Analizės

Ž. Ž. Ruso analizė

10   (1 atsiliepimai)
Ž. Ž. Ruso analizė 1 puslapis
Ž. Ž. Ruso analizė 2 puslapis
Ž. Ž. Ruso analizė 3 puslapis
Ž. Ž. Ruso analizė 4 puslapis
Ž. Ž. Ruso analizė 5 puslapis
Ž. Ž. Ruso analizė 6 puslapis
Ž. Ž. Ruso analizė 7 puslapis
Ž. Ž. Ruso analizė 8 puslapis
Ž. Ž. Ruso analizė 9 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Žanas Žakas Ruso APIE VISUOMENĖS SUTARTĮ • Pagal visuomenės sutartį žmogus netenka savo prigimtinės laisvės ir neribotos teisės į tai, kas jį vilioja ir ką jis gali pasisavinti; įgyja jis pilietinę laisvę ir teisę į tai, ką turi. • Moralė daro žmogų tikruoju savęs šeimininku, nes vadovautis vien tik geismu yra vergovė, o paklusti paties sau sukurtiems įstatymams yra laisvė. • Pirminis susitarimas ne tik nepanaikina žmonių prigimtinės lygybės, bet, priešingai, iš gamtos paveldėtą fizinę nelygybę pakeičia moraline ir teisine lygybe; ir žmonės, būdami nelygūs jėga ar sugebėjimais, remiantis susitarimu ir teise, tampa lygūs. • Tik bendroji valia gali valdyti valstybės jėgas, atsižvelgdama į jos įkūrimo tikslą, kuris yra visuotinė gerovė. • Suverenui pareikalavus, pilietis nedelsdamas turi atlikti visa, ką jis gali padaryti valstybės labui, bet suverenas savo ruožtu negali apsunkinti pavaldinių bendruomenei nenaudinga našta. • Visuomenės susitarimas nustato tokią piliečių lygybę, kad visi jie prisiima įsipareigojimus tomis pačiomis sąlygomis ir visi turi naudotis vienodomis teisėmis. • Visuomenės sutarties tikslas – susitariančiųjų apsaugojimas, surasti tokią asocijacijos form, kuri sugotų kiekvieną individą ir kur kiekienas prisijungiantis asmuo liktų pavalus tik pats sau. • Suvereniteto aktas – tai ne aukštesniojo susitarimas su žemesniuoju, bet visumos susitarimas su kiekvienu savo nariu; susitarimas teisėtas, nes jis remiasi visuomenės sutartimi; teisingas, nes jis bendras visiems; naudingas, nes už jį laiduoja visa visuomenės jėga ir aukščiausioji valdžia. • Kiekvienas piktadarys, kėsindamasis į visuomenės įstatymus, dėl savo nusikaltimų tampa maištininku ir tėvynės išdaviku; pažeidęs jos įstatymus, jis nustoja būti jos nariu ir netgi kariauja su ja. Tada valstybės išsaugojimas nesuderinamas su jo gyvybės išsaugojimu. • Įstatymų leidėjas visais atžvilgiais yra nepaprastas žmogus valstybėje. Jei jis turi būti nepaprastas savo gabumais, tai juo labiau jis turi būti toks savo vaidmeniu. • Įstatymų leidime dalyvauja du dalykai: 1.žmogaus jėgas pranokstantis sumanymas 2.valdžia jam realizuoti, kuri pati nieko nereiškia. • Didi įstatymų leidėjo siela – tai tikras stebuklas, privaląs pateisinti jo pašaukimą. • Įstatymų leidėjas nepradeda kurti pačių geriausių įstatymų, prieš tai neištyręs, ar tauta, kuriai jis juos kuria, sugebės jų laikytis. • Tie patys įstatymai negali tikti daugeliui skirtingų provincijų, turinčių skirtingus papročius, gyvenančių skirtingomis klimatinėmis sąlygomis ir todėl negalinčių priimti tos pačios valdymo formos. Skirtingi įstatymai gimdo tik neramumus ir netvarką tarp pavaldinių. • Visos tautos turi tam tikrą išcentrinę jėgą, kuri skatina jas nuolat veikti viena prieš kitą ir siekti padidinti savo teritoriją kitos sąskaita. • Gerovę, kuri turi būti kiekvienos įstatymų leidimo sistemos tikslas, sudaro du svarbiausi dalykai: laisvė ir lygybė. • Valdžia turi būti tokia, kad ji negalėtų virsti jokia prievarta, ir visada turi būti įgyvendinama pagal padėtį visuomenėje ir