Žmogaus teisė į gyvybę

ĮVADAS Esė temos aktualumas. Žmogaus teisės – tai universalios prigimtinės žmonijos vertybės, kurios yra visuotinai pripažįstamos ir saugomos teisės normomis. Šiuolaikinėje visuomenėje vyraujanti sudėtinga šalies socialinė, ekonominė ir technologijų padėtis sąlygoja visuomenės kultūrinių, dvasinių ir ypač moralinių vertybių nuosmukį ir didina poreikį kaskart grįžti prie visuotinai pripažįstamų ir puoselėjamų vertybių – žmogaus teisių, kaip žmogaus teisinės padėties pagrindo. Todėl kiekvienos valstybės pagrindinis tikslas yra imtis kuo efektyvesnių ir produktyvesnių apsaugos priemonių, vykdyti protingą socialinę, ekonominę ir teisinę politiką. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis1 įtvirtina vieną iš svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių – žmogaus teisę į gyvybę. Tai svarbiausia žmogaus teisė, visų žmogaus teisių pagrindas, pamatas formuojantis žmogaus socialiniam vertingumui, orumui ir laisvei, todėl neturi egzistuoti jokia teisės norma, galinti riboti šią prigimtinę žmogaus teisę. Šios teisės reglamentavimas įtvirtina tautos rūpestį ir valstybės pareigą ginti ir saugoti žmogaus teisę į gyvybę. Tačiau vien šios teisės konstatavimas, neužtikrina visapusiškos šios teisės konstitucinės apsaugos, todėl valstybė, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip pagrindiniu šalies įstatymu, Europos žmogaus teisių ir apsaugos konvencija ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija turi siekti tobulinti efektyvią ir veiksmingą žmogaus teisių apsaugos sistemą, plėtoti žmogaus teisių apsaugos doktriną ir ugdyti visuomenės sąmoningumą bei mąstymą žmogaus teisių apsaugos srityje. Žmogaus teisės į gyvybę apsaugos problematika kelia daugybę klausimų ir diskusijų. Tiek Lietuvos, tiek užsienio autoriai įvairiais aspektais nagrinėja žmogaus teisių apsaugos teisinį reglamentavimą ir kylančius aktualius socialinius bei politinius klausimus. Problema – žmogaus teisių į gyvybę konstitucines apsaugos įgyvendinimo sunkumų ir problematikos identifikavimas. Esė pradedama nuo žmogaus teisės i gyvybę sampratos, kur pasakyta, kad žmogaus teisė į gyvybę yra prigimtinė ir pilietinė kiekvienos žmogiškos būtybės teisė, kuri yra visų teisių pagrindas. Todėl būtina panagrinėti žmogaus teisės į gyvybę prigimtinį ir pilietinį pobūdį. Pagal A.Vaišvilą prigimtinių teisių „valstybė asmeniui nesuteikia, o tik įpareigoja jas saugoti ir garantuoti. Jas turi visi žmonės, neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje jie gyventų, kokią pilietybę beturėtų ar išvis jos neturėtų“. 2Taigi ši žmogaus teisė yra prigimtinė, t.y. priklausanti kiekvienam nuo jo gimimo nepriklausomai nuo rasės, individualių savybių ar skirtumų, ir yra valstybės saugoma ir garantuojama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau Konstitucinis Teismas), 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime, nagrinėdamas prigimtinių žmogaus teisių sąvoką, akcentuoja, kad „žmogus nuo pat jo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!