėl pasiduoda aklam įniršiui. Pagrindinių veikėjų tragiška baigtis: Stardas žūva, Keleris užkasamas gyvas, Skirgaila lieka vienas, pralaimėjęs, neradęs kelio nei sau, nei tautai, praradęs artimuosius, sunaikinęs savyje gebėjimą mylėti ir aukotis, pamynęs riterio idealus. VINCO KRĖVĖS KŪRYBOS REIKŠMĖ Krėvė, karštos, jautrios, maksimalistiškos prigimties asmenybė, gyvenime ir kūryboje teigė jausmų, minčių ir veiksmų darną, asmens laisvę, sąmoningą apsisprendimą, teisę į laimę. Savo kūryba jis nemoko ir nemoralizuoja, atvirai nerodo simpatijų ir antipatijų. Jam įdomūs netikėti veikėjų poelgiai, sudėtingas vidinis pasaulis. Kaip būdinga Europos romantizmui, rašytojui rūpi vienišas, nesuprastas, maištingas žmogus. Romantikų herojai abejoja idealais, galimybe juos įgyvendinti. Krėvės veikėjai nepasitiki įprasta gyvenimo tvarka, civilizacijos štampais. Iš šio nepasitenkinimo, žmogiškosios laimės troškimo, siekio vadovautis savomis nuostatomis kyla jų maištas. Didžiausia Krėvės veikėjų vertybė - laisvė. VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS 1893-1967 GYVENIMAS IR ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS Vincas Mykolaitis-Putinas gimė Pilotiškių kaime Prienų apylinkėse, darbščių, religingų ūkininkų šeimoje. Baigė Seinų kunigų seminariją, Peterburge buvo įšventintas į kunigus ir studijavo dvasinėje akademijoje. Būdamas dvidešimt ketverių išleido pirmąją eilėraščių knygą. Ketvirto dešimtmečio pradžioje V. Mykolaitis ėmė tolti nuo dvasininkų luomo, 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės, nes neįstengė kunigo pareigų suderinti su kūryba. Jis sukūrė šeimą, 1936 m. buvo ekskomunikuotas (atskirtas nuo Bažnyčios). Tai skausmingai išgyveno artimieji, ypač motina. Ši patirtis teikė medžiagos ir kūrybai: 1932-1933 m. rašytojas išleido intelektualinį psichologinį romaną „Altorių šešėly", kuriame plėtojama pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo ir nutolimo nuo kunigystės istorija. Romaną galima suvokti ir universaliau - kaip savęs ieškojimą einant skaudžių apsisprendimų keliu. Nuo 1940 m. Putino gyvenimas susijęs su Vilniumi. Čia jis patyrė visas tris okupacijas - sovietinę, nacistinę ir vėl sovietinę, čia dirbo mokslinį darbą, dėstė Vilniaus universitete. ROMANAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY'' Autobiografiškumo klausimas Romanas „Altorių šešėly", pasirodęs 1933 m., sukėlė audringą visuomenės reakciją. Vieni kaltino autorių, kad per daug atvirai ir drąsiai pavaizdavo kunigų luomo gyvenimą, kiti kūrinį skaitė kaip Putino autobiografiją, treti gyrė romaną kaip naują reiškinį lietuvių literatūroje. Iš tikrųjų, kaip pripažino pats rašytojas, pagrindinį veikėją Liudą Vasarį „kvaršinę klausimai yra autobiografinio pobūdžio". Bet jis neigė, kad siužetas, konkreti gyvenimo aplinka, Liudo Vasario santykiai su kitais personažais yra autoriaus biografijos atitikmuo. Liudo Vasario paveikslas Kūrinio pavadinimas nusako pagrindinę siužeto kryptį: trijose romano dalyse Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly". Romano laikas - aštuoniolika metų, nuo įstojimo į seminariją iki prašymo pasitraukti iš kunigų luomo. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą mėgindamas suderinti kunigo ir poeto kelią. Kunigo gyvensena, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti, pritapti - vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti lėtai dvasinei mirčiai. Bet Vasaris - ne romantizmo laikų maištininkas, vienas stojantis prieš visus, kad galėtų eiti pasirinktu keliu (kaip Džordžo Bairono Kainas ar Vinco Krėvės Skirgaila). Savo svyravimais, polinkiu analizuoti poelgius ir išgyvenimus, nuolatinėmis abejonėmis jis labiau primena neryžtingąjį Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto kelią. Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigui privalomų gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, be to, jį smarkiai veikia socialinė aplinka. Todėl belieka viena - nugrimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų veiksmus, žodžius, jausmus. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi istorijos lietuvių literatūroje iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs. Psichologizmas ir intelektualumas. Pasakotojo vaidmuo: Svarbu atkreipti dėmesį į Vasario išgyvenimų vaizdavimą ir apskritai į romano pasakojimą. Nors romano centre - pagrindinio veikėjo dvasios pasaulis, jausmų ir būsenų kaita, visa tai regime ne paties veikėjo akimis, sužinome ne iš jo vidinių monologų, kaip Įprasta psichologiniame romane, o tarsi iš šalies. Vasariui savianalizė yra kasdienė dvasinė veikla, tačiau jo svarstymus perteikia pasakotojas, kartu ir aiškinantis, nagrinėjantis, o svarbiausia - vertinantis. Jis aiškiai žino, ką reikia pabrėžti kalbant apie Vasario gyvenimą, kuriuos momentus išryškinti. Atrodo, jauno klieriko savistabai trūksta patyrimo, jis menkai pažįsta žmones, nemoka „deramai" įvertinti savo poelgių, todėl už jį sprendžia pasakotojas. Tai subrendusio, didelę gyvenimo patirtį turinčio žmogaus išvados. Į akis krinta svarbus pasakotojo užmojis - pateisinti Vasario elgseną ir sprendimus, vis primenant, kad „iš tiesų turbūt yra kažin kokis žmogaus likimas arba kažin kokia nenumaldoma gyvenimo logika, iš kurios nubrėžto kelio mes nepajėgiame iškrypti". Veikėjo savianalizę pasakotojas papildo žvelgdamas iš laiko perspektyvos, todėl yra savotiškas antrininkas, tarsi jau subrendęs, daug patirties sukaupęs pats Liudas Vasaris. Galbūt todėl jis jaučiasi galįs brautis į veikėjo sielą, apibendrinti visą gyvenimą. Žinant autoriaus biografiją, šį kūrinį galima suprasti kaip paties Putino parodytą savo dvasinės brandos kelią, o Liudo Vasario išgyvenimus - kaip savo lyrikos meninį komentarą, nes romano sąsajos su poezija gana akivaizdžios. Romane apstu įvairių sąvokų, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių. Pasakotojas kartais tampa kone šaltu racionaliu stebėtoju, lyg rengtų kokį mokslinį traktatą. Griežta sakinio sandara, tezių formulavimas, argumentavimas, terminijos gausa rodo jo intelektą. Dėl analitinio pasakojimo pobūdžio „Altorių šešėly" laikytinas ne tik psichologiniu, bet ir intelektualiniu romanu. I dalis „Bandymų dienos“ Seminarija Uždara, nuolat prieblandoje skendinti veiksmo erdvė - seminarijos koplyčia, Katedros skliautai - yra Vasario išgyvenimų ir apmąstymų fonas, o kartu jo vidinio pasaulio metafora. Jis ne sykį perkrato mintyse stojimo į seminariją motyvus. Daug lėmė tėvų noras, bet ir kiti „sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę": bodėjimasis kasdiene aplinka, troškimas pasiaukoti dideliam darbui, Maironio pavyzdys. Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje pažadins stipresnį religinį jausmą, tačiau su nepasitenkinimu turi pripažinti: išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslas tekalba apie pasaulio nuodėmingumą. Vasaris skaudžiai junta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Artimo draugo Varnėno, kuriuo pasitikėjo ir kurį gerbė, pašalinimas iš seminarijos nugramzdina į dar gilesnę apatiją ir rezignaciją, mintyse sukelia chaosą. Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris išvysta Katedroje, sužadina „mistišką idealo ilgesį", pažintis su Liuce - meilės jausmą ir pakursto vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo niekada nepasieks, įkvepia Vasarį kurti, jis parašo pirmąjį eilėraštį. Kūryba teikia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, nes kunigo sutana yra atitverusi jį nuo pasaulio. Bet Vasaris sielojasi ne tik dėl egzistencinių dalykų - bundančios meilės, kūrybos, atšalusių santykių su tėvais (tėvai sako sūnui „jūs, kunigėli"). Jautrios psichikos jaunuolis skaudžiai reaguoja į menkiausią įsivaizduojamo pasaulio ir tikrovės neatitikimą. Kai seminarijos inspektorius jį, jau antrakursį klieriką, be jokios priežasties perkelia į bendrą pirmakursių kambarį „labirintą“, Vasaris pasijunta tarsi skęstantis {„nevilties bedugnę". II dalis „Eina gyvenimas". Parapija Vasaris skiriamas vikaru į Kalnynų parapiją. Jis sąžiningai klauso išpažinčių, tvarko bažnyčią, laiko mišias. Entuziazmas išblėsta matant, kad jo uolumas tapęs pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi klebonu Platūnu, vien laukais ir tvartais susirūpinusiu ūkininku, jam atgrasi ir kunigo Stripaičio politinė veikla. Jis jaučia, kad nesuartės ir su paprastais žmonėmis, nepajėgs įnešti šviesos į jų gyvenimą. Nuo sunkių, varginančių pareigų Liudas bėga į gamtą - ten, kur veržiasi jo meniška siela. Pažintis su baroniene Rainakiene jam atveria kitokį dvasios gyvenimą. Dvaras jį traukia „kaip kokia užburta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia ir auksą, ir sidabrą, ir deimantus, ir perlus ir kalina gražuolę karalaitę". Vasaris godžiai skaito iš dvaro parsineštas knygas, besišnekučiuodamas su drąsia ir išsilavinusia baroniene, pajunta savo vertę, ima atviriau svarstyti kunigo ir poeto problemą. Tai pagautas entuziazmo ir kūrybinio įkvėpimo, tai vėl susigraužęs, kad elgiasi nederamai, vikaras Vasaris ieško atramos bendraudamas su pavyzdingais kunigais Ramučiu ir Šlavantų tėveliu, bet jų asketiška gyvensena jam svetima. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukia jo ryšius su Kalnynų parapija. Išvykdamas į užsienį tęsti mokslų, Vasaris stabteli ant kalvos žvilgsniu atsisveikinti su pirmąja savo darbo vieta ir staiga pamato, kaip kareivių susprogdintas bažnyčios bokštas smunka žemyn. Jam pasirodo, kad „griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą". Simbolinis griūvančio bažnyčios bokšto vaizdas pranašauja Vasario išsivadavimą iš kunigų luomo varžtų. III dalis „Išsivadavimas“. Sostinė II ir III dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, buvo sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Baigęs mokslus dvasinėje akademijoje, Liudas Vasaris keletą metų studijavo Vakarų Europoje. Dabar jį matome jau įgijusį filosofijos daktaro laipsnį ir kartu subrendusį kaip menininką. Grįžęs į Lietuvą jis apsigyvena Kaune. Atgimsta Vasario santykiai su Liuce. Sužinojęs, kad Liucija yra kanauninko Kimšos dukra, ir skaudžiai išgyvenęs jos savižudybę, Vasaris suvokia, jog kunigystė gali žmogų pražudyti. Jaučia, kad ir jam pačiam gresia dvasinė katastrofa. Su kunigija susaistytas pareigų (dirba katalikiškos gimnazijos direktoriumi), pasaulėžiūros ir socialinės padėties, jis nesiryžta tų ryšių nutraukti iš karto, be to, bijo įskaudinti tėvus ir prarasti, kaip pats mano, geriausius savo bruožus - gebėjimą dėl idealo išsižadėti gyvenimo pagundų, moralinį tvirtumą, poeto talentą. Vis dėlto grožinės kūrybos sėkmė paskatina Vasarį ryžtis gyventi vien iš literatūrinio darbo. Nauja pažįstama Auksė Gražulytė, turtingo Amerikos lietuvio dukra, ragina jį kovoti su asmenybės dvilypumu, o visokius sielos disonansus laiko žmogiškosios menkystės apraiška. Auksės paveikslas šiek tiek schematiškas, ne toks gyvas kaip Liucės ar baronienės. Jos tikslai akivaizdūs: veikli, ambicinga mergina siekia suvaidinti lemtingą vaidmenį Vasario gyvenime, tapti jo vedle į išsilaisvinimą. Pagrindinis Auksės klausimas - kas bus toliau - kreipia Vasario mintis prie galimybės sukurti šeimą. Tačiau jam labiau rūpi savo talento ir kūrybos likimas, dėl to jis ryžtasi mesti kunigystę - ne dėl šeimos. Ir prieblandoje skendintys seminarijos skliautai, ir darbas Kalnynuose, ir šeimos gyvenimas - visa tai jam per ankšta, jis vis viena jaučiasi negalintis atsidėti tikrajam savo pašaukimui. Kaip ir visame romane, paskutinėje dalyje Vasariui svarbiausia dvasios gyvenimas. Kūrinio pabaigoje jis aiškiai suvokia save kaip poetą ir supranta savo būties prasmę: „Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti!1 Romanas baigiamas Vasario pareiškimu NN vyskupystės kurijai. JURGIS SAVICKIS 1890-1952 BIOGRAFIJA IR KULTŪRINĖ APLINKA Jurgio Savickio vardas dažnai siejamas su avangardiniu menu, suklestėjusiu lietuvių literatūroje XX a. trečiame dešimtmetyje. Avangardistai kvietė nestandartiškai mąstyti, priešintis literatūrinėms tradicijoms, ieškoti netikėtų raiškos formų, stengėsi priblokšti visuomenę originalumu. Bet Savickio kūryba netelpa vien j eksperimentinio meno rėmus, nors daugelis kritikų joje randa ekspresionizmo, impresionizmo ar absurdo teatro bruožų. Rašytojas gimė 1890 m. Pagausančio dvare netoli Ariogalos. Mokėsi Maskvoje, Peterburge, Krokuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Kopenhagoje, Raudonojo Kryžiaus draugijoje, rūpinosi lietuviais karo belaisviais, stengėsi jiems padėti grįžti į Lietuvą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1919 m. Savickis pasirinko diplomato karjerą: buvo Lietuvos atstovas Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Suomijoje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, apsigyveno pietų Prancūzijoje. Mirė 1952 metais. Jurgis Savickis - Vakarų kultūros žmogus. Visą gyvenimą domėjosi menu (daile, teatru), dirbdamas Kaune, Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, kartu ėjo Valstybės teatro direktoriaus pareigas, laisvai kalbėjo keliomis Europos kalbomis. Kaip diplomatinių atstovybių vadovas, populiarino užsienyje Lietuvos kultūrą: organizavo parodas, dainininkų gastroles, išleido įvairaus pobūdžio spaudinių apie Lietuvą. Jono Aisčio žodžiais, Savickis buvo „tikrai vertas pasididžiavimo lietuvis ir tikras savo tautos