Žymiausios politines ekonominės ir karinės sąjungos

 Žymiausios politines ekonominės ir karinės sąjungos: • Amerikos valstybių organizacija (OAS – Organisation of American Sates), ikurta 1948 m. • Nepriklausomų Valstybių Sandrauga NVS ikurta 1991 m. • Arabų valstybių lyga AL, įkurta 1945 m. • Afrikos vienybės organizacija OAU, įkurta 1963 m. • Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutartis NAFTA, ikurta 1989 m. • Pietų bendroji rinka MERCOSUR, įkurta 1991 m. • Europos Sąjunga EU, įsteigta 1993 m. • Andu grupė AG, įkurta 1969 m. • Pietryčių Azijostautų asociacija ASEAN, įkurta 1967 m. • Šiaurės Atlanto gynybinė organizacija NATO, įkurta 1949 m. Europos Sąjunga Europos Sąjunga - tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. ES šiandien Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.2 mln. kv. kilometrų, 1999 metų ES biudžetas siekia 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje. Europos Sąjunga - tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas. Europos Sąjunga: siekia Vieningos Rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui; vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiosiomis šalimis; vykdo bendrą politiką tokiose srityse, kaip: žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kita; kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą euro. Tikslai Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo "glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio" (Europos Sąjungos sutartis). Kiti ES tikslai: skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta; ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą; stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę; plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse; pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų. Principai Pagrindiniai ES principai yra šie: ekonominio pagrindo principas, kuris didina abipusę priklausomybę ir solidarumą; įstatymų viršenybės principas, pasireiškiantis privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Teisingumo Teismas; demokratinio sprendimų priėmimo principas, kurį apibūdina kompromisai ir bendri susitarimai. Istorijos pradžia ES istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti "Europos Bendrijų", arba "Europos Bendrija", terminas. "Europos Sąjungos" terminas oficialiai imtas taikyti nuo 1993 m. 1992 m. vasario 7 d. pasirašius Mastrichto sutartį (sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) iki tol vartojamas "Europos Bendrijos" terminas buvo pakeistas "Europos Sąjungos" terminu. Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungą sudaro trys sudedamosios dalys (ramsčiai): Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas), bendroji užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Lietuva ES nare tapo 2004 m. gegužes 1d. Svarbiausios sutartys Svarbiausios Europos Sąjungos sutartys yra Romos sutartis, Suvestinis Europos aktas, Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis, Amsterdamo sutartis. Šios sutartys tapo pagrindinėmis Europos Sąjungos kūrimosi, persitvarkymo gairėmis, jos laikomos pagrindiniu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendradarbiauja. Romos sutartis- 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašyta sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija. Suvestinis Europos aktas- 1986 m. vasario 17 d. Liuksemburge pasirašyta ( įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.) sutartis, peržiūrėjusi ir padariusi pakitimus Europos Bendrijų steigimo sutartyse. Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis- 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašyta (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) sutartis, kuria įsteigta Europos Sąjunga. Amsterdamo sutartis- 1997 spalio 2 d. Amsterdame pasirašyta sutartis, padariusi tam tikras Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarties ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisas. Institucijos Europos Sąjungą sudaro penkios pagrindinės institucijos- Europos Sąjungos Taryba (Taryba), Europos Komisija (Komisija), Europos Parlamentas, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai. Kitos ES institucijos: Europos viršūnių taryba, Europos centrinis bankas, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Europos investicijų bankas, Pirmosios instancijos teismas, Ombudsmenas. Kalbos Europos Sąjunga turi 11 kalbų, vartojamų ES institucijų veikloje: anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų, suomių, švedų, vokiečių. Šios kalbos