Specializuota žemės ūkio veikla Lietuvoje

SANTRAUKA Tikslas – išnagrinėti žemės ūkio veiklos specializaciją (įvairinimą) ir jos ekonominį įvertinimą, panaudojant Lietuvos 2002 - 2007 m. ūkių statistinėmis duomenis. Objektas – specializuota žemės ūkio veikla Lietuvoje. Uždaviniai: 1. Apibendrinti ūkininkavimo specializacijos (įvairinimo) žemės ūkyje sampratą; 2. Apibūdinti ūkių plėtotės pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje tendencijas ir veiksnius; 3. Išanalizuoti ir palyginti ūkių ekonominius rezultatus ir jų veiksnius; 4. Pateikti žemės ūkio subjektų specializuotosios veiklos ir jų plėtros sąlygas Lietuvoje. Metodika: darbe panaudota ekonominė lietuvių ir užsienio autorių literatūra, statistiniai leidiniai ir interneto puslapiuose surinkta informacija. Taip pat naudotasi mokslinių darbų bei pranešimų medžiaga. Darbe naudojami monografinis, grafinio vaizdavimo, statistinis, ekonominių dydžių skaičiavimo metodai. Žemės ūkio veiklos specializacijai įvertinti naudoti respondentinių ūkių 2002 – 2007 m. duomenys. Įvadas Darbo aktualumas. Modeliuojant, kokio dydžio ir kokios specializacijos ūkiai galės būti perspektyvūs, sudaryti augalų derlingumo, gyvulių pro­duktyvumo, sėklos, trąšų, chemikalų, degalų ir kitų medžiagų bei mašinų išlaidų normatyvai. Darbo objektas – žemės ūkio specializacija Lietuvoje. Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos ūkių specializacija regionuose, nustatyti ūkių konkurencingumą atsižvelgus į jų dydį ir specializaciją. Tyrimas atliktas remiantis mokslinės literatūros ir statistikos šaltiniais. Darbo tikslas - išanalizuoti vaisių ir uogų auginimo apimti Įvairiuose Lietuvos regionuose, nustatyti ūkių konkurencingumą atsižvelgiant į jų dydį ir specializaciją. Išnagrinėjus su žemės reforma susijusius įstatymus, praktine reformos eiga, parengti pasiūlymai dėl žemės gražinimo savininkams, kompensavimo už žeme, dėl stambiu ūkių išsaugojimo. Rengiant rekomendacijas, naudotasi Lietuvos ir kitų šalių že­mės ūkio statistiniais leidiniais ir ekonomine literatūra bei informaci­ja, surinkta iš įvairaus dydžio ir įvairiose gamtinėse zonose esančių ūkininku ūkių. Uždaviniai: 5. Apibendrinti ūkininkavimo specializacijos žemės ūkyje sampratą; 6. Apibūdinti ūkių plėtotės pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje tendencijas ir veiksnius; 7. Išanalizuoti ir palyginti specializuoti ir nespecializuotų ūkių ekonominius rezultatus ir jų veiksnius; 8. Pateikti žemės ūkio subjektų specializuotos veiklos ir jų plėtros sąlygas Lietuvoje. Modeliuojant, kokio dydžio ir kokios specializacijos ūkiai bus perspektyvūs, parengti augalų derlingumo, gyvulių produktyvumo, sėk­los, trąšų, chemikalų, degalų, pašaru ir kitų medžiagų bei mašinų iš­laidų normatyvai, apskaičiuota produkcijos savikaina, parinkta pasė­lių struktūra, gyvulių skaičius ir šakų deriniai. Produkcijos kainos palyginimui imtos tokios, kad sudarytų ūki­ninkams sąlygas rentabiliai ūkininkauti visose gamtinėse zonose. Jų pagrindu suprojektuoti visų gamtinių zonų modeliniai ūkiai, išspręsti šakų derinimo ir gamybos racionalios struktūros uždaviniai 10, 50, 200, 240 - 250 ir 300 ha dydžio ūkiams. Lietuvoje rinkos ekonomikos sąlygomis ūkių modeliai suda­ryti pirmą karta Modeliai turi nemažą mokslinę ir praktine reikšme. Jie leidžia orientuotis, kaip labiau pagrįsti įvairių dydžių ūkių gamy­bos struktūrą, pasirinkti vienomis ar kitomis sąlygomis efektyvesnes Darbe panau­doti grupavimo, palyginimo, mokslinių darbų analizės, statistikos, lyginamosios statistikos, modeliavimo ir kt. metodai. Tyrimas atliktas remiantis mokslinės literatūros ir statistikos šaltiniais. Statistiniai duomenys rinkti naudojantis pirmaisiais 2003 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio visuotinio surašymo rezultatais, Žemės ūkio respondentinių įmonių 2004 m. duomenimis, 2004 m. pasėlių deklaracijomis. Statistiniai duomenys susisteminti, palyginti ir išanalizuoti. Papildomai surengta ūkininkų ir sodininkystės bendrovių apklausa, kurios metu savo duomenis anketose pateikė 68 ūkiai. 1. Žemės ūkio specializacijos teoriniai aspektai 1.1. Žemės ūkio specializacijos esmė ir veiksniai Kapitalo investicijos ūkiams įsikurti apskaičiuotos pagal keliolika gamybinių pastatų komponavimo variantų, atsižvel­giant ūkio dydį ir gamybos specializaci­ją. Skirtingai nuo ūkininko sodybos tradicinio suplanavimo, kai daugiašakia­me ūkyje visi pastatai (tvartas, daržinė, kluonas, klėtis) buvo statomi pertam tikrą atstumą, šiuolaikinėje ūkininko sodyboje rekomenduojama gamybinius objektus klek galima labiau blokuoti. Tai leidžia vi­dutiniškai 30 proc. sumažinti užstatomą naudingą plotą, maždaug 12 proc. atpi­ginti statybą ir palengvinti gamybos orga­nizavimą. Tvarto dydis visuose pastatų komponavimo variantuose parenkamas pagal gyvulių skaičių. Pieno ir jautienos krypties 10 ir 20 ha ūkiuose gyvulių tvar­tas blokuojamas su daržine ir kitų pašarų saugyklomis, o stambesniuose, 50 ha ir didesniuose ūkiuose tvartas galvijams dažniausiai blokuojamas tik su koncent­ruotųjų pašarų ir šakniavaisių bei grūdų.1 Kiaulides siūloma statyti atski­rai. Pašarinių grūdų sandėlį tikslinga įrengti virš tvarto, o po sandėliu, pirmame aukšte malūną, Įrenginius pašarui maišyti ir transportuoti. Bulvių ir šakniavaisių san­dėlį geriausia blokuoti prie pašarų virtu­vės. Daržinę verta statyti atskirai, jei bus laikoma ne mažiau kaip 30 tonų stambių­jų pašarų. Daržinėje turėtų būti įrengta ak­tyvi ventiliacija šienui džiovinti. Grūdams džiovinti rekomenduojama pritaikyti patal­pas, įrengiant aktyviąją ventiliaciją. Specializuotuose javų, daugiamečių žolių, bulvių sėklininkystės ir daržininkystės ūkiuose produkcijai laikyti turėtų būti sta­tomi atskiri sandėliai.2 Investicijų reikmė 2002 m. kainomis šiuolaikiniam ūkiui įkurti, įskaitant gyvenamąjį namą ir kitus pastatus, komunikaci­jas ir aplinkos tvarkymo darbus, 10 ha ūkyje siekia apie 678 tūkst. Lt, 20 ha - 895 tūkst. Lt., 50 ha -1094 tūkst. Lt, 100 ha -1180 tūkst. Lt, 200 ha -1224 tūkst. Lt, 300 ha-1455 tūkst. Lt.3 Lietuvos ūkininkai, norėdami gaminti pigesnę produkciją ir pasiekti didesnį na­šumą, turės siauriau specializuoti gamy­bą. Pereinamuoju laikotarpiu ūkininkauti galės augindami dvi gyvulių rūšis - karves ir kiaules arba karves Ir veršius. Ateityje, kai sustiprės ūkių ekonomika, atsiras daugiau modernesnių įrenginių fermoms mechanizuoti, ūkininkams bus naudinga dar siauriau specializuotis - auginti javus arba rapsus, linus arba cukrinius runke­lius, bulves arba daržoves, karves arba kiaules, mėsinius galvijus arba avis ir pan. 1.2. Žemės ūkio specializacijos įvertinimo metodai Žemės ūkio gamybos ekonominiai re­zultatai skirtingos specializacijos ir dydžio ūkiuose vien dėl skirtingų gamtinių ir kli­mato sąlygų, lyginant geriausias (Vidurio Lietuvos zona) ir blogiausias (Pietryčių pozonis) ūkininkavimo sąlygas, skiriasi iki 4 kartų. Visose Lietuvos zonose maži ūkiai (iki 10 ha) gauna daugiau įplaukų, kai specia­lizuojasi auginti prekinius augalus - bul­ves, cukrinius runkelius, linus. Didėjant ūkiui, laikoma daugiau gyvū­nų, mechanizuojami tvartai, našiau dirba­ma ir visose gamtinėse zonose pelningesnė tampa gyvulininkystė. Efek­tyviausi tokie deriniai: kiaulininkystė - galvininkystė - pienininkystė ir kiaulininkystė - pienininkystė. Visose zonose ir įvairaus dydžio ūkiuose pelninga auginti broilerius kartu derinant su pieno gamyba. Blogose žemėse ūkininkaujant, ūkio dydžio įtaka gamybos rezultatams didesnė negu gero­se. Ūkininkams, ypač pradedantiesiems, bus sunku verstis, nes kainų .žirklės", pa­senusi technologija ir brangi technika ne­leidžia pasiekti geresnių rezultatų. 