Žanas Žakas Ruso ir jo socialinė koncepcija

 ŽANAS ŽAKAS RUSO IR JO SOCIALINE KONCEPCIJA Besiformuojantys ir įsitvirtinantys Europos šalyse bur­žuaziniai santykiai buvo reikalingi idėjinio pagrindimo. XVIII amžius — tai intensyvaus buržuazinės ideologijos for­mavimosi amžius, vadinamas Šviečiamąja epocha. To meto buržuazinių revoliucijų programų idėjinį ir politinį turinį iš esmės apsprendė racionalistinė šviečiamoji filosofija. Nors ji buvo nevienalytė ir įvairiose šalyse įgaudavo specifinių bruožų, tačiau ją jungė ryškus antifeodalinis bei antiklerikalinis kryptingumas. Vis dėlto XVIII a. Prancūzija kurį laiką išvengė tų revoliucinių sukrėtimų, kuriuos pergyveno Anglija, Olandija. Čia absoliutizmas tvirtai saugojo feoda­lines privilegijas. Jis nebuvo imlus naujoms idėjoms. Bet ir čia, nepaisant žiauriausių represijų, formavosi buržuazinė ideologija, kurios pagrindinis šaltinis buvo šviečiamoji filo­sofija, Prancūzijoje šviečiamosios idėjos intensyviausiai vys­tėsi tarp 1715 m. (Liudviko XIV mirties metai) ir 1789 m. (Bastilijos šturmas), o didžiausio suklestėjimo pasiekė apie 1751 m. kai pasirodė D. Didro (1713—1784) redaguojamos „Enciklopedijos" pirmasis tomas. Švietėjai suformulavo „sveiko proto" koncepciją, pagal kurią visko matas yra protas; visa, kas egzistuoja, esą pri­valo atsilaikyti prieš proto teismą. Racionalizmas stipriai veikė Šviečiamosios epochos filosofus. Pirmasis, kuris sukilo prieš šį proto kultą, buvo Ž. Ž. Ruso. Žanas Žakas Ruso gimė 1712 m. birželio 28 d. Ženevoje. laikrodininko šeimoje. Nors ji ir nebuvo aristokratinės kil­mės, tačiau tuometinėje socialinėje hierarchijoje užėmė gana • aukštą padėtį. Ž. Ž. Ruso dėdė iš motinos pusės pulkininkas Gabrielis Bernaras buvo Ženevos įtvirtinimų inžinierius. Iš pat mažens Žanas Žakas guviai stebėjo, kas vyksta jo gimtajame mieste. Miestiečiai tada šventai saugojo savo didvyrio Fatijaus, sušaudyto 1707 m., prisiminimą. Amatininkai būrėsi į įvairias slaptas organizacijas. Nors Ženevoje veikė demokratiškiausia tais laikais konsti­tucija, tačiau ji nepatenkino plebėjų. Miestiečiai siekė iš­plėsti savo teises. Ž. Ž. Ruso vaikystė sutapo su liaudies judėjimo pakilimu. Ženeviečiai atgaivino seną atstovavimo liaudžiai tradiciją. Jie siųsdavo delegacijas, kurios išdėstydavo Ženevos Tarybai miestiečių skundus. Pirmajai tokiai delegacijai 1718 m. gruodžio 7 d. vadovavo Pjeras Miušaras, Ž. Ž. Ruso pusbrolis. Dauguma žymių opozicijos vadų gy­veno toje pačioje gatvėje, kaip ir Ž. Ž. Ruso. Kvartalo ber­niukai organizuodavo būrius, kurie užpuldinėdavo aristo­kratų atžalas. Tokiose gatvių batalijose dalyvaudavo ir ma­žasis Žanas Žakas. Ž. Ž. Ruso didelį įspūdį padarė tėvas, pagarsėjęs nenuorama, visada pabrėždavęs, kad jis —laisvas žmogus. 