įstatymus. • Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso tik tautai ir gali priklausyti tik jai. • Įstatymų vykdomoji valdžia negali priklausyti visai tautai, kaip įstatymų leidėjai, ar suverenui. • Vyriausybė – tai tarpinis organizmas, įsteigtas pavaldinių ir suvereno tarpusavio ryšiams palaikyti, įgaliotas vykdyti įstatymus ir remti tiek pilietinę, tiek politinę laisvę. • Demokratinis valdymas labiausiai tinka mažoms valstybėms, aristokratinis – vidutinėms, o monarchinis – didelėms. • Yra 3 aristokratijos rūšys: 1.prigimtinė 2.renkamoji 3.paveldimoji. • Paprastos valdymo rūšys turi ir jėgos, ir silpnumo maksimumą, o mišrioms formoms būdinga vidutinė jėga. • Dėl klimato ypatybių despotizmas tinka šiltiems kraštams, barbarystė – šaltiems, o geriausias valdymas – tarpinėms sritims. • Monarchija tinka tik turtingoms tautoms, aristokratija – vidutinio turtingumo ir dydžio valstybėms, demokratija – mažoms ir neturtingoms. Ž. Ž. Ruso teigia, kad visa ko pagrindas yra savęs meilė, iš kurios kyla visi jausmai, pirmiausia – užuojauta. Iš prigimtinių santykių išsirutulioja primityvios santvarkos, tačiau jos nepažeidžia esamos lygybės ir laisvės. Skleidžiantis kultūrai ir plėtojantis visuomenės formoms, prigimtinė lygybė suyra. Geroji savęs meilė virsta egoistine savimeile. ▪ Nuosavybė stumia žmones į konkurencinę kovą. ▪ Kultūra uždeda žmonėms grandines; dar labiau juos pančioja įstatymai. ▪ Protas bei mokslas atbukina prigimtinį papročių jausmą. ▪ Nuo prabangos žmonės darosi ištižę, o rafinuotos manieros juos padaro nesąžiningus. Taip pat būtina bendra valstybinė religija: joje turėtų būti tik keletas pozityvių dogmų, kaip antai visuomenės sutarties bei įstaymų šventumo dogma. ŽANAS ŽAKAS RUSO (1712 - 1778m.) Tai viena žymiausių, geriausių asmenybių, mąstytojų - labai kontraversiška asmenybė. Gimė Ženevoje laikrodininko šeimoje. Lankė kalvinistų pradžios mokyklą. Nuo 16m., kai tėvas bandė priversti dirbti notaro padėjėju, iškeliavo iš namų ir visą gyvenimą klajojo. Jam einant miestu, jį partrenkė arklys ir jis visą gyvenimą manė, kad jį persekioja (sirgo persekiojimo manija). Po mirties pasklido kalbos apie savižudybę. Jo socialinės, politinės, teisinės mintys išdėstytos: "Apmąstymai klausimų, ar mokslų ir menų atgimimas prisidėjo prie įpročių pagerėjimo ar pablogėjimo" (1750m. už šį kūrinį apdovanotas Dižono premija). "Apmąstymai apie žmonių nelygybės kilmę ir priežastis" (1754m.), "Apie politinę ekonomiją" (1755m.). 1782m. išspausdintas jo darbas "Apmąstymai apie amžinąjį pasaulį".Svarbiausias darbas - 1762m. "Apie visuomenės sutartį arba politinės teisės principai". Visa jo politinė ir teisinė teorija pagrįsta tautos suverenitetu. Prigimtinės būklės kaita. Prigimtinėje būklėje nėra privačios nuosavybės, visi yra lygūs ir laisvi. (priešingai Hobbsiui ir Spinozai) Tačiau atsiradus privačiai nuosavybei, atsiranda socialinė nelygybė, kuri sukelia kovas tarp turtingų ir vargšų. Lygybė nyksta kartu su privatine nuosavybe. Kada lygybė išnyko, "sekė siaubingi neramumai, vargšų sumušimai, neteisingi turčių užpuolimai". Kai visuomenė pradėjo karą Ji negalėjo nei sugrįžti atgal, nei atsisakyti to, ką įgijo žiauriu būdu. Išeitis: sudaryti sutartį ir sukurti valstybinę valdžią ir įstatymus, kuriems visi turi paklusti.! Pati prigimtinė būklė, kai nėra privačios nuosavybės ir visi lygūs, pati geriausia būklė. Ruso sako, kad prigimtinė būklė - "aukso amžius" -geriausia