Teisė į gyvybę. Subjektyvioji ir objektyvioji pusės

Įvadas. Vakarų pasaulio filosofija teigia, kad žmogus turi asmeninį orumą, kitaip tariant, jis yra vertybė pats savimi. Asmeniui natūraliai priklauso pripažinimas, atitinkama mąstymo, norų, veiksmų pozicija. Žmogų privalu besalygiškai gerbti dėl to, kad jis yra neįkainojama vertybė. Tai – mano paties atsivėrimas, kaip vakarų filosofijos ir kultūros atstovui, tai vertybei, toks mano supratimas apie krikščioniškąją meilę. Krikščioniškaja meilė visais atvėjais yra pozitivus aktyvumas kito atžvilgiu, pripažinimas jo vertingumo. Todėl nepakanka žinoti įsakymą “Nežudik”, yra privaloma kito gyvybę gerbti, saugoti ir puosėlėti. Todėl žmogaus kaip mastančio objekto egzistavimo galimybė yra jo išskirtinė Dievo palaiminta galimybė mąstyti ir per mąstymą suprasti pasauli bei protu apginti savo teisė į givybė. Mūsų laikais žmogaus teisė į gyvybę yra įkunita Konstitucijoje. Butent šis dokumentas ir skirtas apsaugoti mūsų visų teisė į gyvybė. Todėl manau, kad būtų tikslinga pateikti šiame darbe citata iš Konstitucinio teismo 1996 m. Lapkričio 20 d. Nutarimo.”<...> teisės doktrinoje nėra suformuluotos prigimtinės žmogaus teisių ir laisvių vieningos sąvokos. Naujausių laikų humanistinės teorijos paparstai remiasi tuo, kad žmogus nuo gimimo turi asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis”. Ši norma reiškia, kad žmogaus teisės ir laisvės (teisė į gyvybė) atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja gimdamas, šį teisė neatsiejama nuo individo, nesisieja nei su teritorija, nei su tauta. Lietuvos Konstitucijoje 19 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė į gyvybę yra svarbiausia prigimtinė teisė. Toks jos vertinimas kyla iš to, kad gyvybė yra visų kitų prigimtinių ir įgytu teisių pagrindas. Jei nėra gyvybės, beprasmės tampa ir visos kitos žmogaus teisės. Teisė į gyvybę subjektyvioji ir objektivioji pusė. Teisės mirti filosofinis įvertinimas. (Abortų ir eutonazijos legalizavimo problema). Teisė į gyvybę subjektyvioji ir objektivioji pusė. F.W.J Scheling nustato skirtumą tarp esybės, egzistuojančios savaime, ir esybės, sudarančios tik egzistencijos pagrindą. Tuo tarpu išskirdamas Dievą kaip butybė kurios egzistencijos pagrindas turi būti jame pačiame. Tuo tarpu teigdamas, kad iki Dievo arba ne Dieve nėra nieko. O jeigu ne Dieve nėra nieko tai ir Dievo ekzistncijos pagrindas yra jame pačiame tačiaunors Dievo ekzistencijos pagrindas nuo jo ir ne atskiriamas, bet vis dėl to skirtinga esybė. Shelingas šita santyki aiškina “traukos jėgos ir šviesos santykio analogija gamtoje”1. Pati gamta kaip egzistavo šaltynis, Schellingo aiškimana kaip daiktų visuma, kurie turi vidini polinki virsti iš tamsuos į šviesą. Tamsą – galim suprasti, pagal Schellinga ji yra mirtis. O “Kiekvienas gyvenimas tai gyvenimas iš tamsos į šviesą; grūdas turi būti įbertas į žemę ir mirti tamsoje, kad prasikaltų gražesnis šviesos stiebas ir suvešėtų saulės spinduliuose. Žmogus įgauna pavidalą motinos įščiose; ir tik iš tamsybės to, kas nėra protas...”2 Taip pagal F.W.J. Schelinga egzistavimo pagrindas, tai yra gyvybės gyvybės egzistavimo filosofinis pradas yra pirminis potroškis kuris gymsta dėje iš tamsos (pagal Platoną iš materijos) kuris krypsta į protą, nors jo dar nepažįsta. Žmogus iš esmės kaip dėvo kurinis yra Dieve kadangi “ iki Dievo arba ne Dieve nėra