Žmogaus psichikos teorija

Psichika Psichika – tai sielos gyvenimo visuma, visi sielos gyvenimo reiškiniai, individo įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių (proto, jausmų, valios) visuma. Tai, ką mes vadiname bendru žodžiu psichika, sudaro grupė giminingų reiškinių, kurie skirstomi į: Procesai – tai dinamiškiausi reiškiniai, kurie atsiranda, keičiasi, išnyksta veikiant išoriniams ir vidiniams poveikiams. Skirstomi į: pažinimą (protą), emocijas ir valią. Būsenos – pastovesni reiškiniai, susidarantys kelių procesų pagrindu. Savybės – patys pastoviausi psichikos reiškiniai. Kai kurios šių savybių nesikeičia per visą žmogaus gyvenimą. Žmogaus nervų sistemą sudaro periferinė ir centrinė nervų sistemos. Periferinė sistema sudaryta iš nervinių skaidulų, perduodančių informaciją iš jutimo (pojūčių) receptorių į centrinę nervų sistemą. Centrinė nervų sistema skirstoma į nugaros ir galvos smegenis. Žmogus ne tik pažįsta tikrovę, bet ir žino apie savo pažinimą, jo reikšmę sau ir kitiems. Sąmone žmogus permano, kas tikrovėje pastovu, kas kintama, apibendrina kitimus, nustato jų priežastis, tikrovės dėsnius ir dėsningumus. Pastarųjų pažinimas leidžia žmogui atskirti dabartį nuo praeities ir prognozuoti ateitį. Sąmonės dalis, susijusi su paties žmogaus pažinimu – savimonė (arba ”aš”). Bet žmogus nėra vien sąmoninga būtybė. Daug reiškinių vyksta už sąmoningumo ribų: sapnai, instinktai, hipnozė, kalbėjimo procesas, rašymo procesas ir t.t. Manoma, kad sąmoningi reiškiniai žmogaus sąmonėje užima apie 14% visų reiškinių. Kiti reiškiniai vyksta pasąmonėje. Nežiūrint į tai, kad psichika yra neapčiuopiama, nematoma, ji – tikra, ji egzistuoja. Sveika subalansuota psichika įgalina žmogų džiaugtis gyvenimu, mylėti save ir kitus, dirbti sau ir kitiems naudingą darbą. Žmogaus psichika pagal Z. Froidą yra sudaryta iš trijų dalių: 1) Id - instinktai, potraukiai, geismai - įgimtos audringos jėgos, reikalaujančios vien pasitenkinimo. 2) Ego - sąmoninga sprendžiančioji dalis. 3) Superego - moralinės normos, kuriomis žmogus sąmoningai ar nesąmoningai vadovaujasi, tai – visuomeninis produktas. Šių psichikos dalių procesus galima apibrėžti taip: Id kažko nori, Superego jam prieštarauja, o Ego sprendžia. Superego nepripažįsta poreikių, o tai gali išsivystyti į baimę ir neurozė. Šios psichikos dalys nėra įgimtos. Šiuo metu neofroidistinėje psichologijoje išskiriamos šios asmenybės dalys: I – aktyvioji, impulsyvioji, instinktinė asmenybės pusė). Me – normatyvioji pusė, pasireiškianti kitų žmonių reikalavimų supratimu ir savikontrole. Self – susidaro iš impulsyviosios – instinktinės ir normatyviosios – reguliuojančios asmenybės pusių sąveikos ir išreiškia veikiančios asmenybės savitumą. Asmenybės tapsmą lemia organizmo anatominė-fiziologinė organizmo struktūra, socialiniai veiksniai ir paties žmogaus pastangos formuoti save. Smegenys – kairysis ir dešinysis pusrutuliai Kairysis smegenų pusrutulis kontroliuoja dešiniąją kūno pusę, dešinįjį regėjimo lauką, o dešinysis pusrutulis – kairiąją kūno pusę ir kairiąją regėjimo pusę. Šiuolaikinis išsilavinimas žmonėms neleidžia visiškai išnaudoti smegenyse esančio potencialo. Ne tik kad žmonės mokomi siaurų žinių sričių, tarkim, chemijos, matematikos, fizikos, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas praktinei pusei, logikai. Šiuolaikinio žmogaus protas nėra vientisas. Šiuolaikinis žmogus nėra laimingas, nejaučia jokio malonumo, nes pažįsta tik dalelę savo pasaulio, savo proto, savo sąmonės, kosmoso. Tos dalelės moko šiuolaikiniai mokslai. Jie moko atskirų dalių, tačiau užmiršta Pagrindinį Gamtos Dėsnį. Žmogus – tai kosmosas, jį apriboti, vadinasi jį sužlugdyti. Šiuolaikinis išsilavinimas suteikia galimybę naudotis tik vienu smegenų pusrutuliu – kairiuoju. Tačiau būtinas vientisumas. Šiuolaikinis žmogus dažniausiai nėra vientiso proto, jis neigia fantaziją, arba neigia logiką, ar dar ką nors. Ilgus šimtmečius trukę neurofiziologų tyrimai turėjo rezultatų. Nustatyta, kad kairysis smegenų pusrutulis atsakingas už tų problemų sprendimą, kurios reikalauja analitinio mąstymo ir sekos logikos. Dešinysis pusrutulis atsakingas už vaizdinių uždavinių sprendimą: veidų atpažinimas, erdvinė objektų manipuliacija, visiškai nesuderinamų informacijos ištraukų sintezė, skaitymas, interpretacija, insaitas, intuicija, kūryba ir magija. Kairysis smegenų pusrutulis tesugeba mechaniškai “kalti“ medžiagą ir analitiškai ieškoti reikalingos informacijos. Dešinysis smegenų pusrutulis leidžia sušukti: “Eureka!“ Pojūtis Pojūtis yra jutimo išdava. Tai aplinkos ir organizmo pokyčių signalas, įgalinantis suvokti ir prisitaikyti. Atsiranda, kai tam tikra daikto ar reiškinio savybė sudirgina atitinkamą jutimo aparatą, arba receptorių. Skiriami: lietimo, odos “regėjimo“, skonio, uoslės, regėjimo, klausos ir “šeštasis“ pojūčiai. Pojūčiai – jutiminio pažinimo procesai, kuriais pažįstami tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus. Pojūčių susidarymo anatominis-fiziologinis mechanizmas: priima receptorius (periferinis nervo galas, skirtas priimti dirginimus), iš receptoriaus į smegenų centrą perduoda įcentriniai (aferentiniai) ir išcentriniai (eferentiniai) nervai. Centras smegenyse (informacijos interpretatorius) įvertina dirginimo impulsus. Po įvertinimo operacijų atlikimo atsiranda regėjimo, girdėjimo, skonio ir kiti pojūčiai. Pojūčių rūšys. Skiriami: pagal kontaktyvumą – distanciniai ir kontaktiniai; pagal receptorių išsidėstymą: išoriniai ir vidiniai. Išoriniai: Pojūčiai, dirgiklis, receptorius, smegenų centras Regėjimo, elektromagnetinės 390-760 nm ilgio bangos. Akys (tinklainė: 7 mln. kolbelių (spalvos), 130 mln. lazdelių (jautresnės šviesai, perduoda j/b vaizdą)), smegenų žievės pakaušio sritis Girdėjimo, oro bangavimas nuo 16 iki 20000 virpesių per sekundę. Išorinė (priėmimas ir nukreipimas į vidinę) ir vidinė (Kortijaus organas – 20000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių – rezonatorių) ausys. Smegenų žievės smilkinių sritis. Vibracijos, panašumas su girdėjimu; juntamos vibracijos (taip vadinamoji kontaktinė klausa). Specialių receptorių nesurasta; vibracijos poveikius gali atspindėti visi organizmo audiniai. Uodimo, smulkios medžiagų dalelytės, nosies gleivinė – uodimo ląstelės. Užtenka keliolikos molekulių medžiagos litre oro, kad žmogus kvapą pajustų. Neregintys žmonės kvapus skiria geriau. Smilkinių sritis. Skonio, įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kt. Skonio svogūnėliai liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Smilkinių sritis. Lietimo, temperatūros, skausmo, niežulio; odos paviršius – lietimo receptoriai, skausmo taškai, šilumos ir šalčio taškai. Vidiniai pojūčiai: organiniai – vidaus organų sritys; jais gaunama informacija apie vidaus organų veiklos ypatybes; konkretūs pojūčiai: sotumas, troškulys, alkis, orgazmas ir kt. Pusiausvyros (vestibuliariniai) – vidinės ausų sritys; signalizuoja apie žmogaus padėtį žemės svorio centro atžvilgiu; aparatas labai jautrus (oro, jūros liga). Judėjimo – raumenys, sausgyslės, kaulų sąnarių paviršius ir kt. Sugebėjimas pajusti dirginimą vadinamas jautrumu. Absoliutus jautrumas – tai sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius, skyrimo jautrumas - sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus. Nustatyta, kad svorio skyrimo slenkstis yra 1/30 dalis pirminio svorio, šviesos 1/100, garso 1/10. Jautrumas nėra pastovus. Adaptacija – jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo. Pvz., iš tamsos - į šviesą, iš kiemo – į smirdintį kambarį, drabužių slėgimas, akinių ant kaktos ieškojimas ir pan. Silpna adaptacija pastebima klausos ir skausmo pojūčiuose. Jautrumas gali padidėti ar sumažėti dėl vidinių organizmo sąlygų įtakos. Šie pakitimai vadinami sensibilizacija. Pojūčių sąveika – vienų pojūčių jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių įtakos. Pvz., kvapas sumažina regėjimo jautrumą, nedidelis garsas padidina regėjimo jautrumą. Suvokimas Suvokimas yra psichikos procesas – daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas galvos smegenų žievėje. Suvokiama, kai sudirginamos atitinkamų nervų galūnės – receproriai. Suvokimas remiasi žmogaus pojūčiais. Pojūtis atspindi tik tam tikrą daikto ar reiškinio savybę; keletas pojūčių ar jų derinys leidžia suvokti tuos daiktus ar reiškinius kaip visumą. Žmogaus suvokiami objektai yra ne tik formos, garso, tekstūros, judesio visuma, o daiktai, turintys tam tikrą reikšmę jo gyvenime. Dėl to suvokimai sukelia ir tam tikrą emocinį įspūdį. Suvokimai lemia žmogaus elgesį sudėtingomis jo gyvenimo ir veiklos sąlygomis. Suvokimai yra daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Apercepcija – suvokėjo psichikos turinys, darantis įtaką tuo momentu veikiančių jutimo organus daiktų ar reiškinių suvokimui (t.y. vienas ir tas pats reiškinys skirtingų žmonių gali būti skirtingai ir suvokiamas). Įprasminimas – suvokiami objektai įtraukiami į žinomų objektų grupes. Konstantiškumas – kintant pavieniams įspūdžiams, yra išlaikomas daugiau ar mažiau stabilus suvokiamo objekto vaizdas. Iliuzijos – neteisingi, iškreipti suvokimai. Iliuzijos – reiškinys, sutinkamas ne tik regėjimo suvokimo srityje, bet ir klausos, lytėjimo, uoslės ir kituose suvokimuose. Pavyzdžiui, temperatūros iliuziją patirtume, jei vienu metu dešinę ranką laikytume +10 C vandenyje, o kairiąją +40 C, o po to abi rankas įkištume į +20 C vandenį. Dešinei rankai +20 C vanduo atrodytų šiltas, o kairei – šaltas. Žymiai retesnis reiškinys yra haliucinacijos, t.y. nesamų daiktų bei reiškinių suvokimas. Haliucinacijos atsiranda dėl taip vadinamo jaudinimo inertiškumo smegenų žievės srityse. Suvokimų rūšys: Erdvinis. Laiko. Laiko pažinimas be jokių išorinių signalų. Laiko trukmės suvokimas priklauso nuo žmogaus veiklos turinio. Dabar praleistas laikas, užpildytas reikšmingais (gerais) įvykiais atrodo greitai prabėga ir atv. Prisiminimuose laikas su reikšmingais maloniais įvykiais atrodo ilgas ir atv. Judėjimo. Judėjimo iliuzija – kinas, televizija (stroboskopinis judėjimas), stebint pro mėnulį plaukiančius debesis, iš stovinčio traukinio matant, kaip pradeda judėti kito traukinio vagonai (indukuotas judėjimas). Nevalingas. Nėra išankstinių tikslų ir pastangų ką nors nuveikti. Valingas. Kitaip – stebėjimas. Gebėjimas daugiau ar mažiau surasti ieškomų objektų – pastabumas. Sąmonės išsivystymas, jos turinys, įvairiapusiai dvasiniai žmogaus sugebėjimai bei ypatybės lemia žmogaus socialinę reikšmę, jo vietą pasaulyje, jo darbą ir ... likimą. Sąmonė Sąmonė yra sudėtingiausia psichinė veikla, įgalinanti suprasti aplinką, prisiminti ir numatyti, atitinkamai elgtis. Sąmonė leidžia individui atsiskirti nuo aplinkos, ją pažinti ir keisti. Asmenims bendraujant, kartu veikiant, jų sąmonė tobulėja, formuojasi savimonė. Sąmoningas nusiteikimas mobilizuoja organizmo gyvybines jėgas, o tai pravartu visiems. Sąmoningais veiksmais žmogus gali atsiriboti nuo ligos, pakeisti dominantę. Štai klasikinis pavyzdys. Norint užsiauginti raumenis, kilnojami hanteliai. Jeigu jie kilnojami sąmoningai, raumenys užauga kelsikart greičiau, nei kilnojant tą patį svorį tiek pat kartų mechaniškai. Darbo judesys atliekamas koncentruojant dėmesį į raumenų vystymąsi, atstato raumenis kur kas efektyviau negu mechaniški judesiai. ”Labiausiai nesuprantama šiame pasaulyje tai, kad jis suprantamas“. Šis paradoksalus Alberto Einšteino posakis taikliai apibūdina sąmonę. Juk pažinti pasaulį galima tik mąstant, o mąstymas yra esminė, svarbiausia sąmonės apraiška. Sąmonė – tai ne tik mąstymas, bet ir mintys, sąvokos, jausmai, vertinimai, norai, tikėjimai, tikslai ir t.t. Tačiau mąstymas laikomas sąmonės branduoliu. Mąstymas veikia kitas žmogaus dalis – emocijas, valią, jausmus – ir yra pats jų veikiamas. Žmogus savo sąmone apima visą pasaulį: 1) Žmogus pats save suvokia, turi savo “Aš“, išskiria save iš visų daiktų bei gyvų būtybių, pažvelgia į save iš šalies, gyvena gyvenimą, skirtingą nuo kalafiorų egzistavimo. 2) Žmogaus sąmonė sugeba įsiskverbti į kito žmogaus sąmonę, geba suprasti jo nuotaikas, jausmus, kartu išgyventi kito skausmą, viltį, nerimą, meilę ir t.t., giliai persiimti kito žmogaus džiaugsmais ir rūpesčiais. 3) Žmogus turi savo vaizduotę, gali sugalvoti įvairiausių nebūtų dalykų, įvairiausių simbolių ir ženklų, operuoti sąvokomis ir vardais, nematydamas jomis reiškiamų bei žymimų konkrečių daiktų. 4) Žmogus turi valią, gali rinktis poelgius ir gyvenimo būdą, gali eiti prieš savo instinktus bei norus, paklusti pareigai, atsisakyti malonių dalykų ir rinktis nemalonius, jeigu tai yra būtina. 5) Žmogui iškyla gyvenimo prasmės problema, jis kuria, projektuoja save, analizuoja savo vidinį pasaulį, tobulina bei puošia aplinką. Savimonė Savimonė – asmenybės santykių su aplinka suvokimas. Savimonė įgalina tinkamai vertinti savo sugebėjimus, išvengti per didelio savęs aukštinimo ar žeminimo, sąlygojančių konfliktą su visuomene ir neurozinius asmenybės sutrikimus. Sunku orientuotis aplinkoje ir prie jos prisitaikyti dėl suglumimo. Žmonės vertina ne tik vieni kitus, bet ir pačius save. Žmogus pats sau tampa pažinimo objektu. Bendraudami su kitais, žmonės nori būti patrauklūs, sąmojingi ar geranoriški. Kitų nuomonė mums tarsi veidrodis, kuriame regime patys save. Vaikystėje savęs vertinimas labai priklauso nuo klasės draugų nuomonės. Žmogus sugeba mylėti kitą žmogų tik tiek, kiek moka ir gali mylėti save. Negerbiantis savęs, nuolat save nuvertinantis žmogus pasmerkia save vienišumui. Savigarba yra pagarba sau pačiam, teigiamas savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi, ji laikoma psichinės sveikatos prielaida. Mūsų asmenybė ir įsitikinimai didele dalimi priklauso nuo to, kiek teigiami, laimingi, sveiki arba atvirkščiai – neigiami, kritiški, nelaimingi ir nestabilūs buvo žmonės ir įvykiai aplink mus. Todėl svarbu ne kaltinti ir priekaištauti, o žinoti ir suprasti savo istorijos faktus. Žmogus, turintis menkavertiškumo kompleksą, sąmoningai ar nesąmoningai darys viską, kad atgautų tariamai prarastą savąją vertę, kad pabrėžtų savo pranašumą. Tėvų meilė ir pripažinimas, parama ir pritarimas, švelnumas - visa tai padėjo suprasti, kad esame reikalingi, kad esame nepaprasti, nuostabūs ir geri būtent, tokie kokie esame - neprivalome gyventi tam, kad pateisintume kokias nors viltis, pakanka to, kad esame ir neprivalome tapti kažkuo kitu. Tačiau jeigu negavome šio gyvybiškai svarbaus peno, mūsų šaknys nestiprios ir netvirtos. Taip užaugę įprantame nepasitikėti savimi, draugais, mylimaisiais, sutuoktiniais, vaikais. Vieniems savigarbos pagrindu tampa darbas, karjera, kūryba, kitiems - išvaizda, gražūs drabužiai, namas, automobilis. Savigarba yra susijusi su “aš“ - vaizdu. Ar esate patrauklus, įdomus, kūrybingas? Ar manote, kad esate nuobodus ir niekuo neišsiskiriantis? Jeigu šis savęs suvokimas bus neigiamas, jis turės įtakos mūsų veiksmams ir visiems santykiams, kuriuos bandysime užmegzti. Pakeisti kokį nors įsitikinimą yra taip pat sunku, kaip atsikratyti kokio nors žalingo įpročio. Gali prireikti nemažai laiko, ir gali kilti įvairių jausmų: nervingumas, liūdesys, pyktis, dirglumas, ašaros, tačiau rezultatas bus vertas pastangų. Skausmas, liūdesys ir pyktis yra gyvenimiškos patirties dalis ir neišvengiami laimės komponen-tai. Jaučiantis savo vertę žmogus labiau sugeba rizikuoti ir pripažinti platų jausmų spektrą. Jis nori patirti savo jausmus ir jų nebijo. Savigarbos staiga neišugdysime, ji ugdoma mažais žingsneliais. Ugdant savigarbą, labai pravers pagalba iš šalies, tačiau negalima tikėtis, kad kiti už Jus dirbs. Dėl tokios priklausomybės mes tampame pažeidžiami - kliaujamės tuo, kaip kiti mus vertina. Atskleisdami savo jausmus dažnai rizikuojame būti įskaudinti, bet rizikuodami mes augame. Tai vienintelis būdas išmokti pasitikėti. Išdrįsote atverti savo tikrąjį ”Aš” – atpildas - supratimas, kad žmonėms patinkate tokie, kokie esate. Tai neįkainojama dovana, dėl kurios verta rizikuoti. Mūsų savigarba subtiliai ir dažniausiai pasąmoningai atskleidžia mums kaip mes jaučiamės. Tai savotiškas mūsų fizinės, intelektinės, emocinės savijautos matas. Save gerbiantis žmogus yra beveik visada patenkintas savimi, nemano, kad yra blogesnis už kitus, jaukiai jaučiasi naujose situacijose, nesmerkia savęs dėl savo trūkumų ir klaidų, nemato prasmės įrodinėti savo vertę ir puikumą. Save gerbiančiam žmogui įdomu gyventi ir gauti iš to pasitenkinimą. Jam nesvarbu, ką apie jį galvoja kiti, leidžia kitiems gyventi savo