Žmogaus ir tėvynės santykis lietuvių literatūroje

Žmogus ir tėvynė yra du neatsiejami dalykai nuo pat seniausių laikų. Tiek žmogus negali be tėvynės, tiek tėvynė negali be žmogaus. Tai akivaizdu kasdieniniame gyvenime, kai išvykę iš savo tėvynės žmonės ima jos ilgėtis. Toks ilgesys sukuria neįkainojamą ryšį tarp žmogaus ir tėvynės. Tokių pavyzdžių galima rasti literatūroje. Remdamasi Salomėjos Nėries rinkiniu „Prie didelio kelio", bei Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“, aptarsiu, kuo yra ypatingas žmogaus ir tėvynės ryšys.
Žmogaus ir tėvynės ryšys yra toks ypatingas, kad palikęs tėvynę žmogus įvairiausiais būdais siekia į ją grįžti, net jei tam atsiranda kliūčių. Iš tėvynės išvykęs žmogus paprastai pirmomis akimirkomis net negalvoja apie tai, kad paliko tėvynę. Po kurio laiko, padarius svečiuose kraštuose, ką buvo norėta padaryti bei supratus, kad laikas grįžti, norisi grįžti atgal. Deja, ne visad grįžti yra taip paprasta. Tačiau didelis noras ir pasiryžimas grįžti į tėvynę viską nugali, kad ir su kiek kliūčių tektų susidurti ieškant kelio namo. Salomėjos Nėries gyvenimas vertinimas nevienareikšmiškai, nes garsiausia to laikotarpio poetė lyrikė, 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, apsisprendžia savo gyvenimą ir kūrybą susieti su okupantais. Po metų su sūnumi pasitraukusi į Rusijos gilumą, Salomėjos Nėris išgyvena nuostalgiją prarastai tėvynei. Visas mažo žmogaus dramatizmas pasaulinių pervartų sūkuryje atsisleidžia paskutiniame poetės eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“. Salomėjos Nėris – viena iš ryškiausių neoromantizmo atstovų. Poetė sukūrė ne tik herojiškų baladžių, dainų, bet ir meilės išsiskyrimo elegijų, kurios iki ašarų jaudina ilgesio skausmu, tylia svajone greičiau pamatyti paliktą tėvynę ir artimus žmones. Vieną iš tokių – eilėraščių „Tėvynei“. Šį eilėraštį S. Nėris parašė antrojo pasaulinio karo metais ne Lietuvoje, nes prasidėjus karui pasitraukė į Rusiją. Poetę kankino širdį alinanti nostalgija, sunkiai pakeliamas gimtinės ilgesio jasumas, kurį ji išreiškė lyrinio subjekto išgyvenimais eilėraštyje „Tėvynei“. Eilėraščio žmogus personifikuoja tėvynę, nes ji yra brangi kaip motina maitintoja: „Mane – kaip lauko žolę – girdė“. Įasmeninimą ypač sureikšmina žūtbūtinis kalbančiosios...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!