ambasadorius". Dirbdamas diplomatu, jis daug keliavo, buvo susipažinęs su įvairialypiu Europos kultūriniu gyvenimu. Natūralu, kad jo kūryboje atsispindi miestiečio gyvenimo patirtis ir platus vakarietiškas akiratis. Jis domėjosi kinu, teatru, daile, muzika, žavėjosi rašytojais Knutu Hamsunu (Knut Hamsun), Edgaru Alanu Po (Edgar Allan PoeJ, Oskaru Vaildu (Oscar Wilde), didelį įspūdį jam padarė Akselio Miuntės (Axel Munthe) „Knyga apie San Mikelę". Taigi, norėdami suvokti Savickio tekstą, skaitytojai turėjo priprasti prie netradicinio stiliaus ir būti nemenkai išprusę, kad greitai perprastų netikėtas metaforas, pagautų ironijos žaismę. KŪRYBOS BRUOŽAI Originalus menininkas Lietuvių literatūros istorijoje J. Savickis vadinamas moderniosios prozos kūrėju ir laikomas vienu iš lietuvių prozos atnaujintojų. Pripažįstama, kad jo kūryba artimiausia ekspresionistų meninei pasaulėjautai, bet joje galima aptikti ir kitų modernistinių krypčių požymių. Savickis nėra dalyvavęs kokiuose nors avangardistų sąjūdžiuose ar priklausęs kokiai modernistų grupuotei, skelbęs pareiškimų dėl savo estetinių pažiūrų. Jis atėjo j literatūrą tiesiog kaip itin originalus menininkas: jo kūryba išsiskyrė nauja tematika, netikėta menine forma ir stilistika. Pasak Balio Sruogos, „ypatingas jo stilius, ypatingas jo siužetas, ypatingas siužeto rutuliojimas". Tuo metu Lietuvos skaitytojai literatūros naujoves priimdavo gana atsargiai, kartais netgi būdavo nusiteikę priešiškai, todėl Savickio novelių rinkiniais ne itin susidomėjo, o kritikai jį vertino prieštaringai. Alfonsas Nyka-Niliūnas apgailestavo, kad Savickio kūriniai liko skaitytojų nepastebėti, tarsi nereikalingi. Įspūdžius apie šio autoriaus novelių poveikį jis yra užfiksavęs dienoraštyje: „ man atrodė kaip naujo prozos pasaulio atradimas. Tiesiog sunku buvo tikėti, kad tai ne verstinės, bet lietuvio parašytos knygos." Atotrūkis nuo tradicijos Pirmas J. Savickio novelių rinkinys „Šventadienio sonetai", išėjęs 1922 m., modernumu gerokai lenkė to meto lietuvių rašytojų Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės ir kitų kūrinius. Tai buvo pirma lietuvių literatūroje prozos knyga, kurioje nevaizduojamas senasis (etnografinis) Lietuvos kaimas, nepabrėžiamas veikėjų lietuviškumas, laužomi tradicinio (epinio ar lyrinio) pasakojimo kanonai. Kituose apsakymų rinkiniuose - „Ties aukštu sostu" (1928 m.), „Raudoni batukai" (1951 m.) - rašytojas liko ištikimas savo kūrybos principams. Priešingai nei kiti to meto autoriai, Savickis negarbino gamtos ir nesijautė esąs jos vaikas. Jo novelėse gamta nevertinama estetiniu požiūriu, peizažai primena teatro dekoracijas arba įgudusio dailininko paveikslą. Daug dėmesio skiriama spalvų, linijų žaismui, ypač šviesos efektams, tačiau, anot A. Nykos-Niliūno, „viskas čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta". Aplinka modeliuojama pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas. Neįprastas Savickio novelių pasaulis Savickis pirmas lietuvių prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Miesto kultūra nekritikuojama ir neidealizuojama, rodoma viskas - ir kas gražu, ir kas bjauru. Miestas ir civilizacija nėra blogoji kaimo priešprieša, kaip ne vieno to meto lietuvių autoriaus kūriniuose. Mieste Savickio žmogus gali ir pražūti, ir realizuoti save - viskas priklauso nuo veikėjo pasirinkimo ir prigimties. Skaitytojams galėjo būti sunku suvokti Savickio noveles, nes jie susidūrė su iki tol lietuvių literatūroje mažai vaizduota ir jiems menkai pažįstama gyvensena: veiksmas vyksta Monte Karlo kavinėje, Paryžiaus kabarete, Versalyje, traukinio miegamajame vagone, „knaipėje"1 ; veikėjai - prostitutė, kino aktorius, bankininkas ir panašiai. Be to, glumino tuomet gana atviras Savickio žvilgsnis į žmogaus prigimties dalykus: veikėjai pasidavę aistroms, ryškūs erotikos elementai. Novelėse vaizduojamas pasaulis gana žiaurus ir negailestingas, tarsi be jokių prošvaisčių, paveiktas blogio ir keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai. Žmogus jame lyg likimo marionetė2 . Novelėje „Fleita* vaizduojama tragiška fleitininko Žiogo lemtis. Dėl ligos jis negali groti teatre, todėl atsiduria aklavietėje, nes neturi nei pinigų, nei namų, nei darbo. Prisiglaudęs pas giminaičius, nesugeba pritapti prie jų gyvensenos, tad iš jo jokios naudos ir jis tiesiog pasmerkiamas mirti. Tokia tragiška gyvenimo baigtis atskleidžia daug negerovių: žmonių susvetimėjimą, godumą, abejingumą kito nelaimei, socialinį nesaugumą; norint ką nors keisti, pasaulį reikia tobulinti iš esmės, o tai neįmanoma. Pasakotojas nieko nesmerkia ir neteisina, negraudina skaitytojo dėl Žiogo nelaimės, į viską žvelgia iš tam tikro atstumo, net mirtis nuspalvinama komizmo doze. Mirštantis Žiogas prilyginamas tarakonui, tarsi būtų praradęs žmogiškąją vertę ir tapęs parazituojančiu vabzdžiu. Kartu išryškinamas visiškas Žiogo bejėgiškumas, o mirtį netgi galima suprasti kaip vienintelę išeitį ir išsivadavimą iš šio negailestingo pasaulio. Daugiaprasmiškumas Vienas ryškiausių Savickio kūrybos bruožų ir yra daugiaprasmiškumas. Jurgio Savickio novelėse kuriamas situacijas, veikėjų charakterius pasakotojas žvelgia iš įvairių pozicijų, todėl neįmanoma vertinti vienpusiškai. Pavyzdžiui, novelėje „Vagis" vaikas, išlaisvinęs vagį, jaučiasi pasielgęs kilniai, bet paskutiniai pasakotojo sakiniai leidžia suprasti, kad kilnūs vaiko ketinimai lėmė abejotinas pasekmes. Novelių veikėjai Savickio novelių veikėjai dažniausiai kompleksuoti, valdomi instinktų, tuščiagarbiai. Jų poelgiai ne visada nuspėjami, nes daug ką lemia prigimtis arba atsitiktinumas. Retkarčiais jie elgiasi veidmainiškai, tartum dangstosi kauke: pašnekovui pasako viena, o patys galvoja visai ką kita. Išlaikydamas atstumą, kaitaliodamas pozicijas, pasakotojas stebi, kaip personažas jaučiasi neįprastoje padėtyje ar aplinkoje, ir fiksuoja tik pačias reikšmingiausias akimirkas. Novelėje „Jono Graužos nuotykiai" pagrindinis veikėjas šaiposi iš Lietuvos provincijos miestelio ir jo gyventojų, bet, susitikęs pažįstamą ponią Račienę, apimtas aistros, užsigeidžia trumpalaikio meilės nuotykio, bando ją sugundyti, nedvejodamas tikina mylintis, nors dėl to anaiptol nėra tikras. Klausydamasis Račienės pasakojimo apie širdyje saugotą meilę jam, suvokia esąs lengvabūdis, neatsakingas žmogus, todėl net neaplankęs žmonos ir mylimų vaikų sprunka atgal j „linksmybių miestą" Berlyną. Mąstydamas apie ateitį, Grauža trokšta keistis, bet ketinimai nelabai įtikinami, tad pasakotojas jo elgesį vertina ironiškai. Ironijos meistras Ironija, paradoksas, sarkazmas3 , ekspresionistams būdingas polinkis šokiruoti, gretinti nesuderinamus dalykus - irgi svarbūs Savickio prozos bruožai. Cirkas, baletas, teatras, filmai, marionetės, arlekinai^ - nuolatiniai įvaizdžiai, perimti iš ekspresionizmo dailės ir lyrikos. Siame gyvenimo spektaklyje žmogus negali nei pakeisti, nei atsisakyti savo vaidmens, todėl dažnai žiūri į jį su ironija, kaip į komediją, su kuria pats nesusijęs. Taigi Savickis vaizduoja ne tiek tikrovę, kiek jos parodiją. Apskritai jis lietuvių literatūroje įteisino ironišką kalbėseną: iki tol beveik niekas juoko, humoro, ironijos nesiejo su žmogaus egzistencijos problematika. NOVELĖ „VAGIS“ Apsakyme “Vagis” J.Savickis supina kone didžiausias priešingybes – vaiką ir vagį. Tokie jie susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį – kankinį sutinkame ir apsakymo pradžioje: jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju, imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Dėl to autorius ir vadina vagį nuteistu, kankiniu. Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame XX a. pasaulyje liko vienetai. Įdomus ir apsakymo pradžios bei pabaigos skirtumas: pradžia greita, o pabaiga labai sulėtėja. Atrodo, turėtų būti atvirkščiai: išlaisvintas vagis kuo greičiau spruktų pro duris, oo čia jis lūkuriuoja, spraudžia vaiką prie krūtinės, šnabžda “sudiev”. Su Dievu nuskamba lyg palaiminimas, kad ie ateityje krikščioniškoji meilė neapleistų vaiko. Vaikas tuo metu pravirksta. Kodėl? Bijo tėvo ar kaimo vyrų reakcijos dėl jo poelgio? Nenori, kad vagis išeitų? Po šių kančių natūralu, kad vaikas pravirksta. Vanduo simbolizuoja nusiplovimą, naują pradžią. Iniciacijos išbandymas išlaikytas, nes būtent šią valandą užgimsta vaiko siela, būtent dabar jis įrašomas “žmonių tarpan”. Nenuostabu kad vaikas pajunta ypatingą ilgesį, jis jaučia kad kažką palieka, atsisako, ir virvės, rišusios vagies rankas, nutraukia ir nematomas vaiko sielą su vaikyste rišusias virves. Vėliau tėvas sugauna vagį, vilko per sniegą (galima sakyti, savitas Lynčo teismas) ir jis miršta, bet į tai neatkreipia dėmesio vaikas. Džiaugiasi, kad pasielgė humaniškai. Apsakymas baigiamas viltingai: “jautė tiek tvirtos valios ateičiai”. Ateitis vaikui žada gausybę išmėginimų, tačiau šis patyrimas suteikia jo sielai tvirtybės, ryžto, tikėjimo ir vilties. Šį J. Savickio pasakojimą paįvairina gyvi dialogai, taiklūs apibūdinimai, palyginimai. Pagrindiniai ir esminiai kūrinio kontrastai: gėris ir blogis, Dievas ir nuodėmė, užuojauta ir kerštas. „FLEITA“ 18 metų teatre („Žydrioji tulpė“) dirbęs Žiogas — muzikantas, fleitistas, ponas, inteligentas. Jis uždirbdavo tiek, kiek reikėjo drabužiams, kambarėliui ir panašiai. Ne daug. Neieškojo papildomų pajamų arba didesnių pajamų. Žiogą mėgsta ir gerbia žmonės iš teatro. Teatro darbuotojai gailėjosi naujienomis, kai sužinojo, kad Žiogas susirgo plaučių liga. Skyrė didžiąją dalį gyvenimo muzikai. Tad turi ieškoti kitokių būdų pragyventi. Ūkininkas paveža. Žiemos peizažą apibūdina, kaip teatrą. Visgi gyvena savo pasaulyje, teatre. Ūkininkas sustoja smuklėje. Žiogui tai bjauri aplinka. Jį pavaišina ūkininkas degtine. Be abejo, sušildo ir pakelia nuotaiką, nors ir aštri… Be to, pakeliui išsigąsta karvės. Nusprendžia apsilankyti pas Viksvų šeimą (vienintelės giminės). Jie pagarbiai priglaudžia (kaip tikrą poną). Duoda puodą, su kuriuo galėtų praustis, kaip kunigui, garbingui žmogui. Visi nustebo, ieškojo plepalų, manė, kad atvažiavo turtingas ponas, inteligentas. Paprašo, kad pagrotų kūrinį. Savickis akivaizdžiai sukuria kontrastą, kur net į taktą nesugeba šokti kaimiečiai, nors Žiogas išsirinko kūrinį, kuris — jo manymu — kaimiečiams tiktų. Vėlėliau supranta, kad Žiogas nėra turtingas, tad nusiunčia dirbti visokius ūkio darbus. Kadangi visuose darbuose yra dulkių, jam sunku kvepuoti. Viksų šeima neturi atgailos, tad vadina Žiogą valkata. Kadangi Žiogas iš miesto ir inteligentas, mano, kad tai profesija… Žiogas sielvartauja, nenori būti našta šeimai. Tą „bliūdą“, kurį anksčiau davė privilegijuotams, padėjo atgal į komodą. Žeminamas Žiogas, miega virtuvėje, kur pelenai, jam sunku kvėpuoti. Net neleido deginti šviesos, kai buvo tamsu. Kai visi nusiprausdavo, tada pačiame vandeny, kuriame 6 žmonės prausėsi, 7-as buvo Žiogas. Negalėjo keisti vandens. Protarpy dirba kaimo ansambly, bet neužtenka jam sveikatos, skirtinga kultūra. Nėra pagarbos mokyklai — muzika ne į taktą, visi daug geria, groja per naktis. Jau eina kalbos, kad Žiogas neišgyvens iki pavasario. Paskutinį vakarą Žiogas blogai jaučiasi, tad pradeda groti tai, kas jam buvo gražiausia per nakty. Viksvienė Žiogui pasiūlo dantis. Negerbia jo. Tad ryte jau ašarotas ir miręs. Fleita buvo jo ginklas prieš visų kritiką. Mirė darydamas tai, kas jam patiko (tai buvo jo pašaukimas). „KOVA“ Alkoholis — Velniaus lašai. Literatūriniame rašinyje galima išrašyti smuklėje esančios moters fizines savybes: kūnas gundo, atrodo kaip nuoga, akys — 2 tamsūs taškai ir panašiai. „Ūkininko žmona buvo apypilnio, skaistaus veido ir sudėjimo. Ji atrodė tarytum nuoga esanti: tokiolankstaus kūno ji buvo. Nors šiaip jau ji buvo visai padoriai ir net gražiai apsivilkusi. Ji savo kūnu gundė. Tam jis buvo leistas. Taip esti kartais su moterimis. Skaistokas ir apypilnis moteries veidas buvo gana išblyškęs, kaip pudros nubertas. Šviesūs gelsvi plaukai. Malonus žvilgsnis. Akys – du tamsūs taškai. Ištikimybės ir didžiausio nekaltumo žvilgsnis. Gražios švelnios odos kaklas ir krūtinė, kaip kvepalų nuprausti. Bliuzkelė buvo apsčiai iškirpta iš priešakio.