"XIV. KLIPATŲ KLIPATOS" teksto suvokimas, analizė

XIV. KLIPATŲ KLIPATOS Slenka... kadaise, gal ne taip seniai, buvę žmonės. Turėję pastogę, namus, tėvus, seseris, brolius, gal žmoną, gal vaikus. Turėję Tėvynę, turėję gyvenimą - valią, laisvę, troškimus!     Slenka jie susikibę kits į kitą, vienas antrą palaikydami, vienas antru atsiremdami. Niekas jų neberagina, niekas jų nebemuša. Jiem viskas pasauly jau: vis tiek pat. <...> Slenka, slenka... Visokių tautų, visokių profesijų žmonės. Į lagerį prieš mėnesį, prieš du ar tris atvyko gi jie visi sveiki!     Naujokui arčiau prie jų ir prieiti sunku, - pūvančių lavonų tvaikas. Rankos - žaizdotos, kojos - žaizdotos. Po žaizdas painiojasi įvairūs parazitai, į kuriuos tie buvę žmonės nebekreipia jokio dėmesio.     Slenka, slenka... Taip pamažu!     Kartais vienas, kartais kitas išsiskiria iš minios. Pasverdukuliuoja, lyg galvodamas ir negalėdamas nuspręsti, kas jam dabar daryti. Žengia žingsnį į šalį. Kitą. Palinksta ant kelių. Atsiremia rankomis į žemę. Paropoja keletą žingsnių. Apsidairo pamišėlio akimis. Priglūsta krūtine, veidu prie žemės. Lyg sustingsta valandėlei. Šiurpulys jį nukrečia. Pakelia galvą. Baisiai, baisiai išsiilgusios jo akys. Nė žodžio nepratars. Nesudejuos. Lūpos net nesujudės. Šliaužia tylėdamas kur nuošaliau. Į patvorį. Į barako pasienį. Prišliaužia. Atsigula. Užmerkia akis. Dabar jam: absoliučiai visa vis tiek pat.     Kitas gi ir iš minios nė kiek nesiskiria. Krinta žemėn ir guli. Jo kaimynai neturi jėgų, neįstengia jį pakelti. Slenkantieji iš paskos užkliūva už jo. Knapsi. Vieni dar sugeba šiaip taip perkelti per jį koją, kiti - ir to nepajėgia. Knapsi ir griūva viršum.     Slenka, slenka... Kokia daugybė jų! Šimtas, kitas, trečias.     Tai - lagerio klipatų komanda. Ji - taip pat darbo komanda! "Eina" "darbo dirbti", "darbo" - atitinkamo jos pajėgumą.     Tai - labai pastovi komanda. Nemažėjanti, nenykstanti.     Tai kas, kad daugelis iš tos komandos narių perdien išmiršta - barakuose, pakelėj, "darbo" metu!.. Vakare grįš iš darbo miško komanda. Ji duos rytdienai klipatų ne mažesnį skaičių, negu perdien jų išmirė, - klipatų komanda skaičiaus atžvilgiu nenukentės.     Miško komanda vietoj atiduotųjų klipatų komandai gaus naujų bendradarbių, kurie po mėnesio kito savo rėžtu pereis į klipatas. Taip ir sukasi gyvenimas ratu. Kasdien į lagerį atvaromi nauji žmonės, bet lagerio gyventojų skaičius daugėja labai pamažu.     Miršta žmonės karo laukuose baisiose kančiose. Bet tenai - visi lygūs. Ten - sužeistam pagalba teikiama. Ten sužeistą net priešas pagerbia. Ten - turi ginklą. Gali gintis. Ten tavo mirtis ir kančios šiokios tokios prasmės turi: dėl kurios nors idėjos kariaujama, dėl tėvynės, dėl laisvės...     O čia - niekur nieko! Jokios prasmės! Niekas tau jokios pagalbos neteiks. Niekas tavęs neatjaus, nepaguos, į mirties paslaptį pakeleivingos meilės žodžiu nepalydės.     Ar ne geriau būti pasmerktam mirti ir pakartam, negu šitokiu būdu - iš bado pūvančiose žaizdose sukniubti?!     Seniau, bent kituose kraštuose, kariamajam bent paskutinį norą patenkindavo - duodavo pavalgyti, dūmą nuryti, laišką parašyti, kokią mauškę išmesti... O čia - paspiria koja - ir viskas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!