Žmogaus išgyvenimai karo metų poezijoje

Žmogaus išgyvenimai karo metų poezijoje Karo metas žmonėms buvo kupinas iššūkių. Šiuo laikotarpiu okupuotoje Lietuvoje žmonės patyrė daug skausmo ir sunkumų. Šią ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos kančią nepaprastai aiškiai perteikė Vincas Mykolaitis Putinas, taip pat ir poetas, tėvynę gynęs Bronius Krivickas vaizdavo savo išgyvenimus priešinantis sovietinei okupacijai ir viena žymiausių karo meto poečių Salomėja Nėris atskleidė tėvynę išdavusio žmogaus kaltę bei ilgesį. Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštyje "Vivos plango, mortuos voco", viename reikšmingiausių karo metų rezistencinių kūrinių, išsakomas ne tik atskiro žmogaus, bet ir tautos tragizmas. Eilėraščio pavadinimas puikiai apibendrina turinį ir to meto žiaurią tikrovę – iš lotynų kalbos išvertus pavadinimas reiškia „gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“. Anot Meilės Lukšienės kūrinyje tilpo Rainių, Pravieniškių, Panevėžio ir kitų gyvenviečių žmonių skausmas, kankinamų žmonių klyksmas, prasiskverbiantis pro uždarus langus. Eilėraščio pirmame posme okupantai lyginami su viešpataujančiais, ugnimi besispjaudančiais slibinais, o žmonės – su vergais, tačiau visiems tenka ta pati klaiki dalia: „Kentėt apgaulėj ir mele/ Ir žūti keikiant žydrą dangų“. Šis ir keturi sekantys eilėraščio posmai užbaigiami lotyniška fraze, reiškiančia „gyvuosius apverkiu“ – tai tarsi apibendrina visą žmonių kančią, skausmą. Trečiame posme vaizduojamame pasaulyje, kuris yra praradęs visas nuodėmes ir doras, kuriame teisiuosius smerkia žmogžudžiai, nebeverkia sūnūs, kai žūna jų motinos, nes žmogaus kančia yra paniekinta, ji niekam nereikalinga ir tuščia. Paskutiniame posme apie gyvuosius vaizduojamas tragiškas visos tautos ir vieno žmogaus likimas: „Ir mes, ir mes, kur kenčiame/ Pilkieji milijonai! Pablūdęs kažkas klykia,/ Kažkas likimą keikia,/ Kažkam numirti reikia.“ Už šį kupiną apokaliptinių vaizdų, karo metų tikrovę vaizduojantį eilėraštį žmonės buvo tremiami į Sibirą. 1950 metais nukentėjo vienas gimnazijos mokytojas, pas kurį per kratą buvo rastas šio kūrinio nuorašas – jis buvo nuteistas trims tremtiems metams. Sekančios strofos užbaigiamos žodžiais „mortuos voco“, eilėraščio žmogus šaukia mirusiuosius, kurie nuo šalčio ir bado mirė pūgose ir už laisvą, lakią mintį buvo nukankinti. Tačiau nepaisant visų patirtų kančių, paskutiniame posme lyrinis „aš“ išsako savo poziciją – jis pasirenka tylėti ir likti savo žemėje. Taigi Putinas savo karo metais parašytame eilėraštyje „Vivos plango, mortuos voco“ nepaprastai aiškiai nusakė to meto tragizmą, taip pat ir tautos, ir vieno žmogaus išgyventą skausmą. Putino globojamos literatų grupės dalyvis, poetas-partizanas Bronius Krivickas eilėraščiuose vaizdavo savo išgyvenimus priešinantis sovietinei okupacijai. Jo poezijoje randama nemažai žiaurių partizaninio karo vaizdų: slapstymasis bunkeriuose, bendražygių netektys, žuvusių partizanų kūnų niekinimas ir jaunesniojo brolio žūtis. Krivicko kūrybai būdingas savo pasiryžimo išsakymas, kai kalbantysis nepalieka sau jokios vilties – vienintelė pabaiga – tragiška žūtis. Jo poezijos žmogus – pasiryžusi aukotis dėl tėvynės ir tą auką kruopščiai apmąstanti asmenybė. Poeto mirties nujautimas ir susitaikymas su tokia realybe ryškiai vaizduojamas sonete „Mano dienos nebūtin pasvirę“. Sonete nuo pat pirmo posmo galima matyti mirties nuotaiką, nes pirmoje eilutėje atkartojamas eilėraščio pavadinimas. Lyrinis „aš“ keliauja rudenio taku, o tai simbolizuoja kelią į gyvenimo galą, nes ruduo gamtoje – tai laikas, kai visa miršta. Tačiau ir lyrinio subjekto dvasinė būsena šiame eilėraštyje liūdna, nes jis nujaučia artėjančią gyvenimo pabaigą, jis jaučia ir vidinę ramybę, stoiškai reaguoja į savo padėtį. Šiame sonete ryški XIX a. filosofo Frydricho Nyčės idėja, jog žmogus privalo sąmoningai pasirinkti ir yra atsakingas už savo