Žiniomis grįstos ekonomikos plėtra Lietuvoje

Įvadas Didėjantį konkurencingumą, ekonomikos plėtrą suvokiame kaip geresnį, saugesnį ir stabilesnį gyvenimą garantuojančius veiksnius. Šiandien retas susimasto, kad jau nuo neatmenamų laikų beveik be išimčių visiems praeityje naudotiems arba ligi šiol naudojamiems daiktams ir technologijoms sukurti ar išrasti reikėjo mokslinių eksperimentų ir tyrimų, studijų ir nuolatinio žinių plėtimo. Be mokslo ir žinių civilizacija nustotų tobulėti bei plėtotis. Teigiama, kad žinių ekonomika – raktas į aukštesnį gyvenimo lygį ir kokybiškesnį darbą. Tos šalys, kurios sugeba rasti tinkamų svertų skatinti savo bendruomenių įsiliejimą į žinių ekonomiką, sudarydamos sąlygas švietimui ir nepaliaujamam individo mokymuisi bei tikslingai investuodamos į naujų technologijų tyrimo ir plėtros programas, yra tinkamai pasiruošusios pasinaudoti naujos globalios rinkos suteikiamais privalumais. Pasaulyje šiandien netrūksta gerų pavyzdžių, iš kurių ir mes galėtume pasisemti trūkstamo patyrimo: JAV, Australija, Jungtinė Karalystė, Kanada, Suomija ir Airija yra tos šalys, kuriose interneto plėtra ir kitos naujosios technologijos paskatino žinių ekonomikos atsiradimą. Šio darbo objektas – žiniomis grįsta ekonomika Lietuvoje. Darbo tikslas – apibrėžus teorinę žinių ekonomikos sampratą bei įvardinus pagrindines žiniomis grįstos ekonomikos problemas Lietuvoje, išanalizuoti esamą Lietuvos situaciją, siekiant tapti žinių ekonomika. Šiam tikslui pasiekti darbe keliami tokie uždaviniai: 1. Pateikti žiniomis grįstos ekonomikos sampratą. 2. Apžvelgti ir apibendrinti įvairių autorių nuomones apie žinių ekonomikos situaciją Lietuvoje. 3. Atlikti empirinę įvairių rodiklių, kuriais vertinamas žinių ekonomikos išsivystymo lygis, analizę Lietuvos kontekste. 4. Pateikti pagrindines išvadas bei apibendrinimus. Pirmoje darbo dalyje apžvelgiami teoriniai žinių ekonomikos aspektai, įvardijama žinių ekonomikos samprata, apibūdinama Lisabonos strategija, kuri yra orientuota į inovatyvių ekonomikų sukūrimą, taip pat išskiriamos pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Lietuva, siekdama tapti žiniomis grįsta ekonomika. Antrojoje darbo dalyje analizuojama esama Lietuvos situacija ir įvairūs rodikliai, kurie atspindi žinių ekonomikos išsivystymo lygį. Galiausiai pateikiamos pagrindinės darbo išvados ir apibendrinimai. 1. Žinių ekonomikos samprata ir perspektyvos Lietuvoje 1.1 Žinių ekonomika: teoriniai aspektai Žinių ekonomika paprastai suprantama kaip kompiuteriai, telefonai, internetas. Pagal tarptautinius palyginimus, juo daugiau naudojamasi šiais įrankiais, tuo geriau: namuose, versle, laisvalaikiu. Tačiau jei kiekvienas žmogus turės po du mobilius telefonus, o biurai bus prikimšti naujausios technikos, ar tai jau bus žinių ekonomika? Pagal kai kurias palyginimų metodologijas, taip gali būti ir įvertinta. Tačiau tai nebūtinai reiškia žinių ekonomiką. Kitas populiarus mitas – kad žinių ekonomikos pagrindas – aukštųjų technologijų pramonė. Čia pavyzdinėmis pateikiamos tokios šalys kaip Suomija bei JAV. Iš tiesų Suomijos ekonomika remiasi aukštųjų technologijų pramone, tiksliau, viena jos įmone – „Nokia“. Žinių prasme tai gal ir labai gerai, tačiau ekonomikos prasme – labai rizikinga. Panašiai kaip nediversifikuota investicija ar lošimas va banque: jei viskas klostosi sėkmingai, tai rezultatai labai malonūs, tačiau jei nesėkmingai – labai skausmingi. Užtenka turėti omenyje, kad aukštosios technologijos yra labiau nei vidutiniškai rizikinga verslo šaka. Nors aukštosios technologijos pastaruoju metu populiarios, tačiau šios sferos įmonės tesudaro nedidelę dalį įvairų analitikų sudarytų JAV sėkmingiausių įmonių sąrašų. Tiek ekonominį augimą, tiek darbo vietas ir toliau generuoja vadinamosios senosios pramonės šakos. Pastebėtina, kad juose daugėja anksčiau verslu nelaikytų sričių, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ir švietimo, privačių įstaigų (Steponavičienė, 2003). Pasak V. Naktinio (2001), žinių ekonomika yra grindžiama šiuolaikinio mokslo žiniomis ir idėjomis, kur prekės ir gamybos procesai kuriami, panaudojant inovacijas