laikomos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Visi ES dokumentai bei susitikimai yra verčiami į 11 oficialių kalbų. Piliečių teisės ES Valstybių narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Tai reiškia, kad ES pilietis gali: nevaržomai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybės narės teritorijoje; dirbti ir mokytis bet kurioje ES valstybėje narėje; balsuoti ir kandidatuoti tiek vietiniuose, tiek visos ES mastu rinkimuose toje šalyje, kurioje jis gyvena; būti ginamas diplomatinių ir konsulinių kiekvienos valstybės narės atstovybių; dalyvauti Europos Parlamento, išreiškiančio visų ES piliečių interesus, rinkimuose, teikti peticijas. Simboliai Vėliava. Vėliavą sudaro melsvas (melsvo dangaus) fonas, kuriame pavaizduotos dvylika žvaigždžių, išsidėsčiusių apskritimo forma. Žvaigždės simbolizuoja Europos gyventojų vienybę. Žvaigždžių skaičius yra nekintamas. ES vėliava oficialiai buvo patvirtinta 1986 metais. Himnas. Europos Sąjungos himnas - 1972 metais Tarybos patvirtinti trys Liudviko van Bethoveno Devintosios simfonijos finalo aranžuotės fortepijonui, pučiamųjų orkestrui ir simfoniniam orkestrui. Aranžuotės autorius- Herbertas fon Karajanas. Žodžiai- Johano Šilerio "Odė džiaugsmui". Europos diena. Europos diena - 1985 metais Milano Europos viršūnių tarybos patvirtinta diena, skirta vieningos Europos idėjai propaguoti. Europos diena švenčiam kasmet gegužės 9 d., minint Šumano plano metines. Pasas. Europos Sąjungoje nėra centralizuotos pasų sistemos. ES valstybių piliečiai naudojasi nacionaliniais pasais. Tačiau nuo 1985 metų Europos pasas pradėtas išdavinėti visose ES valstybėse, palaipsniui keičiant senuosius pasus. Pasų išdavimas ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai. Europos pasas yra vienodo formato, puskiečiu tamsiai raudonu viršeliu, ant kurio pasą išdavusios valstybės narės nacionaline kalba užrašyta "Europos Bendrija", tos valstybės pavadinimas ir įspaustas jos herbas. Sprendimų priėmimas Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje yra kompleksiškas dalykas, priklausantis nuo ES institucijų tarpusavio sąveikos, valstybių interesų bei skirtingų politikos sričių. Priskaičiuojama 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų. Panagrinėkime, kaip Europos Sąjunga priima teisės aktus. Šiuo metu egzistuoja keturios pagrindinės įstatyminės procedūros: konsultacijos, bendradarbiavimas, bendri sprendimai ir pritarimas. Konsultacijos. Pagal konsultacijos procedūrą teisės akto leidybą inicijuoja Komisija, kuri teikia teisės akto projektą Tarybai. Taryba, gavusi Europos Parlamento (retais atvejais - Ekonominių ir socialinių reikalų komiteto (ESRK) bei Regionų komiteto (RK) nuomonę, svarsto teisės projektą ir vienbalsiai arba kvalifikuota balsų dauguma priima sprendimą. Iki 1987 metų Suvestinio Europos akto visi teisės aktai buvo priiminėjami remiantis konsultaciniu būdu. Bendradarbiavimo procedūra. Bendradarbiavimo procedūra yra žingsnis link gilesnės integracijos, Europos Parlamento galių išplėtimo bei konsultacinės procedūros išplėtimo. Pagal bendradarbiavimo procedūrą Europos Parlamentas gavo teisę antrą kartą dalyvauti teisės aktų ruošimo procedūroje. Šį sykį Europos Parlamentas ne tik teikia siūlymus (pirmas teisės akto svarstymas), bet ir turi teisę pritarti, taisyti arba atmesti Tarybos parengtą bendrą poziciją. Tačiau ir bendradarbiavimo procedūroje lemiamas žodis priklauso Tarybai, kuri gali neatsižvelgti į Europos Parlamento siūlymus ir priimti teisės aktą vienbalsiai (kvalifikuotas balsavimas negalioja). Bendradarbiavimo procedūrą įdiegė 1987 m. Suvestinis Europos aktas. Bendro sprendimo procedūra. Bendro sprendimo procedūra atsirado po 1993 metų įsigaliojus Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai. Ši procedūra numato teisės akto priėmimą dviejų institucijų- Europos Parlamento ir Tarybos- vardu. Iki tol visus sprendimus priimdavo Taryba. Remiantis bendro sprendimo procedūra, Europos Parlamentas gavo teisę trečią kartą dalyvauti teisės akto svarstyme. Tarybai neatsižvelgus į po antrojo svarstymo pareikštą Europos Parlamento nuomonę bendros pozicijos atžvilgiu, Europos Parlamentas turi teisę balsų dauguma vetuoti Tarybos priimtą sprendimą. Kad būtų išvengta konflikto ir surastas abipusiai priimtinas sprendimo variantas, kartais sudaromas specialusis taikinimo komitetas, kuriame yra vienodai Tarybos ir Europos Parlamento atstovų. Pritarimo procedūra. Pritarimo procedūra taikoma priimant svarbius tarptautinius sprendimus (pvz., naujų valstybių stojimas, Europos centrinio