Ypatingoji teisena

ĮVADAS Temos aktualumas. Vienas iš tikslų, keliamų šiuolaikiniam civiliniam procesui – kuo greitesnis teisinės padėties stabilizavimas, taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, o vienas iš proceso principų – koncentruotumas. Šiuolaikinis civilinis procesas didelį dėmesį skiria proceso koncentruotumo principui įgyvendinti: imasi priemonių veiksmingai reglamentuoti šalių neatvykimo į teismo posėdį teisinius padarinius, vis didesnė tampa reikšmė proceso formų, susijusių su bylos medžiagos koncentracija. Ko gero, kiekvienas besikreipiantis gynybos į teismą pagaidauja, ka jo byla būtų išnagrinėjama per kiek įmanoma trumpiausią laiką ar bent jau per protingą terminą. Deje, dažnas bylų nagrinėjamo atidėjimas, nesąžiningai šaliai suteikia galimybę vilkinti bylos nagrinėjimą, pažvelgus į bylas, nagrinėjamas ypatingąja teisena, galima daryti išvadą, kad viešasis interesas greitu bylos išsprendimu yra ne tik kad ne mažesnis, bet gal net didesnis, nei jas nagrinėjant ieškinio teisena. Temos naujumas. Ypatingoji teisena kaip atskiras civilinės teisės institutas naujai kodifikuotas ne taip jau senai. Pakankamai ilgai formavosi teismų praktika šiuo klausimu, o kencentruotumo principas ypatingijije teisenoje yra pakankamai naujas reiškinys praktine prasme. Darbo objektas – koncentruotumo principas. Darbo tikslas – išnagrinėti koncentruotumo principą ypatingojoje teisenoje. Darbo uždaviniai: 1) išanalizuoti ypatingosios teisenos vietą civilinio proceso teisėje; 2) trumpai aptarti civilinio proceso principų reikšmę, funkcijas, tikslus; 3) išanalizuoti koncentruotumo principo sąmpratą; 4) ištirti koncentruotumo principo įgyvendinimą ypatingosios teisenos bylose, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Darbo metodai. Darbe naudoti aprašomasis ir analitinis teisės aiškinimo metodai. Aprašomasis metodas suteikia tiesioginę informaciją, formuoja išsamų vaizdą apie išorines teisinio fenomeno ypatybes, matomas jo struktūrines grandis. Analitinis metodas padeda atskleisti reiškinių priežastis ir padarinius. Jį pasitelkus nustatoma neteisėtų reiškinių prigimtis, pobūdis ir pavojingumas. Tai atliekama taikant konkrečius metodus, vienas iš jų - teisės aktų ir teismų praktikos analizė. Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, keturi skyriai,išvados irliteratūros sąrašas. Literatūros sąrašą sudaro keturiasdešimt vienas šaltinis. 1. YPATINGOJI TEISENA KAIP CIVILINIO PROCESO TEISĖS SUDĖTINĖ DALIS Į klausimą, kokią vietą ypatingoji teisena užima teisės sistemoje: ar ji yra civilinio proceso teisės dalis, ar savarankiška teisės šaka, būtų galima atsakyti nustačius civilinio pro­ceso teisės reguliavimo ribas bei suformulavus ypatingosios teisenos apibrėžimą. Civilinio proceso teisės teorijoje neprieita prie vienos nuomonės diskutuojant apie civilinio proceso esmę, civilinio proceso teisės sąvoką. Dažniausiai civilinio proceso teisė apibrėžiama kaip sistema teisės normų, reguliuojančių teismo, byloje dalyvaujančių asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą, teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas (plačiąja prasme) bei vykdant teismo sprendimus1. Taigi civilinio proceso teisės reguliavimo ribos yra teisminis procesas bei šio proceso metu priimto teismo sprendimo vykdymo procesas. Kita moksli­ninkų grupė (V. Nekrošius, J. Žėruolis) civilinio proceso teisę apibrėžia gerokai plačiau - tra­dicinį jos apibrėžimą papildo nuostata, kad ši teisės šaka reguliuoja ir „kitų - neteisminių -institucijų ar asmenų veiklą įgyvendinant įstatymų jiems patikėtas civilinės materialiosios subjektinės teisės apsaugos bei tinkamo įgyvendinimo funkcijas"2. Civilinio pro­ceso teisės reguliavimo sfera jau apima ir notarų veiklą įgyvendinant įstatymo priskirtas civi­linių materialinių subjektinių teisių apsaugos ir įgyvendinimo funkcijas; taip pat arbitražo veiklą. Civilinio proceso teisės dalykui netgi būtų galima priskirti ir valstybės registrų įstaigų veiklą, nes kai kurios civilinės materialinės subjektinės teisės, pavyzdžiui, nuosavybės teisė, norint jas visiškai įgyvendinti, turi būti registruojamos atitinkamuose registruose. Atkreiptinas dėmesys, kad Vokietijoje nekilnojamojo turto ir su juo susijusių teisių registravimo klausimai priskirti klasikinei ypatingosios teisenos, kuri yra sudėtinė civilinio proceso teisės dalis, reg­lamentavimo sričiai3. Taigi, civilinio proceso teisė gali būti apibrėžiama siaurąja ir plačiąja prasmėmis. Ypatingosios teisenos apibrėžimas taip pat susijęs su tam tikromis teorinėmis problemomis ir priklauso nuo valstybėje vyraujančios šią teisena pagrindžiančios koncepcijos. Apie ypatingąją teiseną, kaip ir apie civilinio proceso teisę, būtų galima kalbėti dviem pra­smėmis - siaurąja (kaip teisminį procesą) ir plačiąja (kaip teismo ir kitų institucijų veiklą). Lietuvoje ypatingoji teisena tradiciškai yra priskirta civilinio proceso teisei ir apibūdinama kaip civilinio proceso teisės institutas4. Civilinio proceso teisės teorijoje kaip bū­dingiausias tarybinio civilinio proceso požymis nurodoma viena procesinė forma, todėl, neatsižvelgiant į tai, kad, be ieškininės teisenos (ginčo teisenos), buvo ir ypatingoji teisena, visos bylos buvo nagrinėjamos pagal bendrąsias ieškininės teisenos taisykles, išskyrus tam tikras įstatymo leidėjo numatytas išimtis. Kol nebuvo priimtas dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas5 (toliau – CPK) Lietu­voje ypatingosios teisenos reglamentavimas buvo grindžiamas „dalyko teorija" - ypatingoji teisena buvo apibrėžiama kaip vienašalė teisena, skirta ne ginčo byloms nagrinėti supap­rastinta