bei aukštąsias technologijas. Kitaip tariant, žinių ekonomika – tai tarptautiniu mastu konkurencinga gamyba ar paslaugos, besiremiančios pastoviai atnaujinamomis mokslo žiniomis (Butkus, 2003). Visuotinai sutariama, kad žinių ekonomikai yra priskirtina: • Informacinės technologijos; • Biotechnologija; • Nanotechnologijos; • Madžiagotyra; • Naujų energijos šaltinių kūrimo ir panaudojimo būdai ir pan. Žinių ekonomika yra neįsivaizduojama be kūrybingų, išsimokslinusių ir veržlių žmonių. Savo ruožtu, ji skatina nepaliaujamą tokių žmonių skaičiaus didėjimą visuomenėje, o tuo pačiu ir šalies intelektinio potencialo augimą. Žinių ekonomika yra nepriklausoma nuo didelių gamtos ir energijos išteklių, ji yra „draugiška“ gamtinei aplinkai (Naktinis, 2001). Bet svarbiausia yra tai, kad žinių ekonomika: • Sąlygoja aukštesnį darbo našumą ir didesnes pajamas dirbantiesiems; • Sukuria daugiau žiniomis grindžiamų darbo vietų; • Suteikia daugiau orumo ir savarankiškumo dirbantiesiems, • Ir, galų gale, ji ugdo piliečius, turinčius aktyvaus informacijos pasirinkimo pasirinkimo teisę. Žinių ekonomika pastaruoju metu tampa svarbiausiu išsivysčiusių šalių ūkio raidą lemiančiu veiksniu. Šiandien žinioms imlios pramonės bei informacinių technologijų plėtotė jau yra būtina bet kurios šalies pažangos, klestėjimo ir gerovės sąlyga. Lisabonos Strategija. Lietuvoje taip pat pradedama pripažinti, kad mokslu grįstos inovacijos tampa šalies vystymosi, jos konkurencingumo augimo pagrindu. Pasak A. Matulio (2008), žinių visuomenė – pirmasis iš trijų Lietuvos valstybės prioritetų šalia saugios visuomenės ir konkurencingos ekonomikos. Šie prioritetai paskelbti valstybės ilgalaikės perspektyvos tikslus apibrėžiančiame dokumente – Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje. Atsižvelgdama į tarptautinius įsipareigojimus, Lietuva siekia sukurti žinojimu pagrįstą ekonomiką, remiantis 2000 metais priimta Lisabonos strategija, kuria buvo susitarta ateityje didinti išlaidas moksliniams tyrimams: 2010 metais vietoj dabartinio vidutiniškai 1,9 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklai skirti vidutiniškai 3 proc., iš kurių 1 proc. nuo BVP turėtų finansuoti valstybė, o 2 proc. nuo BVP – privatus sektorius. Ši strategija buvo patvirtinta 2002 m. kovo mėnesį Barselonoje įvykusiame Europos Tarybos susitikime (Daujotis ir kt., 2006). Lisabonos strategijos esmė – didinti ES konkurencingumą (plačiąja prasme). Šio tikslo įgyvendinimas susijęs su labai plačiu įvairios politikos spektru – nuo socialinės ir užimtumo iki fiskalinės ir makroekonominės (Skačkauskas, 2008). Lisabonos strateginiai tikslai – tai užimtumo didinimas ir investicijų į mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų sritį pritraukimas. Didinant užimtumą sprendžiamos darbo jėgos trūkumo bei jos tinkamumo šiandieniniams darbo rinkos poreikiams problemos, taip pat mažinama valstybių biudžetams tenkanti našta. Antruoju atveju, investuojant į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (toliau – MTEP) bei inovacijas, kuriamos aukštosios ir pažangios technologijos, leidžiančios gaminti didelės pridėtinės vertės produkciją. Anot J. Skačkausko (2008), abu kartu šie veiksniai lemia ekonominį augimą: daugiau žmonių dirba, nes padidėja užimtumas ir, dar svarbiau, dirbama kur kas efektyviau, nes įdiegiamos naujosios technologijos ir tobulinami darbuotojų įgūdžiai. Visa tai didina Europos Sąjungos konkurencingumą pasaulyje. Siekdamos Barselonoje nustatytų tikslų, beveik visos ES šalys numatė savo artimiausių metų politiką MTEP ir technologijų inovacijų srityje. Tokių prioritetų siekia laikytis ir Lietuva, būdama ES nare. V. Gontis ir B. Kaulakys (2004) nurodo, kad pirmajame Lietuvos Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos nutarime teigiama, jog būtina didinti investicijas į mokslą, kol bus pasiektas ES valstybių vidurkis, taip pat būtina sudaryti palankias sąlygas privačiam verslui investuoti į mokslą, naujų technologijų kūrimą ir studijas. Antrasis šios programos prioritetas yra Lietuvos įmonių konkurencingumo skatinimas, todėl nurodoma, kad būtina sudaryti sąlygas verslui