Zigmundas Froidas „Kasdieninio gyvenimo psichopatologija“

1. Laisvė – determinizmas Froidas Froidas priskiriamas prie tų psichoanalistų, kurie žmogaus vidinę laisvę iš esmės matuoja ir vertina beveik nuliu. Tai yra, laisvės sąlyginai nėra,-yra tik determinizmas. Tai išreikšta Froido sukurtoje pirmoje visapusiškoje asmenybės teorijoje, kurios pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai. Pvz. Froido knygoje „Kasdieninio gyvenimo psichopatologija“ tokiais instinktais aiškinamas ir fizinis nerangumas: „Pačiam žmogui pargriuvus, negerai pastačius koją ar paslydus, ne visada galima tai paaiškinti vien tik atsitiktiniu motoriniu apsirikimu. Toks kūno pusiausvyros praradimas gali reikšti suvaržytas mintis. Man žinomi atvejai, kai moterys ar merginos griūdamos, nors ir nesusižeidė, tačiau taip išsigando, jog susirgo nesunkia traumine isterija. Kiekvienu atveju įtariau, kad čia kažkas ne taip, man atrodė, lyg kritimas buvo jau neurozės išdava ir reiškė tas pačias seksualinio turinio pasąmonės mintis, kurios, matyt, kaip varomoji jėga slypi už simptomų.“ Tai vienas iš determinuojančių veiksnių pavyzdžiu. „Daugelis atmeta psichinį determinizmą ir yra įsitikinę, jog egzistuoja laisva valia. Šis įsitikinimas išlieka ir taikant determinizmą. Tik, kaip ir visi kiti normalūs jausmai, jis turi būti pagrįstas. Kaip esu pastebėjęs, jis būdingas nedideliems ir svarbiems apsisprendimams; čia jaučiama psichinė būtinybė. Kaip tik esant smulkiems, nereikšmingiems sprendimams, norėčiau tikėti, jog buvo galima pasielgti ir kitaip, kad tai padarėme laisva, nemotyvuota valia. Mūsų analizė rodo, jog nebūtina atmesti teisę tikėti laisva valia. Skiriant sąmonės motyvavimą nuo pasąmonės motyvavimo, įsitikinama, kad sąmoningas motyvavimas neapima visų motorinių sprendimų. Minima non curat praetor. Bet ko nepadaro viena pusė, tą motyvuoja kita, pasąmonė, ir taip psichikoje determinuojama ištisai.“ Franklis Laisvė yra sąlyginė, ji tik vidinė, o tuo ji ir yra svarbi, nes leidžia žmogui rinktis, esant ribotai fizinei galimybei. Gyvenimo laikinumas nedaro jo beprasmiško jei žmonės būtų nemirtingi, jie galėtų atidėlioti darbus neapibrėžtam laikui , o suvokus gyvenimo baigtinumą , žmogaus atsakomybė už kiekvieną akimirką išauga. Pabandžius psichologiškai pavaizduoti ir psichopatologiškai paaiškinti tipiškus ilgamečio stovyklos kalinio būdą bruožus, turėtų susidaryti įspūdis, kad žmogaus sielą visiškai ir neišvengiamai sąlygoja aplinka. Juk šiuo atveju, kalbant apie koncentracijos stovyklos psichologija, kaip tik stovykla kaip savotiška socialinė aplinka tarsi prievarta formuoja žmogaus elgesį. Galima būtų pagrįstai prieštarauti ir klausti: kurgi tuomet žmogaus laisvė? Argi nesama dvasinės laisvės, pasirenkant elgesio būdą, nuostatą į supančią aplinką? Ar tikrai žmogus tėra įvairių apribojimų ir sąlygų- biologinių ir sociologinių- produktas? Ar tikrai jis vien atsitiktinė savo fizinės sandaros, būdo polinkių, visuomenės padėties pasekmė? Ir ypač- ar tikrai psichinės žmogaus reakcijos į ypatingą, socialiai sąlygotą stovyklos aplinką patvirtina tai, kad pasmerktas tokiai egzistencijos formai, jis visiškai negali išvengti jos poveikio? Ar jis, „verčiamas aplinkybių“, čia, stovykloje, viešpataujančių aplinkybių, „negali kitaip“? atsakyti į