tvarka. Kaip buvo minėta, šios bylos buvo nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, t. y. pagal ginčo teisenos normas, tik su tam tikromis išimtimis. Šių išim­čių nebuvo daug: nebuvo ieškinio, šalių, trečiųjų asmenų, taikos sutarties institutų; tačiau tu­rėjo būti laikomasi civilinio proceso ieškininės teisenos principų: dispozityvumo, rungimosi, žodiškumo, viešumo, taip pat bendrųjų taisyklių, taikomų įrodinėjimo procesui bei įrody­mams. Taigi ypatingoji teisena buvo tarsi ieškininės (ginčo) teisenos ypatumas. Galiojančiame CPK ypatingosios teisenos reglamentavimas yra iš esmės naujas, pagrįstas „tikslingumo (pozityviąja) teorija" - ginčo dėl teisės buvimas ar nebuvimas priskiriant bylas ypatingajai teisenai nėra lemiamas. CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla, jeigu ji priskirtina ypatingosios teisenos veiklos sferai, bus išnagrinėta ypatingosios teisenos tvarka, neatsižvelgiant į tai, ar ją nagrinėjant kyla ginčas dėl teisės. Pačios bylos pobūdis bei valstybės interesas, kad būtų užtikrinta efektyvi civilinės materiali­nės subjektinės teisės apsauga bei jos įgyvendinimas, lemia bylos priskyrimą ypatingosios teisenos byloms, kitaip teorijoje kartais vadinamoms „teisės apsaugos" byloms. Ypatingo­sios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, ku­riuos nustato CPK V dalis, reglamentuojanti ypatingąją teiseną, bei kiti įstatymai.6 Bylų nagri­nėjimas ypatingąja teisena, priešingai buvusiam reglamentavimui, grindžiamas oficialumo, imperatyvumo, aktyvaus teismo ir kitais principais, leidžia ypatingąją teiseną apibrėžti jau ne kaip ginčo teisenos ypatumą, bet kaip savarankišką bylų nagrinėjimo tvarką, iš esmės besi­skiriančią nuo ginčo teisenos. Tačiau ar minėtų ypatumų pakaktų ypatingąją teiseną pripa­žinti savarankiška teisės šaka? Dabartinis ypatingosios teisenos reglamentavimas naujajame CPK sudaro visas teorinės prielaidas ypatingosios teisenos kaip savarankiškos teisės šakos apibūdinimui: pirma - tai savarankiškas teisinio reguliavimo dalykas, kurį sudaro teismo veikla, užtikrinant civilinių materialinių subjektinių teisių įgyvendinimą; antra – savarankiškas -imperatyvus reguliavimo metodas ir šiai teisenai būdingi principai: oficialumas, rašytinis procesas, ribotas viešumas bei ribotas betarpiškumas. Tuomet civilinio proceso teisė turėtų būti suprantama siaurąja prasme. Tačiau, tai tik formalus, grynai pozityvis­tinis teisenų atribojimas. Peržvelgus ypatingąja teisena nagrinėtinų bylų sąrašą, matyti, kad jis apima skirtingos materialinės teisinės prigimties bylas: globos ir rūpybos, įvaikinimo, daiktinių teisių, antstolių ir notarų veiksmų apskundimo ir t. t., kurios įstatymų leidėjo nuo­žiūra yra priskirtos šiai teisenai, todėl apie savarankišką, vienos teisinės prigimties regulia­vimo dalyką būtų sunku kalbėti. Dėl ypatingajai teisenai priskirtų bylų įvairovės šios teisenos reguliavimo dalykas gali būti apibrėžtas tik labai abstrakčiai - tai teismo veikla, skirta užtik­rinti įstatymo jam pavestų materialinių subjektinių teisių įgyvendinimą arba kitaip - ypatingo­sios teisenos normų nustatyta tvarka nagrinėti įstatymo priskirtas bylas. Tai yra tik formalus ypatingosios teisenos apibrėžimas (ypatingoji teisena formaliąja prasme), neleidžiantis ypa­tingosios teisenos dalyko atriboti nuo kitų valstybės institucijų vykdomų funkcijų (praktiškai visų jų veikla yra skirta tam tikrų įstatymų jiems pavestų klausimų sprendimui, t. y. materiali­nių subjektinių teisių įgyvendinimo užtikrinimui). Nepaisant, kad teoriniai bandymai apibrėžti ypatingąją teiseną materialiąja prasme yra atmetami kaip nepagrįsti, vis dėlto apie ypatingąją teiseną kalbama ir materialiąja prasme. Ypatingoji teisena materialiąja prasme apbūdinama remiantis pagrindiniu šios teisenos tikslu -užtikrinti privačios materialinės teisės normų įgyvendinimą. Teismas savo veikla įgyven­dina vieną iš valstybės valdymo funkcijų, skirtą užtikrinti „teisinę tvarką privačiuose teisi­niuose santykiuose"7. Taigi apibendrinant reikėtų pažymėti, kad ypatingoji teisena yra civilinio proceso teisės dalis, kurios normos lex specialis kitų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu reglamentuoja teismo veiklą užtikrinant įstatymo jam pavestų materialinių subjektinių teisių įgyvendinimą. Vienas iš ypatingosios teisenos bruožų - glaudus jos santykis su materialine teise, nes materialinės teisės normos nustato ypatingosios teisenos normų taikymo sąlygas. Pavyz­džiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso8 ( toliau – CK) 2.9 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant teismas gali pripažinti nepilnametį veiksniu, arba CK 2.10 straipsnis nustato sąlygas, kada teismas gali fizinį asmenį pripažinti neveiksniu9, ir t. t. Antra vertus, kai kurių civilinių teisinių san­tykių atsiradimas yra susietas su tam tikrų veiksmų ypatingosios teisenos tvarka atlikimu, pavyzdžiui, pagal CK 4.187 straipsnį hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, o CK 4.185 straipsnio 3 dalis nustato, kad hipo­teka registruojama hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu. Dėl tokio glaudaus ypa­tingosios teisenos ir materialinės teisės santykio bei dėl to, kad ypatingąja teisena nagrinė­jami skirtingos materialinės teisinės prigimties klausimai, bylos priskiriamos šiai teisenai va­dovaujantis „sąrašo" principu. Tai reiškia, kad tik bylos, kurias įstatymų leidėjas įsakmiai įvardija, yra nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. „Sąrašo" principas galiojo ir 1964 m. CPK10. Jo 270 straipsnis numatė baigtinį sąrašą bylų, nagrinėtinų ypatingosios teisenos tvarka. Kadangi