10 ha įvairios gamybos krypties ūkiai už par­duotą žemės ūkio produkciją, įvertintą prognozuojamomis kainomis, vidurio zo­noje galėtų gauti nuo 5,3 Iki 8,7 tūkst. Lt (žr. 1 lentelę), Vakarų zonos Žemaitijos aukštumų pozonyje -1,6-4,4 tūkst. Lt, Pa­jūrio pozonyje - 2,8-5 tūkst Lt, Rytų zonos Pietryčių pozonyje - 0,3-2,3 tūkst Lt, Rytų aukštumų pozonyje - 2,3-5 tūkst Lt pelno.4 Pelningesnį yra specializuoti daržinin­kystės ūkiai. Keturių asmenų ūkininko šeima, kuri turi pastatus ir techniką, gau­dama per metus 3,9 tūkst. Lt pelno, galė­tų šiaip taip verstis. Ypač sunku pradedantiesiems ūkininkams, turintiems tik žemę. Jiems reikės apie 370 tūkst. Lt lėšų ūkio būtinoms pagrindinėms prie­monėms įsigyti. Be to, 10 ha ūkiuose dir­bantieji nebus visą laiką užimti. Šių ūkių savininkai ir jų šeimos nariai be žemės ūkio produkcijos gamybos turės plėtoti verslus, netradicines pajamingas šakas, užsiimti komercine veikte ar turėti papil­domą darbą. 50 ha ūkiai gali pasiekti didesnį gamy­bos mastą taikyti pažangesnes technolo­gijas. Todėl juose gaminama pigesnė produkcija Ir gaunama daugiau pelno. Skirtingos specializacijos 50 ha ūkyje iš žemės ūkio gamybos galima gauti nuo 21.7 iki 69,1 tuksi Lt (Vidurio zonoje), nuo 14,7 iki 37,2 tūkst. Lt (Vakarų zonos Pajūrio pozonyje), nuo 9,8 iki 33,3 tūkst Lt (Žemaitijos aukštumų pozonyje), nuo 20.8 iki 35,8 tūkst. Lt. (Rytų aukštumų po­zonyje) Ir nuo 9,5 iki 22,1 tūkst. Lt (Pietry­čių pozonyje) pelno. Šimto ha ūkiuose Vidurio zonoje pelnas nuo 71,2 Išaugo Iki 110 tūkst. Lt, Pajūrio pozonyje atitinkamai - nuo 22,2 iki 78,2 tūkst. Lt, Žemaitijos aukštumų - nuo 41,6 Iki 57,7 tūkst. Lt, Rytų aukštumų - nuo 25,3 Iki 63,2 tūkst. Lt ir Pietryčių pozonyje - nuo 14,3 iki 46,2 tūkst. Lt.5 Pagrindinio kapitalo poreikis, skai­čiuojant vienam hektarui, stambėjant ūkiams, mažėja 50 ha ūkiui įkurti, prade­dant nuo nulinio varianto, kapitalo investi­cijų reikia nuo 660 iki 1065 tūkst. Lt, arba nuo 13,5 iki 28,8 tūkst. Lt. hektarui, 100 ha ūkyje atitinkamai - nuo 814 iki 1294 tūkst. Lt, arba nuo 7,6 iki 12,4 tūkst. Lt hektarui. Daugelis 50 ir 100 ha ūkių neišsivers be samdomų darbininkų, nes vidutinis metinis dirbančiųjų skaičius gyvulininkys­tės krypties ūkiuose padidėja nuo 4 iki 6 žmonių. Labai stambiuose 200-300 ha ūkiuo­se, kur racionaliai galima panaudoti spe­cialias ir brangias mašinas, kapitalinių Investicijų reikmė ūkto įkūrimui siekia nuo 906 iki 1416 tūkst. Lt, arba nuo 3,1 iki 4,7 tūkst. Lt hektarui. Didėjant ūkiui, efektyviau naudojamas kapitalas. Reikalingų ūkio velkiai investici­jų atsipirkimo laikas skirtingų zonų tos pačios specializacijos 10 ha ūkyje 117-144 m., 50 ha ūkyje -17-48 m., 100 ha ūkyje - 12-29 m. Ir 300 ha ūkyje - 5-7 m Kapitalinių investicijų efektyvumą galima padidinti kooperuojant mažų ūkių lėšas technikai įsigyti ir plačiau naudojantis agroserviso paslaugomis. Vakarų šalyse naudojamos dvi eko­nominės kategorijos žemės ūkio rentabilumui vertinti. Pirmoji - minimali ūkio rentabilumo ribą žemiau kurios ūkininką žlunga. Antroji - rentabilus ūkis, jo savi­ninkui teikiąs stabilias pajamas. Toks ūkis vertinamas žemės plotu, laikomų gyvulių skaičiumi, gaunamo pelno kiekiu. Dauge­lyje Vakarų Europos valstybių minimai rentabilaus ūkio riba - 20-50 ha ūkis. 2002 m. žemės ūkio produkcijos realizacinės kainos nepadengia mažų ūkių (10 ha) gamybos kaštų bevelk visose gamtinėse zonose ir pozoniuose, išsky­rus Vidurio Lietuvos zonos augalininkys­tės krypties ir 50 ha dydžio visų zonų ūkius.6 Darbo autoriaus skaičiavimais, minimali rentabi­laus ūkio riba Lietuvoje, esant progno­zuojamoms produkcijos supirkimo kainoms, būtų ūkis, gaunantis per metus apie 15-20 tūkst. Lt pelno. Rytų zonoje rentabilus ūkis, priklausomai nuo speciali­zacijos, galėtų būti 50-80 ha dydžio, Vidu­rio Lietuvoje atitinkamai 20-50 ha ateityje Vyriausybė turėtų skatinti tokių prekinių ūkių kūrimąsi. Gamybos bei kapitalo koncentracija ir rentabilių ūkių kūrimo procesas yra prieštaringas reiškinys. Ekonomiškai tikslinga kurti produktyvų žemės ūkį. Tačiau nerentabilių ūkių likvidavimas sukuria papildomas socialines proble­mas. Tenka rūpintis ir skirti lėšas buvu­sių ūkininkų perkvalifikavimui, sukurti naujas darbo vietas, mokėti pašalpas ir t.t. Visa tai susiję su papildomomis vals­tybės išlaidomis. Todėl ūkių stambėjimas nebus spartus.7 Norintys pradėti ūkininkauti turėtų gauti išsamią konsultacinių tarnybų infor­maciją apie galimus optimalių šakų deri­nius, pajamų lygį, išlaidas kapitalinėms investicijoms. Ūkių stambėjimą turi pa­skatinti stabili įstatyminė bazė, žemės rin­kos infrastruktūros kūrimasis, valstybės parama (lengvatiniai kreditai, investicijos gamybos infrastruktūrai, modelinių ūkių formavimuisi). Kiekvienu konkrečiu atveju reko­menduojama ūkininkams, atsižvelgiant į žemės kokybę, gamybinę bazę, pro­dukcijos rinką, kalnas, gamybos kaštus Ir savo patirti, sudaryti racionalų gamy­bos specializavimo ir struktūros planą duodantį didžiausias įplaukas ir pelną tokių planų sudarymo paslaugas turėtų teikti konsultavimo tarnybos, mokslo bei mokymo institucijų specialistai. 2. Žemės ūkio specializacijos Lietuvoje raida ir ypatumai pereinamuoju laikotarpiu Gyvenimas padaro savas, labai ob­jektyvias korektyvas. Susiskaldę į smul­kius ūkelius, ūkininkai jau nepajėgūs aprūpinti miesto gyventojus gera ir ne­brangia produkcija Antai Alytaus, Kaišia­dorių ir Lazdijų rajonuose per 1994 m, visiškai nesupirkta aukščiausios rūšies pieno. Tuo tarpu prieš nepilną dešimtmetį Lietuva pagal pieno ir mėsos gamybą vie­nam gyventojui užėmė 3-5 vietas pasau­lyje. Tuo metu žemės ūkto ir perdirbimo pramonė duodavo 57 proc. nacionalinių pajamų. Tai leisdavo daug lėšų skirti švie­timui, medicinai, kultūrai. Tuo tarpu 1994 m., lyginant su 1989 m., mėsos supirkta tik 21,5 proc. Viena iš priežasčių, smuk­dančių pieno ir mėsos gamybą, yra žemės ūkio produkciją perdirbančių įmo­nių įsiskolinimas žemdirbiams. Metų pradžioje vykusiame Kauno zonos mėsos ir pieno gamintojų bei per­dirbimo pramonės atstovų pasitarime ak­centuotos dvi perspektyvios žemės ūkio vystymo kryptys - perdirbimo įmonių pri­vatizavimas ir pavienių valstiečių ūkių Ko­operavimasis. Pirmoji kryptis jau pradėta įgyvendinti: iš devynių Lietuvos mėsos fabrikų 4 jau pri­vatizuoti, trijuose šis procesas dar vykstą vieno jų (Kauno mėsos fabriko) privatizacija sustabdyta ir tik Alytaus mėsos fabrike šis procesas nepradėtas. Bet privatizavimas kol kas vyksta nepageidaujama sėkmė, žemdirbiai įsigyja labai mažai perdirbimo įmonių akcijų. Taip yra dėl kelių priežasčių. Dalis ūkininku stokoja lėšų, dalis - dar nesu­pranta privatizavimo esmės. Pasitaiko, kad žemdirbiai net negali akcijų nusipirkti, nes atsiranda verslininkų, kurie sugeba tai padaryti anksčiau negu ūkininkai. Perdirbi­mo įmonių privatizavimo pagrindiniam tiks­lui pasiekti reikėtų skubiai steigti kooperacijos banką, kuris savo kreolais galėtų padėti besikuriantiems kooperaty­vams ir perspektyviems ūkininkams įsigyti akcijų.8 Antroji žemės ūkio vystymo kryptis -žemdirbių kooperatinių bendrovių steigi­mas. Ji turi realias veiklos perspektyvas. Čia galima pasimokyti iš Vakarų Europos, kur kooperatyvai steigiami produkcijai su­pirkti, perdirbti ir realizuoti. Dabartinės Lie­tuvos sąlygomis būtina kooperuotis, Įsigyjant ir naudojant techniką. Pageidau­tini taip pat kredito kooperatyvai. Plečiant žemės ūkio gamybą didelis vaidmuo tenka kainodarai. Nors Lietuvoje įtvirtinant rinkos santykius buvo užsimota palaipsniui atsisakyti valstybės vykdomo kainų reguliavimo, tačiau Seimas, atsi­žvelgdamas j sunkią žemės ūkio būklę, priėmė Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymą Pagal jį nuo 1995 m. kovo 31 d. žemės ūkyje vei­kiančios kainos vėl valstybės reguliuoja­mos. Vyriausybė iki kiekvienų metų liepos 1 d. nustatys minimalias žemės ūkio pro­duktų supirkimo kainas.9 7 lentelė. Lietuvos pieninėse pagamintų produktų kiekis (tūkst. t.) 1999 - 2002 Produkto pavadinimas 1998 1998 1999 2000 2001 2002 m. lyginant su 2001 m. % Sviestas 73,9 62.7 49,2 45,3 31,3 42.35 Riebūs sūriai 26,3 24,5 17,6 19,7 18,2 69,20 Pasterizuotas pienas 169.1 164,2 122.1 106,9 83,5 49.38 Kefyras 61,2 51,0 31,6 26,5 30.8 50,33 Grietinė 39,3 38.6 21.7 15,3 15,3 38,93 Riebi varškė 25.8 25,8 14,5 9,0 9.9 38.37 Varškės sūriai 15,8 14,0 6,4 5,0 4,6 29.11 Šaltinis: Agrarinės reformos biuletenis Nr. 23. - V, 2001. Valstybės reguliuojamas kainodaros procesas yra labai sudėtingas, nes faktiš­kai kainą lemia ne Žemės ūkio ministerija, savivaldybė ar Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba prie Lie­tuvos Respublikos Vyriausybės, bet pa­klausos ir pasiūlos santykis. Be to, gamybos sąlygos atskiruose šalies regio­nuose nevienodos. Kol kas dar neiš­spręstas klausimas, koks turėtų būti dotavimo mechanizmas, ar dotuojamas žemdirbys, perdirbančioji įmonė, ar tiesiog vartotojas. Kartais net pasigirsta balsų, jog gamybos dotavimas - tai sugrį­žimas j sovietinius laikus. Tai netiesa Va­karų Europos šalyse jau seniai veikia dotacijų mechanizmas. Net 70 proc. Eu­ropos Sąjungos biudžeto panaudojama dotacijoms.10 Gyvenimas įrodė, jog netinkamai su­tvarkytas supirkimo kainų ir atsiskaity­mo mechanizmas gali turėti liūdnų pasekmių. 