visuomenės būklė!. Valstybės valdžiai ir įstatymams atsiradus, vargšai prarado ne tik prigimtines teises, laisves, bet negavo ir politinių teisių ir laisvių. Ta sutartis buvo bloga. Sutarties ir įstatymų sukurta valstybė silpnam užkrovė dar didesnę naštą, o turtingam - suteikė dar daugiau jėgų. Toliau Privačios nuosavybės nelygybė, kurią papildo politinė nelygybė, priveda prie absoliučios nelygybės absoliutizmo sąlygomis, kada "visi prieš despotą lygūs savo vergyste ir neturi teisių". (Čia buvo valstybės atsiradimo raida) Kaip priešprieša tokiai žiauriai visuomenės raidai, Ruso pateikia savo "tautų ir valdytojų sutarties" koncepciją. Tokia sutartis žmonių junginį turi paversti suverenia tauta, o kiekvieną žmogų - piliečiu. Tokia asociacija visa savo turima jėga gina ir saugo kiekvieną asmenybę, jos turtą ir tokios sutarties dėka kiekvienas bendraudamas su kitais išlieka pavaldus tik sau ir toks pat laisvas kaip anksčiau. Sudarant tikrąja visuomenės sutartį kiekvienas perduoda bendrajai valiai valdyti savo asmenybę ir visas savo jėgas. Tuo būdu tampa neatskiriama bendro dalinio dalimi. Visuomenė, sudariusi sutartį, įgauna savo "aš" vientisumą, bendrumą ir valią. Tas bendras kolektyvas susideda iš tiek asmenų, kiek visuotiniame susirinkime yra balsų. Bendras kolektyvas, Ruso požiūriu, yra juridinis asmuo ir jis susiformuoja iš to, kas anksčiau vadinosi pilietinė visuomenė, o dabar - respublika ar politiniu organizmu. Bendras kolektyvas kaip visuma pradedamas vadinti tauta, kiekvienas, dalyvaujantis realizuojant valdžią, vadinamas piliečiu, kiekvienas, kuris paklusta įstatymams - pavaldiniu. Pati sąvoka "pilietis" suponuoja tam tikrų politinių teisių turėjimą. Reikia sudaryti tokią sutartį, kad tauta taptų politine tauta, žmonės taptų piliečiais, visi laikytųsi įstatymų. Tik tokia sutartis pateisina visuomenės perėjimą iš prigimtinės į politinę būklę. Pirmasis visuomenės sutarties sakinys: žmogus gimsta laisvas, bet jis visur yra sukaustytas. Taigi reikia surasti būdus prigimtinės žmogaus teisės ir politinės vergystės prieštaravimui suderinti. Todėl jis ir kalba apie tikrąją visuomenės sutartį, nes jos pasekmė turi būti ta, kad žmonės atgautų tai, ką prarado neteisingai valstybei susidarius. Jo manymu to meto feodalinė santvarka yra neteisinga ir egzistuoja ne teisėtai, o jėgos pagalba. Kol tauta paklūsta valdžiai, yra gerai, bet jei tauta, pajutusi galimybę numesti naštą ir tai padaro, tai yra gerai, nes taip tauta atgauna prarastą laisvę. Taip jis pateisina revoliucinį kelią. Ruso nurodo, kad jėga (kaip ir Grocijus) nesukuria teisės nei prigimtinėje, nei politinėje būklėje. Apskritai, bet kokios teisėtos valdžios pagrindas gali būti tik susitarimas. Teisingumas turi būti abipusis. T.y. siekiant sujungti teisę ir pareigas, būtini įstatymai ir susitarimai. Kaip tikroji sutartis turi būti sudaroma. Visuomenės sutartis turi būti sudaroma: prigimtinė teisė ir lygybė atskiriama nuo kiekvieno individo ir perduodama formuojamo bendro (tauta, valstybė) naudai. Atskiram individui už atiduotas prigimtines teises ir lygybę yra kompensuojama pozityviomis teisėmis ir lygybe, kurios numatytos sutartyje. Ruso požiūriu tokia visuomenės sutartis - ekvivalentūs mainai. Dėl jų visi tampa lygiais. Visuomenės sutartis ir formuojamas suverenitetas yra pagrįstas bendra valia. Ši valia svarbi Ruso mokyme apie valstybę. Bendra valia nuo visų valios skiriasi: bendros valios atveju kalbama