šis sąrašas nuo 1994 m. nebuvo peržiūrėtas, 1997 m. priėmus Hipotekos ir Kilnojamojo turto įkeitimo įstatymus susiklostė kolizinė situacija: įstatymai nenumatė, kokiai teisenai priskirtinos turto įkeitimo bylos, tad jas pagal CPK raidę galima buvo pripažinti ginčo teisenos ypatumu, nors iš esmės - tai grynai ypatingosios teisenos bylos su aiškiai įtvirtintais inkvizicinio proceso principais. „Sąrašą" peržiūrėti buvo būtina nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus CK, kuriame numatyta nemažai klausimų, spręstinų supaprastinto proceso tvarka, t. y. bylos dėl nepilnamečio pripažinimo veiksniu; bylos dėl globos ir rūpybos; bylos dėl daiktinių teisių, iš­skyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles; hipotekos (kilnojamojo turto įkei­timo) teisinių santykių bylos; bylos dėl teismo leidimų išdavimo bei bylos, kylančios iš šei­mos teisinių santykių, išskyrus bylas, nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka (dėl santuokos nu­traukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ar vieno sutuoktinio prašymu).11 „Sąrašo" principas - tai įstatymo leidėjo sąmoningai pasirinkta juridinės technikos priemonė efektyviai administruoti materialinės teisės normų įgyvendinimą. Tam, kad priėmus naujas materialinės teisės normas, kurioms įgyvendinti būtinas procesas ypatingosios teise­nos tvarka, kiekvienu atveju nereikėtų pildyti ypatingosios teisenos bylų sąrašo, šis sąrašas neturėtų būti baigtinis (1964 m. CPK tai buvo baigtinis sąrašas). Dabar galiojančiame Kodekse ši nuo­stata įgyvendinta. 2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPAI Kiekvienos kategorijos civilinių bylų nagrinėjimas pasižymi tam tikrais ypatumais. Civilinio proceso principų galiojimo ribos skirtingų kategorijų bylose yra vienas iš ypa­tumų, lemiančių poreikį diferencijuoti tam tikrų kategorijų bylų nagrinėjimo taisykles. Civilinio proceso principai - tai pagrindinės, nuostatos, įtvirtintos atitinkamose teisės normose ar suformuluotos teismų praktikos ir teisės doktrinos, kurios išreiškia proceso esmę ir yra visos teisės šakos plėtros pagrindas. Bendruosius civilinio proceso principus lemia pati civilinio proceso esmė ir tikslai12. Specialiuosius civilinio proceso principus, taikomus atskiroms .proceso stadijoms, skirtingoms civilinio proceso teisenoms bei atskiroms civilinių bylų kategorijoms, lemia šių procedūrų esmė bei tikslai. Tad tiek bendrieji, tiek specialieji civilinio proceso principai, taikomi nagrinėjant ypatingosios teisenos bylas, turi užtikrinti civilinio proceso uždavinių įgyvendinimą. Civilinio proceso principų samprata leidžia daryti išvadą, jog pagrindinės civilinio proceso teisės nuostatos ir idėjos gali būti tiesiogiai įtvirtintos teisės normose, taip pat pripažintos teismų praktikos ar teisės doktrinos. Dažnai manoma, kad aiškinti principus privalu teoretikams, o ne praktikams, tačiau norint atskleisti praktinę principų reikšmę13 svarbu apibrėžti jų funkcijas bei galiojimo sritį. Tiek teismų praktika, tiek teisės doktrina patvirtina, kad galima skirti penkias civi­linio proceso principų atliekamas funkcijas: 1) Principai atlieka reglamentavimo funkciją. Valstybė, reglamentuodama civilinius procesinius teisinius santykius ir leisdama įstatymus, turi užtikrinti teisminės gynybos prieinamumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos bei kitų teisės principų veikimą. Tokią valstybės pareigą ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas14. 2) Principai atlieka interpretavimo funkciją. CPK normas būtina aiškinti ir taikyti remiantis civilinio proceso teisės principais, aiškinamos normos turiniui reikia suteikti tokią reikšmę, kad ji atitiktų principų dvasią ir jiems neprieštarautų, todėl visos CPK normos turi būti aiškinamos sistemiškai, siejant su šio Kodekso ar specialiuosiuose įstatymuose įtvirtintais principais.15 Ši taisyklė taikoma ir ypatingosios teisenos byloms, kai teismai labai dažnai vieną ar kitą nuostatą aiškina atsi­žvelgdami į šių bylų proceso tikslus ir esmę, taip pat vadovaudamiesi protingumo, proporcingumo ar kitais principais. 3) Principai atlieka spragų užpildymo funkciją. Nesant teisės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, teismas turi vadovautis įstatymo arba teisės analogija. 4) Principai atlieka kolizijų šalinimo funkciją. 5) Principai labai svarbūs teisiškai argumentuojant tiek byloje dalyvaujančių asme­nų pateikiamus procesinius dokumentus, tiek ir teismo sprendimus". Taip pat pažymėtina, kad civilinio proceso teisės principai gali būti taikomi tik sąžiningiems proceso dalyviams. Asmenims, piktnaudžiaujantiems procesu ar kitaip nesąžiningai ar neteisėtai besielgiantiems, proceso principai negalioja. Atskirų civilinio proceso teisės principų turinys ir jų tarpusavio ryšys: teisingumą vykdo tik teismas, teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas, teisės į tinkamą teismo procesą, teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos, teismo proceso viešumo, teismo proceso kalbos, rungimosi, dispozityvumo, betarpiškumo, žodiškumo, bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo, teismo sprendimo priėmimo slaptumo, garantuojamos teisinės pagalbos, teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, draudimo piktnaudžiauti procesu, teismo sprendimų privalomumo ir kiti civilinio proceso teisės principai. 3. KONCENTRUOTUMO PRINCIPO SAMPRATA CPK 7 str. nurodyta: „1. Teismas imasi šiame Kodekse nustatytų priemonių, kad būtų už­kirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teis­mo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmano­mai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. 2. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir ne­piktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai.“16 Teisminė gynyba yra tuo veiksmingesnė, kuo greičiau išnagrinėja­ma civilinė byla ir kuo skubiau įvykdomas sprendimas. „Lėtas" teisin­gumas yra blogas, neveiksmingas. Todėl neatsitiktinai kaip vieną iš pa­grindinių sąžiningo teismo proceso principo elementų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos17 6 straips­nio 1 dalis numato žmogaus teisę į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą laiką. Atitinkamas civilinio proceso tikslas - kuo greičiau atkurti tarp šalių teisinę taiką - nurodytas ir CPK 2 straipsnyje. Taigi egzistuoja tiek privatus (šalių), tiek viešasis (visuomenės) suinteresuo­tumas, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Norint pasiekti šį tikslą, būtina nustatyti bendrąją - tiek teismo, tiek šalių pareigą siekti, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai (šis tiks­las taip pat atsispindi CPK 8, 159 ir kituose straipsniuose). Todėl ko­mentuojamas straipsnis nustato savarankišką civilinio proceso teisės principą - koncentruotumo principą. Pabrėžtina, kad šis principas buvo pripažįstamas dar prieš priimant galiojantį CPK. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. lapkričio 28 d. nutartyje nurodė, kad egzistuoja viešasis suinteresuotumas greitu ir teisingu civilinės bylos išnagrinėjimu, o 2001 m. spalio 24 d. nutartyje konstatavo, jog civili­nio proceso paskirtis - užtikrinti greitą ir teisingą privačių ginčų iš­sprendimą; nustatęs, kad asmuo piktnaudžiauja savo procesinėmis tei­sėmis, teismas privalo ex officio (savo iniciatyva) šalinti tokius neteisėtus veiksmus ir jų padarinius.18 Čia verta prisiminti Europos žmogaus tei­sių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, kuris vienu iš žmogaus teisių ir teisės į tinkamą procesą elementų laiko asmens teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per protingą laiką (angl. reasonable time; pranc. terme raisonnable). Kokį terminą reikėtų laikyti protingu, o kokį - ne, priklauso nuo konkrečios padėties. Europos žmogaus tei­sių teismas, aiškindamas protingo termino sąvoką, nurodė, kad reikia atsižvelgti į keturis kriterijus: bylos sudėtingumą, pareiškėjo elgesį, kompetentingų institucijų elgesį, pareiškėjo intereso esmę.19 Toks Konvencijos aiškinimas visiškai suprantamas, nes Europos vals­tybėse bylų nagrinėjimo terminai labai skirtingi: nuo šešių mėnesių (Prancūzijoje, Švedijoje ir Vokietijoje) iki penkerių metų (Italijoje). Nuspręsti, ar civilinė byla tikrai buvo nagrinėjama neprotingai ilgai, galima tik atsižvelgus į visus išvardytus kriterijus. Pavyzdžiui. Europos žmogaus teisių teismas yra pripažinęs, kad šešerių metų ir dviejų mė­nesių20, aštuonerių metų ir vieno mėnesio21, vienuolikos metų ir dešim­ties mėnesių22, vienuolikos metų ir aštuonių mėnesių23 terminai buvo neprotingai ilgi. Kita vertus, penkiolikos metų bylos nagrinėjimo ter­mino teismas nepripažino neprotingai ilgu, nes byla šitaip ilgai nagri­nėta ir dėl pareiškėjų kaltės24. Proceso koncentruotumo principo nustatymą galiojančiame CPK lėmė ne tik Europos žmogaus teisių teismo praktika, bet ir Europos Tary­bos rekomendacijos. Pavyzdžiui, Europos Tarybos Ministrų komitetas taip pat atkreipė valstybių - Europos Tarybos narių dėmesį į būtinu­mą užtikrinti operatyvų bylų nagrinėjimą. 1984 m. vasario 28 d. reko­mendacijoje Nr. R (84) 5 „Dėl civilinio proceso principų, turinčių pa­gerinti teisingumo sistemos funkcionavimą" Ministrų komitetas siūlo įgyvendinti tokias bylų nagrinėjimą spartinančias priemones: 1) paprastai bylos nagrinėjimas neturėtų susidėti daugiau nei iš dvi­ejų teismo posėdžių: pirmasis teismo posėdis turėtų būti preliminarus, parengiamasis, o antrajame byla turėtų būti išnagrinėta iš esmės; 2) teismas turi užtikrinti, kad tinkamai ir laiku būtų pasirengta ant­rajam posėdžiui, o bylos nagrinėjimas jame gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai paaiškėja naujų faktų ar yra kitų išimtinių ir svarbių aplinkybių; 3) šalims, kitiems proceso dalyviams, gavusiems pranešimą apie po­sėdį ir į jį neatvykusiems, turi būti taikomos sankcijos; sankcijos taip pat turi būti taikomos šaliai, kuri per teismo ar įstatymo nustatytus procesinius terminus neatliko tam tikrų procesinių veiksmų; tokios sankcijos gali būti teisės atlikti tam tikrus veiksmus praradimas, nuos­tolių ar išlaidų kitai šaliai priteisimas, bauda, bylos išbraukimas iš teis­mo nagrinėjamų bylų sąrašo; 4) teismas turi taikyti sankcijas į teismo posėdį neatvykusiems liudy­tojams; jeigu liudytojas neatvyksta, teismas turi būti įgaliotas pats nu­spręsti, bylą galima nagrinėti toliau ar jos nagrinėjimą dera atidėti; siekiant pagreitinti įrodymų rinkimą, tikslinga būtų naudoti šiuolaiki­nes technikos priemones - telefoną, vaizdo aparatūrą ir t.t.; 5) teismo paskirtam ekspertui, be pateisinamos priežasties laiku ne­pateikusiam savo išvados arba atsisakiusiam ją pateikti, teismas priva­lo taikyti sankcijas - baudą, atlyginimo sumažinimą, nuostolių ir išlai­dų išieškojimą ir panašiai; 6) šalies pareikštą aiškiai nepagrįstą ieškinį teismas turi nagrinėti sumarinio proceso tvarka ir esant pagrindo išieškoti iš jos kitai šaliai nuostolius; jeigu šalis elgiasi nesąžiningai, vilkina procesą ar kitaip juo piktnaudžiauja, teismas turi nagrinėti bylą iš esmės nedelsdamas arba išieškoti iš tokios šalies baudą ar nuostolius; jeigu procesą vilkina ša­lių advokatai, teismo išlaidos gali būti priteisiamos iš jų; teismas apie tokį advokato elgesį privalo informuoti profesinę advokatų organizaciją, kad