“ Vaikas pavadintas fantastu, nes niekad neišsipildys jo noras turėti darnią ir blaivią šeimą. Lyginamas su cirko pajacu (juokdarys). Vaikas yra liesas, nevalgęs, batai jam per dideli, tad ir girdisi tapu tapu. Akivaizdu, kad vaikas socialiai apleistas. Tėvas, būdamas girtas, muša vaiką (smurtauja). Mano, kad žmonos vaikas benkartas (nes žmona nėra ištikima), tad nemyli jo. Jis palašautojas (geria alkoholį už dyką). Durnas (silpnabūdis), negali blaiviai mąstyti, nes jį visada nugirdo ir geria, kad užmirštų visas problemas. Tai yra užburtas ratas. Benkartas — ne santuokoje gimęs vaikas, pavainikis. Žydas (dar vienas veikėjas), kuris kalbėjo su vaiku, nežinojo, ką reiškė žodis benkartas, nežino, ką reiškė lupti (mušti). Tad vaikas, kadangi toks nepatenkintas su savo tėvais, trenkia žydui į krūtinę. Jis įžeistas, kad juo nesirūpina. Smuklėje bandoma atsikratyti vaiko (mat, jis čia nereikalingas), nugirdyti, kad išgertų ir susišildytų. Vaikas bando apginti motiną (kovoja už moters garbę, šeimą, moralus, vertybes), panašus į suaugusį žmogų novelėje, bet aišku šią kovą pralaimi, su juo fiziškai susidoroja. Vaikas guli ant šaltos žemės prie smuklės. „AD ASTRA“ Jurgis Savickis – vienas talentingesnių XX amžiaus pabaigoje lietuvių literatūroje pasirodžiusių modernistų, kvescionavusių tradicines vertybes. Jo kūrinys ,,Ad astra” yra iš vieno pirmųjų novelių rinkinio ,,Šventadienio sonetai”, kaip ir daugelis kitų novelių, nagrinėjantis moralės temas, naujovišką pasaulio suvokimą, psichologines egzistencijos problemas, kurias ir pabandysime aptarti. Ištrauka prasideda vaizdu, kai ūkininkas grįžta namo, vis dar nepaskandinęs šuns, visas susimąstęs, įnikęs į savo reikalus, galvojąs apie šiltus namus, vakarienę, neužbaigtus ūkio darbus:,,.sugrįš namon ir paklaus piemenų, ar pagirdė karves, ar davė kratinio arkliams”. MMintis apie neužbaigtą darbą (šuns skandinimą) jam buvo tarsi išėjusi iš galvos, kol netikėtai, lyg koks priminimas, Dalba vos neįkrenta į duobę ir automatiškai prisimena:,,Tarytum kas pradėta ir pusiaukelėj mesta”. Šuo jaučia tą patį, kaip ir jo šeimininkas ir toliau net nebando priešintis situacijai, nes žino, kad tai – neišvengiama. Vadovaudamasis impulsais ūkininkas negailestingai įstumia šunį eketėn, net nesusimąstydamas apie neseniai šuns dėka išgelbėtą jo gyvybę. Jaučiame, kaip Savickis žaidžia su skaitytojo lūkesčiais: Dalbos elgesys labai nepastovus, ir, kaip mums ggalėtų atrodyti, keistas, nes juk kiekvienas iš mūsų, po tokio gyvenime lemtingo įvykio, būtų susimąstęs apie likimą, jo išbandymus, o čia, nevaldoma žmogaus prigimtis iššoka į priekį, ir jis vėl dabojasi, kad nepaskęstų. Šia situacija Savickis lyg pašiepia, ironizuoja žmogišką pprigimtį, galbūt net labiau vertina šuns poziciją. Tačiau šis įvykis ūkininko gyvenime neliko visiškai bereikšmis. Šį kartą grįžęs sodybon jis garsiai nepasisveikina, kaip įprastai, įeina tyliai, tarsi susikrimtęs, lyg jaustųsi kitaip nei visada, ar jo gyvenime kažkas svaraus būtų nutikę. Net namai pasikeitę: prieangyje tamsu, ugnies liežuviai laižo tamsą. O gal Dalba tiesiog ieško pasiteisinimo dėl suplėšytų kailinių, galvoja, kaip galėtų pasiteisinti šeimynai? Savickis nuolat kaitalioja vertinimo perspektyvas, žaidžia su tikrove, ir todėl skaitytojas gali daugiaprasmiškai suprasti įvykius. Kad ir kaip norėtume teisinti Dalbą, vis tiek sau prieštarautume, nes juk niekas neužstos tokio absurdiško, savanaudiško elgesio: nepaisęs šuns gerumo, vis vien jį paskandinęs, ūkininkas toliau elgiasi nenuspėjamai, meluoja šeimynai dėl sudraskytos rankovės bei dėl to, ką jis veikė mieste. Matome, jog rašytojas įį žmogų žiūri skeptiškai, net nebandydamas keisti nenuspėjamo likimo ar prigimties impulsų valdomo veikėjo. Kasdieniškas ar išskirtinis žmogaus gyvenimo įvykis Savickiui svarbus ne pats savaime,o kaip priemonė atskleisti gyvenimo sudėtingumą, nematomą reiškinių esmę, parodyti skaitytojui žmogaus problematiškumą. ,,Ad astra”, kaip ir daugelis kitų Savickio novelių – kinematografiška, tarsi panaši į kino filmą, kadangi siužetas sudėtas iš atskirų nuotrupų, fragmentiškų vaizdų: sodyba, upė,aptraukta ledu, vėliau peizažas, šunų vaizdas, salos reginys, pirmas bandymas skandinti šunį, bažnyčia, grįžimas namon, vėl namų vaizdas ir t.t. Autoriaus mmeninė kalba – lakoniška(vyksmas pasakojamas trumpais, tačiau aiškiais sakiniais) bei daugiabalsė(vis kinta kalbantysis: tai pasakotojas, tai šunys, tai vaikai, tai pats Dalba). Pačią pavadinimo prasmę taip pat galėtume vertinti ironiškai, kadangi šis įvykis nenuvedė žmogaus “į žvaigždes”, o tiesiog paliko jį tūnoti savo prigimties skliaute. BALYS SRUOGA 1896-1947 ISTORINIS LAIKAS, „DIEVŲ MlŠKO“ GENEZĖ IR LIKIMAS Baliui Sruogai, moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkui, Antrojo pasaulinio karo metais teko išeiti fašistinės koncentracijos stovyklos, arba lagerio, „mokyklą”. 1943 m. kartu su kitais lietuvių intelektualais jis buvo suimtas, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje ir tapo visos nužmoginimo sistemos liudytoju. Baigiantis karui grįžęs į Vilnių rašytojas neberado šeimos - žmona su dukterimi buvo pasitraukusios į Vakarus. Nors silpnos sveikatos, kamuojamas artimųjų ilgesio, pasinėrė į literatūrinį darbą - gydydamasis Birštono sanatorijoje per du mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas”. Mintis memuarų knygoje parodyti fašistinio lagerio tikrovę Sruogai kilo dar kalint Štuthofe. 1943 m. pavasarį lietuvių įkaitų grupė buvo paskelbta „garbės kaliniais”. Rašytojas savo noru dirbo lagerio raštinėje. Rizikuodamas gyvybe domėjosi slaptais dokumentais, drąsiai naršė lagerio archyvuose. Ir „Dievų miške” jis liudija sąmoningas pastangas gilintis, rinkti ir sisteminti lagerio tikrovės duomenis: „ iš raštinės - taip toli matyti: visas lageris, visi žmonės, visa tvarka, - visa reikalingoji medžiaga...” 1945 m. gegužę, tik grįžęs iš Štuthofo, rašytojas ėmėsi kurti eskizus apie stovyklą - tą nuo seno Dievų mišku vadinamą vietovę, kurioje prasidėjus karui „apsigyveno piliečiai, panašūs į velnius”. Kolegoms ir draugams, atvykusiems į Birštoną jo aplankyti, paskaitydavo ištraukų. Naujas kūrinys iš karto patraukė stiliaus išraiškingumu, originalia tematika, pasakojimo savitumu. Bet būta ir priešingų vertinimų. Kai kurie, ypač turintys Štuthofo pragarą patyrusių artimųjų, kalbėjo, kad taip rašyti negalima - „juk čia žmonių gyvybė, kančios”, o Sruoga verčia „net juoktis”. Jiems būtų buvęs geriau suprantamas realistinis pasakojimas, juokas mirties akivaizdoje atrodė lyg nesusipratimas, netgi beprotybė. Abejota, ar lagerio tematika apskritai tinka grožiniam kūriniui. Sruoga tokią spontanišką reakciją ir kritiką labai vertino. „Aš rašiau ne dienoraštį, - sakė draugams. - Jeigu be ironijos būčiau rašęs, nebūčiau išgyvenęs. Ironija buvo tas skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus. Nuo skausmo gindamasis parašiau, kitaip negalėjau rašyti! Sruoga tikėjosi greitai išvysiąs savo kūrinį knygynų lentynose. O čia rašytojus užgriuvo įvairių viešų įstaigų reikalavimai rodyti lojalumą sovietinei valdžiai. Universitete prasidėjo paskaitų tikrinimas: ką dėstytojai kalba studentams, kokius kūrinius aptarinėja, kaip juos vertina. ATSIMINIMŲ KNYGA „DIEVŲ MIŠKAS“ Savitas santykis su tikrove Knyga pasirodė 1957 m., praėjus dešimtmečiui po rašytojo mirties. Ilgą jos kelią pas skaitytoją lėmė pokario politika ir kultūros padėtis. Partijos funkcionieriams Sruogos kūrinys kėlė asociacijų su stalininiais lageriais, apie kuriuos rašyti buvo draudžiama ir viešai prabilta tik XX a. pabaigoje. Bet „Dievų miškas" skiriasi nuo tremtinių literatūros. Atsiribojęs nuo asmeninių išgyvenimų Sruoga pagrindine vaizdavimo priemone pasirinko ironiją. „Šiaip aš žvalus ir giliai ironiškas - ne žmonių, su kuriais kartu žūstu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu", - rašė jis laiške iš Štuthofo, o grįžęs šį ironišką žvilgsnį perleido memuarų knygos pasakotojui. Tema, vieta ir laikas „Dievų miške" pasakojama apie lietuvių inteligentus, patekusius į fašistinę mirties stovyklą, ir tenykštę tvarką. Apibūdinami prižiūrėtojai esesininkai ir jų pakalikai, kalinių santykiai. Aprašoma asmens orumą žeminanti lagerio buitis - kankinimus primenantys darbai, kai žmonės kinkomi į vežėčias, klipatų eisenos, absurdiška „prievolė" numirti, kalinių mityba, apranga. Pasakojimo fragmentus susieja bendra erdvė (Dievų mišku vadinama vietovė netoli Gdansko), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas - visų įvykių liudytojas. Pasakotojas Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo - beteisio kalinio - akimis žvelgiame į lagerio kasdienybę. Įvykiai ir personažai aprašomi dokumentiškai tiksliai, bet pasakotojas nėra nešališkas stebėtojas - visa vertinama humanisto, su pasauline kultūra susipažinusio intelektualo požūriu. Šiurpūs Štuthofo gyvenimo epizodai pasakojami santūriai, be sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį, nedaug ir tiesių pasipiktinimo, protesto žodžių. Intelektualumas, blaivus žvilgsnis, atstumas tarp pasakotojo ir vaizduojamos tikrovės, net savotiška ramybė išskiria „Dievų miško“ pasakotoją iš lietuvių memuarinės literatūros konteksto. Groteskiški budelių paveikslai Vertinamasis santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas per ironiją - pagrindinę stilistinę priemonę. Vokietija, anot pasakotojo, iš „kultūrtrėgerės" virto „lagertrėgere“, ėmė garsėti nebe barokine, o barakine kultūra. Įsimintini, raiškūs lagerio budelių portretai - juos kurdamas rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską, pasakoja taip gyvai, sąmojingai, kad mums prieš akis iškyla ne tik išorė - portretinis šaržas ar karikatūra, - bet ir būdo bruožai, kartais atskleidžiami vidiniu monologu. Pasirinkęs vieną kurį kalinių engėjo bruožą pasakotojas jį hiperbolizuoja - išdidina, išryškina taip, kad matome visą charakterį. Lagerio prižiūrėtojai ironiškai vadinami „narsuoliais", „karžygiais", šalia Kalėdų eglutės sumaniusio statyti kartuves Majerio skonis - „pavyzdingu". Tokiais apibūdinimais - antifrazėmis - ir deminutyvinėmis formomis „galvažudėliai", „banditėliai" pasakotojas šaiposi iš budelių ir juos niekina. Satyriškai piešiami šių veikėjų portretai ir biografijos, iškrypusios psichikos nulemtas elgesys perteikia nužmoginančią lagerio dvasią ir autoriaus poziciją - totalitarinės žmogų naikinančios sistemos pasmerkimą. Aukos ironišku žvilgsniu Ironiškas požiūris neišnyksta kalbant apie nelaimingus kalinius ir save. Gailią šypseną pasakotojui kelia bandymas prisitaikyti prie nežmoniškos lagerio aplinkos, save jis pašiepia kaip poetą, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą. Šaiposi ir iš kūrybos, kuri nepajėgi apginti nuo žiaurumo ir niekšybės. Tad ironija Sruogai yra ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemonė. Ji padeda nepasiduoti naikinančiam „giltinės malūnui". Ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus, tokia pasakojimo maniera apsaugo nuo pavojingo jausmų proveržio, skatina apmąstyti ne vien asmeninę dramą, bet ir ištisų tautų tragišką likimą XX a. viduryje. Sąsaja su „Lygiosios trunka akimirka“ Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką Žmogaus laikyseną totalitarizmo akivaizdoje kiek vėliau apmąstė Icchokas Meras. Pasak kritikų, Merui pavyko pralaužti kelią Holokausto temai to meto „socialistinėje" lietuvių literatūroje. Jo romanai kaip ir Sruogos „Dievų miškas" neturi nieko bendra su sovietmečiu privalomu socialistinio realizmo metodu. Rašytoją domina ne daiktų pasaulis, o idėjos, bendražmogiška pasirinkimo prasmė, amžina gėrio ir blogio kova. Romane „Lygiosios trunka akimirką" (1963 m.) vaizduojamas Vilniaus getas Antrojo pasaulinio karo metais. Komendantas Šogeris lošia šachmatais su septyniolikmečiu Izaoku Lipmanu. Jei jaunuolis laimės partiją, nebus sušaudyti geto vaikai, bet jis pats žus; pralaimėjęs liks gyvas, bet mirs vaikai. Izaokas stengiasi siekti lygiųjų, bet galop renkasi pergalę, t. y. mirtį. Romanas teigia laisvą pasirinkimą net neįmanomomis sąlygomis - niekas negali pavergti žmogaus dvasios. Žmoniškumo vertybė ir egzistencijos autentiškumas (būti savimi) ginamas net mirties kaina. Pats autorius apie knygą „Lygiosios trunka akimirką" yra sakęs: „Šio romano veiksmas gali vykti nebūtinai okupacijos metais, nebūtinai gete; jis vyks bet kur, ten, kur tokios pat aplinkybės, kur žmonės priešinasi, kur jie susiburia į bendrą kovą su tamsia, galinga jėga, nukreipta prieš žmoniškumą! SALOMĖJA NĖRIS 1904-1945 GYVENIMAS IR ISTORIJOS PERVARTOS Žymiausia neoromantikė Salomėja Nėris - lyrikė, savičiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja iš visų lietuvių neoromantikų. Ankstyvojoje jos kūryboje ši pasaulėjauta reiškiasi maksimalizmu, svajonės ir jaunystės poetizavimu. Romantinis maksimalizmas būdingas visai poetės kūrybai, tik vėlesniuose rinkiniuose įgauna dramatiškų atspalvių, jaunatvišką džiaugsmą pamažu išstumia nerimas. Brandžiausiame prieškario poezijos rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu” jauno žmogaus jausenų ir nuotaikų išsakymą keičia būties apmąstymai. Čia dažnesnis vienišumo, apleistumo motyvas, bet ryškesnis ir harmonijos ieškojimas. Atrama dramatiškame pasaulyje - ryšys su gimtąja žeme. Žmogaus laikinumo ir gamtos amžinumo apmąstymas nuspalvintas šviesaus liūdesio (eil. „Alyvos”, „Diemedžiu žydėsiu”). Skaidriu vaizdu, žmogaus likimo gretinimu su gamta Salomėjos Nėries eilėraščiai artimi liaudies dainai. Apie tėviškės svarbą ji iš naujo prabils karo meto eilėraščiuose. Istorinių įvykių sūkuryje Įgyvendindama Baltijos valstybių prijungimo planą, Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įvedė okupacinę Raudonąją armiją. Tačiau sovietai siekė sudaryti įspūdį, kad Lietuvos valstybė pati nori tapti Sovietų Sąjungos respublika. Buvo sudaryta marionetinė Liaudies vyriausybė, jos nariais paskirti ir keli žinomi rašytojai. Į vadinamąjį Liaudies seimą išrinkta Salomėja Nėris su dar keliais lietuvių rašytojais buvo įtraukta į delegaciją, turinčią vykti į Maskvą prašyti priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Pasinaudota ir rašytojų literatūriniu talentu. Po oficialios Justo Paleckio kalbos Aukščiausiojoje Taryboje Salomėja Nėris perskaitė „Poemos apie Staliną” ištrauką. Liaudies seimo deputatės vaidmuo jautrios sielos, nuolatos užsisklendusią provincijos, vėliau Kauno gimnazijos mokytoją iškėlė į politinių įvykių areną ir tarsi apakino. Ji atsidūrė dėmesio centre ir tapo sovietų surengto spektaklio Maskvoje puošmena. Rusijoje Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Salomėja Nėris su sūneliu traukėsi į Rytus. Traukimasis buvo chaotiškas, rizikingas ir skausmingas. Rusijos gilumoje poetė praleido sunkius karo metus. Labiausiai slėgė vienišumas, atskirtis nuo gimtinės, nerimas dėl Lietuvoje likusių artimųjų. Dvasinę krizę dėl šios įtampos Salomėja Nėris, regis, išgyveno 1942 m. žiemą, persikėlusi j Ufą. Nepritekliaus kamuojamoje šalyje ja, kaip poete ir Sovietų Sąjungos deputate, buvo rūpinamasi, todėl materialinės sąlygos buvo palyginti neblogos. Aišku, už gautą paramą reikėjo atidirbti. į Rusiją pasitraukę sovietinės Lietuvos valdžios atstovai ragino lietuvių rašytojus kurti aktualiomis temomis. Kūryba turėjo atitikti propagandos reikalavimus. KŪRYBOS BRUOŽAI. RINKINYS „PRIE DIDELIO KELIO“ Rankraščio likimas Eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“ Salomėja Nėris sudarė karo pabaigoje, bet sovietų valdžiai jis netiko. Rinkinys buvo sudarkytas ir išėjo pakeistu pavadinimu. Yra išlikę keli rankraštiniai „Prie didelio kelio“ egzemplioriai. Rankraštinę eilėraščių knygą grįžusi į Vilnių poetė parodė ir to meto lietuvių poezijos autoritetui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Matyt, ji norėjo reabilituotis ir tikėjo savo karo metų kūrybos verte. Deja, tokios knygos išleisti nepavyko. Salomėja Nėris laikyta sovietine poete, taigi eilėraščiai ir jų tvarka rinkinyje turėjo atitikti ideologinius sovietų sistemos reikalavimus. 