pasirinkimą, nes lyrinis subjektas geba mirties akivaizdoje grožėtis gamta ir suvokia, kad mirtis neišvengiama. Daug skaudesni išgyvenimai vaizduojami eilėraštyje „Niekad, niekados“. Jis parašytas 1947m. žuvus jaunėliui broliui Juozui Krivickui. Anot Virginijaus Gasiliūno, sonetas „pagal poetinę jėgą gretintinas tik su Vinco Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“. Pirmame posme lyriniam subjektui kyla prisiminimai, kada jis paskutinį kartą broliui spaudė ranką, tuomet jis nujautė, kad tai paskutinis kartas. Nuojauta išsipildė, jaunesnysis brolis negrįžo iš kovos, dėl to raudojo motina, kartojo skaudžias maldas, o lyrinis subjektas davė priesaiką sau, jog niekad neatleis priešui, kovos už brolį tol, kol nustos plakti jo širdis. Skirtingai nei motina, lyrinis „aš“ neraudojo, nesakė maldų, tačiau jis išgyveno beribį skausmą, nes buvo amžiams atskirtas nuo jaunesniojo brolio. Taigi, Broniaus Krivicko kūryboje atsispindi lemtingų partizaninių kovų su sovietais išgyvenimai, savo likimo apmąstymai, kurie partizanui padeda išlikti stoiškam, ir skaudžios bendražygių netektys. Turbūt žymiausia XXa. I pusės poetė Salomėja Nėris savo poezijoje atskleidė iš tėvynės išvykusio, tautines vertybes išdavusio žmogaus kaltę bei ilgesį. Salomėjos Nėries eilės kyla tik iš jos asmeninių jausmų ir išgyvenimų, taigi jos poezija - autobiografiška. 1940m. sovietams okupavus Lietuvą, Nėris dalyvauja Maskvos suvažiavime kaip sovietinės Lietuvos atstovė, pagal užsakymą parašo "Poemą apie Staliną", o 1941m. poetė su sūnumi bėga iš Lietuvos į Rusijos gilumas. Ten suvokia, kad padarė klaidą, įsitraukdama į sovietinę veiklą, svetimoje šalyje jaučiasi lyg benamė, kenčia kaltę dėl išduotos tėvynės, ilgisi jos ir artimųjų. Ši išgyventa širdgėla tapo pagrindiniu poezijos rinkinio "Prie didelio kelio" įkvėpimo šaltiniu. Jau pirmame rinkinio eilėraštyje "Maironiui" poetė atgailauja dėl padarytos klaidos, kreipiasi į savo autoritetą, kurį nuvylė, svarsto, ar galėjo išvengti klaidos, "iš pusiaukelės sugrįžti". Salomėja Nėris eilėraštyje tarsi atsiprašo, nusižemina, kad tik galėtų grįžti į Lietuvą, ji pasiryžusi priimti bet kokį likimą: ar tai "būti tėviškės arimų slieku", ar "mėlyna rugiagėle rugiuos". Kitame eilėraštyje pavadinimu "Dagilėlis" poetė išreiškia savo nepritapimą svetimoje žemėje. Eilėraščio pradžioje lyrinis subjektas kalbina dagilėlį - išalkusį, nuvargusį paukštį giesmininką, guodžia jį, rodo meilę ir gailestį, tačiau paskutinėse dviejose eilutėse suvokia, kad yra tokioje pačioje padėtyje, kaip ir paukštelis. Staiga užplūsta širdgėla, nes eilėraščio žmogus suvokia, kad nebeturi namų, jį dengia svetima padangė. O viename gražiausių rinkinio eilėraščių „Troškulys“ pasitelkiant ištroškusio žmogaus metaforą atskleidžiamas lyrinio subjekto tėvynės ilgesys. Šiame eilėraštyje troškulys turi ne tiesioginę, o perkeltinę prasmę – tai dvasios troškulys, kuris numalšinamas tik tada, kai širdis gauna tai, ko trokšta. Pirmose dviejose eilutėse lyrinis subjektas metaforiškai nusako skausmą, sukeltą tėvynės ilgesio („Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj -/ Lyg žaizda, išdeginta žarijom“). Lyrinis „aš“ mąsto apie tėvynės gamtą, kyla prisiminimai – tuomet jis jautėsi laimingas, nepažinojo „širdgėlos juodosios“. Eilėraščio žmogus viliasi, kad ir tėviškė, ten gyvenantys artimieji taip pat jo pasigenda, trokšta abipusio ryšio. Taigi Salomėja Nėris savo karo metų poezijos rinkinyje "Prie didelio kelio" pripažįsta savo kaltę, atgailauja ir išreiškia ilgesį tėvynei, nepritapimą svetimoje žemėje. Apibendrindamas galiu teigti, kad karo metų lietuvių poezijoje yra daug skaudžių išgyvenimų: tautos ir žmogaus tragizmas, kilęs dėl susidūrimo su sovietine okupacija, skaudžios partizaninės kovos, ginant savo tėvynę, bendražygių, artimų žmonių netektys ir nuo tėvynės atskirto žmogaus širdį geliantis ilgesys ir kaltė.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!