ši jam taikytų drausmines sankcijas; 7) nagrinėdamas bylą teismas turi veikti aktyviai: reikalauti iš šalių patikslinti savo reikalavimus ir atsikirtimus, kviesti šalis į posėdį, reikalauti iš jų įrodymų ir kontroliuoti įrodymų pateikimą, atsisakyti kviesti liudytojus, jeigu jų parodymai nesusiję su bylos aplinkybėmis, riboti liudytojų skaičių tam pačiam faktui patvirtinti; tačiau teisėjas, naudodamasis šiomis teisėmis, negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų; 8) teismui turi būti suteikta teisė spręsti, kaip - žodžiu ar tik pagal rašytinę medžiagą arba mišriuoju būdu, reikėtų nagrinėti bylą, išsky­rus atvejus, kai bylos nagrinėjimo tvarką nustato įstatymai; 9) visi šalių reikalavimai, atsikirtimai ir įrodymai turi būti pateikti rengiantis nagrinėti bylą; vėliau jie gali būti priimami tik išimtiniais atvejais; 10) kai kurių kategorijų byloms reikėtų nustatyti supaprastintą nagri­nėjimo procedūrą25. Šios Rekomendacijos nuostatos atsispindi CPK bei kituose CPK straipsniuose. Proceso koncentruotumo principas reiškia, jog tiek šalys, tiek teis­mas privalo siekti, kad byla būtų išnagrinėta iš esmės jau per pirmąjį teismo posėdį. Todėl CPK 7 straipsnio 1 dalis nustato teismo pareigą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu ir už­kirsti kelią bet kokiems mėginimams vilkinti procesą. Kartu to straipsnio 2 dalis nustato šalių pareigą rūpintis proceso skatinimu. Proceso koncentruotumas pasiekiamas dvejopai - procesinės medžiagos koncentruotumu ir procesinių veiksmų koncentruotumu. Bylos nagrinėjimas spartinamas įvairiais būdais ir priemonėmis: nu­statomi procesiniai terminai tam tikriems procesiniams veiksmams at­likti; šalims, kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims taikomos sank­cijos už procesinių terminų pažeidimą ir teismo nurodymų nevykdymą; sudaromi bylų nagrinėjimo tvarkaraščiai; žodinis bylos nagrinėjimas derinamas su jos nagrinėjimu tik pagal pateiktą rašytinę medžiagą; nesudėtingos bylos nagrinėjamos supaprastinta tvarka; šaliai neatvy­kus, sprendimas priimamas už akių ir t.t. Komentuojamo principo įgyvendinimas užtikrinamas šitaip: - žodinis procesas derinamas su rašytiniu procesu (CPK 15, 227, 321, 356 str.); - užuot nustačius konkrečius bylos išnagrinėjimo terminus, nurody­ta teismo pareiga užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trum­pesnį laiką (CPK 72 str.); - apribotas ieškinio elementų keitimas tik rengiantis nagrinėti bylą teismo posėdyje ir įrodymų pateikimo bei priešinio ieškinio pareiški­mo laikas (CPK 141 str. 1 d., 142 str. 3 d., 143 str. 1 d., 181 str. 2 d.); - nustatyta šalių pareiga visus argumentus ir įrodymus pateikti ren­giantis nagrinėti bylą teisme (CPK 226 str.); - nustatyta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įro­dymus (CPK 181 str.); - įvestos dvi pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme formos - pa­ruošiamųjų dokumentų būdu ir parengiamojo teismo posėdžio būdu (CPK 227-228 str.); - nustatyta teismo posėdžio pirmininko pareiga rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką ir nebūtų vilkinamas jos nag­rinėjimas (CPK 158-160 str.); - įvestas teismo sprendimo už akių institutas (CPK 287-289 str.); - nustatytas pasirengimo tam tikrų kategorijų bylų nagrinėjimo ir bylos išnagrinėjimo terminas (pvz., CPK 412 str.); - įvestos naujos supaprastinto proceso formos - dokumentinis pro­cesas (CPK 424-430 str.), ginčų dėl nedidelių sumų priteisimo ypatu­mai (CPK 441 str.) ir kt.; - teismui suteikta papildomų teisių įrodinėjimo procese (CPK 179 str.); - nustatytos griežtos sankcijos proceso dalyviams už proceso vilkini­mą ir kitokį piktnaudžiavimą procesu (CPK 95 str.). Būtina atkreipti dėmesį į galimą proceso koncentruotumo prin­cipo konfliktą su kitais proceso principais. Nei šalys, nei teismas dėl proceso koncentruotumo (operatyvumo) negali aukoti kitų princi­pų: teisės būti išklausytam, teisės į tinkamą procesą, dispozityvumo, rungimosi ir t.t. Kaip ir visais kitais panašiais atvejais, privalu siekti proceso koncentruotumo ir kitų principų pusiausvyros. Taigi proceso koncentruotumas nėra savitikslis dalykas. Šio principo įgyvendi­nimas turi būti derinamas su pagrindiniu proceso tikslu - teisingai išspręsti šalių ginčą.26 CPK 7 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad šalys sąžiningai naudotųsi savo procesinėmis teisėmis, ir kartu draudžia jomis pik­tnaudžiauti. Ši norma pakartoja CK 1.2 ir 1.137 straipsniuose nusta­tytą draudimo piktnaudžiauti teise principą. Šalims už piktnaudžia­vimą procesinėmis teisėmis taikomos CPK 95 straipsnyje numatytos sankcijos. Teismų praktikoje dar prieš priimant dabar galiojantį CPK taip pat buvo pabrėžiama, kad šalys privalo savo procesinėmis teisėmis nau­dotis sąžiningai ir negali jomis piktnaudžiauti.27 Konstitucijos 28 straipsnis įtvirtina bendrąjį teisės principą, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmo­nių teisių ir laisvių". Taigi Konstitucija draudžia piktnaudžiauti teise, t. y. įgyvendinti savo subjektines teises tokiais būdais ir priemonė­mis, kurie nesuderinami su jų paskirtimi, varžo kitų asmenų teises ar daro jiems žalą.28 Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis gali būti labai įvairus: pareiškiamas aiškiai nepagrįstas ieškinys, kai į teismą kreipiamasi ne sie­kiant apginti tikrai pažeistą teisę, o tik sukelti atsakovui nemalonumų ir patampyti jį po teismus, vengiama atvykti į teismo posėdį ar priimti teismo šaukimą, nevykdomi pagrįsti teismo nurodymai, įvairiais bū­dais vilkinama byla ir t.t. Be komentuojamos normos, draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis nustatytas CPK 42 straipsnio 5 da­lyje, 95 ir kituose straipsniuose. Pavyzdžiui, CPK 68 straipsnio 2 dalis reikalauja motyvuoti teisėjo nušalinimą. Pareiškus aiškiai nepagrįstą nušalinimą tik būtų vilkinamas bylos nagrinėjimas ir šitai reikštų pik­tnaudžiavimą teise pareikšti nušalinimą. CPK 42 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad šalys sąžiningai nau­dotųsi savo procesinėmis teisėmis. Šios pareigos pažeidimas taip pat reiškia piktnaudžiavimą procesu. CPK 95 straipsnyje už nepagrįsto ieš­kinio, apeliacinio skundo, kasacinio skundo pareiškimą, taip pat už kitokį sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą numatyta iki. 20 tūkst. litų bauda. Kita šalis turi teisę į dėl tokių nesą­žiningos šalies veiksmų patirtų nuostolių atlyginimą.29 CPK 246-248 straipsniai nustato iki vieno tūkstančio litų baudą pro­ceso dalyviams, be pateisinamos priežasties neatvykusiems į teismo posėdį, kuriame privalėjo dalyvauti. CPK 7 straipsnio 1 dalis taip pat reikalauja, kad byla būtų išnagrinėta ir teismo sprendimas būtų įvykdytas kuo ekonomiš­kiau. Šis reikalavimas atspindi proceso ekonomiškumo principą. Jis nustatytas todėl, kad teismų sistema ir jos funkcionavimas brangiai kainuoja tiek valstybei (teismų sistema išlaikoma iš valstybės lėšų), tiek šalims (šalys moka žyminį mokestį, su bylos nagrinėjimu susiju­sias išlaidas). Todėl neabejotinai egzistuoja teismo pareiga kiek gali­ma ekonomiškiau naudoti tiek valstybės, tiek proceso šalių lėšas. 4. KONCENTRUOTUMO PRINCIPAS YPATINGOJOJE TEISENOJE Nagrinėjant teismų praktiką ypatingojoje teisenoje galima daryti išvadą, kad koncentruotumo principas apima tiek proceso operatyvumą, tiek jo ekonomiškumą, juo siekiama proceso racionalizavimo, pagreitinimo, sutrumpinimo, teismo darbo krūvio sumažinimo, bereikalingų procesinių veiksmų nagrinėjant bylą atsisakymo. Šio principo pagrindinė idėja – subjektinės teisės turi būti apgintos kiek įmanoma operatyviau, su kuo mažesniais valstybės ir dalyvaujančių byloje asmenų kaštais. Ilgas procesas daro žalą visuomenės ekonomikai, daug kainuoja valstybei ir šalims, kartu trukdo priimti teisingą sprendimą, nes praėjus daug laiko sunkiau nustatyti konfliktą sukėlusias aplinkybes, įsitikinti tam tikrų aplinkybių buvimu. Ypatingojoje teisenoje greitas ginčų nagrinėjimas nėra vienintelis tikslas. Proceso koncentracija yra tik priemonė konkretiems proceso uždaviniams įgyvendinti. Nei šalys nei teimas dėl proceso koncentracijos, operatyvumo, ekonomiškumo negali aukoti kitų principų – teisės būti išklausytam, teisės į tinkamą teismo procesą, dispozityvumo, rungimosi ir t. t.30 Ypatingą proceso koncentracijos ir operatyvumo reikšmę ypatingosios teisenos procese galima iliustruoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 11 d. nutartimi Nr. 3-3K-68531: Teisėjų kolegija nustatė: Pareiškėjas nurodė, kad vykdomoji byla Nr. 89-19/2000 dėl skolos išieškojimo 1997 m. spalio 28 d. buvo sustabdyta pagal CPK 396 straipsnio 1 punktą, t.y. mirus skolininkui. Pareiškėjas 2000 m. sausio 21 d. kreipėsi į antstolių kontorą prie Kauno miesto apylinkės teismo su prašymu atnaujinti vykdymo veiksmus, nes paaiškėjo mirusiojo skolininko teisių perėmėja Algė Mackevičienė. Teismo antstolis atsisakė atnaujinti vykdomąją bylą. Tokius teismo antstolio veiksmus pareiškėjas vertina kaip neteisėtus, todėl prašė įpareigoti antstolių kontorą prie Kauno miesto apylinkės teismo atnaujinti vykdomąją bylą Nr. 89-19/2000. Kauno miesto apylinkės teismas 2000 m. gruodžio 7 d. nutartimi skundą patenkino, motyvuodamas tuo, kad aplinkybės, dėl kurių vykdomoji byla buvo sustabdyta, išnyko. Teismo antstolio atsisakymas atnaujinti vykdomąją bylą yra neteisėtas. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotam asmeniui Algei Mackevičienei apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai, iš jos gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Ji į teismo posėdį neatvyko. Teisėjų kolegija konstatavo: Pareiškimas pagal skundą dėl teismo antstolio veiksmų nagrinėjamas pagal Civilinio proceso kodekso 472 straipsnio taisykles, t.y. pranešus apie teismo posėdį išieškotojui, skolininkui ir kitiems suinteresuotiems asmenims. Šių asmenų neatvykimas į teismo posėdį netrukdo nagrinėti paskirto klausimo. Įstatymas yra specialiai sureguliavęs procesines prielaidas vykti teisminiam nagrinėjimui, kai nagrinėjamas šis pareiškimas. Pirmosios instancijos teismas šiuos nurodymus įvykdė, nes suinteresuotiems asmenims buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį. Paminėtas straipsnis nereglamentuoja, kada gali būti atidedamas teismo posėdis. Civilinio proceso operatyvumo principas reikalauja, kad bylos būtų išnagrinėtos paskirtu metu, jeigu nėra svarbių priežasčių, dėl ko bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas. Asmuo, kuris negali atvykti į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių ir siekia, kad teismo posėdis dėl to būtų atidėtas, gali informuoti apie tai teismą ir prašyti atidėti teismo posėdžio datą, nurodydamas svarbias priežastis. Suinteresuotas asmuo pateikė teismui pareiškimą dėl negalėjimo dalyvauti teismo posėdyje, tačiau nedalyvavimo priežasties nedetalizavo. Jis nurodė, kad negali dalyvauti teismo posėdyje dėl asmeninių priežasčių. Tai yra nekonkretu, nes nepaaiškina negalėjimo atvykti į teismą aplinkybių, neleidžia teismui spręsti dėl jų svarbos. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs posėdžio dalyvius, nutarė klausimą nagrinėti iš esmės, motyvuodamas, kad nepateikti pateisinantys dokumentai. Teismas, neturėdamas duomenų apie neatvykimo priežastis nei pareiškime, nei atskirame dokumente, galėjo spręsti, kad neatvykimo į teismą priežastys yra nežinomos. Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalis suteikia teisę tokiu atveju nagrinėti bylą iš esmės, todėl procesinių teisės normų teismai nepažeidė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad abstraktus nurodymas pareiškime, kad į teismo posėdį dalyvaujantis byloje asmuo negali atvykti dėl asmeninių priežasčių, neatskleidžiant tikrųjų neatvykimo į teismą aplinkybių, nepatvirtinant jų dokumentais, nesudaro pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalis). Ypatingojoje teisenoje koncentracijos principas 2002 m. CPK įgyvendinamas šiomis procesinėmis priemonėmis: 1) nustatyta teismo ir šalių pareiga užkirsti kelią proceso vilkinimui ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta viename teismo posėdyje (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis, 158 straipsnio 3 dalis). Taigi, proceso koncentracijos principas reikškia, jog tiek teismas, tiek šalys ypatingojoje teisenoje turi siekti, kad byla būtų išspręsta iš esmės jau per pirmąjį teismo posėdį. Todėl teismo pareiga yra rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, užkirsti kelią bylos vilkinimui, o šalių pareiga yra rūpintis proceso skatinimu, bet dažnai šalys šio principo nesilaiko. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartimi Nr. 3K-3-83832: Byla dėl reikalavimo grąžinti nepilnametį sūnų. Ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškinio pareiškimu ir prašydamas teismo įpareigoti atsakovę Anelę Kvederevičienę grąžinti jam sūnų Mantą Kunigonį, gim. 1993 m. rugpjūčio 6 d., nurodė, kad atsakovė sūnų laiko ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą. Vienas iš ieškovo kasacinio skundo argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamo CPK 338 str. 3 d. 1 p. pritaikymo, nustatant absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą bei teisingai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nedalyvaujant atsakovei A. Kvederevičienei. Sprendžiant klausimą, ar dalyvaujantiems byloje asmenims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta nustatyta tvarka, reikia atsižvelgti į proceso operatyvumo principą, kuris ne tik teismą įpareigoja vesti procesą, kad byla būtų išspręsta kuo greičiau, bet taip pat ir įpareigoja byloje dalyvaujančius asmenis veikti už greitą procesą, pačiom rūpintis dalyvavimu teismo posėdžiuose, pranešti apie gyvenamosios vietos adresą ir jo pasikeitimą. Teismas bylose, kuriose sprendžiamas ginčas dėl vaikų turi būti itin aktyvus, kadangi įgyvendinant prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tuo pačiu ginamas ir viešas interesas. Teismas turi veikti vadovaujantis operatyvumo ir koncentruotumo principais, neleisti šalims piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, itin didelį dėmesį skirti paties vaiko tikrųjų norų ir pažiūrų išsiaiškinimui, aiškinantis jas teismo posėdžio metu, o jei tai tikslinga – pavedant tai atlikti kitiems asmenims. Teismas turi nustatyti, ar vaiko norai neprieštarauja jo interesams, atsižvelgiant į tai, kad santykiai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išreikalavimo iš asmenų yra tęstinio pobūdžio, vaiko interesai ir pažiūros keičiasi, o pakitus faktinėms aplinkybėms galimas naujas ieškinio su tokiu pačiu reikalavimu pareiškimas. 2) vietoje konkrečių bylos išnagrinėjimo terminų įtvirtinta bendra teismo pareiga užtikrinti kuo greitesnį bylos išsprendimą sie­kiant, kad nebūtų vilkinama byla (CPK 72, 158-160 straipsniai); tik tam tikroms bylų kategorijoms nustatytas pasirengimo by­los nagrinėjimui ir bylos išnagrinėjimo terminas (pavyzdžiui, CPK 413 straipsnis); 3) nustatyti procesiniai terminai tam tikriems procesiniams veiks­mams atlikti (pavyzdžiui, CPK 137, 268, 269, 307 ir kiti straipsniai). Lietuvos Aaukščiausiojo Teismo civilinių bylų teisėjų kolegija 2003 m. gruodžio 10 d. nutartyje Nr. 3K-3-1232/200333 konstatavo, jog trumpi pro­cesiniai terminai procesiniams veiksmams atlikti įpareigoja ne tik dalyvaujančiuosius byloje asmenis, bet ir teismą: „CPK 334 straipsnio 1 dalis numato byloje dalyvaujančių asmenų teisę paduoti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutar­ties. Ši norma atskleidžia vieną iš byloje dalyvaujančio asmens teisės į apeliaciją aspektų - teisę apskųsti atskirus teismo procesinius veiksmus. Pagal CPK 335 straipsnio prasmę, kai skundžiama teismo nutar­tis buvo priimta žodinio proceso tvarka (CPK 153 straipsnio 1 dalis), ji gali būti apskųsta per septynias dienas nuo priėmimo dienos. Trum­pas teismo nutarties apskundimo terminas yra ne tik proceso koncentruotumo principo (CPK 7 straipsnis) išraiška, reikalavimas byloje dalyvaujantiems asmenims operatyviai įgyvendinti jų teises (šiuo atveju - teisę į apeliaciją). Teisės į apeliaciją ribojimas laike trumpu procesinio veiksnio atlikimo (atskirojo skundo padavimo) terminu kartu įpareigoja ir teismą sudaryti prielaidas tinkamam byloje dalyvaujančių asmenų teisės į ape­liaciją realizavimui. Viena iš tokių prielaidų - CPK reikalavimus atitinkančio procesinio dokumento (teismo nutarties) surašymas. Skir­tingai nei teismo sprendimo priėmimo atveju (CPK 268 straipsnio 3 dalis), priimdamas nutartį, teismas negali surašyti ir paskelbti tik nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, bet privalo surašyti ir paskelbti nutartį, atitinkančią visus CPK 291 straipsnio I dalies reikalavimus (CPK 290 straipsnio 3 dalis). Tai sudaro galimybę išduoti motyvuotą rašytinę nutartį iškart teismo posėdyje dalyvavusiam asmeniui pareikalavus (CPK 292 straipsnis). Minėtų CPK normų pažeidimas (teis­mui nesurašius motyvuotos nutarties arba surašytos nutarties neišda­vus teismo posėdyje dalyvavusiam asmeniui) gali suvaržyti asmens teisę tinkamai realizuoti teisę paduoti atskirąjį skundą pavyzdžiui, gali būti praleistas skundo padavimo terminas." 