apie bendrus interesus. Jei kalbama apie visų valią, tai kalbame apie asmeninius interesus, kurie sudaro privačių asmenų valių sumą. Atimkite iš visų valios abipusiai priešingas valias, ir visas kitas valias susumuojant gausime bendrą valią. (Atimkite iš visų valios abipusiai priešingas valias ir liks bendra valia?) Ruso yra už valstybės įstatymus, pagrįstus bendra valia, todėl griežtai kritikuoja partijas, susivienijimus, privačias asociacijas, nes jos ima konkuruoti su bendra valia pagrįstais įstatymais. Tokios partijos, susivienijimai iškreipia bendros valios formavimosi procesą, nes gali atsitikti taip, kad balsuojamų bus tiek, kiek organizacijų, o ne kiek žmonių. Šiuo požiūriu Ruso antrina Makiaveliui - partijos, sektos neša tik žalą valstybei. Valstybės valdžia turi tam tikras ribas, o ne absoliuti. Valstybės valdžia negali apkrauti pavaldinių naštomis, nereikalingomis bendruomenei, tai yra valstybinės valdžios galios ribos Pats suverenas, Ruso požiūriu, nėra varžomas savo paties priimtų įstatymų, todėl, kad jei suverenas negalėtų priimti tokio Įstatymo, nuo kurio vykdymo jis pats save galėtų atleisti, tai prieštarautų pačio politinio organizmo prigimčiai suvereno prigimčiai?. "Nėra ir negali būti jokio įstatymo, kuris būtų privalomas visai tautai". Tautai neprivaloma net visuomenės sutartis. Suverenas yra anksčiau nei Įstatymas, aukščiau nei teisėjas. Apie tautos ir individo santykį: "Suverenas disponuoja neribota teise į pavaldinių gyvybę ir mirtį. Piliečiui (sudarius visuomenės sutartį) nebepriklauso svarstyti apie jam įstatymų keliamą pavojų" (tai antiindividualistinė formuluotė, net pas Hobsą to nėra). Ruso individui nesuteikia jokių garantijų santykiuose su valdžia, nes suverenas susideda iš privačių asmenų, todėl suverenas negali turėti skirtingų interesų, nei jį sudarančių asmenų interesai. Suverenas negali turėti jokio noro kenkti savo nariams. Tokios idėjos leidžia teigti, kad Ruso teorija nesuteikia individui jokių garantijų. Kad piliečiai vykdytų įsipareigojimus suverenui, reikalingos garantijos. Iš čia kyla prievartos būtinybė. Kad visuomenės sutartis netaptų tuščias privalumas, į ją įtraukiamas Įsipareigojimas, kad jeigu kas nors atsisakys paklusti bendrai valiai,jis bus priverstas paklusti. Tai reiškia, kad tas nepaklusęs individas jėga bus verčiamas būti laisvas. Visuomenės sutartis valstybei suteikia neribotą valdžią savo narių atžvilgiu. Valstybės valdžią, kurią apsprendžia bendra valia, Ruso vadina suverenitetu. Suverenitetas yra vientisas, todėl gali ir turi būti kalbama tik apie vienintelį suverenitetą - tautos suverenitetą. (Suvereniteto suvokimas perimtas iš Bodeno?) Tauta - visi visuomenės sutarties dalyviai. Visi dalyviai yra visi suaugę vyrai. Radikalūs Ruso pasekėjai (jakobinai, marksistai) iškreipia Ruso teoriją ir teigia, kad suverenitetas priklauso kuriam nors atskiram visuomenės luomui (trečiajam luomui, proletariatui). Tauta yra bendros valios turėtojas - suverenas, todėl tauta, Ruso požiūriu, gali atstovauti tik pati tauta. Tokios Ruso mintys sąlygojo, jog jis neigia valdžių padalijimo idėją, atstovaujamas valdžios formas. Įstatymu leidžiamoji valdžia, kaip suvereni valstybės valdžia, gali būti vykdoma tik pačios tautos tiesiogiai. Vykdomoji valdžia kaip tik negali priklausyti tautai, nes jos sprendimai nepriskirtini įstatymų sričiai, todėl nepriklauso suvereno kompetencijai (suvereno kompetencija Įstatymai). Vykdomoji