naudotis viešojo sektoriaus MTEP rezultatais ir pačiam investuoti į MTEP veiklą, plėtojant viešojo sektoriaus MTEP pajėgumus. Lietuva iki 2010 metų yra įsipareigojusi pasiekti 68,8 proc. užimtumą (ES vidurkis – 70 proc.) bei 2 proc. nuo BVP investicijas į MTEP veiklą. Pasak J. Skačkausko (2008), antrasis siekis kur kas sunkiau pasiekiamas nei pirmasis. Spartus darbo užmokesčio kilimas bei mažas nedarbo lygis lemia, kad užimtumas šalyje didėja. Tuo tarpu investicijų į MTEP sektorių, tiesiogiai lemiančių aukštųjų technologijų plėtrą bei žinioms imlios ir turinčios didelę pridėtinę vertę produkcijos kūrimą, rodiklį Lietuvai sekasi gerinti kur kas sunkiau. 1.2 Lietuvos privalumai ir trūkumai siekiant žinių ekonomikos plėtros Kad žinių ekonomika veiktų, t.y. kad žinios būtų plačiai naudojamos ekonominės naudos gauti, reikia bent kelių dalykų: kad egzistuotų paskatos efektyviai naudoti esamas ir naujas žinias bei sąlygos verslumui reikštis, kad gyventojai būtų pakankamai išsilavinę naudotis žiniomis ir jomis keistis, kad dinamiškai būtų tobulinama informacinė infrastruktūra, užtikrinanti informacijos sklaidą ir apdorojimą, kad būtų sukurta inovacijų sistema globalinėms žinioms asimiliuoti ir jas pritaikyti vietos reikmėms. Visa tai buvo svarbu visais laikais, tik žinios tada vaidino mažesnį vaidmenį negu kapitalas. Kita vertus, kapitalo reikšmė ir dabar nedingo, tik kapitalas tapo mažesne problema, negu yra buvęs anksčiau (Vilkas, 2002). Problemiškiausios Lietuvoje yra pirmoji ir paskutinė sąlygos. Paskatų ir verslumo sąlygų tobulinimas yra itin sudėtingas procesas, aprėpiantis kone visas valstybės funkcijas, susijusias su ekonomikos plėtra. O susijusios yra: įstatymo valdžia, nuosavybės teisės, konkurencijos skatinimas, ekonomikos atvirumas, finansų rinka, darbo rinka, socialinis saugumas ir kt. Kad šių funkcijų atlikimas pasiektų būseną, reikalingą žinių ekonomikai, būtina, kad visas valdžios darbas būtų atitinkantis esamas sąlygas ir jos administraciniai gebėjimai pakankamai išlavinti. Prisiminus, kad mūsų visuomenė visiškai nepasitiki valdžia, optimizmui pagrindo lyg ir nėra. Tačiau reikalas nėra beviltiškas. Dėl integracijos į Europos Sąjungą valdžia modernėja ir priversta veikti efektyviau. ES finansinė parama judėjimą tinkama kryptimi dar labiau sustiprina. Svarbiausia, ko reikia – kad parama būtų imama perspektyvioms kryptims, priartinančioms žinių ekonomikos atsiradimą. Lietuvos valdžiai reikėtų įveikti neišvengiamą pasipriešinimą koncentruoti lėšas ir pastangas tomis kryptimis. Nacionalinis susitarimas ir kitos visuomeninės iniciatyvos gali ir turi padėti dar daugiau (Vilkas, 2002). Pasak V. Butkaus ir kt. (2003), Lietuva, turėdama susiformavusią žinių vertinimo kultūrą, nepakankamai išnaudoja savo žinių išteklius – žmones, švietimo sistemas, mokslininkus, verslininkus ir t.t., taip prarasdama dalį galimybių konkuruoti tarptautiniu mastu, o kartu potencialių augimo ir pajamų galimybių. E. Vilkas (2002) nurodo, kad Lietuvoje nėra inovacijų sistemos, nuolat skatinančios inovacijas ir padedančios jas realizuoti. Ne tik todėl, kad neišplėtotas verslas teikti atitinkamas paslaugas. Svarbiausia, kad mokslas neturi paskatų imtis Lietuvai svarbių tyrimų, o verslas – investuoti į inovacinę veiklą, jau nekalbant apie mokslinius tyrimus. Sąveika tarp mokslo ir gamybos beveik nulinė. Bet tuo bėdos nesibaigia. Net ten, kur sąveika egzistuoja ir jos rezultatai matomi plika akimi, toliau išplėtoti laimėjimus gana sunku. Liūdnas to pavyzdys yra aukštųjų technologijų programa, kurią ne tik priimti, bet ir rengti trukdo gajus principas „visiems po lygiai“. Valdžiai trūksta politinės valios apsispręsti dėl prioritetų. Ne geresni yra ir mokslininkai, kurių konservatyvumas, nenoras atitrūkti nuo kartais nežinia kam reikalingų straipsnių rašymo yra ryškus ir net organizuotas. Pasak E. Vilko ir kt. (2007), Lietuvos ūkio silpnybė yra ekonomikos augimo ir konkurencingumo svarbiausių veiksnių ribotumas. Pabrėžiama, kad Lietuva beveik neturi nuosavų gamtinių išteklių. Šalies vidaus rinka yra maža, geografiškai gana nutolusi nuo labiau išsivysčiusių rinkų. Pastaruoju