1994 m. Lietuvos žemdirbiai, suvilioti aukštesnėmis supirkimo kaino­mis ir gera atsiskaitymo tvarka, į užsie­nį, daugiausia Į Lenkiją, išvežė 110 tūkst. galvijų ir 125 tūkst. kiaulių. Mano­ma, jog šiuo metu Lietuvoje yra tiek kar­vių, kiek jų buvo 1916 metais, tai yra vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Vien per 1994 m. iš turėtų 550 tūkst. karvių jau nebeliko 128 tūkst. Mokslas bei gyvenimo praktika seniai įrodė, jog žaliavos eksportas, ypač jei jos turima nedaug, užkerta kelią šalies gyvento­jams apsirūpinti darbu, o valstybei -gauti papildomų pajamų iš žaliavos per­dirbimo. Nepakankamas supirkimo kainų lygis ir su tuo susijęs gyvulių skaičiaus mažėjimas nulėmė pieno produktų ga­mybos mažėjimą (žr. lentelę). Kaip ma­tome, visų pieno produktų, išskyrus riebius sūrius, gamybos apimtis suma­žėjo perpus, o grietinės, riebios varškės, varškės sūrio - maždaug dviem trečdaliais. Todėl būtina imtis neatidė­liotino kainų sutvarkymo. Tobulinant supirkimo kalnas, kai kas jau padaryta Vyriausybės 1999 m. vasa­rio 10 d. nutarimu Nr.230 numatytos sub­sidijos pieno gamintojams nuo gegužės 1 iki spalio 1 dienos po 70 Lt už toną super­kamo pieno. Nustatytos fiksuotos mini­malios ribinės supirkimo kainos nuo spalio 1 d. iki balandžio 1 d. už toną aukščiausios rūšies pieno - 500 Lt., pir­mos rūšies - 450 Lt ir antros rūšies - 400 Lt. Žemės ūkio produkcijos supirkimo re­guliavimo ir koordinavimo taryba paskel­bė minimalias ribines 1999 m. derliaus augalininkystės produkcijos supirkimo kainas. Tikimasi, jog šios kainos padengs gamybos kaštus ir užtikrins pakankamą rentabilumą vidutinėmis sąlygomis ūki­ninkaujantiems žemdirbiams. Antai už toną pagal kvotas superkamų kviečių, kurių glitumas didesnis kaip 23 proc., nu­matoma mokėti ne mažiau kaip po 500 Lt, už toną kruopoms skirtų miežių - 350 Lt, už pirmos klasės salyklinių miežių toną - 4001t, už antros klasės - 375 Lt ir t.t. Nepaisant kai kurių ekonomistų tvirti­nimu, jog rinkos sąlygomis valstybė, pa­sitikėdama jautriu paklausos ir pasiūlos mechanizmu, neturi kištis į ekonomiką, aš manau, kad valstybės reguliuojan­tis poveikis kol kas neturėtų silpnėti. Tai pasireikš taikant subsidijas. Pavyzdžiui, siekiant auginti žaliavą lietuviško aliejaus gamybai, numatoma mokėti tokias subsi­dijas: už pirmos klasės rapsų toną.- 200 Lt., už antros - 150 Lt. Supirkimo kainos, įskaitant subsidijas, sieks atitinkamai 950 ir 800 Lt.11 Dėl gyventojų perkamosios galios su­mažėjimo vidaus rinkoje neįmanoma rea­lizuoti ir to sumažėjusio žemės ūkio produktų kiekio. Dalį produkcijos tenka eksportuoti. Išvežama net 50 proc. per­dirbto pieno, daugiausia pieno miltelių, nors pasaulyje šis rodiklis tesudaro 5-6 proc. Pažymėtina, jog Vakarų rinkose mūsų žemės ūkio produkcijos eksportuo­tojams sunku konkuruoti su tenykščiais gamintojais, nes pastarųjų produkciją subsidijuoja tų šalių vyriausybės. Pavyz­džiui, Europos Sąjungos šalyse subsidi­jos sudaro net 50 proc. prekių mažmeninės kainos. Dideles perspektyvas, įsisavinant Va­karų rinką, turi Lietuvos linininkystė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kai linus augindavo beveik kiekvienas ūkininkas, šiais auga­lais apsėdavo net 80 tūkst. ha. Lietuviški linai Europoje turėjo didžiulę paklausą. Tačiau dabar ši sritis apleista 1994 m. li­nais tebuvo apsėta 10,4 tūkst. ha Šiame plote išauginto kiekio nepakanka mūsų linų fabrikams, kad jie galėtų dirbti visu pajėgumu. Žaliavos tenka įsivežti iš Balta­rusijos ir Ukrainos. Ir tai daroma tokiu metu, kai ūkininkai ir žemės ūkio bendro­vės pergyvena, kad nėra paklausos jų pagamintai produkcijai. Tai situacijos, kai pasiūla neatitinka paklausos struktūriniu požiūriu, pavyzdys. Norėdami iki 2008 m. pasiekti tarpu­kario Lietuvos linininkystės lygį, turėtume kasmet linų pasėlius didinti 2,3 karto. Tai pasiekti iš dalies padės linų augintojams mokamos subsidijos bei 20 proc. kont­rakto sumos avansai.12 Lietuvos žemės ūkis, mano many­mu, artimiausioje ateityje turi būti per­tvarkomas struktūriniu ir prioritetiniu požiūriais. Ekonomiškai pažangiose ša­lyse palaipsniui mažėja žemės ūkyje triūsiančių darbingų žmonių. Pavyz­džiui, Suomijoje žemės ir miškų ūkyje dirba tik 7 proc. darbingų gyventojų. Būtina produkcijos kokybę pagerinti pagal Vakarų šalių standartų reikalavi­mus, maždaug 3 kartus sumažinti ga­mybos kaštus. Tai galima pasiekti padidinus darbo našumą ir materialinių sąnaudų bei kapitalo naudojimo efekty­vumą. Mūsų žemės aklo gamintojai turi ne tik atsispirti užsienio konkurentams, gabenantiems maisto prekes į Lietuvą bet ir sėkmingai konkuruoti Vakarų rin­kose, pateikdami aukštos kokybės, ir palyginti nebrangią lietuvišką produkci­ją13 Kaip matome, 38 proc. potencialių ūkininkų teturi iki 5 ha žemės. Tačiau čia dar ne viskas. Žinodami, kad ūkio ploto intensyviai naudojama žemės ūkiui apie 75 proc. žemėnaudos, pamatysime, jog apie pusė potencialių ūkininkų teturi vos iki 5 ha žemės ūkio naudmenų.14 4 lentelė. Ūkininkų skaičius, jų žemė 1991 1992 1993 1994 1995 Ūkininkų skaičius, tūkst. 5,9 73,0 111,4 134,6 156,2 Jų žemė, tūkst. ha 94,0 683,3 986,8 137,6 154,2 Vidutinis didis, ha 15,9 9,4 8,9 8,5 8,2 Dalis bendrame žemės plote, % 2,0 18,3 27,0 34,2 36,5 Šios lentelės ūkininkų skaičius, žemės plotas pateikti remiantis Valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos prie žemės ūkio ministerijos duomenimis Remiantys šios lentelės duomenimis pradiniame žemės ūkio reformos etape pastebima ryški tendencija į žemės ūkio susmulkėjimą Lietuvoje. Taip parodo ir ūkininkų skaičiaus didėjimą ( nors kaimo gyventojų tuo metu mažėjo) bei jų valdomos žemės didžio santykinis mažėjimas. Geriausiai šia negatyvia dinamika būtų galima pavaizduoti grafiškai. 3 graf. Ūkių didžio mažėjimo tendencija peržemės ūkio reformos pradinį etapą Kaip parodo 3 graf. vidutinis ūkininko ūkis Lietuvoje 1995 buvo 8,2 ha. Tokiame plote įkurti prekinį ir perspek­tyvų ūkį daugeliu atvejų nepavyks. Turin­tiems sodybas kaime žemdirbiams tai bus tas pats asmeninis pagalbinis ūkis vien savo reikmėms tenkinti. Kitiems žemės savininkams - nekilnojamasis tur­tas, kurį jie bandys ilgam laikui išnuomoti arba parduoti.15 Stengiantis greičiau įveikti šia, mažažemystę, būtina sparčiau privatizuoti gy­ventojų asmeninių ūkių žemę, kad sėkmingai ūkininkaujantys žemdirbiai pa­laipsniui didintų savo naudojamos žemės plotus, ją nuomodami iš disponavimo teisę įgijusių žemės savininkų, tų daugiau kaip 160 tūkst. asmeninio ūkio žemės naudotojų, kurie neturi susigrąžinamos žemės, iki 1995 m. gegužės 1 d. pareiškė norą šią žemę pirkti 102,5 tūkst. Rajonų valdybų potvarkiais leista pirkti žemę 96 tūkst. asmenų. Jiems išsiuntinėti mokėji­mo pranešimai. Už žemę jie galės mokėti valstybės vienkartinėmis išmokomis arba pinigais. Sumokėjus už žemę, patikrina­mas žemės sklypų, išdėstymo tinkamu­mas ir, jeigu reikia, patikslinamos jų ribos.16 Agrarinės reformos tarnybų darbuoto­jai privalo parengti asmeninio ūkio žemės suvestinius planus, juose pažymėti žemės sklypų ribas bei numerius, numatyti privažiavimo kelius ir parengti šios žemės privatizavimo projektą. Remiantis šiuo projektu, parengiami asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktai, pažymos apie žemės kainą, būtiniausi