Žvilgsnis į Salomėjos Nėries gyvenimą bei kūrybą

1. Įžanga ,,Imkite mane ir skaitykite...“ kadais bylojo pirmoji lietuviška knygelė. Dabar šį pasakymą norėčiau perfrazuoti: ,,Imkite ir gilinkite savo žinias“. Taip, ši frazė puikiai atspindi mano darbo tikslą. Pasirinkau šią temą paskatinta noro praturtinti savo literatūrines žinias dar viena romantizmo epochos atstove. Jūs paklausite, kodėl būtent Salomėja? Ir klausimas būtų visai teisingas, juk yra daugybė šios epochos atstovų, kurie gal netgi daugiau darė įtaką lietuvių literatūrai. Tačiau daugelį jų aš jau pažįstu, o Salomėja Nėris – tai dar netyrinėta asmenybė, kuri domina kiekvieną. Mano darbą sudaro keturios dalys: pirmojoje dalyje yra nurodomas darbo tikslas, antrojoje – pateikiama S. Nėries biografija ir kūrybai būdingi bruožai. Išsamiau analizuojamas pirmasis eilėraščių rinkinys ,,Anksti rytą“. Trečiojoje dalyje yra išvados, o ketvirtojoje – pateikiamas literatūros sąrašas. Taigi kviečiu kartu su manimi pažvelgti į Salomėjos Nėries gyvenimą, kūrybą. Pažinti poetės jausmus, mintis ir neribotas poetinės fantazijos ribas. 2. Biografija ir kūrybos apžvalga Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai. Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas). Augo pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje. 1919-1924 metais mokėsi literatūrinėmis tradicijomis garsėjančioje Vilkaviškio gimnazijoje; čia parašė ir pirmuosius eilėraščius. Pirmuosius eilėraščius pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, nuo 1923m. - Salomėjos Nėries slapyvardžiu Gimnazijoje pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. Šios organizacijos leidinyje ,,Ateitis“ 1923 metais išspausdintą eilėraštį ,,Pajūry“ pirmą kartą pasirašė slapvardžiu Nėris. 1924 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Teologijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką. Čia įsitraukė į ,,Šatrijos“ – studentų ateitininkų meno draugijos veiklą. Tai buvo pirmoji literatūrinė poetės mokykla. ,,Šatrijos“ nariai organizuodavo susrinkimus (dažnai jie vykdavo poeto Vinco Mykolaičio-Putino bute), kuriuose skaitydavo ir aptardavo literatūrinę kūrybą, klausydavo muzikos, studijuodavo dailės kūrinius. Daugeliui šatrijiečių buvo artima romantinė pasaulėjauta. 1927 metais Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį ,,Anksti rytą“ , po kurio iš karto sulaukė pripažinimo. Rinkinyje dominuoja džiaugsmingas jaunystės svajonių, jausmų išsakymas. Poetinis vaizdas supina polinkį į pasakiškumą ir iš simbolizmo paveldėtas abstrakcijas (tokias kaip baltoji gulbė, sutemų viešnia, juodasis svečias). Poetė kuria grakštų, melodingą lyrinį eilėraštį, atsiremiantį į įvaizdžių sistemą, paveldėtą iš tautosakos, visų pirma liaudies dainos. Šis bruožas išlieka ir vėlesnėje Nėries kūryboje. Ryškų pėdsaką ir poetės biografijoje,ir kūryboje paliko nelaiminga meilė germanistikos profesoriui Juozui Eretui, su kuriuo susipažino taip pat ,,Šatrijos“ draugijos susirinkimuose. Už ,,nelegalią“ meilę ištekėjusiam vyrui Nėris buvo ,,nubausta“ – 1928-aisiais ji išsiųsta mokytojauti į Lazdijus, tolimą Lietuvos užkampį. Gyveno neseniai mirusio poeto Motiejaus Gustaičio kambaryje, kuris jai priminė krstą, ir dienoraštyje taip išsakę savo savijautą:,,Mano jaunos dienos čia palaidotos. Mano jaunystė čia uždaryta, kaip jaunas paukštelis blaškos ir ilgais vakarais suokia šiurpią vienumos dainą.