metu vis blogėjanti demografinė situacija ir didelė jaunų žmonių emigracija sukėlė kvalifikuotos darbo jėgos stygių, be to, šalies vidinis (teritorinis) ir profesinis mobilumas ir prisitaikymas prie verslo pokyčių bei atitikimas žinių visuomenės poreikiams nėra patenkinami. V. Daujočio ir kt. (2006) teigimu, svarbūs neigiami šalies ūkio veiksniai yra realaus kapitalo technologinis atsilikimas ir integralumo reikalavimų neatitinkanti ūkio struktūra. Nėra darnios mokslo ir gamybos kooperavimo sistemos (įmonių ir mokslinių tyrimų institucijų ryšiai yra nepakankami), vieningos inovacijų politikos sistemos, teikiančios paramą ir skatinančios inovacijas pramonėje tiek regioniniu, tiek nacionaliniu lygiu. Lietuva turi mažai galimybių savarankiškai tapti naujų gaminių ar naujų technologijų kūrėja ir jų eksportuotoja. Spartesnę pažangą šioje srityje galėtų duoti dalyvavimas tarptautiniuose gamybos klasteriuose ar tarptautinių korporacijų atėjimas į Lietuvą. Vengdamos rizikos, susijusios su investicijomis į MTEP ir inovacijų kūrimą, dauguma Lietuvos įmonių tenkinasi kitur sukurtų naujų technologijų bei inovacijų pirkimu. Mažas tyrėjų skaičius, siekimas ne kurti, bet nusipirkti naujas technologijas ir inovacijas, nulemia mažas MTEP išlaidų apimtis privačiame sektoriuje (Daujotis ir kt., 2006). Nepaisant nurodytų neigiamų aspektų, pastaraisiais metais Lietuva pasiekė pažangą keliose žinių ekonomikos srityse, visų pirma, ekonominio bei institucinio režimo tobulinimo bei informacijos ir ryšių technologijos infrastruktūros kūrimo srityse. Tačiau mažiau nuveikta tobulinant švietimo sistemas; be to, prasti rezultatai tobulinant inovacijų sistemas. Pasak V. Butkaus ir kt. (2003), Lietuvai iškyla būtinybė kurti naujas augimo varomąsias jėgas ir didinti ekonominių veiklos rūšių įvairovę. Pagrindinis konkurencingumo augimo veiksnys – sistemingas žinių kūrimas, naudojimas ir skleidimas visame ūkyje bei visuomenėje – ne tik modernias technologijas taikančiose pramonės šakose, bet ir tekstilės, medžio apdirbimo, agroverslo sektoriuose. Žinias reikia skleisti ne tik išsilavinusiuose elito sluoksniuose, bet plačiojoje visuomenėje. Gebėjimas užmegzti kontaktus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų naudojantis interneto priemonėmis įgis vis didesnę reikšmę gaunant ir panaudojant žinias. Atsižvelgiant į tai, kiek reikia laiko sutarimui pasiekti ir strateginiams pokyčiams įgyvendinti, pradėti reikia dabar. Kitos šalys, persvarsčiusios švietimo metodiką, telekomunikacijų reguliavimą, mokslo ir technologijų politiką, eina pirmyn. O Lietuva kovoja su didelėmis kliūtimis, trukdančiomis įgyvendinti žinių ekonomikai būtinus pokyčius. Išlieka valstybinio sektoriaus ir verslo tarpusavio nepasitikėjimas, nepakankami ryšiai tarp valstybės institucijų, bendradarbiavimo stoka. Kad šalis galėtų žengti pirmyn, reikia stipresnės partnerystės tarp įvairių socialinių partnerių. Greta tvirto makroekonominio pagrindo, lanksčių darbo rinkų ir veiksmingos socialinės apsaugos politikos, žinių ekonomikai reikia efektyvaus švietimo sistemų, inovacijų sistemų ir informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros integravimo. 1.3 Žinių ekonomikos išsivystymo lygio vertinimas Žinių ekonomikos išsivystymo lygį galima matuoti įvairiais rodikliais. Pasaulio bankas, vertindamas 100 valstybių žinojimo lygį ir žinių ekonomiką, analizavo keturis žinių ekonomiką apibūdinančius aspektus, kiekvieną jų vertindamas pagal tris rodiklius (Butkus ir kt., 2003): 1. Ekonominė ir institucinė aplinka (Economic and institutional framework): • Tarifiniai ir netarifiniai barjerai (muito barjerai – muito mokesčiai ir kiti muitinės apribojimai, tarp jų ir korupcijos muitinėje lygis) (Tariff and non-tariff barriers). • Nuosavybės teisė (Property rights). • Teisinis reguliavimas (Regulation). 2. Švietimas ir žmonių ištekliai (Education and Human Resources): ◦ Suagusiųjų raštingumo lygis (15 metų ir vyresni, proc.) (Adult literacy rate (% age 15 and above)). ◦ Asmenys, siekiantys vidurinio išsilavinimo (Secondary enrollment). ◦ Asmenys, siekiantys aukštojo išsilavinimo (Tertiary enrollment). 