gyvenimą, nesistengia kitų taisyti. Praradimai jo nežeidžia ir neverčia jaustis menkesniu, save gerbiantis žmogus pasitikėdamas numato naujus siekius, pats viską apmąsto ir sprendžia, noriai prisiima atsakomybę už savo veiksmų padarinius, nenusileidžia kitiems vien dėl jų prestižo ir garbės. Save gerbiantis žmogus retai pavydi, įtarinėja, kritikuoja ir menkina kitus. Jis neteisina savo pralaimėjimų ir klaidų. Jis nebijo parodyti savo tikrojo veido, retai jaučiasi esąs liūdnas ar nelaimingas, kai yra vienas. Save gerbiantis žmogus nesistengia būti tobulas, o tai daro; jis nebijo suklysti ir vertina kitus žmones, jų laimėjimus ir idėjas. Save gerbiantis žmogus nesigėdija savęs ir savo šeimos. Galbūt Jus paguos tai, kad savigarbos trūkumas yra visuotinė problema. Negana to, dažniausiai ji maskuojama po apgaulinga išore, dirbtiniu įvaizdžiu ar įvairiausiais gynybos mechanizmais. Nesvarbu, koks jūsų savigarbos indeksas, jeigu Jūsų tikslas jį pakelti, būtinai tai padarysite. Savosios vertės palaikymo būdais gali tarnauti: darbas, mokymasis, sportas, saviveikla, pagalba kitam žmogui ir t.t. Tokiems laimėjimams kiti pritaria, ir tai yra pats natūraliausias savosios vertės palaikymo ir didinimo būdas. Niekas neprieštarauja požiūriui, kad meilę reikia nukreipti į kitus asmenis. Tačiau juk ir tarp meilės sau ir kitiems negali būti jokio prieštaravimo. Jei mylėti artimą, kaip žmogų, yra dorybė, tai mylėti save, kaip žmogų, taip pat turi būti dorybė, o ne yda. Nėra tokios sąvokos ”žmogus“, į kurią netilpčiau aš pats. Meilė sau – tai yra pagarba savo unikalumui, neliečiamybei. Tikroji meilė yra kūrybos apraiška, kurią sudaro rūpinimasis, pagarba, atsakomybės pažinimas. Tai ne kažkieno poveikis, bet kūrybingas troškimas, kad mylimasis augtų, progresuotų ir būtų laimingas. Jūs taip pat turite skirti dėmesio sau: Jūs turite rūpintis savimi, progresuoti, pažinti save. Tačiau manoma, kad save mylintis žmogus yra egoistas... Bet egoizmas ir meilė sau – tai priešingybės, ne tapatūs dalykai. Egoistas myli save... per mažai, faktiškai jis skriaudžia save. Rūpesčio ir meilės stoka sau – tai viena iš neproduktyvumo išraiškų, kurios žmogų daro tuščią, sužlugusį, pasimetusį. Jis tampa nelaimingas ir susirūpinęs tuo, kaip pasinaudoti gyvenimo malonumais, kuriems kelią užblokuoja jis pats. Didelis motinos rūpinimasis vaiku. Ji elgiasi taip ne dėl to, kad labai myli savi vaiką, bet dėl to, kad ji tarsi kompensuoja savo nesugebėjimą mylėti. Tai vadinamasis “nesavanaudiškumas“. Kartu tai yra neurozės simptomai, gana dažnai pasitaikantys žmonėms. Jie reiškiasi depresija, išsekimu, nesugebėjimu dirbti, nepasisekimu meilės reikaluose ir t.t. ”Nesavanaudis“ nieko netrokšta sau, jis gyvena tik dėl kitų ir didžiuojasi, kad nėra reikšmingas asmuo. Jis itin stebisi, kad yra nelaimingas būdamas nesavanaudiškas, kad išlieka blogi santykiai su artimaisiais. Iš esmės tokio asmens sugebėjimas mylėti ir džiaugtis gyvenimu yra paralyžuotas. Jis pats yra persisunkęs priešiškumu gyvenimui, o po nesavanaudiškumo skraiste slypi giliai paslėpta (ir jo nesuvokta) orientacija į save. “Nesavanaudiškas“ mamos poveikis vaikams niekuo nesiskiria nuo egoistiškos mamos, jeigu tik nėra dar blogesnis. Vaikai verčiami neapvilti, iš esmės mokomi, prisidengus dorybės skraiste, nepamilti gyvenimo. Kas turi mylinčią motiną, tas puikiai supranta gyvenimą, moka juo džiaugtis, patiria gyvenimo laimę. Menkavertiškumas Menkavertiškumo jausmas kyla dėl tikro ar įsivaizduojamo kūno trūkumo, nepasitenkinimo socialine padėtimi, nemokėjimo spręsti kasdienių problemų ir kitų sunkumų. Dėl šio jausmo vengiama varžybų su aplinkiniais, sava vertė keliama juos žeminant, netinkamai reaguojama į pagyrimą ir kritiką (pavyzdžiui, perdėtai graužiamasi dėl draugiškos pastabos). Toks žmogus linkęs vienpusiškai interpretuoti kitų elgesį, kitus laikyti nepakankamai jį vertinančiais, ignoruojačiais ir niekinančiais. Austrų gydytojas ir psichologas Alfredas Adleris menkavertiškumo jausmą laikė asmenybės vystymosi varikliu. Jis atsiranda, kai nepatenkinamas visiems žmonėms įgimtas valdžios troškimas. Tėvų auklėjimo klaidos ir traumuojanti aplinka gali šį jausmą paversti kompleksu, kuris dažnai įsitvirtina visam gyvenimui. Ši yda kompensuojama dvejopai: Žmogus slopina savo asmenybę: nedrįsta siekti didesnių tikslų, pasinaudoti savo galimybėmis. Kartu jį apima skriaudos, nepakankamo įvertinimo jausmas, o tai skatina agresyvumą. Nemokėdamas išlieti agresijos socialiai priimtinomis formomis, žmogus slopina agresyvumą, ir šis, išstumtas į pasąmonę, gali sukelti neurozę. Arba žmogus atsiduoda veiklai, kuri, jo supratimu, gali kompensuoti jo tikrą ar tariamą ydą. Tačiau tokia menkavertiškumo kompensacija nepašalina menkavertiškumo jausmo, todėl yra begalinė. Jos sąlygojama veikla kartais neįprasta, net absurdiška, o rezultatai gali būti tragiški. Psichika. Antra dalis Pasąmonė Kai kurių žmonių sąmonės jėgos labai menkos ir negali vairuoti pasąmonės galių. Mes esame lyg automatai ir dargi nepakankamai tobuli automatai. Mūsų prigimtis dar mažai tepadeda protui. Dėl to mums labai nelengva apie save ką nors protingo nuspręsti ir labai sunku tai įvykdyti. Visiška sąmonės ir pasąmonės darną pasitaiko ne dažniau kaip laiminga santuoka. Tikėkite – pasąmonė gydo, įkvepia, suteikia jėgų. Pakeiskite mintis ir Jūs pakeistite savo likimą. Juk sakoma: pragaras ir rojus yra mumyse, žmogus yra savo likimo kalvis. Kai tik pasąmonė sugauna mintį, tuoj pradeda ją įgyvendinti. Jūs turite būti tikras, kad pasąmonei teikiate tokias mintis, kurios gydo, laimina, pakelia ir įkvepia. Atminkite – jūsų pasąmonė nepripažįsta juokų. Galvokite gerai, ir gėris lankys jus. Galvosite blogai, ir padariniai bus liūdni. Jūsų pasąmonė nesiginčija su jumis – ji priima tai, ką įsako sąmonė. Pasąmonė kreipiasi į Jus per intuiciją, impulsus, norus, nuojautą, užuominas, raginimus ir mintis, visada ragina pakilti, augti, eiti pirmyn, įveikti dar didesnes aukštumas. Paveikti pasąmonę nepasiseka tik dviem atvejais: kai trūksta tikėjimo arba kai per daug stengiamasi. Didelės pastangos rodo Jūsų susirūpinimą ir baimę, kurie užblokuoja teigiamą sprendimą. Visos žmogaus gyvenimo sritys turi klestėti ir augti iki visiško brandumo, daryti jo gyvenimą pastovaus džiaugsmo ir turiningumo šaltiniu, skleisti tą džiaugsmą kitiems. Pasąmonėje vyksta asmens tiesiogiai nesuvokiami ir nekontroliuojami psichiniai procesai ir būsenos. Pasąmonė apima psichinius procesus, apsieinančius be sąmonės, asmenybei trukdančius ar ją traumuojančius išgyvenimus. Tarkim, argi žmogus, vairuodamas automobilį, galvoja, kaip jį vairuoti? Ar Jūs galvojate kaip kalbėti – juk kalba kyla ne iš sąmonės? Pasąmonėje nugrimzta nemalonūs prisiminimai, pavyzdžiui, traumuojantys išgyvenimai vaikystėje, koks nors stiprus stresas, tarkim, avarija ir pan. Pasąmonės turinys atsiskleidžia sapnuose, hipnozės būsenoje. Pasąmonė sąlygoja neįprastas emocijas ir veiklą, kai kuriuos pojūčius. Dažnai pasąmonė gali tapti neurozės ir kitokio psichinio sutrikimo priežastimi. Pasąmonėje slypi vaikystėje susiformavęs Jūsų gyvenimo scenarijus. Reikia išanalizuoti ir įsisąmoninti pasąmonėje glūdinčius netenkinamus poreikius, išanalizuoti kokios nepageidautinus programos slypi pasąmonėje, o tada jau galima save keisti. Ekstrasensorikoje pasąmonė – tai vienas iš sąmonės lygių, leidžiantis fizinio kūno organamas automatiškai dirbti. Tuo pat metu sąmonei atsiranda galimybė pasireikšti aukštesniuose kokybės lygiuose. Pasąmonė pastoviai dalyvauja (dirba) aukštesniųjų kokybės lygių gyvenime, paprastas žmogus paprastai to nežino, neskiria. To darbo dalį galima pažinti sapne. Mokėjimas naudotis pasąmonės galimybėmis labai padidina žmogaus sugebėjimus. Vaizduotė Vaizduotė yra labai vertinga žmogaus dvasinė veikla. Ji keičia atmintyje saugomų vaizdinių ir žinių apie tikrovę įprastą pavidalą, šie virsta naujais vaizdais, idėjomis, sumanymais. Kitaip tariant, pertvarkant sukauptos patirties turinį, kuriamas savotiškas antrasis pasaulis. Lakios ir stiprios vaizduotės žmonės paprastai nesimėgauja patys sau vieni šiuo patraukliu pasauliu, o stengiasi jį paversti realiu. Juk daugelis mus supančių daiktų, kūrinių yra autorių vaizduotės ir minties, o vėliau realios veiklos rezultatas. Kol kas nesvarbu kaip tau sekasi, svarbu, kad tavo vaizduotė – tavo veiklos programa, o ne klaidžiojimas niekur nevedančiais “oro pilių“ labirintais. Svarbu, kad galvoji apie ateitį, atlikdamas dabarties darbus. Svarbu, kad savo vaizduotę valdai tikslingai, kad svajonės praturtina tavo dvasinį pasaulį. Vaizduotėje gimę veiklos ir gyvenimo planai, saviauklos projektai paprastai aplenkia realią įvykių ir darbų eigą. Patys didžiausi ir sudėtingiausi darbai, dar jų net nepradėjus, fantazijos veidrodžiuose atsispindi tarsi baigti, įvykę, atnešę pageidaujamą rezultatą. Tai teikia emocinio pakilumo, padeda žmogui nugalėti kliūtis ir sunkumus. Vaizduotėje tikslas nušvinta tarsi kelrodė žvaigždė ir šaukia pirmyn. Savo svajonėse žmogus nepriklauso nuo nieko, jokios taisyklės nevaržo jo fantazijos polėkio. Įsivaizduodamas žmogus persikelia į didelių galimybių pasaulį, kur tarsi išsipildo visi jo norai, viltys, sumanymai. Norų išsipildymo šalyje galima neatpažįstamai pakeisti esamus, žinomus dalykus, juos atnaujinti arba paversti “nematytais, negirdėtais“. Tačiau čia galioja viena taisyklė – jokiu būdu nereikia atitrūkti nuo realybės, kai tai visiškai nereikalinga. Vaizduotė (fantazija) yra psichikos procesas – naujų vaizdinių sudarymas pertvarkant atmintyje jau turimą vaizdinę patirtį. Vaizduotė leidžia numatyti veiklos rezultatą dar prieš jos pradžią, padeda orientuotis veikloje. Dėl vaizduotės žmogaus veikla iš esmės skirtinga nuo instinktyvaus gyvūnų elgesio. Veikloje vaizduotė reiškiasi drauge su mąstymu. Ji leidžia daryti sprendimą ir tada, kai neturima uždaviniui atlikti pakankamai žinių; tokiu atveju problemos sprendimo būdai būna nepakankamai tikslūs. Vaizduotės procesai (kaip ir mąstymo, atminties, suvokimo) yra analitiniai ir sintetiniai. Pagrindinė vaizduotės veiklos kryptis – toks atminties vaizdinių pertvarkymas, kad būtų galima sukurti naują, ligi tolei nebuvusią situaciją. Pagal aktyvumo pobūdį vaizduotė esti aktyvioji ir pasyvioji: Pasyvioji kuria vaizdus, kurie tikrovėje nebus realizuojami, programas, kurių neketinama arba neįmanoma įgyvendinti. Tokia vaizduotė dažnai tampa veiklos pakaitalu, skatina atsisakyti būtinybės veikti. Nesąmoninga pasyvioji vaizduotė reiškiasi, kai susilpnėja arba sutrinka sąmonės veikla, kai snūduriuojama, sapnuojama. Sąmoninga pasyvioji vaizduotė kuria vaizdus (svajas), nesusijusias su valia, kuri padėtų juos įgyvendinti; svajų vyravimas vaizduotės procesuose rodo esant asmenybės raidų trūkumų. Aktyvioji vaizduotė gali būti kuriamoji arba atkuriamoji. Darbo procesuose atsiradusi vaizduotė kuria vaizdus, kurie realizuojami – kuriami juos atitinkantys originalūs ir vertingi produktai; tokia vaizduotė būtina techninei, meninei ir kitokiai kūrybai. Atkuriamoji vaizduotė kuria vaizdus pagal aprašymą, pasakojimą. Dažnai vaizduotė yra ypatinga vidinė veikla – kuriamas ypatingas ateities vaizdas, t.y. svajojama. Skiriami šie vaizduotės procesai: agliutinacija (skirtingų objektų, vaizdinių dalių sujungimas į naujas visumas), hiperbolizavimas (vaizduojamo objekto arba jo atskirų dalių padidinimas, sumažinimas, dalių pagausinimas), akcentavimas (objekto atskirų dalių pabrėžimas, išryškinimas), schematizavimas (objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas, atmetant individualias ypatybes), įterpimas (vaizdinių ar objekto ypatybių perkėlimas į naują kontekstą, kuriame jie įgyja kitą prasmę), tipizavimas (sudėtingas vaizdinių pertvarkymas, išryškinant grupei būdingas ypatybes atskirais individais, – pvz., konkretus žmogus yra visos šalies tipas), svajonė (kuriamoji vaizduotė). Svajonė - kuriamosios vaizduotės savita rūšis. Svajonėse kuriami tolesnės trokštamos ateities vaizdiniai. Joje sukurti vaizdiniai nėra tiesiogiai realizuojami. Dėl to jie atlieka arba tikslo vaidmenį, arba svajojami vaizdiniai padeda pakilti virš kasdienybės. Realaus žmogaus visos išskirtos vaizduotės rūšys nėra taip apribotos, kaip čia aprašyta. Iš tikrųjų, asmenybėje vyksta sudėtinga pasyvios ir aktyvios, etc. vaizduotės kaita. Asmenybiniai vaizduotės skirtumai: produktyvumas/ skurdumas (pasireiškia prozaiškumu, humoro stoka, ribotais interesais, nuolatiniu sekimu standartais, teigiamų tarpusavio santykių ribotumu), gebėjimas mintimis (...) persikūnyti (personifikacija) į kitus, tikroviškumas/ atitrūkimas nuo realybės (pasireiškia nerealizuojamomis svajonėmis, tuščiu fantazavimu, polinkiais realybę painioti su vaizduotėje kuriama tikrove). Sapnai. ”Nuostabių dalykų pasitaiko: vienas ministras netgi pats man prisipažino, kad geriausios idėjos jam ateinančios į galvą, kai jis miegąs”. F.Dostojevskis ”Broliai Karamazovai”. Pasak Z.Froido, sapnai atskleidžia pasąmonės paslaptis, kurios nuo mūsų giliai užslėptos. Slopinami instinktai nugrimzta į pasąmonę ir reiškiasi įvairaus turinio simboliniais sapnais. Dažnai sapnuojami ir ne tik simboliai, bet ir tai, ko tiesiogine prasme mes norime ar svajojame turėti. Emocionalūs žmonės dažniausiai sapnuoja tai, ką buvo artimiausiu metu matę ar darę. Sapnai – tai vaizdiniai susidarantys žmogui miegant, nekontroliuojant jo sąmonei. Sapnus dažniausiai sudaro regėjimo vaizdiniai, toliau seka: lietimas, savo kūno jutimas, girdėjimas, labai reti uodimo ir skonio vaizdiniai. Aklagimiai neturi vaizdinio turinio sapnų. Kliudymas žmogui sapnuoti sukelia nervinių sutrikimų, bet sapnų biologinė paskirtis psichologijoje nėra išaiškinta. Greitojo miego metu žmogus tvarko budint/ nemiegant sukauptą informaciją arba, kitaip sakant, sapnuoja. Sapnuoja visi žmonės, bet yra žmonių, kurie sapnų neprisimena. Neprisimenantys sapnų žmonės yra labiau uždari, labiau vengiantys konfliktų, linkę prisitaikyti prie kitų elgesio, pritarti kitų nuomonei. Norint save pakeisti reikia mokytis prisiminti sapnus. Sapnas dažnai prisimenamas labai trumpai, esant tarp miego ir prabudimo. Iš pradžių to reikia norėti, atsisakyti malonios pabudimo būsenos. Reikia kol tik prisimenamas sapnas jį užrašyti ir nenusiminti, kad vaizdiniai greitai dingsta. Anksčiau ar vėliau sapnai bus prisiminti. Dažnai padeda griežtas nurodymas (įteigimas), duodamas sau prieš miegą. Yra didžiulis skirtumas tarp ”blogų” sapnų ir košmarų. ”Blogi” sapnai išreiškia nenorimas pripažinti tiesas apie mus pačius, o košmarai žlugdo, nuo jų pabundama, jie persekioja mus keletą kartų per savaitę, kol galiausiai pradeda kankinti kasdien. Košmarai yra didžiulių neramumų, vykstančių sapnuojančiojo sąmonėje ir pasąmonėje simptomai. Įvairios procedūros gali laikinai padėti, tačiau niekuomet nepanaikina košmaro priežasčių. Problema vėliau gali pasireikšti kita forma. Žmogui budint, vyrauja nervų jaudinimas, o jam užmigus – slopinimas. Dažnai gilus slopinimas neapima visų smegenų žievės centrų. Pastarųjų veikla miegant gali sukelti įvairius vaizdinius. Tai ir yra pagrindinė sapnų priežastis. Tai, kad sapnus dažnai sukelia išoriniai dirginimai, įrodo dirbtiniu būdu sukeliami sapnai. Sapnus taip pat gali sukelti ir vidaus organų sutrikimai. Žmogus sapnuoja tai, ką kadaise matė, girdėjo, ką pergyveno. Sapnu organizmas parodo problemas, kurias žmogui reikia spręsti. Be šių sapnų yra vadinamieji ”pranašiški sapnai”. Pvz., vienas žmogus susapnavo, kad jo koja suakmenėjo, ir, iš tiesų, jam neužilgo suparalyžiavo koją. Tai paaiškinti nesunku, nes susirgimas, iš tikrųjų buvo prasidėjęs žymiai anksčiau, tačiau ”pranešimas” būdravimo metu būdavo toks silpnas, kad nebuvo jaučiamas. Miegant, išoriniams dirginimams nusilpus, šis dirginimas galėjo būti pajustas. Tačiau kai paskutinė mintis prieš užmiegant skiriama Dievui, tada kietojo miego metu jo aura apgaubia miegantįjį ir laikosi tol, kol jis pabunda. Toji meditacinė būsena neapleidžia jo visą dieną. Manoma, kad pranašiški sapnai aplanko iš antradienio į trečiadienį. Jeigu mėnulis yra Vėžio ar Skorpiono ženkluose – sapnai realistiškesni. Sapnai dalijami į realius ir simbolinius. Simboliniai sapnai suprantami individualiai (subjektyviai). Simboliai neturi būti laikomi neginčijama dogma. Mirusiųjų giminaičių pasirodymas sapne priskiriamas realiems sapnams. Jeigu jie ką nors sako, tai skiriama sapnuojančiam, jei kviečia – reikia pasimelsti, atlaikyti mišias už mirusįjį. Manoma, jog sapnas papasakotas iki vidurdienio gali išsipildyti. Blogas sapnas iškalbamas į