“ Iki 1931 metų Lazdijų gimnazijoje ji dėstė vokiečių kalbą, o 1931-aisias grįžo į Kauną, kur gyveno iš redaktorės, vertėjos darbo. Tais pačiais metais išėjo antrasis poetės eilėraščių rinkinys ,,Pėdos smėly“. Jis dramatiškesnis nei pirmasis, ryškesnė individo ir miesčioniškos visuomenės priestata (eil. ,,Sudeginkit mane“, ,,Be bažnyčios“, ,,Paspausiu šaltą plieną“). Kaip ir pirmojoje knygoje rški romanso poetika (eil. ,,Raudona rožė“, ,,Paskutinė Donžuano meilė“, ,,Baisus tavo Dievas“). Paskutiniu rinkinio eilėraščiu ,,Kaip gėdos dėmė...“ poetė teigia pradedanti naują gyvenimo ir kūrybos etapą: ...nueitą kelią nulaužiau Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką. Sugrioviau altorių, kur melstasi amžiam, Kur garbinta meilė ir amžinos pasakos, Ir tiltą į praeitį visą sudeginau. Iš tikro tais pačiais metais Nėris bandė žengti radikalų žingsnį. Kairiosios ideologinės pkaripos avangardistiniame žurnale ,,Trečias frontas“ (Nr.5) ji paskelbė pareiškimą, kuriame pasmerkė ankstesnias katalikiškas savo pažiūras ir pažadėjo kurit tokią poeziją, kuri išreikštų ,,išnaudojamųjų masių“ interesus. Manoma, kad pareiškimo tekstą parašė tuomet aktyvus trečiafrontininkas Bronys Raila, o Nėris jį pasirašė. Tokio žingsnio priežastys buvo greičiau emocinės (noras atkeršyti ir konkrečiam asmeniui, ir visuomenei) nei politinės. Tame pačiame žurnalo numeryje buvo publikuoti keli avangardistine maniera parašyti naująsias revoliucines idėjas deklaruojantys poetės eilėraščiai. Tačiau šioji stilistika visiškai neatitiko poetės talento prigimties. 1934-1936 metais poetė mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje (dėl jautrios, mimoziškos prigimties pedagoginis darbas jai buvo ganėtinai sunki našta). 1936 metais Paryžiaus merijoje susituokė su skulptoriumi Bernardu Buču ir 1937-aisiais apsigyveno Palemone. Iki 1940-ųjų vasaros mokytojavo Kaune. 1935 metais išleido Dariaus ir Girėno atminimui skirtą leidinį ,,Per lūžtantį ledą“. Jame esama akleto trečiafrontininkiškos dvasios deklaratyvių eilėraščių, tačiau ryškiausia pasiaukojimo poetizacija. Grįžtama ir prie ankstesnio lytinio, tik jau labiau dramatizmo ženklu pažymėto eilėraščio. Šį grįžimą įtvirtino rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“ (1938), apdovanotas Valstybės premija. Eilėraštis orientuojamas į tautosakinį melodingumą. Dominuojanti tma – žmogaus būties trapumas ir amžinas ryšys su žeme. 1940 metais išleistos tautosakos motvais parašytos poemos ,,Eglė žalčių karalienė“ ir ,,Našlaitė“. Pasinaudota ir poetės populiarumu – ji parašė posovietines poemas ,,Bolševiko kelias“, ,,Keturi“ ir ,,Poemą apie Staliną“. Pastarosios ištraukos buvo skaitomos Maskvoje, Kremliuje, kai buvo ,,prašoma“ Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Prasidėjus karui, poetė pasitraukė į Rusiją. 1943 metais Maskvoje išleido rinkinį ,,dainuok, širdie, gyvenimą“, kuriame, be privalomų keiksmų priešams, kvietimo į kovą, ryškus Tėvynės ilgesys, žmogaus ryšio su gimtąją žeme teigimas. Po karo ketino išleisti eilėraščių rinkinį ,,Prie didelio kelio“, jame permąstomas savasis gyvenimas, suvokiamos klaidos (eil. ,,Maironiui“, ,,Tolimas sapnas“), teigiamas žmogaus gyvenimo dramatizmas. Tačiau cenzūrai poetės parngtas rinkinys neįtiko, buvo pertvarkytas ir išleistas pavadinimu ,,Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945). ,,Prie didelio kelio“ išleistas tik 1994-aisiais. Nėris po sunkios ligos mirė1945 metų liepos 7 dieną Maskvoje, Kremliaus ligoninėje. Buvo palaidota Kaune, Istorijos muziejaus kieme. 