17ŽŽ m. jis susikirto su prancūzų karininku, kurį užstojo vietinė valdžia. Ž. Ž. Ruso tėvui grėsė kalėjimas. „.. .jis bevelijo išsi­kelti iš Ženevos ir visam gyvenimui palikti tėvynę, negu nusileisti, kai, jo manymu, buvo paliesta jo garbė ir laisvė",— rašė Ž. Ž. Ruso. Našlaitį ėmėsi globoti dėdė G. Bernaras, kuris drauge su savo sūnumi atidavė berniuką į pensioną. Nors Žanas Žakas su pusbroliu sutarė, tačiau greitai pajuto socialinės nelygybės kartėlį (jis pastebėjo., kad pensione su juo elgiamasi kitaip, negu su pusbroliu). Jau vaikystėje Ž. Ž. Ruso sąmonėje susiformavo įsitikini­mas, kad liaudis, jeigu ji bus atkakli, privers valdžią pa­klusti savo sprendimams. Liaudžiai reikalaujant, Ženevos Taryba sumažino mokesčius bei padarė kitų nuolaidų. Ž. Ž. Ruso dažnai matydavo vyraujant santarvę tarp Ženevos gyventojų. Pavyzdžiui, kai Sen-Žerve pulkas užbaigė pra­tybas, po įprastinės vakarienės visi kareiviai ir karininkai įsijungė į miesto aikštėje vykusias žaidynes. Drauge šoko ir dainavo karininkai ir tarnaitės, prie vieno stalo vaišinosi aristokratai ir amatininkai. Visi jautėsi esą vienos šeimos nariai. Vėliau Ž. Ž. Ruso rašė Ž. d'Alamberui, esą jo tėvas tada pasakęs: „Žanai Žakai, mylėk savo šalį. Pažvelk į šiuos geruosius ženeviečius: visi jie broliai, draugai; džiaugsmas 6 ir santarvė viešpatauja tarp jų. Tu — ženevietis; tu kada nors pamatysi kitas tautas; tačiau ir tuomet, kai tu išvažinėsi pasaulį taip, kaip tavo tėvas, tu niekuomet ir niekur nesu­tiksi jiems lygios tautos" 3 . Ženeviečiai mėgo skaityti istorinius veikalus, grožinę li­teratūrą. Dažna amatininkų šeima turėjo nuosavą biblioteką, kurioje saugojo M. T. Cicerono, Vergilijaus, Senekos, Ho­mero, Fukidido, N. Makjavelio, B. Paskalio, Ž. Moljero, P. Beilio, Dž. Loko, Voltero ir kitų autorių veikalus. Kai kurie šių bibliotekų savininkai vadovavo liaudies judėji­mams, kurių liudininkas buvo Ž. Ž. Ruso. Biblioteka turėjo ir Žano Žako tėvas. Ž. Ž. Ruso labai anksti susipažino su klasikine literatūra. Turėdamas vos septynerius metus jis drauge su tėvu skaitė Plutarcho parašytas žymiųjų žmonių biografijas. „Mėgsta­miausiu mano autorium tapo Plutarchas" 4 , — vėliau prisipažino Ž. Ž. Ruso. Istorijos mokslai jį žavėjo labiau, negu Ovidijus ar Ž. Moljeras, Berniukas domėjosi savo miesto istorija. Aplinka ir knygos žadino maištingą jaunuolio sielą. Ypač jį viliojo "antikiniai autoriai, jie" formavo Žano Žako mąstyseną. "Plutarchas, perskaitytas septynmečio respublikono, davė" pasauliui „Visuomenės sutartį" 5 , — pažymi šiuolaikinis prancūzų istorikas M. Lonė. Vėliau Z. Ž. Ruso susipažino su naujausiomis socialinėmis teorijomis. Jis studijavo T. Hobsą ir Dž. Loką. Apsiskaičiusio jaunuolio nepatenkino monotoniškas gy­venimas pensione. Šešiolikmetis Žanas Žakas paliko gimtąjį kraštą. Jis bastėsi po pasaulį, dirbo įvairiausius darbus (buvo valkataujančiu muzikantu, liokajum, prancūzų utopinio so­cialisto G. Mabli brolio namų mokytoju ir t. t.). 