1944 m. sudaryta knyga buvo išspausdinta po pusės šimtmečio - 1994-aisiais. Dvilypumas Traukimosi ir gyvenimo Rusijoje patirtys išsiliejo skausmingais lyriniais apmąstymais brandžiuose dramatiškuose eilėraščiuose. Bet vykstant karui iš poetės reikalauta visai kitokios kūrybos - optimistinės, herojiškos, kviečiančios į kovą su nacistine Vokietija. Jai nebuvo lengva prisitaikyti prie tų reikalavimų, nes pati jautėsi visai kitaip, sakė, kad „širdis skyla“, - poetinis talentas neleido meluoti sau. Vis dėlto sovietinės lietuvių poetės statusas ir aplinkos spaudimas vertė eiliuoti valdžios pageidaujamus optimistiškus posmus. Taigi čia susidūrė dvi prieštaringos kūrybos sampratos. Viena tradicinė, įprasta prieškario Lietuvoje, kai poetas rašo iš asmeninės patirties ir didžiausia vertybe laikomas vidinio žmogaus gyvenimo apmąstymas, dramatiškų lūžių ir komplikuoto jausmų pasaulio raiška. Veikiama šios neoromantinės tradicijos Salomėja Nėris susiformavo kaip poetė ir pelnė pripažinimą. Kita poezijos samprata akcentavo visuomeninę kūrybos paskirtį: tada dažniausiai kalbama ne „aš“, o „mes“ vardu, aukštinami svarbūs visuomenei idealai, kartojami raginimai veikti. Tėviškės ilgesys Namų ilgesio, sugrįžimo temos asmeninę poetės patirtį galėjo suartinti su to meto aktualijomis, bet abejonė gniaužė jai balsą. Gimtinės ilgesio tema yra viena iš lyrinę poeziją maitinančių versmių, tačiau neduoda ramybės klausimas, ar gimtieji namai sugrįžusią priglaus, ar tėviškė liks sava, artima. „Savęs aš gailiuos“ Neilsėjos, neėdė, negėrė, - Vilkė bėgo laukais klupdama. Baimės genamą, sergantį žvėrį Šaukė miško žalia glūduma. Sutema samanų aksominė Amžinuoju miegu užliūliuos... Kad mane - taip sutiktų tėvynė! Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos. Poetė nujaučia, kad grįžti į Lietuvą nebus paprasta, juk dar prieš karą buvo pareikšta kritiškų jos politinės veiklos vertinimų. Pasirodžius „Poemai apie Staliną", nusivylė ne vienas jos talento gerbėjas. Tad Salomėjos Nėries karo metų eilėraščiuose greta tėvynės ilgesio temos atsirado kaltės, atsiprašymo tema. Žinant, kokia tuomet buvo jos dvasinė būsena, nemažai karo metų eilėraščių galima perskaityti kaip išpažintį. „Namo“ Baltas rūkas jau kelias Ties tamsia pakalne. Šiltą mažą rankelę Spaudžiu savo delne. Iš tylos atsiduso: – Aš nakties nebijau. Šitas kelias juk mūsų, Ir namelis tuojau?.. Mus tėtukas sutinka, Šunė Margis su juo… Kregždės narstys aplinkui, Ir špokai nusijuoks. Ar tikrai, mamutėle? – Netikrai, netikrai… Gęsta nuostabiai tyliai Tolimi vakarai… Šaltas vėjas Uralo Beria dulkėm akis… Ar tas kelias be galo? Ar be galo naktis? Paukštė mažą paukštelį Šildo plunksna švelnia… Šiltą mielą rankelę Spaudžiu savo delne. Tai yra šviesi vizija. Eilėraščio asmuo įsivaizduoja, kad grįžta namo, su tėtuku, šuniuku ir sūnumi. Bet eilėraščio antroj dalyj, lyrinis subjektas grįžta į tikrovę. Salomėja Nėris yra toli nuo tėvynes, o tai jai yra ypač liūdna, nori būti kartu su šeima gimtinėje. Eilėraščio kalbantysis yra mama, kuri kalbasi su savo mažu vaiku. Kalbasi apie gimtuosius namus. Žodžiai „kelias“, „kalnas“, „pakalnė“ kuria kelionės įspūdį. Laikas – vėlus vakaras arba naktis, ruduo. Vaiko pasaulis paprastas, nesudėtingas. Namus jis suvokia tada, kai visa šeima yra drauge, tad namai jam asocijuojasi su tėčiu. Tiek mamai, tiek sūnui namų vaizdas yra mielas, jaukus, savas, saugus ir artimas. Eilėraštis pasibaigia labai niūresne, prastesne nuotaika, nes namai yra tik prisiminimuose, o realybė yra svetima ir šalta. Šis eilėraštis yra apie gimtųjų namų ilgesį. „Maironiui“ Sako, mirdamas mane tu keikei, O numiręs surūstėjai dar labiau. Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: Juk tave mylėjau ir gerbiau. Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? Ar galėjau – tais pačiais keliais? Gena, gena pikto dievo rykštė, – Atgalion ir atsigręžt neleis. Aplink žemę skridusi su vėtrom, Vėl išgirsiu. mylimus vardus. Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, Bus man atpildas skurdus. Ir nenoriu sau geresnio nieko, Tik prie žemės prisiglaust brangios, Būti tėviškės arimų slieku, Mėlyna rugiagėle rugiuos. Eilėraščio kalbančioji yra tarsi pati poetė Nėris. Tik vienai jai galima sakyti kalbančioji, nes jos eilėraščiai tokie paprasti. Testamentinis eilėraštis, kuriame lyrinis subjektas (iš esmės S.Nėris) atsiprašo Maironio už klaidą. Maironis visą gyvenimą jai buvo autoritetas. Ji supranta, kad negalėjo ištaisyt klaidas, tokiais pačiais keliais negrįš. Anksti mirė Nėris, bet sugebėjo atsiprašyti šiame eilėraštyje. Nėris pripažįsta kaltę ir atsiprašydama sako, kad ji priima klaidas, ir priima bausmę: vietoj duonus, gauti akmenį. Vis tiek nori būti palaidyta Lietuvoje, Tėvyneje, kad tik priimtų Lietuva ją, nors ir padarė klaidą. Biblinis kontekstas — tie, kurie nusikalsdavo buvo užmėtyti akmeninimis. Politinės pinklės: Maironis buvo kunigas, o Nėris vėliau gyvenime nusisuko nuo bažnyčios, patikėjo sovietais, kad jie išsaugos Lietuvą ir bus geri. Įsivėlė į politikos pinkles, nežinodama, ką daro. Dėl to labai nukentėjo, buvo pavadinta tautos išdavike. Sakydama Mirdamas mane tu keikei, ji supranta, kad Maironis (kuris skelbė, jog pirmiausiai reikia aukotis dėl tėvynės, asmeninė laimė antroje vietoje), patriotas nusivylė tokiu elgesiu. Žmogus kalba nusižeminęs, nuolankiai, atgailaudamas. Kalbantysis Maironį gerbė, žavėjosi jo eilėraščiais. Ryškiausios yra atgailos ir kaltės temos. Atgailos tema išreikšta metafora paskutiniame posme. Jos mintis tokia: galiu bųti bet kuo, kad tik tėvynė atleistų ir priimtų. Kaltės jausmą stiprina tai, kad Maironis jau miręs ir negirdi nuoširdaus atsiprašymo. Žmogus atvirai ir nuoširdžiai atgailauja, prisipažysta. ANTANAS ŠKĖMA 1910-1961 BIOGRAFIJA IR KULTŪRINĖ APLINKA Sukrečiantys vaikystės prisiminimai Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė Lenkijoje, Lodzėje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pasitraukė j Rusiją, vėliau Ukrainą. Jai teko patirti po bolševikų perversmo Rusijoje kilusio pilietinio karo baisybes. Rašytojas prisimindavo žaidimus su pakartais ant žibintų baltagvardiečiais ir išgyventą siaubą, kai į butą įsiveržę girti raudonarmiečiai vos nenušovė tėvo ir kėsinosi išprievartauti motiną. Ši vaikystės patirtis vėliau atgims apysakoje „Saulėtos dienos". 1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. Baigęs gimnaziją, Škėma studijavo mediciną, teisę, bet mokslų nebaigė. Daugiausia laiko skirdavo teatrui: vaidino Kauno ir Vilniaus valstybiniuose dramos teatruose, režisavo spektaklius, pats ėmėsi dramaturgijos. Antrasis pasaulinis karas Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje Škėma dalyvavo kovose su besitraukiančia sovietų kariuomene. Karo metais su šeima gyveno Vilniuje, vaidino ir režisavo Vilniaus dramos teatre. 1944 m., vokiečiams traukiantis, buvo kviečiamas dėtis prie partizanų, bet atsisakė ir su žmona bei dukra pasitraukė į Vokietiją. Nuo to laiko visuomet kritiškai vertindavo savo ir kitų patriotizmą, sakydavo, kad pirmaeiliai didvyriai žuvo ir žūsta Lietuvoje, o išeiviai visada liks antraeiliai. KŪRYBOS BRUOŽAI Dramaturgija Į literatūrą A. Škėma atėjo iš teatro, jis yra sukūręs devynias dramas ir laikomas vienu pirmųjų modernios formos kūrėjų lietuvių teatre. Vienas vertingiausių scenos veikalų - drama „Pabudimas". Veiksmas vyksta Vilniaus NKVD rūmuose pirmaisiais stalinistinių represijų metais: mirtinoje dvikovoje susiremia buvę jaunystės draugai ir varžovai - laisvės kovų dalyvis Kazys ir NKVD tardytojas Pijus. Kazys priverstas rinktis: išduoti ginklų sandėlio vietą ar atiduoti į prievartautojo rankas savo žmoną. „Pabudimas" artimas prancūzų egzistencialistų literatūrai, vaizduojančiai veikėjus ribinėse gyvenimo situacijose, kai išryškėja tikroji kiekvieno žmogaus esmė ir pasirinkimo kaina. Romanas „Balta drobulė" - vienas žymiausių romanų lietuvių literatūroje ir svarbiausias Antano Škėmos kūrinys, parašytas 1954 m., bet išspausdintas tik 1958 metais. Jis išsiskiria modernia pasakojimo forma. Net ir dabar šis romanas - vienas skaitomiausių grožinių kūrinių, nes pagrindinio veikėjo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašių dalykų: tėvų nesantaiką, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka, gyvenimo absurdą. Romanas nesiūlo kokios nors gyvenimo prasmės formulės, tik skatina skaitytoją savarankiškai spręsti pagrindinį veikėją kankinančius klausimus. Jame susipina rašytojo patirtis, daugybė apmąstytų idėjų ir novatoriškos formos ieškojimas. Ironija Vienas būdingiausių A. Škėmos kūrybos bruožų yra ironija. Jau ankstyvuosiuose rašytojo kūriniuose matyti gebėjimas demaskuoti absurdiškus, dažnai skausmingus dalykus, kritiškas santykis su kitais ir savimi pačiu. Net ir vaizduodamas iš pažiūros nereikšmingas, komiškas gyvenimo situacijas, Škėma apmąsto pamatines žmogaus vietos istorijoje, kūrybos prasmės, meilės ir pasitikėjimo temas. Jo kūryboje ironija ir humoras yra ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir egzistencinės terapijos forma, būdas atsilaikyti prieš neperprantamą lemtį. ROMANAS „BALTA DROBULĖ" Pasakojimo ypatybės Romano „Balta drobulė" veiksmas trunka beveik parą - prasideda be šešių minučių ketvirtą po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą apie dvyliktą. Šioje „paros istorijoje" dominuoja sąmonės srautas, t. y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas liftininkas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodoma kaip Garšvos sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai, požiūris į žmones, kuriuos kelia liftu, asociacijos, net išgyvenamos vizijos - viskas susipina ir teka fragmentišku, bet nenutrūkstamu srautu. Be sąmonės srauto, daugiausia perteikiamo pirmuoju asmeniu, esama ir komentaro iš šalies. Visažinis pasakotojas primena kai kuriuos Garšvos ankstesnio gyvenimo epizodus. Dar romane pateikiami Garšvos užrašai, kuriuose jis pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. Šie trys pasakojimo tipai romane nuolat kaitaliojami. Erdvės ir laiko ribos bei užribiai Romane pavaizduota tik vieno personažo - keturiasdešimtmečio Antano Garšvos, dirbančio keltuvininku, t. y. liftininku, gyvenimo istorija, bet ji atsiskleidžia skirtingais atžvilgiais. Garšva privalo vilkėti uniformą - tai suvienodinimo ženklas, su uniforma jis jaučiasi praradęs individualybę, tapęs vien 87 numeriu, negalinčiu bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko pareigas uždaroje, kalėjimą primenančioje keltuvo erdvėje. Bet Garšva dar ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir gniuždančios aplinkos. Jis tiki, kad gelbsti ir nuo mirties, žmogų daro žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje. Absurdo žmogus Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai išgyvena būties beprasmybę ir savo padėties tragizmą, nes absurdą, kaip filosofas ir rašytojas Alberas Kamiu, suvokia sąmoningai, mėgina jį įveikti panieka ir ironija. Absurdišką Garšvos savijautą atskleidžia kontrastas: vienokius žodžius jis taria mintyse, visai kitokius garsiai sako viešbučio klientams. Pavyzdžiui, prisiminęs prarastą mylimąją Jonę, tramdydamas ašaras mintyse plūstasi: Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dizenterikai, sifilitikių alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu sugalvoti ? Kūryba ir meilė Pagrindinį romano veikėją galime analizuoti įvairiais atžvilgiais: kaip lietuvį išeivį, istorijos nublokštą į svetimą žemę ir negalintį joje pritapti, kaip žlungančios humanistinės Vakarų civilizacijos atstovą, kaip absurdo žmogų, „nevykusį žemės gyventoją'*, besiilgintį tikrojo ryšio su Dievu ir jo nerandantį. Vienas svarbiausių vaidmenų - poeto. Amerikoje Garšva dirba darbą, kuris toli nuo poezijos, bet kasdienybės rutinai, kitaip nei kiti viešbučio darbuotojai, priešinasi nuolatinėmis kūrybos