Žmogaus asmenybė ir individualybė

VILNIAUS KOLEGIJA ŽMOGAUS ASMENYBĖ IR INDIVIDUALYBĖ Priėmė: Vilnius, 2005 Įžanga Norint išsiaiškinti bet kokios žmogaus veiklos priežastis, neįmanoma aplenkti žmogaus asmenybės analizės. Kalbant glaustai – „psichologija nagrinėja žmogaus psichinius procesus ir kitus psichinius reiškinius, svarbus [jos] tyrimų objektas yra psichologiniai žmonių skirtumai. Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena. Žymus asmenybės tyrėjas G. Allportas sako, kad kiekvienas žmogus tam tikru atžvilgiu yra: 1. Toks pat kaip ir kuris kitas – jis turi visiems žmonėms būdingų universalių ypatumų. 2. Toks pat kaip kai kurie žmonės – tai yra jis turi grupinių ypatumų. Dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiems labiausiai rūpi atsakyti į klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti? 3. Kitoks negu visi kiti – jis pasižymi individualiais ypatumais. Kiekvienas yra nepakartojamas. Dar niekada Žemėje negyveno toks žmogus kaip aš ir niekada negyvens. Asmenybės psichologija stengiasi tirti žmogų visais šiais aspektais. Asmenybės tyrėjai šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Pradėję nuo aktualių problemų, tyrėjai vėliau ieškojo universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones. Asmenybės formavimasis - ilgas procesas. Jo užuomazgos pastebimos, kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva, atsisakydamas vyresniųjų pagalbos. Antrųjų metų pabaigoje - trečiųjų pradžioje vaikas pirmą kartą pasako: “aš pats”. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai - svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystymasis. Asmenybės ir savęs suvokimo vystymąsi lemia daugelis veiksnių, kurie grupuojami į endogeninius (vidinės kilmės) ir egzogeninius (išorinės kilmės) veiksnius. Yra daugelis nuomonių, kas gi lemia asmenybės formavimąsi: aplinka ir auklėjimas, ar įgimtos savybės. Endogeniniai vystymosi veiksniai yra paveldimumas ir brendimas. Iš ankstesnių kartų paveldimos tam tikros savybės, turinčios įtakos ne tik biologiniam, bet ir psichologiniam vystymuisi. Brendimą skatina vidiniai augimo procesai, glaudžiai sąveikaujantys su aplinka. Egzogeniniai veiksniai - tai aplinkos poveikiai, į kuriuos individas reaguoja, vienus įsisavindamas, kitus atmesdamas. Išmokimas - svarbus asmenybės vystymosi veiksnys. Juo įgyjama individuali patirtis, padedanti įsitvirtinti visuomenėje. Visi šie veiksniai formuoja paauglio ar jaunuolio savęs suvokimą ir asmenybę. Kalbant apie veiksnius, formuojančius tai, negalime nepaminėti protinių sugebėjimų ir pažinimo. Kiekvienas žmogus tam tikra prasme toks pat kaip visi kiti žmonės, iš dalies kaip kai kurie iš jų, tačiau drauge nepanašus į jokį kitą žmogų. Žmogaus kūnas yra sudarytas iš 60 milijardų ląstelių. Jis yra veikiamas pačių įvairiausių įtakų, o jo istorija individuali, kupina nenusakomų derinių. Atsakyti į klausimą – kas yra asmenybė? - galima bendrai – t.y. „asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus“; galima atsakyti buitiškai – t.y. „asmenybe vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę reikšmingų rezultatų“; ir galima atsakyti psichologijos mokslo kontekste. Individas yra ne tik psichologijos, bet ir daugelio kitų mokslų tyrimo objektas. Šiame darbe mus domina asmenybės psichologija, kuri sutelkia dėmesį į atskiro žmogaus ypatumus. Tad kokie yra šie ypatumai? Atsakyti į šį atrodo tokį paprastą klausimą, neįmanoma vienareikšmiškai. Individas