tekantį vandenį. Valia Valia yra psichinis procesas – sąmoningas veiksmų ir poelgių pasirinkimas bei reguliavimas siekiant tikslo. Valia yra sąmoningas aktyvumas. Išoriškai reiškiasi veiksmais ir judesiais. Valia padeda: 1) imtis nepatrauklios, bet naudingos veiklos, 2) susilaikyti nuo patrauklios, bet nenaudingos veiklos, 3) įveikti kliūtis ir ištverti sunkumus. Valia atlieka šias funkcijas: stimuliavimo (iš pasyvios būsenos į aktyvią), reguliavimo (pasirenkamos optimalios kryptys, motyvai, atmetami nepageidautini) ir sulaikymo (stabdomi nereikalingi emocijų pasireiškimai, slopinamas žemesniųjų poreikių tenkinimas ko nors aukštesnio labui) funkcijas. Valia sąlygoja tikslo reikšmingumą ir įgalina tą tikslą pasiekti. Valia gali reikštis drąsa, ryžtu, atkaklumu ir kitais požymiais, kartais – priešgyniavimu. Valios sutrikimai: Hipobulija – pasireiškia silpnavališkumas, neiniciatyvumas, mažai siekių. Toks žmogus dažniausiai lėtas, veikia tik vadovaujamas ir nuolat raginamas. Hiperbulija – apima liguistas veiklumas, daug beprasmiškai judama arba karštai griebiamasi įvairiausių darbų, kurie vis nepabaigiami. Abulija – visiškas valios netekimas. Žmogus pasidaro apatiškas, neveiklus, neryžtingas, su niekuo nebendrauja, nieko neveikia, tik tenkina būtiniausius poreikius, dažniausiai guli lovoje arba be jokio tikslo vaikštinėja. Skiriami keli bevališkumo lygiai: 1) susilpnėja valia, žmogus pasidaro pasyvus, neturi jokių siekių, gali dirbti tik kitų prižiūrimas; 2) liguistas aktyvumas, kalbumas, judrumas; 3) impulsyvumas, priešinimasis paliepimams, įmantrūs judesiai. Žmogaus charakteris yra asmenybės bruožai, pastovios savybės, sąlygojančios jo elgesį. Valia sudaro charakterio branduolį, tvirtumo pamatą. Neatsitiktinai silpnavališkumas laikomas silpno charakterio požymiu, neigiamu asmenybės bruožu. Silpnavalis žmogus, susidūręs su tam tikrais sunkumais ar kliūtimis, nesugeba įgyvendinti savo tikslų, nepajėgia savęs valdyti. Jis niekada nesugebės pasiekti aukštų rezultatų, nors turėtų nemenkus gabumus. T. Edisonas, žymus mokslininkas, kuris pats atlikdavo tūkstančius eksperimentų, kad pasiektų tam tikrų rezultatų, mėgdavo juokauti, kad genijus – tai 1% įkvėpimo ir 99% prakaito. Valia reikalinga kiekviename žingsnyje. Nė vienoje veiklos sferoje nepasieksime gerų rezultatų be valios pastangų, be atkaklumo. Paprasčiau sakant, valia – mokėjimas savo veiksmus pajungti būtinybei. Atsisakymas taip pat reikalauja tam tikrų valios pastangų. Nugalint vieną poreikį ir suteikiant pirmenybę reikšmingesniam, atleikamas valios veiksmas. Valios savybės: Tikslingumas. Asmenybė veikia turėdama aiškiai apibrėžtus tikslus ir veikimo perspektyvas. Skirtingų žmonių skirtingas tikslų reikšmingumas ir koncentruotumo lygis: nuo vėjo botagėlio iki aistros ir fanatizmo. Savarankiškumas. Tai tam tikra autonomija, pasirenkant tikslus, priemones, įvertinant pasiekimus. Priešybė – įtaigumas (polinkis priimti kitų žmonių pasiūlytas/ įteigtas kryptis, tikslus). Tikras savarankiškumas yra tada, kai kitų žmonių patarimai gretinami su savo asmenybės vertybių sistema ir priimami, jei jie atitinka tą sistemą. Savarankiškumas – mokėjimas vadovautis savo įsitikinimais, pasitikėti savo jėgomis, nelaukti kitų pagalbos. Iniciatyvumas. Savybė, padedanti savarankiškai imtis veiklos, kelti naujas idėjas, ieškoti naujų kelių, kurti kūrinius. Iniciatyvūs žmonės veikia kitų neskatinami ir patys skatina kitus. Iniciatyvumo trūkumas padaro žmogaus veiklumą priklausomą nuo aplinkos ir kitų žmonių stimuliavimo. Priešinga savybė – stimuliavimas. Ryžtingumas. Savybė, laiku apsispręsti pasirenkant veikimo tikslus ir priemones. Ryžtingumas ypač reikalingas ekstremaliose situacijose. Tikrasis ryžtingumas nėra apsisprendimų skubotumas. Klasikinis neryžtingumo pavyzdys – Buridano asilas. Atkaklumas, energingumas. Energingumas priklauso nuo žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų lygio. Tikras atkaklumas nėra užsispyrimas, tai mokėjimas nuosekliai įgyvendinti sprendimus. Drąsumas. Savybė, padedanti įveikti baimę ir ištižimą pavojingose situacijose. Tikros drąsos požymiai nėra nepagrįsta drąsa ir beprasmiška rizika. Savitvarda, organizuotumas. Savitvarda – tai savybė, slopinanti savas psichines ir fizines ypatybes, trukdančias siekti tikslo. Organizuotumas lemia planų vykdymą nustatyta tvarka ir tempais. Priešingybė – impulsyvumas. Valia – tai žodžių ir darbų vienybė. Tai tvirtai įsisąmonintas, apgalvotas ir kūrybiškas veiklos procesas. Tik valia ir daugiau niekas lemia visą žmogaus gyvenimo esmę. Tikras žmogus valdo savo sudėtines dalis. Kol valia nepalaužta, sąmonės niekas nenugalės. Nors sakoma, kad viltis yra kvailių motina, bet visa ji slypi toje paslaptingoje sąmonės galioje valdyti išorinį pasaulį: galioje, kurios dabartinio žmogaus sąmonė nesupranta. Tačiau visada reikia atminti, kad valia yra ugdoma. Ar žmogus turi laisvą valią, ar jis gali laisvai rinktis sau veikimo kryptis? Aplinka ir pats žmogus, kaip jos dalis, yra dėsningi reiškiniai. Dėsnių savo valia žmogus pakeisti negali, jis negali veikti prieš juos. Todėl absoliučios valios laisvės jis negali turėti. Bet pažindamas tikrovės dėsnius, žmogus įgyja tam tikrą reliatyvią veikimo laisvę. Atsakymas: žmogus turi reliatyvią valios laisvę. Pagrindiniai valingo veikimo etapai: 1) pasirenkamas tikslas, numatomos priemonės, 2) vykdomas sprendimas, 3) įvertinami atlikti veiksmai. Žinoma, realiai šis valingas veikimas gali būti su motyvų kova, kliūtimis (vidinėmis, išorinėmis) ir pan. Valia nuo motyvų nepriklauso, ji valdo ir formuoja juos. Telekinezė Telekinezė arba žmogaus sugebėjimas judinti daiktus prie jų nesiliečiant/ per atstumą aiškinama įvairiai. Buvo iškelta hipotezė, kad gyvosios sistemos sugeba sukurti ir priimti gravitacijos bangas. Šis reiškinys buvo pavadintas biogravitacija. Telekinezė paprastam žmogui yra psichinės įtampos viršūnė. Kuo didesnis daikto paviršiaus plotas, tuo jis ilgiau kabo ore. Žmogus, turintis tokio pobūdžio sugebėjimą, ne visada gali jį valdyti. Dėmesys Dėmesys yra psichinės veiklos nukreipimas ir jos sutelkimas ties tam tikrais objektais. Dėmesys atlieka tris funkcijas: atrenka iš sudėtingos aplinkos tuos poveikius, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra reikšmingesni už kitus; koncentruoja ir palaiko psichines jėgas ties pasirinktais objektais; reguliuoja išankstinį pasirengimą veiklai, jos vyksmą ir pertraukimą. Pagrindinės priežastys, dėl kurių objektai tampa dėmesio objektais, yra dvi: jie yra kažkuo reikšmingi ir dėl to sąmoningai pasirenkami pažinti; jie patys ryškiai išsiskiria iš fono. Dėmesio rūšys: nevalingas (be išankstinio tikslo, palaikyti nereikia pastangų; čia veikia santykinė dirgiklių jėga, emocijos, interesai), valingas (yra išankstinis tikslas, reikalingos valios pastangos), savaiminis (turimas išankstinis tikslas, palaikymui nereikia pastangų; savaiminis dėmesys dažnai pasireiškia po valingo). Pagrindinės savybės ir asmenybiniai skirtumai: intensyvumas, patvarumas, apimtis, paskirstymas (vienu metu atliekant skirtingus veiksmus), perkėlimas, dėmesingumas/ išsiblaškymas (geras patvarumas, paskirstymas, atsparumas triukšmui, reguliavimas. Santykiuose su kitais dėmesingumas pasireiškia: jautrumas, taktiškumas, užuojauta, pagalba ir kt.). Tikrasis išsiblaškymas yra nesugebėjimas ilgiau susitelkti ir atsispirti pašalinėms įtakoms. Profesoriškas išsiblaškymas atsiranda dėl didelio dėmesio sutelktumo prie pagrindinių objektų ir menko jų paskirstymo bei perkėlimo. Dėmesys – tai bet kurios sąmoningos žmogaus veiklos pagrindas. Dėmesys – psichinės veiklos organizacija, pasireiškianti sąmonės sutelktumu ir kryptingumu. tačiau tai ne savarankiškas procesas. Sugebėjimas sutelkti, paskirstyti ir išlaikyti dėmesį – labai svarbi mokymosi ir veiklos sąlyga. Jeigu Jums trūksta dėmesio, pasinaudokite žemiau esančiais patarimais: Pratinkitės visuomet atidžiai dirbti. Ką Jūs bedarytumėte, stenkitės kontroliuoti savo sąmonę. Laikykitės tinkamai organizuoto dienos režimo. Dienos režimas numato protingą darbo ir poilsio kaitą, dėl to išvengiama išsekimo, įtampos ir perkrovimo. Sudarykite deramą ir tik Jums patinkančią darbo aplinką. Tai gali būti arba absoliutus chaosas iš šalies žiūrint, arba: iš anskto paruoštos darbo priemonės, po ranka, darbo vieta tvarkinga. Įpraskite dirbti sunkiomis sąlygomis: triukšme, keliaujant ir pan. Priprasdami nugalėti dėmesį atitraukiančius dirgiklius, lavinsite dėmesį, ugdysite jo patvarumą. Įpraskite daryti tai, kas neįdomu, bet būtina. Įprasite būti VISUOMET atidus. Dėmesingumo lygiai: Esate nepaprastai dėmesingas ir įžvalgus. Tokio pastabumo ir atminties reikia tik pavydėti. Jūs pakankamai dėmesingas, nepamirštate esminių dalykų, bet smulkmenas kartais pražiopsote. Lemiamu momentu vis dėlto sugebate susikaupti ir nepadarote kvailysčių. Esate išsiblaškęs ir tai dažniausiai būna Jūsų nemalonumų priežastis. Dėl Jūsų išsiblaškymo kenčia ir aplinkiniai. Stenkitės dažniau susikoncentruoti. Dėmesio trūkumo sutrikimas (DTS). Diagnozuojant DTS, reikia atsižvelgti: 1) asmuo dažnai neįsidėmi smulkmenų, būna neatidus; 2) jam dažnai sunku sutelkti dėmesį, atliekant užduotį ar žaidžiant; 3) dažnai atrodo, kad jis nesiklauso su juo kalbančio žmogaus; 4) dažnai neįsidėmi instrukcijų ir neatlieka darbo iki galo; 5) jam dažnai sunku organizuoti kokią nors veiklą iki galo; 6) dažnai vengia užduočių, kurias atliekant reikia daugiau protinių pastangų; 7) dažnai pameta daiktus, kurie reikalingi plėtojant kokią nors veiklą; 8) jo dėmesį lengvai išblaško pašaliniai dirgikliai; 9) užmaršus kasdieniame gyvenime. Yra akivaizdūs hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai – nervingi judesiai, perdėtas šnekumas ir judrumas, nekantrumas. Pseudo - DTS pasižymi tais pačiais simptomais - padidėjusiu impulsyvumu, nenutrūkstamu naujų įspūdžių ieškojimu, nenustygstančiu elgesiu ir nekantrumu, neilgu dėmesio sutelkimu. Tačiau jis išnyksta pakeitus aplinką - tereikia sulėtinti gyvenimo tempą ir susikoncentruoti ties tuo, kas jam svarbu. Jis galėtų išjungti televizorių, autoatsakiklį; papietauti su šeima, draugais; susipažinti su kaimynais; atnaujinti santykius su giminėmis ir pasakyti “ne“ nuolat pasiglemžiantiems jo laiką. Žinoma, lengviau pasakyti, nei padaryti, nes yra sunku atsispirti nuolatiniams reikalavimams. Nuo tikrojo DTS galima apsiginti: informuojant aplinką, keisti gyvenimo būdą – geriau organizuoti gyvenimą, daryti atsipalaidavimo pratimus, medituoti, melstis, įvesti tvarką, kreiptis į specialistą. Dėmesingumas Žmogus gyvena tarp kitų žmonių, yra nuo jų priklausomas. Tas, kuris vengia tiesiogiai vertinti, paskatinti, padrąsinti kitus, nesusilaukia ir kitų pagarbos, pripažinimo, teigiamo įvertinimo. Kitiems neduodant nieko, negalima iš jų ir imti. Ir, atvirkščiai, tą, kuris pastebi kitų žmonių geras, teigiamas savybes, jas išryškina, ilgainiui žmonės ima labiau gerbti, mylėti. Netgi tada, kai žmogus jaučiasi nepripažintas, nereikšmingas, nėra prasmės pasyviai laukti, kol kas tą pripažinimą suteiks. Svarbu kitą žmogų skatinti, išryškinti jo teigiamas savybes, nelaukiant už tai atlyginimo. Tai yra pats žmogiškiausias savosios vertės palaikymo būdas. Atmintis Atmintis yra žmogaus sugebėjimas įsiminti, išlaikyti ir atkurti tai, kas jo suvokta, patirta ar daryta, galvota. Atmintis sieja žmogaus praeitį su jo dabartimi ir ateitimi; ji yra visos asmenybės struktūros dalis. Žmogaus motyvai ir poreikiai gali pakeisti jo santykį su savo praeitimi, todėl tos pačios žinios gali būti saugojamos jo atmintyje nevienodai. Pagal įsiminimo ir išlaikymo trukmę skiriama trumpoji ir ilgoji atmintis. Pagal tai, kas įsimenama, atmintis būna: Žodinė-loginė. Sprendimai, išprotavimai ir kita, kas grindžiama logikos dėsniais. Žodžių, sąvokų, teiginių ir jų grupių įsiminimas, išlaikymas, atgaminimas. Įvairios žodinės formos. Vaizdinė – konkretūs vaizdai, įvykiai ir kita, kas matoma, girdima ir jaučiama. Emocinė – emocijas sukėlę išgyvenimai, patirti jausmai ir būsenos. Motorinė – tai, kas susiję su judesiais. Judesių ir jų sistemų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas. Ji dalyvauja formuojantis įvairiems judėjimo mokėjimams ir įgūdžiams. Vaikams būdingesnė vaizdinė atmintis, suaugusiems – loginė. Pagal įsiminimo procesą dar skiriama valinga ir nevalinga atmintis. Nevalingos atminties procesai vyksta be išankstinio ketinimo, pavyzdžiui, susitikus seną pažįstamą, prisimenami malonūs ankstesnių susitikimų epizodai. Valingos atminties procesai yra tikslingi, iš anksto numatyti, pavyzdžiui, išmoktos medžiagos atsiminimas per egzaminą. Kiekvienas žmogus atmintį gali treniruoti. Dėl kai kurių ligų atsiranda atminties sutrikimų. Sensorinis atspaudas > per dėmesį > Pirminė atmintis > per kartojimą > Antrinė atmintis Sensorinį atspaudą galima palyginti su fotografija. Tai yra vadinamoji tiesioginė atmintis, kuri aprėpia apie 4 simbolius ir išlaiko juos mažiau nei sekundę. Pirminė (trumpalaikė) atmintis informaciją išlaiko iki 20-30 sek., įsimena 7±2 simbolius. Informacijos perkėlimas iš sensorinės atminties į pirminę vyksta tada, kai į tą informaciją nukrypsta dėmesys. Į ilgalaikę atmintį informacija pereina dėka pakartojimų, kurių metu trumpalaikėje atmintyje esanti informacija įtraukiama į asociacinių ryšių sistemą. Ilgalaikėje atmintyje informacija saugoma nuo kelių dienų iki viso žmogaus gyvenimo sąmonėje ir visą gyvenimą visa informacija pasąmonėje. Žmogaus ilgalaikė atmintis veikia ryšių (asociacijų) pagrindu. Žinomos šios asociacijų rūšys: Gretimumo. Susidaro tarp objektų, kurie įsiminimo metu yra vienas šalia kito arba seka vienas paskui kitą. Užima daugiausia vietos atminties procesuose. Panašumo. Susidaro tarp kokiais nors požymiais panašių dalykų. Kontrasto. Susidaro tarp priešingos reikšmės objektų. Prasmių. Jungia atmintyje tikrovėje esančius ryšius tarp visumos ir dalies (pvz., namas-langas). Asociacijos ir jų sistemos yra ne tik medžiagos fiksavimo, bet ir jos suradimo, bei išvedimo iš atminties pagrindinis kelias. Trumpalaikė atmintis remiasi elektriniais pakitimais nervinėse ląstelėse, o kai tie elektriniai pakitimai sukelia cheminius pakitimus – medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui. Fiziologai nėra išaiškinę, kur yra atminties buveinė. Pagal valios reguliavimą atmintis skirstoma į valingą ir nevalingą. Čia apžvelgtos atminties rūšys nėra atsiskyrusios viena nuo kitos. Pagrindiniai atminties procesai: Įsiminimas. Yra nevalingas ir valingas mokymasis. Mokymasis skirstomas į mechaninį (medžiaga nesuprantama arba įsimenantysis nenori jos suprasti; taip mokantis yra kartojama tol, kol susidaro asociacijos) ir prasminį (medžiaga yra suprasta, kai ji susiejama su atmintyje turimu patyrimu). Sėkmingo mokymosi sąlygos: palanki motyvacija (geriausia asmenybinė motyvacija – noras mokytis), medžiagos kartojimas. Laikymas ir užmiršimas. Informacijos saugojimas. Priešingas reiškinys – užmiršimas (periodiškas - užmaršumas). Užmirštama pirmiausia tai, kas asmenybei lieka nereikšminga. Užmirštant nereikalingą, atmintyje lieka vietos reikalingai inf. įsiminti ir laikyti. Skiriamas dalinis ir visiškas užmiršimas. Čia nagrinėjamas užmiršimas yra sąlyginis: šis užmiršimas vyksta sąmonėje, o iš tikrųjų visa informacija lieka pasąmonėje. Reminiscencija – išsamesnis medžiagos atkūrimas vyksta ne tuojau pat po įsiminimo, o prabėgus tam tikram laiko tarpui (2-3 d.). Reminiscencija dažniau pasitaiko mokantis didesnės apimties medžiagą. Reminiscencijos priežastys: nervinių ląst. nuovargis po išmokimo, po išmokimo vyksta neįsisąmoninti medžiagos pakartojimai, kurių dėka informacija pereina į ilgalaikę atmintį (automatinis įsiminimas). Pagrindinės užmiršimo priežastys: netvirtas įsiminimas, medžiagos interferencija, nuostatų pasikeitimai. Atsiminimas. Tai yra medžiagos išvedimas iš atminties atsargų į sąmonės lauką. Pagrindinės rūšys: atpažinimas (atsiminimas tik pakartotinai ją suvokiant), atgaminimas (atsiminimas be pakartotinio suvokimo), prisiminimas (valingas atsiminimas, kai tiesiogiai atgaminti nesiseka, o reikia panaudoti visokias mnemonines priemones). Pagrindiniai kartojimo dėsningumai: 1) Kartojimų paskirstymas tam tikrais intervalais padidina įsiminimo produktyvumą. 2) Jei medžiaga platesnės apimties, tai kartojimai t.b. atliekami pagal schemą: ištisai – dalimis – ištisai. 3) Išmokimo sėkmei yra būtina kartojimų tarpuose pamėginti atgaminti medžiagą ir taip kontroliuoti, kas įsiminta ir ką dar reikia kartoti. 