žemės naudoji­mo apribojimai. Už darbus sudarant kiek­vieno pretendento asmeninio ūkio žemės privatizavimui (pardavimui arba sugrąžini­mui) bylas agrarinės reformos tarnybų darbuotojams numatytas papildomas apmokėjimas. Tam tikslui šiemet skirta 3,1 mln. litų. Rajonų žemėtvarkos ir geodezi­jos tarnybose asmeninio ūkio žemės par­davimo ir teisinio įregistravimo procedūra tokia pati, kaip ir parduodant namų valdų žemės sklypus (tik nereikia geodeziniu matavimų).17 5. Lentelė. Žemės plotas ir jo paskirstymas pagal naudotojus 2001 m. Naudotojų grupės Bendras plotas Žemės ūkio naudmenos tūkst. ha Tūkst. ha proc. Iš viso Iš jų nusausintos Asmenys, kuriems žemė atmatuota naudoti ir leista įsigyti (bei įsigyta) ūkininko ūkio steigimui ir kitai žemės ūkto veiklai 1137.6 29,1 9580 722,4 Gyventoju asmeninio ūkio žemės naudotojai 839,6 21.5 833,8 631,0 Sodininku bendrijos ir jų nariai 19,1 0,5 14,9 1,7 Valstybiniai ūkiai 40.7 1,0 26,6 19,2 Žemės ūkio bendrovės ir kitos žemės ūkio įmonės (joms leista naudoti nuomos teise valstybinę žeme) 1054,5 27,0 935,4 749,3 Kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems teista laikinai naudoti nuomos teise valstybinę žemę 234,5 6,0 218,4 165,5 Nesuteikta naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė 582,8 14,9 355.8 197,7 Išviso: 3908,8 100 3342,5 2486,8 Šaltinys: Стасе Шяшягене Экономическое обоснование земледелия в Литве. Žemės ūkio ekonomika, 1998 T.2. (24). Palyginimui galima pateikti kaimyninių šalių žemės ūkio didžio bei ūkininkų skaičiaus Latvijos ir Estijos rodiklius. 6 lentelė. Kai kurie rodikliai apie ūkininkų ūki Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje, 2001 m. Lietuva Latvija Estija Ūkininkų skaičius, tūkst. 154,6 59,9 15,5 Jų žemė, tūkst., ha 1137,6 1098,2 311,6 Vidutinis ūkio dydis, ha 5,5 19,3 23,1 Grafiškai tai galima būtų pavaizduoti taip; 4 graf. Ūkininkų ūkiai Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje 2001 Kaip matome iš pateikto grafiko Lietuvoje ūkininkų ūkiai yra smulkiausi tarp visų Baltijos valstybių. 3. Specializuotų ir daugiašakių ūkių ekonominiai rezultatai ir jų veiksniai (pagal respondentinių ūkių duomenis) 3.1. Specializuotų ir daugiašakių ūkių tipai ir jų specializacijos lygis Visuotinis žemės ūkio 2003 metų surašymas leido nustatyti visų ūkininkų ir šeimos ūkių (to­liau - ūkiai) ekonominį dydį ir juos suskirstyti pagal ūkininkavimo kryptis, nustatyti jų specializaciją. Skaičiavimams taikomas standartinis gamybinis pelnas (SGP), kuris rodo skirtumą tarp produkci­jos, gautos per metus iš vieno pasėlių hektaro ar gyvulio vertės, ir dalies kintamųjų išlaidų, reikalingų lai produkcijai pagaminti. Kiekvienos pro­dukcijos rūšies SGP dauginamas iš surašymo metu užfiksuotų pasėlių plotų ar gyvulių (paukščių) skai­čiaus ir gautos vertės sumuojamos. Gauta suma pa­rodo ūkio bendrąjį SGP ir apibūdina jo ekonominį dydį, išreiškiamą europinio dydžio vienetais (EDV). Europos Komisijos nustatytas vienas EDV lygus 1200 eurų, arba 4620 Lt. Pagal santykinę ūkyje gaminamos produkcijos SGP dalį bendrame ūkio SGP nustatoma ūkininkavimo kryptis. 1 lentelė. Ūkių skaičius, žemės ūkio naudmenų plotas, bendrasis standartinis gamybinis pelnas įvairaus ekonominio dydžio ūkių grupėse (atsižvelgiant į šalies sąlygas, pirmoji ūkių grupe padalinta į dvi dalis, siekiant tiksliau apibūdinti mažiausių ūkių dydį) Iš viso Grupė it ekonominis ūkių dydis (EDV) (gtup*m viliu: 1 1 3 4 5 6 7 8 9 9 10 Iki 1 1-2 2-4 4-6 6-8 8-12 12-16 16-40 40-100 100-150 350 ir daugiau Visi ūkiai Ūkių skaičius 272111 182719 5S351 18B21 4602 1955 1779 835 1317 422 203 107 Žemės ūikio naud­menos, [tūkst.] Ha 2491,0 664,5 462,1 33B,8 143,6 B8,5 106,9 70,5 184,2 136,9 146,7 146,7 Bendrais SGP, m\n Lt 2019,5 459,1 366,9 243,5 102,5 62,3 79,6 53,4 147,1 120,9 140,3 240,9 Įregistruoti ūkininkų ūkui Bendrasis SGP. 874,1 41 ,4 111,7 166,0 90,5 57,6 74,3 49,1 134,5 86,3 47,5 13,2 Šeimos ūkiai Šeimos ūkiai skaičius 217557 166421 41688 6657 524 127 31 32 25 1 - 1 Naudojimas ūkio naud­menos, tūkst. Ha 967,2 577,9 285, a 87,0 ,0,3 2,3 2,0 0,9 0,6 0,0 0,4 Bendrais SGP, mln. Lt. 776,5 417,6 255,1 78,2 11,5 4,0 3,6 2,0 2,6 0,4 1,5 Žemės ūkio įmonės Ūkių skaičius 610 37 18 23 21 20 36 36 ai 111 129 98 Naudosiuos že­mei ūkio "*uu- 302,7 1,0 1,0 0,9 1,0 0,2 3,5 3,2 14,6 41,7 98,8 135, 8 Bendrasis SGP 368,9 0,1 0,1 0,3 0,5 0,7 I,7 2,3 10,0 34,2 92,8 226,2 Dauguma (net 89 proc.) ūkių priklausė žemiausiai Ekonominiu dydžio (iki 2 EDV) grupei, šis ūkis valdė 45 proc. žemės ūkio naudmenų, gavo 41 proc:. bendrojo standartinio gamybinio pelno. ūkiai valdė 45 proc. žemės ūkio naudmenų, gavo 41 proc:. bendrojo standartinio gamybinio pelno. 2 lentelė Ūkiai pagal ekonominį dydį Ūkių grupės pagal ekonomini ūkių dydį (EDV) (grupėse viršutinis rėžis neįskaitomas) Visi Šeimos ūkiai, ūkiai, tūkst. Tūkst. Žemės ūkio bendravęs Iš vi 272,1 271,5 610 Iki 2 241,1 241,0 55 2-4 19,8 19,8 23 4-6 4,6 4,6 21 6 ir daugiau 6,6 6,1 511 3 lentelė Ūkininkavimo kryptys, žemės ūkio naudmenos ir bendrasis standartinis gamybinis pelnas visuose ūkiuose Ūkiai pagal ūkininkavimo kryptis Ūkių skaičius naudmenos, ha Bendrasis SGP. tūkst. Lt Iš viso 272111 2490958 2019504,9 Javų, aliejinių ir ankštinių augalų 9996 427171 365763,4 Augalininkystės 44057 434562 355184,4 Daržininkystės 1485 7259 35434,6 Sodininkystės 1149 15137 38935,7 Gyvulininkystės - žolėdžių gyvulių auginimo 32645 244355 168979,0 Gyvulininkystės — kiaulių ir paukščiu auginimo 759 13404 Mišrus augalininkystės 38600 321384 Mišri" gyvulininkystes 54752 Mišrus augalininkystės ir gyvulininiystės 80655 708459 516579,0 Nepriskirti ai vienai ūkininkavimo krypčiai 13 427 - 4 lentele. Ūkių, užsiimančių ne žemės ūkio veikla, skaičius Apskritis U vi*. Kaimo turizmas Amatai Produktų perdirbimas Medienos gamyba Darbai pagal sutartis IŠ VIS0 4514 140 164 366 799 3251 Alytaus 161 12 7 11 45 93 Kauno 512 13 19 51 80 377 Klaipėdos 677 13 23 26 58 573 Marijampolės 420 5 14 32 54 324 Panevėžio 345 4 13 27 54 262 Šiaulių 675 9 22 30 234 413 Tauragės 331 10 13 27 68 228 Telšių 251 16 8 21 53 159 Utenos 396 42 19 16 62 278 Vilniaus 746 16 26 125 91 544 Antrai grupei (2-4 EDV) priklausė 7 proc. ūkių, kurie valdė 14 proc. žemės ūkio naudmenų ir gavo 12 proc. bendrojo SGP. Aukštesnėms (B ir daugiau EDV) grupėms priklausė tik apie 2 proc. ūkių. Ūkiai, kurių ekonominis dydis 40 ir daugiau EDV, nesudarė ne 1 proc. bendrojo ūkiu skaičiaus, tačiau jiems priklausė apie 17 proc. žemės ūkio naudmeną, jie gavo ketvirtadalį bendrojo gamybinio pelno. Tai parodo vykstantį žemės ūkio gamybos koncentravimąsi. Aukščiausiai (daugiau kaip 250 EDV) grupe: Lietuvoje priklausė tik 107 ūkiai. Atsižvelgiant į šiuos rodiklius gerokai skiriasi ūkininkų (įregistruotų) ir šeimos ūkiai. Žemiausiai ekonominio dydžio grupei priklausė 57 proc. ūkininkų ūkių, jie valdė 21 proc. žemės ūkio naudmenų ir gavo 17 proc. bendrojo SGP, Antrai pagal dydį grupei priklausė ketvirtadalis ūkių, jie valdė 21 proc. žemės ūkio naudmenų, ga­vo 19 proc. bendrojo SGP. Ūkiai, kurių ekonomi­nis dydis 40 ir daugiau EDV, sudarė apie 1 proc., jie valdė 13 proc. žemės ūkio naudmenų, gavo 17 proc. bendrojo SGP. Didžioji dauguma (net 97 proc.) šeimos ūkių įėjo į žemiausia ekonominio dydžio grupę, jų turimos žemes ūkia naudmenos buvo didesnės kaip 39 proc., gautas pelnas siekė beveik 87 procentus. Aukštesnėms grupėms priklausė tik 3 proc. šeimos ūkių, o gautas pelnas sudarė apie 13 procentų. Bendrovės, kurios priklausė aukšto ekonominio dydžio grupei (100 ir daugiau EDV) sudarė dau­giau kaip trečdalį (37 proc.) jų bendro skaičiaus, turėjo 78 proc. žemes ūkio naudmenų ir gavo 80 proc. viso bendrovių pelno. Ūkių, kurių ekonominis dydis daugiau kaip 2 EDV, skaičius apskrityse ir dalis, palyginti su bendru jų skaičiumi. Atlikti skaičiavimai leido sugrupuoti ūkius pa­gal jų specializacija. Jų pasiskirstymas pagal ūki­ninkavimo kryptis, žemės ūkio naudmenas ir bendrąjį standartinį gamybinį pelną pateikiamas 3 lentelėje. Surašymo metu nebuvo ryškios ūkių specializa­cijos. Vyravo