tiriamas tam tikrais atžvilgiais: kaip vienovė jis išskaidomas, iškeliamos ir tikrinamos atskiros teorijos. To išdava – paini požiūrių įvairovė: kiekvienas psichologas susikuria savo teoriją apie asmenybę, pateikia savo apibrėžimą. Jau nuo 1927 metų psichologas G.B. Olportas psichologinėje literatūroje surado net 50 skirtingų asmenybės sąvokos apibrėžimų. Taip pat ir skirtingi vadovėliai vadovaujasi kurio nors vieno autoriaus požiūriu ir asmenybę aprašo tik tuo tam tikru aspektu. Galima pateikti keletą ištraukų iš vieno lietuviško vadovėlio. Iš šių ištraukų matyti, kad vadovėlio autoriai laikosi pozicijos, jog asmenybę sąlygoja tam tikras kokybinis santykis su kitais žmonėmis, su visa visuomene: Asmenybė yra žmogus, kuris pajėgus suvokti save, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne Aš). O kalbant apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. Asmenybė vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Galima tapti asmenybe, tačiau asmenybė taip pat gali virsti individu (pvz.: dėl psichinės ligos sutrinka jos ryšiai su aplinka ir deformuojasi savęs suvokimas ir žmogus praranda savimonę). Asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė – asmenybės kaip veiklos subjekto “giluma“ (B.Ananjevas) Tikroji asmenybė pasireiškia ten ir tada, kai savo veiksmais sukuria produktą, kurio rezultatas žavi ir visus kitus. Tokius visybiškus rezultatus su visybiškais efektais gali sukurti tik tokios asmenybės, kuriose sukoncentruota visa, kas socialiai reikšminga žmonijai. Tai pasakytina apie ypač iškilias asmenybes – Platoną, Niutoną, Spinozą, Bethoveną, Tolstojų, Hemingvėjų. Asmenybė savo esme yra žmogus, sąlygotas visuomenės ir jo santykių su visuomene. Asmenybė formuojasi bendraudama su kitais žmonėmis, tuo ji ne tik patenkina poreikį bendrauti, bet ir reguliuoja savo elgesį. Žmogus gimsta be veidrodžio rankoje ir be filosofinio apmąstymo “aš esu aš“, todėl pirmiausia jis turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį; tik tuomet jis ima žiūrėti į save kaip į žmogų. Kitas vadovėlis apie asmenybę rašo kitaip: Asmenybė, kaip ir intelektas, yra abstrakti sąvoka. Jos neįmanoma pamatyti, apčiuopti arba tiesiogiai pamatuoti. Tai savita ir pastovi žmogaus mąstysena, jausena ir veiksena. Taigi labiau akcentuojama vidinė asmenybės struktūra. Taigi kiekvienas autorius turi savo apibrėžimą ir naudoja jį savo teorijos rėmuose. Tačiau visi per psichologijos istoriją susiformavę požiūriai į asmenybę bent iš dalies nagrinėja mažiausiai tris pamatines problemas: Toliau tikslingiausia būtų apžvelgti keletą labiausiai paplitusių krypčių – būtent kaip jų atstovai apibrėžią asmenybę. Kaip sako garsusis profesorius Viktoras Justickis - kiek yra psichologų – tiek yra teorijų. Sąlyginai visų psichologų požiūrius galima sugrupuoti į tokias grupes: • Tipų teorija • Bruožų teorija • Psichodinaminės ir psichoanalitinės teorijos • Biheviorizmo teorijos • Socialinio mokymo teorija • Situacinė teorija • Interakcionizmo teorija Kodėl yra tiek daug teorijų? Profesorius Viktoras Justickis į šį klausimą atsako taip: „Yra nemažai priežasčių, dėl kurių yra daug, o ne viena teorija. Viena svarbiausių – dabartinis mūsų žinių lygis. Senoje pasakėčioje trys akli žmonės bandė išsiaiškinti, kas yra dramblys. Vienas priėjo prie dramblio, užkliuvo už kojos ir pasakė: „Aš žinau, dramblys – tai stulpas“. Kitas priėjęs prie dramblio palietė jo pilvą. „Ne, - pasakė jis, - dramblys – tai