1741 m. jis atvyko į Paryžių ir aktyviai įsijungė į jo kultūrinį gy­venimą. Ž. Ž. Ruso veikla daugiašakė: jis domisi muzika, filosofija, literatūra, pagarsėja kaip kompozitorius; Jis - pirmosios prancūzų komiškos operos „Kaimo burtininkas" (175Ž m.) autorius. Ši opera tuo metu turėjo milžinišką pasisekimą ir 7 suformavo naują kryptį operos mene. Ž. Ž. Ruso parašė daug teorinių straipsnių apie muziką, o 1764 m. išleido „Mu­zikos žodyną“, kurį F. Šelingas laikė geriausiu šios srities darbu. Suartėjęs su D. Didro ir kitais enciklopedistais, Ž. Ž. Ruso suorganizavo „Enciklopedijoje" muzikos skyrių. Jis visas pasinėrė į šviečiamąją veiklą, tačiau vėliau susipyko su D. Didro bei jo vienminčiais. Ž. Ž. Ruso kivirčai su enciklopedistais nepaaiškinami vien pažiūrų skirtingumu: jis iš tėvo paveldėjo karštą būdą. Jo stačiokiški posakiai, kategoriški reikalavimai, kad visi būtų atviraširdžiai, dažnai skambėdavo įžeidžiančiai, ir jis praras­davo draugus. Paryžiaus aplinka jam buvo svetima. Jis il­gėjosi gimtinės. Ž. Ž. Ruso visada jautėsi Ženevos pilietis, didžiavosi savo respublika, norėjo ją apsaugoti nuo neigiamų įpročių įtakos. Jį pykino prancūzų polinkis į prabangą, sa­loninis Paryžiaus menas, šokiravo aristokratų pasipūtimas, paprastų žmonių niekinimas. Tačiau su Prancūzija jį siejo nenutraukiami saitai: gimtoji prancūzų kalba ir šviečiamosios idėjos. Ž. Ž. Ruso kankino vidiniai prieštaravimai: jo širdis linko į Ženevą, tačiau ten nebuvo intelektualinės aplinkos, ten jis turėjo dar mažiau vilčių būti suprastas. Ž. Ž. Ruso veikalai — jo vidinių išgyvenimų, apmąstymų išraiška. Apie 1745 m. Ž. Ž. Ruso susipažino su Tereza Levaser, vieno Paryžiaus viešbučio kambarine, anot jo, tikru gamtos kūdikiu. Tereza buvo aistringa moteris. Ji neslėpė savo jaus­mų, o veiksmų nedangstė jokiomis dorovės normomis. Tai ir imponavo Ž. Ž. Ruso. Jis surišo su ja savo gyvenimą. Tačiau savo santuokos jis neįformino jokioje bažnyčioje, jokioje magistratūroje. Tai šokiravo Paryžiaus visuomenę. Ji pik­tinosi Žanu Žaku, nors pati ištvirkavo. Retas aristokratas ar šiaip turtuolis neturėdavo meilužės. Šių ištvirkėlių akyse Ž. Ž. Ruso buvo visuomenės normų griovėjas, amoralus asmuo, nors jis nepripažino ,,meilės " už pinigus. „Prosti­tutėmis šlykštėjausi, ir šis jausmas išliko manyje amžinai; į paleistuvį žiūrėjau su panieka, netgi su siaubu",— rašė jis. Ryšiai su Tereza atspindėjo jo pasaulėjautą, kurią jis vėliau išdėstė savo grožiniuose ir filosofiniuose veikaluose. Ž. Ž. Ruso tvirtai tikėjo, kad kiekvieno žmogaus veiks­mai turi išplaukti iš natūralių gamtos dėsnių. Jam visai ne- 8 rūpėjo, kas apie jį .bus kokios nuomonės, jam tik buvo svarbu, kad žmogus savo santykiuose su kitais atsisakytų visko, kas dirbtina. Viešoji nuomonė esanti .nepastovi; ji priklausanti nuo žmogaus sugebėjimo suvokti ir įvertinti tarpusavio santykius. ,,Elkis su kitais taip, kaip norėtum*'"" kad su tavimi elgtųsi;

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!