pastangomis. Poezijos rašymu jis ne tik grumiasi su gyvenimo banalybe, bet ir aistringai, kone maniakiškai siekia išreikšti save, nes trokšta įveikti mirtį palikdamas pėdsaką literatūros istorijoj. „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti“, - sako jis Elenai, ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomirtiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus jauseną. Garšvos supratimu, neišvengiama mirtimi pasibaigiantis žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug kuo skiriasi nuo šinšilų vegetacijos. Sutikęs Eleną, Garšva atgimsta kaip menininkas ir patiki, kad jam pavyks suderinti šeimą ir kūrybą. Jis išsako mylimajai savo svajones apie ateitį dviese. Supratęs, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, Garšva patiria tikrąją ramybę ir atsisako jį užvaldžiusios minties palikti savo vardą literatūros istorijoje. Dabar jis sako: Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas būti absoliučiai originalus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas lyg senobinis japonų tapytojas. Garšva pasitiki kūryba ir tikra meile. Šių dalykų romane nebandoma nei nužeminti, nei priskirti absurdo sričiai. Vienas iš Garšvos keliamų egzistencinių klausimų - ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai prie jos prisirišęs. Meilės samprata glaudžiai susijusi su romantinės literatūros tradicija. Romantikai aukštino dvasinę vyro ir moters meilę. Jų nuomone, bendro gyvenimo kasdienybė, bėgantis laikas nužudo šį ryšį, o išsiskyrimas, ypač vieno kurio mirtis, tik sustiprina. Prarastasis amžiams išlieka mylinčiojo atmintyje kaip tobulas siekinys ir svajonė. Tokia idealiąja moterimi Garšvai buvo tapusi paliktoji Jonė. Panaši ateitis laukia ir Elenos: atsinaujinusi liga sugriauna iliuzijas, ir Garšva nutraukia ryšius su mylimąja. Pasakojimo dabartyje nuo išsiskyrimo praėjusios vos dvi savaitės, Garšva dar jaučia stiprų geismą, todėl negali kurti idealizuoto Elenos paveikslo. Romano pabaigoje personažas išgyvena vidinį virsmą: ilgai ieškotas eilėraštis susidėlioja mintyse - scenoje prieš išprotėjimą poetą matome sėdintį prie stalo ir rašantį. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilos veidu, jis laimingas plėšo popieriaus lakštą, kuriame, kaip skaitytojas gali įsivaizduoti, ir buvo rašomas „išspręstas" eilėraštis. „Nevykęs žemės gyventojas“ Antano Škėmos romane regime tragišką destruktyvaus moderniųjų laikų pasaulio viziją, neįprastą daugiausia kaimo tematikos lietuvių prozoje. Romane svarstomi pasaulio pokyčiai, žmogaus dvasinė krizė, naujas santykis su tikrove ir Dievu. Kitaip nei klasikinė literatūra, vaizduojanti pasaulį amžinybės perspektyvoje, modernus romanas „Balta drobulė" pasakoja apie žmogaus gyvenimą, pasibaigiantį sulig mirtimi. Ankstesnių laikų žmogus tikėjo Dievo gailestingumu ir gyveno viltimi, kad per Kristaus auką jo siela gali pelnyti amžinybės palaimą. Modernusis žmogus, gyvenantis pasaulyje be Dievo, neturi kas atleistų kaltes, kurios jam nebepakeliamos. Antanas Garšva mėgsta svajoti apie Kristų, bet netiki jo išganinga auka ir dalyvavimu žmogiškojoje būtyje: „Ne visais keliais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką!“ Veikėjas ne kartą tapatinasi su Kristumi, jaučia artumą Dievo Sūnui, kuris žemėje irgi ieškojo pasakos, išsižadėjo moters, paliko savo žodį ir buvo žmonių atstumtas. Romano pavadinimas „Balta drobulė" sietinas ne tik su ištrinta bepročio sąmone, bet ir su nukankinto Kristaus įkapėmis. Autoriaus požiūriu, XX amžiuje poetas, maištaujantis prieš nusistovėjusią tvarką, yra toks pat nereikalingas sumaterialėjusiam pasauliui, kaip ir meilės žodžių skelbėjas, prieš du tūkstantmečius nukryžiuotas ant Golgotos kalno. Šių laikų Kristus ne nukryžiuojamas, o išvaromas iš proto aukštyn žemyn slankiojančiame keltuve. MARIUS KATILIŠKIS 1914-1980 BIOGRAFIJA IR ISTORINIS LAIKAS Marius Katiliškis (tikrasis vardas Albinas Marius Vaitkus) gimė Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Marius buvo devintas iš vienuolikos vaikų. Vaikystėje vasarą ganydavo, o paaugęs dirbdavo ūkio darbus, nors pašaukimo ūkininkauti nejautė. Labai mėgo piešti ir drožinėti, bet labiausiai jj traukė knygos. Pomėgį skaityti ir apskritai palinkimą prie kultūros perėmė iš šeimos. Jo tėvai prenumeravo keletą laikraščių, kaime pirmieji įsigijo radiją, dviratį. Iš tėvo gautus pinigus sūnus dažnai išleisdavo knygoms, namie turėjo sukaupęs biblioteką. Iš tėvo paveldėjo pasakotojo talentą - nė viena talka neapsieidavo be Mariaus pasakojamų nugirstų ar skaitytų istorijų, kurias dar pagražindavo savais intarpais. Baigęs progimnaziją, Albinas Vaitkus tarnavo kariuomenėje, grįžęs dirbo Pasvalio bibliotekoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Palikti Lietuvą jam buvo nelengvas išbandymas. Romane „Miškais ateina ruduo", kaip ir „Užuovėjoje", aiški autoriaus nuostata vaizduoti tarpukario Lietuvos kaimo gyvenimą. Tačiau šis romanas, ne vieno kritiko vadinamas brandžiausiu, yra daugiau nei nostalgiška kelionė į praeitį. Trys Mariaus Katiliškio romanai, pasak literatūros kritikės Violetos Kelertienės, - vieno Lietuvos etapo savotiškas metraštis ar kronika. „Užuovėja" - tai nepriklausoma Lietuva su savo tradicijomis, kaimiško gyvenimo ritualais ir darbais, tarsi rojaus kampelis. Romane „Miškais ateina ruduo" rojus išsigimsta: atsiranda žaltys ir gundymas, nuodėmė ir nuosmukis. O „Išėjusiems negrįžti" - tai jau išvarymas iš rojaus ir pragaras, kurį išeiviams įkūnijo Antrasis pasaulinis karas. Romane atskleidžiamas karo siaubas, dramatiško kelio į nežinią patirtis, kai tūkstančiai lietuvių turėjo palikti gimtuosius namus ir ieškoti prieglobsčio svetur. Romano skyrius sieja pasakotojo - išėjusiojo - žvilgsnis. Jis kalba kaip įvykių liudytojas ir kartu apmąsto visos tautos likimą. Literatūros kritikės Elenos Bukelienės žodžiais, „tai sutryptos Lietuvos sūnaus žvilgsnis į totalitarizmo beprotybę". Sis Katiliškio užmojis - lietuvių tautos kelias iš rojaus į pragarą - pareikalavo visų kūrybinių jėgų ir visos per gyvenimą sukauptos medžiagos. ROMANO „MIŠKAIS ATEINA RUDUO“ SANDARA Du siužeto planai Iš pirmo žvilgsnio, pasakojama banali meilės istorija. Intriga kyla iš dviejų meilės trikampių: jaunas miškakirtys Tilius blaškosi tarp dviejų moterų - naivios, trapios Agnės ir patyrusios, aistringos Monikos; Basiuliškių ūkio šeimininkė Monika turi laviruoti tarp dviejų vyrų - nekenčiamo sutuoktinio, turtingo ūkininko Petro Doveikos, ir geidžiamo samdinio Tiliaus. Veikėjų likimai sprendžiasi kaimo kasdienybės ir gamtos fone, kuris nėra tik veiksmo scena. Gamtos gyvenimas glaudžiai susijęs su žmonių rūpesčiais ir darbais. Pelkės sausinimas, upės vagos platinimas rodo ir kaimo žmonių norą prakusti, ir kartu visos Lietuvos veržimąsi j naują, geresnį gyvenimą. Pasak V. Kelertienės, Katiliškis plėtoja nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos paralelę. Metų laikų kaita pabrėžia žmogaus gyvenimo kaitą, ir „tame laiko tarpe Virsnės lyg koks mikrokosmas pergyvena tai, kas vyko nepriklausomoje Lietuvoje". Nematyta pažanga - ūkinis pakilimas, elektra, nuolat kursuojantis autobusas - keičia uždaro kaimo gyvenimą, pelkė sausinama tikintis kasti durpes, kurios, pasakotojo žodžiais, „sukurs mūrinę Lietuvą". Taigi intriguojanti meilės istorija ir nepriklausomos Lietuvos ekonominio, socialinio, dvasinio gyvenimo pokyčiai yra dvi lygia greta plėtojamos temos. Erdvė Romano erdvė - Aukštaitijos užkampis, Virsnių kaimas, nuo pasaulio atskirtas tankių miškų ir pelkių. Neseniai nutiestu keliu kas dieną atvažiuojantis autobusas uždarą kaimą bent kiek suartina su miesteliu. Prie kelio, ant kalnelio, svarbiausia susitikimų vieta - Gužienės parduotuvė, dažnai virstanti ir smukle. Salia pieninė, iš čia matyti turtingas Basiuliškių vienkiemis. Kiek atokiau nuo jo išsimėčiusios kelios naujakurių sodybos, brūzgynuose nuo senų laikų įsikūrusio eigulio namai. Kitame upės krante darbuojasi miško kirtėjai. Romane nuolat pabrėžiamas erdvės uždarumas, ankštumas. Tiliaus „vaikystės pasaulį talpniai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas". Moniką šiurpas nukrečia supratus, kad jos galimybių riba yra Virsnių kaimo pieninė, o ištekėjusi už Doveikos ji pasijunta lyg pakliuvusi į narvą, tartum už tvoros „be spragų ir be vartų, taisyklingu lanku apjuosusios žemės plotelį, išeiti ji negalėjo". Basiuliškių ūkis, kuriame Monika jaučiasi kaip kalėjime, kaimas, kuriame vasarą, pasak jauniausios romano veikėjos Agnės, galima numirti iš nuobodulio, pančioja veikėjų prigimtį, neleidžia išsiskleisti svajonėms. Net jų charakteristikose pabrėžiamas ribojimas, varžymas: Tilius primena jauną žirgą, ant kurio kažkas užmetė sunkius pavalkus, miškakirtį Petrą lyg „būtų kas spaudęs iš viršaus negailestingu, akmeniniu svoriu". Laikas Romano veiksmas trunka apie pusmetį - nuo ankstyvo pavasario iki rudens pradžios. Gaivališkas pavasaris ne tik sujaukia miškakirčių darbą, bet ir paliečia širdis. Tilius stengiasi dažniau užsukti į Gužų parduotuvę ir susitikti su jauniausia jų dukra Agne, atkakliai gina ją nuo valdininko Špico dėmesio. Vasarą ramų kaimo gyvenimą sudrumsčia ne tik pelkės sausinimo darbai, žadantys gerą uždarbį, bet ir pagrindinių veikėjų jausmų drama, o artėjantis ruduo pranašauja neišvengiamą pabaigą. Nors ruduo įrašytas į romano pavadinimą, rudeniškos gamtos vaizdų kūrinyje iš viso nėra. „Žemė džiūvo ir skeldėjo iki kraujo", „vasara dainavo, brisdama į galą su paskutiniais javų vežimais", - sakoma viename paskutinių skyrių. Ruduo romane virsta iškalbinga veikėjų būsenų metafora. Štai Agnė, pajutusi Tiliaus atsitolinimą, vasaros karščiu: alsuojant, staiga suaugo, pasikeitė: „Į jos akių mėlynumą įsisuko tamsūs ratai rudens nykuma tvenkėsi krūtinėn". Tilių ruduo „svaiginamai purtė ir užraugė nerimu“ . Doveika, lemtingą naktį grįždamas namo, klausia savęs, nejau leidžiasi „pakalnėn su rudeniu, su savo amžiaus pavakare". Pasikartojantys ribos, izoliacijos, uždarumo ir monotonijos ženklai romane sukuria aplinką, kurioje žmonių santykiai darosi įtempti, o blaivus protas užleidžia vietą gaivališkoms aistroms ir primityviai jėgai. Tokioje aplinkoje meilė negali skleistis ir žydėti, ji pasmerkta baugaus rudens šalnoms. Miškas kaip kompozicijos ašis Miško vaizdai laikytini romano kompozicine jungtimi. Jie iškalbingai pasakoja apie metų laikų kaitą, padeda atskleisti veikėjų charakterius, tampa išraiškinga metafora, bylojančia apie žmogaus dvasios permainas. Trys miško naikinimo aprašymai - trys jo kančios etapai, liudijantys pasikeitimus ir žmonių gyvenime. Visą žiemą iki pavasario mišką niokoja kirtėjai - krauna turtus apsukriems prekeiviams. Pasmerktas miškas „traukėsi nuo upės tokiais plotais, kokius spėdavo girininkas su gauja eigulių apmatuoti per vasarą, žiemą paguldyti ant šono ir nuplukdyti pavasarį į Melamėdo tvenkinį". Sausinimo darbai tyrelyje, antroji miško naikinimo banga, - lemtingų pokyčių riba. Perėjūnai grioviakasiai atneša į tarpmiškę savo „kultūrą", ir kaimą tarsi drugys būtų ėmęs krėsti. Nesibaigia naktinės išgertuvės, muštynės, erzelis. Senieji bemiegėmis naktimis veltui saugo nuo įsibrovėlių savo turtą ir dukrų klėtis, kurios vis lengviau atsiveria įžūliems atėjūnams. Jaunų žmonių sielose plečiasi toks pat chaosas kaip sudarkytoje gamtoje. Rudenį ateina atomazga: „Tada užsidegė miškas!* Gaisro vaizdai - paskutinis ir pats baisiausias miško kančios etapas. Pasibaigė lietuvio gyvenimas „miškų lanke", išseko gamtiškasis jo laikas su „baigiančiais griūti senaisiais kaimais, lūžtančiais praamžinu medžių pavėsiuose". Uždara erdvė turi plėstis, atsiverti pasauliui, civilizacijai, laisvei. Tačiau žmogus psichologiškai dar nepasirengęs permainoms. ROMANO VEIKĖJAI IR JŲ ISTORIJOS Kas sieja pagrindinius veikėjus Romane keturi ryškūs personažai: Agnė, Tilius, Monika ir Doveika. Tai žmonės, aistringai trokštantys laimės. Bet jų troškimams nelemta išsipildyti. Nuo pirmų puslapių romane tvyro nelaimės, kažin ko neatšaukiamo ir neatitaisomo nuojauta. Tragiškos baigties ženklų vis daugėja, kol galiausiai užgriūva katastrofa. Romano veikėjai, nors dėl skirtingų priežasčių, vienodai paklūsta lemčiai, nejspėjamiems jos dėsniams. Jie pakliūva į neišpainiojamų įvykių pinkles ir nepajėgia ar nenori išsiveržti iš gaivališkos prigimties diktato. Kita vertus, autorius kelia ir charakterio, lemiančio žmogaus likimą, problemą. Agnė Agnė - „pati gražiausia pavasario apraiška", tikra miškų dukra, „dar tik prasikalęs daigas, sprogstantis pumpuras". Tilius ją mato apsuptą gėlių, jam ji panaši j stirną, žadinančią šunų vijikų alkį. Net Monika, Agnės konkurentė, vadina ją geltonplauke puriena, pūkuotu vieversėliu. Užaugusi tarp miškų, ji atvira pasauliui, jos mintys skaidrios, be piktų kėslų, žodžiai nuoširdūs. Ji išgirsta gamtos šauksmą ir pasiduoda jam. Tiliaus meilę Agnė priima pasitikėdama, atsiverdama, su sunkiai slepiamu džiaugsmu. Su Tiliumi mergaitė išgyvena patį svaigiausią metą - ji pirmąkart myli. Abiem nepamirštamą naktį, kai lieka dviese siaučiant audrai, tarsi atsiliepiančiai į jausmų sumaištį, Agnė leidžiasi čaižoma šėlstančio lietaus, kaip jos kūnas leidžiasi apkabinamas sunkių, bet švelnių Tiliaus rankų. Jos meilės džiaugsmo išraiška - pašėlęs lėkimas sūpynėse: Velykų dieną ji prašo Tiliaus supti ją vis aukščiau. Vėliau, patyrusi mylimojo išdavystę ir