statinė“. Trečiasis palietė dramblio straublį. „Jūs visi klystate, - pareiškė jis, - dramblys tai virvė“. Kaip ir pasakėčioje, kiekviena žino tik tam tikrą tiesos dalį, todėl kiekviena tam tikru atžvilgiu yra teisinga. Antra vertus, kaip ir pasakėčioje, niekas nežino visos tiesos, todėl niekas nėra teisesnis negu kiti. Tą patį, manau, galima pasakyti ir apie psichologijos mokslo atstovų suformuluotas asmenybės teorijas. Individualaus dvasingumo pagrindinis šaltinis – objektyvioji dvasia, kurios reiškėja – žmonių bendrija (šeima, bendruomenė, tauta, visuomenė ir pan.). Žmogaus dvasingumas išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis, visuomene, žmonija. Žmogus dvasingas tiek, kiek jis yra priėmęs žmogiškąsias vertybes ir geba jomis vadovautis nukreipdamas, koreguodamas savo elgseną. Ontogenetinio vystymosi procese vaikas, suaugusiųjų padedamas, tarytum susilieja su objektyviąja dvasia ir tampa individualios dvasios subjektas. Toks susiliejimas vadinamas inkultūracija (akultūracija), o jo rezultatas nusakomas asmenybės terminu. Vadinasi, asmenybė – tai žmogus, sąveikaujantis su kitais žmonėmis ir suvokiantis šią sąveiką (panašiai kaip subjektas – žmogus, suvokiantis sąveiką su daiktų pasauliu) kaip santykius su objektyvios dvasios reiškėjais, gebantis laisvai ir atsakingai nustatyti savo vietą šių santykių struktūroje. Todėl galima teigti, kad asmenybė – tai visų žmogiškųjų (tarp jų – visuomeninių) santykių įsikūnijimas. Asmenybė kaip bendrų žmogiškųjų savybių įsikūnijimas neretai tapatinama su individualybe – bendrųjų bei specifinių individo, subjekto ir asmenybės savybių įsikūnijimu pavienio žmogaus asmenyje. Asmenybės sąvoka nusako tai, kas vienija žmones; individualybės sąvoka pabrėžia tai, kas skiria vieną žmogų nuo kito, kas daro kiekvieną asmenį nepakartojamą. Todėl asmenybė ir individualybė – skirtingi žmogaus dvasinio pasaulio interpretavimo parametrai. Pavyzdžiui, gyvojoje kalboje asmenybė apibūdinama žodžiais stipri, autonomiška, energinga, o individualybė – žodžiais ryški, nepakartojama ir pan. Asmenybės ir individualybės sąvokų pakanka ugdymo tikslams ir struktūrai apibūdinti. Ugdytojai remiasi prielaida, kad vaikas negimsta asmenybe, ja tampa ugdymo procese, tik kiekvienas ugdytinis unikalus nuo pat gimimo ir todėl neišvengiamai formuojasi kaip individualybė. Tačiau požiūris, kad kiekvienas žmogus (išskyrus savęs nesuvokiančius idiotus) yra asmenybė bei individualybė, ne visiems yra priimtinas. Mat jei asmenybės sąvoka siejama su žmogaus dvasingumu, tai kyla klausimas, ar asmenybe galima vadinti asocialų asmenį, pavyzdžiui, užkietėjusį nusikaltėlį. Kitaip sakant, kyla klausimas, ar asmenybė yra tik prosocialios orientacijos, ar gali būti ir asociali asmenybė, tiksliau asociali individualybė. Psichologijos ir pedagogikos mokslams, kurie į šį klausimą atsako teigiamai, kyla uždavinys įvesti dar vieną sąvoką, apibūdinančią ryškią, išskirtomis prosocialiomis savybėmis pasižyminčią individualybę. Tam gali tikti pastaraisiais dešimtmečiais vartojama asmenybės kultūros sąvoka, kuri nusako individualybės dvasinio pasaulio lygį, išreikštą gnostinio, emocinio ir praksinio komponentų vienove. Šį lygį pasiekusi individualybė nėra tik visuomenės kultūros produktas, ji yra aktyvi šios kultūros kūrėja. Tokiam žmogaus dvasinio išsivystymo lygiui apibūdinti siūlomas universumo terminas. Religinio, mitologinio, meninio pažinimo kontekste žmogus kaip universumas yra akivaizdi