4) Monotoniškų kartojimų rezultatai yra menkesni, todėl būtina keisti kartojimų būdus ir aplinką. 5) Įsiminimo sėkmei būtini teigiami pastiprinimai (emocinė būsena, kito žmogaus įvertinimas, pagyrimas, savo sėkmės supratimas). Atminties skirtumai yra ryškesni, nei kitų pažinimo procesų. Skiriasi: produktyvumu (apimtis, įsiminimo tempai, tikslumas, išlaikymo ilgumas, atminties pasirengimas), atskirų jos rūšių dominavimu. Patologiniai bruožai: amnezija (nesugebėjimas atsiminti), hipermnezija (kai kurių reiškinių padidintas atsiminimas). Atminčiai funkcionuoti ir jai tobulėti yra būtinas normalus nuolatinis krūvis, savos atminties ypatybių pažinimas, įgūdžiai logiškai struktūrinti medžiagą įsimenant ir atsimenant. Baltos dėmės ”Baltos dėmės” atmintyje – nesugebėjimas greitai atgaminti žinomą informaciją. Dažnai taip atsitinka, kai esame pavargę, suirzę, negalime suvaldyti emocijų. Tada mūsų paklausimas smegenims yra neaiškus, miglotas. Vidinė ramybė, poilsis vėl atstato atmintį. Norint pagerinti atmintį reikia ją treniruoti, subalansuoti mitybą, vengti alkoholio, tabako, depresinių būsenų, raminančių vaistų, nepervargti, sportuokime. Bet puikios atminties nereikia derinti ir su intelektualiniais sugebėjimais. Sugebėjimas įsiminti priklauso ir nuo žmogaus amžiaus. Visko prisiminti taip pat nepatartina. Užmarštis yra būtina. Sentimentalūs prisiminimai Praeitą reikia vertinti garbingai, o ne aklai ją idealizuoti. Pirmosios meilės rūpesčiai, dėl kurių buvo išlieta tiek ašarų, po ilgos pertraukos atrodo itin romantiški. Gyvenimo tarpsnį, kai kankino finansiniai trūkumai ir įtemptai ieškojote naujo darbo, staiga įvertinate kaip ypač kūrybingą ir jaudinantį laikotarpį, padėjusį atskleisti visas jėgas ir sugebėjimus. Ar kiltų noras išgyventi panašią situaciją? Gyvenimas nuostabus toks, koks yra – su visais rūpesčiais ir džiaugsmais. Neabejotina viena: dabartis kada nors taps praeitimi, ir į ją mes pažvelgsime kitomis akimis. Šis ”atradimas” padeda lengviau įveikti dabarties rūpesčius. Atminties lavinimas Atminties išsivystymo viršūnė – 25 metai, todėl reikia ją pastoviai vystyti ir palaikyti reikiamo lygio. Geresnei orientacijai galima suklasifikuoti visą savo medžiagą, sudaryti lyg duomenų banką. Sąrašai tik patvirtina tai, kad visko prisiminti neįmanoma. Temperamentas ir charakteris Temperamentas Temperamentas yra tam tikros žmogaus psichikos savybės, lemiančios jo emocijas bei jų raišką, elgseną ir veiklos būdą. Temperamentą rodo žmogaus: 1) jautrumas (sugebėjimas reaguoti į menkiausią dirgiklį), 2) reaktyvumas (reakcijos į įvairius stimuliatorius stiprumas), 3) aktyvumas, 4) gebėjimas susiorientuoti naujoje situacijoje ir prisitaikyti. Temperamentą lemia paveldėjimas, ir aplinka beveik negali jo pakeisti. Temperamentas turi įtakos kai kurioms kitoms savybėms susiklostyti, taip pat jų intensyvumui ir išorinei raiškai. Vieni žmonės į įvairiausius gyvenimo reiškinius, įvykius reaguoja tuoj pat ir stipriai, kitų reakcija būna lėta, vos pastebima. Vienų reakcijos būna stiprios ir ilgos, kitų – trumpos, nors audringos. Be to, vieni būna jautresni, kiti – ne tokie jautrūs. Tam tikras temperamento derinys, būdingas žmonių grupei, sudaro temperamento tipą: sangvinikas, cholerikas, flegmatikas, melancholikas. Daugiausia būna mišraus tipo žmonių. Žemiau pateikiame pagrindinių temperamento tipų aprašymus ir Jūsų temperamento tipo aprašymą. Cholerikas Tai temperamento tipas, kuriam būdingos staigios, stiprios ir ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Cholerikas – veikli, energinga ir atkakliai siekianti tikslo asmenybė, su stipria, be pusiausvyros nervų sistema. Cholerikas yra labai energingas, greitų reakcijų, stiprių emocijų, ryškūs išoriniai pasireiškimai. Siekia pirmauti ir priešinasi viskam, kas tam trukdo. Didesnis polinkis į afektus. Dažnai praranda pusiausvyrą ir taktišką bendravimą. Už sangvinikus cholerikai daug pastovesni siekimais ir emociniu gyvenimu. Stiprus, bet nesubalansuotas, lengvai susijaudinantis ir nelengvai nusiraminantis. Dalykinės savybės – pasiruošimas nugalėti sunkumus kelyje link tikslo, karinga dvasia. Linkęs persidirbti ir laikinai išsekti. Stresinėse situacijose neretai greitai “sminga”. Nervų sistemos tipas yra stiprus, paslankus, greitas, bet nepusiausvyras. Cholerikai yra gyvi, greiti, karšti, greitai užsidegantys, aistringai atsiduodantys reikalui, mėgsta staigius išsišokimus. Kartais gali būti nesantūrus, užgaulus, grubus, nesavikritiškas. Jau vaikystėje jis labai aktyvus, nuolat imasi kokio nors darbo ir stengiasi jį gerai atlikti. Cholerikas vaikas mėgsta masinius žaidimus ir dažnai juos pats organizuoja. Cholerikas turi mokytis, kad jo jausmai neužgožtų proto. Jeigu jis nori neapsirikti pasirinkdamas taktiką, vedančią link aktyvios veiklos, jis turi nuslopinti savo išsišokimus ir norus kritiško požiūrio į juos padedant. Vaikų su cholerišku temperamentu auklėjimas turi prisiminti, kad spaudimas, o tuo labiau represijos iššaukia jų griežtą kontrveiksmą ir netgi neapykantą. Flegmatikas Flegmatiko yra lėti psichikos procesų tempai, labai didelis pastovumas ir maža emocijų kaita. Išoriškai emocijos menkai pasireiškia. Nerodo didesnio aktyvumo, ieškodami tikslų, bet pradėtus darbus užbaigia ištvermingai ir tiksliai. Stiprus, subalansuotas žmogaus tipas. Jis – ramus, tiesus, pasiruošęs nešti ant savo pečių bet kokią naštą. Dalykinės savybės – pastovumas ir atkaklumas darbe. Raudona spalva stimuliuoja, o mėlyna ir geltona tempia link miego. Nervinės sistemos veikla yra rami, stipri pusiausvyra, bet nepaslanki. Žmogus – santūrus, lengvai neparodo savo vidinių pergyvenimų. Flegmatikas turi gerą emocionalumo ir aktyvumo atsargą, bet jeigu jis tai naudos nepilnai, tai taip ir nugyvens gyvenimą abejingu stebėtoju. Susitaikymo nuotaika gali paversti flegmatiką į žmogų, kurio egzistavimas – gulėjimas ant sofos. Tėvai flegmatiką turi auklėti būti aktyviu ir jautriu. Flegmatikas retai juokiasi arba pyksta. Jau vaikystėje flegmatikas pasižymi ramiais, apgalvotais poelgiais, jis nelinkęs į judrius, tiurkšmingus žaidimus, neužgaulus, paprastai geros nuotaikos. Nelabai bendraujantis, vengia konfliktų, dirba be užsidegimo, iš lėto, jo judesiai ramūs, lėti, emocijos kyla iš lėto. Melancholikas Melancholiko labai didelis jautrumas. Gilios ir pastovios emocijos, išorinės išraiškos silpnos, balsas tylus. Dažnai trūksta energijos, ištvermės, pasitikėjimo savimi, bet pasiekimais pralenkia kitus (dėl pastovumo ir jautrumo). Vengia draugijų, triukšmo, dėl to jam sunkiau užmegzti kontaktus didesnėse grupėse. Silpnas, greitai išsenkantis ir sunkiai atsistatantis žmogus. Jo dalykinės savybės – sugebėjimas dirbti gerose sąlygose ir ne ant sugebėjimų ribos. Stresines situacijas perneša sunkiau už kitus. Mėlyna ir geltona jį spaudžia link uždarumo. Nėra pusiausvyros. Giliai išgyvena smulkias nesėkmes, nepasitiki savimi, visur mato tik blogą, ieško “teisybės“, dažnai būna blogos nuotaikos. Melancholikas turi išvengti kapstymosi savyje ir prisiminimų apie savo nuoskaudas ir nesėkmes. Jam derėtų perjungti dėmesį į pagalbą kitiems darbinėje ir buitinėje veikloje. Laisvalaikiu jam tiktų aktyvi veikla, hobi. Melancholikas yra labai jautrus, drovus, pasyvus, neimpulsyvus žmogus. Jis linkęs į depresiją, liūdesį. Kai būna sunkumų, jis paprastai greitai palūžta. Jo veiklą slopina kiekvienas naujas gyvenimo reiškinys, nes jis tikisi sulaukti tik blogo ar nemalonaus, niekuo netiki, nieko nesivilia. Patyręs nuoskaudą, ilgai ją prisimena, nors to stengiasi neparodyti. Į darbą neskuba įsitraukti, tačiau pradėjęs dirbti, dirba gerai. Jis yra jautresnis, subtiliau suvokia silpnus dirgiklius negu stirpios nervų sistemos žmogus. Jo nuotaika pastovi, nors išoriškai jausmus reiškia retai. Sangvinikas Sangviniko psichinių procesų tempai greiti, emocijos iškyla ryškiai ir greitai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Linksmas ir draugiškas, karštas, energingas, dažnai nėra pastovus. Greitas susijaudinimas ir toks pats greitas nusiraminimas. Mėgsta pakalbėti. Emocijos lengvai keičia viena kitą. Dalykinės savybės – produktyvus darbas įdomiame jiems darbe, sugebėjimas palyginti lengvai nugalėti blogą, slegiančią nuotaiką. Geltona ir mėlyna juos ramina/harmonizuoja, o raudona stimuliuoja. Nervų sistema yra gyva, reakcijos greitos, nerviniai procesai stiprūs, paslankūs, pusiausvyri. Tokio tipo žmonės ieško vis naujų įspūdžių, greitai į juos reaguoja, lengvai pergyvena įvairius nemalonumus ir nesėkmes. Sangvinikas pasiektų didesnių rezultatų, jeigu mažiau pergyventų, o daugiau veiktų, tikslingai einant iki galo/ tikslo. Sanvinikui būdingos greitai kintančios psichinės būsenos, energingumas, jautrumas. Pasižymi stipria, išlaikančia pusiausvyrą ir paslankia psichine veikla. Nuotaika kinta greitai, lengvai prisiderina prie naujos aplinkos. Jis greitai įsižeidžia, tačiau nuoskaudą gali netrukus pamiršti. Užsidegęs griebiasi vis naujo darbo, dažnai kelių iš karto. Neįdomių ir nesvarbių darbų kratosi. Pastabos Elgesys. Sangvinikas ir melancholikas į tą ar kitą dirgiklį (impulsą) reaguoja pirmiausia emocionaliai, o cholerikas ir flegmatikas atsiliepia veiksmu. Ugdymo ir saviugdos tikslu turi būti siekis mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus: tegu sangvinikas tampa pastovesnis, cholerikas – santūresnis, flegmatikas – energingesnis, melancholikas – drąsesnis dirbdamas ir bendraudamas. Temperamento nustatymui reikia nagrinėti visus numerogramos skaitmenis. ”Lietuviais esame mes gimę” Turime visų temperamentų atstovų, tačiau melancholiškos natūros lietuvių tarpe pastebimai dažnesnės. Jų dažnas pirmavimas įvairiuose sambūriuose, darbe, mokykloje, ko gero prislopina ir ekstravagantiškas natūras. Tokiu būdu ir gimsta lietuvio santūrumas, neretai tampantis pasyvumu bei neryžtingumu. Melancholiškas temperamentas siejamas su mažu krašto saulėtumu, drėgme, gausiais miškais. Priešiškumas svetimai grupei neišvengiamas. Jis padeda sąvają sutelkti ir identifikuoti. Taigi kol Lietuva turi vieną bendrą priešą, daugelis, kad ir skirtingais požiūriais, skirtingais idealais vadovaujasi, susivienija. Kai šis priešas išnyksta, suyra ir vienybė, prasideda kitų priešų paieškos, kurių reikia, kad sutelktume sąvają mažesnę grupę. Tik nostalgiškus prisiminimus žadina mūsų tautos vienybė, išreiškusi savo siekius Baltijos kelyje. Tik ką vieningai balsavus už nepriklausomybę, pradėjo reikštis aršus susipriešinimas, liguisti įtarinėjimai, slaptų priešų paieškos, išskirtinio savojo tikrojo patriotiškumo demonstracija. Charakteris Charakteris yra įgytų bruožų visuma, savitas derinys. Charakteris lemia žmogaus elgesį, jo santykį su kitais žmonėmis ir pačiu savimi bei veiklos pobūdį. Charakteris rodo, koks yra žmogus – darbštus ar tinginys, geraširdis ar piktas, vientisas ar prieštaringas. Yra daugybė charakterio tipų. Stipraus charakterio žmogus turi daug valingų bruožų: esti atkaklus, drąsus, drausmingas, ryžtingas. Toks charakteris mažai kinta, tačiau kartais trukdo asmenybei plėtotis. Silpno charakterio žmogus nevalingas ir, susidūręs su kliūtimis, dažnai nežino, kaip pasielgti, tačiau lengviau negu stipraus charakterio žmogus prisitaiko prie naujų sąlygų. Charakterį sudaro: nuostatos, bruožai, kaukės. Bruožų savybės: vientisumas, pastovumas, aktyvumas, tvirtumas. Skiriami pagrindiniai ir kiti bruožai. Patologiniai bruožai: infantiliškumas (dažniausias tarp jaunimo; pasireiškia nebūdingu suaugusiam žmogui vaikiškumu), paranoja (Asmenybės pervertinimo nuostatos. Šių bruožų turinčios asmenybės yra netolerantiškos kitų atžvilgiu, elgiasi agresyviai, gindamos savo nuomones. Isteriški (teatrališkos emocinės reakcijos, kalba, apranga; stengiamasi atkreipti kitų dėmesį, fantazavimas, melas; jei prieštaraujama kaprizams, gali atsirasti audringų reakcijų; gavę vadovauti pasidaro šalti ir žiaurūs, jei niekas nepalaiko – lieka pasyviai besiginantys), šizoidiniai (liguistas dvasinių ryšių su kitais žmonėmis nebuvimas, šaltumas, sarkazmas, pašaipumas, nesugebëjimas suprasti ir atjausti; originalios, abstrakčios problemos, neigia kitų nuomones, užsidaro savyje, lieka vieniši)), padidintas jaudrumas (Jaudinimasis dėl smulkmenų, audringa reakcija į nereikšmingus įspūdžius. Pasireiškia nepasitikėjimu savimi, dideliu drovumu, baime, kad kas gali pasišaipyti. Kai kuriais atvejais pasireiškia neryžtingumu, nuolatinėmis dvejonėmis, greitu psichiniu nuovargiu.). Svarbu pažinti savo charakterį, tada galima iš anksto numatyti savo elgesį tam tikroje situacijoje ir jį keisti. Giluminį charakterio sluoksnį sudaro iki 6 metų įgytos savybės. Po 6-ųjų metų įgyjamos savybės (prisidedančios) sudaro periferinį charakterio sluoksnį. Charakterio kitimams įtaką daro įvairios konfliktinės situacijos, sukrėtimai ir kt. Liguistos gali tapti ir kai kurios profesinės veiklos savybės (pvz., tardytojai gali tapti įtarūs nekaltų žmonių atžvilgiu, pedagogas gali įgyti patologiško kalbumo požymių ir pan.). Patologinių charakterio bruožų turinčios asmenybės g.b. naudingos visuomenei. Patologiška yra daryti skubotas išvadas apie kitų žmonių charakterio nukrypimus nuo normų. Agresyvumas Agresija yra priešiškas elgesys, kurio tikslas – ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai traumuoti: įskaudinti, priversti kentėti. Agresyviais veiksmais paprastai mėginama išsivaduoti iš nemalonios, įtemptos psichinės būsenos ar konfliktinės situacijos. Agresyvi būsena daugiausia esti supykusiam žmogui, dėl to jis negali kontroliuoti savo veiksmų, būna impulsyvus, įtarus, nuolat pasiruošęs gintis. Agresija gali būti panaudota kaip priemonė geidžiamam tikslui pasiekti. Dažniausiai agresija yra nukreipiama prieš kitus asmenis ar daiktus, sukėlusius priešiškumo jausmą. Dažnai agresijos apimtas žmogus baudžia nekaltą asmenį – ieško “atpirkimo ožio“. Kartais agresyvūs veiksmai gali būti nukreipti prieš save patį (neapykanta sau, savęs kaltinimas, žeminimas, sunkūs kūno sužalojimai, net savižudybė). Agresija reiškiasi atvirai arba per apkalbas, šmeižtą, niekinimą, slaptą kenkimą. Žmogaus agresijai turi įtakos ne tik instinktai, potraukiai, bet ir išmokimas, asmenybės ypatybės. Agresyvumą skatina ir smurtas, agresyvūs veiksmai, rodomi per televiziją, kine. Per televiziją ir kine rodoma prievarta, mėgstamų herojų elgesys sukelia agresyvias mintis, bejausmiškumą, moko, kad problemos sprendžiamos jėga. Primityviausi žmonės yra mažiausiai karingi. Noras kariauti laipsniškai didėja, augant civilizacijai. Jeigu agresyvumas būtų įgimtas, viskas būtų atvirkščiai. Agresyvumas yra valdomas. Apsisaugojimas, savęs įtvirtinimas, išgyvenimas pavojų keliančiose situacijose = gynybinis agresyvumas. Žudymas, tyčiniai kankinimai, noras griauti ir naikinti = piktybinis agresyvumas. Aplinka, socialinės sąlygos trukdo patenkinti egzistencinius poreikius (meilės, pripažinimo, ryšio su žmonėmis ir kt.) = žmogus tampa destruktyvus sau ir/ arba aplinkiniams. Isteroidai Jie moka įsijausti į įvairius vaidmenis, įsiteikti, kai to reikia, pameluoti, kai norisi išvengti bausmės, radus dėmesingų klausytojų, išgalvotomis istorijomis sukelti gailestį ir užuojautą. Nuo pat mažens jie išmoksta naudotis savo talentu – paveikti aplinkinių jausmus, sukelti ašaras ar juoką, baimę ar gailestį. Tai yra sugebėjimas manipuliuoti. Isteroidinės asmenybės taip lengvai keičia savo vaidmenis, kad pačios nesupranta, kas jos yra iš tikrųjų. Tokių žmonių sąmonė gali netikėtai aptemti. Isterinės neurozės – pabėgimas į ligą nuo įvairiausių problemų. Kalbantis su šiais žmonėmis nemaloniomis temomis, jie staiga tampa maži ir neatsakingi, greitai keičia pokalbio temą, pabėga nuo tiesaus klausimo, tampa nedarbingi, sunegaluoja. Būdingas menkas savęs vertinimas, seksualinio gyvenimo problemos, nusivylimas sutuoktiniu. Isteroidais vadinami žmonės, kuriems būdingas egocentrizmas, kurie nepasotinamai, dažnai nesąmoningai trokšta kitų dėmesio. Tokie žmonės svajoja apie didelius darbus, sėkmę, pripažinimą, nepaprastą šlovę. Jeigu kas nors aikčioja iš netikėtumo, stebisi, isteroidai jaučia didelį pasitenkinimą. Save išreikšti jie stengiasi keliais būdais: išore ir fantazija. Jam būdingas ekstravagantiškumas, noras stipriai išsiskirti iš kitų. Jo laki vaizduotė kuria neįtikėčiausias istorijas, kurių centrinė figūra, žinoma, jis pats. Dažnai isteroidai giriasi savo meilės nuotykiais. Isteroidai stengiasi išsiskirti ir savo elgesiu. Viešose vietose jie skėryčiojasi, garsiai kalba, bučiuojasi, glamonėjasi. Grupėje įžūliai elgiasi kad tik trumpam pasijustų didvyriu. Gyvenimo scenarijus Kodėl vieniems žmonėms sekasi geriau nei kitiems? Kodėl kai kurie gyvena ilgai ir gražiai su mylimu vyru ar žmona, džiaugiasi puikiais vaikais, turi jaukius namus ir mėgstamą užsiėmimą? Kodėl kitų žmonių gyvenimas panašus į mūšio lauką, kur nuostolius ir pralaimėjimus sunku suskaičiuoti? Kas nulemia kiekvieno mūsų likimą? Mūsų likimą dažniausiai lemia vaikystėje susiformavę gyvenimo scenarijai (teoriją sukūrė E.Bernas, psichoterapeutas, JAV). Nuo pirmų mėnesių tėvai vaiką moko ne vien tik ką reikia daryti, bet ir ką dera matyti, girdėti, liesti, kaip galvoti, ką jausti. Kartu jam padedama suprasti, ar jis bus nugalėtoju, ar netikėliu, įteigiama, kaip jis nugyvens gyvenimą. Tėvų instrukcijos programuoja vaiko protą taip griežtai, kaip programinė įranga – kompiuterio darbą. Tai, ką vėliau žmogus vadina nepriklausomybe, pasirinkimo laisve, tėra laisvė pasirinkti tam tikras programas – tačiau tik tas, kurios kadaise buvo įrašytos į jo smegenis. Scenarijus dažniausiai laužo įvykiai, negailestingai kreipiantys istorijos vagą. Pats žmogus nuolat stengiasi stiprinti savo scenarijų. Paprastai tėvai trokšta, kad jų vaikai būtų laimingi, tačiau labai retai nori vaidmens transformacijos (pvz., auginamas laimingas nevykėlis). Nugalėtojo ir nevykėlio sąvokos čia labai subjektyvios ir priklauso nuo to, kokį tikslą užsibrėžia žmogus. Nugalėtojo ir nevykėlio scenarijai temų turi palyginti nedaug. Analizuodami gyvenimo scenarijų, pirmiausiai turime nustatyti, ar šis scenarijus yra nugalėtojo, ar nevykėlio. Nugalėtojas. Tai yra žmogus, kuris žino, ką reikia daryti, jei jam nepasiseks, bet apie tai nekalba. Kalba: ”Aš suklydau, bet daugiau tai nepasikartos” arba ”Dabar aš žinau, ką reikia daryti”. Nugalėtojas tampa krepšinio komandos kapitonu, paskiria pasimatymą gražiausiai merginai ir laimi pokerį. Nenugalėtojams tenka dirbti ne tam, kad laimėtų, o kad išsaugotų tai, ką turi. Kalba: ”Reikia džiaugtis, kad nenutiko ko blogesnio”. Nenugalėtojas praranda kamuolį, o pokerio partiją baigia lygiosiomis. Nevykėlis. Tai tas, kuris nežino, ką darys nesėkmės atveju, tačiau kalba apie tai, ką darys, jei pasiseks. Kalba: “Jeigu tik...”, ”Man reikėjo...”, ”Taip, bet...”