1992 metais perlaidota Petrašiūnų kapinėse. Salomėja Nėris – gryniausia lyrinė poetė (,,Aš esu lyrikė“), ryškiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja tarp visų neromantikų. ,,Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantike ir mirsiu“, - rašė poetė dienoraštyje. Poeziją ji matuoja emocijų tikrumu ir stiprumu (,,Tiktai krauju rašyti žodžiai galima vadinti poeziją, nes nėra lig šiol pasauly tokios kokybės rašalo, kuris pavaduotų kraują“). Nei vakarų kultūros įvaizdžiai (nors vieną kitą galime rasti – Don Žuanas, Karmen, bet jie dažniausiai naudojami romantiniam dramatizmui sustiprinti), nei avangardo poetikos palikimas (nors bandyta save ,,perlaužti“), nei miesto kultūra (nors esama sotaus, nuodėmingo miesto temos – eil. ,,Vienos bare“, ,,Dvidešimtį sū“) nesuvaidino esminio vaidmens Nėries kūryboje. Pagrindinis jos poetikos motyvas – liaudies dainos lyrizmas. 3. Kūryba 1923 m. – išspausdinamas pirmasis S. Nėries eilėraštis periodinėje spaudoje. 1927 m. – pirmasis eilėraščių rinkinys ,,Anksti rytą“. 1931 m. – antrasis eilėraščių rinkinys ,,Pėdos smėly“. 1938 m. – eilėraščių rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu“. 1940 m. – poemos ,,Eglė žalčių karalienė“ ir ,,Našlaitė“. 1943 m. – eilėraščių rinkinys ,,Dainuok širdie gyvenimą“. 1945 m. – lyrikos rinkinys ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. 1994 m. – eilėraščių rinkinys ,,Prie didelio kelio“. Leidimui jis buvo paruoštas dar karo metais, tačiau vietoj jo išleistas ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. 4. Kontekstai Biografinis: -Upelė Širvinta, diemedis minimi S. Nėries eilėraščiuose, nes tokioje aplinkoje ji augo. -Pamatyta jūra palieka didelį įspūdį. Jūros paveikslas nuolat kartojasi jos lyrikoje. -Draugavo su Pijum Glovackiu, kuris buvo ilgą laiką kalinamas. Eilėraštis ,,Laiškas į kalėjimą“ skiriamas jam. -Meilės motyvai atsiranda S. Nėriai įsimylėjus arba praradus meilę. Todėl meilė visokia: kantri, veržli, pikta, įžeidžiama, aštri. -Karo metų lyrikoje išsiskiria namų pasiilgimo, papratso ryšio su artimais žmonėmis motyvai. -Rašydama apie moters likimą, S. Nėris rėmėsi savo motinos paveikslu. Literatūros: -Dangaus motyvas dažnas to laikmečio poetų kūryboje. -Putinas tėvynėje išskyrė kalnelį – Aušrakalnį, S. Nėris – upelę Širvintą. -Kultūros ašis yra medis, kuris aptinkamas daugelio rašytojų kūryboje. -Dažnas moters likimo motyvas, kaip ir kitų poečių, ypač J. Degutytės. Epochos: Potės kūryboje ypač svarbūs prieškario, karo meto įvykiai: -Išsiskyrimas us vyru, santykiai su sūnum išryškėjo jos eilaraščiuose. -Aprašė to laikotarpio žmonių išgyvenimus. -Parodoma meilė tėvynei, jos ilgesys. -Aprašė motinų likimą, kurių sūnūs išėjo į karą. Srovės: -Yra šiek tiek simbolistinės kūrybos bruožų: gyvenimas žemėje tik akimirka amžinybėje, gyvenimo ir idealų prieštaravimas; karo metų lyrikoje yra realizmo srovės bruožų. -Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ reiškiasi kaip romantikė. -Ypač ryškus neoromantizmas: pabrėžiamas gamtos grožis, lyrinis subjektas atviras, artimas gamtai. Derinamos realistinės detalės ir simboliai (,,Diemedžiu žydėsiu“), ryškūs