realybė; žmogaus ir pasaulio vienovę pabrėžia daugelis filosofinių koncepcijų. Bendrosios ir dalinės asmenybės kultūros (protinės, dorovinės, estetinės, fizinės, ekologinės ir kt.) sąvoka šią filosofinę dvasinės raidos sampratą padeda įtvirtinti kaip ugdymo tikslų pagrindą. Veiklos ir dvasinio gyvenimo istorija yra individuali, nepakartojama. Ją sąlygoja ne vien paveldėjimas, bet ir gyvenimo įvykiai, lemiami besikeičiančių situacijų. Juos reguliuoti ar valdyti dažnai neįmanoma. Ugdytinis ne visada susivokia įvykių ir situacijų sraute, reakcijos į jį būna neadekvačios. Tai veda prie dezintegracijos su aplinka, bėgama nuo jos arba kovojama su ja. Būna regresinio elgesio, didelių nesėkmių, depresijos. Adekvačios reakcijos į įvykius ir situacijas formuoja integruotą asmenybę. Todėl adekvatus elgesys apibūdina sveiką, intelektualią, emociškai pastovią asmenybę. Individualioje žmogaus istorijoje išryškėja vienų ar kitų įvykių ir situacijų vaidmuo asmenybės tapsmui. Vieni įvykiai, situacijos daugiau veikia biologinę, kiti – materialinę, treti – dvasinę individo gyvenimo sferą. Formuojasi biologinis, materialinis, dvasinis ugdytinio tipo. Būna ir taip, kad tuos pačius įvykius ar situacijas, daiktus skirtingai, pagal save išgyvena ir vertina minėti tipai. Tuo tarpu ugdymas pašauktas formuoti dvasinį tipą, bet kai šios pastangos peržengia individo jautrumo slenkstį, t.y. kai jis pajunta nepakeliamą monotoniją, atsiranda apatija, abejingumas. Abejingųjų skaičius šiandien nesuskaičiuojamas. Biologizmas ir buitinis materializmas užgožia dvasios jėgą. Asmenybės biografijoje išryškėja veiklūs-neveiklūs, iniciatyvūs-neiniciatyvūs, kūrybingi-nekūrybingi tipai. Jų ugdymas reikalauja specialių priemonių ir būdų rengiant pašaukimo pareigoms. Tarp jų išsiskiria veiklūs, bet neiniciatyvūs, iniciatyvūs, bet nekūrybingi, kūrybingi, bet neveiklūs ir panašūs tipai. Optimalus, žinoma, yra veiklusis-iniciatyvus-kūrybingas ugdytinio tipas. Individo biografijos raidai įtakos daro įgimtas asmenybės intravertiškumas arba ekstravertiškumas. Pirmasis labiau koncentruojasi į save, uždaras, antrasis linkęs bendrauti, atviras. Yra ir ambivertų. K.Jungas pateikia plačias šių tipų psichologines charakteristikas. Ugdymo procese jie skirtingai dalyvauja, sukeldami ugdytojams antipatijos, simpatijos jausmus, keldami šiems skirtingus reikalavimus. Individo biografijos ir tuo pačiu asmenybės raidai ypatingą reikšmę turi socialinė-kultūrinė padėtis šeimoje (vaikų namuose, religinėje bendruomenėje, mokykloje, darbovietėje). Sociokultūrinis ir asmeninis statusas teikia ar neteikia pasitikėjimo savimi. Šis yra svarbiausias motyvas siekti gyvenimo sėkmės ar būti pasyviu. Todėl būtina kurti tinkamą sociokultūrinę aplinką ir žmogaus vertingumą puoselėjančią atmosferą. Asmenybės formavimasis - ilgas procesas. Jo užuomazgos pastebimos, kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva, atsisakydamas vyresniųjų pagalbos. Antrųjų metų pabaigoje - trečiųjų pradžioje vaikas pirmą kartą pasako: “aš pats”. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai - svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystymasis. Asmenybės ir savęs suvokimo vystymąsį lemia daugelis veiksnių, kurie grupuojami į endogeninius (vidinės kilmės) ir egzogeninius (išorinės kilmės) veiksnius. Yra daugelis nuomonių, kas gi lemia asmenybės formavimąsi: aplinka ir auklėjimas, ar įgimtos savybės. Endogeniniai vystymosi veiksniai yra paveldimumas ir brendimas. Iš ankstesnių kartų paveldimos tam tikros savybės, turinčios įtakos ne tik biologiniam, bet ir psichologiniam vystymuisi. Brendimą skatina vidiniai augimo procesai, glaudžiai sąveikaujantys su aplinka. Egzogeniniai veiksniai - tai aplinkos poveikiai, į kuriuos individas reaguoja, vienus įsisavindamas, kitus atmesdamas. Išmokimas - svarbus asmenybės vystymosi veiksnys. Juo įgyjama individuali patirtis, padedanti įsitvirtinti visuomenėje. Visi šie veiksniai formuoja paauglio ar jaunuolio savęs suvokimą ir asmenybę. Kalbant apie veiksnius, formuojančius tai, negalime nepaminėti protinių sugebėjimų ir pažinimo. Išvados • Nėra vieningo asmenybės apibrėžimo: kiekvienas psichologas susikuria savo teoriją apie asmenybę, pateikia savo apibrėžimą. • Tačiau kiekvienas požiūris į asmenybę bando aprėpti bent jau tris pagrindinius dalykus – nusakyti asmenybės struktūrą, atsakyti klausimą nuo ko priklauso psichiniai reiškiniai ir apibūdinti žmogaus jėgų sutelkimą. • Visus požiūrius į asmenybę sąlyginai galima suskirstyti į šias teorijų grupes: tipų, bruožų, psichodinaminės ir psichoanalitinės, biheviorizmo, humanizmo, socialinio mokymo, situacinė, interakcionizmo teorijos. Apibendrinant galima sakyti, kad individas (lot. individum – nedalomas) – žmogus, kaip gyva, vientisa, nedaloma sistema. Individualybė – nepakartojamų kiekvieno individo fizinių, psichinių ir socialinių skirtumų raiška. Asmenybė – socialinė žmogaus esmė, pasireiškianti per jo individualybę. Filosofai, apibrėždami asmenybę, akcentuoja socialumą, psichologai – psichologinį aspektą, o ugdymo tyrinėtojai – veiklą. Dėl apibrėžimų tebediskutuojama. Įvairūs autoriai pabrėžia tik vieną – socialinę ar psichinę – pusę. Vis dėlto pagrindiniais asmenybės komponentais laikytume asmenybės tapsmo galimybes, kryptingumą ir veiklą. Asmenybės tapsmo galimybės – tai asmenybės tapsmo potenciniai pradmenys: fizinė sveikata, psichiniai procesai ir psichinės savybės. Asmenybės kryptingumą nusako žmogaus socialinio veido struktūrinė dalis – socialinė sąmonė. Ji rodo žmogaus socialinį kryptingumą. Asmenybės kryptingumas rodo žmogaus socialinę esmę. Veikla – asmenybės kryptingumo išraiška per sąmoningą ir tikslingą elgseną. Asmenybės tapsmo galimybės, kryptingumas, veikla tarpusavyje susiję. Savo kryptingumą, atsižvelgiant į galimybes, žmonės išreiškia įvairiai – veržliai ar vangiai. Akivaizdu, jog tai priklauso nuo psichinių savybių, ypač temperamento. Kas yra žmogus begalybeje, amžinybeje. Dulkele? “Dulke buvai, dulke ir pavirsi.” Bet žmogus privalo gyventi ir ta savo trumpa gyvenimo tarpsni nugyventi kuo naudingiau. Literatura: 1. Almonaitienė J., Antinienė D., Ausmanienė N., Lekavičiūtė R., Matulienė G., Rubytė L.,Vasiliauskaitė Z. Bendravimo psichologija. Kaunas, 2001 Technologija. 2. Arends R. Mokomės mokyti. Vilnius, 1998 3. Bitinas B. Auklėjimo procesas. Šiauliai. 1995 4. Černius V.J. Mokytojo pagalbininkas. Kaunas, 1992 Alma Littera. 5. Jakavičius V., Juška A. Mokyklos pedagogika. Klaipėda, 1996 6. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys. Šiauliai, 2001 7. Myers D.G. Psichologija. Poligrafija ir informatika, Kaunas, 2000 8. Psichologija studentui. Vadovėlis. - Kaunas, 2000. – 118 p. Technologija 9. Valickas G. Asmenybės savęs vertinimas. Vilnius, 1991 VU leidykla. 10. Ребер А. Большой толковый психологический словарь. Том 1. 2000. – 412 p. Москва: Вече Аст,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!