. Nevykėlis nepakviečiamas į komandą, o pokerį pralaimi. Yra šešios pagrindinės scenarijų temos: Niekada. Tantalas, kenčiantis amžiną badą ir troškulį, regėdamas maistą ir stovėdamas iki kelių vandenyje, bet negalėdamas jo pasiekti. Šiems žmonėms tėvai uždraudė daryti dalykus, kurių jiems labiausiai norisi, todėl jų gyvenimas tapo gundymu ir bėgimu. Juos lydi baimė to, ko labiausiai trokšta. Visada. Arachnės istorija. Ji išdrįso manyti, kad audžia dailiau už Atėnę, ir ėmė su ja varžytis, todėl buvo paversta voru, kuris visą gyvenimą rezga tinklą. Tokį scenarijų formuoja piktavaliai tėvai, sakantys: ”Jeigu tu nori daryti būtent tai, gali tekti visą gyvenimą vien tuo užsiimti.” Dar ne. Heraklis, kuris negalėjo tapti dievu, kol dvylika metų neišbuvo vergu. Tai programa, teigianti, kad visus gerus dalykus turi užsitarnauti. Bet paskui. Damoklas, kuris pavydėjo valdžios ir jam buvo leista visą dieną sėdėti valdovo soste, tačiau virš jo galvos ant ašuto kabojo kardas. Šis scenarijus reiškia: ”Kol kas gali pasilinksminti, bet paskui tau atsirūgs.” Ateities baimė aptemdo džiaugsmą. Šio scenarijaus žmonės kalba: ”Jei viskas klojasi labai gerai, lauk nelaimės”. Vėl ir vėl. Sizifas. Tai klasikinis nevykėlio scenarijus: ”Aš beveik padariau tai, bet...” Atvira pabaiga. Filemonas ir Baukidė. Šio scenarijaus laikosi nelaimėtojai. Tai seni žmonės, kurie įvykdę savo tėvų nurodymus, nebežino ką daryti toliau. Jie ima gyventi primityviai tarsi augalai, neretai pasinerdami į beprasmes kalbas, primenančias lapų šlamesį. Taip atsitinka ne vienai motinai, užauginusiais ir išleidusiai į pasaulį vaikus, ne vienam vyrui, kuris 30-40 metų jautėsi svarbus tarnyboje. Jie uoliai vykdė savo tėvų suformuotas programas, o dabar gyvena vieniši, taupydami pensiją ir nebežinodami, dėl ko gyveno. Asmenybė Kas yra asmenybė? Visų pirma, asmenybė, kaip labai sudėtinga sistema, yra unikali ir nepasikartojanti, nes kiekvienas žmogus turi individualių norų, siekių, interesų; jis savaip suvokia, mąsto, elgiasi su kitais. Asmenybė sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos – procesų, būsenų, savybių – integratorius, užtikrinantis žmogaus savojo “aš“ supratimą, savireguliavimą ir prisitaikymą prie aplinkos. Asmenybė visada kontaktuoja su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai visuomenės erdvėje. Asmenybė yra kiekvienas žmogus. Asmenybė yra žmogus su visomis jam būdingomis charakterio, temperamento, psichikos, jausmų, veiklos motyvų ir sugebėjimų ypatybėmis. Asmenybės savybės reiškiasi žmogui santykiaujant su aplinka ir pačiu savimi, bendraujant su žmonėmis. Psichoanalizė remiasi dviem teiginiais: žmogus anaiptol ne visada žino, ką jis jaučia, ko nori ir kodėl taip, o ne kitaip elgiasi. Labai dažnai jo jausmai, norai ir elgesio motyvai yra visai kitokie,negu jis mano. Be to, viskas, ką žmogus galvoja,įsivaizduoja, sapnuoja ar daro, ir beveik viskas, kas jam ”atsitinka”, yra sąlygota jo sąmoningų ar nesąmoningų potraukių. Manoma, kad per pirmuosius trejus gyvenimo metus vaikui atsiranda savitas pasaulio supratimas, tik jam būdingos emocinės reakcijos, požiūris į viską, ką jis mato aplink save. Asmenybės vystymuisi turi įtakos tėvų ir aplinkinių elgesys. Žmogus subręsta pradėjęs savarankiškai gyventi, tačiau asmenybę galima ugdyti ir turinti visą gyvenimą. Kartais dėl ligų ar netinkamos gyvensenos asmenybė gali degraduoti, tapti vienpusiška. Individualumas Individualumas – tai atskira būtybė, individuumas, individualybė, psichinių asmenybės savybių derinys; asmenybės unikalumas. Individualumas “jaučiamas“ iš temperamento, charakterio bruožų, interesų, pažinimo procesų, gabumų ypatybių, emocijų išraiškos. Turi įtakos žmogaus sugebėjimams ugdyti save, keisti ir dvasiškai turitinti savo poreikius. Savarankiškumas Kartais jau brandaus amžiaus žmogus skundžiasi esąs nesavarankiškas, nesugebąs išbristi iš sunkesnių gyvenimo situacijų vienas pats. Toks žmogus vis bėga klausti patarimo, prašyti paramos. Jis faktiškai negali dirbti vadovu, jam sunku bendrauti su žmonėmis ir darbe, ir šeimoje. Savarankiškumas formavosi vaikystėje, tiksliau jį formavo Jūsų tėvai. Ar Jūsų tėvai reikalavo iš Jūsų besąlygiško paklusnumo? Ar jie draudimais ir bausmėmis slopino Jūsų savarankiškumą? Jeigu taip, tai šiuo metu Jūsų asmeninė sėkmė yra nedidelė ir laikas būtų nuo to išsivaduoti. O gal Jūsų tėvai daug ką darė už Jus? Aukodamiesi, stengdamiesi viską padaryti už jus, padarė jums meškos paslaugą, tėvai neišmokė jūsų savarankiškumo. Mąstymas Mąstymas yra jutimais nepažįstamų tikrovės daiktų, reiškinių ir sudėtingų santykių pažinimo procesas. Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančios ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga. Mąstymo formos: Sąvokos. Tai yra mintis apie bendras ir esmines daiktų ar reiškinių savybes (pvz., “medis“, “žmogus“, “Lietuva“). Sąvokos sąmonėje įtvirtinamos vaizdiniais, žodžiais. Žodžiai yra tik ženklai, asocijuoti atmintyje su mintimis – sąvokomis. Skiriamos dvi pagrindinės sąvokų rūšys: buitinės ir mokslinės. Teiginiai. Tai yra mintis, kuri ką nors teigia arba neigia (pvz.,visi žmonės yra mirtingi; mėnulyje yra vandens; temsta). Teiginiai sudaryti iš subjektų (jam kas nors priskiriama), predikatų (konkrečiai kas priskiriama) ir jungties. Pavyzdžiui, subjektas aukščiau paminėtame teiginyje yra “žmogus“, predikatas – “mirtingi“, jungtis – “yra“. Paprasto teiginio formulė S-P, kur S – subjektas, P – predikatas, - jungtis. Klausimai. Tai yra teiginiui ar neiginiui parengianti mąstymo forma. Protavimai. Tai yra mąstymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Veiksmai, būtini problemoms spręsti vadinami mąstymo operacijomis: analizavimas (savybių išsiaiškinimas), sintezavimas (kelių reiškinių sujungimas), lyginimas (kelių reiškinių palyginimas), abstrahavimas (atskirų savybių išskyrimas iš visumos), apibendrinimas (atskirų savybių sujungimas). Mąstymo veikloje išvardintos pagrindinės mąstymo operacijos siejasi vienos su kitomis. Mąstymo uždavinio sprendimas iš eilės: 1) identifikuojama probleminė situacija; 2) randami duomenys, būtini sprendimui; 3) ieškomas sprendimo būdas (tipai: mėginimų ir klaidų (nėra apibrėžtos sprendimo programos) būdas, algoritmų panaudojimas (matematika,chemija,fizika ir t.t.), euristinis (sprendimo metodai nėra žinomi) kelias); 4) sprendžiama problema. Uždavinių, kurių išsprendimo metodai nėra žinomi, sprendimas reikalauja kūrybiško mąstymo. Tokio mąstymo mechanizmas nėra visiškai ištyrinėtas. Kūrybiško mąstymo procesui būdinga: Hipotezės. Išankstinis spėjimas apie uždavinio sprendimo rezultatus. Insaitas (įžvelgimas). Staigus pažangos momentas sprendžiant uždavinį. Jie atsiranda staiga po ilgų nevaisingų bandymų išspręsti sudėtingą uždavinį. Insaitas siejasi su intuityviu mūstymu, kuris remiasi bendru asmenybės patyrimu, panaudojamu nesąmoningai sintezuojant pavienius teiginius ir protavimus. Mąstymo rūšys: Veiksminis. Vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti. Abstraktus. Operuoja mintimis, žodžiais ar kitais ženklais. Abstrakčiu mąstymu kuriamos teorijos, nustatomi dėsniai ir sprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos. Diskursyvus – loginis (vaizdinis). Vyksta nuosekliai. Labiau būdingas vyrams. Kūrybinis. Vyksta staiga (”proto prašviesėjimai”). Labiau būdingas moterims. Reproduktyvus. Metodai, taisyklės, algoritmai yra žinomi, užtenka juos prisiminti ar surasti. Mąstymo asmenybiniai skirtumai ir savybės: Savarankiškumas. Gebėjimas pačiam įžvelgti problemas. Ribotas intelektinis aktyvumas pasireiškia tuo, kad žmogui viskas aišku, nekyla jokių problemų. Tempai. Greiti mąstymo tempai būtini ekstremaliomis situacijomis, o moksliniuose tyrimuose dėl skubotumo atsiranda klaidų. Raštu sprendžiami uždaviniai, išsprendžiami greičiau, nei tokie patys viešai. Originalumas. Naujų problemų ir jų sprendimo metodų atradimas. Pabrėžtinai vengiami stereotipiniai sprendimai. Lankstumas. Priešybė – inertiškumas. Lengviau keičiamos problemos, jei jos neatitinka poreikių ir tikslų, greičiau atsisakoma fiksuotų sprendimo metodų, nepadedančių išspręsti problemos. Kritiškumas – sugebėjimas kritiškai įžvelgti savo ir kitų žmonių teiginius, svarstyti, vertinti. Sugebėjimas vertinti savo žinias, siekimas pastebėti savyje trūkumus, matyti kitų privalumus, mokytis iš savo klaidų. Nesavikritiškas žmogus būna konservatyvus, skeptiškai žiūri į kitų žmonių idėjas, viską neigia. Neretai jis – pasipūtėlis, visur stengiasi pabrėžti savo protą, mėgsta pasididžiuoti, perdėtai save reklamuoja, visur stengiasi dominuoti. Priešinga savybė – lengvatikiškumas. Gilumas – sugebėjimas įžvelgti reiškinių priežastis, teorinių bei praktinių klausimų esmę. Tai kūrybiško žmogaus bruožas. Priešinga savybė – paviršutiniškumas. Patologiniai mąstymo bruožai: Pagreitėjimas. Daug minčių, bet problemos paviršutiniškos, greit keičia viena kitą. Pasireiškia greita kalba, šokinėjimu nuo vienos prie kitos skirtingos problemos (temos). Sulėtėjimas. Lėta minčių eiga, kalba su pauzėmis, kartojami tie patys žodžiai. Klampumas. Ištęsti samprotavimai, paskendimas nereikšmingose smulkmenose, neužbaigiami pasakojimai, klimpstama į naujas detales. Rezonieriškas. Mąstyme vyrauja visiškai nereikšmingos problemos, polinkis tuštiems svarstymams, nepajėgiama atrinkti pirmaeilės reikšmės problemų ir ieškoti jų sprendimo. Susiskaidymas. Minčių nenuoseklumas, netikėti šuoliai, nerišlūs svarstymai (šizofrenijos pradmenys). Fiksuotos idėjos. Tai – fobijos, didybės manijos, nihilistinės, persekiojimo, pavydo idėjos. Prietaringumas. Nekritiškumas. Nedidelius mąstymo patologinius pakitimus nėra labai lengva skirti nuo normų. Todėl labai svarbu iš anksto neteisti žmogaus. Mes pastebime krislą kito akyje, tačiau nepastebime rąsto savojoje. Kiekviena nauja žmogaus mintis papildo ir kuria jo karmos fundamentą, nė viena jų nedingsta veltui. Įgimtas sugebėjimas mąstyti ir protinės struktūros yra ne kas kita, kaip praėjusių gyvenimų rezultatas. Vienas iš paprastesnių būdų atsikratyti tam tikrų savo savybių – iki panagių išnagrinėti, ištyrinėti tam tikro trūkumo priešingybę. Būtina imtis ne iš karto kelių trūkumų, o vieno kurio nors. Būtina nedaryti didesnių pertraukų pažįstant save, privalu eiti iki galo, priversti save mintimis išlaikyti to trūkumo priešingybę. Jei norite atsikratyti nekantrumo, tai tyrinėkite viską apie kantrybę, duokite pozityvius įsakymus sąmonei ir pasąmonei. Po kurio laiko, jau pati mintis apie kantrybę iškildinės į sąmonės paviršių, o tai reiškia, kad šios savybės fundamentas jau pastatytas. Jeigu tęsite šį darbą diena po dienos, mėnuo po mėnesio, neišvengiamai ateis laikas, kai įsitikinsite, kad kantrybė taps jūsų charakterio dalimi. Jeigu protinis darbas bus gana rimtas, tai sėkmė – neabejotina. Žmogus yra sukurtas Aukštesnio Proto. Apie ką jis galvoja šiame gyvenime, tuo jis bus kitame. Siekiai pirmame gyvenime transformuojasi į sugebėjimus kitame, pasikartojančios mintys – į polinkius, impulsai – į veiklą, išbandymai – į išmintį, sielos kančia – į sielos sąžinę. Ne aplinka kuria žmogaus protą, o pats žmogus, – veikiamas Karmos Įstatymo, – patenka į tą aplinką, kuri atitinka jo praeitį. Į nepalankią aplinką patenkama dėl vadinamųjų nuodėmių, kuriomis žmogus pririšo save prie tos aplinkos. Ir tik valiai padedant, galima išsilaisvinti iš tos nepalankios aplinkos. Nieko nėra atsakingesnio kaip mintis, nes nėra kitos tokios jėgos, kurią taip lengvai perimtų kiti. Mes galvojame ir taip veikiame kitus, o tai grįžta. Mūsų mintys veikia mus, sukuria charakterį. Galvodami apie kitus, veikiama juos, ir taip sukuriame karminius ryšius, kuriais žmonės yra susiję tolimesnėse inkarnacijose. Protinis pervargimas Protinio pervargimo priežastys: gausus informacijos srautas, kinas, radijas, televizija, kompiuteriai, visa tai, kuo toliau, tuo daugiau atima daugybę mūsų laisvalaikio – ardo normalų darbo / poilsio režimą, verčia pernelyg įtempti protą. Iki tam tikro momento žmogus sugeba prisitaikyti prie padidinto krūvio, tačiau vėliau atsiranda laikini pervargimo simptomai: bendras silpnumas, galvos skausmai. Nesilaikant reikiamos protinio darbo higienos ir toliau, išsivysto lėtinis pervargimas. Sumažėja darbingumas, padidėja išsiblaškymas, žmogus tampa nervingas, irzlus, jautrus orų permainoms, pablogėja atmintis, sutrinka virškinimo funkcijos, atsiranda skausmai širdies plote, daug nemalonių jutimų įvairiose kūno vietose. Toks asmuo pradeda neteisingai vertinti įvykius, perdaug stipriai reaguoja į nemalonias smulkmenas, nesudėtingas situacijas, o į svarbius reikalus pradeda nebekreipti dėmesio. Taip ir toliau veikiant, dažniausiai, pradeda vystytis opaligė, hipertoninė liga, kai kurios psichinės ligos ir kt. Emocijos Astralinis kūnas, astralinis pasaulis yra jausmų, aistrų, pojūčių pasaulis. Jausmai yra valia ir dirbtinėmis poveikio priemonėmis reguliuojami. Projekcija į fizinį kūną – veido mimika, pantomimika, vokalinė mimika, psichogalvaninis refleksas (el. srovės pasikeitimai grandinėje, į kurią yra įjungtas žmogus). Emocijų išraiškos skirtingą reikšmę turi skirtingose kultūrose. Jausmai (emocijos) yra psichikos procesai ir būsenos, atspindintys žmogaus santykio su savimi ir kintančia aplinka išgyvenimą. Jausmai susiję su instinktais, poreikiais ir motyvais, todėl jie veikia pojūčius, suvokimą, vaizduotę ir sukelia kiekvienam savitą emocinį atspalvį. Poreikio patenkinimas paprastai sukelia teigiamas, nepatenkinimas – neigiamas emocijas. Pagal trukmę, jėgą, priežastis skiriamos šios jausmų formos: nuotaika, afektas, aistra, stresas, frustracija. Išskiriamos šios svarbiausios emocijos: domėjimasis skatina įgūdžių ir mokėjimų formavimąsi, žinių įgijimą, motyvuoja mokymąsi; džiaugsmas reiškiasi pasitikėjimo, didžiavimosi savimi, meilės jausmu; nustebimas trumpam atpalaiduoja nervų sistemą nuo ankstesnių emocijų ir nukreipia į nustebinusį objektą; sielvartas – vienatvės jausmas, gailestis sau, nenoras bendrauti su kitais; pyktis reiškiasi afektu, kai kliudoma patenkinti svarbų poreikį; pasibjaurėjimą sukelia objektas arba reiškinys, prieštaraujantis žmogaus moralinei, ideologinei ar estetinei nuostatai; panieka kyla bendraujant su kitais, kai nesutampa pažiūros, požiūriai, elgesys; baimė kyla dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus; gėda būna tada, kai kiti žmogaus elgesį smerkia – vertina kitaip negu jis; kaltė būna dėl atsakomybės, pažeidus moralinius etinius ar religinius principus. Psichologijoje nėra sukurtos vieningos jausmų teorijos. Skiriama: teigiami jausmai – džiaugsmas, meilė, pakilumas, pasitenkinimas, neigiami – liūdesys, neapykanta, baimė, nepasitenkinimas, doriniai jausmai - meilė, pasipiktinimas, gėda, sažinės graužatis (pagal moralinius kriterijus), pareigingumas, sąžiningumas, draugystė, bičiulystė, pavydas, panieka, neapykanta, intelektiniai jausmai – monotonija, nuobodulys, džiaugsmas, įdomumas, malonumas, estetiniai – estetinis malonumas, pasibjaurėjimas, niekšiškumas. Pagal įtaką veiklai skiriami steniniai ir asteniniai jausmai. Steniniai skatina veikti, padidina aktyvumą ir pasitikėjimą savimi. Asteniniai mažina aktyvumą, paralyžuoja valią, nuteikia pasyviai gynybai. Įvairiomis situacijomis šie jausmai įtakoja kitaip, pvz., ”nustėro iš baimės” ir ”baimė turi ilgas kojas”, t.y. baimė gali ir skatinti, ir stabdyti veiklą. Ambivalentiniai (kai susipina steniniai ir asteniniai išgyvenimai) – juokas pro ašaras, meilė su neapykanta. Padidinto jausmingumo asmenys yra kaprizingi, isteriški, nepatenkinti savimi ir kitais. Esant vienodam jausmingumui, žmonės skiriasi emociniu pastovumu. Skiriasi žmonių emocinio gyvenimo turinys. Tiesioginė emocijų kontrolė beveik yra neįmanoma. Prieraišumo emocijos priklauso nuo kontaktų. Emocijos klasifikuojamos ir atsižvelgiant į išgyvenimo trukmę, pasireiškimų stiprumą ir įtakas asmenybės veiklai. Pagal tai išskiriamos emocinės būsenos: Nuotaikos. Nuotaikos yra ilgesnį laiką besitęsiančios, apimančios tam tikrą laiką visą asmenybę ir nuspalvinančios elgseną bei psichinius reiškinius būsenos. Nuotaikų priežastys: organizmo būklės, klimatas, gamtos reiškiniai, visuomeninės priežastys. Afektai. Tai yra staiga iškylančios, audringai pasireiškiančios, trumpai besitęsiančios emocinės būsenos. Sukelia kokie nors reikšmingi stiprūs dirgikliai. Afektai sukelia sąmonės susiaurėjimą, asmenybė pasireiškia primityvesniu lygiu. Afektas yra ūmus, smarkus susijaudinimas, jausmų protrūkis. Afektas reiškiasi iš džiaugsmo, pykčio, nevilties ar kurio kito pergyvenimo. Dažnai afekto pagautas žmogus garsiai ir daug kalba, kvatoja arba verkia, grasina. Tačiau jis sugeba vertinti aplinkybes, nepraranda orientacijos, gali kontroliuoti savo elgesį. Patologinį afektą dažnai sukelia netikėta psichinė trauma. Jis gali atsirasti po smegenų traumos ar uždegimo, nervinio išsekimo, ilgos nemigos, nuovargio. Aistros. Stiprios, ilgai besitęsiančios jausminės būsenos, susijusios su veiksmingu veržlumu prie aistros objekto. Aistra yra stipri, gili, ilgalaikė būsena, stimuliuojanti žmogaus elgesį, lemianti jo gyvenimo ir veiklos kryptį. Aistra sutelkia visas žmogaus jėgas ir norus į pasirinktą objektą. Aistrą gali sukelti kūniški potraukiai, idėjos ir įsitikinimai, materialių poreikių tenkinimas. Kai žmogų apima aistra, susilieja jo emocijos ir valia. Toks žmogus gali daug nuveikti, padaryti atradimų, pasiekti sportinių laimėjimų ir kt. Tačiau aistra gali reikštis afektu, būti įkyri ir nevaldoma, pačiam žmogui nepriimtina. Netramdoma aistra kreipia žmogų vien tik į geidžiamą tikslą; tuomet žmogus nepaiso nei objektyvių kliūčių, nei proto argumentų, nei kitų žmonių interesų. Čia mes turime omenyje ir aistrą narkotikams, ir seksui, ir azartiniams lošimams. Stresai. Emocinės būsenos, sukeliamos ekstremalių asmenybei sąlygų. Stresas yra psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ar vidaus veiksniai – stresoriai. Pasireiškia įtampomis, judesių dezorganizacija, nepasitikėjimu pasirenkant kryptis, klaidingomis reakcijomis. Reakcijos į stresorius reiškiasi trimis stadijomis: aliarmas (fiziologiniai pakitimai, sutrinka objektyvus suvokimas, situacijos vertinimas); adaptacija (nyksta buvusi įtampa, žmogus grįžta į įprastą būseną); išsekimas (jeigu stresoriai veikia ilgai ir stipriai, tai sukelia nenormalias kūno ir psichikos būsenas, tai dažnai tampa įvairių susirgimų priežastis). Fiziologinis stresas reiškiasi širdies ritmo, kraujospūdžio, kvėpavimo, raumenų tonuso pokyčiais, judesių koordinacijos sutrikimais. Psichologinis stresas reiškiasi emocine įtampa, baime, frustracija; jis dar skirstomas į emocinį (susijusį su laukimu ir pavojumi) ir informacinį (susijęs su sudėtingo sprendimo priėmimu). Stresas gali būti naudingas arba žalingas; tai priklauso nuo stresoriaus intensyvumo ir organizmo atsparumo. Nedideli stresai skatina organizmo gyvybines funkcijas, grūdina. Frustracijos. Stiprus nervinis – psichinis sukrėtimas, iškylantis tada, kai siekiant labai norimo tikslo, susiduriama su neįveikiama kliūtimi. Dezorganizuoja asmenybės veiklą ir skatina kompensacijų mechanizmus. Tipiškos apsauginės reakcijos: agresyvumas, apatija, liūdesys, nepasitikėjimas, beviltiškumas, depresija, regresija (primityvesnių formų veikla), racionalizacija (sumenkinamas buvęs tikslas ir randamas kitas reikšmingas). Frustracija yra nemaloni įtempta psichinė būsena, kurią sukelia objektyviai neįveikiami arba įsivaizduojami sunkumai, kliudantys pasiekti tikslą, patenkinti poreikį. Dažniausiai frustracija kyla neturint arba nerandant priemonių tikslui pasiekti, netekus artimo žmogaus, praradus pasitikėjimą, po nesėkmės, konflikto. Tačiau ne kiekviena kliūtis sukelia frustraciją. Turi įtakos ne tik pati kliūtis, bet ir kaip žmogus ją suvokia, kokią jai teikia reikšmę. Yra kelios frustracijos išgyvenimo formos: agresija (iš inercijos, kad ir beprasmiškai tęsiama ankstesnė veikla arba bergždžiai be paliovos analizuojama kliūtis); regresija (veikla tampa pasyvesnė, ieškoma paguodos, užuojautos, stinga veiksmų ir emocijų kontrolės); frustracijos apimtas žmogus dažnai tampa pasyvus, apatiškas, bejėgis, neretai pasiduoda likimui ir nieko nedaro, kad pasiektų tikslą; tolerancija (priešinimasis nesėkmei, neprarandant dvasinės pusiausvyros) frustracijai sugebama įvertinti situaciją, pasipriešinti sunkumams arba iškelti sau lengviau pasiekiamą tikslą. Emocinis išsekimas Vyrai jaučiasi vieni ir izoliuoti (”Aš niekam nerūpiu”), bijo atsiskleisti, parodyti tikruosius jausmus, jaučia kaltę dėl daugybės dalykų, baisiai susirūpinę savo seksualiniais sugebėjimais, yra cinikai, rūko, geria ir pan., nemato vilties išsikapstyti iš tokios būsenos, jaučia liūdesį dėl nerealizuotų planų, nenusisekusio gyvenimo, intymumas – jo baimė ir troškimas. Moterys praranda identitetą (”Aš nežinau, kas aš esu ir ko aš noriu”), įnirtingai kaltina vyrą, bejėgiškumo jausmas, pasibjaurėjimas seksu ir / arba seksualinis šaltu-mas. Astralinio pasaulio savybės: Daugelis astralinio pasaulio gyventojų turi savybę ypač greitai keisti savo formas ir krėsti energetines ”šunybes”. Fizinio pasaulio daiktai astraliniame pasaulyje atrodo visiškai kitaip, nei mes matome. Jie yra matomi iš visų pusių, pvz. kieto kūno vidus. Nepatyrusiems ar paprastiems žmonėms – tai iliuzijų pasaulis. Sudaro septyni polygmenys. 1 – 3 mažas materialumas, 4 – 6 fizinio pasaulio išorė, 7 – naktis, žvėrys, siaubūnai, žmogaus sukurtas pragaras. Pradedant nuo 5 link 1 poplanio energetika vis labiau atsiskiria nuo fizinio pasaulio interesų. Astraliniame pasaulyje matomos atskiros subatominės dalelės, energijos srautai, kiekvieno daikto astralinis kūnas, aura (žmogus atrodo kaip švytintis kiaušinis). Nėra optinės apgaulės. Judėjimas astraliniais lygmenimis (apsivalymas nuo grubių dalelių) – jausti teigiamus jausmus. Vyksta ir atvirkštinis procesas. Kuo švaresnis astralas, tuo mažiau reaguojama į išorinius jausminius dirgiklius. Miego metu astralas atsiskiria nuo žmogaus. Kuo labiau išsivystęs žmogus, tuo laisvesnis astralas. Laisvesnis astralas atneša daugiau ryškesnių vaizdinių ir idėjų (sapnų). Astralinis pasaulis – visi jausmai, aistros, potraukiai, troškimai, norai. Astralinio pasaulio gyventojai Žmonės, gyvieji – turintys fizinį kūną. 1. Adeptai ir jų mokiniai. Žmonės, kurie tyrinėja kitus pasaulius mentaliniu kūnu. Tuo būdu jie gali greitai persikelti iš vieno lygmens į kitą, išlaikant labai didelį aiškumą ir detalumą. Himalajų Brolija. Geltonosios kepurės. 2. Labai psichiškai išsivystę žmonės. Psichinę jėgą gauna gimstant, iš praeitų įsikūnijimų. Gali būti altruistai ir atv. Išlaiko pilną sąmonę už fizinio kūno ribų. Tai, ką mato, dažniausiai neteisingai supranta. Negali veikti mentaliniame lygmenyje. 3. Paprasti miegantys. Miego metu atsiskyręs astralas ir aukštesniosios dalys. Labiau išsivysčiusių žmonių pusiausąmoningas astralas keliauja astralinėmis srovėmis ir susitinka ten kitus ”žmones”, esančius tame pačiame būvyje. 4. Burtininkai ir jų mokiniai. Tas pats kaip ir adeptai, bet vystymasis nukreiptas į blogį, jėga naudojama egoistiškai. Vudu, Obea burtininkai, Raudonosios kepurės (Tibetas). Žmonės, neturintys fizinio kūno. 5. Nirmanakaja (šventieji). Labai retai būna, kad tokios tobulos mūsų supratimu būtybės pasireikštų žemuosiuose lygiuose. Formuoja laikiną astralą. 6. Adeptų mokiniai, laukiantys įsikūnijimo. Adeptas, laukiantis sekančio greito įsikūnijimo. Norint padėti žmonijai, kai labai reikia. Aukojamas šimtmečių / tūkstantmečių poilsis tarp inkarnacijų. Turi būti gaunamas aukštesnis leidimas, nes tai išimtis Visatos įstatymuose. Retais atvejais padedama išvengti įsikūnijimo kančių, patalpinant iš karto į suaugusį žmogų. 7. Paprasti mirusieji. Astralas, atsiskyręs nuo fizinio kūno po žmogaus mirties. Kuo daugiau buvo žemų poelgių (aistrų, emocijų) gyvenime, tuo ilgiau pasiliekama astrale. Jausmų ugdymas Norime mes to ar nenorime, bet emocijos atlieka didžiulį vaidmenį mūsų gyvenime. Jausmų – jų turtingumo, įvairovės, subtilumo formavimas – tai ne prabanga. Tai neišvengiama šiandieninio, kasdien didinančio savo tempus gyvenimo būtinybė arba žmogiškosios būties harmonizavimo priemonė. Emocijų pasaulio priežasties ir pasekmės ryšiai sudėtingi ir dažnai sunkiai suvokiami. Mūsų įprastinė logika ir mąstymas kartais tampa netinkami. Detalių, smulkmenų įtaka gali staiga nugalėti kur kas rimtesnių faktorių veikimą. ”Aukso viduriukas”. Emocinis auklėjimas prasideda jau lopšyje. Emocinis ugdymas prasideda ne pedagogine veikla, o kiekvienu tėvų žodžiu, poelgiu, nuotaika. Emocinį auklėjimą reikia pradėti nuo savęs, tik paskui taikyti kitiems. Raskite teisingą jausmo ir poelgio matą, raskite teisingą ir pastovią reakcijų į įvairius poveikius proporciją; pvz., būkite švelnūs, bet be perdėto jausmingumo, reiklūs be barimosi, irzlumo ir pan. Dauguma vaikų beveik be emocinio auklėjimo turi šias savybes: jautrumas, patiklumas, draugingumas, naivumas, atvirumas ir egoizmas (norint greičiau išsiskirti iš aplinkos, sukurti savo Aš). Kiekvienas kolektyvo/ šeimos narys negali būti nei engėjas, nei engiamasis – jis turi būti vieningo kolektyvo narys. Kiekvieno nario dėlei ką nors aukodami, aukokime protingai (neskatinkime egoizmo). Nuo pat kūdikystės rūpinkitės jautrumo ir paslaugumo ugdymu. Padėkite vaikui suvokti kiekvienos gyvos būtybės vertę, savo vieningumą ir giminystę su visu gyvuoju pasauliu. Šios emocoijos taps natūralia asmenybės savybe tik tada, kai vaikas turės būtiną moralinės elgsenos patirtį. Įtvirtindami teigiamas emocijas, lygiagrečiai mokykite įveikti neigiamas, neleiskite joms įsitvirtinti ir plėstis, kad jos psichikoje nepaliktų pastebimų pėdsakų. Ugdykite draugingumą, bet stebėkite, kad jis neišsigimtų į sambūrystę (individualybės praradimas). Auklėkite taip, kad vaikas mokėtų norėti – norėti aktyviai, susikaupus ir atkakliai, neatskiriamai siejant savo sąmonėje: ”noriu - galiu - darau”. Vaikas sudvasina savo lėles, žaislai jam – beveik gyvi draugai. Labai traukia ir labai lengva išjuokti tokį vaiko požiūrį į žaislus. Toks noras rodo mūsų pačių netobulumą – puikybę. Bet vaikas dabar būdamas nepastovus lėlių atžvilgiu, ateityje bus ”širdžių ėdikas”. Tėvai laužo, dažnai nesuprasdami savo vaikų dvasinį gyvenimą, pastarieji išaugę, laužys savo vaikų gyvenimus, nes juos taip ”mokė”. Užburtas ratas ir niekas negali sustoti! Smalsumas. Įveikiant vaiko egocentrizmą, jis turi suprasti gyvojo pasaulio vienovę ir savo giminystę su šiuo pasauliu. Grandį ”nesuprantama - svetima - nemalonu” galima lengvai pakeisti grandimi ”nesuprantama - įdomu - suprantama - gimininga”. Pvz., varna; pirmu atveju, ją reikia nušauti, antru – jeigu labiau pažinotų, tokia mintis ir į galvą neateitų. Kuo anksčiau vaikas supras, kad pasaulis pilnas gyvų, savo vertę turinčių įvairiausio lygio būtybių – tuo greičiau ir tikresniu jis taps žmogumi. Jeigu žodžiai naudojami netinkamai, jie nusivalkioja, praranda jėgą, virsta tuščiu garsu. Pvz., vaikas išgėrė nevirinto vandens ir jis pavadinamas begėdžiu. Dėl higienos kreiptis į vaiko sąžinę? Svarbiausia ugdyti savyje ir kituose teigiamas emocijas be jokių kraštutinių pasireiškimų, mokytis neigiamas emocijas paversti teigiamomis, bet jų neslopinti. Baimė Žmogus. Eina. Tai aš einu. Einu ir bijau. Bijau visko. Bijau tamsos. Bijau nakties. Bijau, kad manęs nenudurtų, kad nepapjautų. Bijau, kad gatvėje nepriliptų. Bijau, kad ten neaprėktų. Bijau, kad kas plytos ant galvos neužmestų. Bijau, kad papulsiu į avariją. Bijau, kad sudaužysiu mašiną. Bijau, kad manęs neapgautų. Bijau, kad manęs neapšmeižtų. Bijau, kad apkalbės. Bijau pavėluoti į parduotuvę ir nenupirkti mėsos, bei pamesti pinigus. Taip pat bijau. Ir to bijau. Bet ką čia paistyti. Taigi ką? Išsikroviau. Pagaliau nebijau. Ačiū Dievui! Koks palengvėjimas...“ 1992 m. Baimė, esant realiai biologinei ar socialinei grėsmei, padeda žmogui prisitaikyti, mobilizuoti jėgas. Tačiau nuolatinė baimė ir rūpesčiai yra didžiausi subjektyvieji asmenybės priešai. Be atvangos baiminantis dėl ateities, nuogąstaujant dėl artimųjų ir savo likimo, atprantama iš gyvenimo tikėtis pasitenkinimo ir džiaugsmo, dėl to didėja monotonija ir nuobodulys, gilėja nuovargis. Diena iš dienos rūpesčių apimtas žmogus ne gyvena, o tik velka sunkią gyvenimo naštą. Turime įsisąmoninti, kad baimė neretai kyla dėl žemos mūsų pačių dvasinės disciplinos, silpno asmenybės integruotumo, siaurų interesų, dvasinės tuštumos. Nepasitikėjimas savimi kartais įgauna tokį mastą, kad perauga į menkavertiškumo jausmą, pasireiškiantį įvairiose veiklos bei santykių su kitais žmonėmis srityse. Tai slegiantis, kankinantis jausmas. Jis slopina jėgas, kausto veiklumą ir iniciatyvą, mažina pasitenkinimą gyvenimu. Menkaverčiu besijaučiantis žmogus nuolatos mano esąs ne toks patrauklus, įdomus, protingas, gabus kaip kiti, ypač kaip kuo nors reikšmingi asmenys. Jis paprastai vėliau išsiugdo sugebėjimus, nuveikia ir pasiekia mažiau, negu kuklesnių gabumu, bet pasitikintis savimi. Ilgainiui kyla nepasitenkinimas dėl praleistų galimybių ir progų, netinkamai pasirinktos profesijos, apskritai dėl nenusisekusio gyvenimo. Pamažu pamažu pradedame nepasitikėti savimi. Mes sunkiai sprendžiame savo problemas, vis nerimaujame kaip mums seksis. Bet kokia nesėkmė kelia mums nusivylimą, o vėliau ir dar didesnį nepasitikėjimą savimi. Kartais nepasitikėjimas savimi formuojasi dėl nepalankių gyvenimo sąlygų, susilpnėjusios sveikatos, organizuotumo stokos. Nepasitikėjimas savimi formuojasi ilgą laiką. Ar jūs pasitikite ar nepasitikite savimi – priklauso tik nuo JŪSŲ. Nepasitikintis savimi žmogus daugiau dėmesio kreipia į savo išgyvenimus negu į aplinką. Neįprastose bei atsakingose bendravimo situacijose jis varžosi, vengia būti dėmesio centre, bijo pasirodyti neįdomus, nepatrauklus, o tuo pačiu darosi dar nerangesnis, neryžtingesnis, bejėgiškesnis. Menkavertiškumo jausmas yra asmenybei pavojingas tuo, kad riboja jos savarankiškumą. Norėdamas nusipelnyti ar išlaikyti palankią pastarųjų nuomonę apie save žmogus ir stengiasi būti toks, elgtis taip, kaip, jo supratimu, šis pageidautų. Nepasitikintį žmogų emocinė priklausomybė smukdo. Per daug paisydami kitų nuomonės ar patarimų daromės nesavarankiški, pasyvūs, galime greičiau suklysti ar apsigauti. Nepasitikintis savimi žmogus natūraliai siekia išsivaduoti iš šio kankinančio jausmo, įgyti daugiau pasitikėjimo. Tačiau nelengvai surandamas tinkamas tam būdas. Nedaug ką duoda gilinimasis į save, nuolatinis nesėkmių apmąstymas, pasiryžimas subjektyviai pasikeisti. Nepasitikintys, jautrūs, uždari žmonės kaip tik į tai yra linkę. Užuot stengusis atsikratyti nepageidaujamų bruožų savianalizės keliu, nepasitikinčiam žmogui derėtų daugiau atitraukti dėmesį nuo savęs, užmiršti vakarykščius nemalonumus ir daugiau domėtis kitais žmonėmis, jų interesais ir pasiekimais. daugiau rodydami kitiems dėmesio, supratimo ir palankumo, šitokių jausmų daugiau