valdžia atsiranda ne visuomenės sutarties atžvilgiu, o suvereno sprendimu Jau sudarius visuomenės sutartį. (įstatymo leidėjas suverenas, o vykdytojas suvereno atstovai) Vykdomoji valdžia - tarpininkas tarp suvereno ir piliečio. Tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių santykis: kiekvienas veiksmas turi dvi priežastis: 1. moralinę (moralinė priežastis yra - valia); 2. fizinę (fizinė priežastis yra -jėga, kuri vykdo valią). Valstybė taip pat turi du judintojus - valią ir jėgą: 1. įstatymų leidžiamoji - valia; 2. įstatymų vykdomoji - jėga. Vykdomosios valdžios funkcijos. Vykdomoji valdžia yra įgaliota vykdyti Įstatymus bei saugoti laisvę. Priklausomai nuo to, kam suteikta vykdomoji valdžia (visiems, keletui, ar vienam), Ruso atskiria valdymo formas: 1) demokratija; 2) aristokratija; 3)monarchija. Bet kuriuo atveju. bet kuriai iš šių valdymo formų esant, suverenitetas (įstatymų leidžiamoji valdžia) priklauso tautai. Demokratija tinka mažoms valstybėms, aristokratija - vidutinėms, monarchija - didelėms. Siekiant įtvirtinti visuomenės sutarties nuostatas ir siekiant kontroliuoti vykdomąją valdžią, reikia periodiškai šaukti tautos susirinkimus. Jie turi atsakyti į du klausimus: 1) Ar suverenas norėtų išsaugoti esančią valdymo formą; 2) Ar tauta nori palikti valdymą tiems asmenims, kurie valdė iki šiol. Tauta turi teisę pakeisti ne tik valdymo formą, bet ir pakeisti ar net nutraukti visuomenės sutartį. Nutraukus visuomenės sutartį, tauta grįžta į prigimtinę būklę. Įstatymus Ruso skirsto į a) politinius; b) pilietinius; c) baudžiamuosius; d) ypatingai svarbūs - tradicijos, papročiai ir visuomenės nuomonė. Visuomenės sutarčiai priklauso tik politiniai Įstatymai. Įstatymų tikslas yra laisvė ir lygybė. Laisvė apskritai neįmanoma be lygybės: "Įstatymų galia, kuri siektų išsaugoti lygybę". Ruso seka Monteskjė kalbėdamas apie būtinybę atskiros valstybės įstatymais įvertinti geografines sąlygas, tautos užsiėmimą, papročius, tradicijas irt.t. Priimant įstatymus reikia atsižvelgti į geografines sąlygas, papročius ir kt. Be visiems bendrų taisyklių, kiekviena tauta turi savyje tam tikrus pagrindus, kurie padaro įstatymus tinkamais tik jai vienai. Įstatymai yra būtina pilietinės asociacijos sąlyga. Įstatymų kūrimas - didelis ir sunkus darbas, kuris reikalauja daug žinių, proto, sugebėjimų prognozuoti. Tai lyginama su išradėju: išradėjas sukuria modelį, o valdytojas (vykdomoji valdžia) kaip darbininkas tik surenka tą modelį ir paleidžia. Kai valstybei kyla ypatingas pavojus (pvz. grėsmė santvarkai, laisvei, lygybei), Ruso leidžia sustabdyti įstatymų galiojimą. Sustabdžius įstatymus ypatingu aktu, visuomenės saugumu rūpintis pavedama labiausiai nusipelnusiam. Jis iš esmės yra diktatorius. Valstybė virsta diktatūra, o visa valdžia suteikiama diktatoriui. Tačiau Ruso pabrėžia, kad diktatūra turi būti trumpalaikė. Ruso mintys turėjo didelę įtaką. Prancūzijos didžiajai revoliucijai ir ypač jakobinams ši teorija, jo mintys buvo idėjinis šaltinis. VIII.4 Ž.Ž.Ruso (1712-1778) Žmonijos istorijos vystymosi etapai, jų kaitos priežastys. Tautos suvereniteto teorija. Visuomenės sutartis ir pilietinė būklė. Tai viena svarbiausių Apšvietos epochos asmenybių. Laikrodininko sūnus, kilęs iš Ženevos. Mokslų nebaigė (savamokslis), tačiau nepaisant to, buvo talentingas rašytojas. Rašyti pradėjo būdamas apytiksliai 40-ties metų. Pirmasis kūrinys – „Ar mokslų ir menų atgimimas sutaurino papročius“. Prieinama išvada, jog civilizacija žmonių nesutaurino. Kitas kūrinys – „Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“, po jo Ž.