3. Inovacijų sistema (Innovation system): ◦ Tyrėjai, dirbantys mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) srityje (Researchers in R&D). ◦ Bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, gaunama prekiaujant apdirbamosios pramonės produktais (Manufacturing trade as percentage of GDP). ◦ Straipsnių mokslo ir technikos žurnaluose skaičius, tenkantis vienam milijonui gyventojų (Scientific and technical journal articles per million people). 4. Informacinė infrastruktūra: ◦ Telefonų skaičius, tenkantis vienam tūkstančiui gyventojų (fiksuoto ryšio + mobilūs telefonai) (Telephone per 1,000 persons (telephone mainlines + mobile phones)) ◦ Kompiuterių skaičius, tenkantis vienam tūkstančiui gyventojų (Computers per 1,000 persons). ◦ Prijungtų prie interneto vietų skaičius, tenkantis dešimčiai tūkstančių gyventojų (Internet hosts per 10,000 persons). Kiekvienas aspektas yra apibūdinamas pagal trijų rodiklių, vertinamų dešimties balų sistema, vidurkį. Visus aspektus apibūdinančių rodiklių vidurkis yra vadinamasis žinių ekonomikos indeksas. Tačiau pirmosios kategorijos kintamuosius (Ekonominė ir institucinė aplinka) yra sudėtinga įvertinti kiekybiškai, taip pat galima numanyti, kad pagal antrosios kategorijos rodiklius (Švietimas ir žmonių ištekliai) Lietuva yra pakankamai išsivysčiusi ir pasiekusi aukštą lygį (gyventojų raštingumas šalyje yra didelis ir nenusileidžia kitoms išsivysčiusioms šalims). Dėl šių priežasčių šiame darbe pasirinkti analizuoti tik Inovacijų sistemos bei Informacinės infrastruktūros kategorijų rodikliai, siekiant parodyti žinių ekonomikos išsivystymo lygį Lietuvoje. Galima pastebėti, kad šiame žinių ekonomikos indekse yra itin svarbūs inovacijų bei mokslinių tyrimų rodikliai. Tam, kad būtų vykdomos inovacijos ir moksliniai tyrimai, labai svarbūs yra žmogiškieji ištekliai. Dėl to analizei darbe papildomai pasirinktas žmogiškųjų išteklių, reikalingų vykdyti inovacijoms, rodiklis – Tiksliųjų mokslų ir inžineringo absolventų dalis 20 – 29 m. amžiaus populiacijos dalyje (absolventų skaičius 1000 gyventojų). Šis rodiklis yra naujų absolventų su aukšesniu nei antro lygio (vidurinio mokslo) išsilavinimu tiksliųjų mokslų ir inžineringo srityse matas. Tiksliųjų mokslų bei inžineringo kategorijos apima gyvybės mokslų, fizikos, matematikos ir statistikos, kompiuterijos, inžineringo, gamybos ir procesų bei architektūros ir statybos mokslų kategorijas. Taip pat šalies inovatyvią veiklą bei jos galimybes naudoti žinias bei iš jų gauti ekonominį pelną atspindi suteiktų patentų skaičius. Jis gali būti rodiklis matuojant inovacinės veiklos rezultatus, taip pat netiesiogiai atspindėti investicijas į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą. Dėl to dar vienas rodiklis, pasirinktas analizei, ir yra Aukštųjų technologijų patentų skaičius (milijonui gyventojų). Tiksliųjų mokslų ir inžineringo absolventų bei aukštųjų technologijų patentų rodiklius matuojant žinių ekonomikos pasiekimus naudoja Europos Sąjungos statistikos agentūra, ir duomenys apie šiuos rodiklius paimti iš Eurostat internetinės svetainės. Kadangi Lietuva nuo 2004 metų yra Europos Sąjungos narė, darbe lyginami mūsų šalies žinių ekonomikos rodikliai su ES vidurkiu. Analizės laikotarpiu pasirinkti naujausi metai, kuriems yra prieinami atitinkamų rodiklių duomenys. 2. Žinių ekonomika Lietuvoje Žinių ekonomikos produktus vartojame kiekvieną dieną. Tai nauji vaistai, technologiniai įrengimai, komunikacijos priemonės ir kita. Tačiau beveik visi jie atvežami iš užsienio. Išsivysčiusios valstybės investuoja milijardus į mokslą ir technologijų plėtrą. Lietuvoje į mokslo tyrimus (technologijas) orientuota pramonė sudaro apie 5 proc. Tuo tarpu ES, JAV ir Japonijoje ji sudaro 20 – 30 proc. (Butkus, 2003). Inovatyvios įmonės Lietuvoje sudaro tik 18,4 proc. visų įmonių (Lietuvos statistikos departamento duomenys, http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2293), o BVP dalis, skirta finansuoti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, yra ženkliai mažesnė nei Europos Sąjungos vidurkis (žr. 1 paveikslą bei 1 priedą). 