sulauksime ir patys. Palankūs mums reiškiami kitų jausmai stiprina mūsų pasitikėjimą, tuo pačiu didina ir subjektyvias laimės sąlygas. Įvairaus pobūdžio baimę, nepasitikėjimą, nerimą mažina: domėjimasis pasauliu, kultūriniai interesai, suinteresuotas darbas, aktyvus bendravimas. Ir priešingai, dvasinių pajėgų neužimtumas, neveiklumas, pasyvumas palaiko negatyvias dvasines būsenas. Beveik visi tėvai stengiasi vaikus išauklėti dorais, sąžiningais, darbščiais. Tačiau ne visi auklėjimo būdai yra priimtini, o tiksliau, gal teisingiausias auklėjimo būdas – laisvė? Ypač žalinga, kai religingi tėvai vaikams skiepija baimės jausmą: “Taip nedaryk – dievulis mato, jis nubaus tave“, “Oi, degsi pragare, jeigu tėvų neklausysi“, “Būsi nubaustas po mirties“ ir pan. Auklėdami vaikus tokiais gąsdinimais, tėvai skiepija jiems nuolankumą ir besąlygišką paklusnumą. Baimė – štai kas yra pats didžiausias žmogaus priešas, gal neatsitiktinai siaubo karaliaus – Stepheno Kingo knygas perka milijonais? Nes baimė atidaro vienas duris, o meilė – kitas. Mūsų tikslas padaryti Jus laisva nuo baimių ir stereotipų asmenybe. Baimė pažeidžia asmenybės vieningumą, ji priverčia Jus meluoti ir veidmainiauti. Kai tikrai pažvelgsite į savo vidų, pažinsite visas savo nemalonias puses, pažinsite visus savo pasąmonės baisumus ir baimes, tik tada Jūs galėsite pritaikyti savo galią išorėje. Tik tada Jūs būsite vertas Asmenybės vardo! Visada atminkite – vienintelė nepakartojama asmenybė yra Jūs pats! Ar pagalvojote kada nors, iš kur imate jėgų, nugalėti problemoms, stresui, baimėms ir pan.? Tos jėgos – tai vidinė (psichinė, nervų) energija. Yra įvairių vidinės jėgos šaltinių: tikėjimas, atsakomybės jausmas, stipri savimonė ir t.t. Tačiau šaltiniai nėra neišsenkantys. Mes turime saugoti jų energiją, nešvaistyti veltui ir neleisti kitiems ”tempti” ją iš mūsų. Įsitempęs žmogus energiją sunaudoja žymiai greičiau nei pusiausvyras. Baimių turi kiekvienas žmogus ir viskas priklauso tik nuo to, kaip žmogus į jas žiūri ir kaip nugali. Baimė atsiranda po stresų, esant netikrumo jausmui ar įtemptam kažko laukimui. Supratus baimės veikimo principą, ji mumis jau nebemanipuliuos. Į baimę reikia žvelgti pasitikinčiai ir vyriškai. Nerimas Nerimas yra emocinė būsena – neapibrėžtas grėsmės jausmas, kylantis dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus. Nuo baimės, kaip reakcijos į konkretų pavojų, skiriasi pavojaus nekonkretumu. Nerimą sukelia grėsminga, neįveikiama situacija, neįsisąmoninti konfliktai, priešingi motyvai. Dažnai nerimo šaltinis – iš sąmonės į pasąmonę išstumti impulsai ir afektai. Fiziologiškai nerimas reiškiasi kvėpavimo ir širdies plakimo padažnėjimu, kraujotakos pagreitėjimu, arterinio kraujospūdžio padidėjimu. Psichiškai reiškiasi tuo, kad žmogui tampa sunkiau ką nors nuspręsti, kankina jausmų dvilypumas. Sutrinka judesių koordinacija. Nedidelio nerimo reikia asmenybės saviraiškai, gyvenimo tikslams kelti ir įgyvendinti. Didesnis nerimas trukdo veikti, trikdo ryšius su aplinkiniais. Dar skiriamas laikinas ir nuolatinis nerimas, kuris virsta asmenybės bruožu – nerimastingumu. Dažniausiai mums tenka nerimauti dėl kasdienių dalykų – reikalingų daiktų, laiko stokos, darbo sėkmės, kitų žmonių elgesio. Žmoguje tai nepalieka gilesnio pėdsako, tačiau dažnai nerimą žadina ir palaiko ne tik lengvai pašalinamos priežastys. Nerimas ne vienu atveju kyla kaip simptomas, primenantis, kad gyvename ne taip, kaip privalėtume, kad savo gyvenime turėtume daug ką keisti. Šitoks nerimas yra geras tuo, kad padeda asmenybei atsinaujinti, skatina jos augimą. Nerimo sutrikimo grupei priklauso: nerimas, fobijos, baimės, panika. Dažniausiai galimi ne pozityvūs nerimo išgyvenimo padariniai. Nusivildami ankstesniosiomis savo vertybėmis bei idealais kai kurie žmonės nesugeba susidaryti naujos vertybinės nuostatos. Patiriamas dėl to nerimas gali įgyti destruktyvų pobūdį, peraugti į beprasmybės jausmą, smukdyti žmogų dvasiškai, daryti jį nelaimingą. Vyrai baimę stengiasi nugalėti rizika arba stresu, o moterys dažniau užsidaro savyje, namų aplinkoje. Negatyvus nerimo poveikis mūsų asmenybei mažėja, jeigu kuo aiškiau jį įsisąmoniname, stengiamės suprasti tikrąjį jo pobūdį, atvirai apmąstydami jo priežastis. Patikima dvasinė atrama prieš nerimą yra orientacija į patvaresne svertybes. Šitokios vertybės yra palyginti mažiau paveikiamos aplinkybių ir laiko, sustiprina žmogaus tikėjimą savo gyvenimu ir siekių prasmingumu, padeda nerimą įveikti. Pavydas Matydamas kitų sėkmę pavydus žmogus jaučiasi užgautas, įžeistas, pažemintas, sumenkintas ir dėl to jaučia sėkmingajam antipatiją, neapykantą, neretai slapčia ieško būdų jam pakenkti. Tačiau šitokie jausmai ir norai anaiptol neteikia laimės, priešingai, nuolatos patiriami jie gali paversti pavyduolio gyvenimą kankyne. Pavydas yra siekimas sunaikinti laimingųjų malonumus, nepadidinant nelaimingųjų malonumų. Esama pagrindo tvirtinti, kad viena svarbiausių šio jausmo paskatų yra ydingas įprotis į save ir kitus žiūrėti lyginimo ir vertinimo požiūriu. Daiktai matuojami ne patys savaime, o tik jų santykių požiūriu, o tuo pačiu nesugebama pripažinti, kad žmonės yra vertingi ir patys savaime, ne vien jų tarpusavio santykių, tarpusavio varžybų ir konkurencijos požiūriu. Įprasdami vieni kitus matyti lyginimo ir vertinimo požiūriais, lengvai perdedame kitų svarbą, priskiriame jiems neturimą sėkmę ir turtą. Vaizduotė čia ne kartą suvaidina negerą vaidmenį. Vargu ar atsikratysime polinkio nuolatos pavydėti, jeigu neįprasime žiūrėti į aplinkinius žmones, į pačius save kaip į įdomius, reikšmingus, vertingus savaime, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar pasiekimų, gabumų ar išvaizdos. Savo apčių laimei turėtume mokytis kituose žmonėse įžvelgti daugiau įdomaus ir teigiamo, būti jiems daugiau palankūs, negu abejingi ar priešiški, daugiau jais žavėtis, negu kritikuoti. Šitai suteikia pasitikėjimo, o tai padeda išsivaduoti iš negatyvios emocinės priklausomybės nuo kitų. Pavydus žmogus yra nesubrendęs kaip asmenybė, emociškai nesavarankiškas ir nelaisvas, jo jausmai, mintys ir poelgiai žymiu laipsniu priklauso nuo kitų žmonių, tų, kuriems pavydime, poelgių ir veiklos. Pavyduolis per mažai pasitiki savimi. Gėda Drovumas, socialinė fobija, gėda yra pirminiai socialiniai jausmai. Kas buvo ką nors skolingas visuomenei, pažeidė jos nustatytas taisykles ir buvo užkluptas, jautė gėdą. Šiuolaikinio žmogaus ”Aš” vis dažniau pasineria į dėmesio savo asmenybei būseną: yra priverstas nustatyti savo vietą, lyginti save su kitais žmonėmis, registruoti ”nukrypimus” nuo nustatytų priverstinių standartų ir svarstyti, ar jo elgesys atitinka paties susikurtas nuostatas, jei taip nėra, žmogus jaučiasi sugėdintas, nepatenkintas ar baimingas. Kiekviena klaida, kiekvienas nemalonumas slegia mūsų asmenybes: mes manome, kad kitų akyse esame tokie kvaili, tokie nevykę, tokie siaubingi. Gėdos jausmas signalizuoja mums, kad mūsų “aš“ yra dėmesio centre. Gėda yra pagrindinė nešvankumo, cinizmo, ekshibicionizmo, narcisizmo priežastis. Ypač drovūs ar sugėdinti žmonės dažnai puola į kitą kraštutinumą. Narcizams yra labai svarbi kitų nuomonė, todėl jie yra ypač linkę į gėdos jausmą. Agresyvūs skustagalviai, chuliganai po prievartos kauke slepia giliai glūdintį gėdos jausmą. Šioje visuomenėje jie jaučiasi esą pralaimėtojai ir, vartodami smurtą, tapdami “apsisprendusiais veikėjais“, bent trumpam nustoja būti romiais pralaimėtojais. Subtiliai išreikštas nedėmesingumas sugėdija vaiką ir jis bijo prarasti meilę ir dėmesį. Vaikas bando išvengti šio skausmo, tapdamas prisitaikėliu ir ypatingai jautriu; arba tampa drovus, baimingas, vengiantis bet kokios situacijos, kurioje vyrautų nedėmesingumas ir gėda. Šiurkštumas Šiurkštūs ir įžūlūs dažnai būna bevaliai žmonės. Jie nesugeba tvardyti savo jausmų, linkę į afektus – neįprastus, dirbtinius susijaudinimus. Tačiau dažniausiai tikras šiurkštumas neegzistuoja, dažnai tai atsitinka dėl pervargimo, po sunkaus darbo, ilgai būnant nevėdintose patalpose. Malonumas Malonumas yra gyvenimo būdas. Malonumas - tai, kas mus susieja: su mūsų kūnu, su draugais, su darbu. Jei žmogui malonus kasdienis gyvenimas, jis nepuoselės troškimo pabėgti. Mes bandome išgauti malonumą iš tokių dalykų, kurie yra rimti, o žaidimus, kurie gali teikti malonumą, mes priimame pernelyg rimtai, kaip gyvybės ir mirties klausimą. Kad maloniai nugyventum savo gyvenimą, reikia ne Eldorado, o psichologinio nusistatymo ir tam tikros kūniškos būsenos. Laimės kriterijus - tobulybė. Nors šis idealas realiai beveik neįgyvendinamas, tačiau šis idealas (kad visi žmonės būtų laimingi) gali būti mūsų siekimo tobulėti varomoji jėga. Laimės jausmas patiriamas tuomet, kai pakylama virš savojo “aš“ (įsimylėjelis - išnyksta Ego, visi rūpesčiai, tai yra jo laimės jausmo pagrindas). Laimė yra ir išsilaisvinimas iš skausmo ir nelaimės būsenos. Be malonumo pajautimo - laimė tik iliuzija. Malonumą virdami valgį patirsite tik susitapatinę su šia veikla, kai jūsų energija teka laisvai ir spontaniškai. Šis tekėjimas ir yra malonumas. Malonumą pokalbyje suteikia savo jausmų išreiškimas, taip pat atsiliepimas į kito išreiškiamus jausmus. Balsas, kaip ir kūnas, - tai jausmo tekėjimo laidininkas. Mūsų jausmai svyruoja tarsi būtų pamauti ant malonumo - skausmo ašies. Gyvas žmogus - jautrus ir kūrybiškas. Dėl savo jautrumo jis nusikreipia į malonumą, o per poreikį būti kūrybiškam jis stengiasi realizuoti malonumą. Malonumas skatina kūrybiškumą ir ekspansyvumą, kurybiškumas prisideda prie gyvenimo džiaugsmo ir malonumo patyrimo. Valdingumas Autoritarinis – tai valdingas, paremtas vienvaldyste, diktatoriška valdžia, siekiantis įtvirtinti savo valdžią, įtaką, autoritetą. Tokiai asmenybei egzistuoja tik stiprūs ir bejėgiai. Jėga automatiškai skatina tokių žmonių meilę ir pasirengimą paklusti, nepriklausomai nuo to, kas ją naudoja. Bejėgiai žmonės ir jų grupės kelia autoritarinei asmenybei panieką, norą užpulti, sugniuždyti. Autoritarinė asmenybė niekada nebūna revoliucionierė, o tik maištininkė. Žmogaus paklusimas lyderiui, nuolankumas priklauso nuo šių sąlygų: 1) Artimumas valdžiai. Arčiau valdžios esantys žmonės jaučiasi labiau įbauginti ir yra nuolankesni, paklusnesni jai. 2) Atstumas nuo aukos. Kai auka nėra matoma, lengviau vykdyti valdžios nurodymus. 3) Neaiški atsakomybė. Kai atsakomybė perkeliama kam nors kitam, žmonės linkę nuolankiai paklusti. 4) Nepaklusnumo modelis. Kai kas nors nepaklūsta nurodymams, tik mažas procentas (10~) žmonių linkę toliau juos vykdyti. 5) Žmonės, kurie visiškai paklūsta, linkę į autoritarines nuostatas. Siekimas paklusti ir valdyti yra pabėgimas nuo laisvės, savo nepriklausomybės atsisakymas. Autoritarinės asmenybės visada drąsiai ir aktyviai veikia dėl kažko didingesnio negu savo “aš“, ir niekada dėl ateities, gyvenimo, kažko, kas dar neturi galios. Didvyriškai kentėti, o ne pabandyti išsivaduoti iš šių kančių arba jas sumažinti yra aukščiausias tokio žmogaus nuopelnas. Ne pakeisti likimą, o jam paklusti – toks autoritarinės asmenybės heroizmas. Mama - ”Ledo karalienė” yra žinomas fenomenas psichiatrijoje. Tai pati beprotiškiausia iš visų mamų. Ji yra labai valdinga, nuolatos įtakos ir jėgos išalkusi moteris, giliai savyje slepianti savo silpnumą, nepasitikėjimą savimi, neužtikrintumo, nesaugumo jausmą. Nors ji slapčia geidžia kitų šilumos, draugystės ir meilės, tačiau atstumia žmones savo šaltu atsaku į jų jausmus. ”Ledo karalienė” yra uždara, ”pasikėlusi”, šaltai, racionaliai ir praktiškai aukština tokias dorybes, kaip tvarką, švarą ir griežtus reikalavimus būti tobulam. Jeigu tokios moters duktė šioms dorybėms nusižengia, ji pasmerkiama ir pažeminama. ”Ledo karalienė” slopina bet kokį šiltą ir gražų jausmą. Ji pavydi kitiems šilumos, ji jos bijo ir geidžia... Depresija Depresija yra liguistas emocijų sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta, bloga nuotaika. Jos metu sulėtėja mąstymas, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla. Depresiją gali sukelti įvairios priežastys: psichikos ar vidaus organų liga, psichinė trauma, išsekimas, senatviniai organizmo pakitimai. Depresija dažniau apima jautrios psichikos žmogų, ypač dėl protinio pervargimo. Sunkios depresijos apimtas žmogus jaučia ne tik dvasinį, bet ir fizinį skausmą. Dėl depresijos aplinka atrodo pasikeitusi, nublankusi, ateitis nyki, gąsdinanti vien nemalonumais ir nelaimėmis. Depresija – tai ne vien niūri nuotaika; tai ir gyvenimo beprasmybės suvokimas, ir mintys apie savižudybę, ir daug kas. Pažymėtini ir fiziniai ligos simptomai: blogas apetitas, užkietėję viduriai, nuovargis, lytinio potraukio netekimas, nemiga. Dažnai psichologiniai tyrimai rodo depresiją, bet ji būna labai užmaskuota, savotiškai rafinuota. Išoriškai galima gyventi turiningą gyvenimą, degti gyvenimo geismu. Apie Jus nuolatos gali suktis žmonės. “Ji turėjo vaikų, buvusius vyrus, kelis įtakingus meilužius, draugų. Ji žmonėms šypsojosi, su jais šėlo, dainavo, mylėjosi, bet stengėsi išlaikyti atstumą. Jeigu tik atsirasdavo didesnis dvasinis intymumas, ji tuoj pat ryžtingai nutraukdavo santykius. Jos mama - ”Ledo karalienė”. Pagrindiniai depresijos simptomai: depresinė nuotaika ir interesų bei pasitenkinimo praradimas. Kiti simptomai: ryškus svorio sumažėjimas / padidėjimas arba dažna apetito kaita visą dieną; nemiga arba padidėjęs mieguistumas beveik visą dieną; nuovargis arba jėgų praradimas beveik visą dieną; savęs nuvertinimas arba nepagrįstas kaltės pojūtis beveik visą dieną; psichomotorinis susijaudinimas ar slopinimas beveik visą dieną; besikartojančios mintys apie mirtį. Laimė Gyvenimo tikslas ir prasmė – meilė, iš ko atsiranda džiaugsmas ir malonumas. Dievas davė mums amžinąjį gyvenimą ir šis gyvenimas yra jo sūnuje. Kas turi sūnų, tas turi ir gyvenimą. Dievas davė mums amžiną džiaugsmą, bet mes pasirinkome savo asmeninį kelią. Laimė – tai gyvenimo būdas. Laimė – tai visa, kas gera aplink mus, tai mūsų pačių nusiteikimas ir gera nuotaika, lydinti mūsų išgyvenimus. Nuotaikos pokyčiai priklauso nuo aplinkos, oro sąlygų, mitybos, aplinkinių elgesio, santykių šeimoje, psichologinio mikroklimato darbe, tačiau labiausiai – nuo mūsų. Kad lydėtų gera nuotaika, reikia sumažinti nervinę įtampą. Tai padaryti padeda įvairios treniruotės, pertraukėlės darbo metu, buvimas gamtoje, muzika, bendravimas. Pasistenkime į bet kurią situaciją reaguoti šypsena. Pavyzdžiui, Jus netikėtai pastūmė ir išplūdo – nusišypsokite ir pajuokaukite. Skriaudėjas bus nustebintas ir nuginkluotas (!). Pabandykite taip elgtis visur. Šypsena nieko nekainuoja, bet labai visų vertinama. Ji praturtina tuos, kuriems ji dovanojama ir nenuskurdina tų, kurie ją dalina. Ji suspindi akimirką ir išlieka atminty kartais visam gyvenimui. Tai laimė ir turtas. Laimingo gyvenimo kelio taisyklės: Kiekviena diena tau duota, kad būtum laimingas, todėl tark sau, o vėliau kitiems: ”laba diena!”. Dieną pradėk be vakarykštės dienos ”akmenų”. Gal ieškai laimės per toli. Su laime kartais būna taip, kaip su akiniais. Jų ieškai – o jie ant nosies. Gera nuotaika ir kantrybė – tai kupranugariai galintys nugabenti tave per bet kurią dykumą. Kas viską mato juodomis spalvomis, tam saulė leidžiasi iš ryto. Priimk viską, ką ši diena tau teikia. Priimk naujos dienos stebuklą. Laimė priklauso nuo mūsų pačių. Susiraskite gražiausią savo jaunystės nuotrauką, įrėminkite ją ir pastatykite gerai matomoje vietoje. Kasdien regėdami save jauną, iš tos nuotraukos Jūs semsitės jėgų. Įrašykite savo balsą į kasetę: tegul ramiai ir įtikinančiai skamba Jūsų pamėgtos citatos ir išminčių žodžiai apie gyvenimo prasmę. Kai būsite pavargę, pikti ir nervingi, klausykitės to įrašo, patogiai atsigulę ir užsimerkę. Jeigu turite savo kiemą ar balkoną, pasitieskite ten patiesalą ir naktį atsigulę ant nugaros žiūrėkite į žvaigždėtą dangų. Jūs pasijusite neatskiriama gamtos dalele, suprasite, kad neverta liūdėti. Gyvenimas puikus, tik reikia naudotis jo teikiamomis galimybėmis. Gyvenimas – vaidinimas suorganizuoti draugų trupei. V.Karalius. Liūdna, jei šypsotis neišmoko ir baiminasi jauniausia karta. Bet jie taip auklėjami. Namuose – rūstūs tėvai. O kaip kitaip: rūstumas – vienintelis autoriteto įrodymas. Mokykloje – griežtų veidų mokytojai. Troleibuse besijuokiantys jaunuoliai sulaukia keiksmažodžio. Tarnyboje besišypsantis ir pokštauti mėgstantis darbuotojas vertinamas kaip nerimtas, lengvabūdis, nemokantis susikaupti. O štai niūri laidotuvių išraiška veide atseit demonstruoja atsakingą požiūrį į savo veiklą. Nors tokio požiūrio nė iš tolo gali nebūti, bet vistiek tokie rimtuoliai turės gerą reputaciją. “Take it easy!