tautosakos ženklai ir motyvai. Tautosakos: -Panaudojami tautosakos siužetai. -Tautosaka stilizuojama. -Naudoja konkrečios pasakos motyvus, simboliką (,,Eglė žalčių karalienė“). -Naudoja realiai egzistuojančius mitologinius simbolius. -Namų, ugnelės, kraujo motyvai. -Vaizduojami etnografiniai objektai. -Žmogaus ir gamtos vienybė. -Ryški tautosakinė poetika. -Kaimo ir miesto priešprieša. Filosofinis: -Keliami filosofiniai laisvės, kalbos, žmogaus ir tautos likimo klausimai. -Poetės kūryba kontekstuali egzistencializmo filosofijai, kurios pagrindinis tikslas – išsiaiškinti žmogaus būseną, jo vietą ir svarbą pasaulyje. -S. Nėrį paveikė vyravęs individualizmas, pagrįstas iliuzija, kad gyvenimas priklauso nuo gražių idėjų apskritai ir žmogaus egzistencijos svarbiausių idėjų. 5. Kūrybos bruožai • Kūrybos centre – žmogaus dvasių pasaulis, kuris vaizduojamas atvirai ir jausmingai. • S. Nėries eilėms būdingas melodingumas, apmąstymai. • Fantazijai, įsivaizdavimui nėra ribų, intensyviai jaučiama kūrybos laisvė. • Galima rasti gražų jaunystės ir ankstaus ryto atitikmenį. • Rinkinyje ,,Pėdos smėlyje“ gyvenimo meilė, šviesus gyvenimo geismas susiduria su tikrovės negailestingumu. • Antrajame rinkinyje jaunystės juoką keičia juokas pro ašaras, beatodairišką jausmą – mąslesnė intonacija, kuria kalbama apie prarastą meilę, prabėgančią jaunystę. • Gyvenimas pamatuojamas ir mirtim, atsiranda išėjimo motyvas, kupinas gėlos ir skaidaus šviesumo. • Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ išlieka ta pati gyvenimo kryptis: nuo gamtos į save, nuo savęs į pasaulį. Po kojomis lūžtantis ledas atitinka ėjimą bedugnių pakraščiais, rizika trikštant patirti džiaugsmą. • Rinkinyje ,,Diemedžiu žydėsiu“ gilesnis įsiklausymas į žmogų ir gamtą iškėlė amžinąjį gyvenimą ir mirties klausimą. • S. Nėries lyrikoje juntamas ypatingas žmoniškumo atspalvis – motiniškumas. Apskritai kūryboje dažnas motinos, moters motyvas. Moters dvasia valdo taikingumu, telkimu, jungimu. • Kūryboje pabrėžiamasžydėjimas, kuris įprasmina amžinybę, leidžiačią išgyventi laimingumą – skausmingą pertrūkį harmoningoje gamtoje, o kūrėjui išlaikyti kūrybiškumą, išlikti amžinai. • Karo metų lyrikoje sukuriama stipri troškimo grįžti įtampa, ypač skaudus, dramatiškas namų praradimo motyvas. • Labai svarbi yra tėviškė, tai žmogaus prigimtinė vieta, iš kurios išeinama į pasaulį ir vėliau balsui šaukiant sugrįžtama. • Gamta personifikuojama, absoliutinama. Ji neatsiejamai susijusi su žmogumi. Išskirtinis laikas yra pavasaris, ypatingai įtakojantis žmogų. • S. Nėries sakinys laisvas, rimtai natūralus, tropai poetiški ir kartu gyvenimiški. • Literatūros kritikų išskirti pagrindiniai bruožai: nuoširdumas, paprastumas, dainiškumas, stiprus gyvenimo džiaugsmo, jaunystės pojūtis. 6. Lyrikos žmogus • Antrojo pasaulinio karo išvakarėse stiprėjo žmogaus – našlaičio nuotaika, reiškiama poetei būdinga žmogaus ir gamtos paralelė. • Miestai, civilizaciniai procesai tolina žmogų nuo gamtos, tačiau ji lyg motina, iš jos žmogus išeina ir į ją sugrįžta. • Subjektas kupinas herojinio ryžto, netskiriamo nuo sielvarto ir mirties. • Daugelyje eilėraščių žmogus ilgisi artimųjų, tėvynės. • Subjekto išdidumas, gyvenimo šviesos teigimas lieka nepalaužiami. • Žmogaus jausmas tebėra visagalis, priešiškas bet kokioms kitų primestoms formoms. • Senelė yra rūpesčio, globos, atsakomybės