mišrus augalininkystės ir gyvulinin­kystės ūkiai. Tokiems ūkiams teko 26 proc. visų ūkių gauto standartinio gamybinio pelno, javus, rapsus auginantys ūkiai gavo 13 proc., kiti augali­ninkystes ūkiai gavo beveik trečdalį (30 proc.), daržininkystės ir sodininkystės - 4 proc., gyvuli­ninkystės - 27 proc. pelno. Surašymui buvo keliamas uždavinys išsiaiškinti, kokiomis kitomis pelningomis, nelaikomomis že­mės ūkio, veiklomis ūkiai užsiima. Atsakius, kad ūkis gauna pajamų iš kitos veiklos, reikėjo nurodyti konkrečią ne žemės ūkio veiklą. Daugiausia tai bu­vo: darbai pagal sutartis (22 proc. ūkių, nurodžiu­sių kitas veiklas), medienos gamyba (18 proc.), produktų perdirbimas (4 proc.), kaimo turizmas (3 proc.). Nemaža dalis nurodė „Kitos veiklos", o kai kurie ūkiai — po dvi veiklas. Ūkių, užsiimančių to­kiomis veiklos rūšimis, skaičius apskrityse pateiktas 4 lentelėje. Atlikus žemės ūkio surašymą atsirado ga­limybė apskaičiuoti kiekvieno ūkio (įskaitant smulkiuosius) standartinį gamybinį pelną, o pagal jį ir ūkininkavimo kryptis, apibūdinančias ūkių spe­cializaciją. Nustatyta, kad dauguma ūkininkų ir šeimos ūkių priklausė žemiausioms ekonominio dydžio grupėms. Kartu išryškėjo ir žemės ūkio gamybos koncentravimasis. 3.2. Gamybos sąnaudų bei rezultatų lyginamoji analizė Ūkiai, kūnų ekonominis dydis siekė 40 ir daugiau EDV, nesudarė nė 1 proc. bendro ūkių skaičiaus, tačiau jiems priklausė 17 proc. žemes ūkio naudmenų, jie gavo ketvirtadalį bendro gamybinio pelno, gauti duomenys apie ūkių dydį regionuose. Daugiausia didesnių ūkių Marijampolės, Tauragės, Panevėžio ir Siaubų apskrityse. Mažesni ūkiai Vil­niaus, Utenos ir Alytaus apskrityse. Ūkių ryškios specializacijos surašymo metu nebuvo. Vyravo mišrios augalininkystės ir gyvuli­ninkystės ūkiai. Nustatytas ūkių užsiimančių kita pelninga, nelaikoma žemės ūkio, veikla skaičius regionuose ir įvairių dydžių ūkiuose. Šie ūkių grupavimai labai svarbūs gilesnei analizei, nes pajamų iš žemės ūkio veiklos surašy­mo metu nustatyti nepavyko (buvo klausiama tik kokiai grupei pagal pajamų dydį ūkis priklauso). Pagrindinė priežastis: buhalterinę apskaitą tuo me­tu tvarkė tik 36,5 tūkst. ūkių (dauguma jų valdan­tys 5 ha ir daugiau žemės ūkio naudmenų), kom­piuterius naudojo 2200 ūkių. Ūkių ekonominių dydžių ir specializacijos skai­čiavimai pagal apskritis ir savivaldybes pateikiami žemės ūkio surašymo rezultatų leidiniuose. 2007 m. rugsėjo mėnesį supirkta 140,04 lūkst. t natūralaus pieno (vidutinio 4,10 proc. riebumo ir 3,38 proc. baltymingu mo), 1,55 proc. mažiau negu 2006 m. rugsėjo mėnesi (142,25 tūkst. t). Per devynis .šių metų mėnesius supirkta 1,04 mln. t natūralaus pieno, 6,7 proc. daugiau negu per praėjusių metų tą patį laikotarpį (974,5 tūkst. t). 2007 m. rugsėjį natūralaus pieno, už kurį apmokant netai­kyta nuoskaitų, supirkta 133,67 tūkst. t arba 95,5 proc. viso tą mėnesį supirkto natūralaus pieno kiekio. Pieno, už kurį apmo­kant taikyta bent viena Pieno supirkimo taisyklėse nustatyta nuoskaita dėl kokybės, supirkta 6,37 tūkst. t, 4,5 proc. viso ta mėnesį supirkto natūralaus pieno kiekio. Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina šalyje 2007 m. rugsėjo mėnesį, palyginti su 2006 m. rugsėjo mėnesiu, padi­dėjo nuo 673,9 Lt/t iki 834,9 Lt/t (net 24 proc), o nuo metų pradžius ji sudaro 748,9 Lt/t (už devynis šių metų mėnesius) ir yra 10 proc didesnė už 2006 m. vidutinę to laikotarpio na­tūralaus pieno kainą (681 Lt/t). Palyginus šių metų rugsėjo mėnesio pieno supirkimo kai­ną su šių metų rugpjūčio mėnesio pieno supirkimo kaina, ji padidėjo 14,1 proc. (nuo 731,6 Lt/t iki 834,9 Lt/t). Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duo­menimis, per 2007 m. rugsėjį iš Latvijos pieno supirkimo įmonių importuota 9,5 tūkst. t žaliavinio pieno, jo vidutinė pirkimo kaina - 1127 Lt/t. Per devynis šių metų mėnesius iš viso į Lietuvą importuota 99,4 tūkst. t pieno, jo vidutinė kai­na - 963 Lt/t. Per šešis 21107 -2008 kvotos metų mėnesius bendroji nacio­nalinė pieno pardavimo perdirbti kvota įvykdyta 48,3 proc. į Griškabūdžio ŽŪB, Sakių r. 741,4 637,1 734,1 4,30 ZUK „Pieno šaltinis" 799,9 492,3 756,4 4,20 3,30 754,5 659,9 747,3 3,97 3,25 584,1 501,6 569,4 4,05 3,22 UAB „Liučiūnų žemė" 564,8 672,6 4,65 3,40 690,9 589,5 662,4 4,27 3,44 ZUKli „Pamario pienas" 893,7 780,1 891,2 4,12 3,53 ZUK „Europienas" 812,4 661,1 807,7 4,01 3,3, Koop. bendrovė „Zanavykų krašto pienas" 852,6 686,7 848,8 4,03 3,33 j ŽŪK „Jonavos javai" 768,6 497,8 763,5 4,20 3,40 | ŽUK bendrove „Pieno banga" 668,2 0,0 668,2 4,28 3,39 1 ŽŪK „Sodžiaus pienas" 825,5 759,0 822,2 4,22 3,43 ZUK „Tarpučių pienas"' 778,4 657,0 774,4 4,05 3,36 UAB „MGL Baltija" 947,9 759,1 946,2 4,21 3,44 ZUK „Paežerių pienas" 753,2 0,0 753,2 4,28 3,48 j ŽŪK „Dobilo lapas" 823,9 672,1 823,1 4,02 3,42 | Koop. „Pieno puta" 869,8 658,0 866,3 4,29 3,49 Koop. bendrove „Žalioji kinka" 879,4 732,2 H74.9 4,61 3,57 ŽŪK „Ėriškių pienas" 803,5 668,8 787,2 4,31 3,39 KB „Dzūkijos pienas" 799,4 671,2 792,1 4,03 3,27 KB „Lietuviškas pienelis" 746,9 529,6 736,5 3,90 3,20 786,9 880,9 800,0 4,09 3,31 UAB „Varėnos pienelis" 886,3 0,0 886,3 4,14 3,39 ŽŪK „Džiaugsmelis" 816,3 784,0 816,2 4,05 3,28 Audrio Simo įmonė 796,8 675,7 795,5 4,13 3,40 ŽUK „Siaurės pienas" 805,4 664,8 793,8 4,51 3,50 ŽUK „Eko Žemaitija" 1068,3 0,0 1068,3 4,25 3,53 Kooperatyvas „Margės ūkis" 737,8 1 597.Č 736,1 4,11 3,21 862,2 858,9 4,06 3,37 Koop. „Panemunys" 768,8 0,0 768,8 3,99 3,24 Koop. „Raudonė" 782,6 0,0 782,6 4,36 3,31 N. Stanišauskienės įmonė 946,7 674,1 934,2 4,13 3,28 838,8 0,0 838,8 4,47 3,28 ZUK „Krosnos pienas" 875,2 i 0,0 875,2 4,39 3,55 Koop. „EKO tikslas" 941,6 836.S 915,6 4,04 3,59 841,0 708,0 834,9 4,10 3,38 Paukštienos gamyba pasaulyje didėja. ZMP duomenimis, paukštie­nos gamyba pasaulyje 2000 -2006 m. kasmet didėjo po 2-4,5 proc. ir 2006 m, sudarė 81,5 mln. t. Kaip ir ankstesniais melais, 2006 m. daugiausia paukštienos pagaminta JAV - 18,8 mln. t, arba 23 proc. visos pasaulyje pagamintos pa­ukštienos. Antroje vietoje pagal paukš tienos gamybos apimtis pasaulyje buvo Kinija (18 proc), trečioje - ES-25 (13 proc), ketvirtoje - Brazilija (12 proc). Labiausiai 2006 m. paukštienos gamyba padidėjo Rusijoje - 12 proc. ES-25 2006 m. išplitus paukščių gripui, paukštienos buvo pagaminta 2,5 proc mažiau nei 2005 m. 3.3. Prekinės produkcijos lyginamoji analizė Baigiantis sezonui, mažėja žiedinių kopūstų, pomidoru ir agurkų supirki­mas iš Lietuvos augintojų. Didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonėse iš Lie­tuvos augintojų 2007 m. rugsėjo mėnesį, palyginti su rugpjūčiu, bulvių supirkta 14,93 proc. (iki 2 913,440 t) daugiau. Rugpjūtį supirkta 2 534,936 t bulvių. Palyginti su 2006 m. rugsėju, bulvių supirkta šių metų rugsėjį 31,70 proc. daugiau (2006 m. - 2 212,238 t). Rugsėjį išaugo beveik visų lauko, iš­skyrus kopūstiriių, daržovių supirkimas. Palyginti su rugpjūčiu, svogūnų supirkta i ,99 karto (iki 357, iki 10 t) daugiau, porų 1,71 karto (iki 42,929 t), salierų - 1,67 karto (iki 5,735 t), burokėlių - 34,84 proc. (339,037 t), morkų - 10,46 proc (712,868 t), lapinių petražolių - 2,55 proc. (4,622 t). Žiedinių kopūstų supirkimas sumažėjo 2,58 karto (iki 29,2921), krapų - 28,69 proc. (iki 3,587 t), kininių kopusių - 27,32 proc (iki 62,0831), gūži­ mų kopūstų-2,87 proc. (iki 1 127,9311). Palyginti su 2006 m. rugpjūčiu, svogūnų, supirkta 7,33 karto, salierų - 50,76 proc, morkų - 46,38 proc, kininių kopūstų 36,78 proc, porų - 26,67 proc, lapi­nių petražolių - 25,60 proc, burokėlių 19,03 proc, gūžinių kopūstų - 15,57 proc daugiau. Tik žiedinių kopūstų ir krapų supirkta atitinkamai 2,07 karto ir 39,36 proc. mažiau. Rugsėjį didme­ninės ir mažmeninės prekybos įmonėse mažėjo šiltnamių daržovių supirki­mas. Palyginti su rugpjūčiu, svogū­nų laiškų supirk­ta 42,62 proc. (iki 10,8801); pomidorų 30,34 proc. (iki 1 044,377 t), agurkų 22,75 proc. (iki 715,753 t) mažiau. Tik salotų supirki­mas išaugo 17,43 proc (iki 33,9211). Pievagrybių supirkimas rugsėjį pa­didėjo 11,97 proc. (iki 80,536 t) ir buvo nei 54,19 proc. didesnis nei 2006 m. atitinkamu laikotarpiu. Rugsėjį, palyginti su rugpjūčiu, iš Lietuvos augintojų desertinių, obuolių su­pirkta daugiau 1,62 karto (iki 182,582 t). Palyginti su 2006 m. rugsėju, obuolių supirkimas šiais metais buvo 12,82 proc. didesnis (2006 m. - 161,8341). 