šį klausimą galima tiek iš patirties, tiek iš principo. Iš patirties- nes pats stovyklos gyvenimas parodė, kad žmogus išties „gali kitaip“. Nesunku pateikti pakankamai daug herojiškų pavyzdžių, įrodžiusių, jog apatiją galima pergalėti, irzlumą nuslopinti, taigi įrodžiusių, jog dvasios laisvės likučio, laisvos Aš išorinės ir vidinės prievartos būsenoje. Kas iš mūsų, išgyvenusių koncentracijos stovyklas, negalėtų papasakoti apie žmones, ėjusius per rikiuotės aikštes ar stovyklos barakus, dalijusius vienur gerą žodį, kitur paskutinį duonos kąsnį. Tegul jų būta nedaug, bet jie liudija, kad žmogui stovykloje galima atimti viską, tik ne paskutinę žmogišką laisvę- priimti vienokia ar kitokią nuostatą i duotąsias aplinkybes. O rinktis „vienokia ar kitokia“ visada įmanoma. Kiekviena diena, kiekviena valanda stovykloje teikė daugybę galimybių vidiniam apsisprendimui, žmogaus apsisprendimui už ar prieš nuosmukį, pasidavimą aplinkos jėgoms, grasinusioms pačiai jo esmei- jo vidinei laisvei,- viliojusioms jį, išsižadėjusį laisvės ir orumo, tapti vien išorinių aplinkybių objektu ir žaidimo kamuoliu, pavirsti tipišku stovyklos kaliniu. Todėl dvasinė laisvė, kurios neįmanoma atimti iki paskutinio atodūsio, leidžia žmogui iki paskutinio atodūsio prasmingai formuoti gyvenimą. Tačiau ir laisvė dar ne viskas. Tai tik dalis istorijos ir puse tiesos. Laisvė tėra negatyvusis fenomeno aspektas, pozityvusis jo aspektas yra atsakingumas. Iš tikrųjų laisvei gresia pavojus išsigimti į gryną kaprizingumą, jei ji nesuvokiama kaip atsakomybė. Neįmanoma įsivaizduoti tokių sąlygų, kurios paliktų žmogų be mažiausios laisvės. Todėl laisvės likutis, kad ir koks būtų menkas, yra paliktas net neurozės ir psichikos apimtam žmogui. 2. Racionalumas – iracionalumas Froidas Pagal Froido teoriją žmogus yra kontroliuojamas giluminių iracionalių jėgų, apie kurių egzistavimą nieko nežino. Todėl bet kokio elgesio tikslas yra sumažinti įtampą, atsirandančią dėl energijos susikaupimo, tai yra patenkinti instinktus. Iracionalių jėgų veikimu grindžiami apsirikimai, klaidingai prisiminimai, „užtemimai“, apskritai – visi suklydimai. Todėl nėra griežtos ribos tarp psichinės normos ir nenormalumo, taigi visi esame šiek tiek nervingi. Todėl puikus iracionalaus elgesio pavyzdys yra nerimas, kurio tikslas perspėti žmogų apie artėjantį pavojų. Jaučiamas iracionaliai, kartais paaiškinamas racionaliai. Panašiai yra ir su išstūmimu, kurio metu pašalintos mintys ir jausmai, atsidūrę pasąmonėje, vis tiek sukelia nerimą, bet jo priežasčių nebeįmanoma paaiškinti racionaliai, išskyrus tuos atvejus, aki jie kartais prasiveržia per sapnus, juokelius, apsirikimus. Bet tiek lengviausiems, tiek sunkiausiems atvejams, prie kurių priskirtini ir klaidingi bei atsitiktiniai veiksmai, bendra tai, jog visus fenomenus galima paaiškinti nevisiškai nuslopintu turiniu, kurį sąmonė išstumia, bet nepajėgia sutrukdyti jam pasireikšti. Todėl neteisinga argumentacija, leidžianti iracionalius poelgius gana logiškai paaiškinti, sukuria iliuziją, kad žmogus neturi jokių motyvų, kurie būtų už sąmoningos kontrolės ribų. Todėl Froidas ir nepasikliovė racionalumu. Franklis Franklio logoterapijos pagrindinis tikslas – prasmės ieškojimas, tai svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime, o ne instinktyvių potraukių „antrinis racionalizavimas“. Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats, tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo paties prasmės siekimą. Esama autorių, tvirtinančių, jog prasmės ir vertybės tėra „savigynos mechanizmai, atoveiksmio reakcijos ir sublimacijos“. Aš pats nenorėčiau gyventi vien dėl savo „savigynos mechanizmų“ ir nebūčiau pasiruošęs mirti vien dėl savo „atoveiksmio reakcijos“. Vis dėlto žmogus sugeba gyventi ir net mirti dėl savo idealų ir vertybių! Kartais individo rūpestis dėl vertybių iš tikrųjų yra paslėptų vidinių konfliktų maskuotė; tačiau tai veikiausiai taisyklės išimtys nei pati taisyklė. Tokiais atvejais mes susiduriame su netikromis vertybėmis, kurios turi būti demaskuotos. Tačiau demaskavimo negalima taikyti susidūrus su žmogaus vidiniu autentiškumu ir tikrumu, su troškimu, kad jo gyvenimas būtų kiek įmanoma prasmingas. Jei ir tuomet nesustojama, vienintelis dalykas, ką „demaskuojantis psichologas“ atskleidžia, yra jo paties „slaptasis motyvas“ – tai yra jo nesąmoningas poreikis sumenkinti ir nuvertinti tai, kas žmoguje yra tikra, kas iš tiesų žmogiška. Todėl kyla natūralus klausimas: kaip Frankais suvokia žmogaus proto įtaką jo elgesiui? Ar žmogus yra racionalus, ar jį valdo iracionalios jėgos? Teiginys, kad „laisvas žmogaus apsisprendimas lemia jo vidinio gyvenimo tikrovės deformavimą koncentracijos stovykloje“, lyg ir patvirtina iracionalių jėgų dominavimą. Bet „vos tik mums atsiskleidė kentėjimo prasmė, mes nustojome menkinti, nuvertinti stovyklos gyvenimo kankynę, nustojome „išstumti“ ją ir maskuoti pigiu ar mėšlungišku optimizmu“. Tuo patvirtinamas žmonių sąmoningumas. Akivaizdu, kad Frankais nėra kategoriškas nei racionalumo, nei iracionalumo šalininkas, bet jis teigia, kad „žmogus toks, koks jis yra – gėrio ir blogio lydinys!“. Žmogus, tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra. Jis nėra visiškai valdomas ir bejėgis, veikiau jis pats apsisprendžia: arba pasiduoda aplinkybėms, arba drąsiai jas priima. Kitaip tariant, žmogus galiausiai yra apsisprendžiantis. Žmogus ne šiaip sau egzistuoja, bet visada sprendžia, kokia bus jo egzistencija, kas jis bus kitą akimirką. Taip pat kiekvienas žmogus yra laisvas kiekvieną akimirką pasikeisti. Todėl jo ateitį galime numatyti tik dideliuose visos žmonių grupės, kuriai jis priklauso, statistinių duomenų rėmuose; tačiau individuali asmenybė iš esmės nenuspėjama. Kokių nors spėlionių pagrindas galėtų būti biologinės, psichologinės ar socialinės sąlygos. Vis dėlto vienas iš svarbiausių žmogaus egzistencijos bruožų yra gebėjimas pakilti virš aplinkybių, jas pranokti. Žmogus sugeba, jei įmanoma, keisti pasaulį į gerą, ir, jei reikia, pats keistis į gerą. Dvasinis žmogaus branduolys yra pasąmoningas ir jo negalima iki galo įsisąmoninti. Tai dvasinė pasąmonė, iš kurios atsiranda sąmonė. Egzistenciškai autentiški sprendimai yra ne visai įsisąmoninti, t. y., jie priimami iš dalies nesąmoningai, intuityviai. 3. Holizmas – elementarizmas Froidas „-Bepročių elgesyje krinta į kis tai, kad jiems atrodo svarbūs tie mūsų elgesio momentai, į kuriuos nekreipiame dėmesio. Jie supranta juos savaip ir daro atsižvelgdami į tai įvairiausias išvadas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!