nieko.”3 Tačiau kaip dievo egzistencijos pagrindas yra pačiame Dieve, žmogus kaip jo kurinis interpretuojant Schelinga gymsta ir palaiko gyvybė kaip tik kaip jo egzistencijos pagrindą – savo judėjimo proto link būtiną pagrindą. Tačiau proto “sužadintas” troškimas dabar stengiasi tą savyje sugriebtą gyvybės kibirkšti išlaikyti ir užskleisti. Iš šito trumpo samprotavomo galima padaryti išvadą, kad Schelingas ne tik ne pripažista žmogaus teisė mirti, bet pati jo koncepcijos esmė savo vidine logika neigia tokia teise kaip priešingą Dievo valiai galymybę. Butent tą galimybė, kad žmoguje yra gamtiška ir dėviška prigimtis, kaip “ kiekviena gamtoje atsiradusi esybė”4 pagal Schelinga žmogus “turi dvejopą pradą, kuris ištikrųjų yra vienas, tik nagrinetinas dviem galimais požiūriais. Vievas pradas yra tamsus tai aistros arba geismo pradas, kitaip sakant, akla valia. Tai yra tas pradas kuris apibūdina tai, kuo esybės atkirtos nuo Dievo. Kias pradas yra kitokio pobūdžio nes jis yra Dieviškas pradas. Tai valia yra protas kaip universali valia. Iš abejų šitų pradų atsiranda vieninga visuma. Tai atsitinka tada kai abiem pradam kintant ir skaidantis, “slapčiausias ir giliausias pradinės tamsos taškas esybėje virsta ištiesine šviesa, tai šitos esybės valia, kuri... kaip visu kitų dalinių valių centras sutampa su pirmine valia arba protu, vienų žodžių – iš abejų dabar atsiranda vieninga visuma.”5 Šitas giliausio centra pakilejimas į šviesą nevyksta jokiame kitame mums regimame kūrinije, išskirus žmogų. Sekant Schelingo mintį reikia pabrėžti, kad žmoguje sutelkta visa tamsiojo prado galia ir taip pat – visa šviesos jėga. “Žmogaus valia –tai amžiname troškime slypintis dar vien pagrinde esančio Dievo žemuo, tai gilumoje tunantis dieviškas gyvybės vaizdas, kuri Dievas įšvydo, kai valią vertė gamtą”.6 Kadangi žmogus “kilęs iš pagrindo” (buvo kurtas), jame glūdi santykinai nuo Dievo nepriklausomas pradas; bet dėl to, kad šitas pradas, nors savo pagrindu nesiliausdamas buvęs tamsus, yra nutvierstas šviesos. Bet dievas kaip esybė kile iš šviesos ir gyvenanti šviesoje turi pagal Schelinga neišskiriama abejų pradų tapatybė, vienovė. Ši vienovė žmoguje yra daloma – ir tai sudaro gėrio ir blogio galimybę. Butent todėl, kad žmoguje abejų pradų vienovė yra dalomą – žmogus Dieviškas sukurymas yra pagrindas gyvybei kaip subjektynei teisėi palaikyti. Tai yra teisės į gyvybė pagrindas, bet tas pagrindas visiškos teisės nudaro, o yra tik jos reali galimybė. Abejų Dieviškos šviesos ir gamtinės tamsos pradų dalumo galimybė žmoguje yra objektivi prielaida ir sąlyga, kad žmogus kaip Dievo kurinis turėtu egzistavimo teisė. Tačiau tos teisės egzistavimo objektivi galimybė yra žmagaus protas. Žmagaus kaip mastančio objekto egzistavimo galimybė yra jo išskirtinė Dievo palaiminta galimybė mąstyti ir per mąstymą suprasti pasauli bei protu apginti savo teisė į givybė. Butent todė Hobsas ir Lokas kiekvienas savaip, numatė pirmikštę gamtišką padėtį ir piliečių sutartį. Kaip proto sugalvota ir realizuota žmagaus teisės į gyvybė užtikrinimo galimybė. Mūsų laikais pilietinė sutartis yra įkunita Konstitucijoje. Butent šis dokumentas ir skirtas apsaugoti mūsų visų teisė į gyvybė. Todėl manau, kad būtų tikslinga pateikti šiame darbe citata iš Konstitucinio teismo 1996 m. Lapkričio 20 d. Nutarimo.”

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!