1 pav. Visos išlaidos MTEP veiklai (proc. nuo BVP) Europos Sąjungoje ir Lietuvoje 2000 – 2006 m. Šaltinis: Eurostat duomenys Vakarų šalys jau modernizavo tradicinę gamybą, kadangi vis labiau aišku, kad naujos investicijos negali iš esmės pakelti gamybos efektyvumo ir tuo pačiu pelningumo, todėl tampa mažiau patrauklios. Vis daugiau investicijų nukreipiama į naujų technologijų sektorių. Naujoji ekonomika pasižymi dideliu kapitalo imlumu, didele rizika, bet potencialiai didesniais pelnais ir plėtros galimybe. Lietuvoje tiek užsienio, tiek vidaus investicijos pelningai investuojamos į tradicinės ekonomikos plėtrą, pramonė modernizuojama perkant naujas technologijas ir įrengimus iš užsienio. Tradicinės pramonės modernizavimui Lietuvoje svarbiau investicijos, o ne mokslo tyrimai. Tačiau yra aišku, kad naujos ekonomikos kūrimas prasideda nuo mokslo žinių. Viena iš svarbių mokslo misijų yra naujų technologijų, naujos ekonomikos kūrimas. Mokslas, nevykdantis šios priedermės, vykdo tik švietimo, t.y. žinių kaupimo funkciją. 2 paveiksle ir pavaizduotos išlaidos, kurias skiria atskiri ekonomikos sektoriai įvairiems mokslo tyrimams bei inovacijoms (tikslius duomenis žiūrėti 2 priede). 2 pav. Išlaidos MTEP pagal finansavimo šaltinius Lietuvoje, proc. nuo visų išlaidų 2003 – 2006 m. Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamento duomenys Pasak E. Vilko ir kt. (2007), inovacijas Lietuvoje daugiausiai stabdo tai, kad nėra vientisos inovacijų politikos struktūros. Verslo plėtrai ir veiklai, inovacijoms trukdo verslo reglamentavimas ir administraciniai barjerai. Tyrimai parodė, kad verslo aplinka neskatina inovacijų, o kai kuriais atžvilgiais ji yra mažiau palanki nei kitose į Europos Sąjungą stojančiose šalyse. 3 pav. Išlaidos MTEP veiklai (proc. nuo visų išlaidų) Europos Sąjungoje ir Lietuvoje Šaltinis: Eurostat duomenys Iš 3 paveikslo (skaitinė išraiška – 3 priede) galima pamatyti, kad verslas Lietuvoje labai mažai investuoja į mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus. Tai sietina su didžiuliu verslo ir valstybinių mokslo ir studijų institucijų atotrūkiu. be to, vyriausybės sektorius Lietuvoje ne tik daugiausiai finansuoja mokslo tyrimus, bet ir šiame sektoriuje santykinai atliekama daugiausiai tokių tyrimų (žr. 4 priedą). Anot V. Butkaus ir kt. (2003), būtina pripažinti, kad nors Lietuvoje yra palyginti išplėtota švietimo sistema ir turima pakankamai žmonių išteklių (žr. 4 paveikslą bei 5 priedą), t.y. tiksliųjų mokslų ir inžineringo absolventų dalis populiacijoje yra aukštesnė nei ES vidurkis, tačiau jų veiksmingumas inovacijų sistemai yra nepakankamas. 4 pav. Tiksliųjų mokslų ir inžineringo absolventai 20 – 29 m. amžiaus populiacijos dalyje (absolventų skaičius 1000 gyventojų) Europos Sąjungoje ir Lietuvoje 2000 – 2005 m. Šaltinis: Eurostat duomenys Lietuvoje absoliuti dauguma tyrėjų – net 77,4 proc. (žr. 6 priedą) dirba valstybės mokslo ir studijų institucijose. Nesant tyrėjų verslo sektoriuje, verslo geba kurti ir absorbuoti inovacijas yra gana menka. Todėl Lietuvos inovacijų politika turi skatinti tyrėjų skaičiaus verslo sektoriuje didėjimą. Tai nėra direktyvomis valdomas procesas. Galima direktyviniu būdu padidinti tyrėjų rengimą valstybės mokslo ir studijų institucijoje, tačiau neįmanoma tokiu pačiu būdu įdarbinti tyrėjus pramonėje. Pramonė, verslas lygiagrečiai turi restruktūrizuotis ir padidinti savo gebą kurti ir absorbuoti inovacijas. Todėl Lietuvos gebėjimas atsinaujinti – tai yra gebėjimas sistemingai kurti, įgyti, skleisti ir taikyti žinias naujais būdais siekiant spręsti problemas ir tenkinti žmonių bei plačiosios visuomenės poreikius – ribotas. Lietuvos aukštosios mokyklos parengia daug specialistų, bet dauguma jų nesugeba dalyvauti inovacinėje veikloje. Menkas Lietuvos mokslo ryšys su technologijomis ir verslu yra didelė problema. Įmonių, mokslo tyrimų institutų ir universitetų sąveika nedidelė, atsitiktinio pobūdžio. Akademinė bendruomenė ir privatusis sektorius veikia daugiausia atskirai. Mokslinių tyrimų rezultatai vertinant leidinių, citavimų tarptautinėje spaudoje, patentų ir licencijų požiūriu – kuklūs (žr. 7 priedą). Pasak