2007 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su 2006 m. atitinkamu laikotarpiu, bulvių supirkta 39,73 proc. (iki 6 738,203 t), desertinių obuolių - 34,52 proc. (iki 315,875 t), daržovių - 14,65 proc. (iki 13 894,435 t) daugiau. Svogūnų supir­kimas padidėjo labiausiai - 7,81 karto '(iki 567,504 t), morkų -2,24 karto (iki 1 571,4241), burokėlių - 20,27 proc. (iki 823,883 t). Nagrinėjamu laikotarpiu svo­gūnų laiškų supirkta mažiau 24,29 proc. (iki 56,666 t), žiedinių kopūstų - 12,61 proc. {iki 135,0821). Pievagrybių supirk­ta 22,83 proc. (iki 226,081 t) daugiau. Spalį mažėjo morkų ir kopusių kai­nos. Baigiantis bulviakasiui, spalį preki­niuose ūkiuose geros kokybės bulvių kaina buvo stabili ir, priklausomai nuo gumbų dydžio, siekė 550-750 Lt/t. Palyginti su 2006 m. tuo pačiu laikotarpiu, vidutinė bulvių kaina sumažėjo apie 20 proc. Vaisių ir uogų trūkumas stabdo daržovių derliaus nu­ėmimą. Traktoriai ir kombainai sunkiai įvažiuoja i laukus, su nuimamu derliumi į konteinerius patenka daug žemių. Re­miantis ūkių apklausomis, stambesniuose daržininkystės ūkiuose spalio viduryje tik svogūnų derlius buvo beveik visas nuimtas. Laukuose dar buvo likę apie penktadalis burokėlių, pusė morkų ir apie du trečdalius kopūstų derliaus. Šiais metais dalis burokėlių augintojų patirs neplanuoti] nuostolių dėl neko­kybiškos produkcijos. Apklausos būdu gauti duomenys rodo, kad apie 20 proc burokėlių bus rauplėri. Labiausiai rauplės pažeidė anksti sėtus burokėlius. Ankstyva­jam deriiui auginti burokėliai jau parduoti. Dalį burokėlių ūkininkai planuoja palikti lauke, nes nestandartinių burokėlių kaina nepadengs derliaus nuėmimo išlaidų. Spalį burokėlių kaina buvo stabili apie 500 600 Lt/t Brangsta tik ypač geros kokybės, mažo diametro burokėliai. Prognozuojant didelį morkų derlių, jų kainos palaipsniui mažėja ir pa­skutinę spalio dekada neplautų morkų kaina buvo 500-680 Lt/t, o plautų - 700-760 Ll/t. Palyginti su spalio pradžia, jų kaina sumažėjo atitinkamai 9 proc. ir 3 proc, O su 2C06 m. tuo pačiu laikotarpiu, neplautos morkos šių metų spalio vidur yje buvo apie 16 proc, plautos - apie 3 proc. pigesnės. Kopūstų, kainos taip pat turi tendenciją mažėti. Pa­lyginti su mėnesio pradžia, spalio trečiįją dekadą kopūstų kainos sumažėjo apie 3 proc. ir buvo 500-640 Lt/t. Vis dėlto iai aukščiausia kaina per pa­staruosius penkerius metus. Ji net 38 proc. viršija 2006 m. to paties laikotarpio kainą. lyginti su 2006 m. tuo pačiu laikotarpiu, svogūnai atpigo apie 14 proc. Spalio pabaigoje obuolių realizacija iš prekiniu likių nesuaktyvėjo. Prekybos tinklams dažniausiai tiekiami desertiniai 'Auksio', 'Slavą Pobidelėliam' ir 'Delikates' veislių obuoliai po I 700-1 800 Lt/t. Augintojai prognozuoja, kad lapkritį, atvėsus orams, obuolių paklausa turėtų padidėti. Augintojams nerimą kelia bloga, ypač rudeninių veislių, obuolių laikymosi kokybė. Tam įtakos turėjo vėsūs orai žydėjimo metu. Svarstomos vaisių ir daržovių reformos įgyvendinimo taisyklės. Europos Komisijos Vaisių ir daržovių vadybos komitete svarstomas Komisijos parengto EK reglamento, Įgyvendinan­čio ES vaisių ir daržovių sektoriaus reformos nuostatas, taisyklių projektas. Komitetas išreiškė susirūpinimą dėl taisyklių projekto apimties {apie 130 puslapių) ir jų įgyvendinimo terminų mat reglamentas turi būti patvirtintas lapkričio pabaigoje ir įsigalioti nuo kitų metų. Didelį susirūpinimą kelia gamintojų organizacijų (GO) veiklos taisyklės. Kai kurių komiteto narių nuomone, atsiradę nauji reikalavimai gali duoti priešinga rezultatą - užuot padidinę G O patrauklumą augintojams, jį sumažins, ypač tose šalyse kur GO skaičius mažas. Europos vaisių ir daržovių asociacija Preshfel, atstovaujanti Europos šviežių vaisių ir daržovių importuotojų, eksportuotojų, didmenininkų, platintoji) ir mažmenininkų interesams, pareiški­me Europos Komisijai pritarė šviežių vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo programai Europos mokyklose. Prieš šį pareiškimą EK suorganizavo konsultacini susitikimą su Preshfel at­stovais, kad aptartų visos Europos mastu vykdomos programos tikslus. 3.4. Pajamų lyginamoji analizė Tyrimo tikslas - išanalizuoti vaisių ir uogų auginimo apimtį įvairiuose Lietuvos regionuose, nustatyti ūkių konkurencingumą atsižvelgus į jų dydį ir specializaciją. Tyrimas atliktas remiantis mokslinės literatūros ir statistikos šaltiniais. Statistiniai duomenys rinkti naudojantis pirmaisiais Lietuvos Respublikos žemės ūkio visuotinio surašymo rezultatais 2003 m., Žemės ūkio respondentinių įmonių 2004 m. duomenimis ir 2004 m. pasėlių deklaracijomis. Nustatyta, kad šiuo metu Šalies versliniai sodai ir uogynai užima 8 994 ha plotą. Iš jų 3 396 ha vyresni kaip penkerių metų sodai, jauni - 770 ha, serbentynai - 3858 ha, braškynai ir avietynai - 970 ha. Darbe pateikti sodų ir uogynų plotai pagal regionus, ūkių stambumo ir jų specializacijos analizė. Labiausiai specializuoti yra stambūs vaisių ūkiai, mažiausiai - braškių ir aviečių. Auginti vaisius ir uogas visose šalyse yra pelningas žemės ūkio verslas. Šalies gyventojai vaisiams ir daržovėms pirkti skirta iki 14% maistui išleidžiamų lėšų (Zemeckis, 2004). 2003 m. Lietuvoje standartinis gamybinis pelnas iš vaisių ir uogų sudarė 3 500 Lt/ha (Būdvytienė ir kt., 2005). Sodininkystės pelnas keturis kartus didesnis negu visų kitų žemės ūkio Šakų vidurkis (Kuodys, 2005). Šiuo metu Lietuvoje yra 42,5 tūkst. ha sodų ir uogynų. Tai ne tik verslinių, bet ir mėgėjiškų, bendrijų bei sodybinių sodų plotai. Net ir žemės ūkio naudmenų deklaracijose pateikiama nemažai sodų ir uogynų, neturinčių didesnės įtakos rinkai (www.nma.lt). Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės pateikia tik vienam gyventojui užaugintų vaisių ir uogų kiekį, jų suvartojimą ir supirkimą (www.std.lt). Paskelbtuose pirmuosiuose 2003 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio visuotinio surašymo rezultatuose išsami sodininkystės statistika dar neatsispindi (Pirmieji..., 2003). Vykdant bendrąją žemės ūkio politiką ES šalyse, atliekamas ūkininkų veiklos ekonominės ir finansinės būklės monitoringas. Tam tikslui sukurta unifikuota informacinė sistema - ūkių apskaitos duomenų tinklas (ŪADT), analizuojantis prekinių ūkių veiklą. Į ES UADT atrenkami respondentiniai ūkiai, reprezentuojantys atskiras žemės ūkio šakas. Lietuvoje žemės ūkio respondentinių įmonių duomenis renka ir analizuoja Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (Būdvytienė ir kt., 2004). Sodininkystę kartu su daržininkyste reprezentuoja 21 ūkininko ūkiai ir 6 bendrovės. Atliekami ir kiti sodininkystės marketingo tyrimai. Duomenys paskelbti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės bei Lietuvos agrarinės ekonomikos institutų mokslininkų darbuose (Armonienė, 2005; Jablonskienė, Ūselis, 2003; Kviklys, 2004; Ramanauskienė , Kviklys, 2003; 2002; Ūselis, 2001; 2000; Ūselis, Kviklys, 1998; 1997). Be to, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkai, vadovaujami Noberto Ūselio, sukūrė šalies sodininkystės verslo plėtros strategiją (Žemės ūkio..., 2002).Lietuvai įstojus į ES, išsiplėtus rinkai ir konkurencijai, būtina tirti rinką siekiant stabilios sodininkystės plėtros. Darbo tikslas - išanalizuoti vaisių ir uogų auginimo apimti Įvairiuose Lietuvos regionuose, nustatyti ūkių konkurencingumą atsižvelgiant į jų dydį ir specializaciją. Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas remiantis mokslinės literatūros ir statistikos šaltiniais. Statistiniai duomenys rinkti naudojantis pirmaisiais 2003 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio visuotinio surašymo rezultatais, Žemės ūkio respondentinių įmonių 2004 m. duomenimis, 2004 m. pasėlių deklaracijomis. Statistiniai duomenys susisteminti, palyginti ir išanalizuoti. Freshtel pareiškime akcentuojami faktai, kad auga nutukusių žmonių skaičius Europoje, žemą vaisių ir dar­žovių suvartojimo lygis vaikų tarpe, nurodomi programos privalumai, su jos įgyvendinimu susijusios problemos bei sąlygos sėkmingam jų sprendimui visoje Europoje. Atskirose šalyse tokia programa jau yra vykdoma, tačiau sėkmingam jos įgyvendinimui stinga pinigų. Europos programa skatinant šviežių vaisių ir daržovių vartojimą mokyklose leistų už­tikrinti ne tik šios iniciatyvos tęstinumą, bet ir didesnį ryšį tarp programų bei jų efektyvesnį koordinavimą. Žemės ūkio paskirties žemės per­leidimas 2007 m. III ketvirtį vyko gana intensyviai, nors žemės buvo perleidžia­ma mažiau nei I ar II ketvirtį. Parduodamų ir dovanojamų privačios žemės ūkio paskirties žemės sklypu skai­čius 2006 m. VI ketvirtį buvo 12 189 vnt.. 2007 m. III ketvirtį - 13 784 vnt. Bendras šiemet perleistos žemės plotas -35 734 ha arba 2,7 proc. didesnis nei per 20(16 m. III ketvirti. Daugiausia buvo perkama žemė derlingų žemių ir priemiesti­niuose rajonuose. Nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 ra. spalio 1 d. kiekviename ketvirtyje perleistos žemės plotas buvo vidutiniškai 44,1 tūkst. ha arba 1,24 proc. nuo savininkų turimo privačios žemės ploto. Šis procentas žymiai didesnis (1,4 proc. ir daugiau) Kauno, Kaišiadorių, Klaipėdos, Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Akmenės, Kelmės, Radviliškio, Šiaulių, Mažeikių, Ignalinos, Zarasų ir Širvintų rajonuose. Palyginti su 2006 m, III ketvirčiu, mažiau žemės ūkio paskirties žemės buvo perleidžiama Vilniaus mieste bei rajone, taip pat Trakų, Šilalės ir kai kuriuose Vidurio Lietuvos rajonuose Akmenės, Šakių, Biržų, Kėdainių. Daugiau nei du kartus daugiau žemės buvo perleista Rietavo, Druskininkų savivaldybėse ir Šiaulių rajone, kiek mažiau - Raseinių rajone. Rinka suaktyvėjo Pietų Lietuvoje - Kalvarijos, Birštono savivaldybėse, Prienų, Šalčininkų rajonuose žemės buvo perleidžiama 25 50 proc. daugiau nei 2006 m. tuo pačiu laikotarpiu. Apie 30-40 proc. padidėjo perleidžiamos žemės plotas Anykščių ir Ignalinos rajo­nuose Rytų Lietuvoje bei Joniškio rajone Vidurio Lietuvoje. Palyginti su 2007 m. II ketvirčiu, kai kuriose savivaldybėse žemės ūkio pa­skirties žemės rinkos aktyvumas toliau didėjo. Tai Birštono. Druskininkų ir Rietavo savivaldybės bei Švenčionių ir Šiaulių rajonai. Palyginti su 2006 m. III ketvirčiu, fiziniai asmenys aktyviau pirko žemę nei juridiniai. Bendras 2007 m. III ketvirtį fi­ziniams asmenims perleistos žemės ūkio paskirties žemės plotas buvo 6,5 proc. di­desnis nei 2006 m. tuo pačiu laikotarpiu, 0 juridinių asmenų nuperkamos žemės plotas buvo net 12,2 proc. mažesnis. Nuosavybės teise juridiniai asmenys 2007 m. sausio 1 d. turėjo 79,9 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės, 2007 m. spalio I d. - 99,4 tūkst. ha. Vidutiniškai per ketvirtį juridinių asmenų Įsigyjamos žemės plotas sudarė 6 511 ha arba 14,7 proc. visų perleidimų. Panevėžio, Pasvalio. Rokiškio, Akmenės, Pakruojo, Radviliškio, Šiaulių, Mažeikių, Zarasų, Vilniaus rajonuose juridinių asmenų įsi­gyjamos žemės sudarė daugiau kaip 20 proc., o Akmenės ir Pakruojo rajonuose - daugiau kaip 30 proc. visų įsigijimų žemių. Pažymėtina, kad juridiniai as­menys 2005 m. deklaravo apie 338 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų. Palyginus jų turimą nuosavybės teisę ir deklaruotą žemę, nustatyta, kad kai kuriuose ra­jonuose ne visa juridinių asmenų nu­perkama žemė būna jų deklaruojama. Tikėtina, kad žemės ūkio paskirties žemę perka juridiniai asmenys, neužsiimantys žemės ūkio veikla. Valstybinės žemės pirkimo-pardavi­mo sutarčių užregistruota iš viso 5 833 (I ketvirtį-6 839, II ketvirtį-6 666), tačiau kol kas leidžiama pirkti pirkėjo naudoja­mą asmeninio ūkio žeme. Parduotos vals­tybinės žemės plotas 2007 m. I ketvirtį sudarė 6 743 ha, II ketvirtį - 6 018 ha, III ketvirtį - 5 326 ha. Žemėtvarkos skyrių duomenimis, liko parduoti arba išnuomoti apie 140 tūkst. ha asmeninio ūkio žemės. Suvežus svogūnų derlių į saugyklas, mažėja pigios produkcijos pasiūla, kartu ir kainų skirtumai. Spalio pasku­tinę dekada vidutinės frakcijos geros kokybės svogūnų kaina buvo apie 750-800 Lt/t. Uogų auginimas Lietuvoje - viena iš prioritetinių žemės ūkio šakų. Pasikeitus rinkos sąlygoms, Lietuvai įstojus į ES, išsiplėtus rinkai ir atsiradus konkurencijai, būtina tirti rinką siekiant stabilios sodininkystės plėtros. Tyrimo tikslas - išanalizuoti vaisių ir uogų auginimo apimtį įvairiuose Lietuvos regionuose, nustatyti ūkių konkurencingumą atsižvelgus į jų dydį ir specializaciją. Tyrimas atliktas remiantis mokslinės literatūros ir statistikos šaltiniais. Statistiniai duomenys rinkti naudojantis pirmaisiais Lietuvos Respublikos žemės ūkio visuotinio surašymo rezultatais 2003 m., Žemės ūkio respondentinių įmonių 2004 m. duomenimis ir 2004 m. pasėlių deklaracijomis. Nustatyta, kad šiuo metu Šalies versliniai sodai ir uogynai užima 8 994 ha plotą. Iš jų 3 396 ha vyresni kaip penkerių metų sodai, jauni - 770 ha, serbentynai - 3858 ha, braškynai ir avietynai - 970 ha. Darbe pateikti sodų ir uogynų plotai pagal regionus, ūkių stambumo ir jų specializacijos analizė. Labiausiai specializuoti yra stambūs vaisių ūkiai, mažiausiai - braškių ir aviečių. Auginti vaisius ir uogas visose šalyse yra pelningas žemės ūkio verslas. Šalies gyventojai vaisiams ir daržovėms pirkti skirta iki 14% maistui išleidžiamų lėšų (Zemeckis, 2004). 2003 m. Lietuvoje standartinis gamybinis pelnas iš vaisių ir uogų sudarė 3 500 Lt/ha (Būdvytienė ir kt., 2005). Sodininkystės pelnas keturis kartus didesnis negu visų kitų žemės ūkio Šakų vidurkis (Kuodys, 2005). Šiuo metu Lietuvoje yra 42,5 tūkst. ha sodų ir uogynų. Tai ne tik verslinių, bet ir mėgėjiškų, bendrijų bei sodybinių sodų plotai. Net ir žemės ūkio naudmenų deklaracijose pateikiama nemažai sodų ir uogynų, neturinčių didesnės įtakos rinkai (www.nma.lt). Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės pateikia tik vienam gyventojui užaugintų vaisių ir uogų kiekį, jų suvartojimą ir supirkimą (www.std.lt). Paskelbtuose pirmuosiuose 2003 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio visuotinio surašymo rezultatuose išsami sodininkystės statistika dar neatsispindi (Pirmieji..., 2003). Vykdant bendrąją žemės ūkio politiką ES šalyse, atliekamas ūkininkų veiklos ekonominės ir finansinės būklės monitoringas. Tam tikslui sukurta unifikuota informacinė sistema - ūkių apskaitos duomenų tinklas (ŪADT), analizuojantis prekinių ūkių veiklą. Į ES UADT atrenkami respondentiniai ūkiai, reprezentuojantys atskiras žemės ūkio šakas. Lietuvoje žemės ūkio respondentinių įmonių duomenis renka ir analizuoja Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (Būdvytienė ir kt., 2004). Sodininkystę kartu su daržininkyste reprezentuoja 21 ūkininko ūkiai ir 6 bendrovės. Atliekami ir kiti sodininkystės marketingo tyrimai. Duomenys paskelbti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės bei Lietuvos agrarinės ekonomikos institutų mokslininkų darbuose (Armonienė, 2005; Jablonskienė, Ūselis, 2003; Kviklys, 2004; Ramanauskienė , Kviklys, 2003; 2002; Ūselis, 2001; 2000; Ūselis, Kviklys, 1998; 1997). Be to, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkai, vadovaujami Noberto Ūselio, sukūrė šalies sodininkystės verslo plėtros strategiją (Žemės ūkio..., 2002).Lietuvai įstojus į ES, išsiplėtus rinkai ir konkurencijai, būtina tirti rinką siekiant stabilios sodininkystės plėtros. Darbo tikslas - išanalizuoti vaisių ir uogų auginimo apimti Įvairiuose Lietuvos regionuose, nustatyti ūkių konkurencingumą atsižvelgiant į jų dydį ir specializaciją. Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas remiantis mokslinės literatūros ir statistikos šaltiniais. Statistiniai duomenys rinkti naudojantis pirmaisiais 2003 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio visuotinio surašymo rezultatais, Žemės ūkio respondentinių įmonių 2004 m. duomenimis, 2004 m. pasėlių deklaracijomis. Statistiniai duomenys susisteminti, palyginti ir išanalizuoti. Pagal anksčiau atliktus tyrimus nustatyti minimalūs sodo ar uogyno plotai, kuriuose užauginta produkcija suvartojama ne tik savo reikmėms, bet patenka ir į rinką. Į Šiuos tyrimus įtraukti visi Lietuvos ūkiai, kuriuose sodo plotai didesni kaip 1 ha, serbentynų ir aronijų - 0,5 ha, o braškynų ir avietynų -- 0,2 ha. Sodų ir uogynų specializacijos rodiklis apskaičiuotas pagal tai, kokią ūkio ploto dalį užima sodas ar uogynas. 2004 m sodininkystės analizė parodė, kad šalies versliniai sodai ir uogynai užima 8 994 ha. Produktyvūs bei senesni versliniai sodai, kuriuose per 90 proc. ploto auginami obuoliai, užima 3 396 ha (1 lentelė). Jaunų, iki 5 metų amžiaus, sodų šalyje yra 770 ha. Per pastaruosius 5-8 m. labai išsiplėtė verslinių serbentynų bei aronijų plotai. 2004 m. didesnių negu 0,5 ha serbentynų ir aronijų plotų buvo 3 858 ha. Versliniai braškynai ir avietynai įveisti 970 ha plote. Didesnioji šio ploto dalis tenka braškynams. Didžiausi verslinių sodų plotai yra Kauno (794 ha) ir Panevėžio (643 ha) apskrityse. Panevėžio apskrityje daugiausiai sodų yra Pasvalio r. (412 ha), o Kauno apskrityje - Prienų (202 ha) ir Kaišiadorių (194 ha) rajonuose. Iš kitų apskričių didesnių sodų plotų yra Kretingos (233 ha) ir Vilkaviškio (225 ha) rajonuose. Daugiausia naujų verslinių sodų per pastaruosius penkerius metus pasodinta Panevėžio apskrityje (278 ha): Pasvalio r. (118 ha), Panevėžio r. (86 ha) bei Biržų r. (68 ha). Antroje vietoje pagal jaunų sodų plotus yra Kauno apskritis (128 ha). Kitose apskrityse daugiausia naujų sodų įveista Anykščių (68 ha) ir Vilkaviškio (47 ha) rajonuose. Klaipėdos apskritis Pagėgių 6,73 13,60 6,41 7,22 Klaipėdos r. 9.0 J 29,26 13,69 10,20 Šilutės r. 60,83 10,58 17,03 33,81 Kretingos r. 233,08 15,08 19,70 26.50 Skuodo r. 12.65 2,14 71,07 127,09 322,33 70,66 127,90 204,82 Telšių apskritis / Telšiai distriet Telšių r. 94,35 22,87 S,05 32,09 Mažeikių r. 34,02 0 17,06 33,76 Plungės r. 3.15 1,18 9,29 3,41 Rietavo 13,54 3,22 1,35 4,26 145,06 27,27 35,75 73,52 Šiaulių apskritis / Šiauliai djstricf Šiaulių r. 28,06 6,12 28,12 230,02 Akmenės r. 0 4,00 19,56 107,91 Kelmės r. 59,01 12,77 13,40 48,53 Joniškio r. 95,76 4,14 13,42 14,05 Pakruojo r. 20,15 0,00 10,44 59,59 Radviliškio r. 6,35 11,85 17,03 240,14 209.33 38,88 101,97 700,24 Panevėžio apskritis / Panevėžys distriet Panevėžio r. 149,01 85,76 33,96 354,32 Pasvalio r. 411,64 118,18 7,36 61,55 Biržų r. 65,44 68,08 49,05 613,61 Kupiškio r. 5,84 1,45 3,05 34,15 Rokiškio r. 10,77 5,00 8,76 40,74 642,70 278,47 102,18 110437 Utenos apskritis / Utena distriet Utenos r. 16,56 6,36 25,82 40,46 Zarasų r. 59,48 1,65 0,66 0 Anykščių r. 190,39 68,19 30,23 293,62 Ignalinos r. 160,54 0 0,70 25,51 Molėtų r. 8,80 1.08 5,88 12,96 435,77 77,28 63,29 372,55 Kauno apskritis / Kaunas distriet Kauno r. 134,39 32,82 55,91 89,42 Kaišiadorių r. 194,20 32,61 9,19 26,95 B iršlono 2,29 1,40 0,53 1,00 Jonavos r. 151,06 8,94 18,89 55,02 Kėdainių r. 42,24 10,08 5,00 88,43 Prienų r. 202,38 19,08 27,49 123,79 Raseinių r. 67.06 22,69 15,90 189,01 793,62 127,62 132,91 573,62 I 1 e n t ;les tęsinys Ta b 1 e 1 continued Savivaldybė Derantys sodai Sodai 1-5 metų amžiaus Braškės ir avietės Strawberries Serbentai ir aronijos Currants and Municipality Bearing orchards 1-5 year-old orchards and raspberries chokeberries Alytaus apskritis / Alytus distriet Alytaus r. 170,44 23,23 40,91 39,54 Druskininkų 1,62 1,00 6,16 2.79 Lazdijų r. 32,76 4,63 9,34 19,12 Varėnos r. 0 0 4,68 8,79 204,82 28,86 61,09 70,24 Marijampolės apskritis / Marijampolė distriet Marijampolės 17.70 1,89 13,83 181,98 Kazlų Rūdos 0 0 22,06 27,58 Kalvarijos 2,15 0 2.00 6,38 Šakių r. 0 0 15,80 26,92 Vilkaviškio r. 225,14 47,35 24,19 104,93 244,99 49,24 77,88 347,79 Tauragės apskritis / Tauragė distriet Šilalės r. 0,30 9,69 62,17 19,13 Jurbarko r. 254,72 8.54 28,04 141,69 Tauragės r. 25,43 1,43 35,16 30,37 280,45 19,66 125,37 191,19 Vilniaus apskritis / Vilnius distriet Elektrėnų 5,46 5,48 1,68 26,77 Šalčininkų r. 4,34 6,39 24.01 3,49 Širvintų r. 24,09 4,04 13,07 71,83 Švenčionių r. 0 0 1,30 2,97 Trakų r. 2,02 0,98 1,17 0 Ukmergės r. 30,68 31,52 35,19 97,36 Vilniaus r. 50,73 3,73 64,81 16,93 117^2 52,14 141,23 2195 15 viso Lietuvoje Sura totai in 3396,39 770,08 969,57 3857,68 Liihuania Antroji pagal plotus sodo kultūra Lietuvoje yra serbentai. Daugiausia serbentynų yra Panevėžio apskrityje (1104 ha). Daug serbentų auginama Šiaulių (700 ha) ir Kauno (574 ha) apskrityse. Vertinant pagal rajonus, daugiausia serbentų auginama Biržų (614 ha), Panevėžio (354 ha), Anykščių (293 ha) ir Šiaulių (230 ha) rajonuose. Didžiausi verslinių braškynų ir avietynų plotai įveisti Vilniaus apskrityje (141 ha). Nuojos mažai atsilieka Kauno (133 ha), Klaipėdos (128 ha) ir Tauragės (125 ha) apskritys. Analizuojant pagal rajonus, didžiausi verslinių braškynų ir avietynų plotai yra Skuodo (71 ha), Vilniaus (65 ha), Šilalės (62 ha), Kauno (56 ha) ir Biržų (49 ha) rajonuose. 49 proc. šalies verslinių sodų ploto užima 14 stambių ūkių. Jų plotas -nuo 68 iki 312 ha (2 lentelė). Penktadali verslinių sodų ploto užima atitinkantys europinį standartą - 10-50 ha sodai. Lietuvoje yra 46 tokio dydžio ūkiai. Beveik penktadalį verslinių sodų ploto užima 1-5 ha dydžio sodai. 2 lentelė. Lietuvos žemės ūkio subjektai, užsiimantys versline sodininkyste ir uogininkyste, pagal ūkio dydį 2004 m. Sodų ar uogyną plotas ūkyje, ha Ūkiai, vnt. Bendras sodų ar uogynų plotas, ha Dalis nuo viso ploto šalyje Sodai (kartų ir jauni sodai) / Orchards (young andbearing] >50 14 2028,5 49 10-50 46 844,9 20 5-9,9 65 492,3 12 1-4,9 422 800,7 19 Serbentynai / Cumint plantations >50 9 821,S 21 10-50 i 06 1866,5 48 5-9,9 52 354,1 10 0,5-4.9 509 814,7 21 Braškynai ir avietynai / Strawbeiry aud raspbeny plantations >5 20 176,0 18 2-5 81 233,6 24 0,5-1,9 435 408,5 42 0,2-0,49 488 151,5 16 48 proc. visų serbentynų ploto užima dideli, po 10-50 ha serbentynai (2 lentelė). Penktadalis šalies verslinių serbentynų ploto - devyni stambūs 55-174 ha serbentynai. Panašią dalį užima ir smulkūs 1-5 ha serbentynai. Verslinių braškynų ir avietynų plotų analizė rodo, kad beveik penktadalis (18 proc.) verslinių braškynų ploto sutelkta dvidešimtyje ūkių: šešiuose ūkiuose - nuo 6 iki 19 ha ir keturiolikoje ūkių - nuo 5 iki 10 ha. Mažesni, po 2-5 ha, braškynai sudaro ketvirtadalį (24%) šalies verslinių braškynų ploto. Didžiausią plotą (iki 42%) užima smulkūs 0,5-2 ha dydžio braškynai. Tokių braškynų ir avietynų yra apie penki šimtai. Ūkių analizė parodė, kad stambiausi versliniai sodai ir serbentynai, kurių sodų ar uogynų plotai daugiau negu 50 ha, yra labiausiai specializuoti. Jų specializacijos rodiklis siekia atitinkamai 70 ir 59% (3 lentelė). Aukštas specializacijos lygis yra ir vidutinių, 10-50 ha, sodų ir uogynų - atitinkamai 52 ir 46%. Mažiausiai specializuoti yra smulkūs 1-5 ha sodai ir 0,5-5 ha serbentynai. Visai kitokia yra verslinių braškynų ir avietynų specializacija. Net ir stambių, per 5 ha braškynų specializacijos lygis tesiekia 31%. Mažesnių braškynų ūkių specializacija mažesnė, mažiausiųjų specializacijos lygis tik 5,6%. Įvertinus verslinius sodus ir uogynus pagal specializacijos lygį, paaiškėjo, kad maždaug ketvirtadalis šalies verslinių sodų ir uogynų plotų yra labai specializuotuose (per 80%) ūkiuose, nors jie tesudaro tik 8% visų ūkių (4 lentelė). 24% sodų ir uogynų yra ūkiuose, kurių specializacijos lygis 50-80%. Lietuvoje yra 209 tokie ūkiai. Ūkių, kurių vaisių ir uogų auginimo specializacija yra iki 20%, Lietuvoje yra daugiausia - 1 296. Jie sudaro 23% verslinių sodų ir uogynų ploto. 4 lentelė. Lietuvos žemės ūkio subjektų, užsiimančių versline sodininkyste ir uogininkyste, pasiskirstymas pagal specializacijos lygį 2004 m. Specializacijos lygis proc. Ūkiai / Nurober of farms Plotas / Covered area Level of specialization, % vnt./units % ha % >80 162 8 2406,8 27 50-80 209 10 2141,9 24 20-49 3S5 19 2328,5 26

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!