banko užduotys ir įgaliojimai ir pan.). Pagal šią procedūrą Europos Parlamentas tvirtina arba atmeta jam pateiktą teisės akto leidybos pasiūlymą, tačiau neturi teisės jo taisyti. Šiuo metu taikomos visos keturios teisės aktų priėmimo procedūros, tačiau 1997 metų pasirašius Amsterdamo sutartį numatyta atsisakyti bendradarbiavimo procedūros ir vietoje jos taikyti supaprastintą bendro sprendimo procedūrą Jungtinių tautų organizacija Jungtinių Tautų Organizacija (toliau - JTO, Organizacija arba Jungtinės Tautos) buvo įkurtos 1945 m., pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui. Pirminis ir pagrindinis šios Organizacijos tikslas, tuo metu atrodęs tarsi miražas tautų nesantarvės fone - stabilizuoti tarptautinius santykius bei sustiprinti visuotinės taikos pagrindus. Nuo to laiko prabėgo daugiau kaip pusė amžiaus ir Jungtinės Tautos tapo ne tik nepaprastų globalinių pokyčių liudininkėmis, bet ir šių pokyčių skatintojomis bei daugelio taikių idėjų įkvėpėjomis ir vykdytojomis. Ir nors metų metais pasaulinė taika buvo ir, deja, vis dar išlieka be galo trapia ateities vizija, temdoma ką tik pasibaigusių dviejų ideologinių blokų tarpusavio varžybų, branduolinio karo grėsmės, nesibaigiančių regioninių konfliktų, Jungtinės Tautos vaidino ir tebevaidina be galo svarbų vaidmenį siekiant tarptautinio stabilumo, pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimo viso pasaulio gyventojams, socialinių ir ekonominių problemų nagrinėjimo ir jų sprendimo. Kaip atsirado šis vardas? Terminą "Jungtinės Tautos" sugalvojo JAV prezidentas Franklinas D.Ruzveltas (1882-1945). Pirmą kartą oficialiai šis terminas buvo pavartotas 1942 m. sausio 1 d. dokumente "Jungtinių Tautų Deklaracija", kuriame 26 valstybių atstovai įsipareigojo kartu kovoti prieš Ašies valstybes - Vokietiją, Italiją ir Japoniją. 1945 m. spalio 24 d. 51 valstybė įsteigė Jungtinių Tautų Organizaciją, kurių pagrindinis tikslas - taikos išsaugojimas ir kolektyvinis saugumas bendradarbiaujant visoms tarptautinėms bendruomenėms. Šiandieną į šios tarptautinės organizacijos veiklą įsitraukė beveik visos pasaulio valstybės - 185 šalys. Jungtinės Tautos - pavyzdžio žmonijos istorijoje neturinti pasaulinio tarptautinio bendradarbiavimo sistema, įsipareigojusi kovoti prieš karus, puoselėti ir stiprinti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą ir draugiškus santykius tarp tautų. Jungtinių Tautų Organizacija yra centras, padedantis šalims derinti savo veiksmus šių tikslų įgyvendinimui. JTO chartija Pagrindinis JTO dokumentas - Chartija - buvo parengta ir pasirašyta 50 vyriausybių atstovų, paskutinėmis II Pasaulinio karo dienomis susirinkusių į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d. - birželio 26 d. Vėliau Chartiją pasirašė konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51-oji valstybė - Lenkija. Pagrindines Chartijos veiklos kryptis pateikė penkių valstybių - Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos - atstovai, aptarę jas dar 1944 m. rugpjūčio - spalio mėnesiais savo pasitarimuose Dumbartono Oaks Estate, netoli Vašingtono. JTO Chartija apibrėžia keturis pagrindinius organizacijos tikslus: išlaikyti tarptautinį saugumą ir taiką; vystyti draugiškus ryšius / santykius tarp tautų, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse bei centralizuotai atstovauti bet kokių tarpusavio santykių harmonizavimui. Iki šiol buvo pataisyti tik keturi Chartijos straipsniai, vienas iš jų - du kartus. Visos pataisos buvo susiję su narių skaičiumi įvairiuose specialiuose JTO tarybose. Chartija buvo numačiusi, kad yra 5 oficialios Jungtinių Tautų kalbos - anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba. Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima JTO įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Visos Jungtinių Tautų narės yra suverenios valstybės. Kiekviena valstybė, JTO narė, nežiūrint jos dydžio, turtingumo, politinių pažiūrų skirtumo, turi tik vieną balsą. Jungtinės Tautos nėra pasaulį valdanti organizacija, ji taip pat neleidžia įstatymų.Tačiau būtent JTO vaidina svarbų vaidmenį sprendžiant tarptautinius konfliktus, formuoja tarptautinės politikos prioritetus, taigi, visas pasaulis tam tikra prasme yra veikiamas šios organizacijos. Pagrindiniai JTO organai JTO valdo šeši pagrindiniai valdymo organai. Penki iš jų - Generalinė asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba ir Sekretoriatas - yra įsikūrę pagrindinėje JT būstinėje Niujorke. Šeštasis - Tarptautinis Teismas - Olandijos mieste Hagoje. Saugumo Taryba Vadovaujantis JTO Chartija, pirminis Saugumo Tarybos uždavinys yra tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas. Tuo būdu Saugumo Tarybos darbas vyksta be jokių išankstinių sąlygų ir planavimo. Generalinė Asamblėja Generalinė Asamblėja yra pagrindinis svarstymo organas. Kaip jau buvo minėta, visos JTO narės yra atstovaujamos Generalinėje Asamblėjoje ir turi po vieną balsą. Norint priimti nutarimus pačiais svarbiausiais klausimais - sprendžiant tarptautinius konfliktus, priimant naujus narius, tvirtinant JT biudžetą bei taikos palaikymo pajėgų biudžetą - reikalinga dviejų trečdalių balsų dauguma. Esant ypatingiems atvejams sprendimai gali būti priimami konsensuso būdu atsisakant formalaus balsavimo. Ekonominė ir Socialinė Taryba Ši Taryba buvo įsteigta kaip pagrindinis Jungtinių Tautų organas, skirtas koordinuoti ekonominę ir socialinę veiklą Jungtinių Tautų šeimoje. Pagrindinis Tarybos uždavinys - skatinti tarptautinę kooperaciją ir šalių vystymąsi. Siekdama įgyvendinti šį tikslą, Ekonominė ir socialinė taryba konsultuojasi su nevyriausybinėmis šalių organizacijomis, stiprina ryšius tarp Jungtinių Tautų ir įvairių šalių pilietinės visuomenės. Globos Taryba Kuriant tarptautinę globos sistemą, ši Taryba buvo įsteigta siekiant užtikrinti tarptautinę globojamų teritorijų priežiūrą. Tuo metu tai buvo 11 teritorijų, kurias tuo metu administravo 7 valstybės, Jungtinių Tautų narės. Bendrų pastangų dėka iki 1994 m. šios teritorijos jau buvo užsitikrinę savivaldą arba netgi išsikovojusios nepriklausomybę kaip atskiros valstybės arba įsijungdamos į kaimyninių nepriklausomų valstybių sudėtį. Paskutinė Tarybos globota teritorija buvo Palau Ramiojo vandenyno salos (Pacific Islands), kurias administravo JAV ir kurios tapo 185-ąja valstybe, Jungtinų Tautų nare. Tarptautinis Teismas Tarptautinis Teismas, taip pat žinomas Pasaulio Teismo vardu - yra pagrindinis teisminis Jungtinių Tautų organas. Jo Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Susidedantis iš 15 teisėjų, nepriklausomai viena nuo kitos renkamų Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos, Teismas sprendžia teisminius šalių ginčus. Negali būti dviejų teisėjų - tos pačios valstybės piliečių. Teisėjų kadencija yra devyneri metai, po kurių jie gali būti perrinkti. Šalies dalyvavimas Teisme yra savanoriškas, tačiau netgi jeigu šalis ir nedalyvauja teismo posėdžiuose, ji privalo vykdyti Teismo sprendimą. Taip pat, esant reikalui, Tarptautinis Teismas konsultuoja Generalinę Asamblėją ir Saugumo Tarybą. Teismas posėdžiauja Hagoje, Nyderlandų Karalystėje. Sekretoriatas Sekretoriatas atlieka savarankišką ir administracinį darbą, kurio pagrindines kryptis nustato Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar bet kuris kitas Jungtinių Tautų Organizacijos valdymo organas. Sekretoriatą sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėse ir vietose. Visuose sekretoriato departamentuose ir įstaigose dirba apie 8700 žmonių, atstovaujančių maždaug 160 šalių. Pagrindinės įstaigos yra įsikūrę Niujorke, Ženevoje, Vienoje ir Nairobyje. Sekretoriatui visose darbo kryptyse vadovauja Generalinis sekretorius, penkeriems metams skiriamas Generalinės Asamblėjos Saugumo Tarybos siūlymu. Generalinis sekretorius Jungtinių Tautų Chartijoje šį postą užimantis pareigūnas yra apibūdinamas kaip "svarbiausias vykdomasis Organizacijos pareigūnas". Generalinis sekretorius yra ir diplomatas, ir visuomenės veikėjas, ir tautų taikytojas, t.y pasaulio bendruomenės akyse Generalinis sekretorius yra Jungtinių Tautų simbolis. Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios kaip ir problemos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras - nuo vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams ginčams. Lietuva tapo JTO nare 1991 m. Šiaurės atlanto gynybinė organizacija   NATO - tai Šiaurės Amerikos ir Europos šalių bendros gynybos organizacija, siekianti užtikrinti savo narių saugumą ir stabilumą. Tačiau NATO nėra vien tik karinė organizacija. NATO taip pat sukūrė aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose srityse. Karinių operacijų metu NATO veiksmai pagrįsti visų valstybių narių susitarimu. Toks principas visiškai išsaugo valstybių suverenitetą ir politinę nepriklausomybę. NATO, kaip gynybinio aljanso, veikimo pagrindą sudaro 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis: "Šalys susitaria, kad ginkluotas puolimas prieš vieną ar daugiau iš jų bus laikomas puolimu prieš visas; todėl šalys sutaria, kad

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!