E. Vilko (2002), mokslininkai turėtų būti orientuojami į globaliai vertingų žinių ir technologijų kūrimą. Naujos technologijos skatina naujos pramonės atsiradimą. Naujų technologijų kūrimas kainuoja didelius pinigus, todėl investicijos atsiperka tada, kai jos realizuojamos globalioje rinkoje. Lietuvos mokslas nesukuria komercinę vertę turinčių žinių. Nėra tarptautiniais patentais apgintos intelektinės nuosavybės – suteiktų patentų skaičius net keliasdešimt kartų atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio (žr. 5 paveikslą bei 8 priedą). Nėra prielaidų parduoti technologijas arba atsirasti naujų technologijų firmoms. 5 pav. Aukštųjų technologijų patentų skaičius (milijonui gyventojų) Europos Sąjungoje ir Lietuvoje 1998 – 2004 m. Šaltinis: Eurostat duomenys Lietuvos valstybinės mokslo ir studijų institucijos menkai orientuojamos į Lietuvos ūkiui ir ekonomikai svarbius taikomuosius tyrimus ir verslui reikalingus eksperimentinės plėtros darbus. Nors mokslinių publikacijų skaičius auga, praktiškai nėra patentų, užregistruotų JAV, Europos ir Japonijos patentų tarnybose. Pasaulio banko ekspertų nuomone (Butkus ir kt., 2003), Lietuvoje vykdomų fundamentinių tyrimų plėtra gali ir turi būti tikslinė, orientuota į ekonomiškai ir socialiai naudingas technologijų sritis, kūrybinių tyrimų gebėjimų stiprinimą ir pagrindo technologinėms inovacijoms užtikrinimą. Kitas svarbus veiksnys, įtakojantis žinių ekonomikos vystymąsi, yra informacinės technologijos. Pasak V. Butkaus (2003), pagal pasaulio raidos tendencijas, iki 2015 metų mokslo tyrimai, daugiausia atliekami išsivysčiusiose valstybėse, skatins inovacijas bei naujų gaminių kūrimą. 6 pav. Informacinių technologijų naudojimo rodikliai Lietuvoje Pastaba. 2008 – 2010 metų rodikliai prognozuojami Šaltinis: Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos vyriausybės 2008 metų sutrumpintas strateginis veiklos planas Prieš tris dešimtmečius prasidėjo pasaulinė skaitmeninė (IT) revoliucija, kuri sukūrė didesnę nei 1000 mlrd. produktų rinką. Numatoma, kad IT pramonė Lietuvoje po dešimt metų sudarys 25 proc. nacionalinio produkto (žr. 6 paveikslą). Apibendrinant galima teigti, jog besivystančių šalių, jų tarpe ir Lietuvos, įmonių konkurencingumas pastarąjį dešimtmetį daugiausiai priklausė nuo santykinai pigių gamybos veiksnių, vidaus investicijų, sparčių vietos vartojimo ir eksporto augimo tempų, o mokslinės ir inovacinės veiklos rodikliai išliko vienais žemiausių ES šalių erdvėje. Galima numatyti, kad per vidutinės trukmės laikotarpį šiose šalyse bus išsemtos ekonomikos augimo remiantis pigia darbo jėga galimybės, ir svarbiausias augimo veiksnys taps moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra. Žiniomis, inovacijomis, tampresnėmis mokslo ir verslo sąsajomis grindžiamas nacionalinės ekonomikos augimas Lietuvos sąlygomis būtų veiksmingiausias plėtojant antrinę ekonomiką, t. y. plėtojant individualų, smulkų ir vidutinį verslą (tam būtini į perspektyvius taikymus ir moderniąsias technologijas orientuoti moksliniai tyrimai ir eksperimentinės plėtros darbai) ir intelektualinius išteklius (veiklumo, intelekto, kūrybingumo ir verslumo įgūdžius turintys aukštos kvalifikacijos specialistai). Pirminė ekonomika, kurioje šiuo metu dirba dauguma versle įsitvirtinusių stambių įmonių, pajėgi naudotis technologijomis, kurias kartu su gaminiais pateikia investuotojai. Tačiau ir pirminei ekonomikai būtini nuolat atsinaujinantys intelektualiniai ištekiai – profesinį ir aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, įsisavinę naujausiais profesines ir mokslo žinias (Butkus ir kt., 2003). Žmogiškasis kapitalas (žmonių žinios ir gebėjimai) yra žinių ekonomikos centrinis elementas. Todėl būtina plėtoti švietimo sistemas ir žmogiškuosius išteklius, kad piliečiai būtų pasirengę įgyti ir taikyti žinias bei jomis dalytis. Taigi, tik įvykdžius šias sąlygas, Lietuva gali tikėtis tapti žinių ekonomikos valstybe. Išvados Žinių ekonomika yra grindžiama šiuolaikinio mokslo žiniomis ir idėjomis, kur prekės ir gamybos procesai kuriami, panaudojant inovacijas bei aukštąsias technologijas. Kitaip tariant, žinių