Ž.Ruso pradeda daugiau rašyti („Apie visuomenės sutartį“, „Korsikos konstitucijos projektas“, „Pastabos apie Lenkijos valdymą“). Rašė ir apie auklėjimą, religiją, papročius. Buvo radikaliojo prigimtinės teisės sparno atstovas. Manė, kad tinkamai valdyti gali tik tauta, tad buvo kraštutinis demokratas. Kaip ir daugelis to meto mąstytojų, manė, kad egzistuoja prigimtinė būklė, laikė, kad taip žmonės tenkino savo poreikius. Prigimtinė būklė – tai kartu ir moralinė būklė, nes nebendraujama su kitais žmonėmis. Žmonės pradėjo jungtis į grupes, nes to reikalavo aplinkybės (tokios kaip stichinės nelaimės, potvyniai ir t.t.) ir tokiu būdu susitvarkyti su problemomis būdavo lengviau. Atsiranda šeima, o joje ir kai kurie visuomenės bruožai, valdžios pojūtis, egoizmo pradmenys, darbų pasiskirstymas. Pirmą kartą žmogus pradeda gaminti įrankius, tai skatina žmogaus mąstymą, o mąstymas nėra natūrali būklė (citata: „Mąstantis žmogus – išsigimęs gyvulys“), mąstymas – pirmasis nelaimių šaltinis. Vėliau pastebima, kad reikalinga kaupti atsargas, iš to susiformuoja nuosavybės jausmas. Žmonės kovoja dėl nuosavybės padidinimo, turtingieji skriaudžia neturtinguosius, situacija panaši į Hobso prigimtinę būklę. Žmonių giminė nebegali sugrįžti atgal, taigi turtingųjų iniciatyva įkurta politinė visuomenė. Ir liudytoju, ir teisėju turėjo būti pati visuomenė. Turėjo būti pavesta pareigūnams rūpintis, ar laikomasi įstatymo. Dėl susidariusių nepatogumų ir suirutės, sukurta viešoji valdžia. Žmonės padalijami į galingus ir negalingus. Tolesnis visuomenės vystymasis – tolesnis moralinis ir politinis išsigimimas. Nelygybė pasiekia kritinę ribą, kada visi tampa despoto įkaitais. Lyginant despoto valdymą su prigimtine būkle, be abejo, geriau prigimtinė būklė, tačiau Ž.Ž.Ruso nereikalauja sugrįžti į prigimtinę būklę, nereikalauja panaikinti nuosavybės. Civilizacija – negrįžtamas procesas (kaip ir žmogaus gyvenimas). Ieško būdų, kaip išvengti skurdo. Reikalingos permainos, bet ne revoliucija (geresnė visuomenė kuriama palaipsniui). Reikia siekti pilietinės būklės, kur žmogus, vietoje prigimtinės būklės, įgis pilietinių laisvių, todėl Ruso bando pateikti būdus, kaip teisingai organizuoti visuomenę. Visuomenės sutartis – laisvės ir lygybės garantas. Kritikuojami ankstesni autoriai (Hobsas, Grocijus), nes jie teigia, jog žmonės sudarydami sutartį atsisako savo laisvių visuomenės naudai. Pagal Ruso, tokia sutartis yra niekinė – sutartis negali būti sudaryta tik vienos pusės naudai (tokia sutartis būtų neteisėta). Tas, kuris tariasi „tik vienai pusei“, yra beprotis, o iš beprotystės teisė neatsiranda. Atsisakyt laisvės yra lygu atsisakyt žmogiško orumo, o tai nesuderinama su prigimtimi, tad egzistuot negali. Individas turi tartis su visais. Kiekvienas visuomenės naudai atiduoda savo teises tam, kad jas atgautų pilietinių teisių pavidalu ir tokiu būdu sutarties sąlygos yra lygios visiems. Tautos suverenas negali būti niekam atiduotas. Jeigu tauta pasižada paklusti vadui, tai tuo pačiu ji pati save sunaikina. Ruso pasisako už tiesioginę demokratiją. Suverenitetas – nedalomas (neigia Monsteskjė valdžių padalijimo principą), jis bendras – visos visuomenės valia. „Nebūtų normalu, jei tas, kas leidžia įstatymus, juos ir vykdytų“, todėl reikalinga vykdomoji valdžia, tačiau tai nėra valdžių padalijimas ar lygiateisiškumas. Pagrindinis tautos užsiėmimas – įstatymų leidyba. Įstatymų turinys turi atitikt įvairias situacijas, tačiau tai sunku (taip sakė ir Monteskjė). Suverenas turi ne tik kurt, bet ir apsaugot įstatymus, o vykdomoji valdžia turi būt valdžios kontroliuojama. Įstatymus Ž.