atsisveikindama su Virsnėmis, Agnė vėl nueina prie sūpynių, kuriose „vieną auksinę pavasario dieną ją buvo sugriebęs pašėlęs svaigulys. Kada norėjo lėkti, skristi padebesiais, nudraskyti paukščiams sparnus, nulaužyti stirnų ožiams ragus ir sukristi, mirtinai nusikamavus, tyrelio samanose". Tiliui pasitraukus, padūkusi, drąsi, besijuokianti Agnė tampa rami, susimąsčiusi, užsidaro savy ..be skundų, be priekaištų". Ji pasirenka kitą kelią - jau ne svaiginančios meilės, o blaivaus apskaičiavimo. Sutikusi važiuojantį į miestelį Doveiką, užsimena jam apie žmonos neištikimybę. Ši auksaplaukė mergaitė, užaugusi pamiškėje, kur visko „per daug - saulės, laisvės, žalumos, graudaus ilgesio ir lūkesių", nekovoja dėl savo laimės. Galbūt jai trūksta patyrimo? Kas sutrukdo Agnei būti laimingai - naivus pasitikėjimas pasauliu ir žmonėmis ar pasidavimas lemties jėgai? Tilius Kaip ir Agnė, užaugęs tarp miškų, Tilius vis dėlto svajoja išsiveržti iš uždaro kaimo gyvenimo. Jo svajonė - valdiška tarnyba. Bet šis jaunas vyras, kupinas jėgų ir norų, nieko nedaro, kad troškimai pildytųsi. Romano pradžioje matome Tilių, ketinantį mesti miškakirčio darbą ir išeiti, o kur - jis nežino. Tilius laukia laiško - kvietimo i naują darbą, laukimo būsena trunka iki romano pabaigos. Laukti, delsti, neapsispręsti, pasiduoti aplinkybėms ir dėl to kentėti - toks Tiliaus būdas. Jei kartais ką ir nusprendžia, vis tiek pasielgia priešingai: laukia valdiškos tarnybos, bet praranda teisę dirbti pasienio policijoje, pas Doveiką ateina laikinai, bet pasilieka, svajoja apie ateitį su Agne, o pasirenka Moniką. Atrodo priklausomas nuo aplinkybių ir stipresnių už jį žmonių. Tačiau labiausiai Tilius priklauso nuo savo prigimties. Jis bejėgis suvaldyti geismą, pabudusį sulig pavasario polaidžiu. Po miško darbų užsukusiam j Gužienės krautuvę „širdis tirpo kaip lajinė žvakė" žiūrint j šeimininkę. vėliau ir į Moniką, stebint jos gyvenimą ištaigingame Doveikos ūkyje. Monika stovi tarp Tiliaus ir Agnės kone nuo pirmų jų draugystės dienų. Nors dar gerai nepažįsta Agnės, vos kartą matė parduotuvėje, kartą turguje, dar klausėsi muzikos, sklindančios iš jos kambario, jo sąmonė jau apnuodyta: ir jaučiant Agnės plaukų švelnumą ir laikant ranką, galvoje knibžda mintys apie kitą gyvenimą, kitą moterį. Jis leidžias: nešamas geismo ir aistros, neturi į ką atsiremti, už ko užsikabinti. Skendimo, nėrimo gilyn, grimzdimo motyvai romane sutankėja įsisiūbavus Tiliaus ir Monikos meilei: „Tai buvo graibstymasis tuščiais mostais ir vis nesugaunant virš galvos besisupančios liaunos, lanksčios šakos." Tuščias mostas - lyg anų pavasario sūpynių su Agne imitacija. Tilių iškalbingai charakterizuoja ir erdvės detalės. Su Agne jis dažniausiai susitinka prie upės, ant tilto, jungiančio du Vilkijos krantus. Vienas krantas, simboliškai tariant, Agnės, ten jos namai, kitame krante Basiuliškių sodyba - tai Monikos krantas. Savo „kranto" Tilius neturi. Kuo aitresniu karščiu plieskia Tiliaus ir Doveikienės meilės vasara, tuo labiau jį kausto bejėgiškumas. Užplūdusį geismą jis jaučia kaip akmenį, kaip nelaimę, „lyg viesului perėjus per rugių lauką". Tilius nieko nedaro, tik laukia „kas kartas vis baisiau ir baisiau", kol galų gale krinta nuo pavydaus Doveikos kulkos. Monika Monika „savo meilę turėjo išplėšti, užgrobti nagais ir išlaikyti, jais kruvinai įsikirtus". Baigusi aukštesniąją pienininkystės mokyklą, ji į Virsnių kaimą atvyksta ne savo noru ir neketina ilgiau užsibūti. Spaudžiama gyvenimo aplinkybių, čia jaučiasi kaip kalėjime, lyg „įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, neperlendama". Kaimą juosiantis miškas jai atrodo svetimas ir baugus. Gal todėl ji neatstumia senio Doveikos, neatsispiria jo meilikavimams ? Jeigu jau lemta gyventi šiame užkampyje, atskirtame nuo pasaulio, tai gyventi kaip poniai, didelio ūkio šeimininkei, kuri gali įsakinėti kitiems. Su tokia pat gaivališka jėga Monika pasiima ir Tilių: „Gaisrą, šėlstantį ir siaubiantį viską pakeliui, apėmusį ją nuo kojų nagų iki galvos plauko, ji tegalėjo užgesinti tokia pat ugnimi!' Kaitros, gaisro, ugnies, liepsnos figūros ženklina Doveikienės ir Tiliaus meilę. Negalėdamas ar nenorėdamas priešintis aistros ugniai, Tilius mąsto, kad Monika jį „sudegins vieną kartą". Kilimo aukštyn, skrydžio jausmo, kuris nuolat pabrėžiamas epizoduose su Agne, būdamas su Monika Tilius nepatiria - „jie sruvo pakalnėn, jie puolė baisiu greičiu". Jų susitikimų vietos - rugių laukas, daržinė, kur sukrautas naujas derlius, - sietinos su intymumu, slaptumu, kūniškumu, seksualumu. Čia pravartu prisiminti Agnės skiriamus pasimatymus ant tilto, svaigų kilimą sūpuoklėse, pavasario liūtį, apgobusią pirmą glamonių naktį, - kokia skirtinga Monikos ir Agnės meilė. Doveikienė duoda Tiliui tai, ko negalėjo duoti Agnė, - subrendusios moters patirtį, kuri gamtos apsupty užaugusiam vyrui „mįslė ir migla, užtemdanti sąmonę". Monikos meilė - nieko nepaisanti, akla, agresyvi, kaip „liepsna, ryjanti sausą kirtimų žolę". Galų gale ji pražudo juos abu. Doveika Petras Doveika „pradėjo iš nieko . Baigti jis turėjo priešingai - pačia viršūne". Tai kietas, apsukrus ūkininkas be didelių skrupulų. Kadaise atėjęs į ūkj kaip nuolankus samdinys, tapo Basiuliškių sodybos šeimininku. Jis vienintelis iš pagrindinių veikėjų ne itin mėgstamas kaimo žmonių. Juo nepasitikima, nes kadaise nieko neturėjęs ilgainiui pasidarė turtingiausias apylinkės žmogus, dar ir j viršaičius prasimušė. Konfliktas su kaimynu Krivicku charakterizuoja Doveiką kaip nenuolaidų, gobšų ir gudrų žmogų. Šios savybės jam ir padeda didinti ankstesnių sodybos šeimininkų sukrautus turtus. Ūkis pertekęs visokių gėrybių, namai įrengti pagal naujausią madą - net radijas yra, stalas lūžta nuo valgių ir nematytų gėrimų. Doveika save laiko kovos žmogumi. „Eiti per gyvenimą ir laimėti" - toks jo šūkis. Nė vienas jo sumanymas nenueina niekais. Jis mėgsta būti svarbiausias, jam patinka, kai kiti su pavydu žiūri į jo turtingus namus ir jauną gražią pienininkę, kurią parsivedė į ūkį. Monika Doveikai tarsi didysis prizas už ilgus laukimo metus, kol karšino nemylimą žmoną. Jis vertina žmones kaip daiktus - ir Moniką įsigyja kaip brangų, vertingą daiktą, paklojęs ne vieną šimtinę, kol stengėsi įtikti prašmatniomis dovanomis. Užtat gali didžiuotis tokia ūkio puošmena, rodyti ją svečiams. Apsvaigęs nuo sėkmės, Doveika ir įkliūva į Monikos spąstus. Pasak Elenos Bukelienės, atėjęs į Basiuliškes iš kito pasaulio, Doveika įkūnija aktyvųjį naujų laikų pradą. Bet jis stokoja moralės ir intelekto, būdingo kultūros žmogui. Jo aktyvumas primityvus, agresyvus, reiškiasi necivilizuotomis formomis. Jis tarsi pavojingo užkrato nešiotojas, negalintis nei pats būti laimingas, nei suteikti laimės kitiems. M. Katiliškio vaizduojamo žmogaus lemtis - tarsi gamtoje vykstančių procesų galutinė išdava. Pasak literatūros kritiko Rimvydo Šilbajorio, kol žmogus neprievartauja gamtos, nesistengia kaip nors jos paveikti, tol ir pats jaučiasi tvirtas. Pradėjęs keisti gamtą, irgi neišvengiamai ima keistis, dažniausiai rieda žemyn, menkėja ir išsigimsta, o tada jau lauk nelaimės. Romano „Miškais ateina ruduo" įtampą kuria vis aiškesni nelaimės ženklai, vis stiprėjantis jausmas, kad atsitiks kažkas negera, ir galiausiai veikėjus užgriūva skaitytojo jau seniai nujaučiama katastrofa. Kai kurie veikėjai lieka akli iki galo, kitiems duota pasibaisėtina dovana suprasti visus ženklus, žinoti, kad tragedija įvyks, bet vis tiek jie bejėgiai įveikti gyvenimo srovę. KRISTIJONAS DONELAITIS 1714-1780 ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS Istorinės aplinkybės suformavo dvi lietuvių raštijos tradicijas - protestantiškąją ir katalikiškąją. Nuo XVI a. jos vystėsi šalia viena kitos, XVIII a. lietuvių raštija Prūsijoje išgyveno tam tikrą pakilimą, o Didžiojoje Lietuvoje, gilėjant valstybės krizei, menko, buvo veikiama lenkų kultūros. Kristijonas Donelaitis gyveno ir kūrė Rytų Prūsijoje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1709-1711 m. maro epidemija nusinešė beveik pusę lietuvių, ištuštėjusiuose kaimuose įsikūrė nemažai kolonistų - vokiečių, prancūzų, šveicarų. Kolonistus rėmė valdžia, todėl jų - laisvų ūkininkų ar amatininkų - padėtis buvo geresnė nei baudžiauninkų lietuvių. Pastarieji turėjo nepasiduoti kitataučių įtakai, kovoti už išlikimą - XVIII a. germanizacija stiprėjo. Kita vertus, stiprėjo ir raginimas ginti lietuvių kalbos teises, domėtis bendruomenės papročiais, liaudies kūryba. Krašto lietuvių (lietuvininkų) tikėjimas, papročiai, kultūra skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių. Mažosios Lietuvos gyventojai daugiausia buvo evangelikai liuteronai. Si krikščionybės kryptis skatino gyventi paprastai, kukliai, dirbti, pasitikėti Dievo tvarka. Darbas buvo vertinamas kaip svarbiausia žmogaus pareiga. Dievobaimingumą, pamaldumą ypač pabrėžė pietizmas, tam tikra liuteronybės atmaina. Si liaudiška religija ragino apriboti gyvenimą kasdieniais darbais, nuoširdžia malda ir Biblijos skaitymu, ugdė bendruomeniškumą. BIOGRAFIJA Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime. Anksti mirus tėvui, motina viena leido vaikus į mokslus. Vyresnysis sūnus tapo garsiu Karaliaučiaus auksakaliu, įvairių instrumentų meistru. Busimasis poetas studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, lankė lietuvių kalbos seminarą, mokėsi klasikinių kalbų ir poetikos meno. Donelaitis gebėjo eiliuoti vokiečių ir lietuvių kalbomis, mokėjo graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo laikų literatūra, įgijo ir muzikinį išsilavinimą. Baigęs universitetą trejus metus dirbo Stalupėnuose, čia galbūt jau rašė pasakėčias. Nuo 1743 m. iki mirties (1780 m.) Donelaitis - Tolminkiemio parapijos pastorius. Kaip ganytojas, jis gerai pažino parapijiečių gyvenimą, lietuvių ir kitataučių, dvaro ir kaimo santykius. ASMENYBĖS BRUOŽAI Donelaitis buvo veiklus ir tvarkingas pastorius. Nors sunki ūkio darbų našta slėgė visą gyvenimą (apie tai su kartėliu užsimena užrašuose), jis kruopščiai prižiūrėjo bažnyčiai priklausantį 40 ha ūkį. Net turėjo nusibraižęs visų savo laukų planą ir susirašęs parapijiečius - atskirai doruosius, t. y. darbščius, paisančius Dievo žodžio, ir tuos, kurie tingi dirbti, nelanko bažnyčios. Tolminkiemyje jis pastatydino mūrinę bažnyčią, mokyklą, namus pastorių našlėms, iš pagrindų atnaujino klebonijos pastatus. Vokiškai parašytame eilėraštyje poetas suformulavo tokią gyvenimo nuostatą: Kiekvienam daryti gera Savo darbu ir žodžiu, Visad elgtis taip, kaip dera, Ir teisingas būt geidžiu. Suprasdamas Mažosios Lietuvos kultūrinę situaciją, Donelaitis sakydavo pamokslus dviem kalbom - iš ryto vokiškai, po pietų lietuviškai, ypač rūpinosi lietuvybės išsaugojimu. Išlikti dorais lietuviais, „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte" ragino ir bičiulius. Stipri valia, atkaklumas, garbės ir orumo pajautimas, pareigos jausmas ir meilė žmonėms - šios savybės darė įspūdį amžininkams, apylinkės šviesuomenei, su kuria poetas mielai bendravo, kartu muzikuodavo, paskaitydavo savo giesmių - būsimos poemos - ištraukų. Laisvalaikiu Donelaitis, gabus mechanikas, mėgo šlifuoti stiklus, konstruoti laikrodžius, barometrus (sumeistravo net pianiną ir fortepijoną), rūpinosi paties užveistu sodu. KŪRYBA Apie 1765-1775 m. Donelaitis sukūrė keturias epinio pobūdžio giesmes - „Pavasario linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės", „Žiemos rūpesčiai" (iš viso 2968 eilutės). Be to, išliko šešios pasakėčios, keli vokiški eilėraščiai. Savo kūrinių Donelaitis nespausdino. Keturias giesmes 1818 m. paskelbė Liudvikas Rėza. Jo sugalvotas pavadinimas „Metai" prigijo visiems laikams. POEMA „METAl“ Tematika Poemoje Donelaitis vaizduoja XVIII a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir pasaulėžiūrą, pasakoja, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai baudžiauninkai: aprašo jų darbus ir papročius skirtingais metų laikais, kalba apie santykius su ponais ir kitataučiais. Gamta „Metuose" atsiskleidžia žemdirbių kultūrai būdinga pasaulėjauta. Gamta - nuolat atsinaujinantis, gyvybingas pasaulis, kuriame aiškiai jaučiama šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties kaita. Pavasarį prisikelia visa, „kas rudens bjaurybėj numirė verkdams“. Gyvybės stebuklas - paskata džiaugtis („linksmytis visi susirinko", „visi visur sumišai šokinėdami džiaugės") ir garbinti tobulą Dievo kūriniją. Jo buvimą labiausiai jaučia ir šlovina paukščiai: Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė Ir Sutvertoj; linksmai rykaudami gyrė. Metų ratą įsuka ir gyvybę pabudina saulė („Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą"), jai slepiantis, žemė, atidavusi derlių, apmiršta, gamtos grožybės „nei kapas sens pasirodo". Pavasarį ir vasarą aiškiausiai juntama Dievo kūrybinė galia, o žiemą įsivyrauja tamsa, chaosas, mirtis (girias „jau giltinė suka"). Sis gamtos ritmas, amžinas, nesikeičiantis, žemdirbiui liudija dieviškąją būtį. Tobulai sutvarkyta, darni gamta yra gyvenimo mokytoja. Paklusdamas dieviškajai tvarkai, žmogus turi daug dirbti, paprastai, saikingai gyventi, pasitikėti „dangiškuoju tėtučiu". Poemoje esama pasakėčias primenančių alegorinių gamtos vaizdų, kurie skirti tiesiogiai pamokyti, pavyzdžiui, gandrų ar lakštingalos epizodas „Pavasario linksmybėse". Toks gamtos vaizdas baigiamas moralu: „pasisotindams gardžiaus n’užmiršk savo Dievą", „Tav, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo, / O tu dar nurni..? Tai aiškus didaktinis elementas. Žmogus Žmogus suvokiamas kaip visos kūrinijos dalis, todėl jam nevalia nei kaip nors pažeisti jos tvarką, nei išsiskirti iš bendruomenės. Žmogui svarbu išmanyti ir gerai nudirbti tradicinius žemės darbus. Kukliai gyvendamas ir daug dirbdamas, jis pritampa prie dieviškojo gamtos pasaulio, o tie, kurie niekina Dievą, nutolsta nuo žemės darbų, praranda dorybes, savotiškai apanka. Toks yra Diksas - vien savo „glūpumą" rodo tuščiai pūsdainasis ir niekindamas Dievą. Jokio darbo nedirbantys ponai yra amoraliausi: naudojasi svetimu triūsu, nuolat persiryja ir prisigeria - gyvena nesaikingai, taigi ir neprotingai, priešingai gamtos tvarkai. „Pavasario linksmybėse" apsirijęs ponas kvailu elgesiu gąsdina paukščius. „Didpilvis" vaizduojamas groteskiškai: Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė: Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą, Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo, Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė. Ponai nutolsta nuo Dievo, griauna jo nustatytą tvarką, todėl nusipelno pasmerkimo, o paprastai gyvenantys, daug vargstantys būrai Donelaičio poetiniame pasaulyje stovi arčiausia dieviškojo idealo. Darbas Darbas lemia žmogaus vertę. Donelaitis žino, kad būrai velka sunkią baudžiavos naštą („būrą baudžiava baudžia11), kad žmogui daug vargo skirta, bet tokia Aukščiausiojo valia: „ be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo!1 Taigi dirbantis žmogus atlieka pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos nei sau, nei bendruomenei. Slunkius, bandantis pateisinti savo tingėjimą, rūsčiai smerkiamas: Eik, - tarė, - šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin. Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams, Sav ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos. Darbas, pirmučiausia žmogaus reikmė, lemia fizinį ir moralinį būro tvirtumą. Darbas yra gyvenimo pagrindas, išminties šaltinis. „Glūpas“ vaikas tik mėgdžioja tėvų vaidmenis, o išminties įgyja mokydamasis, patirdamas pirmuosius vargus. Išmintingu žmogumi tampa tada, kai pradeda žemdirbio darbus, kurie įtraukia į gamtos gyvenimo ritmą. Poetas žino, kad žemdirbio triūsas lemia visos visuomenės gerovę: Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų. Todėl niekinamas būras gali didžiuotis dorai atliekantis kasdienius darbus, kurie iškelia jį ir padeda pajusti savo vertę. Donelaitis pabrėžia, kad su džiaugsmu dirbamas darbas tarsi pašventina būtį: Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti, O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą! Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro; O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina. Žmogui lemti nepabaigiami darbai ir vargai yra pagrindinis gyvenimo dėsnis. „Metai“ ir baigiami šiuo akcentu: Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų Rūpyk tėviškai, kad vėl jau vasara rasis Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim Būrai ir ponai Donelaitis „Metuose" nuolat primena, kad visi žmonės iš prigimties lygūs. Bet pasaulis taip sutvarkytas, kad ponų luomas aukščiau už būrus. Vis dėlto geresnė socialinė padėtis nelemia aukštesnės moralės - dvaras vaizduojamas kaip visokių ydų šaltinis. Būrai morališkai pranašesni už ponus, net apie „nenaudėlių" ydas kalbama ne taip piktai kaip apie ponų nedorybes. Svarbiausia, kad be būro veltėdžiai neišgyventų: Rods yr daug žioplių, kurie nabagėlį būrą Iš nelabos širdies per paiką drimelį laiko, O štai patys juk daugsyk kaip drimeliai elgias. Kas tokiems išdykėliams gardžiai pasivalgyt Ir prisisurbt saldžiai pelnytų reikalą kožną, Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų, Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų, Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų? Būrus Donelaitis užstoja ne tik dėl to, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet ir todėl, kad pats jų gyvenimas vertas ne paniekos, o pagarbos. Dočys, teisiamas už tai, kad liepė pusberniui prišaudyti varnų, o tas šaudamas kaimynų „visas supleškino trobas", viešai kaltina ponus: Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas. Jei pasaulis būtų tobulas, ponai elgtųsi tėviškai, užstotų būrus, jų gailėtų. Buvo toks ponas, deja, „numirė pernai”. Taigi socialinis gyvenimas nėra teisingas, ir vienintelė išeitis - moralinis tobulėjimas. Lietuviai ir kitataučiai Būrai didžiuojasi savo papročiais, kalba, kaip svarbūs tautinės tapatybės ženklai minimi lietuviški valgiai (dešros, lašiniai), drabužiai. Bendravimas su kitataučiais ardo būrų bendruomenės uždarumą, keičia įpročius: Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės. Doriems lietuviams svetimųjų pavyzdys daro neigiamą įtaką: Ogi dabar, želėk Dieve, tikt gėda žiūrėti, Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas, O paskui tuo žaist ir šokt j karčemą bėga. „Metuose" nesipiktinama netinkamu kitataučių elgesiu, bet lietuvių nedorumas griežtai smerkiamas. Tautiškumą Donelaitis sieja su dora: išsižadėdami savo papročių lietuviai praranda „viežlybumą", moralinį tvirtumą. „Viežlybumas" būtinas lietuvių bendruomenei išlikti, naikinančiam germanizacijos poveikiui pasipriešinti. Teisingai, tvarkingai gyvendami, laikydamiesi krikščioniškosios etikos, lietuviai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Doru gyvenimu jie gali pelnyti ir kitataučių palankumą. Viežlybieji ir „nenaudėliai “ „Metuose” būrai skirstomi į teigiamus, „viežlybuosius”, ir neigiamus - „nenaudėlius”. Neigiami personažai ryškūs, įsimintini. Jie išsiskiria, nes labiau paklūsta prigimties impulsams, o ne bendruomenės taisyklėms, todėl pažeidžia jos gyvenimo tvarką. Slunkius ir Pelėda - tinginiai, apsileidėliai. Kai pavasarį būrai skuba griebtis darbų, Slunkius gailestauja, kad baigėsi žiema. Jis norėtų, kad „vis miegot mums sviete būtų paskirta”. Tinginyste Slunkius didžiuojasi lyg kokia giminės tradicija, stengiasi ją pateisinti įvairiais palyginimais ir tėvų pavyzdžiu, taigi yra savotiškas filosofas. Plaučiūnas - nerūpestingas būras, vis nespėjantis laiku atlikti darbų. Visų pievos jau tuščios, o jo sklypas dar nejudintas. Nuvykęs į Karaliaučių pirkti dalgio, mat senąjį prieš metus girtas pametė, žioplinėdamas pamiršo kelionės tikslą, net kuinpalai- -pragėrė, todėl grįžęs pievą „rėplinėdams vis su pjautuvu kirto”. Pyktį dėl nesėkmių Plaučiūnas lieja ant šeimos. Vis dėlto šis būras turi ir gerų savybių - yra vaišingas, pakviečia kaimynus į krikštynas. Dočys - įdomiausias neigiamas personažas. Būrai jo nemėgsta dėl ėdrumo, girtuoklystės, jis ne tik pats į karčemą skuba, bet ir žmoną su vaikais vedasi. Nederamas Dočio elgesys, nesivaldymas pavojingas bendruomenei: jis sukelia sumaištį „nesvietiškai” smarkiai kuldamas žirnius, neturėdamas ko valgyti siunčia pusbernį šaudyti varnų, dėl to supleška kaimynų trobos. „Girtuodams bei durnai smaguraudams” elgiasi pagal savo įgeidžius. Bet Dočys drąsus, teisiamas už sukeltą gaisrą nebijo pasakyti tiesos apie ponus. „Viežlybųjų” būrų paveikslai ne tokie individualizuoti, abstraktesni. Svarbiausias „Metų” personažas - šaltyšius Pričkus, dvaro ir kaimo tarpininkas. Nemėgstantis tinginių Pričkus nuolat ragina būrus dirbti, moko, kiekviena proga aiškina darbo vertę. Nors apie ponus dažniausiai atsiliepia kritiškai, jo taktika - tylėti, kai muša per ausį, nepūsti prieš vėją. „Rudenio gėrybėse” stropusis šaltyšius skundžiasi, kad jo -ikimas panašus į kuino - abu nuvaryti baudžiavos. Pričkus ir miršta šykštaus pono sumuštas. Krizas - sumanus, darbštus, nagingas, taupus ir dėl to sugebėjęs prasigyventi būras. Pasakotojas juo atvirai žavisi: Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška, Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint. Kaimynai jį gerbia, į dukters vestuves renkasi kaip į didelę šventę. Lauras mėgsta filosofuoti apie likimą, žmogaus amžių prilygina pražystančioms ir sunykstančioms žolelėms. Dėl moralės nuosmukio jis kaltina kitataučius, piktinasi, kad šie valgo lietuvių duoną, šveičia dešras ir lašinius, bet pačius lietuvius niekina. Seimas, religingas būras, smerkia keikūnus, nedorėlius, karčemą pamėgusius labiau už bažnyčią. Jis kalba, kad visi žmonės lygūs prieš Dievą, dorai elgtis dera ir lietuviams, ir kitataučiams. Enskys iš kitų „viežlybųjų” išsiskiria energingumu, svečiuose savo iniciatyva išmeta laukan į vestuves atsibasčiusius Slunkių su Pelėda. Svarbiausios lietuvio valstiečio moralinės vertybės - darbštumas, kuklumas, paprasta gyvensena, saikas, ištikimybė lietuviškoms tradicijoms, bendruomeniškumas. Taip gyvenantis žmogus jaučia savo vertę ir buvimo prasmę. „METŲ“ STILIUS Donelaitis tikroviškai pavaizdavo bendruomenės gyvenimą, sukūrė įspūdingų gamtos ir būrų buities, darbo vaizdų. Būrų gyvenimą aprašė turtinga, bet nenudailinta lietuvių kalba. Žemasis stilius itin sodrus tuose epizoduose, kur vaizduojami ar barami nenaudėliai. Nors apie valstiečių gyvenimą kalbama kasdieniais žodžiais, pasakojimas sueiliuotas iškilminga, antikiniams epams būdinga eilėdara - hegzametru. Antikinės literatūros tyrinėtoja Dalia Dilytė teigia, kad didžiausias Donelaičio nuopelnas - ypatingas epas, didaktinio ir herojinio epo sintezė. Didaktinio epo bruožas „Metuose" yra pamokymai, o herojinio - ilgos personažų kalbos, vaizdingos hiperbolės, „viežlybumo" idėja. Panašiai kaip herojinių epų veikėjai, Donelaičio būrai turi priešintis svetimųjų įtakai, kantriai ir atkakliai saugoti savus papročius, kalbą, išlikti dori ir garbingi, kovoti su savo ydomis. Poemoje galima atsekti skirtingų kultūros epochų pėdsakų. Baroko pasaulėjautą primena gyvenimo trapumo motyvas, žoleles šienaujančios giltinės vaizdinys, hiperbolizuoti, natūralistiniai vaizdai. Su klasicizmu sieja metų ciklu grįsta kompozicija, veiksmo vietos ir personažų pastovumas, didaktiniai tikslai. Donelaičiui, kaip Apšvietos epochos poetui, būdingas noras įžvelgti gyvenimo dėsningumus (visi žmonės iš prigimties lygūs, augdamas ir įsitraukdamas į darbų ritmą žmogus įgyja išminties), racionaliai paaiškinti įvairių reiškinių priežastis, šviesti, mokyti. Skirtingi elementai vienas kitą papildo, taip randasi išsamus, visa apimantis gyvenimo paveikslas. VYTAUTAS MAČERNIS 1921-1944 GYVENIMAS IR ISTORINIS LAIKAS Vytautas Mačernis gimė Žemaitijos vidury, Šarnelės kaime netoli Žemaičių Kalvarijos, gausioje šeimoje. Šviesiausias vaikystės prisiminimas - babūnė, „Vizijose" vadinama senole, kuri mažąjį Vytuką užaugino ir labai mylėjo. Iš savo šeimos ir draugų jis išsiskyrė polinkiu į vienatvę, uždarumu. Save dažnai vadindavo svajotoju, fantastu. Kartais jį pagaudavo keisti regėjimai - tas akimirkas labai brangino: „Vizija - tai mano turtas, svajonė - tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu!' Telšių gimnazijoje Mačernis išsiskyrė rimtumu, būdavo nuolat į kažką įsigilinęs, susikaupęs. „Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais gyvendamas", - rašė laiške gimnazijos draugei. Kitokie nei moksladraugių būdavo ir jo rašiniai. Aštuoniolikos metų nusiuntė „Ateities" žurnalui straipsnį, kuriame ragina bendraamžius pažinti save, atrasti savus gyvenimo kelius, susivokti pasaulyje, suprasti gyvenamąjį metą, atsakingai rinktis vertybes: „Venkime prabangos, gyvenkime kukliai. Atsiminkime, kad turtas yra ne žmogaus užvaldymui, o tik jo pragyvenimo reikalui. Niekur taip greitai neišsenka jėgos, kaip sėdint minkštame fotelyje! Mačernis anksti subrendo, tarsi peršoko nerūpestingos jaunystės laiką. Apie save dienoraštyje rašė: „ aš degiau nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes." 1939 m. rudenį atvykęs studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Mačernis pasirinko anglų kalbą ir literatūrą - jį traukė tai, kas sena ir turi tradiciją. Jam buvo devyniolika, kai Kaune pasirodė rusų tankai. Kaip ateitininkų išugdytos jaunosios literatų kartos atstovas, Lietuvos okupaciją sutiko be jokių iliuzijų, nepriėmė nė vieno sovietinės ideologijos teiginio. 