ekonomika – tai tarptautiniu mastu konkurencinga gamyba ar paslaugos, besiremiančios pastoviai atnaujinamomis mokslo žiniomis. Lietuvoje pradedama pripažinti, kad mokslu grįstos inovacijos tampa šalies vystymosi, jos konkurencingumo augimo pagrindu. Žinių visuomenė – pirmasis iš trijų Lietuvos valstybės prioritetų šalia saugios visuomenės ir konkurencingos ekonomikos. Atsižvelgdama į tarptautinius įsipareigojimus, Lietuva siekia sukurti žinojimu pagrįstą ekonomiką, remiantis 2000 metais priimta Lisabonos strategija, kurios tikslai – tai užimtumo didinimas ir investicijų į mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų sritį pritraukimas. Lietuva, turėdama susiformavusią žinių vertinimo kultūrą, nepakankamai išnaudoja savo žinių išteklius – žmones, švietimo sistemas, mokslininkus, verslininkus ir t.t., taip prarasdama dalį galimybių konkuruoti tarptautiniu mastu, o kartu potencialių augimo ir pajamų galimybių. Lietuvoje nėra inovacijų sistemos, nuolat skatinančios inovacijas ir padedančios jas realizuoti. Išsivysčiusios valstybės investuoja milijardus į mokslą ir technologijų plėtrą. Lietuvoje į mokslo tyrimus (technologijas) orientuota pramonė sudaro vos kelis procentus. BVP dalis, skirta finansuoti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, yra ženkliai mažesnė nei Europos Sąjungos vidurkis. Lietuvoje pramonė modernizuojama perkant naujas technologijas ir įrengimus iš užsienio, taigi mūsų šalyje svarbiau investicijos, o ne mokslo tyrimai. Tačiau yra aišku, kad naujos ekonomikos kūrimas prasideda nuo mokslo žinių. Verslas Lietuvoje labai mažai investuoja į mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus. Tai sietina su didžiuliu verslo ir valstybinių mokslo ir studijų institucijų atotrūkiu. Be to, vyriausybės sektorius Lietuvoje ne tik daugiausiai finansuoja mokslo tyrimus, bet ir šiame sektoriuje santykinai atliekama daugiausiai tokių tyrimų. Nors Lietuvoje yra palyginti išplėtota švietimo sistema ir turima pakankamai žmonių išteklių, t.y. tiksliųjų mokslų ir inžineringo absolventų dalis populiacijoje yra aukštesnė nei ES vidurkis, tačiau jų veiksmingumas inovacijų sistemai yra nepakankamas. Lietuvoje absoliuti dauguma tyrėjų dirba valstybės mokslo ir studijų institucijose. Nesant tyrėjų verslo sektoriuje, verslo geba kurti ir absorbuoti inovacijas yra gana menka. Todėl Lietuvos inovacijų politika turi skatinti tyrėjų skaičiaus verslo sektoriuje didėjimą. Lietuvos aukštosios mokyklos parengia daug specialistų, bet dauguma jų nesugeba dalyvauti inovacinėje veikloje. Mokslinių tyrimų rezultatai vertinant leidinių, citavimų tarptautinėje spaudoje, patentų ir licencijų požiūriu – kuklūs. Nėra tarptautiniais patentais apgintos intelektinės nuosavybės – suteiktų patentų skaičius net keliasdešimt kartų atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio. Nėra prielaidų parduoti technologijas arba atsirasti naujų technologijų firmoms. Kitas svarbus veiksnys, įtakojantis žinių ekonomikos vystymąsi, yra informacinės technologijos. Pagal pasaulio raidos tendencijas, iki 2015 metų mokslo tyrimai, daugiausia atliekami išsivysčiusiose valstybėse, skatins inovacijas bei naujų gaminių kūrimą. Numatoma, kad IT pramonė Lietuvoje po dešimt metų sudarys 25 proc. nacionalinio produkto. Teigiama, kad per vidutinės trukmės laikotarpį šalyse bus išsemtos ekonomikos augimo, remiantis pigia darbo jėga, galimybės, ir svarbiausias augimo veiksnys taps moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra. Todėl būtina plėtoti švietimo sistemas ir žmogiškuosius išteklius, kad piliečiai būtų pasirengę įgyti ir taikyti žinias bei jomis dalytis. Taigi, tik įvykdžius šias sąlygas, Lietuva gali tikėtis tapti žinių ekonomikos valstybe. Informacijos šaltinių sąrašas 1. V. Butkus ir kt. Siūlymai Pasaulio banko ataskaitos „Lietuva. Žinių ekonomikos plėtra. 2003 m. kovas“ rekomendacijoms įgyvendinti. Lietuvos mokslo taryba. Mokslo strategijos ir valdymo komisijos darbo grupė. 2003 2. Ž. Dargužytė. Žinių ekonomika lemia valstybės konkurencingumą ir gerovės augimą. 2007 spalio 15.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!