simbolis, ji turi visais pasirūpinti. • Moteris gimdydama, maitindama, augindama vaikus, natūralaus gamtos ciklo nepažeidžia, netgi yra išaukštinama. • Išreiškia paprastų žmonių skausmą ir sielvartą karo metu. • Žmogus tėra menkutė gamtos dalis ir žemė turi kęsti žmonių klaidas. • Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ jaučiamas prigimtinis žmogaus ir žemės ryšys. • Rinkinyje ,,Atnešti rytą“ lyrinis žmogus yra optimistiškas, geros nuotaikos. • Rinkinyje ,,Diemedžie žydėsiu“ žmogus – jautri ir trapi asmenybė, linkusi į melancholišką švelnumą, elegišką imtymumą, individualių išgyvenimų savitumą. • Mėgstamiausia subjekto erdvė – vakaro sutemos, mėnesėtas dangus, žvaigždės, joje žmogus jaučiasi atsipalaidavęs, pasitikintis savimi. • Kūrybos žmogus bando išspręsti egzistencinius klausimus: stengiasi išsiaiškinti žmogaus prigimtį, ryšį su gamta. 8. Komentarai Tik apie S. Nėrį kalbėdami nebijojome žodžių ,,tobulas“, ,,amžinas“, ,,stebuklingas“, ,,grynas“, ,,šedevras“. Jos ,,Alyvos“, ,,Diemedžiu žydėsiu“ ir daugelis kitų eilėraščių dabar man atrodo lyg maži stebuklai – tobulos kompozicijos, lakoniški su minties ir jausmo krūviu. J. Vaičiūnaitė Salomėja Nėris atėjo mūsų literatūron su jaunatviška giedra poezija. Jos eilėraščių pirmasis rinkinys ,,Anksti rytą“ (1927) buvo kupinas entuziazmo, optimizmo, šviesios mergautinės nuotaikos. Jau pats rinkinio pavadinimas išreiškė jo pagrindinę tematiką ir vykusiai simbolizavo poetės pasaulėvaizdį: visas pasaulis, visi jo reiškiniai jai atrodė žavėtinai skaidrūs, lyg saulės nušviesti ankstų rytą. Tai buvo grynai jaunatviška poezija, kurią dengė lengvas melancholijos bei liūdesio šešėlis. Tačiau jau tas pirmasis rinkinys parodė ryškų jaunosios poetės talentą. K. Korsakas Mūsų skausmo ir džiaugsmo sesuo! Šiandien mes jau neįsivaizduojame savo pasaulio be jos. Jau nemokėtume ir negalėtume gyventi be Salomėjos, nes kas gi būtų tas vaivorykštinis tiltas iš vienos širdies į kitą, ką mes mylėtumėm taip amžinai ir taip tyliai, ir kieno lūpomis pasakytume Lietuvai: Tada graži graži buvai Akim tyliųjų ežerų... Lyg eidama linelių rauti. J. Marcinkevičius Gyvendami šalia poetės, mes matėme jos veidą apneštą kasdienybės dulkėmis, kurios paprastai ir trukdo pažinti tikrąją žmogaus esmę. To, deja, neišvengia ir didieji žmonės, kuriems, be abejonės, priklausė Salomėja Nėris. Mes – jos amžininkai ir net artimieji draugai – jai gyvai esant žinojome apie ją daug mažiau, negu žinoma šiandien, kai paskelbta jos kūryba ir kai prieinami net intymiausių jos minčių ir išgyvenimų liudijimai – jos dienoraštis, laiškai, užrašai. K. Korsakas Ji – lyg alsavimas, lyg plakantis pulsas, lyg natūralus žmogaus jausmų ir minčių tekėjimas, šviesiausiomis praregėjimų ir visos būties gelmės pajutimo akimirkomis, kai nejunti nei žodžio, nei formos, kai visa tai vienintelė galima išraiška ir vienintelė įmanoma kalba. Tokia yra jos žodžio ir poetinės vizijos jėga. A. Maldonis S.Nėries lyrikoje nesunku atpažinti įvaizdžius, stilizacijas, randamas ir mūsų to meto „romansinio“, literatūrinio stiliaus dainose, kurios netrukus įsimašė tarp liaudies dainuojamų dainų, pasiekdamos net mūsų dienas. M. Martinaitis S.Nėries pasidžiaugimuose jaunyste nėra fanfaronados ir tuščių pasigyrimų krislelio, užtat yra nuoširdumo ir paprastumo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!