1940-ųjų rudenį Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, Mačernis apsisprendė studijuoti filosofiją. Jo dėmesį traukė Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) ir kitų Europos filosofų idėjos, universiteto profesorių Vosyliaus Sezemano, Balio Sruogos, ypač Levo Karsavino paskaitos ir seminarai. Iš rašytojų Mačernis labiausiai vertino Fiodorą Dostojevskį. Vilniuje jis baigė „Vizijų" ciklą, apmąstė didelę dalį „Metų sonetų". Savo kūrybą skaitydavo draugams - jam rūpėjo pamatyti, pajusti, kaip eilėraščiai veikia klausytoją. Poetinis žodis Mačerniui buvo tarsi nematoma siena, kuria galima atsitverti nuo kraupios tikrovės. Pasak poeto Henriko Nagio, būdavo sunku suprasti, kaip jis įstengia tokiu beviltišku metu kurti ir planuoti, tarytum nieko nebūtų atsitikę. Dauguma poetų jautėsi bežadžiai, tarsi mirę, o Mačerniui atrodė, kad visa tai nepastovu, laikina. Jam buvo svarbu kūryba, nes tik ja poetas iš tiesų gyvena. „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose", - tokia buvo jo nuostata. Pirmuosius karo metus Mačernis praleido Vilniuje, į Sarnelę grjžo 1943 m. vokiečiams uždarius universitetą. Neramūs karo metai - brandžiausias Vytaut. Mačernio, kaip poeto, laikas. Sarnelėje jis jautėsi saugus, užsisklęsdavo apmąstvmuose, panirdavo j savo regėjimus. Čia galėjo būti vienas su poezija. Kaimo pasakojimai, tradicijos, sodri žemaičių kalba, senoje sodyboje gyvenusių protėvių istorijobuvo svarbiausia poeto atrama. Grįžęs į Vilnių Mačernis draugams pasirodė kaip subrendęs poetas. Baigta^ „Vizijų" ciklas sulaukė puikių įvertinimų. Mačernio eilėraščiai plito nuorašais, nuolat gaudomi, keliantys susižavėjimą. Autorius vadintas jaunu genijumi. Tam mitu. rastis padėjo ir jo laikysena - buvo išdidus, pasitikintis savimi. Tačiau sau poetas kėlė didelius reikalavimus - nepasiduoti tuštybei, neiššvaistyti savęs kasdienybėje, atsikratyti „nelabai didžių minčių: keršto, neapykantos, tuščių fantazijų". Laiške mylimajai Bronei Vildžiūnaitei rašė: Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. Jis tikėjo, kad būties prasmės suvokimas gali padėti žmonėms išsilaikyti pasauliniu katastrofų laikais, kad ypatinga poeto misija - atverti būties tiesas ir „išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų". Netrukus prasidėjo masinis traukimasis iš Lietuvos į Vakarus. Paskutinę savo gyvenimo dieną poetas rašė eilėraščių ciklo „Songs of Myself" XV giesmę: Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug spalvų, kurios blunka. Taip ramiai jis kalba apie atsiskyrimą, išsako nuojautą, kas neišvengiamai artėja. Paskutinė giesmė - lyg susitaikymas su lemtimi. Paskubom susižėręs rankraščius, Mačernis su draugu arkliais leidosi Žemaičių Kalvarijos link, nors fronto linija buvo visai priartėjusi. Jo gyvybę nutraukė atsitiktinė sprogusio sviedinio skeveldra. LITERATŪRINIS KONTEKSTAS Nors studijų draugai, literatai Vytautą Mačernį pažino kaip poetą, eilėraščių rinkinys „Žmogaus apnuoginta širdis" buvo išleistas tik 1970 m., po autoriaus mirties praėjus ketvirčiui amžiaus. Be kūrybos Mačernis neįsivaizdavo savo gyvenimo. Menininkui kėlė aukštus reikalavimus: pasak jo, rašytojas privalo būti šventas, bet niekad nesitraukti iš purvinų žmonijos aikščių, tą visą purvą naikinti ir aikštes švariom paversti. Poezija turi būti kelianti, žmogaus žingsnius palengvinanti. O norint tokią poeziją rašyti, reikia amžinai degti, liepsnoti. Ramybę, pasitenkinimą ir gerą, laimingą gyvenimą verčiau užmiršti: Be kančios, tiesiog fizinės, aš neparašau pusantros eilutės. Kūryba man - sunkiausias katorgos gyvenimas. Tai, kas gražu, yra mano sielvarto atžymėta. Su populiariais ketvirto dešimtmečio poetais neoromantikais Jonu Aisčiu, Salomėja Nerimi, Antanu Miškiniu Mačernis turi mažai ką bendra, nes jį labiau traukė klasika - Maironis, Putinas. Savo mokytoju jis laikė XIX a. gyvenusį rašytoją Motiejų Valančių, lietuvių prozos pradininką, nes manė, kad žodžiui, kalbai reikia grąžinti tikrąją reikšmę. Tad iš Valančiaus pirmiausia mokėsi kalbos. Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo talentinga jaunoji poetų karta - Kazys Bradūnas, Juozas Kėkštas, Vytautas Mačernis, Henrikas Nagys, Alfonsas NykaNiliūnas. Iš jų tik Mačerniui neteko patirti išeivio, klajoklio, tremtinio dalios. Šių poetų kūryba pirmą kartą išspausdinta 1951 m. Los Andžele išėjusioje poezijos antologijoje „Žemė", todėl jie vadinami žemininkų karta. Su žemininkais Mačernį sieja kūrybos tematika: namų, gimtinės svarba žmogaus gyvenime, tiesos, gyvenimo prasmės ieškojimas. „METŲ SONETAl“ Mintis ir forma Vytauto Mačernio, kaip ir visų žemininkų, kūryboje vyrauja ne asmeniniai išgyvenimai, ne visuomeniniai siekiai, o apmąstymai. Tai minties poetai, jų eilėraščio žmogus kelia klausimus, susijusius su gyvenimo prasmės, laimės, mirties slėpiniu, ir ieško atsakymų. Šios temos skleidžiasi paskutiniais gyvenimo metais rašytame, nebaigtame Mačernio eilėraščių cikle „Metų sonetai". Klasicizmo literatūros pavyzdžiu eilėraščiai suskirstyti pagal metų laikus: pradedama „Rudens sonetais" ir baigiama „Vasaros sonetais", daugiausia sukurta „Žiemos sonetų". Mačernis laikosi griežtos soneto formos - eilėraštį sudaro du ketureiliai ir du trieiliai. Eilėraščio pabaiga yra apibendrinimas, apstu aforizmų ir abstrakčių sąvokų. „Aš turiu, - sakė poetas draugams, - į tas keturiolika eilučių sutalpinti didelę mintį." Iliuzijų erdvė Priešingai nei „Vizijų", sonetų žmogus neįžvelgia pasaulyje nieko pastovaus, abejoja visomis tiesomis ir vertybėmis, net tvaria gimtųjų namų apsauga. Pažinimo alkis jį išveda į pasaulį: Savo sielą, alkaną kaip žvėrį, Maitinu geriausiais žemės vaisiais: Mokslu ir menu; tegu ji gėris Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais. Sonetų personažai atpažįstami iš Europos kultūros tekstų - nimfos, fėjos, sparnuotasis žirgas Pegasas, Venera, miškų ir ganyklų dievybė Panas, literatūros kūrinių veikėjai Don Kichotas, Sančas Pansa, Don Zuanas. Sonetų žmogus yra klajūnas ir ieškotojas - tiesos pažinimas niekados nesibaigia. Namų palaima vien iliuzinė, už jų baugi tuštuma: Kur veržies? - Tuštumon. Ką surasi ten? - Nieko. Todėl kartais jis jaučiasi pavargęs ir vienišas, dažnas jo palydovas - vėjas, skraidinantis į svajonių ir sapnų erdves. Amžinieji klausimai Sonetų žmogui rūpi Išspręst gyvybės ir mirties lygtis Su begale nežinomųjų. Jis mąsto apie laimę, žmogaus vietą pasaulyje, meilę, kūrybą, trokšta kančios, nes ji skatina eiti, kovoti ir laimėti. Jis nebijo vienatvės: „Kas didėja nuolatos, tas tampa vienas", tik vienumoje gali apmąstyti savo patirtį. Nori suprasti buvimo prasmę: Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu Didžiausia paslaptis visatos slėpinių? Didžiausia vertybė sonetų žmogui - laisvė, net ir teisė klysti. Kad patirtų, „ kaip gelia / Klaidoje širdis", jis prašo Dievo: Bet dabar man duoki mano dalią - laisvės turtą, Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti. Egzistencinis nerimas Nerimas - nuolatinė sonetų žmogaus būsena. Tai jis kartais „išmeta į klausimo kelius" ir pažadina pažinimo troškulį, o kartais nugramzdina į juodžiausią neviltį ir sukelia bejėgiškumo, nusivylimo jausmą. Tokiomis akimirkomis žmogus pasitraukia į kūrybos šalj, kur saulė, putoja vynas ir žydi amžinas pavasaris, kad galėtų savo nerimą „išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais". VYTAUTO MAČERNIO INDĖLIS Į LIETUVIŲ POEZIJĄ Mačerniui teko gyventi ir kurti dramatišku laiku. Pasak Vytauto Kubiliaus, poeto lyrikos subjektas, kaip Albero Kamiu (Albert Camus) veikėjai, suvokia, kad gyvenimo arenoje viešpatauja mirtis ir žmogus iš anksto pasmerktas. Nebūtis apglėbia kiekvieną. Žvilgsniu perskrodęs „Tuštumos beribį okeaną" poetas neberanda tvirtos atramos nei religijoje, nei istorijos vyksme. Viskuo abejojantis ir nusivylęs, jis ieško savyje vidinės jėgos, kuri atlaikytų būties absurdą. Išlikti išdidžiam ir laisvam - svarbiausia vidinio pasipriešinimo nuostata. „Vizijos" ir „Metų sonetai" - tai balsas nepasidavusio žmogaus, „sopulio didžio, sunkios nežinios" svorį pakeliančio su stojiška tvirtybe. BRONIUS KRIVICKAS 1919-1952 ISTORINĖS APLINKYBĖS Pokariu provincijoje beveik dešimtmetį vyko nuožmi nepriklausomybę ginančių partizanų kova su Lietuvoje dislokuota SSRS kariuomene ir jos talkininkais, sovietinį režimą palaikančiais vadinamaisiais stribais. Naktį į valstiečio trobą belsdavosi Lietuvos partizanai, dieną - stribai ir sovietų kareiviai. Sužinojus, kad šeimininkas kaip nors - maistu, nakvyne - padeda partizanams, visa šeima būdavo ištremiama į Sibirą ar kitus atšiaurius SSRS pakraščius. Jėgos buvo nelygios. Kas galėjo įsivaizduoti, kad pasiryžę aukai partizanai įveiks ką tik pasaulinį karą laimėjusią kariuomenę? Tai buvo veikiau moralinis pasipriešinimas okupacijai. GYVENIMO IR KŪRYBOS KELIAS Bronius Krivickas - vienas žymiausių ginkluotame pasipriešinime dalyvavusių lietuvių rašytojų. Jo kūrybinis kelias prasidėjo dar prieš karą. Jis baigė Biržų gimnaziją, 1938-1943 m. studijavo lietuvių literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo, vėliau Vilniaus universitete. Buvo V. Mykolaičio-Putino globojamos literatų grupės narys, lankė B. Sruogos vadovaujamą teatro seminarą. Rašė poeziją, prozą, dramas, reiškėsi kaip literatūros kritikas, vertėjas. Karo metais studijuodamas aktyviai dalyvavo Vilniaus literatūriniame gyvenime. Artėjant frontui, B. Krivickas svarstė galimybę trauktis į Vakarus, bet apsisprendė likti Lietuvoje. Pasak jo kraštiečio rašytojo Jono Mikelinsko, tada manyta, kad „sovietai jau nebe tie, jau pasikeitę, sužmoniškėję... Juk jie susidraugavo ir kartu kovojo su demokratinėmis valstybėmis..." Žinoma, jaunųjų literatų viltys nepasiteisino - tik grįžus sovietams, prasidėjo teroras. 1944 m. rudenį Krivickas pradėjo dirbti Biržų gimnazijoje, bet naujoji valdžia aiškiai pasakė: kas ne su mumis, tas prieš mus, trečio kelio nėra, - ir 1945 m. pradžioje persekiojamas mokytojas įsitraukė į partizaninę kovą. Vienas jo bičiulis, atsidūręs tame pačiame partizanų būryje, prisimena: Rengdavome partizaninius pobūvius, kuriuose Bronius apibūdindavo politinę padėtį pasaulyje ir Lietuvoje. Dažnai su Bronium išeidavom į ramų miško kampelį, kur Bronius man skaitydavo savo eilėraščius ir prašydavo įvertinimo. Jo eilėraščiai buvo nepaprastai gilūs ir prasmingi. Tai buvo lyg ir atsakas į Bernardo Brazdžionio klausimą „Kur tu, Lietuva?" Miške Krivickas atrodė neįprastai - su skrybėle, akiniuotas, o rankose ginklas. Kurti jis sugebėdavo ir prie žmonių: atsisėda nuošaliau ir rašo, o vakare prie laužo deklamuoja eiles. 1951 m. Krivickas perėjo į apygardos štabą, jam buvo patikėta partizanų spauda. Jis redagavo laikraščius „Laisvės kova“ ir „Aukštaičių kova“. 1952 m., pasinaudoję išdaviko parodymais, sovietai surengė didžiulę operaciją, tada buvo surastas Krivicko ir jo kovos draugo bunkeris. Per susišaudymą abu partizanai žuvo. 1953 m. partizanų spaudoje pasirodžiusiame nekrologe prisimenama, kad į siūlymą pogrindžio sąlygomis išleisti bent dalį poezijos Krivickas atsakęs: „Ne viskas atitiks laiko dvasią." Toliau nekrologo autorius rašo: „Visgi nutariam išleisti, kad būtų ryški ir vienišo lietuvio dalia šioje didingoje kovoje." Čia turima galvoje individualistinė Broniaus Krivicko lyrika, kurioje atsispindi partizano kelią pasirinkusio žmogaus jausena. Kalbėdamas apie Krivicko kūrybą literatūrologas Virginijus Gasiliūnas pažymi: Brandžiausieji jos puslapiai liudija buvus talentą, pajėgų išreikšti (taigi: įamžinti) tragiškiausią ir kartu didingiausią dalyką - jausmus ir mintis žmogaus, suvokusio, kad laisvė yra ir asmens, ir tautos visavertės egzistencijos pamatas, suvokusio, kad visada yra galimybė rinktis - laisvę, nors ir gyvybės kaina. POEZIJOS BRUOŽAI Herojiškas apsisprendimas Partizanaudamas B. Krivickas sukūrė lyrinių eilėraščių, sonetų, satyrose pašiepė sovietinę tikrovę, daug vertė, rašė publicistiką. Jo poezijoje kovojantis žmogus atsiskleidžia kaip pasiryžusi aukotis dėl tėvynės ir tą auką apmąstanti asmenybė. Kaip ir kitų partizanų kūryboje, Krivicko eilėraščiuose į herojišką toną įsiterpia ir liūdesio gaidų, kalbama apie rudenį, gelstančius lapus. Rudeninio grožio pajauta tarsi papildo mirties nuojautas: Mano dienos nebūtin pasvirę. Aš keliauju rudenio taku. Ir gryniausio aukso vainiku Mano kaktą puošia lapai mirę. Tai nėra susitaikymas su lemtimi, gal net priešingai - blaivus pasirinkimas. Per kelerius kovos metus buvo progų apmąstyti savąjį kelią. Eilėraštyje užfiksuota būsena, kai pajuntama vidinė ramybė ir galima bent mirksnį susitelkti į aplinkinio pasaulio grožį. Moralinė pergalė Vėlyvuosiuose Krivicko eilėraščiuose labai svarbi garbės tema. 1951 metų eilėraštyje „Kai kovoj kelies tu į ataką" nematyti vilties įveikti priešą, likti gyvam, bet, pasak poeto, mūšį - kad ir žūdamas - laimės tas, kuris renkasi aukojimosi kelią. Herojiška laikysena yra moralinės pergalės įrodymas. Susiklosčiusi padėtis iš žmogaus reikalauja labai aiškiai apsispręsti. Kylantis j kovą su kur kas stipresniu priešu žmogus yra ir savojo heroizmo įkvėpėjas, ir galbūt vienintelis liudytojas. Suvokdamas tragišką asmens ir tautos lemtį, sonetų lyrinis subjektas neabejoja kovos prasmingumu: Mūsų liko gal iš šimto vienas. Bet kova vis tęsias atkakli. Užtat turim būt savam kely Šimtą kartų tvirtesni nei plienas, Nes per vėtrą švilpiančio metalo, Per marias nelaimių ir kančių Mūsų rankos lig dienų skaisčių Vėliavą kovos išnešt privalo. „Mūsų liko gal iš šimto vienas" Partizanų kūryboje stebina ryžtas, visiškai natūralus, nors kalbantysis nepalieka sau jokios vilties - kelio kryptis tik viena, tragiškas finalas neišvengiamas. Tokios poezijos lietuviai dar nebuvo turėję, matyt, nedaug tautų apskritai tokią turi. Pasiryžimą ir kovotojo kelio neišvengiamybę susieja aukos tema, „pasiaukojama mirtis", kaip sakė Kauno universiteto profesorius Levas Karsavinas, miręs Komijos lageryje. Santūrus kalbėjimas apie neišvengiamą mirtį partizanų rašiniuose, poezijoje nėra jokia poza. Suprantama, tai ne tik moralinio idealo formulavimas, bet ir nuolatinis raginimas sau, kai kada pasitelkiant ir stiprinančius ryžtą klasikinius siužetus (pavyzdžiui, biblinių siužetu grįstas B. Krivicko eilėraštis „Dovydas prieš Galijotą"). Meilės šviesa Broniaus Krivicko eilėraščių žmogus - ne tik herojiškas kovotojas, nujaučiantis mirties neišvengiamybę. Jis ilgisi kitokios būties: Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną, Nes gyvenam kruvinoj grėsmėj, O norėtųs meilėj ir dermėj Ilgą amžių eiti kelią vieną

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!