Ž.Ruso skirsto į: a) politinius; b) pilietinius; c) baudžiamuosius; d) ypatingai svarbius (tradicijos, papročiai ir visuomenės nuomonė). Priimant įstatymus reikia atsižvelgti į geografines sąlygas, papročius ir kt. (taip sakė ir Monteskjė). Pasisakė prieš miestus, bankus, didelę prekybą – valstybės nuosavybė turi būti kuo didesnė, nes turtingai valstybei nereikia mokesčių, lengviau nelaimių atveju (siūlomi progresiniai mokesčiai – kas turi daugiau, tas daugiau moka mokesčių; tai ypač galiotų prabangos daiktams). Paveldėjimo teisę turi tik artimiausi giminaičiai, o jei asmuo neturi vaikų, turtas atitenka tautai ir taip valstybė turtėja. Siūlė pilietinę religiją- „tikėjimas į kūrėją, visuomeninę sutartį ir gyvenimą“. Teigė, kad asmuo perduodamas kitiems sudaantiems sąjungą įgauna ekvivalentą to, kiek atidavė kitiems. • Pilietinė laisvė • Nuosavybės apsauga • Lygybė Teigė, kad galima keisti santvarką per tam tikrą laika (1m ar pan) žmonės klausia ar jiems tinka dabartinė valdžia ir jei tinka tai nieko nekeičia, netikna – keičia. Suverenitetą įkūnija tauta. Suverenitetas: • Priklauso tautai • Yra nedalomas • Jo interesai sutampa su kiekvieno individo interesais • Kyla iš visuomenės sutarties • Naudingas – jo tiklas yra bendra valia • Vykdomoji valdžia – suvereno tarnas – turi atspindėti suvereno valią • Jo valdžia užtikrina periodiki susirinkimai, kur yra sprendžiama: • Ar esamas valdytojas jiems tinka • Ar jiems tinka esanti valdymo forma Teigia, kad reikia paklust daugumos valiai. Jei nepaklusta – yra priverčiamas. Dauguma diktuoja sąlygas. Geriausia santvarka – aristokratija. Kai valdžia sukoncentruota vieno valdytojo rankose – monarchija. Sakė, kad jo apibrėžta aristokratija greičiausiai neegzistavo niekada jokioje valstybėje. Aristokratija geriausia nes dauguma išmintingai valdo savo gerovei. Demokratija nėra labai gera. Ją suvokė panašiai kaip senovės Graikijoje – burtai, rinkimai. Šiaip sakė, kad kiekviena santvarka gali būti era jei tinkamai ją reguliuoti. Valstybės tinkas – visuotinė gerovė. kiekvieno individo interesų sudėjimas nėra tapatus bendrajai valiai. Bendroji valia – tai kas lieka panakinus kraštutinumus; interesų kompromisavimas. Bendroji valia – tai ką įgvendins suverenas. Žanas Žakas Ruso „Visuomenės sutartis“ Santrumpos: k. – knyga, sk. - skyrius „Šeima, pagaliau, jei taip norima, yra pirmas politinės visuomenės pavyzdys: vadas yra tėvo atvaizdas, tauta – vaikų“ (1 k.,II sk.) – nieko nesakoma apie moteris, o jos juk irgi yra politinės visuomenės dalis. „Tad štai žmonija padalinta į galvijų bandas, kurių kiekviena turi savo vadą, o šis ją gano tam, kad paskui prarytų.“ (1 k., II sk.) Cituojamame sakinyje kalbama apie valdomuosius ir valdančiuosius. „Aristotelis teisingai manė

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 3738 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
9 psl., (3738 ž.)
Darbo duomenys
  • Filosofijos analizė
  • 9 psl., (3738 ž.)
  • Word failas 106 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šią analizę
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt