1922 metų žemės reforma Lietuvoje

Po Pirmojo pasaulinio karo agrarinis klausimas pasidarė labai aktualus Rytų ir Vidurio Europoje. 1918-1921m. agrarinius pertvarkymus pradėjo Bulgarijos, Čekoslovakijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Vengrijos, Vokietijos vyriausybės. Į valdžią šiose salyse atėjusios naujos jėgos, perduodamos dalį dvarininkų žemės valstiečiams, siekė stiprinti savo socialinę atramą kaime, plačiai atverti duris finansiniam kapitalui, išplėsti žemės ūkio gamybos bazę.
Agrarinis klausimas buvo ypač aktualus Lietuvoje. Jis liko svarbiausia vidaus politikos problema per visą respublikos laikotarpį.
Svarbiausia agrarinės politikos kryptis Lietuvoje buvo žemės refoma. Siaurąja prasme žemės reforma – tai pagal 1922 m. Vasario 15d. Steigiamojo Seimo priimtą įstatymą dvarų žemės dalijimas bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Tačiau tuo nebuvo apsiribota: žemės reformos įstatymas numatė valstybines, majoratines, instrukcines, bažnytines ir privačias žemes perduoti į reformos žemės fondą, išskirstyti kaimus viensėdžiais, likviduoti servitutus ir bendrąsias žemes bei melioruoti žemes.
Žemės reformos priežastys. Žemės reforma buvo istoriškai neišvengiama: visuomenė negalėjo toliau taikytis su sunkiomis feodalizmo liekanomis, kurių svarbiausia buvo stambioji feodalinė žemėvalda. 1918m. dvarininkams, turintiems daugiau kaip po 1000 hektarų, Lietuvoje priklausė 21,6 % visų žemių (1.450.000dešimtinių, dešimtinė – 1,1 hektaro). Stambiausios žemės valdos daugiausia buvo svetimtaučių rankose. 1919m. duomenimis, 66,4% visų privačių ūkių, turinčių daugiau kaip 100ha, priklausė lenkų kilmės dvarininkams, 10% - rusų kilmės, 6,4% - vokiečių kilmės, 2% - žydų kilmės dvarininkams. Tik 12,9% tokių ūkių priklausė dvarininkams, laikantiems save lietuviais.
Buvo ir daugiau feodalizmo liekanų. Labai svarbi iš jų – žemės naudojimo sistema, išlikusi nuo valakų reformos. P. Stolypino agrarinės reformos metu buvo likviduojama rėžių sistema, skirstant kaimus į viensėdžius. Tačiau 1900-1914m. Kauno gubernijoje į viensėdžius išsikėlė tik 19% valstiečių ūkių. Didesnėje valstiečių žemių dalyje liko rėžių sistema ir su ja susijusi trilaukė sėjomaina, trukdžiusi vystyti gyvulininkystę, taikyti pažangią agrotechniką, melioruoti žemes. L. Truskos duomenimis, 1919m. neišskirstytiems kaimams priklausė 69% valstiečių žemės.
Ekonominę valstiečių veiklą labai sunkino servitutai ir bendros ganyklos. Ekonomisto V.Balčiūno duomenimis, 1918m. Lietuvoje buvo apie 100.000 ha...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!