“ – sako amerikiečiai. Lengviau, atsainiau žiūrėkime į gyvenimą. Arba – gyvenk ir leisk gyventi kitiems. Šypsokis pats ir džiaukis, kai šypsosi kitas. Norint moksliškiau pagrįsti laimingumą ir jį aprašyti, pirmiausia reikėjo jį “moksliškiau“ pavadinti. Psichologiniai žmogaus laimingumo tyrinėjimai prasidėjo nuo to, kad buvo apibrėžta psichologinė laimės sąvoka – tai žmogaus subjektyvi gerovė. O jeigu dar tiksliau – tai visapusiškas ir viską apimantis pasitenkinimo gyvenimu pojūtis: pasitenkinimas darbu, santuoka, aplinkiniais žmonėmis ir kt. Tai malonių emocijų dominavimas ir teigiamas požiūris į kasdienius įvykius. Psichologai nustatė, kad laimingumas su amžiumi nesusijęs, tačiau kiekviename amžiaus tarpsnyje pati laimė suprantama ir apibūdinama kiek kitaip. Jaunesni žmonės laimę dažniau sieja su palankiais meilės santykiais ar sėkminga karjera, o vyresni – su patenkinama sveikata ir socialiniais santykiais. Tačiau vien tik žmogaus amžius neteikia jokių užuominų apie jo laimingumą: ir jaunystėje, ir senatvėje laimingų žmonių yra po tiek pat. Žmogaus lytis neturi jokios įtakos jo laimingumui. Neištikimybė Mūsų visuomenėje vis dar populiarus mitas: vyras neištikimas, vadinasi, žmona niekam tikusi. Maždaug trečdalis visų neištikimybės atvejų – tai atsitiktinės, vienetinės neištikimybės. Tai visai neplanuotos, stebinančios ir abu sutuoktinius, ir aplinkinius žmones, net absurdiškos neištikybės. Vejami kaltės ar baimės, į vienos nakties nuotykį įsipainioję sutuoktiniai gali palikti šeimą arba tapti sunkiai sukalbami, nerimastingi, pradeda ieškoti priekabių. Patarimai išduotiems: 1. Nekreipkite dėmesio į tai, ką sako kiti žmonės. Svarbu tik jūsų pačių jausmai ir sugebėjimas susigrąžinti pasitikėjimą. 2. Tikėjimas vienas kitu nėra savybė, kuri išnyksta negrįžtamai. Pasitikėjimo galima išmokti. 3. Mylėdamas gali ištverti net tokį pyktį ir skausmą, kurį sukelia sutuoktinio neištikimybė. 4. Sutuoktinis paprastai neištikimas tampa ne todėl, kad kažko nepakankamai gauna namuose. Iš tikrųjų tai jis nepakankamai duoda ar atsiduoda namams. 5. Daugelis sutuoktinių sugeba atleisti vienas kitam ir suteikti “dar vieną šansą“. Pasitikrinkite, ar jūs galite būti tokiu sutuoktiniu. Pyktis Pyktis gali būti naudingas, padedantis kurti arba naikinantis. Pukčio perpildytas bendravimas pridaro labai daug žalos ir jeigu mes neigiame šį jausmą ir nepajėgiame jo įveikti, galime susilaukti rimtų bėdų. Pyktis yra vienas stipriausių jausmų. Kai pyktis užvaldo žmogų, jo poelgiai tampa nekontroliuojami ir nenuspėjami. Pyktis gali virsti įtūžiu, įsiūčiu. Kai kada pyktį galima pateisinti, jeigu matome neteisybę, gąsdinimus, matydami, kad žiauriai elgiamasi su kitais žmonėmis, gyvūnais. Tokiu atveju pyktis skatina mus, kad ko nors imtumės situacijai pakeisti. Pykčiu galima išlieti įtampą ir tam tikras kitas emocijas, kai nežinome kaip protingai jas įveikti. Dėl pykčio nesugebame paaiškinti priežasčių, todėl niekas mūsų nesupranta. Dažnai pyktis yra bereikalingas energijos eikvojimas, nes nesiekiame nieko reikalingo ir būtino. Širdyje verdantis niekam nereikalingas pyktis gali lemti nuolatinę blogą nuotaiką ir dirglumą. Įveikti pyktį galima vienu paprastu būdu: turime suprasti, kad tai – beprasmis energijos eikvojimas. Pyktis gali tapti ir įpročiu. Atžagariai elgdamiesi tarsi pamaloniname kažką, tūnantį mūsų viduje. Jausmai smelkiasi gilyn, jaučiamės bjauriai, o tai “tinkama“ proga prarasti savigarbą. Dominuojantis agresoriaus jausmas yra pyktis, o stipriausias užpultojo jausmas – baimė. Labiausiai žmonėms kelia pyktį jų įgimtų fizinių ir dvasinių savybių kritika; kai prikišamas žemas moralės lygis, ignoruojamas žmogaus unikalumas; pareiškimai ir priekaištai, kad ne pats žmogus kontroliuoja savo gyvenimą. Pyktis turi būti transformuotas ar bent jau iškraunamas. Vieni nukreipia savo pyktį į žmones, kiti – į daiktus. Pykstantis žmogus labai pasitiki savimi. Pykčio priepuolio ištiktam žmogui jėgos patrigubėja. Geriausia, kad ilgai slopintas pyktis išsiveržtų – net jeigu ir netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Skausmas ir kančia Skausmas. Ko gero, jo žmogus bijo labiausiai. Skausmas priverčia žmogų sustoti, išduoti tikslus ir draugus, tapti apgailėtinu, menku. Negana to - skausmas ir jo baimė atima žmogaus valandas, miegą, o gyvenimą paverčia nesibaigiančiu mirties laukimu, nes mirti dažnai taip pat skauda. Skausmo nejutimas neverčia jo bijoti, leidžia būti ryžtingesniam, tausoja nervus, bet skausmas turi ir perspėjamąją vertę – jis žmogų saugo it skydas ar perspėjantis signalas. Kada keliame sau didesnius tikslus ir esame nusiteikę susidurti su kliūtimis bei sunkumais, mažų nemalonumų beveik nepastebime. Tačiau, kada neturime didesnių siekių ir aiškesnių tikslų arba negalime jų realizuoti, net ir dideli nemalonumai darosi reikšmingi, sunkiai pakeliami, daro mus nelaimingais. dažnai mus kamuoja ne tiek skausmas, kiek jį įprasminančių pozityvių siekių stoka. Besikartodami panašūs išgyvenimai gali sukelti apatiją, beprasmybės ir nevilties jausmus bei kitokias dvasines kančias. Daugiausia kančių sukelia turbūt tos nesėkmės ir praradimai, kurie yra susiję su ilgai puoselėtų siekių ir vilčių žlugimu, taip pat, su neteisingumu, apgaule, pažeminimu, aptirtu iš tų žmonių, su kuriais mus sieja gilūs jausmai, vienodi įsitikinimai ir siekiai. Greičiau atsigauti po skaudžių išgyvenimų, kuriuos mums sukelia kiti asmenys, galime bendraudami su kitais žmonėmis, pasistengdami pakeisti požiūrį į savo nesėkmę, jos priežastį. Nelaimė, skausmingas sukrėtimas ne vienam jautresniam žmogui yra padėjęs giliau suprasti gyvenimo vertę ir prasmę, atsikratyti ydų ir tuštybės. Iškentėtas skausmas gali turėti tą pozityvią reikšmę, kad praturtina mūsų emocinę patirtį, padidina dvasinį patvarumą ir dorovinę atsakomybę, padaro mus išmintingesnius, padeda geriau suprasti kitus žmones. Užsispyrimas Užsispyrimas arba negatyvizmas yra sąmoningas priešinimasis bet kokiems aplinkos reikalavimams. Užsispyrimas dažnai yra tarsi apsauginė reakciją prieš individo laisvę ribojančių priemonių gausą. Kartais žmonės ugdo savo užsispyrimą galvodami, kad taip jie stiprina savo valią. Nuobodulys Baimė, esant realiai biologinei ar socialinei grėsmei, padeda žmogui prisitaikyti, mobilizuoti jėgas. Tačiau nuolatinė baimė ir rūpesčiai yra didžiausi subjektyvieji asmenybės priešai. Be atvangos baiminantis dėl ateities, nuogąstaujant dėl artimųjų ir savo likimo, atprantama iš gyvenimo tikėtis pasitenkinimo ir džiaugsmo, dėl to didėja monotonija ir nuobodulys, gilėja nuovargis. Diena iš dienos rūpesčių apimtas žmogus ne gyvena, o tik velka sunkią gyvenimo naštą. Turime įsisąmoninti, kad baimė neretai kyla dėl žemos mūsų pačių dvasinės disciplinos, silpno asmenybės integruotumo, siaurų interesų, dvasinės tuštumos. Apatija Apatija kartais apima po nervinio išsekimo, pervargimo. Apimtas apatijos, žmogus menkai reaguoja arba visiškai nereaguoja į išorės dirgiklius, dėl to nieko nejaučia – nei liūdesio, nei džiaugsmo, niekuo nesiskundžia, nesidomi, nerodo iniciatyvos, su kitais žmonėmis nebendrauja. Jo niekas nejaudina – nei praeities įvykiai, nei dabartis, nei ateitis; jam tarsi sustoja laikas. Egoizmas Kas yra egoistas? Kas yra egoizmas? Egoistas žiūri tik savo naudos, nepaiso kitų žmonių, net pačių artimiausių, interesų, bet kokiomis priemonėmis siekia garbės, turto, karjeros, apdovanojimų. Dažniausiai pasireiškianti egoizmo forma – turėti daugiau ir geresnių daiktų negu kiti ir puikuotis jais. Egoizmas yra žmogaus požiūris į gyvenimą – pirmenybė teikiama savo paties, o ne kitų žmonių interesams; altruizmo priešybė. Egoistas žiūri į kitą žmogų ne kaip į partnerį, bet kaip į objektą ar priemonę savo tikslui pasiekti. Egoizmas dažniausiai susiformuoja dėl klaidų, padarytų auklėjant vaiką, ypač nuolat skatinant jį perdėtai vertinti savo sugebėjimus bei ypatingą dėmesį sau; tuomet jis nesugeba vertinti bei toleruoti kitų žmonių. Suaugusiojo egoizmas gali sukelti susvetimėjimo, vienatvės, priešiškumo aplinkai išgyvenimą. Įsijungimo, kontrolės, meilės poreikiai Įsijungimo poreikis pasireiškia siekimu nustatyti ir palaikyti pasitenkinimą keliančius santykius su kitais asmenimis. Kitaip tariant, įsijungti į grupę. Skirtingai realizuojantis šiam poreikiui, skirtingai formuojasi ir socialumo lygis: mažas asmens socialumo lygis, žmogus visąlaik nuogąstauja, kad jis nevertas dėmesio; supersocialios asmenybės, kurios stengiasi triukšmingai atkreipti į save dėmesį, visaip demonstruoti savo žinias, sugebėjimus ir kt. vidutiniškas socialumas – žmogus laimingas ir vienumoje, ir grupėse, nesąmoningai laiko save pakankamai vertu kitų susidomėjimo. Kontrolės poreikis. Kontrolė yra įprasta grupinės elgsenos norma, tačiau tos kontrolės lygiai gali būti skirtingi: 1) esant per didelei kontrolei formuojasi nuolankaus tipo asmenybės, atsisakančios valdžios ir atsakomybės, nesąmoningai jaučiančios, kad kiti gali priimti geresnius sprendimus, nei jie patys; 2) per maža kontrolė formuoja autokratiško tipo asmenybes, kurios siekia priimti sprendimus, liečiančius ne tik juos pačius, bet ir kitus žmones. 3) vidutinis kontrolės lygis formuoja demokratiško tipo asmenybes, jaučiančias pakankamą komfortą ir valdinio, ir vadovo rolėse. Meilės poreikis. Tai teigiamų emocinių santykių su kitais žmonėmis poreikis ir kartu poreikis patikti kitiems. Dėl emocinių santykių šeimoje gali formuotis skirtingų emocinių atžvilgiu asmenybių tipai: 1) jeigu teigiamų emocinių santykių trūko, tai susiformuoja paviršutiniško draugiškumo žmogus, visada siekiantis išlaikyti emocinę distanciją, nes bijo, kad kiti negali jo labiau mėgti ar mylėti; 2) superemocinis tipas, besiveržiantis į artimus emocinius santykius, o jei nepavyksta – agresyviai siekiantis kompensacijos. 3) normalaus emocinio tipo asmenybės nenuogąstauja, kad trūksta teigiamų emocijų, nes nesąmoningai jaučiasi esančios vertos būti mėgstamomis ir mylimomis. Melas Silpnų pusių pridengimas (vyrai), baimė tapti nereikalingomis (moterys), atsakomybės vengimas, bausmės baimė > melas. Melas yra aplinkos poveikio ir auklėjimo reiškinys, o ne įgimta savybė. Įpratęs meluoti, vaikas pamažu praranda mokytojų, tėvų, draugų pasitikėjimą. Melą galima būtų suskirstyti į šias rūšis: Fantastinis melas. Jį nesąmoningai “naudoja“ fantazuoti mėgstantys žmonės, jie kartais tiek pripasakoja, kad paskui neskiria kur tiesa, o kur melas. Tiesa, prie originalaus ir tikro fakto visi žmonės mėgsta daugiau ar mažiau pridurti kažką nuo savęs. Tai nėra labai baisus melas, tačiau kartais gali prireikti paraudonuoti. Galimas ir sąmoningas pagyrūniškas melas. Diplomatinis melas. Žmogus sąmoningai nutyli tiesą arba ją iškraipo, norėdamas padėti kitiems arba išlaikyti kokią nors paslaptį. Jeigu Jūs – silpnas galite “vartoti“ jį. Herojinis melas. Žmogus, norėdamas, kad nenukentėtų kiti, prisiima kaltę sau. Tokio melo teisingumas priklauso nuo situacijos: jeigu tai būtina išsaugant tikrąsias vertybes (išskyrus tiesą) – meluokite, tačiau jeigu Jūs meluojate tik dėl noro patikti kitiems, tai... Egoistiškas melas. Tai sąmoningas tiesos iškraipymas, siekiant naudos sau ar norint išvengti bausmės. Ši melo rūšis yra silpnumo ir asmeninės nesėkmės požymis. Patologinis melas – sąmonė neskiria tikrovės reiškinių nuo įsivaizduojamų, žmogus nesuvokia, kad iškraipo tiesą. Melas yra charakterio bruožas, tačiau reikia stengtis, kad jis netaptų per dažnu įpročiu. Kompleksai Moterų kompleksai Gynimosi kompleksas. Moteris nesugeba pareikšti savo nuomonės, ją argumentuoti ir ginti, jei reikia. Ji gaudo vyro žodžius ir kaltina jį už tai, tačiau be vyro jaučiasi pasimetusi. Ją dažnai kankina galvos skausmai. Agresijos kompleksas. Klaidinga nuomonė, kad būti moteriškai reiškia būti švelniai, linksmai, maloniai ir “gerulei“. Ir jokio pykčio. Esant tokiam kompleksui visais kritiškais atvejais moteris laikys save auka, ji nebus pajėgi prisiimti nė dalelytės atsakomybės už kilusios problemos sprendimą. Geroms mergaitėms – dangus, blogoms – viskas. Autonomijos kompleksas. Klaidingas stereotipas, kad moteriškume slypi tik priklausomybė, bejėgiškumas, poreikis surasti ”stiprų” vyrą (priešingai nei vyriškume). Tokia moteris bus linkusi tik atsiliepti į vyro veiksmus ir susitapatinti su mylimuoju. Seksualumo kompleksas. Ji labiau nori, kad ją apkabintų, nei su ja mylėtųsi. Vaikystėje ji išmoko, kad seksas yra šlykštus – kažkas tokio, ko nori vyrai, o ji gali panaudoti tai jiems kontroliuoti. Pagrindinis jos noras – ”būti mylimai”, seksas nėra jos poreikis. Racionalumo kompleksas. Ją traukia guru, religija, burtai. Ja gali lengvai manipuliuoti visokie apsišaukėliai, pranašai bei daktarai. Bendraujant su ja sunku racionaliai spręsti klausimus. ”Man nesvarbu, ar tai logiška, ar ne. Aš tiesiog taip jaučiu”. Vyrų kompleksai Priklausomybės kompleksas. Priklausomybė ir paramos poreikis sutapatinamas su silpnumu. O juk priešingai, stiprybė slypi vienybėje. Priklausomybė jį labai gąsdina ir izoliuoja. Toks vyras nesijaučia saugus net su artimiausiais žmonėmis. Baimės kompleksas. Baimė tapatinama su moteriškumu. Būti vyriškam reiškia nebijoti. Poreikis nugalėti baimę dažnai skatina elgtis nenatūraliai, tyčia neprotingai rizikuoti - nepaisyti savisaugos instinkto Pasyvumo kompleksas. Pasyvumas – tai moteriškumas. Kuo vyras aktyvesnis, tuo vyriškesnis jaučiasi. Vyras ima gėdytis savo nuovargio ir poilsį ima kompensuoti besaikiu rūkymu, kavos, alkoholio vartojimu ir pan. Jausmų kompleksas. Vyriškas vyras slopina jausmus. Jis nesugeba atskirti tikrų jausmų nuo vaidybos. Kai santykiai išyra vyras nesuvokia, kodėl taip atsitiko. Jie kenčia dėl neišspręstų kažkada problemų. Jis nepralenkiamas racionalume. Jausmingumo kompleksas. Idealus vyras – seksualus, bet ne jausmingas. Seksas tampa darbu. Švelnus prisilietimas jį trikdo. Apie save labai geros nuomonės. Jo mylėjimosi būdas pradeda erzinti moterį ir galų gale tampa jo paties problema. Moteriškumo kompleksas. Kuo labiau vyras bijo būti moteriškas, tuo labiau jis eina iš proto dėl vyriškų simbolių – ginklų, automobilių, motociklų, futbolo ir alkoholio. Nuolaidumo kompleksas. Tik tada, kai kontroliuoja padėtį, vyras gali gerai jaustis. Bet poreikis būti padėties šeimininku žmonos ir vaikų dažnai nepriimamas. Jam be galo svarbu visur pirmauti, tačiau jokiose varžybose jis neranda nusiraminimo. Jis nekenčia kitų ir savęs, kai pralaimi. Įrodinėjimo kompleksas. Labai vyriškas vyras yra toks, koks jis nori įrodyti esąs, o tai gniuždo. Fizinis kūnas Fizinis kūnas tėra paprasčiausia materija, kuri be aukštesnių lygių paprasčiausiai neegzistuotų. Fizinis kūnas – tik neatsakingas aukštesniųjų vibracijų nešiotojas, per kurį kiti kūnai/ kokybiniai energijos lygmenys veikia žmogaus gyvenime. Vitalinis žmogaus kūnas – tvirtai mokslu nenustatytų energijos rūšių visuma, dirbantis kaip ryšys tarp fizinio kūno dalių ir kaip saulės energijos imtuvas. Tai žmogaus sveikata, jo gyvybingumas, fizinė energija, ištvermė. Jeigu fizinis kūnas yra lyg kelmo gabalas, tai kartu su vitaliniu kūnu, jis tampa gyvesniu už kelmą medžiu. Vaiduokliai Žmogui, kuris imtų tvirtinti matęs vaiduoklį, juo labiau su juo šnekėjęs, mūsų gydytojai greičiausiai diagnozuotų psichinę ligą. O užsienio spaudoje šiuo atžvilgiu – visiškas nuomonių pliuralizmas. Mokslininkų tyrinėjimai šiuo atžvilgiu parodė, kad žmogaus ”dvynys vaiduoklis” yra ne tik psichinė, bet ir fizinė, energetinė realybė. Prof. A.Černeckis specialiu prietaisu užfiksavo vaiduoklį supantį biolauką. Jis dingdavo, kai ekstrasensas savo dvynį sunaikindavo. Dėl fizinės vaiduoklio pusės kai kurių spėliojimų yra pareiškęs mokslų daktaras B. Isakovas. Jam atrodo, kad žmogus gali išspinduliuoti savo ”informacinį energetinį dvynį”, sudarytą iš fotonų ir neutronų. Tai, pasak mokslininko, gyvos būtybės analogas, sukurtas iš išretintos materijos. Vaiduokliai, šmėklos priklauso gana grubios vitalinės energijos lygmeniui. Eterinis kūnas Aktyvizavus savo eterinį antrininką, galima per atstumą kontroliuoti situaciją. Kai mes galvojame apie kokį nors žmogų, tai mūsų antrininkas žaibiškai nulekia ten ir surenka informaciją apie jį. Koks žmogaus charakteris, toks ir antrininko elgesys. Jeigu jaučiama kokia nors bloga emocija, tai antrininkas nulėkęs pas tą žmogų, pradeda jį žudyti. Situacijos sprendimas jėga yra pralaimėjimas, o supratimas – pergalė.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!