XX amžiaus vidurio modernioji proza. Jurgis Savickis, Vincas Mykolaitis – Putinas

• Tai – XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios meno krypčių visuma.
• Atsisakoma visažinio pasakotojo;
• Nuoseklus siužetas keičiamas fragmentiniu vaizdavimu.
• Menininkai labiau pasikliauja ne tiesioginėmis, bet perkeltinėmis, simbolinėmis
prasmėmis;
• Iškeliamas meno estetizmas;
• Menas kratosi mokytojo / mokslininko vaidmens;
• Individualumas ir originalumas pasiekiamas griaunant meno suvokimo šablonus
(peržengiamos rūšių, žanrų ribos, tekste atsiranda poteksčių...)
• Menas prilyginamas religijai.
• Kūrėjas, dievo įkvėptas, ieško tobulų formų, nebijo individualių jausmų...
Moderniosios literatūros kryptys:
• Impresionizmas (siekia atspindėti akimirką);
• Simbolizmas (bodisi žemiškąja kasdienybe, o siela siekia idealo,
kuris išreiškiamas simboliu);
• Avangardizmas (griauna meno tradicijas, būdingas skandalas,
provokacija, siekia provokuoti ir kūryba, ir įžūlia elgsena);
• Ekspresionizmas (išsako žmogaus vidinę būseną, vidinį nerimą,
kylantį iš žmogaus sąmonės ir išorinio pasaulio neatitikimo);
• Siurrealizmas (tikrovės pasaulį siekia praplėsti pasąmonės
impulsais; mene turi vyrauti nesąmoningumas);
• Neoromantizmas.
Jurgis Savickis
(1890-1952)
• Biografijos ypatumai ir kūrybos bruožai. Jurgis
Savickis – daugiabriaunė asmenybė: Maskvoje ir
Krokuvoje studijavo dailę, buvo Nepriklausomos
Lietuvos diplomatinis atstovas Skandinavijos šalyse,
prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atstovavo
Lietuvai Tautų Sąjungoje, visapusiškai išsilavinęs,
mokėjo daug kalbų, buvo kosmopolitiškos prigimties.
Be to, didžiąją gyvenimo dalį praleido ne Lietuvoje,
todėl gimtinę matė iš Europos žmogaus
perspektyvos.
J. Savickis – modernistas, vienas lietuvių prozos atnaujintojų.
• Daugiausia kūrė apsakymus (rinkiniai „Šventadienio sonetai“, „Ties aukštu
sostu“, „Raudoni batukai“), kuriuose netradiciškai atskleidžiama pasakojimo
sandara, individo būties samprata bei stilius. Novelės dažnai nedidelės
apimties, primena teatro dekoracijas, tarp kurių veikia teatro kaukes
dėvintys personažai. Veikėjams būdinga kaukes, kai niekas nemato,
nusimesti ir parodyti savo tikrąją prigimtį. Pasakotojas, pristatantis siužetą,
yra taip arti veikėjo, kad kartais neaišku, kas kalba – personažas
ar pasakotojas. Autorius nevertina įvykių – interpretuoti leidžia pačiam
skaitytojui, nors tekstai dažnai daugiaprasmiai. Negana to, skaitytojas
neretai apsigauna, nes įprasti siužetai „apverčiami“: pavyzdžiui, iš apsakymo
„Ad astra“ tikimasi dvasingumo, nes pavadinimas yra lotyniško posakio „Per
kančias į žvaigždes“ nuotrupa, tačiau kūrinyje pasakojama ironijos
nuspalvinta šuns paskandinimo istorija. Neįprastai, moderniai pažiūrima į
įvairias temas: nuvainikuojamas kaimas kaip lietuvių dorybių puoselėtojas
(įprastas požiūris tradicinėje literatūroje), į žmogaus prigimtį žvelgiama
ironiškai ir pan.
Negatyvi individo prigimtis, vaizduojama
įvairiuose J. Savickio apsakymuose.
• Kaip J. Savickio kūryboje pasireiškia
demoniška žmogaus prigimtis?
Apsakyme...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!