4) bylos nagrinėjimas žodžiu derinamas su rašytiniu procesu (CPK 15, 153, 227 straipsniai, 235 straipsnio 4 dalis, 321, 356 straips­niai ir kt.); 5) teismuose sudaroma bylų nagrinėjimo eilė; 6) nuostata, kad atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teis­mo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių padavimas ne­sustabdo bylos nagrinėjimo (CPK 151 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikymą išaiškino ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. lapkričio 13 d. konsultacijoje Nr. A3-9334: „Pagal CPK 334 straipsnio 2 dalies 2 punktą pirmosios instanci­jos teismas per tris dienas nuo atskirojo skundo gavimo, jeigu teismas nesutinka su šiuo skundu, turi nusiųsti bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui. Kadangi CPK 151 straipsnio 1 dalis nustato, kad atskirojo skundo dėl pirmo­sios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos prie­monių padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo, todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui su atskiruoju skundu turi būti siunčiama ne visa byla, kurioje pirmosios instanci­jos teismo priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemo­nių yra skundžiama atskiruoju skundu, o tik ta bylos medžiagos dalis, kuri turi reikšmės šio skundo nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme (pavyzdžiui, dalyvaujančio by­loje ar kito suinteresuoto asmens prašymas imtis laikinųjų apsaugos priemonių, pakeisti vieną laikinąją apsaugos prie­monę kita, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones; įro­dymai, kuriais yra grindžiamas toks prašymas; pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemo­nių originalas). Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, apeliacinės instan­cijos teismas šią bylos medžiagos dalį su dėl šio skundo priimta nutartimi CPK 333 straipsnyje nustatytu terminu grąžina pirmo­sios instancijos teismui (CPK 338 straipsnis). Gauta medžiaga į pirmosios instancijos teisine nagrinėjamą bylą įsiuvama taip, kad iš bylos matytųsi klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nag­rinėjimo apeliacinės instancijos teisme eiga ir rezultatai." 7) apribota ieškinio elementų keitimo, įrodymų pateikimo bei priešieškinio pareiškimo galimybė civilinio proceso eigoje - pagal bendrąją taisyklę tai galima tik pasirengimo bylos nagrinėjimui teismo posėdyje stadijoje (CPK 141 straipsnio 1 dalis, 142 straipsnio 3 dalis, 143 straipsnio 1 dalis, 181, 226 straipsniai); nustatyta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus (CPK 181 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl to pasisakė vienoje iš kasa­cinių nutarčių: „Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instanci­joje, todėl būtent joje turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai ir įrodymai. Pirmiausia tai padaroma rengiantis bylai, nes vėliau jie priimami tik išimtiniais atvejais. Tai numato civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas (CPK 7 straipsnis). Atsakovas šių nuostatų nesilaikė ir pirmosios, ir apelia­cinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde buvo nurodytos aplin­kybės dėl ieškovės ligos po atleidimo, nėštumo atostogų ir vaiko prie­žiūros, buvo iškelta klausimų dėl Ligos ir motinystės socialinio drau­dimo įstatymo taikymo, bet nebuvo įrodinėjamos ir nenustatytos ap­linkybės, kurios reikalingos minėto įstatymo taikymui. Su apeliaciniu skundu atsakovas neteikė įrodymų ir neprašė jų išreikalauti bei ištirti. Toks elgesys civiliniame procese šalies, kuri negali būti traktuojama kaip silpnesnė materialinio teisinio santykio pusė ir kuri naudojosi teisine pagalba, neatitinka civilinio proceso rungimosi, koncentracijos ir ekonomiškumo reikalavimų (CPK 7, 12 straipsniai). Šalis dėl tokio elgesio gali tikėtis jai nepalankių padarinių. Jie numatyti kaip ribotas naujų įrodymų pateikimas apeliacijoje, draudimas apeliaciniame skun­de kelti naujus reikalavimus bei draudimas remtis kasaciniame skunde naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 312. 314 straipsniai, 347 straips­nio 2 dalis). Pagal šios bylos duomenis, faktinės ir teisinės aplinky­bės, turinčios įtakos apmokėjimui už priverstinės pravaikštos laiką pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo ištirtos dėl netinka­mo atsakovo naudojimosi savo procesinėmis teisėmis ir jam žinomų procesinių pareigų nevykdymo. Teisėjų kolegija atmeta argumentus dėl teismo padarytų procesinių pažaidų kaip pagrindo peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Faktinės aplinkybės ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo taikymui byloje nebuvo tiriamos ir nustatytos, todėl teisėjų kolegija dėl šio įstatymo taikymo neturi pagrindo pasisa­kyti (CPK 347 straipsnio 2 dalis)."35 Ko siekiama ribojant galimybę pateikti naujus įrodymus apeliaciniame procese, kokie šios normos tikslai? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2000 m. birželio 7 d. civilinėje byloje AB "Anykščių vynas v. L. Mockus, Nr. 3K-3-645/2000, aiškindamas 1964 m. redakcijos CPK 325 straipsnį nurodė, kad "šios normos tikslas – sudaryti tokias sąlygas bylos nagrinėjimui, kad visi įrodymai būtų pateikti ir ištirti jau pirmosios instancijos teisme. Kartu šia norma siekiama neleisti piktnaudžiauti procesu asmenims, kurie bando vilkinti teismo procesą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!